Administracinė byla Nr. eA-4-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00355-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

 (S)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas D. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 21R4-44 (AG4-35/18-2020); 2) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir Departamentas) Panevėžio miesto 1-ojo skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 18 d. įsakymo ,,Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“ Nr. SSI(19.4)-367 2 priedo eilutę Nr. 2 (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą priimti naują sprendimą dėl išmokos skyrimo.  

2.       Pareiškėjas nurodė, jog paskelbto karantino dėl Covid-19 metu užsiregistravo į Tarnybą, norėdamas gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui. Tarnybos Departamentas 2020 m. gegužės 18 d. Sprendimu išmokos pareiškėjui neskyrė, nes, anot Tarnybos, pareiškėjas neturi teisės gauti išmoką – neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos. Pareiškėjas Sprendimą apskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) Panevėžio apygardos skyriui, kuris jo skundo netenkino. Pareiškėjo teigimu, Komisija nevertino jo pateiktų dokumentų, nagrinėjo su ginčo esme visiškai nesusijusią informaciją, iškreipė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) pateiktus faktus.

3.       Pareiškėjo vertinimu, jis atitiko kriterijus išmokai gauti, todėl Tarnybos Sprendimas yra nepagrįstas. Pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 6 d. verčiasi individualia veikla Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo apibrėžties prasme – miškininkystei būdingų paslaugų veikla, paslaugas gali teikti visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, taigi atitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodytus kriterijus. Inspekcija 2020 m. gegužės 28 d. pažyma patvirtino apie pareiškėjo vykdomą individualią veiklą. Susiekus telefonu su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) specialiste, pareiškėjas buvo informuotas, kad išmoka jam neskirta, nes jis turi įregistravęs ūkį, kurio žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (toliau – ir Centras) atliktus skaičiavimus už mokestinį laikotarpį yra lygus 2,2 ekonominio dydžio vieneto ir neatitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies reikalavimų.

4.       Pareiškėjas teigė, jog jo vykdoma miškininkystei būdingų paslaugų veikla atitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies nuostatas, nes yra individuali veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 11 ir 22 punktuose miškų ir žemės ūkio veiklos yra aiškiai atribotos. Miškininkystei būdinga veikla nepriskiriama žemės ūkio veiklai. Faktas, kad pareiškėjas yra įregistravęs ūkininko ūkį, neatima galimybės gauti išmoką dėl vykdomos kitos individualios veiklos. Išmokai gauti užtenka atitikti vieną iš kriterijų, nurodytų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje.

5.       Pareiškėjas pabrėžė, jog Komisija individualios veiklos pažymos nevertino ir darė neteisingas išvadas iš Inspekcijos pateiktos informacijos. Pareiškėjo individualios veiklos pažyma yra identiška kaip ir visų, vykdančių individualią veiklą. Individualią veiklą galima įregistruoti tiek fiziškai Inspekcijoje, tiek elektroninėmis priemonėmis, tiek ir per Ūkininkų registrą (veiklos nebūtinai turi būti susijusios su žemės ūkiu). Komisija, nesivadovaudama Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 33 dalimi bei Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 11 ir 22 punktais, klaidingai priskyrė miškininkystę žemės ūkio veiklai. Tiek Tarnyba, tiek Komisija nepaaiškino ar individuali veikla skiriasi nuo jos įregistravimo būdo, kas iš individualių veiklų sąrašo yra žemės ūkio veikla. Kadangi individuali veikla yra apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, tik Inspekcija gali nustatyti ar pareiškėjas verčiasi individualia veikla bei ar minėta veikla priskirtina žemės ūkio veiklai.

6.       Atsakovas Tarnybos Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7.       Atsakovas nurodė, jog tiek Komisija, tiek Tarnyba savo sprendimus priėmė įvertinę visas reikšmingas aplinkybes, vadovaudamiesi teisės aktais ir sistemiškai juos taikydami. Priimant sprendimą dėl išmokos skyrimo pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalį, Tarnyba remiasi ne tik asmens prašymu dėl išmokos gavimo, bet ir Valdybos pateiktais duomenimis. Pareiškėjo atveju, jis neatitiko Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies reikalavimų, nes jo žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis yra mažesni nei 4 ekonominio dydžio vienetai. Atsakovas sutiko su pareiškėjo pozicija, jog pastarasis yra ūkininkas nuo 2015 m., tačiau pabrėžė, jog bet koks vertimasis žemės ūkio veikla nelaikytinas buvimu savarankiškai dirbančiu asmeniu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies prasme. Iš Valdybos pateiktų duomenų matyti, kad nors pareiškėjas ir yra ūkininkas, tačiau nėra savarankiškai dirbantis asmuo.

        II.        

8.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo D. R. skundą atmetė.

9.       Teismas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais dėl ekstremaliosios situacijos, karantino paskelbimo ir jo trukmės pratęsimo, sprendė, kad tam, jog pareiškėjas įgytų teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jis privalėjo turėti savarankiškai dirbančio asmens statusą, kaip ši sąvoka apibrėžta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, ir atitikti Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas sąlygas. Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį vertimasis miškininkyste įeina į galimos ūkininko veiklos apibrėžtį, o pagal to paties įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 4 punktą Ūkininkų ūkių registre, be kitų duomenų, turi būti nurodytas žemės ūkio ir kitokios veiklos pobūdis (pagrindinė ir papildoma veikla). Teismas nurodė, kad Ūkininkų ūkių registre įregistruoto pareiškėjo ūkio veikla nuo 2015 m. sausio 6 d. yra miškininkystei būdingų paslaugų veikla (Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. DĮ-226 patvirtinto Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (toliau – ir EVRK) kodas 024000), medienos ruoša (EVRK kodas 022000), miško medžių auginimas ir kita miškininkystės veikla (EVRK kodas 021000). Teismas vertino, kad pagal Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymą, miškų ūkio veikla ir žemės ūkio veikla yra skirtingo pobūdžio veiklos, kurias asmenys gali vystyti kaimo vietovėje.

10.       Teismas sprendė, kad, įvertinus tai, jog Ūkininkų ūkių registro duomenų teikėjai yra patys ūkininkai, nėra pagrindo abejoti, jog pareiškėjas, kaip ūkininko ūkį įregistravęs fizinis asmuo, nuo 2015 m. sausio 6 d. Ūkininkų ūkių registre įregistravo duomenis apie jo ūkyje vykdomas veiklas, kurios susijusios su miškininkyste. Iš pateikto Mokesčių mokėtojų registre tvarkomų duomenų išrašo matyti, kad duomenų apie žemės ūkio veiklas, apibrėžiamas Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, nebuvo ir nėra įregistruota. Pareiškėjas skunde teigė, kad jis, kaip ūkininkas, deklaruoja šienaujamas pievas. Teismas sprendė, kad byloje nėra pateikta nustatytais dokumentais pagrįstų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų pateikęs įrašyti į Ūkininkų ūkių registrą duomenis, kad jis vykdo veiklą, kuri, remiantis Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 22 dalimi, priskirta žemės ūkio veiklai. Todėl pareiškėjas nepriskiriamas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodytai fizinių asmenų, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kai žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal Centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis, kategorijai.

11.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas turi ūkininko statusą, jo ūkininko ūkis registruotas 2015 m. sausio 6 d. ir jis, kaip savarankiškai dirbantis asmuo, nėra registruotas. Komisijai ir teismui pateikti Mokesčių mokėtojų registre tvarkomų duomenų išrašai patvirtina, kad pareiškėjas 2007 m. rugsėjo 18 d. – 2008 m. vasario 21 d. laikotarpiu buvo priskirtas gyventojų, vykdančių individualią veiklą, kategorijai; 2013 m. birželio 20 d. – 2014 m. gruodžio 17 d. laikotarpiu – asmenų, įsigijusių verslo liudijimus, kategorijai. Inspekcija 2020 m. liepos 14 d. rašte Nr. (42.3 E) 6-1720 nurodė, kad nuo 2015 m. sausio mėn. D. R. nėra išdavusi individualios veiklos pažymos ir verslo liudijimo.

12.       Teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikta Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma Nr. 643122 (forma FR0468) parengta remiantis Mokesčių mokėtojų registre tvarkomais duomenimis, gautais iš Ūkininkų ūkių registro. Teismo vertinimu, šioje pažymoje yra atspindėti duomenys apie pareiškėjo, kaip ūkininko ūkį įregistravusio asmens, vykdomą veiklą, o ne kaip gyventojo, individualią veiklą vykdančio pagal Inspekcijoje registruotą individualios veiklos pažymą, veiklą. Todėl teismas sprendė, kad minėta pažyma nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas priskiriamas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodytai kitų savarankiškai dirbančių asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, kategorijai.

13.       Teismas konstatavo, kad pripažinus Tarnybos Sprendimą pagrįstu ir teisėtu, nėra pagrindo naikinti Komisijos priimto sprendimo, taip pat nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Departamentą priimti naują sprendimą dėl išmokos skyrimo.

14.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, nepriteisė pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidų.

III.

15.       Pareiškėjas D. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 18 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

16.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad tarnyba nepagrįstai neskyrė jam išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui, nors jis atitinka kriterijus išmokai gauti, nuo 2015 m. sausio 6 d. verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

17.       Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma Nr. 643122 nepatvirtina aplinkybės, kad D. R. priskiriamas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodytai kitų savarankiškai dirbančių asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, kategorijai. Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymų išdavimo taisyklėse (forma FR0468) patvirtintose Inspekcijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 nustatyta, kad informavus Inspekciją apie savo pradedamą vykdyti individualią veiklą ir Inspekcijai įregistravus ją Mokesčių mokėtojų registre, gyventojui parengiama pažyma, t. y. gyventojams, nevykdantiems individualios veiklos, pažyma neišduodama. Teismo vertinimas, kad, šioje pažymoje yra atspindėti duomenys apie D. R., kaip ūkininko ūkį įregistravusio asmens, vykdomą veiklą, o ne kaip gyventojo, individualią veiklą vykdančio pagal Inspekcijoje registruotą individualios veiklos pažymą, veiklą, nepagrįstas. Pažymoje nurodytas gyventojo asmens kodas, informacijos apie ūkininko ūkį nėra ir joje nurodomi faktiniai duomenys nuo kada vykdoma individuali veikla. Individualią veiklą išskirtinai vykdo tik gyventojai nepriklausomai nuo jų statuso (dirbantys su darbo santykiais, ūkininkai, pensininkai, studentai ar verslo liudijimus įsigiję asmenys) ir mokesčių mokėtojų tipas negali iškreipti individualios veiklos sąvokos. Pareiškėjo vertinimu, jis atitinka sąlygas, nurodytas Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnyje.

18.       Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą prijungti prie bylos Valdybos atsakymą į pareiškėjo 2021 m. kovo 17 d. paklausimą, kuris, jo nuomone, įrodo, kad jis vykdė individualią veiklą.

19.       Atsakovas Tarnybos Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20.       Atsakovas nurodo, kad su faktu, jog pareiškėjas yra ūkininkas, sutinka, kadangi Tarnybos informacinėje sistemoje matyti, kad pareiškėjas ūkininko veiklą vykdo nuo 2015 metų. Tačiau negali būti sutapatinama ūkininko veiklos sąvoka su savarankiškai dirbančio asmens sąvoka, kadangi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis aiškiai numato, kokie asmenys laikomi savarankiškai dirbančiais, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla. Valdyba pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad nors pareiškėjas ir vykdo ūkininko ūkio veiklą nuo 2015 metų, tačiau jis nėra laikomas savarankiškai dirbančiu asmeniu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo prasme. Teismas, priimdamas sprendimą, nuodugniai įvertino pareiškėjo situaciją ir netapatino savarankiškai dirbančio asmens sąvokos ir ūkininko vykdomos veiklos. Pareiškėjas netinkamai taiko teisės aktus, nes akivaizdu, kad pareiškėjas vykdė tik žemės ūkio veiklą, o ne savarankišką veiklą. Atsakovo vertinimu, byloje esantys duomenys įvertinti teisingai. Nei Užimtumo įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato jokių Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nurodytų sąlygų išimčių, todėl Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo skirti pareiškėjui išmoką savarankiškai dirbantiems asmenims. Neatitikus nors vienai sąlygai, numatytai Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje asmuo neįgyja teisės į savarankiškai dirbančio asmens išmoką.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

21.       Byloje kilo ginčas dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento 2020 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. SSI(19.4)-367 dalies, kuria pareiškėjui D. R. neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims bei įpareigojimo atsakovą skirti pareiškėjui išmoką. Pareiškėjas taip pat skundžia Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio departamento sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas.

22.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas neatitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyto savarankiškai dirbančio asmens sąvokos, todėl išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims jam neskirta pagrįstai.

23.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis atitinka kriterijus išmokai gauti, nes nuo 2015 m. sausio 6 d. verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

24.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.). Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Dėl šios priežasties nėra vertinami pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nepateikti įrodymai.

25.       Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 15 d. pateikė prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo. Byloje skundžiamu Sprendimu (2 priedo 2 eilutė) atsakovas nusprendė neskirti pareiškėjui išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims, nurodytas išmokos neskyrimo pagrindas ir faktinės aplinkybės: asmuo neturi teisės gauti išmoką – neatitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos (Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis).

26.       Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis (2020 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XIII-2882 redakcija) nustatė, kad kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) jeigu dirba, jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.

27.       Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-139 redakcija) savarankiškai dirbantys asmenys – individualių įmonių savininkai; mažųjų bendrijų nariai; tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys); fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kai žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis (toliau – ūkininkai ir jų partneriai); šeimynos dalyviai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme (toliau – šeimynos dalyviai); asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos (išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje).

28.       Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (ginčui aktuali 2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą byloje Nr. A63-994/2008). Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad individualus administracinis aktas gali susidėti ir iš kelių dokumentų, kurių visuma turėtų atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

29.       Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; kt.).

30.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (žr. 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; kt.).

31.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, konstatuoja, kad jame nepateikta jokių su išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui pagal pareiškėjo 2020 m. gegužės 15 d. prašymą neskyrimu susijusių motyvų. Sprendime nėra pateiktas nustatytų faktinių aplinkybių teisinis vertinimas, iš jo turinio nėra aišku, kodėl pareiškėjas neturi teisės gauti išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui, dėl kokių faktinių ar teisinių aplinkybių pareiškėjas neatitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos. Išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui neskyrimo pareiškėjui motyvų nenurodyta ir pareiškėjui adresuotame lydraštyje, su kuriuo pateiktas skundžiamas Sprendimas. Atsakovo argumentai, dėl kurių jis vertino pareiškėją kaip neatitinkantį Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos bei, atitinkamai, Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, pateikti tik atsakovo pateiktuose procesiniuose dokumentuose į pareiškėjo skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimo faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl kurių pareiškėjas iš esmės negalėjo suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas Sprendimas. Šie trūkumai taip pat neleidžia tinkamai įvertinti Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir nagrinėjant pareiškėjo skundą tiek ikiteismine administracinių ginčų nagrinėjimo tvarka, tiek administracinę bylą nagrinėjant teisme.

32.       Administracinio akto priėmimo argumentai pagal įstatymą privalo būti nurodomi administraciniame akte ar jo sudedamosiose dalyse, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas atsiliepime į skundą ar teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo sprendimo pripažinimui teisėtu. Kadangi skundžiamas aktas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, toks aktas naikintinas.

33.       Panaikinus Sprendimą, pareiškėjo 2020 m. gegužės 15 d. prašymo nagrinėjimo procedūra lieka neužbaigta, todėl atsakovas įpareigotinas priimti sprendimą, kuris atitiktų teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Viešojo administravimo įstatymą išdėsčius nauja redakcija, kuri įsigaliojo 2020 m. lapkričio 1 d., 8 straipsnio nuostatos iš esmės pasikeitė, tačiau reikalavimas tinkamai motyvuoti administracinį sprendimą neišnyko, jis netiesiogiai įtvirtintas Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje ir kyla iš bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, teisėtumo ir gero administravimo principų.

34.       Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo panaikinamas Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus 2020 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. 21R4-44 (AG4-35/18-2020) ir ginčijamas atsakovo Sprendimas (ABTĮ 88 str. 2 p.), o pareiškėjo skundas tenkinamas.

35.       ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

36.       Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, todėl jis įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas prašė priteisti jam žyminį mokestį. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjui priteistina 22,50 Eur žyminio mokesčio suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n usprendžia:

Pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus 2020 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 21R4-44 (AG4-35/18-2020).

Panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Panevėžio miesto 1-ojo skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 18 d. įsakymo ,,Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“ Nr. SSI(19.4)-367 2 priedo ,,Asmenų, kuriems neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims, sąrašas“ eilutę Nr. 2.

Įpareigoti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentą pareiškėjo D. R. 2020 m. gegužės 7 d. prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo įvertinti iš naujo bei priimti motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Priteisti pareiškėjui D. R. iš atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento 22,50 Eur (dvidešimt du eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                 Artūras Drigotas

                                        Dainius Raižys

                                        Virginija Volskienė