Civilinė byla Nr. e2-1182-798/2018

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01031-2015-9

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal trečiojo asmens V. Z. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutarties, kuria atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vizima“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartimi iškelta UAB „Vizima“ (toliau ir – bendrovė) bankroto byla. Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi pripažino UAB „Vizima“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
2. BUAB „Vizima“ bankroto administratorius N. J. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti BUAB „Vizima“ bankrotą tyčiniu.
3. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktu (netinkamas įmonės valdymas), 2 punktu (sudaryti nenaudingi įmonei sandoriai), 4 punktu (mokėjimų eiliškumo pažeidimas) ir 5 punktu (apgaulingas apskaitos tvarkymas) bei  ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalimi bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu.
4. Pagal 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės balanso duomenis, 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „Vizima“ jau buvo nemoki (galimai dar anksčiau). Jos turtas 2012 m. gruodžio 31 d. sudarė 112 016,33 Eur (386 770 Lt) (ilgalaikio materialus turto įmonė neturėjo), per vienerius metus mokėtinos sumos (trumpalaikiai įsipareigojimai) sudarė 92 282,78 Eur (318 634 Lt), t. y. įsipareigojimai sudarė 82,38 proc. bendrovės turto. Bendrovės turto ir įsipareigojimų santykis nuolat blogėjo, pvz., 2014 m. įsipareigojimai sudarė 91,66 proc. bendrovės turto, o 2015 m. – 96,89 proc. turto. V. Z., kaip vienintelė UAB „Vizima“ akcininkė ir vadovė, pasirašė 2012 m. bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, todėl jai buvo žinoma, jog bendrovė 2012 m. gruodžio 31 d. jau buvo nemoki ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkto prasme. Tačiau V. Z. nesiėmė jokių priemonių bendrovės mokumui atstatyti, nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors bankroto bylos iškėlimo dienos balanso duomenimis bendrovė turėjo  12 978 Eur atsargų, iki šiol bendrovės turtas (atsargos) ar jų vertė nėra kompensuota.
5. Bendrovėje atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Bendrovė 2012 m. pabaigoje turėjo įsiskolinimų valstybės biudžetui (Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV)), įsiskolinimų kitiems kreditoriams, pvz., vien įsiskolinimai UAB „Veksama“ sudarė 32 780,56 Eur, tačiau bendrovė gautas lėšas panaudojo savo reikmėms. Iš kasos knygos matyti, kad V. Z. lėšas, esančias kasoje, pasiimdavo sau. Bendrovė, 2013 m. jau būdama nemoki, suteikė 250 000 Lt paskolą V. Z. sutuoktiniui S. Z., kuri iki šiol nėra grąžinta. Paskolos sandoris laikytinas ekonomiškai nenaudingu, nes paskola buvo suteikta 4 kartus mažesnėmis (1,3 proc. metinių palūkanų), nei vidutinėmis palūkanomis (5,4 proc. metinių palūkanų), paskolos grąžinimas buvo pratęstas iki 2017 m. gruodžio 31 d.
6. VSDFV Marijampolės skyriaus 2014 m. vasario 24 d. patikrinimo akto duomenimis, bendrovei pradėjus vadovauti V. Z., bendrovė beveik visiškai nebemokėjo įmokų VSDFV, įsiskolinimai VSDFV nuolat didėjo. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-564/2015 už tyčinį mokesčių nemokėjimą nuteisė V. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 219 straipsnio 1 dalį. Bendrovė antstoliams, vykdantiems išieškojimus kreditorių naudai, teikdavo apgaulingą informaciją susijusią su bendrovės būkle, apskaita.
7. Suinteresuotas asmuo V. Z. su prašymu dėl BUAB ,,Vizima“ bankroto pripažinimo tyčiniu nesutiko.
8. Nurodė, kad bankroto administratoriui buvo perduotas visas bendrovės turtas tame tarpe ir balanse kaip atsargos įvardintos medienos išilgines jungimo stakles su presu FJ-2B ir medienos skersavimo stakles GENAX 302, tačiau jas bankroto administratorius atsisakė priimti motyvuodamas, kad jos nėra BUAB „Vizima“ turtas ir pareikalavo sumokėti 12 978 Eur. Bankroto administratoriui atsisakius priimti stakles bei primygtinai reikalaujant pervesti balanse nurodytą 12 978 Eur sumą, bei įkalbinėjant, kad staklės būtų parduotos, bankroto administratoriaus iniciatyva buvo pasirašytas 2017 m. kovo 13 d. susitarimas dėl 12 978 Eur sumos pervedimo. Nors minėtos staklės yra saugomos, suinteresuotas asmuo gali jas perduoti, administratorius jų nepriima.
9. Be to, bankroto administratoriaus prašymas atmestinas kaip paduotas praleidus įstatyme nustatytą imperatyvų terminą. Atsižvelgiant į ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą, bankroto administratorius per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos gali kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas negali būti keliamas, nes UAB ,,Vizima“ bankroto byla iškelta beveik prieš 2 metus.
10. Bankroto administratorius, nepagrindė konkrečiais įrodymais, kad bendrovė jau 2012 m. gruodžio 31d. buvo nemoki, taip pat nenurodė kiek bendrovė tuo metu turėjo pradelstų įsiskolinimų. Suinteresuotas asmuo neatliko jokių sąmoningai tyčia suplanuotų ar numatytų veiksmų, kurie būtų privedę bendrovę prie bankroto, bet siekė atsiskaityti su kreditoriais, mažinti finansinius įsipareigojimus jiems. Bendrovės sunkią finansinę situaciją sukėlė kitų subjektų neatsiskaitymas su UAB „Vizima“ (belgai, kuriems buvo pardavinėjamos sausos skaldytos malkos, norvegų bendrovė, UAB „Ramundas GM“ už staklių gaminimą). Suinteresuotas asmuo niekada nėra panaudojęs UAB „Vizima“ piniginių lėšų savo poreikių tenkinimui. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba 2015 m. atlikusi UAB „Vizima“ veiklos patikrinimą jokių pažeidimų nenustatė. Tai, kad buvo pirmiau atsiskaityta su kitais kreditoriais, o ne valstybe, jokios įtakos bendrovės finansiniai veiklai neturėjo, nes buvo pažeistas tik mokėjimo eiliškumas, tačiau patys finansiniai reikalavimai buvo mažinami. Pirmos eilės tvarka atsiskaičius su valstybe, būtų likę didesnės skolos kitų kreditorių, tačiau iš esmės bendra kreditorinė suma nuo to nebūtų pakitusi. Vien tai, kad pirmiau buvo atsiskaityta su vienais kreditoriais, negali sudaryti pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu. Suinteresuotas asmuo neatliko jokio nuostolingo turto perleidimo, savo veiksmais nesugadino jokio bendrovės turto, jo nesunaikino ir neišvaistė, nesudarė jokių sandorių, kurių vykdymas reikštų nepagrįstai didelę finansinę naštą bendrovei, bei neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų sąmoningai siekiama sužlugdyti bendrovę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

11. Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 14 d. nutartimi pripažino BUAB ,,Vizima“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktų ir 3 dalies 2 punkto pagrindu.
12. Teismas sprendė, kad buvusi bendrovės vadovė ir akcininkė, bendrovei esant faktiškai nemokiai, neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi bendrovei sandoriai, bendrovė atsiskaitymus su kreditoriais vykdė pažeisdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eiliškumą, todėl tai sudaro pagrindą BUAB ,,Vizima“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
13. Teismas sprendė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartyje nustatytos aplinkybės nagrinėjamam klausimui turi prejudicinę reikšmę, todėl aplinkybių, kad bendrovė jau nuo 2014 m. buvo nemoki nereikia įrodinėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktas).
14. Remdamasis 2013 m. balanso duomenimis teismas nustatė, kad bendrovės turto vertė sudarė 54 092,33 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 92 282,78 Eur. Iš bankroto administratoriaus pateiktų duomenų nustatė, kad 2013 m. sausio 1 d. pradelsti bendrovės įsipareigojimai kreditoriams sudarė 64 200 Eur. Skolos kreditoriams nuo 2013 m. iki bankroto bylos iškėlimo tik didėjo t.y. 2013 m. per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 92 282,78 Eur, 2014 metais – 95 989,63 Eur, 2015 metais – 92 207 Eur. Skolos valstybės institucijoms, pvz., VMI nuo 2013 m. iki bankroto bylos iškėlimo padidėjo 21 251,94 Eur; VSDFV Marijampolės skyriui – 9 405,09 Eur. Iš pateiktų tvirtinti finansinių reikalavimų, antstolių vykdomųjų dokumentų taip pat nustatė, kad su kai kuriais kreditoriais atsiskaitymo terminai suėję dar 2011 m. Iš 2013 m. pelno (nuostolių) ataskaitos nustatė, kad bendrovės pelnas siekė 7 994,09 Eur, tačiau 2014 m. bendrovė patyrė 10 997,74 Eur, o 2015 m. 5 775 Eur dydžio nuostolius. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-564/2015 už tyčinį mokesčių nemokėjimą nuteisė V. Z. pagal BK 219 straipsnio 1 dalį.
15. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bylos duomenimis, jau 2013 m. bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, įsipareigojimai kreditoriams 2013-2015 m. laikotarpiu didėjo, bendrovės vadovė ir akcininkė, nustačiusi 2013 m. bendrovės nemokumą ir nesikreipdama dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą. Teismas nustatė, kad yra priežastinis ryšys tarp bendrovės blogo valdymo ir bendrovės atsiradusio nemokumo, taip pat suinteresuoto asmens veikimu (neveikimu) buvo bloginama jau nemokios bendrovės būsena ir tai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1  punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymius.
16. Teismas sprendė, kad bendrovei nuo 2013 m. esant nemokiai bei dirbant nuostolingai, 2013 m. vasario 21 d. paskolos sutartis, kuria vadovės sutuoktiniui S. Z. bendrovė suteikė 72 405 Eur (250 000 Lt) paskolą, bendrovei buvo nenaudinga. Nesant duomenų apie reikšmingas aplinkybes dėl būtinybės sudaryti tokią sutartį, teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą tyčinio bankroto kvalifikuojantį požymį.
17. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina ir šalys neginčija, kad atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas buvo pažeistas. UAB „Vizima“ gautas lėšas skirdavo ne atsiskaitymui su kreditoriais, o suinteresuotam asmeniui – bendrovės vadovei ir akcininkei V. Z. ir tuo pažeidė CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymo eiliškumo tvarką, todėl tai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4  punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.
18. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad, susidarius skoloms ir esant pagrindui bendrovės bankrotui, vadovė ir akcininkė nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau vykdė atsiskaitymus, pažeisdama CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, todėl nesant byloje paneigiančių įrodymų, laikytina kad yra pagrindas taikyti  ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą prezumpciją.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19. Atskiruoju skundu trečiasis asmuo V. Z. prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – bankroto administratoriaus prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Bendrovės bankrotas buvo nulemtas verslo nesėkmių, o ne dėl bendrovės valdymo organų neteisėtų, nesąžiningų veiksmų. Bankroto administratorius, perėmęs bendrovės dokumentus, juos į bylą pateikė selektyviai atrinkęs, o teismas byloje nebuvo pakankamai aktyvus.
2. Nors teismas nustatė, kad bendrovės vadovė turėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tikslaus bendrovės nemokumo atsiradimo momento neįrodė bankroto administratorius, to nutartyje nenurodė ir teismas.
3. Bendrovės vadovė siekė mažinti bendrovės įsipareigojimus, vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Tai patvirtina ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3507-896/2014, kuriuo išspręstas bendrovės ir kontrahento ginčas. Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje, kuria paliktas nenagrinėtu UAB ,,Igneta“ pareiškimas dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, patvirtina, jog UAB ,,Vizima“ 2014 m. buvo moki.
4. Bankroto administratorius pateikdamas argumentą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nuosprendžio dėl baudos skyrimo bendrovės vadovei, suklaidino teismą. UAB ,,Vizima“ vadovė atsakė už padarytą veiką, jai buvo skirta mažesnė bauda nei sankcijoje numatytas vidurkis, be to, tai nesudaro pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.
5. Teismas nepagrįstai suabsoliutino tai, kad paskolos sandoris sutartis buvo sudaryta su susijusius asmeniu, vadovės sutuoktiniu, ir tai neva lėmė sandorio nenaudingumą. Teismas nemotyvavo, kuo konkrečiai nenaudinga paskolos sutartis. Paskolos sutartis buvo atlygintinė, numatytos palūkanos. Buvo priimtas mažiausiai rizikingas sprendimas – paskolinti pinigus patikimam asmeniui, kuris už naudojimąsi pinigais mokėtų palūkanas ir bendrovė gautų naudos. Teismas, neatsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimus, visiškai nevertino sudarytos paskolos sutarties tikslų. Byloje nėra įrodymų, jog paskolos palūkanos buvo mažesnės nei vidutinė palūkanų norma, kad bendrovė turėjo galimybę suteikti paskolą tretiesiems asmenims už nurodytą palūkanų vidurkį. Bendrovės vadovės sutuoktiniui nebuvo perleistas joks bendrovės turtas neatlygintinai ar už mažesnę nei rinkos vertę.
6. Nėra pagrindo konstatuoti sąmoningo bendrovės vadovės neteisėto veikimo, todėl bankrotas negali būti laikomas tyčiniu. Teismas konkrečiai nenurodė kaip buvo pažeistas kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas ar organizuota bendrovės veikla, siekiant sumažinti kreditorių reikalavimų išieškojimo galimumą. Teismo pavyzdžiai dėl 3 069,97 Eur ir 2 403,85 Eur išmokėjimo yra mažareikšmiai ir nesudarantis pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu. Tokiu būdu paneigiama suinteresuoto asmens teisė į gynybą.
7. Bankroto administratorius, veikdamas priešingai jo veiklai keliamiems reikalavimams, neperima iš suinteresuoto asmens bendrovės turto (staklių, kurios laikytinos atsargomis, kurių vertė 12 978 Eur). Dėl nurodytos sumos Marijampolės apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-585-329/2018.
20. Bankroto administratorius N. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas išanalizavęs bylos duomenis, nustatė, kad 2013 m. sausio 1 d. bendrovės pradelstos skolos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės ir suinteresuotas asmuo, kaip bendrovės vadovė, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tai, kad 2013 m. bendrovė buvo nemoki 2018 m balandžio 25 d. teismo posėdžio metu patvirtinto pats suinteresuotas asmuo. Dėl tokio neteisėto suinteresuoto asmens neveikimo bendrovės kreditoriai patyrė ženklių nuostolių, nuo 2013 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo atsirado naujų ar padidėjo esamų kreditorių įsiskolinimai bendrai 41 209,08 Eur sumai.
2. Paskola suinteresuoto asmens – bendrovės vadovės sutuoktiniui buvo suteikta 4 kartus mažesnėmis nei vidutinės metinės palūkanos, taigi tiek pats paskolos suteikimas (vietoje atsiskaitymo su kreditoriais), tiek paskolos suteikimas mažesnėmis, nei vidutinės, palūkanomis, paskolos grąžinimo termino pratęsimas, buvo ekonomiškai nenaudingi sandoriai bendrovei ir ženkliai prisidėjo prie to, kad bendrovė negali atsiskaityti su kreditoriais. Paskola iki šiol nėra grąžinta.
3. CK 6.9301 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumo pažeidimą patvirtina ne tik finansiniai įmonės dokumentai (pvz., kasos knyga), bet ir VSDFV Marijampolės skyriaus 2014 m. vasario 24 d. patikrinimo aktas bei Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 26 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-564/2015, kuriuo bendrovės vadovė buvo nuteista už tyčinį mokesčių nemokėjimą. Bylos dokumentai, pvz., grynųjų pinigų judėjimas, aiškiai patvirtina mokėjimų eiliškumo pažeidimus, nutartyje buvo nurodyti tik tokio mokėjimų eiliškumo pažeidimo pavyzdžiai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Vizima“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
22. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį, tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013) tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
23. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
24. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis.
25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pripažino BUAB ,,Vizima“ bankrotą tyčiniu, nustatęs, kad apeliantė – buvusi bendrovės vadovė netinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su bendrovės valdymu, t. y. nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis), bendrovei esant nemokiai, 2013 m. vasario 21 d. buvo sudaryta su bendrovės vadovės sutuoktiniu bendrovei ekonomiškai nenaudinga paskolos sutartis (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis), vykdomi atsiskaitymai su kreditoriais pažeidžiant CK 6.9301 įtvirtintą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą (ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalis). Taip pat teismas nustatė esant ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto prezumpciją.
26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, įrodymus, ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus ir atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad BUAB ,,Vizima“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagrįstai, iš esmės tinkamai išanalizavus ir teisingai nustačius bylai reikšmingas aplinkybes.
27. Pažymėtina, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnis) nustatyta būtent įmonės vadovui, nes šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). 
28. Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, įstatymas nereikalauja, kad būtų įrodyta įmonės vadovo tyčia, kaip kaltės forma. Teismų praktikoje pabrėžiama, jog tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, tačiau reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016). Įmonės tyčiniam bankrotui konstatuoti pakanka nustatyti, jog įmonės vadovas sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų vadovo pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus, dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekta. Tik byloje nustatytų aplinkybių (įmonės vadovo veiksmų ar neveikimo, priimtų sprendimų, sudarytų sandorių ir kt.) visuma suteikia pagrindą spręsti dėl įmonės vadovo kryptingo bei sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto, t. y. byloje reikia turėti tiek duomenų, kurių visuma leistų spręsti apie ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių egzistavimą konkrečioje situacijoje, suteikiančių pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
29. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, konstatuodamas jos, kaip bendrovės vadovės, pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą, išsamiai pagrindė bei konkrečiai nurodė, kokiais duomenimis remiantis buvo nustatytas faktinis bendrovės nemokumas bei aplinkybės, leidžiančios spręsti, jog bendrovei, esant nemokiai, apeliantė nesiėmė reikiamų veiksmų, t. y. nesvarstė dėl tolimesnės bendrovės veiklos tikslingumo, bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartyje, kuria iškelta BUAB ,,Vizima“ bankroto byla, nustatytomis aplinkybėmis, t. y. jog bendrovė 2014 m. jau buvo nemoki, tačiau ir pats vertino 2013 m. balanso duomenis. Nors teismas klaidingai pažymėjo 2013 m. balanse nurodytą bendrovės turimo turto dydį (balanse – 386 770 Lt (112 016,33 Eur, o teismas nurodė – 54 092,33 Eur) (2 t., el. b. l. 138), tačiau teisingai nustatė, kad jau 2013 m. pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (pvz., byloje pateiktas 2013 m. liepos 3 d. VMI sprendimas išieškoti 66 907,75 Lt mokestinę nepriemoką, 2014 m. birželio 17 d. sprendimas išieškoti 53 41,68 Lt mokestinę nepriemoką, iš VSDF Marijampolės skyriaus 2014 m. vasario 24 d. rašto FNTT matyti, kad per 2013 m. skola VSDFV padidėjo 17 959,28 Lt (nuo 14 840,03 Lt iki 32 799,31 Lt) ir delspinigių 1 317,78 Lt (nuo 527,58 Lt iki 1 843,36 Lt)), pagal 2013 m. liepos 19 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo vykdomąjį dokumentą 1 66 6,70 Lt (482,71 Eur) skola UAB ,,Didma“, 2011-2012 m. dėl neapmokėtų sąskaitų faktūrų susidariusi 113 184,72 Lt (32 780,56 Eur) skola UAB ,,Veksama“) (1 t., el. b. l. 120, 127, 146, 151-152). Be to, svarbu pažymėti, kad 2013 m. bendrovės turtą sudarė iš esmės trumpalaikis turtas – gautinos sumos (291 494 Lt), ilgalaikio turto bendrovė neturėjo. Be to, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nuo 2013 m. bendrovės balanso duomenimis mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nuolat didėjo (2013 m. – 318 634 Lt, 2014 m. – 331 433 Lt, 2015 m. – 92 207 Lt), (1 t., el. b. l. 96; 2 t., el. b. l. 138-140). Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė bendrovės nemokumo momento ir atitinkamai nepagrindė jos, kaip bendrovės vadovės, pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo, nustatyto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte.
30. Atkreiptinas dėmesys, jog pati apeliantė neginčija fakto, kad bendrovė, vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, pažeisdama CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek pati apeliantė nurodė, kad atliekant atsiskaitymus, CK 6.9301 straipsnio prasme buvo pažeistos kreditorių VMI, VSDFV teisės. Skolos šiems kreditoriams atsirado jau 2012 m. Apeliantė nepaneigė skundžiamoje nutartyje nustatytų aplinkybių, jog bendrovės 2013 m. kasos knygų duomenimis apeliantė bendrovės lėšas išsiimdavo sau, nors turėjo įsipareigojimų kreditoriams (byloje esančiais bendrovės kasos duomenimis per 2013 m. iš esmės kas mėnesį bendrovės vadovė išėmė bendrovės lėšų sau, pvz., 2013 m. kovo 28 d. 8 300 Lt, gegužės 31 d. 11 300 Lt, birželio 30 d. 5 000 Lt, liepos 30 d. 3 000 Lt ir kt.) (1 t., el. b. l. 98-106). Taigi tokie bendrovės vadovės veiksmai vertinti kaip nesąžiningi kitų kreditorių atžvilgiu, apeliantė kaip vienintelė akcininkė ir bendrovės vadovė, žinodama realią bendrovės finansinę padėtį, įsiskolinimų dydį kitiems kreditoriams, išmokėdama pinigus sau, sąmoningai mažino kreditorių galimybes atgauti savo reikalavimus. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamoje nutartyje pagrįstai nustatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto tyčinio bankroto požymis.
31. Sutiktina su apeliante, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 26 d. nuosprendis dėl baudos skyrimo jai, kaip UAB ,,Vizima“ vadovei, dėl mokesčių nemokėjimo, negali būti laikomas savarankišku pagrindu bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau kaip jau buvo nurodyta, atsižvelgiant į teismų praktikos išaiškinimus, tokia aplinkybė gali būti vertinama bendrai visų byloje esančių įrodymų dėl bendrovės valdymo organo veiklos atitikties teisės aktų reikalavimus, jų įtaka bendrovės mokumui, kontekste. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia aplinkybė tik papildomai sudaro pagrindą spręsti apie bendrovės vadovės sąmoningą siekį neatsiskaityti su kreditoriais. 
32. Apeliantės argumentai, susiję su bendrovės paskola apeliantės sutuoktiniui, atmestini kaip nepagrįsti. Vien tai, kad aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste, t. y. jog 2013 m. bendrovė faktiškai buvo nemoki, jos finansinė padėtis blogėjo, bendrovė nevykdė įsipareigojimų esamiems kreditoriams, vertinant 2013 m. bendrovės turimo turto, finansinių įsipareigojimų santykį, laikytina, kad bendrovės 2013 m. vasario 21 d. sutartimi S. Z. suteikta paskola nebuvo ekonomiškai naudingas sandoris. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė jokiais konkrečiais motyvais nepagrindė tokios paskolos sudarymo būtinybės. Be to, iš 2013 m. bendrovės kasos duomenų matyti, kad paskolos gavėjo bendrovei grąžintos pinigų sumos pačios apeliantės buvo išimamos asmeniškai sau (1 t., el. b. l. 98-106). Taigi bylos duomenys niekaip neįrodo paminėtos paskolos sutarties ekonominio naudingumo, priešingai – ji bendrovei buvo ne tik nenaudinga, bet ir nuostolinga, apeliantė neginčijo, kad paskola iki šiol nėra grąžinta (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
33. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas be kitų tyčinio bankroto požymių, remdamasis tuo, kad bendrovė vykdydama atsikaitymus su kreditoriais pažeidė CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, taip pat procesinį sprendimą BUAB ,,Vizima“ bankrotą pripažinti tyčiniu grindė ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir pažymi, jog pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Aiškinant šią nuostatą, šios prezumpcijos taikymas yra siejamas su trijų sąlygų visuma. Taigi šios prezumpcijos taikymui nepakanka vien tik fakto, jog atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Teismas kitų prezumpcijos taikymui būtinųjų sąlygų nenurodė – nepateikė duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų apie darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.
34. Vis dėlto byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pirmosios instancijos nustatytus tyčinio bankroto požymius pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktus. Be to, kaip teisingai pažymėtina skundžiamoje nutartyje, sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nereikia nustatyti visų ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir (ar) 3 dalyse įtvirtintų tyčinio bankroto kriterijų, o užtenka nustatyti bent vieną iš šių kriterijų, tik svarbu, kad nustatytas (-i) kriterijus (-ai) būtų taikomas (-i) kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu, t. y. turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-987-381/2018 ir kt.).
35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas, daro išvadą, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB ,,Vizima“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                               Antanas Rudzinskas