Administracinė byla Nr. A-349-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00303-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. G. su skundu (b. l. 1), kurį vėliau patikslino (b. l. 9) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 29 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 108, Nr. 126, Nr. 156, Nr. 196, Nr. 255 ir Nr. 344 ir patyrė jo orumą žeminantį elgesį.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerose tualetas buvo įrengtas vos 0,4 m–0,5 m atstumu nuo durų, nebuvo jokios pertvaros ar uždangos, kuri atitvertų tualetą nuo durų, buvo įrengta tik 1 m pločio ir 1,5 m aukščio sienelė, atskirianti tualetą nuo gyvenamosios patalpos. Per kameros duryse įrengtą langelį prižiūrėtojai galėjo stebėti, kas vyksta kameroje ir tualete.
4. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad jam būnant kameroje Nr. 344 jis ne kartą patyrė emocinį šoką, buvo pažemintas jo orumas. 2012 m. pareigūnė moteris (vardo ir pavardės nežinojo, o skiriamajame ženkle buvo užrašyta „Stažuotojas“) atidarė kameros duris ir matė pareiškėją, besinaudojantį tualetu, o pareiškėjas negalėjo atsistoti ir nueiti, net neturėjo kuo prisidengti, todėl turėjo sėdėti ir raudonuoti, be to, pareigūnė neuždarė kameros durų, o dalino maistą kameroje esantiems asmenims, tai truko 5–7 minutes, todėl, pareiškėjas patyrė didžiulį stresą. 2012 m. birželio mėn. pareiškėjas naudojosi tualetu, kai duris atidarė pareigūnė, atnešusi užsakymą iš parduotuvės, ji durų neuždarė, liepė paimti prekes, o į pareiškėjo prašymą ir raginimą uždaryti duris atsakė, jog negali gaišti savo laiko, visa tai tęsėsi apie 10 minučių. Taip pat pareiškėją matė besinaudojančiu tualetu ir kiti kaliniai, einantys iš pasivaikščiojimo kiemelių, būrio viršininkai ir Lukiškių TI-K dirbantys nuteistieji.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad minėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų jis net tik patyrė moralinę žalą, turėjo kreiptis pagalbos į psichologą/psichiatrą, tačiau šios srities specialistų pagalbos Lukiškių TI-K nesulaukė. Atvykęs į bausmės atlikimo vietą, t. y. Vilniaus pataisos namus, turėjo gerti antidepresantus.
6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 16–18) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

6.1. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

6.2. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka ginčo laikotarpiui aktualių teisės aktų reikalavimus.

6.3. Pareiškėjas skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai nurodė, jog bausmę atliko nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, šios žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, Pareiškėjas nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Pažymėjo, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 40–44) pareiškėjo skundą atmetė.
8. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. priėmė sprendimą byloje pagal pareiškėjo skundą dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 29 d. ir skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 300 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
9. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1200-437/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02698-2012-3) pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu bei neteisėtų Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmų Lukiškių TI-K gaisro ir evakuacijos metu, priteisė pareiškėjui 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nurodytoje byloje pareiškėjas nekėlė klausimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos iš jo orumą žeminančių pareigūnų veiksmų, jam besinaudojant tualetu.
10. Teismas pabrėžė, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios normos 21 punkte buvo nustatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko ginčo laikotarpiui aktualių teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjas visiškai nepagrindė neturtinės žalos padarymo fakto, todėl valstybės civilinė atsakomybė negali kilti.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2016 m. sausio 20 d. (vokas, b. l. 3), o atsakovas nagrinėjamoje administracinėje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, t. y. pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų senaties terminas, 1.127 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo įgijo teisę į ieškinį. Teismas konstatavo, kad šiems reikalavimams dėl žalos priteisimo (net jeigu tokia ir būtų) taikytinas senaties terminas. Teismas pabrėžė, kad ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalauti žalos atlyginimui laikotarpiui nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 29 d., todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo dar ir dėl šios priežasties tenkinti nėra teisinio pagrindo.

III.

12. Pareiškėjas R. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 50), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja tas pačias neturtinės žalos kilimo aplinkybes kaip ir pirminiame skunde teiktame Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau pažymi, kad pirmosios instancijos teismas paminėjo, kad anksčiau jam buvo atlyginta žala dėl kameros ploto ir gaisro padarinių, tačiau tai netikslu, nes dėl gaisro pasekmių jo skundas buvo atmestas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui dėl įvykusio gaisro iki šiol yra sutrikęs miegas, bendravimas su žmonėmis, ypač su moteriškos lyties atstovėmis, nes kai pareiškėjas pradeda su moterimis bendrauti, jam nuolat atrodo, kad jos iš jo šaiposi, greitai tampa irzlus.
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 54–57) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes ir tuos pačius motyvus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui jį laikant nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 29 d. Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 29 d., suėjus senaties terminui, atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
19. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais)) taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017; 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
20. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas šiuo atveju prašė taikyti ieškinio senatį.
21. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).
22. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. sausio 20 d. (b. l. 3), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 29 d.
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ieškinio senaties eigos klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).
24. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.
25. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.
26. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
29. Dėl apelianto teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, pasakytina, kad konstatavus, jog praleistas ieškinio senaties terminas, tokie teiginiai šiai bylai nebeaktualūs ir dėl jų išsamiau teisėjų kolegija nepasisako.
30. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.