Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-62-489/2015

Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00712-2011-1

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.;

2.1.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio, Gintaro Godos, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. A. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 1, 3, 5 punktais, J. A. įpareigotas per laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 23 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, bei dirbti arba registruotis darbo biržoje, per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš J. A. priteista 1000 Lt (289,62 Eur) nukentėjusiajam V. B. neturtinei žalai atlyginti, 360 Lt (104,26 Eur) už antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 19 d. nutartis, kuria Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nuosprendis pakeistas. Iš nuteistojo J. A. nukentėjusiajam V. B. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 500 Lt (144,81 Eur). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 24 d. nutartimi byla perduota nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. A. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: 2011 m. spalio 22 d., apie 13.50 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, po kalbant telefonu kilusio konflikto su V. B. atvyko į daugiabučio namo kiemą Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), viešai aiškintis santykių ir matant kitiems asmenims sudavė V. B. kumščiu ne mažiau kaip keturis kartus į veidą, taip sutrikdydamas jų rimtį bei viešąją tvarką.

Iš J. A. priteista V. B. 500 Lt (144,81 Eur) neturtinės žalos (dėl tyčiniais veiksmais sukelto skausmo neigiamų emocinių pergyvenimų).

Kitoje baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu su pakeitimais V. B. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad toje pačioje vietoje tokiu pat būdu sutrikdė visuomenės rimtį, nes būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, kumščiu sudavė nukentėjusiajam J. A. ne mažiau kaip du smūgius į veidą ir dvylika smūgių į galvą, padarydamas J. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies kaulų lūžiu, dėl kurio J. A. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.

Iš V. B. J. A. priteista 68,56 Lt (19,86 Eur) turtinės žalos ir 1500 Lt (434,43 Eur) neturtinės žalos (dėl sulaužytos nosies, dviejų mėnesių gydymosi, operacijos, kitų sužalojimų veide patirtas skausmas, nepatogumai).

Kasaciniu skundu nuteistasis J. A. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 19 d. nutartį ir jį išteisinti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Kasatorius nurodo, kad byloje padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, o apeliacinės instancijos teisme ir BPK 332 straipsnio pažeidimai, netinkamai aiškintos ir taikytos BK 284 straipsnio 1 dalies, 54 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.250 straipsnio nuostatos.

Nuteistasis teigia, kad teismai išvadas dėl jo kaltės grindė ne objektyviu bylos įrodymų visetu, o atskirai vertindami prieštaringus duomenis, remdamiesi prielaidomis ir abejonėmis. Įrodymų vertinimas šioje byloje iš esmės prieštarauja kitoje byloje anksčiau priimtiems teismų sprendimams, kurie buvo įsiteisėję, ir, kasatoriaus manymu, juose nustatytos aplinkybės apie įvykių seką bei konstatuotą liudytojų parodymų nepatikimumą laikytinos prejudiciniais faktais jo byloje, nes juose buvo analizuojama ta pati situacija. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo, objektyviais įrodymais nenustačius nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, kasatoriaus veiksmai kvalifikuoti netinkamai ir jis nepagrįstai, pažeidžiant BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus, kodėl vienoje byloje apie tas pačias aplinkybes tų pačių liudytojų parodymais nesiremiama, o šioje byloje remiamasi ir nustatomos kitos aplinkybės, negu jau nustatyta įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais.

Kasatorius nurodo, kad V. B., E. B., L. B., D. N. parodymus, nagrinėdami tą pačią situaciją, tik spręsdami atsakomybės klausimą V. B. baudžiamojoje byloje, vertino skirtingų instancijų teismai ir pasisakė, kad šiais parodymais remiasi tiek, kiek jie neprieštarauja kitoms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, taigi konstatavo, kad jų parodymai iš dalies prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Toje byloje teismai rėmėsi kasatoriaus parodymais, o V. B. parodymus vertino kaip nenuoseklius, kaip jo gynybinę versiją, taip pat dėl pirmo smūgio sudavimo, smūgių bei jo mušimo automobilyje aplinkybių, kaip paneigtus liudytojų N. D., V. J., N. J. bei visiškai pašalinio asmens – liudytojos A. R. parodymais. Taip pat teismas nustatė, kad V. B. pirmas smūgiavo kasatoriui, kuris dėl V. B. smurtinių veiksmų buvo sužalotas, jam bėgo kraujas, buvo suduota ne mažiau kaip keturiolika smūgių, o kasatorius tik gynėsi, taigi viešąją tvarką sutrikdė V. B.

Kasatorius nurodo, kad nuo tokių išvadų teismas negalėjo nukrypti, tačiau vėliau kasatoriui priimtame nuosprendyje teismas jo parodymus vertino kaip nenuoseklius, neatitinkančius įvykio aplinkybių, ir kaip gynybinę versiją, o nuosekliais ir teisingais pripažino V. B., L. B. ir E. B. parodymus. Teismas konstatavo, kad kasatorius ir V. B. sudavė po keturis smūgius vienas kitam ir kad besiginančiųjų nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas perrašė šių liudytojų parodymus, rėmėsi jais kaip nuosekliais, pažymėjo, kad nukentėjusiojo parodymais netikėti nėra pagrindo. Kasatorius pažymi, kad liudytojų E. B., L. B., D. N. parodymai neatitinka jų ikiteisminiame tyrime duotų parodymų ir V. B. baudžiamojoje byloje teisme duotų parodymų. E. B. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, pasiūlius kasatoriui kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, t. y. ši liudytoja galbūt taip pat padarė nusikalstamą veiką prieš kasatorių. Kad E. B. sudavė smūgius, patvirtino ji pati, Ž. J. ir D. N. E. B. neturėjo pagrindo gintis nuo kasatoriaus, nes nenustatyta jokių kasatoriaus nusikalstamų veiksmų prieš ją.

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo teismai neteisingai konstatavo, kad nagrinėjamas įvykis buvo muštynės, t. y. specifinė konfliktinė situacija, kurioje netaikomos būtinosios ginties nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorius neteisus nurodydamas, jog viešoji tvarka sutrikdyta nebuvo, nors jis nurodė, kad ji buvo sutrikdyta V. B. veiksmais ir tai konstatuota įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisus nesiremdamas V. B. priimtu nuosprendžiu, nes juo buvo sprendžiama dėl V. B. veiksmų. Tačiau nuosprendžiai, kuriuose išspręstas V. B. atsakomybės klausimas, svarbūs, nes juose buvo konstatuotos faktinės aplinkybės, įvykių seka, smūgių skaičius, ir tai negali skirtis sprendžiant kasatoriaus atsakomybės klausimą dėl tos pačios situacijos, to paties įvykio. Būtent sprendžiant apie konfliktinę situaciją buvo būtina atsižvelgti į V. B. priimtą nuosprendį, iš kurio matyti jo smurto prieš kasatorių intensyvumas, abiejų šalių atlikti veiksmai, smūgių skaičius, padaryta žala. Įvertinus šias aplinkybes teisingai, būtų akivaizdu, kad tai nebuvo muštynės ir kad kasatorius buvo besiginančiojo nuo V. B. ir jo šeimos narių pozicijoje. Nesiremdami V. B. priimtu nuosprendžiu, teismai nevertino įrodymų viseto, kiekvieno, t. y. kasatoriaus ir V. B., konstatuotų atliktų veiksmų, padarytos žalos, dėl to nukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, nes būtent šie kriterijai – smurto intensyvumas, atlikti veiksmai, padaryti sužalojimai – kasacinės instancijos teismo nutartyse akcentuojami kaip leidžiantys daryti išvadas, ar susiklosčiusi situacija buvo muštynės ir ar abi pusės buvo puolančiosios, ar ne.

Kasatorius nurodo, kad dėl paminėtų aplinkybių turėtų būti konstatuota, jog vis dėlto V. B. sudavė jam keturiolika smūgių, o ne keturis ar penkis, kaip nurodyta nuosprendyje, du iš jų į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, dėl to kasatoriui lūžo nosis, t. y. jam buvo padarytas nežymus ir nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kasatorius tik bandė gintis nuo V. B. veiksmų, jo nesužalojo, V. B. nebuvo reikalingas gydymas, byloje nėra jo sveikatos sutrikdymą patvirtinančios išvados. Be to, paskutinį smūgį V. B. kasatoriui sudavė jau sukniubusiam ant asfalto, o iš liudytojų parodymų matyti, kad jis buvo sudavęs smūgį į veidą ir N. D., tačiau šis pretenzijų nereiškė. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad tik V. B. buvo aktyvus puolantysis ir negalima vertinti situacijos kaip muštynių, remiantis iš esmės V. B. ir jo šeimos narių parodymais.

Kasatorius nurodo, kad iš jo nepagrįstai priteisti 500 Lt (144,81 Eur) V. B., kurio sveikata nebuvo sutrikdyta ir kuris padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas prieš kasatorių, todėl teismas netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, konstatavęs, kad V. B. padaryta žala.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Pagal šį straipsnį veikos kvalifikuojamos ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikšti ir fiziniu smurtu, pvz., suduodant kitiems asmenims smūgius (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2009, 2K-34/2008, 2K-645/2007, 2K-652/2007, 2K-445/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. A. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: kilusį konfliktą su A. B. sprendė daugiabučio namo kieme, matant kitiems asmenims, naudodamas smurtą, t. y. suduodamas nukentėjusiajam V. B. kumščiu ne mažiau kaip keturis kartus į veidą. Savo ruožtu kitoje byloje įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad A. B., toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, taip pat analogišku įžūliu elgesiu tų pačių pašalinių asmenų akivaizdoje suduodamas smūgius J. A., sukėlė tokius pačius padarinius viešajai tvarkai ir padarė J. A. nosies kaulų lūžį, t. y nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasatorius nurodo, jog smūgius V. B. sudavė vien gindamasis nuo jo pavojingo užpuolimo, pavojingų veiksmų, nustatytų kitoje byloje, ir prašo padarytus veiksmus vertinti kaip būtinosios ginties situaciją.

Panašaus pobūdžio nuteistojo argumentai buvo ir apeliacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo objektas. Atsakant į juos pažymėtina, kad teismų patikrinti ir įrodymais pripažinti bylos duomenys įrodo, jog tiek J. A., tiek V. B. smūgius vienas kitam sudavė ne gindamiesi vienas nuo kito, o siekdami vienas kitą sužaloti konflikto metu.

Visų pirma, BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė būtinoji gintis – tai pavojingo kėsinimosi atrėmimas padarant žalos tam, kuris kėsinasi. Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013).

Nagrinėjamoje byloje J. A., prašomas liudytojo N. D., įsikišo į V. B. ir N. D. ginčą dėl rakto nuo pašto dėžutės grąžinimo ir pradėjo su V. B. konfliktuoti kalbėdamas telefonu. Iš įvykio eigos matyti, kad šį konfliktą abiejų žodžiu susiginčijusių ir alkoholio paveiktų vyrų iniciatyva buvo nutarta išspręsti iš jėgos pozicijų, smurtu. V. B. pakvietus, o J. A. su kitais asmenimis atsiliepus į pakvietimą ir atvažiavus į V. B. gyvenamo namo kiemą, konfliktas iš karto peraugo į abipuses J. A. ir V. B. muštynes. Nors iš bylos aplinkybių matyti, kad V. B. pirmas sudavė smūgį J. A., tačiau ir šis asmuo, vartodamas agresyvius žodžius, aktyviais veiksmais įsijungė į muštynes.

Antra, J. A. daugelio kitų žmonių akivaizdoje taip pat demonstravo įžūlų elgesį, sudavė V. B. ne mažiau kaip keturis smūgius į veidą, kartu rodė nepagarbą savo pažįstamiems, V. B. šeimos nariams, atsitiktinai įvykio vietoje buvusiems žmonėms ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Abipusės J. A. ir V. B. muštynės truko 10–15 min., matant daugeliui žmonių, besimušantieji buvo parkritę ant žemės ir nė viena pusė nerodė jokios iniciatyvos muštynes nutraukti. Abiejų instancijų žemesnieji teismai savo sprendimuose teisingai nurodė teismų praktiką, kuria pripažįstama, kad, esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007; 2K-638/2007; 2K-428/2008 2K-392/2012, 2K-275/2013). Abipusėms muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, kaip ir nustatyta nagrinėjamoje byloje, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais.

Remdamasi išdėstytais motyvais išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog jis nuteistas pažeidžiant BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes teismai nenustatė jo padaryto viešosios tvarkos sutrikdymo, o jis tik gynėsi nuo J. B. ir kitų asmenų pavojingo kėsinimosi. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas J. A. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas patvirtindamas tokį veikos kvalifikavimą tinkamai taikė ir aiškino šią Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normą.

Dėl kitų J. A. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo ypatumų

Iš atskirose J. A. ir J. B. bylose nustatytų aplinkybių galima teigti, kad vieno įvykio metu J. A. ir J. B. įžūliu elgesiu (abipusėmis muštynėmis viešoje vietoje stebint kitiems asmenims) padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Šie asmenys to paties įvykio metu taip pat nusikalto padarę nusikaltimus ir kito žmogaus sveikatai: J. A., sukeldamas J. B. fizinį skausmą, padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, o J. B., nesunkai sutrikdęs J. A. sveikatą, padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Pagal nusikalstamų veikų kvalifikavimo patirtį kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų BK 284 straipsnio 1 dalis apima fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu padarius nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą, veika kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimo ir sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sutaptis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-408/2013).

Esant tokiai nusikalstamo elgesio formai, kai du asmenys vieno įvykio – abipusių muštynių metu, bendrais veiksmais žalodami vienas kitą, sutrikdo viešąją tvarką ir kartu padaro kitus nusikaltimų žmogaus sveikatai, tokių veikų baudžiamasis teisinis įvertinimas ir sankcijų už jas pritaikymas turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į šiuos aspektus:

1) abu kaltininkai nėra laikytini asmenimis, patyrusiais žalos (t. y. nukentėjusiaisiais), dėl jų pačių įžūlaus elgesio ir tokiu elgesiu padaryto viešosios tvarkos sutrikdymo. Pagal BPK 28 straipsnio ir 44 straipsnio 10 dalies prasmę asmuo neįgyja teisės reikalauti ir gauti fizinės, turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą dėl nusikalstamos veikos, kurią pats padarė;

2) nukentėjusiaisiais dėl abipusėmis muštynėmis padaryto viešosios tvarkos pažeidimo gali būti pripažįstami tik kiti asmenys, pvz., atsidūrę įvykio vietoje, stebintys muštynes, bandę skirti besimušančius ir dėl to patyrę žalos. Tokiu teisės ir moralės požiūriu nepriimtinu veikimu sutrikdoma šių asmenų teisė į poilsį, saugumą viešoje vietoje, dvasinį komfortą. Sprendžiant, ar būtent kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013);

3) abu sukėlę muštynes kaltininkai laikytini nukentėjusiaisiais tik dėl vienas kitam padarytų nusikaltimų žmogaus sveikatai;

4) vien tik abiejų kaltininkų fizinis smurtas (smūgių sudavimas), panaudotas vienas kito atžvilgiu, net ir pirmo smūgio sudavimas, esant nustatytam susitarimui ir abipusėm paskatom tokį smurtą pradėti naudoti, nepripažintinas provokuojančiu elgesiu, turinčiu įtakos viešosios tvarkos sutrikdymo padarymui ir lengvinančiu baudžiamąją atsakomybę. Nes būtent tokio pobūdžio elgesys, kuris laikytinas įžūliu, abiejų kaltininkų sąmoningai pasirenkamas siekiant smurtu išsiaiškinti tarpusavio santykius viešoje vietoje.

Kasacinio skundo ribose nagrinėjamoje J. A. byloje pirmiau nurodytų viešosios tvarkos pažeidimo kvalifikavimo ypatumų teismai laikėsi. Abiejų teismų sprendimuose konstatuota, kad dėl V. B. ir J. A. įžūlaus elgesio, muštynių, kurios tęsėsi 10-15 min. daugiabučio namo kieme išeiginės dienos metu, kilo sumaištis, buvo kviečiami policijos pareigūnai ir dėl šių veiksmų nepatogumų patyrė pašaliniai įvykio vietoje buvę asmenys.

Priešingai negu teigia kasatorius, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad J. B. pripažintas nukentėjusiuoju akcentuojant šio asmens patirtą fizinį skausmą, neigiamus emocinius išgyvenimus, kurių tiesioginė priežastis buvo J. A. padarytas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nesunkus nusikaltimas (fizinio skausmo sukėlimas), kurį, kaip minėta pirmiau, pagal veikų kvalifikavimo taisykles apėmė BK 284 straipsnio 1 dalies nusikaltimo sudėtis.

Kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad V. B. nebuvo reikalingas gydymas, nebuvo konstatuotas sunkesnis sveikatos sutrikdymo mastas, neprieštarauja teismo išvadoms dėl neturtinės žalos priteisimo ir nesudaro pagrindo teiginiams, kad civilinis ieškinys nepagrįstas ir išspręstas nesilaikant CK 6.250 straipsnio nuostatų.

Dėl skunde nurodomų BPK pažeidimų

J. A. pagrįstai atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas dėl atskirų bylos aplinkybių dviejuose procesuose, kurie organizuoti dėl to paties įvykio, skiriasi. Tačiau kolegija sprendžia, kad kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės nerodo, jog buvo padaryti esminiai kasatoriaus nurodyti BPK 20 ar 322 straipsnių pažeidimai.

Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, kurios sudarė faktinį ir teisinį pagrindą J. A. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vieno ir to paties įvykio, kilusio dėl dviejų asmenų įžūlaus elgesio, aplinkybes pradedant nustatinėti skirtinguose procesuose, suteikiant šiems asmenims vienam kito atžvilgiu skirtingą procesinį statusą, paprastai tampa sudėtingas ir apsunkintas tikrųjų bylos aplinkybių nustatymas. Tokiu atveju kolegija sprendžia, kad ikiteisminis tyrimas dėl vieno įvykio turėtų prasidėti ir vykti vienoje byloje. Tik tada, kai surinkti pagrindiniai bylos įrodymai, jais paneigta galima būtinosios ginties situacija, patvirtintos aplinkybės, kad būtent abi pusės vadovavosi agresyviais, puolamaisiais interesais, panaudotu įžūliu elgesiu sutrikdė viešąją tvarką, baigiamojoje ikiteisminio tyrimo stadijoje tyrimas gali būti atskirtas į du atskirus tyrimus.

Šioje byloje buvo pradėti du atskiri ikiteisminiai tyrimai, dvi bylos skirtingu metu atiduotos į teismą ir išnagrinėtos. Tačiau pirmosios bylos, kurioje pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį nuteistas A. B., abiejų instancijų teismų sprendimai (Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendis ir 2013 m. gruodžio 19 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis) buvo pirmosios instancijos teisme pridėti prie bylos medžiagos. Juose nustatytos atskiros aplinkybės buvo įrodymų tyrimo, baigiamųjų kalbų bei kasacine tvarka skundžiamos Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 19 d. nutarties nagrinėjimo objektas.

Taigi kolegija sprendžia, kad J. A. priimtas apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas prielaidomis, bet pirmosios instancijos teismo patikrintais ir įvertintais įrodymais, kurie tarpusavyje susiję, iš jų analizės teismas padarė pagrįstas, šio nuteistojo kaltumą patvirtinančias išvadas. Šis teismas įvertino reikšmingas abipusio konflikto kilimo ir eigos aplinkybes, nuosprendį grindė ne atskirų asmenų parodymais, bet rėmėsi įrodymų visuma.

Vertindami J. A. įžūlaus elgesio intensyvumą, fizinio skausmo kitam žmogui sukėlimo aplinkybes, teismai nustatė, jog kasatorius sudavė V. B. ne mažiau kaip keturis smūgius, o V. B. suduotų smūgių J. A. skaičius detaliau neaptarė, tačiau toks teismų sprendimų trūkumas esminės reikšmės J. A. veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi. Minėta, kad teismai nusprendė, jog bylos duomenys nerodo, kad bent vienas iš muštynėse dalyvavusių asmenų buvo būtinosios ginties situacijoje, kad jų smurtiniai veiksmai nebuvo socialiai vertingi ir nukreipti prieš pavojingą kėsinimąsi.

Darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo BK normų taikymo. Kolegija nenustato ir kasaciniame skunde nurodytų teismų padarytų BPK pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais.

              Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Olegas Fedosiukas

Eligijus Gladutis

Gintaras Goda

Audronė Kartanienė

Vytautas Masiokas

Artūras Pažarskis

Tomas Šeškauskas