Administracinė byla Nr. AS-632-502/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02530-2020-7
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2020 m. spalio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto metalinių garažų bendrijų asociacijos „Autopastogė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto metalinių garažų bendrijų asociacijos „Autopastogė“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas Vilniaus miesto metalinių garažų bendrijų asociacija „Autopastogė“ (toliau – ir Asociacija) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ (toliau – ir Įsakymas).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 28 d. nutartimi pareiškėjo Vilniaus miesto metalinių garažų bendrijų asociacijos „Autopastogė“ skundą atsisakė priimti ir pareiškėjui išaiškino, kad jis su ieškiniu dėl ginčo, susijusio su metalinių garažų iškeldinimu iš valstybinės žemės, turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
Pacitavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, teismas pažymėjo, kad administracinio ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijos atribojimo kriterijus yra ne tik vieno iš ginčijamo teisinio santykio subjekto ypatumai, statusas ar jo atliktų veiksmų formalioji išraiška, bet ir teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis (esmė). Administracinių teismų kompetencijai yra priskirta spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3, 17 straipsniai), šie teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnis). Teismas akcentavo, kad pagal Civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalį ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, pačios ar per kitas institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.36 straipsnis). Specialioji teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, taigi dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Viešojo administravimo institucijų veikla, šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas, t. y. administravimo institucija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas.
Teismas akcentavo, kad Civilinio proceso kodekso 1 straipsnis ir 22 straipsnio 1 dalis nustato, jog bendrosios kompetencijos teismai, be kita ko, nagrinėja ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių.
Įvertinęs ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ turinį, teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2020 m. birželio 18 d. priėmė Įsakymą, kuriame nustatė terminą iki 2020 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai metalinių garažų savininkams iškelti metalinius garažus iš valstybinės žemės. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl valstybinės žemės, ant kurios pastatyti metaliniai garažai, atlaisvinimo, ir teigia, kad toks Įsakymas buvo priimtas sąmoningai pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir visus kitus teisės aktus, o tuo pačiu ir metalinių garažų savininkų teises bei teisėtus interesus. Teismas padarė išvadą, kad yra akivaizdu, jog Asociacijos keliamas ginčas kyla ne iš viešojo administravimo, o iš civilinių teisinių santykių. Teismas sprendė, kad metaliniai garažai kaip kilnojamasis turtas, yra gyventojų nuosavybė, tačiau jie yra pastatyti ant valstybinės žemės, kuri galbūt buvo suteikta laikinam metalinių garažų savininkų naudojimui. Taigi, Asociacija, atstovaudama metalinių garažų bendrijoms, iš esmės nesutinka su metalinių garažų iškeldinimu iš valstybinės žemės ir prašo, kad būtų panaikintas Įsakymas, kuriame metalinių garažų savininkams buvo nurodyta iki 2020 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai geranoriškai iškelti metalinius garažus, ir mano, jog metalinių garažų savininkai, vykdydami Įsakymą, patirs didelių nuostolių.
Teismas padarė išvadą, kad šioje situacijoje pareiškėjas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija veikia kaip civilinių teisinių santykių subjektai ir ginčą dėl valstybės nuosavybės teisės į žemės sklypą bei galbūt patirtų nuostolių atlyginimo turėtų spręsti bendrosios kompetencijos teisme. Kadangi kilęs ginčas yra civilinio pobūdžio ir Įsakyme metalinių garažų savininkams buvo nurodyta dėl savanoriško valstybinės žemės atlaisvinimo, Asociacijos keliamas ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas Vilniaus miesto metalinių garažų bendrijų asociacijos „Autopastogė“ skundą atsisakė priimti, kadangi jis buvo paduotas dėl reikalavimų, kurie negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku.
Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad dėl pareikšto reikalavimo jis turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
III.
Pareiškėjas Vilniaus miesto metalinių garažų bendrijų asociacija „Autopastogė“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 28 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl Įsakymo panaikinimo išspręsti iš esmės.
Pareiškėjas taip pat prašo iki bylos išnagrinėjimo sustabdyti Įsakymo galiojimą.
Išdėsčiusi argumentus, kodėl nesutinka su Įsakymu bei Vilniaus miesto savivaldybės institucijų darbuotojų vykdoma veikla, Asociacija nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, iki mėnesio laiko užvilkinęs skundo priėmimo klausimą, padarė išvadą, jog tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir metalinių garažų savininkų yra kilę civiliniai ginčai dėl metalinių garažų, kurie turėtų būti sprendžiami bendrosios kompetencijos teismuose. Pareiškėjas tokius teismo veiksmus vertina kaip tyčinius ir trukdymą laiku kreiptis į aukštesnės instancijos teismą bei sudaryti sąlygas pažeidėjams toliau šantažuoti, diskriminuoti, gąsdinti didelėmis iki 2 000 Eur baudomis, ieškoti, o gal ir papirkinėti žmones, kad jie neva geruoju iš valstybės žemės iškeltų nuosavus metalinius garažus.
Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo teisėja nutartį priėmė tyčia ir sąmoningai, suteikdama tam tikrą laiką neteisėtai veikti nesąžiningiems ir neteisingiems Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnams ir neteisėtais veiksmais sunaikinti metalinius garažus Vilniaus mieste bei taip žmonėms padaryti turtinę ir neturtinę žalą. Asociacijos nuomone, teismo priimta nutartis yra šiurkšti klaida. Nurodo, kad pateikę skundą, laukė žinių iš teismo, o praėjus 7–10 dienų pradėjo tikėtis, kad skundas buvo priimtas nagrinėti.
Asociacija akcentuoja, kad ji skunde ginčijo ne metalinių garažų likvidavimo klausimą, o neteisėtą Įsakymą, kuriuo, nesilaikant įstatymų reikalavimų, metaliniai garažai ne likviduojami, o naikinami. Teigia, kad žmonėms yra daromi didžiuliai materialiniai ir moraliniai nuostoliai ir jie nebežino, kaip elgtis, panikuoja. Asociacija prašo tuoj pat stabdyti bet kokius savivaliavimo veiksmus metalinių garažų ir jų savininkų atžvilgiu.
Pareiškėjo nuomone, teismai yra įtvirtinę teisėtumui ydingą praktiką dėl mažiausių ir ne svarbiausių dalykų atmetinėti ieškinius, skundus, prašymus ar pareiškimus. Dažnai net sunku nustatyti, tai daroma piktybiniais tikslais ar ne, o kenčia pareiškėjų, norinčių klausimus išspręsti teisme, teisės. Tokia neigiama praktika teismuose nesikeičia. Asociacija akcentuoja, kad nei civilinė teisė, nei Administracinių bylų teisenos įstatymas nedraudžia, o leidžia ieškinius ir skundus persiuntinėti tarp teismų pagal teismingumą, jų neatmetant ir negrąžinant pareiškėjams. Asociacijos nuomone, toks ieškinių ir skundų atmetinėjimas ir jų grąžinimas pareiškėjams daro didelę žalą ir visam teismingumui plačiąja prasme, o ypač pareiškėjo lūkesčiams. Tuo labiau, kad skundas grąžinamas po mėnesio, o tai pažeidžia visus skundo nagrinėjimo terminus. Asociacija pažymi, kad jos teisės ir toliau pažeidinėjamos, o dėl formalių ir mažareikšmių dalykų skundai laiku nėra priimami ir tai dar labiau apsunkina, o kartais visai sužlugdo žmogaus viltis jo pažeistas teises, laisves ir teisėtus interesus ginti teismuose.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo
2020 m. liepos 28 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti Vilniaus miesto metalinių garažų bendrijų asociacijos „Autopastogė“ skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“, atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1035-858/2017, 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, kad skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo, pareiškimo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-677-438/2019, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS-862-525/2016).
Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, įtvirtinančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS-631-492/2019, 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų bei neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-108-520/2020, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).
Pareiškėjas Vilniaus miesto metalinių garažų bendrijų asociacija „Autopastogė“ teismo prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“. Šiuo įsakymu metalinių garažų savininkams buvo nustatytas garažų iškėlimo iš valstybinės žemės terminas – iki 2020 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai.
Atkreiptinas dėmesys, kad Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra ne kartą nurodžiusi, jog valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi, viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti
2019 m. rugsėjo 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-63/2019, 2017 m. gegužės 17 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-46/2017, 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį teismingumo byloje
Nr. T-91/2016).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Asociacijos keliamas ginčas yra susijęs su teisiniais santykiais dėl užimtos valstybinės žemės atlaisvinimo, kuriuose atsakovas veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, bet kaip civilinių teisinių santykių dalyvis. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Įsakymą, kelia ginčą, susijusį su valstybinės žemės sklypo naudojimu, kuris, atsižvelgiant į aptartus Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti išaiškinimus, turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, o tai, kad yra kvestionuojami atskiri viešojo administravimo subjekto veiksmai (neveikimas) atitinkamo žemės sklypo atlaisvinimo procese, kilusio ginčo pobūdžio ir esmės, lemiančių ginčo rūšinį teismingumą, nekeičia. Nors teismas, nagrinėdamas ginčą, turės atsižvelgti ir į tam tikras administracines procedūras, tačiau šis ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio
2 dalies 1 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šios įstatymo nustatyta tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad teismas perduoda bylą nagrinėti kitam teismui, o kai teismas sudarytas iš teismo rūmų, – to teismo kitiems teismo rūmams, jeigu paaiškėja, kad byla buvo priimta teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo teismams taisykles. Taigi, nurodytas teisinis reguliavimas aiškiai nustato atvejus, kada teismas turi skundą atsisakyti priimti, nustatęs, jog jis nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, o kada turi bylą perduoti nagrinėti kitam teismui. Administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato išimčių, kai pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, ir nustatęs, kad skundas negali būti nagrinėjamas Administracinių bylų teisenos nustatyta tvarka, galėtų skundą priimti ir perduoti bylą pagal teismingumą bendrosios kompetencijos teismui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, neturėjo pareigos skundą persiųsti bendrosios kompetencijos teismui.
Nepriėmus nagrinėti Asociacijos skundo, pareiškėjo atskirajame skunde suformuluotas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo negali būti sprendžiamas.
Pareiškėjo atstovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2020 m. spalio 26 d. pareiškimą su priedais, tačiau pateikti dokumentai nėra susiję su sprendžiamu klausimus dėl bylos teismingumo, todėl teisėjų kolegijos jie nevertinami.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose ir prašomoje panaikinti nutartyje pagrįstai bei teisėtai nusprendė, kad pareiškėjo keliamas ginčas negali būti nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, todėl Asociacijos skundą atsisakė priimti ir jai išaiškino teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Šią nutartį remiantis pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo 2020 m. liepos 28 d. nutartis paliekama nepakeista, o Asociacijos atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Vilniaus miesto metalinių garažų bendrijų asociacijos „Autopastogė“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė