Pranešėja L.Aleknavičienė                                    

Teisėjas Z.Lipnevičius                                  Civilinė byla Nr. 2A-186-124/2010

                                                                       Procesinio sprendimo kategorija 63.1.,40.1.

(S)

ŠIAULIŲ  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS  RESPUBLIKOS  VARDU

Šiauliai, 2010 m.rugsėjo 24 d.

            Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laisvės Aleknavičienės,

kolegijos teisėjų Danutės Matiukienės, Jolantos Badaugienės,

sekretoriaujant Renatai Kovierei,

dalyvaujant ieškovui L. Z.,

atsakovo atstovui adv. Petrui Labanauskui,

trečiojo asmens atstovui adv.Drąsučiui Narmontui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. Ž. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-23-49/2009 pagal ieškovo L. Z. ieškinį atsakovui K. Ž. ir trečiajam asmeniui V. Ž. individualiai įmonei „Reta“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo K. Ž. priešieškinį ieškovui L. Z. dėl skolos sutarties dublikato pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. L. Z. ieškiniu (t.1, b.l. 14) kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo K. Ž. 44000 litų negrąžintos skolos ir bylinėjimosi išlaidas (1320 Lt žyminio mokesčio ir 200 Lt atstovavimo išlaidų). Ieškovas nurodė, kad 1999 metų antroje pusėje atsakovas K. Ž. kreipėsi į L. Z., prašydamas paskolinti pinigų, nes norėjo pirkti nekilnojamąjį turtą. Vėliau atsakovas ketino nupirktą pastatą įkeisti bankui, o gauto kredito dalį grąžinti ieškovui kaip skolą. 1999 10 08 d. notarės Daivos Verpetinskienės biure šalys sudarė sutartį, pagal kurią K. Ž. pasiskolino iš ieškovo 44 000 Lt ir įsipareigojo juos grąžinti iki 1999 12 08 d. Iki sutartyje nurodyto termino (1999 12 08 d.) K. Ž. paskolos negrąžino. Į teismą dėl skolos priteisimo ieškovas nesikreipė, nes atsakovas žadėjo grąžinti pinigus. Be to, atsakovas savo vardu neturėjo registruoto turto, todėl skolos išieškojimas priverstine tvarka būtų sunkiai įvykdomas.

Priešieškiniu (t.2, b.l. 32-33) atsakovas K. Ž. prašė pripažinti negaliojančiu 1999-10-08 paskolos sutarties, sudarytos tarp L. Z. ir K. Ž., dublikatą nuo jo išdavimo momento – 2006-11-09 bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad ieškovas  ieškinį grindžia vieninteliu  dokumentu -  1999-10-08  skolos sutarties dublikatu, išduotu 2006-11-09 Radviliškio rajono 1-ojo notaro biuro notarės. Ieškovas  nepateikė  teismui   paskolos  sutarties  originalo,  o  2006-11-09  išduotas sutarties dublikatas - neįrodo prievolės galiojimo šiuo metu (LR CK 6.63 str.). Ieškovas neįrodė galiojančios skolinės prievolės ir kitais įrodinėjimą reglamentuojančiais įrodymais. Paskolos sutarties originalo nebuvimas pas ieškovą pagrindžia atsakovo atsikirtimus, kad paskola buvo grąžinta.

Ieškovo pateiktas paskolos sutarties dublikatas nėra leistinas rašytinis įrodymas ir visiškai neatitinka tikrovės. Iš šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų matosi, kad atsakovui K. Ž. grąžinant skolą dalimis, ieškovas L. Z. darė įrašus skolos dokumento originale, todėl ieškovo pateiktas paskolos sutarties dublikatas neatitinka įstatymų reikalaujamos sandorio formos (LR CK 1.93 str.).

Pagal LR CPK 114 str. 1 d. paskolos sutarties dublikatas nėra leistinas rašytinis įrodymas. Šio straipsnio norma aiškiai nurodo, kokie procesiniai dokumentai yra leistini rašytiniai įrodymai – tai dokumentų originalai arba nuorašai, patvirtinti teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio asmens.

LR CK 6.65 str. įsakmiai nurodo, kokie dokumentai patvirtina prievolės įvykdymą - tai skolos dokumentas, skolos dokumente padaryti įrašai apie dalinius prievolės įvykdymus, atskiri pakvitavimai. Taigi paskolos sutarties dublikatas nėra tas dokumentas, kuris būtų pagrindas ieškovo, kaip kreditoriaus teisių įgyvendinimui.

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimu (t.2, b.l. 119-123) ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo K. Ž. 44000 litų skolos ir 3795,60 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui L. Z.. Teismas nurodė, kad šalys 1999-10-08 d. sudarė notarinės formos paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas L. Z. iki 1999-12-08 d. paskolino atsakovui K. Ž. 44 000 Lt. Šalys susitarė, kad skola bus grąžinta skolininko gyvenamojoje vietoje.

              Teismas nurodė, kad tarp šalių teisiniai ginčo santykiai atsirado šalims sudarius 1999-10-08 d. paskolos sutartį. Šalių ginčo teisiniai santykiai tęsėsi iki 2001 metų, todėl sprendžiant šalių ginčą teismas vadovavosi tiek 1964 metų civiliniu kodeksu, tiek naujojo CK normomis. 1964 metų LR CK 43 str. 1 d. 2 p. nustatė privalomą rašytinę formą fizinių asmenų tarpusavio sandoriams, kurių suma didesnė kaip penki šimtai litų, bei teisines šio reikalavimo nesilaikymo pasekmes - atėmė iš šalių teisę, esant reikalui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais ir įstatyme numatytais atvejais darė sandorį negaliojantį (LR CK 58 str. ).

Teismas konstatavo, kad naujajame civiliniame kodekse bendroji sandorio rašytinės formos nesilaikymo pasekmių taisyklė išliko ta pati – nesilaikant sandorio įstatymo nustatytos reikalaujamos rašytinės formos šalis netenka teisės remtis liudytojų parodymais, įrodinėdama sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (LR CK 1.93 str. 2 d. ). Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006 ).

Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka ( LR CK 6.873 str. ). Šioje byloje paskolos gavėjas yra atsakovas K. Ž., todėl būtent jis privalo gražinti ieškovui paskolą, o ne tretysis asmuo. Vadovaujantis  nurodyta LR CK norma šioje byloje negalima skolos grąžinimo pareigą perkelti į trečiojo asmens kreditavimą už ieškovui suteiktą maitinimą ir alaus gėrimą ar panašiai pas trečiąjį asmenį kavinėje.

Teismas konstatavo, kad dėl sandorio buvimo tarp šalių ginčo nėra. Abi šalys to neneigia. Ginčas vyksta tarp šalių dėl sandorio įvykdymo. Sandorio sudarymo faktą patvirtinantys įrodymai ieškovo yra prarasti, bet tai patvirtina kiti rašytiniai įrodymai. Teismas nurodė, kad faktas, jog ieškovas neturi sandorio originalo, esmės nekeičia, nes atsakovas aiškina, kad jis ant ieškovo sutarties jokių atžymų nedarė, o ieškovas apie paskolos grąžinimą rašėsi savo užrašuose. Toks atsakovo aiškinimas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principu vargu ar galimas, nes atsakovui paskolos grąžinimo dalimis atveju pakako paprašyti ieškovą  apie tai ranka padaryti atžymą apie dalies skolos grąžinimą. Bet atsakovas to nepadarė. Todėl tokie atsakovo aiškinimai vertinami kaip noras ginčyti sandorio įvykdymą faktą.  Teismas nurodė, kad nėra pagrindo netikėti ieškovu, kuris iš atsakovo prašė įvykdyti rašytinį sandorį, patvirtintą notarine tvarka. Priešingai, ieškovui atsakovas jau nuo pat pradžių pripažino, kad sandorio laiku negalėjo įvykdyti, o paskolos grąžinimą nori įrodyti vienašališkais savo paties įrašais. Tokiais vienašališkais atsakovo užrašais teismas nesirėmė dėl jų patikimumo. Atsakovas nurodė, kad ieškovui buvo atsiskaityta atsakovo veikiančios kavinės paslaugomis, tačiau pažymėtina, kad  pinigus skolinosi atsakovas, o ne atsakovo kavinė (baras). Dėl to, kad į ieškinio sumą būtų įskaitytos kavinės išlaidos, atsakovas priešieškinio nepateikė. Teismas nesivadovavo liudytojų parodymais ankščiau nurodytų principų pagrindu, bei todėl, kad tai nėra įstatymo numatyta leistina išimtis ar panašiai. Be to, liudytojai vienokia ar kitokia prasme susiję su atsakovu veiklos, giminystės ar darbo santykiais. Teismas nurodė, kad liudytojų parodymai yra prieštaringi ir juos teismas vertino kritiškai.  

Teismas nurodė, kad atsakovas pripažino tarp šalių buvus sudarytą paskolos sutartį, bet prašė pripažinti negaliojančiu jos dublikatą kaip įrodymą, kad tokia sutartis tarp šalių buvo. Šio reikalavimo teismas netenkino, konstatuodamas, kad tai yra įrodymas, kad  tarp šalių tikrai toks sandoris buvo, o įrodymų pripažinti negaliojančiais nėra galima..

Patikslintu apeliaciniu skundu (t.2, b.l.159-163) atsakovas K. Ž. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį patenkinti – pripažinti negaliojančiu 1999-10-08 paskolos sutarties dublikatą nuo jo išdavimo momento bei priteisti iš ieškovo L. Z. visas turėtas atsakovo išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas  ieškinį grindė  1999-10-08  skolos sutarties dublikatu, išduotu 2006-11-09 Radviliškio rajono 1-ojo notaro biuro notarės. Ieškovas  nepateikė  teismui   paskolos  sutarties  originalo,  o  2006-11-09  išduotas sutarties dublikatas - neįrodo prievolės galiojimo šiuo metu (LR CK 6.63 str.). Ieškovo pateiktas paskolos sutarties dublikatas nėra leistinas rašytinis įrodymas ir visiškai neatitinka tikrovės. Tai nėra tas dokumentas, kuriuo ieškovas galėtų pagristi savo ieškinį. Iš šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų matosi, kad atsakovui K. Ž. grąžinant skolą dalimis, ieškovas L. Z. darė įrašus apie dalinius prievolės įvykdymus skolos dokumento originale, todėl ieškovo pateiktas paskolos sutarties dublikatas neatitinka įstatymų reikalaujamos sandorio formos (LR CK 1.93 str.). Pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas Civilinio proceso kodekso ir Civilinio kodekso normas, nepagrįstai ir neteisėtai atmetė atsakovo K. Ž. priešieškinį.

2. Teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo liudytojų parodymais. LR CK 1.93 str. 6 dalis nurodo, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Ieškovo elgesys, kartu vertinant  visumą byloje esančių įrodymų ir remiantis  tikimybių pusiausvyros principu, leidžia teigti, jog paskola ieškovui buvo grąžinta. Atsakovui įvykdžius prievolę, ieškovas grąžino skolos dokumentą atsakovui, tačiau dėl objektyvių priežasčių (2004 m. įvyko vagystė kavinės „Reta“ patalpose), atsakovas šio dokumento originalo neišsaugojo. Todėl ieškovas savo teiginį, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, turi įrodyti pagal LR CK 6.123 str. 2 d. normą.Teismas nepagrįstai netaikė LR CK 6.65 str. 2 d. bei 6.123 str.2 d. normų, nes  atsakovas dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, t.y. dėl vagystės iš įmonės patalpos prarado jam grąžintą paskolos sutartį,todėl ieškovas savo teiginį, kad privolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai turi įrodyti  pagal CK 6.123 str.2 d. normą.

3. Teismas visiškai nevertino ieškovo L. Z., atsakovo K. Ž. ir trečiojo asmens V. Ž. įmonės „Reta" savininkės V. Ž. parodymų ir tai lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. L. Z. pripažino, kad dalis skolos grąžinta, tai yra dalis jo neapmokėtų sąskaitų už kavinės paslaugas buvo užskaityta kaip paskolos dalinis grąžinimas. Per visą skolos grąžinimo laikotarpį suteiktomis kavinės paslaugomis galėjo būti įskaityta iki 10 000,00 Lt. Su ieškovo L. Z. ir atsakovo K. Ž. parodymais iš esmės sutampa ir liudytojos E. V. parodymai. Teismas, nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad 2001 metais gruodžio mėnesį atsakovas K. Ž. skolą galutinai grąžino. Teismas taip pat nevertino  labai svarbios aplinkybės, kad 2004 metais V. Ž. kavinėje „Reta“ buvo įvykdyta vagystė, kurios metu su kitais dokumentais dingo ir paskolos sutarties originalas.

4. Teismas, netinkamai vertindamas įrodymus, pažeidė LR CPK 185 str. suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles, įrodymų vertinimą negrindė tikėtinumo taisykle - nesuteikė didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę, nesprendė, kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kiti įrodymai. Teismas ne tik, kad pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, bet ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-09-28 nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-474/2005).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą  (t.2, b.l. 174-175) ieškovas L. Z. prašo atsakovo K. Ž. apeliacinį skundą atmesti, pripažinti, kad apeliantas K. Ž. piktnaudžiauja teise, siekdamas vilkinti skolos atidavimą, meluoja ir klaidiną teismą bei paskirti apeliantui K. Ž. įstatymo numatytą maksimalią baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas K. Ž., ginčydamas, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadas apie liudytojų parodymų negaliojimą, piktnaudžiaudamas teise, sąmoningai tyčia atsisako remtis juridinio asmens - V. Ž. individualios įmonės „Reta" finansinės atskaitomybės dokumentais ir taip įrodyti, kad skola yra grąžinta. Atsakovas, nurodydamas į lyg tai  individualios įmonės „Retra“  įvykdytos vagystės faktą, 2004 m. lapkričio 4 d. pareiškime nurodė, jog vagystės metu dingo tik menkaverčiai daiktai, tą patį patvirtino ir 2004-11-30 liudytojo apklausos protokole, tačiau jau 2007m. balandžio 25 d., Radviliškio rajono apylinkės teismui paskelbus sprendimą, po trijų metų, t.y. 2007-07-17, Radviliškio rajono policijos komisariatui papildomai praneša, kad vagystės metu dingo įvairios sutartys, tame tarpe ir 1999-10-08 paskolos sutartis, sudaryta tarp L. Z. ir K. Ž.. Atsakovas K. Ž. nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo, kad prievolė baigėsi tinkamu jos įvykdymu, todėl piktnaudžiaudamas savo teise, siekia bet kokiais būdais vilkinti skolos grąžinimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą  (t.2, b.l. 176-180) tretysis asmuo  atsakovo pusėje V. Ž. įmonė „Retra“ prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį patenkinti, priteisti iš ieškovo L. Z. visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. LR CK 6.65 straipsnio 2 dalis  nurodo, jog kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo skolos dokumentą grąžinti skolininkui, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Todėl ieškovas teismui negalėjo pateikti sutarties originalo, nes jį buvo grąžinęs atsakovui kaip patvirtinimą dėl visos prievolės įvykdymo. Po to, kai buvo pilnai įvykdyta atsakovo prievolė ieškovui ir sutarties originalas buvo grąžintas atsakovui, atsakovas sutarties originalo neišsaugojo dėl objektyvių priežasčių, nes kavinės "Reta" patalpose buvo įvykdyta vagystė, kurios metu kartu su kitais dokumentais buvo prarastas ir šios sutarties originalas. LR CK 6.65 straipsnio 2 dalis patvirtina, jog būtent skolos dokumento originalo buvimas pas kreditorių patvirtina jo galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, kadangi skolininkui įvykdžius prievolę, kreditorius turi imperatyvią pareigą skolos dokumento originalą grąžinti skolininkui. Tai reiškia, kad kreditoriui negalint pateikti tokio dokumento originalo, bet teigiant, kad jis turi galiojančią reikalavimo teisę, būtent jam tenka pareiga įrodyti, kad skolos dokumento originalo jis neturi ne dėl to, jog šis dokumentas, kaip patvirtinantis tinkamą prievolės įvykdymą, yra grąžintas skolininkui. Skolos dokumento dublikatas, esantis pas kreditorių, negali patvirtinti galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės skolininkui (jis tik patvirtina, jog tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai).

2. Šalių ginčas buvo dėl to, kad ieškovas sutarties dublikatu norėjo įrodyti, jog jo reikalavimo teisė yra galiojanti, o atsakovas teigė, kad skolą grąžino ir jam ieškovas, kaip to įrodymą, grąžino sutarties originalą, todėl ieškovas neturi galiojančios reikalavimo teisės atsakovui. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo skolą, jokių įrodymų ar faktų, kurie liudytų, jog ieškovo reikalavimo teisė yra galiojanti, o atsakovo prievolė neįvykdyta, sprendime nekonstatavo. Todėl sutiktina su atsakovo apeliaciniame skunde esančiu teiginiu, kad ieškovas neįrodė atsakovo galiojančios skolinės prievolės.

3. Tretysis asmuo sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytu teiginiu, kad teismas vis tik turėjo pagrindo konstatuoti LR CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nurodytą išimtį ir pripažinti liudytojų parodymus, susijusius su įrodinėjama aplinkybe dėl skolos grąžinimo, leistinais. Teismas nurodė, kad liudytojų parodymais negalima remtis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų pagrindu, tačiau detaliau nepaaiškino, kodėl šie principai draudžia įrodinėti aplinkybę dėl skolos grąžinimo liudytojų parodymais.

4. Atsakovo, trečiojo asmens paaiškinimai bei liudytojų parodymai rodo, kad ieškovas dažnai ateidavo į V. Ž. įmonei "Reta" priklausančią kavinę, ten užsisakydavo maisto, alaus  ir kt., nurodydamas, kad už tai nemokės, tai yra praktiškai skolos dalies grąžinimas. Tai pripažino ir pats ieškovas. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nepripažinti, jog dalis skolos buvo padengta ieškovui valgant, geriant ir švenčiant asmenines šventes kavinėje.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal apeliacinio skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

Dėl priešieškinio

Apeliantas skundžia teismo sprendimą  priešieškinio dalyje dėl dublikato pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas (1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalį) paskolos sutartis priskiriama realinių sutarčių kategorijai. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tai reiškia, kad teisiniai paskolos santykiai tarp sutarties šalių atsiranda, kai šalys susitaria dėl atitinkamo pinigų kiekio perdavimo pinigų gavėjo nuosavybėn ir kai pinigų gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Taigi, esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo.

Įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (CPK 178 straipsnis). Ginčo atveju paskolos santykių tarp jo ir atsakovo atsiradimą ieškovas (kreditorius) įrodinėjo, pateikdamas notarine tvarka patvirtintos sutarties dublikatą. Apeliantas mano, kad dublikatas nėra leistinas rašytinis  įrodymas, kuriuo ieškovas galėtų grįsti savo reikalavimus, nes tokio įrodymo  nenumato CPK114 str. 1 d. )  bei kad jis neatitinka  rašytinės sutarties reikalavimų pagal CK 6.871 str. 3 d. .Su tuo kolegija nesutinka. Pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo priešieškinio , dublikatą vertino kaip įrodymą, kad tarp šalių buvo sudaryta tokia ginčo paskolos sutartis. Praradus paskolos dokumentą, ieškovui buvo išduotas jo dublikatas(1 t.,b.l.24).Šią sutartį tvirtinusi notarė patvirtino . išdavusi 1999-10-08 d.paskolos sutarties dublikatą vietoj prarastos sutarties originalo (1t., b.l.25). Pateiktu įrodymu - 2006 -11- 09 d. išduotu paskolos sutarties dublikatu ieškovas (kreditorius) įrodinėjo  ne paskolos įvykdymą, o paskolos sutarties sudarymo faktą. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymą reglamentuojančią taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus ( CPK 178 straipsnis).

Atsakovas ir neginčijo, kad  notarine tvarka buvo sudaryta ši  paskolos sutartis, tik įrodinėjo, kad realiai gavo pinigų mažiau negu nurodyta sutartyje. Nors ieškovas pateikė tik paskolos dublikatą, tačiau  atsakovas pripažino sudaręs šią sutartį, pripažįsta gavęs pagal sutartį  40 000 Lt. pinigų.Paskolos sutarties dublikatas yra įrodymas, patvirtinantis paskolos sutarties sudarymo faktą. Tai reiškia, kad ieškovas, kaip paskolos davėjas, savo pateiktais įrodymais šioje byloje iš esmės pagrindė savo teiginį apie paskolos sutarties sudarymo bei pinigų pagal šią sutartį perdavimo paskolos gavėjui (atsakovui) faktą.

Nors atsakovas pirmosios instancijos teisme įrodinėjo gavęs  tik  40 000 Lt. pinigų, tačiau apeliaciniu skundu neginčija šios aplinkybės.Taip pat teisme nereiškė šiuo pagrindu ir priešieškinio dėl sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančia .Sutartyje numatyta, kad pinigus ieškovas suteikė atsakovui  sutarties sudarymo metu, ką ieškovas patvirtino ir teisme, sutartis pasirašyta pačių šalių, sutartis sudaryta pas notarą, šioje sutartyje yra nustatytos visos pagrindinės paskolos sutarties sąlygos ,todėl teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovas paskolino atsakovui  44 000  Lt., kuriuos pastarasis turėjo grąžinti ieškovui (CPK  6.873 str .). Kolegija mano, kad nėra pagrindo  tenkinti atsakovo priešieškinio apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantis paskolos sutarties dublikatas yra laikytinas įrodymu, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis joje nurodytai sumai. Paskolos sutarties, kuriai privaloma rašytinė forma, sudarymo faktą galima įrodinėti ne tik pateikiant sutarties originalą ar patvirtintą kopiją, bet ir kitais įrodymais (CK 1.93 str. 2,6 dalys) .

Dėl netinkamos materialinės teisės normų aiškinimo , procesinės teisės normų  taikymo

Atsakovas neginčija, jog buvo sudaręs bylos nagrinėjimo dalyku nurodytą paskolos sutartį, tačiau teigia, kad skolą yra grąžinęs. Tai, anot atsakovo, patvirtina ieškovo jam grąžinta paskolos sutartis su atžymomis ant jos apie atsakovo grąžintas sumas, kurią jis ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių prarado. Apeliantas nurodo, jog teismas turėjo taikyti CK 6.65 str. bei 6.123 str. 2 d.normas ir atsakovui grąžinus paskolą, o ieškovui priėmus jos įvykdymą bei atidavus ieškovui skolos dokumentą , kreditorius turi įrodyti, kad prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta.Skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje  atsakovas (skolininkas ) neturi skolos dokumento, įrodinėja, kad jį ieškovas jam grąžino, tačiau jį prarado . Kolegija nesutinka su apelianto argumentu , jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą nurodydamas , kad paskolos sutarties įvykdymui patvirtinti galioja tie patys , kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti , formos reikalavimai ir jos teisinės pasekmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo sprendžiant civilinius ginčus dėl paskolų, konstatavo, kad paskolos sutarties sudarymo faktą įrodinėja ieškovas (kreditorius), o paskolos grąžinimo faktą turi įrodyti atsakovas (skolininkas), ir jei jis neturi skolos dokumento ar pakvitavimo apie paskolos grąžinimą, negali pasinaudoti CK 6.65 straipsnyje įtvirtinta prievolės įvykdymo prezumpcija. Šiuo atveju atsakovas turi įrodinėti skolos grąžinimo faktą bendra tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2008-10-06 nutartis civ. byloje 3K-3-450/2008).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl įrodymų leistinumo taisyklių paskolų bylose nurodė, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančiu, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civ. byloje Nr. 3k-3-235/2009, 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, civ. byloje Nr. 3K-3-463-2006, 2008 m. kovo 26 d. nutartis, civ. byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Atsakovo aiškinimu, jis raštiško pakvitavimo apie skolos grąžinimą nereikalavo, nes kreditorius (ieškovas), grąžinant skolą , apie tai žymėjosi paskolos sutartyje; grąžinus skolą , ieškovas šią sutartį perdavė  atsakovui. Taip atsakovas , nepareikalavęs pakvitavimo,prisiėmė riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo. Pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalį, taip pat pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti.

Kartu pažymėtina, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga – ,,jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams“; įstatyme nustatytas nebaigtinis aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą įrodinėjimo taisyklę, sąrašas: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 26 d. nutartyje (civ. byloje Nr. 3K-3-187/2008)  pažymėjo, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies ir CK 6.875 straipsnio 2 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas (skolininkas) neturi skolos dokumento ar pakvitavimo apie paskolos grąžinimą, todėl jis negali pasinaudoti CK  6.65 straipsnyje įtvirtinta prievolės įvykdymo prezumpcija , dėl ko pasisakė ir Lietuvos Aukščiausiais Teismas šioje civilinėje byloje (2008 03 26 d.nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Šiuo atveju atsakovas turi įrodinėti skolos grąžinimo ar novacijos faktą bendra tvarka.Atsakovas, grįsdamas savo prašymą leisti naudotis liudytojų parodymais CK 1.93 straipsnio 6 dalies taikymo požiūriu svarbių faktų nepateikė. Atsakovas nurodo šiuos jo manymu svarbius faktus, t.y. paskolos originalo nebuvimas, labai trumpas pasiskolinimo terminas, dalinių skolos grąžinimo žymėjimas atsakovo užrašų knygutėje, šalių tarpusavio santykiai, pasireiškę tuo, kad  ieškovas priėmė dalinį skolos užskaitymą.Atsakovas šias aplinkybes  teisme įrodinėjo  prieštaringais įrodymais. Ieškovas įrodinėdamas paskolos dokumento grąžinimą, nurodo, jog jo neišsaugojo dėl objektyvių priežasčių. Ieškovas neigia grąžinęs skolininkui paskolos sutartį , aiškina, kad niekada nedarė jokių įrašų sutartyje , jos negrąžino atsakovui. Atsakovas byloje įrodinėjo priešingai, jog   kreditorius grąžino sutartį, kurioje buvo ieškovo ranka daryti įrašai apie paskolos grąžinimą, dalį prievolės ieškovas įskaitė už ieškovui suteiktas paslaugas.Šią sutartį atsakovas praradęs ne dėl savo kaltės, t.y. dėl vagystės iš kavinės“Reta“, kurioje buvo laikoma ši sutartis , arba ją galėjo pasisavinti pats ieškovas, kuris nuomojosi gretimas patalpas. Atsakovas turėjo įrodyti tą aplinkybę, kad ieškovas jam grąžino paskolos dokumentą. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi , ar sutartis buvo grąžinta, laikė liudytojų parodymus nepatikimais,  su kuo sutinka ir kolegija. Skolos dokumento grąžinimą atsakovas įrodinėja liudytojų P. B.,G. K. parodymais  bei trečiojo asmens sutuoktinės  V. Ž. parodymais, kuri iš pradžių byloje buvo apklausta liudytoja. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai civilinėse bylose yra specifinis įrodymų šaltinis, kadangi šalys yra materialiai suinteresuotos nagrinėjamos bylos eiga, ir į tai turi būti atsižvelgiama vertinant šių paaiškinimų turinį. Be to, atsakovo  bei trečiojo asmens paaiškinimų turinys nėra konkretus. Kolegija atkreipia dėmesį, jog tiek atsakovo, tiek V. Ž. paaiškinimai apie paties skolos dokumento dingimą yra nenuoseklūs, prieštaringi.Teismui priėmus teismo įsakymą ir atsakovui pateikus prieštaravimus bei ieškinį, jis nenurodė šių aplinkybių , t.y. kad kreditorius grąžino paskolos dokumentą ar buvo ant jo daromos atžymos, tik nurodė, jog pateiks atitinkamus įrodymus (1t.,b.l.10) . 2007 03 27 d teismo posėdyje apklausiant  V. Ž., ši parodė, kad sutartį įsegė prie dokumentų, paaiškino, kad nepamenanti, kuriame segtuve ją įsegė, „kažin ar ją rastume“, dokumentai yra išvežti, nes ten vyksta remontas . (1t.b.l.84). Kitų liudytojų – P. B., G. K. parodymai yra nekonkretūs, jie susiję su ieškovu partnerystės ryšiais,  G . K. buvusi darbuotoja. P. B. atsakovo verslo partneris.Savo parodymus –aplinkybes apie skolos sutartyje  buvusius įrašus, jos matymo laiką , buvimo vietą šie liudytojai tikslino per kelis posėdžius,atsakovui  atsišvietus ankstesnio liudytojų apklausos teismo posėdžio protokolą ,todėl jie nelaikytini patikimais  (2 t.91-92,93,113-114). Liudytojų parodymai prieštaringi ir dėl sutarties buvimo vietos . Dėl skolos dokumento vagystės atsakovas kreipėsi, tik gavęs ieškovo apeliacinį skundą- 2007 07 17 d., t.y. praėjus beveik 3 metams po įsibrovimo į patalpas, kas vertintina kaip siekimas patvirtinti savo paaiškinimą (1t.,b.l.124) .  Be to ši aplinkybė neįtikina , kad atsakovas, kuris buvo įmonės direktoriumi ,ar tretysis asmuo-įmonės savininkė būtų palikęs  įmonei svarbius dokumentus-sutartis, reikalingas įmonės apskaitai tvarkyti, mokesčių inspekcijai  patikrinimams vykdyti ,ilgą laiką įmonei nevykdant veiklos ir nesinaudojant šiomis patalpomis, kai tuo tarpu įmonėje buvo seifas, jis neišlaužtas, ką patvirtina ir apžiūros protokolas (ikiteisminio tyrimo medžiaga, l.4). Neesant įrodymų, kad paskolos dokumentas buvo grąžintas atsakovui, kaip jam visiškai įvykdžius prievolę, teismas pagrįstai skolos grąžinimo įrodinėjimo pareigą perkėlė  atsakovui . Taip pat kolegija laiko logiška apeliacinėje instancijoje išsakytą ieškovo poziciją, jog jis, grąžinęs su  jo padarytais įrašais paskolos sutartį, nebūtų kreipęsis į teismą.

Atsakovas , įrodinėdamas paskolos grąžinimą, remiasi įrodymu, t.y. įrašais jo užrašų knygutėje. Įrašai joje yra atlikti  tik skolininko (ieškovo) ranka , yra įrašytos pinigų sumos bei nurodyti metai ir mėnesiai. Kolegija mano, kad ši atsakovo užrašų knygutė ,negali būti vertinamas kaip patikimas rašytinis įrodymas apie skolos grąžinimo faktą , nes jame nėra jokių ieškovo  įrašų apie sumų grąžinimą kreditoriui, net nėra nurodytos konkrečios datos ties šioje knygutėje nurodytomis sumomis, nėra  žinoma, kokiu metu šie įrašai buvo atlikti,vizualiai matosi, kad įrašai gali būti daryti per kelis kartus.

Atsakovas įrodinėjo, jog paskolą grąžindavo iš individualios įmonės“Reta“ lėšų,  tačiau jokių patikimų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes nepateikė. Be to atsakovo paaiškinimai apie grąžinimo laiką, grąžinamas sumas per visą teisminį nagrinėjimą buvo nenuoseklūs. Šių lėšų paėmimas iš įmonės kasos turėjo atsispindėti įmonės dokumentuose, tačiau tokių rašytinių įrodymų  ieškovas nepateikė. Byloje esantys keletas  įmonės „Reta“ apskaitos žurnalo lapų nuorašų  neįrodo šių aplinkybių,nes įrašuose nenurodyta pinigų išėmimo , jų panaudojimo paskirtis , nenurodyta, kad pinigai perduodami atsakovui K. Ž. vykdyti paskolos prievolę A. Z., yra pateikti tik už kelis 2000 metų mėnesius (1 t.,63-69).Išduodant 2000 metais liepos-spalio mėnesiais pinigų sumas K V. Ž. buvo nurodoma pinigų išdavimo paskirtis ,t.y.už prekes, bankui, atlyginimo mokėjimas ,bet  nėra atžymų apie paskolos sumokėjimui išduodamas sumas.(1 t.b.1 67-68).

Atsakovas teismo posėdžiuose aiškino, , jog paskolos  grąžinimo terminas buvo pratęstas, suderinus tai su ieškovu bei kad šalys atlikdavo įskaitymus, įskaitydamos už suteiktas ieškovui kavinės paslaugas , t.y. už maitinimąsi, alų , gimtadienio šventę. Ieškovas šias aplinkybes neigė. Pagal bendruosius tinkamo prievolių vykdymo principus skolininkas gali įvykdyti prievolę kitu, negu aptartas pradinėje sutartyje, būdu tik tuo atveju, jeigu tokį įvykdymą priima kreditorius (CK 6.39 straipsnis). Prievolės dalyko ar įvykdymo būdo pakeitimas yra novacija (6.141 straipsnio 1 dalis), pagal įstatymą novacija nepreziumuojama, todėl turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta (CK 6.141 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad novaciją galima konstatuoti tik esant įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita. Esant ginčui dėl įvykusios novacijos, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, jog novacija įvyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2007 ir kt.).Ieškovas neigė , kad būtų  sutikęs su dalies paskolos užskaitymu už pasivaišinimą kavinėje .Ieškovas nurodo, kad tai supratęs , kaip ieškovo atsidėkojimą už ilgalaikį paskolos negrąžinimą. Paties atsakovo paaiškinimai šiuo aspektu yra nenuoseklūs , nurodo skirtingas įskaitytas ir grąžintas sumas , o taip pat prieštaringi ir kiti įrodymai. Atsakovas K. Ž. pirminiame bylos nagrinėjime  įrodinėjo, kad iki 2001 metų paskolą grąžindavo jo namuose grynais pinigais (1 t.,b.l.80), o 2001 m. vyko užskaitymai. Aiškino, jog grynais buvo sumokėta  36 000 Lt., paskui buvo grąžinama ir grynais, ir įskaitomos kavinės paslaugos, viso užskaityta 8 ar 10 tūkstančių litų paslaugomis (1 t. b.l.81). Tretysis asmuo V. Ž. (1t.,b.l.83 ) teigė, kad visa paskola buvo grąžinta grynais pinigais , o kavinės paslaugos buvo kaip palūkanos už naudojimąsi paskola. Tuo tarpu ieškovo pateiktoje užrašų knygutėje nurodoma, jog 1999 metais ieškovui buvo grąžinta  4000 Lt., 2000 metais grąžinta 24 000 Lt., 2001 metais grąžinta 17500 Lt,, viso grąžinta 45 500 Lt., apie  paslaugų įskaitymus nenurodyta.Be to pats atsakovas teismui prieštaringai aiškina apie paskolos grąžinimo laiką, nurodydamas skirtingas datas, ty.prieštaravimuose dėl teismo įsakymo bei atsiliepime į ieškinį nurodo , jog grąžino 2002 m pabaigoje (1t.b.l.10,21), o vėliau aiškina ir teikia užrašų knygutę su savo ranka atliktais įrašais apie paskolos grąžinimą 2001 metais.

Kadangi CK 1.93 straipsnio 6 dalies taikymo požiūriu svarbių faktų bylą nagrinėjęs teismas nenustatė, todėl pagrįstai nesirėmė liudytojų parodymais dėl paskolos grąžinimo. Nors apeliantas teigia, kad tam buvo pagrindas, tačiau kolegija sutinka su teismo išvadomis šioje dalyje .Be to kaip matyti iš bylos medžiagos šie parodymai yra nekonkretūs, nenuoseklūs, liudytojai nenurodo grąžintinų sumų, nurodo kitas  skolos grąžinimo datas ar sumas, aplinkybes, negu nurodo atsakovas .

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007, ir kt.). Byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes Bylos nagrinėjimo metu neįrodžius tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių egzistavimo pripažįstama, kad tokių aplinkybių nebuvo. Be to, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, tam tikrų aplinkybių neįrodymo rizika tenka šaliai, kuriai pagal įstatymą priklauso pareiga šias aplinkybes įrodyti. Atsakovas, kuriam pagal įstatymą tenka pareiga įrodyti paskolos grąžinimo faktą, nepateikė pirmosios instancijos teismui jokių tai patvirtinančių rašytinių įrodymų, teigdamas, kad nurodyti įrodymai nėra išlikę. Nors įstatymas suteikia galimybę bylą nagrinėjančiam teismui tam tikrais atvejais atleisti šalį nuo pareigos sandorio sudarymo faktą įrodinėti rašytiniais įrodymais (CK 1.93 straipsnio 6 dalis), teigdamas, kad rašytiniai paskolos grąžinimą patvirtinantys įrodymai nėra išlikę ne dėl jo kaltės, atsakovas kitų tiesioginių ar netiesioginių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių paskolos grąžinimo faktą, teismui taip pat nepateikė. Iš pateiktų įrodymų nepakanka daryti neabejotiną išvadą, jog atsakovas grąžino paskolą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai –t.y. 2000-04-27 d turto pasidalijimo 1t.,b.l71) sutartis patvirtina, kad K. Ž. buvo verslininkas bei įmonės direktorius , be to atsižvelgiant į  jo nurodytas aplinkybes dėl paskolos grąžinimo šaltinio, tikėtina, kad, elgdamiesi kaip apdairūs ir rūpestingi asmenys, turėjo tai atspindėti rašytiniuose   įrodymuose bei pareikalauti pakvitavimo iš ieškovo . Esant paskoliniams santykiams, kaip šiuo atveju  buvo skolinta didelė pinigų suma, todėl teisėjų kolegija taiko griežtesnius įrodymų pakankamumo kriterijus ir sprendžia, kad byloje esančių įrodymų visuma neleidžia paskolos grąžinimo fakto pripažinti įrodytu (CPK 185 straipsnis).Be to tolesni atsakovo veiksmai ieškovo atžvilgiu , t.y. ieškovo mašinų draudimas nemokamai 2004-2005 metais, leidimas ieškovui nemokamai naudotis nekilnojamu turtu 2003-2004 metais (1t.81,2 t.,b.l.90,   pagal ieškovo aiškinimą, jau pasibaigus  paskolos sutarčiai, prieštarauja logikai. Remiantis  įrodymų vertinimo teisine logika,  yra pagrindas teigti, kad labiau tikėtina, jog atsakovas paskolos negrąžino. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai pripažino, kad atsakovas įstatymų nustatyta tvarka neįrodė paskolos grąžinimo fakto. Kadangi atsakovo prievolė liko neįvykdyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė  negrąžintą paskolos sumą ieškovui (CK 6.873 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam kilusio ginčo sprendimui, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius santykius, ir  tenkindamas pareikštą ieškinį, bei atmesdamas priešieškinio reikalavimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ( CPK 185 str., 263 str.).

Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Ieškovas prašo pripažinti, kad apeliantas K. Ž. piktnaudžiaudamas teise įgyvendina savo teises, siekdamas vilkinti paskolos grąžinimą meluoja ir klaidina teismą, sąmoningai tyčia veikia prieš teisingą ir greitą civilinės bylos išnagrinėjimą. Kolegijai tai konstatavus, prašo skirti maksimalią baudą už piktnaudžiavimą procesu (2 t.,b.l175 ).Šis prašymas netenkintinas . Piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis pripažįstama tokia faktinė situacija, kai galima konstatuoti, kad šalis sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.

Šioje byloje nėra teisinių pagrindų konstatuoti atsakovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Atsakovas naudojosi CPK 42 straipsnio 1 dalyje numatytomis procesinėmis teisėmis, gindamasis nuo pareikšto ieškinio.Tokią teisę jam garantuoja ir procesinis dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis).

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos,t.y. žyminis mokestis 2440 Lt.valstybei, kurio sumokėjimas buvo atidėtas 2009-12-14 d.Šiaulių apygardos teismo nutartimi  iki nutarties priėmimo dienos (b.l. 153-155) bei 11,63 Lt..procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei (2t.,b.l.173,CPK80 str.4 d., 88 str. 1,1 d. 3 p, 92 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi  Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Priteisti iš K. Ž. 2240 Lt. žyminio mokesčio valstybei bei 11,63 Lt. procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkė                                                                              Laisvė Aleknavičienė

Teisėjai                                                                                                   Danutė Matiukienė

                                                                                                               Jolanta Badaugienė