Administracinė byla Nr. A-2215-756/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01541-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gegužės 20 d. pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 500 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2015 m. balandžio 7 d. jis buvo kalinamas Šiaulių TI, ten buvo laikytas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Kamerose buvo drėgna, pelėsis, nuo lubų ir sienų krito tinkas. Kamerose nebuvo šluotų šiukšlėms šluoti, šiukšlių semtuvų ir šluosčių grindims plauti. Be to, jis buvo laikomas vienoje kameroje kartu su asmeniu, sergančiu plaučių tuberkulioze. Dėl šių neteisėtų Šiaulių TI veiksmų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, pažeminimą, kas sudaro pagrindą priteisti neturtinę žalą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašė skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2015 m. vasario 23 d. ir buvo laikomas iki 2015 m. gegužės 19 d. Jis buvo laikomas kamerose Nr. 61, Nr. 86, Nr. 18, Nr. 42 ir Nr. 53. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos normas HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas pastebėjo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. Atsižvelgęs į tai, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai buvo susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Eksploatavimo taisyklių reikalavimais. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių TI kamerose langai buvo skaidraus stiklo, kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris) ir tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklausė nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo ir tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Atsakovas akcentavo, kad visose Šiaulių TI kamerose buvo įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Be to, jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovas teigė, kad gyvenamosiose kamerose klozetai buvo įrengti, o pareiškėjo įvardijamas tariamas trūkumas nebuvo užfiksuotas atliekamų patikrinimų metu. Atsakovo nuomone, Higienos normos HN 76:2010 21 punkto, kuriame nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, reikalavimai nagrinėjamu atveju netaikomi, nes tokio pobūdžio įrengimo reikalavimai taip pat susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Atsakovas paaiškino, kad ne rečiau nei vieną kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Pažymėtina, jog Higienos normos HN 76:2010 58 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Atsakovas pažymėjo, kad valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte buvo spintelė valymo inventoriui laikyti. Šiaulių visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Šiaulių VSC) 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 užfiksuota, kad valymo inventorius švarus, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka. Atsakovas pabrėžė, kad jokių prašymų ar skundų dėl galimybės nesudarymo valytis kameras pareiškėjas Šiaulių TI nepateikė, todėl jo argumentai dėl to, kad budintys pareigūnai nespėdavo išdalinti valymo inventoriaus, buvo visiškai nepagrįsti.
Atsakovas pastebėjo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta nuostata, kad asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu suimtieji bei nuteistieji į teritorijoje esančias kameras buvo skirstomi vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2014 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1/01-157 patvirtintu „Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu“ (toliau – ir Tvarkos aprašas). Kaip matyti iš Šiaulių TI 2014 m. gruodžio 31 d., 2015 m. kovo 31 d. ir 2015 m. gegužės 22 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planų, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2015 m. gegužės 19 d. asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas buvo laikomi kameroje Nr. 33. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas įgyvendino minėtus teisės aktus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad jis buvo laikomas su asmeniu, galbūt sergančiu tuberkulioze, buvo nepagrįstos ir neįrodytos, grįstos tik subjektyviomis prielaidomis.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą tenkino iš dalies, pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.
Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nustatė, kad pareiškėjas įvairius periodus laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2015 m. gegužės 19 d. buvo laikytas Šiaulių TI apgyvendinimo kamerose Nr. 61, Nr. 86, Nr. 18, Nr. 42 ir Nr. 53.
Teismas konstatavo, kad Šiaulių VSC 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 nurodyta, jog kameroje Nr. 86, kurioje laikytas pareiškėjas, oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Tačiau kameroje Nr. 86 dangos nelygios, nebuvo lengvai valomos ir dezinfekuojamos, kameroje reikalingas paprastasis remontas (pažeisti Higienos normos HN 76:2010 28 ir 62 p.). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punkte numatoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI administracijos paskyrimu tvarkyti gyvenamąsias patalpas skirti šiose patalpose laikyti suimtieji ir nuteistieji, kurie turėjo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kuriose patys gyveno. Atsakovas paaiškino, kad, kadangi kiekvienos kameros atskirai neįmanoma aprūpinti valymo inventoriumi, dėl nuolatinio inventoriaus gadinimo ir lėšų stokos, valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodami pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinami į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte buvo spintelė valymo inventoriui (skudurai, šepečiai, WC šepetys, dubenys, soda bei tarkuotas ūkinis muilas) laikyti. Šiaulių VSC 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 nurodyta, kad valymo inventorius buvo švarus, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka. Taigi, laikytina, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendino Higienos normos HN 76:2010 58 punktą.
Teismas pažymėjo, kad SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta nuostata, kad asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Kaip matyti iš Šiaulių TI 2014 m. gruodžio 31 d., 2015 m. kovo 31 d. ir 2015 m. gegužės 22 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planų, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2015 m. gegužės 19 d. asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas, buvo laikomi kameroje Nr. 33. Iš Šiaulių TI 2015 m. gegužės 23 d. pažymos Nr. 60/09-17397 „Dėl A. Š.“ matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI kameroje Nr. 33 nebuvo laikytas. Iš turimų rašytinių įrodymų teismas padarė išvadą, jog Šiaulių TI nepažeidė teisės aktų reikalavimus dėl asmenų, sergančių aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas, laikymo atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.
Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas skunde dėl savo sveikatos problemų nepasisakė, bet nurodė dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus. Įvertinęs turimus rašytinius duomenis, pareiškėjo gydymo stacionaro istorijos Nr. 05-A/2014/170 įrašus bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su tariamu sveikatos sužalojimu, teismas sprendė, kad negalima pripažinti, jog dėl nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvo sužalota pareiškėjo sveikata.
Teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Nepaisant to, nustatyta, kad valstybė neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje Higienos normos HN 76:2010 28 ir 62 punktų vykdymo, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo palyginti trumpą laiką (mažiau nei 3 mėnesius). Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjui dėl Higienos normos HN 76:2010 28 ir 62 punktų nevykdymo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta. Taip pat pastebėtina, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog šioje byloje buvo pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų kamerose pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.
III.
Pareiškėjas A. Š. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą ir visiškai patenkinti jo skundą.
Pareiškėjas teigia, kad nuo teismo buvo nuslėpti įrodymai, kadangi 2015 m. balandžio 3 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 86, kartu su S. D., kuris sirgo atvira tuberkulioze. Pareiškėjas pabrėžia, kad tokia liga lengva užsikrėsti oru, ji yra nepagydoma ir mirtina. Dėl Šiaulių TI neapdairumo pareiškėjui kilo rizika užsikrėsti šia liga ir atsirado neturtinė žala. Pareiškėjo nuomone, teismas taip pat nepagrįstai nenustatė Konvencijos 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 ir 128 straipsnių, CK 6.250, 6.278 ir 6.271 straipsnių pažeidimo.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas teigia, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas teismo nustatytų aplinkybių subjektyvių interpretavimu. Atsakovas pabrėžia, jog teismas nenustatė, kad būtų pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl asmenų, sergančių aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas, laikymo atskirai nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų. Atsakovo nuomone, pareiškėjas reiškė tik bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai kilusius dėl laikymo sąlygų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 2 500 Eur neturtinės žalos, kurią jis kildina iš tinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI nesudarymo, atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino jo teisių pažeidimą, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad jis patyrė neturtinę žalą, atlygintiną pinigais.
Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys ir kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas.
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardama ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo laikymo Šiaulių TI kameroje Nr. 86 sąlygos neatitiko Higienos normos HN 76:2010 28 ir 62 punktų reikalavimų, t. y. gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudotos medžiagos nebuvo lengvai valomos ir dezinfekuojamos, kameroje reikėjo atlikti paprastąjį remontą. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su temperatūra ir drėgme kamerose, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šie parametrai atitiko Higienos normos HN 76:2010 nuostatas. Dėl teiginių, susijusių su kamerų švara, pastebėta, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas numato pačių laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų pareigą nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Bylos duomenys patvirtino, kad asmenų prašymu Šiaulių TI išduodavo tam tikslui būtiną valymo inventorių. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad jis būtų bent kartą pateikęs tokį prašymą arba kad toks pareiškėjo prašymas būtų buvęs atmestas. Taigi, pirmosios instancijos teismas konstatavo tik tai, kad, pažeisdama Higienos normos HN 76:2010 28 ir 62 punktų reikalavimus dėl Šiaulių TI kameroje Nr. 86 buvusių sąlygų, institucija atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus (Šiaulių VSC 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. EP-153, b. l. 23-26), neturi pagrindo prieštarauti šioms pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms.
Apelianto teiginius, kad jis 2015 m. balandžio 3-7 d. buvo laikytas kameroje Nr. 86 kartu su atvira plaučių tuberkulioze sergančiu S. D., teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant SVĮ (2009 m. balandžio 1 d. įstatymo Nr. X-1660 redakcija) 10 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatytą reikalavimą, pagal kurį asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas turi būti laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylose, kuriose nagrinėjamas kalinimo sąlygų atitikimas teisės aktų reikalavimams, iš pareiškėjų tikimasi gauti detalų ir neprieštaringą ginčijamų laikymo sąlygų aprašymą ir pateikti tiek įrodymų, kiek įmanoma atsižvelgiant į su nuteistojo ar suimtojo statusu susijusias kliūtis. Vien pareiškėjo teiginiai, kuriems prieštarauja atsakovas, nėra pakankami siekiant įrodyti jo skundo pagrįstumą, todėl pareiškėjas, siekdamas aktyviai ir efektyviai ginti savo teises, turėtų imtis papildomų veiksmų, pavyzdžiui, pateikti savo raštus (prašymus, skundus), patvirtinančius, kad jis apie teisės aktų pažeidimus pranešė atitinkamoms institucijoms, siekti, kad teisme būtų apklausti tokias aplinkybes galintys patvirtinti liudytojai ir pan. (žr., pvz., EŽTT 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Erkenov prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 18152/11); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-314-442/2015). Nagrinėjamu atveju duomenų, paneigiančių atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų turinį, pareiškėjas nepateikė, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nepripažino atsakovą pažeidus Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punktą.
Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant visų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, pripažįsta, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti tam tikrą diskomfortą. Tačiau, kaip iš esmės teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas, nesilaikydamas Higienos normos HN 76:2010 28 ir 62 punktų nuostatų, sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Taip pat pastebėtina, kad šie pažeidimai nebuvo sunkūs, pareiškėjas nenurodė patyręs žalą fizinei ar psichinei sveikatai, to nepatvirtino ir bylos duomenys. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Dėl apelianto nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlyginai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju teismui nebuvo pateikti duomenys, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas Higienos normos HN 76:2010 28 ir 62 punktams jam sukėlė sveikatos sutrikimus, kančias ar didelį diskomfortą. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų anksčiau nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas.
Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos reikėtų vertinti pareiškėjo prašoma 2 500 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais.
Dėl išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ramūnas Gadliauskas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė