Administracinė byla Nr. A-2891-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05070-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2) ir patikslintu skundu (b. l. 13–14), prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) direktoriaus 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarimą Nr. 62-868 „Dėl suimtojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 62-868); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 2S-5635 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-5635).

Pareiškėjas nesutiko su skundžiamu Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu jam paskirta nuobauda uždaryti jį į drausmės izoliatorių 10 parų. Paaiškino, kad buvo daroma bendra, o ne jo kūno, drabužių ar asmeninių daiktų krata, todėl neaišku, kodėl per kratą rastas telefonas buvo priskirtas jam, nors toje pačioje kameroje buvo laikomas dar vienas asmuo. Pareiškėjo manymu, atliekant tyrimą buvo galima nustatyti gerokai daugiau aplinkybių, t. y. su kuo buvo bendraujama kratos metu surastu telefonu, koks yra šio telefono SMS ar skambučių turinys ir kt. Tokiu atveju būtų galima nustatyti, kam galėjo priklausyti per kratą rastas telefonas. Tačiau šie veiksmai nebuvo atlikti. Taigi, pareiškėjo teigimu, atsakovas visiškai nemotyvuodamas konstatavo, kad telefonas priklauso pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad ne tik jis, bet ir kiti suimtieji perka morkas bei svogūnus, o ginčijamame nutarime paminėtos daržovės buvo pirktos prieš dvi savaites, todėl iki atliekant kratą jau buvo suvartotos, nes kitaip būtų sugedusios. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad kibiras su daržovėmis, kuriame buvo rastas telefonas, jau buvo kameroje pareiškėją į ją perkėlus, o jis kibiro netikrino ir negali atsakyti už tai, jog kiti suimtieji kameroje paliko draudžiamus daiktus. Šiame kontekste pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tiriant nagrinėjamą įvykį nebuvo išsiaiškinta, kiek asmenų buvo laikoma kameroje Nr. 126 prieš jam atvykstant ir kokius produktus jie pirko. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad atliekant kratą turi būti kviečiami šauktiniai, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta, todėl kratos rezultatai negali būti laikomi teisėtais. Juolab kad, kaip nurodė pareiškėjas, jis su pareigūnais konfliktuoja, todėl, jo manymu, tai gali būti susidorojimas.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K paaiškino, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 24-5515 nustatyta, jog 2014 m. rugsėjo 10 d. buvo gautas Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos Nr. 1 vyresniojo prižiūrėtojo P. M. (P. M.) tarnybinis pranešimas Nr. 51-2670, Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos Nr. 1 prižiūrėtojo V. C. (V. C.) tarnybinis pranešimas Nr. 51-2670-1 bei Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos Nr. 1 prižiūrėtojo V. B. tarnybinis pranešimas Nr. 51-2670-2 dėl to, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. apie 9 val. gyvenamojoje kameroje Nr. 126 buvo atlikta bendroji krata. Per kratą kampe po stalu esančiame plastikiniame kibire su daržovėmis (morkomis ir svogūnais) rastas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“, IMEI (duomenys neskelbtini), su TELE 2 „Pildyk“ SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) bei mobiliojo telefono įkroviklio laidas su USB jungtimi. Atlikus kratą buvo surašytas kameros (įstaigos teritorijos) kratos protokolas. Dėl rastų draudžiamų daiktų apklausti gyvenamojoje kameroje buvę suimtieji S. V. (pareiškėjas) bei G. M., kurie nurodė, kad per kratą rastas mobiliojo ryšio telefonas yra ne jų, o kaip jis atsirado gyvenamojoje kameroje, nežino. Šiame kontekste atsakovas pažymėjo, kad suimtasis S. V. (pareiškėjas) į gyvenamąją kamerą Nr. 126 buvo pervestas 2014 m. rugpjūčio 25 d., o suimtasis G. M. į gyvenamąją kamerą Nr. 126 pervestas 2014 m. rugpjūčio 26 d. Patikrinus Nuteistųjų (suimtųjų), laikomų Lukiškių TI-K, kamerų Nr. ir kalinių jose patikrinimo žurnalą, nustatyta, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. gyvenamojoje kameroje Nr. 126 buvo laikomi du suimtieji: S. V. (pareiškėjas) ir G. M.. Daugiau suimtųjų per šį laikotarpį į gyvenamąją kamerą Nr. 126 nebuvo pervesta. Siekiant išsiaiškinti, kam gyvenamojoje kameroje priklausė kibiras su daržovėmis, kuriame rastas mobiliojo ryšio telefonas bei mobiliojo ryšio telefono įkroviklio laidas, buvo patikrinti suimtojo S. V. (pareiškėjo) bei suimtojo G. M. užregistruoti prašymai apsipirkti įstaigos parduotuvėje bei suimtųjų įsigytų prekių čekiai. Atitinkamai buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 25 d., prieš perkeliant jį į gyvenamąją kamerą Nr. 126, įsigijo maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, tarp kurių buvo ir svogūnai. Be to, 2014 m. rugsėjo 3 d., pareiškėjui būnant kameroje Nr. 126, iš įstaigos teritorijoje esančios parduotuvės jam buvo pristatytos jo pageidaujamos prekės, tarp kurių buvo ir morkos. Tuo tarpu patikrinus suimtojo G. M. įsigytų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvės čekius, buvo nustatyta, jog tarp jo įsigytų prekių jokių daržovių nebuvo. Taigi, atsakovo teigimu, atsižvelgiant į pareigūnų surašytus tarnybinius pranešimus, tyrimo metu surinktą dokumentinę medžiagą, galima daryti išvadą, kad gyvenamojoje kameroje Nr. 126 esantis plastikinis kibiras su daržovėmis (morkomis bei svogūnais) priklausė suimtajam S. V. (pareiškėjui). Šiuo aspektu Lukiškių TI-K kartu akcentavo, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ), Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimais, dienotvarke, jo teisėmis, pareigomis ir draudimais, tačiau vis tiek jų nesilaikė ir pažeidė, nors žinojo, kokios gali būti pasekmės. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčijamu nutarimu buvo paskirta adekvati pažeidimui nuobauda – uždarymas 10 parų į drausmės izoliatorių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 155–159) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis byloje esančiais duomenimis, teismas nustatė, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. Lukiškių TI-K kamerose Nr. 126–150 buvo atliktos kratos, kurios pradėtos 8.30 val., baigtos 10.30 val., ir surašytas kamerų kratų protokolas. Protokole nurodyta, kad kameroje Nr. 126 rastas mobilusis telefonas „Nokia“ ir SIM kortelė. Kratą atlikę pareigūnai surašė tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodė, kad kameroje Nr. 126 kampe po stalu esančiame plastikiniame kibire su morkomis ir svogūnais buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“, IMEI (duomenys neskelbtini), su TELE 2 „Pildyk“ SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), baterija ir mobiliojo telefono įkroviklio laidu su USB tipo jungtimi. Buvo padarytos mobiliojo telefono ir vietos, kurioje rastas telefonas, nuotraukos. Kameroje Nr. 126 buvęs suimtasis pareiškėjas S. V. 2014 m. rugsėjo 10 d. paaiškinime nurodė, kad per kratą rastas mobiliojo ryšio telefonas jam nepriklauso, kaip jis atsirado gyvenamojoje kameroje, nežino. Kibiras su morkomis, kuriame rastas mobiliojo ryšio telefonas, taip pat yra ne jo. Kibiras gyvenamojoje kameroje jau buvo, kai suimtieji į šią gyvenamąją kamerą buvo perkelti. Kameroje Nr. 126 buvęs kitas suimtasis G. M. 2014 m. rugsėjo 10 d. paaiškinime taip pat nurodė, kad per kratą rastas mobiliojo ryšio telefonas yra ne jo, kaip jis atsirado gyvenamojoje kameroje, nežino. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, kuriomis buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas, patvirtina, jog buvo siekta jį paslėpti padėjus į kibirą ir uždengus daržovėmis (morkomis ir svogūnais). Šiame kontekste teismas nurodė, kad vadovaujantis Prekių įsigijimo parduotuvėje grafiku, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 24-3373, pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 25 d., prieš perkeliant jį į gyvenamąją kamerą Nr. 126, įsigijo maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, tarp kurių buvo ir svogūnai. Be to, 2014 m. rugsėjo 3 d., pareiškėjui būnant gyvenamojoje kameroje Nr. 126, iš įstaigos teritorijoje esančios parduotuvės jam buvo pristatytos jo pageidaujamos prekės, tarp kurių buvo ir morkos. Tuo tarpu G. M. į gyvenamąją kamerą Nr. 126 buvo pervestas viena diena vėliau nei pareiškėjas, t. y. 2014 m. rugpjūčio 26 d., ir pagal byloje esančius rašytinius įrodymus jis morkų bei svogūnų nepirko. Teismas kartu akcentavo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad kameroje Nr. 126 rugsėjo mėnesį, kai buvo atlikta krata, buvo laikomas tik pareiškėjas S. V. ir G. M.. Atitinkamai, Lukiškių TI-K atlikus tyrimą, 2014 m. rugsėjo 16 d. surašytoje tarnybinio tyrimo išvadoje prieita prie išvados, kad, atsižvelgus į pareigūnų surašytus tarnybinius pranešimus ir tyrimo metu surinktą dokumentinę medžiagą, darytina išvada, jog gyvenamojoje kameroje Nr. 126 esantis plastikinis kibiras su morkomis ir svogūnais bei jame esantis mobilusis telefonas su įranga priklausė pareiškėjui. Taigi, pareiškėjas, turėdamas mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele bei mobiliojo ryšio telefono įkroviklį, pažeidė SVĮ 32 straipsnio 3 dalį bei BVK 1 priedo 6 punkto reikalavimus.

Nurodytų aplinkybių kontekste teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą teismui iš esmės grindžia tuo, jog jis, atvykęs į kamerą Nr. 126, joje jau rado kibirą su daržovėmis, o savo pirktas daržoves suvartojo, nes jos būtų sugedusios. Tačiau teismas šį pareiškėjo paaiškinimą vertino kritiškai. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad Taisyklių 210 punkte nustatyta, jog maisto produktai perduodami saugoti į sandėlį ir nuteistiesiems grąžinami atlikus nuobaudą. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Jeigu dėl natūralių sąlygų maisto produktai sugenda, jie, dalyvaujant nuteistajam, sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog kratos metu būtų rastos sugedusios kokios nors galbūt anksčiau paliktos kito asmens daržovės, o pareiškėjas, atvykęs į kamerą Nr. 126, dėl to nepareiškė jokių pretenzijų, taip pat nėra duomenų, kad jis būtų pranešęs administracijai, jog kameroje yra kitiems asmenims priklausantis kibiras su daržovėmis. Be to, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, laikydamas savo daržoves kibire, negalėjo jame nepamatyti draudžiamo daikto. Pareiškėjo argumentą, kad nagrinėjamu atveju krata buvo atlikta nedalyvaujant stebėtojams, teismas vertino kaip neturintį teisinio pagrindo, kadangi, kaip pareiškėjui buvo paaiškinta dar ginčijamame Kalėjimų departamento sprendime, nei Kalėjimų departamento 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, nei kiti teisės aktai tokio reikalavimo atliekant kratą nenustato. Tuo tarpu šiuo atveju kratoje dalyvavo trys pareigūnai, kurie nustatytas aplinkybes savo parašais patvirtino tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek kratų protokole.

Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, vadovaudamasis įstatymais, taip pat protingumo principu, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju mobiliojo ryšio telefonas ir jo aksesuarai pareiškėjui buvo priskirti pagrįstai. Taigi, pareiškėjas pažeidė režimo reikalavimus, šis pažeidimas yra įrodytas, procesinių pažeidimų, dėl kurių ginčijamas nutarimas galėtų būti laikomas neteisėtu, teismas nenustatė. Be to, teismas pažymėjo, kad nuobauda pareiškėjui skirta Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu, t. y. įgalioto pareigūno, ir įforminta tinkamai, o Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pateikė jam Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį atsakymą, kuris yra tinkamai ir pakankamai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas S. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 164–166), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas, o jame konstatuotos aplinkybės pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir jo skundas pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 62-868, kuriuo pareiškėjui už suėmimo vykdymo režimo reikalavimų pažeidimą buvo paskirta nuobauda – uždarymas į drausmės izoliatorių 10 parų, ir Kalėjimų departamento 2014 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 2S-5635, kuriuo minėtas nutarimas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo bei pagrįstumo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, remiantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013 ir kt.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis numato, jog prireikus teismas gali pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teismo, kaip įrodinėjimo subjekto padėtį, yra nurodęs, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, tačiau teismas šalių pateiktais įrodymais nėra ribojamas ir turi galimybę bylai reikšmingus įrodymus išsireikalauti savo iniciatyva. Todėl įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes. Kartu akcentuotina, kad ABTĮ 10 straipsnis įtvirtina teismo pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, o pagal ABTĮ 81 straipsnį, kaip minėta, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Kiek tai susiję su ginčo situacijai aktualiu teisiniu reguliavimu ir jo aiškinimu, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad tiek pagal SVĮ, tiek pagal BVK nuostatas sulaikytieji ir bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistų ir sulaikytų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, jų elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis. Atitinkamai nuteistieji ir suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus, laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Nesilaikant numatytų reikalavimų asmenims gali būti taikoma atsakomybė (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-549-858/2015).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad SVĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatyta suimtųjų, o BVK 142 straipsnyje nuteistųjų būtent tokia atsakomybė už atitinkamai suėmimo vykdymo ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Ši atsakomybė yra specialios rūšies drausminė atsakomybė, kuri taikoma tik laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems, todėl sprendžiant dėl nuobaudų, numatytų SVĮ 34 straipsnio 1 dalyje (analogiška situacija ir BVK 142 str.), paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo (suimtojo) kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010). Taigi, šiuo konkrečiu atveju vertintina, ar byloje surinkti įrodymai patvirtina pareiškėjui skirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą. Pastebėtina, kad šioje srityje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, pagal kurią teismas, nagrinėjantis paskirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1262/2013). Kaip minėta, administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nurodytas ABTĮ 57 straipsnyje.

Tačiau, įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų, kadangi byloje esant tam tikrų abejonių dėl ginčo įvykio metu rastų draudžiamų daiktų priklausymo būtent pareiškėjui, ir pareiškėjui skundą grindžiant būtent šiais argumentais, nesant pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad minėti daiktai priklausė pareiškėjui, teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą bei ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, iš esmės nesiėmė jokių veiksmų byloje kilusioms abejonėms pašalinti, nors tokią galimybę turėjo, o skundžiamą sprendimą grindė duomenimis, kuriais remiantis tik galima manyti, kad pareiškėjas padarė jam inkriminuotą pažeidimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėjas skunde, be kita ko, prašė pirmosios instancijos teismo išsireikalauti duomenis, ar pareiškėjo asmens byloje yra užfiksuota, jog tarp jam priklausančių asmeninių daiktų yra kibiras, taip pat nustatyti, kokie asmenys buvo laikomi kameroje Nr. 126, prieš perkeliant į ją pareiškėją, ir kokius maisto produktus jie pirko. Be to, pareiškėjas kėlė abejones dėl tarnybinio tyrimo atlikimo išsamumo, nurodydamas, kad tyrimo metu nebuvo tikrinamas kratos metu rasto mobiliojo telefono skambučių ar SMS žinučių turinys ir pan. Tačiau teismas minėtų aplinkybių iš esmės netyrė.

Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje esančių duomenų, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, kaip minėta, nepakanka neabejotinai išvadai, kad pareiškėjas padarė jam inkriminuotą pažeidimą, daryti ir taikyti jam drausminę atsakomybę. Atkreiptinas dėmesys, kad asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008 ir kt.). Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., LVAT 2014 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-460/2014 ir kt.). Be to, sprendžiant asmens atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo atsakomybėn asmens naudai.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.), jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.), o šį pažeidimą ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės. Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo motyvų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė