Administracinė byla Nr. eAS-1399-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02109-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. skundą dėl Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. spalio 23 d. buvo gautas pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. (toliau – ir pareiškėjos) įgalioto atstovo advokato Dominyko Varno prašymas, kuriuo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. T-45 (toliau – ir Sprendimas) dalies, t. y. 2-ojo punkto galiojimą.

Pareiškėjos nurodė, jog per Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) elektroninę deklaravimo sistemą EDS ir MANOVMI gavo joms kiekvienai skirtas atskiras žemės mokesčio už 2015 metus 2 elektronines deklaracijas, iš kurių matyti, jog jos turėtų mokėti pilną, nesumažintą žemės mokestį po 2 274 ir 2 281 eurų. Pareiškėjų atlyginimai nesiekia net 600 eurų per mėnesį, jos turi šeimas ir mažų vaikų, kuriuos išlaiko. Šioje byloje ginčijamos sumos sumokėjimas pareiškėjoms būtų nepakeliama našta, jos nemokėjimas taip pat sukeltų teisines pasekmes – būtų skaičiuojami delspinigiai, juos skaičiuotų ne atsakovas, o VMI, kuri, kaip šioje byloje nedalyvaujantis asmuo, po teismo sprendimo priėmimo neturėtų pareigos atleisti pareiškėjas nuo delspinigių mokėjimo. Atlikusios žemės mokesčio permoką, jokių palūkanų ir delspinigių taip pat negalėtų išsireikalauti nei iš atsakovo, nei iš VMI. Sprendimo 2 punkto galiojimo sustabdymas atitiktų šalių ir valstybės interesus, t. y. reikalavimo užtikrinimo priemonėmis būtų atstatyta, pasiekta ir išlaikyta byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyra, o pagrindo baimintis, kad galima skola net ir su delspinigiais nebus iš pareiškėjų gauta ar išieškota, taip pat nėra – pareiškėjos turi nuolatines pajamas bei turtą (žemę), į kurį atsakovas arba VMI galėtų nukreipti išieškojimą ar, neįvykus varžytinėms, pasiimti už skolą. Akivaizdu, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymas žymiai daugiau apsunkintų tiek pareiškėjų padėtį, tiek ir galimo teismo sprendimo, panaikinančio ginčo sprendimą ar jo dalį, įvykdymą, kiltų naujų ginčų dėl delspinigių VMI ar pareiškėjų negautų palūkanų už didelės sumos permoką nesumokėjimo bei bylinėjimosi pasekmės.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. nutartimi pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 71 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir sprendė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pareiškėjos iš esmės remiasi argumentais ir teismui pateiktais įrodymais, susijusiais būtent su pareiškėjų finansine padėtimi, o ne su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Aplinkybė, jog pareiškėjos gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjos neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjoms sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Be to, pareiškėjų prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra susijusi su šios bylos skundo reikalavimais, todėl jos taikymas ar netaikymas negali turėti jokios įtakos būsimo teismo sprendimo vykdymui. Pareiškėjų prašoma pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra nukreipta į visai kitus veiksmus, kurie, kaip numano pareiškėjos, dar tik gali kilti ateityje. Iš esmės pareiškėjos, prašydamos taikyti jų nurodomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, siekia ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o reikalauja, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti pareiškėjų teises ir apsaugotų pareiškėjas nuo būsimų, galimų jų teisių pažeidimų. Tačiau skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas teismui nesuteikia įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimus. Pagrindas imtis reikalavimo užtikrinimo priemonių yra teismo sprendimo dėl nagrinėjamo, o ne dėl ateityje galinčio kilti ginčo įvykdymo pasunkėjimas ar negalimumas.

Pareiškėjos V. A. J. ir I. Č. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – sustabdyti Sprendimo 2 punkto galiojimą. Pareiškėjos išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir prašyme pirmosios instancijos teismui, ir mano, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Atskiruoju skundu ginčijama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos 2015 m. liepos 23 d. skundu kreipėsi į teismą prašydamos panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. T-45 ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės tarybą kitame posėdyje po teismo sprendimo įsiteisėjimo išsamiai, argumentuotai ir motyvuotai išspręsti pareiškėjų atstovo 2014 m. spalio 22 d. prašymą atleisti jas nuo žemės mokesčio 2015 metams už Radviliškio miesto ribose esančius žemės sklypus arba, jei tai neįmanoma, – nustatyti joms 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifą.

Pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo 2 punkto galiojimą – motyvuoja tuo, jog to nepadarius žemės mokestį už 2015 metus pareiškėjos privalės sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos banko sąskaitą visą, nesumažintą ir todėl vėlesnis teismo sprendimo įvykdymas (atleidimas nuo žemės mokesčio arba jo sumažinimas) gali pasunkėti.

Kaip matyti iš Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. T-45 2 punkto, juo buvo pripažintas netekusiu galios Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“ 1.1 punktas, kuriuo buvo nuspręsta sumažinti 50 procentų 2015 metų žemės mokestį pareiškėjoms už žemės sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia argumentais, kurie yra susiję su jų finansine padėtimi (pareiškėjų atlyginimai nesiekia net 600 eurų per mėnesį, jos turi šeimas ir mažų vaikų, kuriuos išlaiko, o šioje byloje ginčijamos sumos sumokėjimas pareiškėjoms būtų nepakeliama našta), tačiau ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjos neįrodė, kad nagrinėjamoje byloje netaikius jų prašomos reikalavimo užtikinimo priemonės, esant pareiškėjoms palankiam teismo sprendimui jo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Pažymėtina, kad mokesčio permoka gali būti gražinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis (87 str. – Mokesčių permokos įskaitymas ir grąžinimas).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra nukreipta į veiksmus, kurie, kaip numano pareiškėjos, dar tik gali kilti ateityje (nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, kiltų naujų ginčų dėl delspinigių VMI ar pareiškėjų negautų palūkanų už didelės sumos permoką nesumokėjimo), kas taip pat nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr., pvz., 2008 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008). Šiuo atveju matyti, kad pareiškėjos siekia ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o reikalauja, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jų teises. Tačiau skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimus teismui nesuteikia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS2-388/2005; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas, todėl pareiškėjų atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                                                 Arūnas Dirvonas

                                                                                                                 Veslava Ruskan