Administracinė byla Nr. P-37-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02374-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir I. B.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 44.1-48-45; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-190; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. S-65(7-14/2014).

Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad patikrinimo metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo 2003–2006 metų pajamų apmokestinimo. Buvo atliktas 2007–2011 metų patikrinimas, tačiau, siekiant objektyviai nustatyti minėtu laikotarpiu gautas pajamas ir patirtas išlaidas, buvo analizuojamos pareiškėjo gautos pajamos bei patirtos išlaidos 2003–2006 metais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei 2009 metų privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo bei sumokėjimo patikrinimą ir surašė 2013 m. liepos 24 d. patikrinimo aktą Nr. 35-85 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo šeimos išlaidos 2007–2011 metais viršijo pajamas 540 249,15 Lt, dėl šių pažeidimų jam buvo papildomai apskaičiuota 54 112 Lt GPM, 24 008 Lt šio mokesčio delspinigių ir skirta 5 390 Lt GPM bauda, taip pat apskaičiuota 1 413 Lt PSD įmokų, 521 Lt šių įmokų delspinigiai ir skirta 141 Lt bauda už 2009 metus (MGK byla, b. l. 31–42). Patikrinimo aktas buvo patvirtintas Šiaulių AVMI 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 44.1-48-45 (MGK byla, b. l. 21–30). VMI 2013 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 68-190, kuriuo patvirtino Šiaulių AVMI 2013 m. liepos 24 d. patikrinimo aktą Nr. 35-85 (MGK byla, b. l. 7–13). MGK 2014 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. S-65(7-14/2014) pareiškėjo skundą atmetė (MGK byla, b. l. 184–193).

Teismas pažymėjo, kad VMI 2013 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. 68-190 konstatavo, jog pareiškėjo šeimos faktinės išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu (2007–2011 m.) 540 249 Lt viršijo pajamas, todėl patikrinimo akte konstatuota, jog mokesčių mokėtojai gavo 540 249 Lt, t. y., vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 3.87 straipsnio 1 dalimi ir 3.88 straipsnio 2 dalimi, kiekvienas iš sutuoktinių – po 270 124 Lt kitų nedeklaruotų ir neapmokestinamųjų pajamų. Pareiškėjo sutuoktinė ir trečiasis suinteresuotas asmuo šioje byloje taip pat pateikė skundą teismui dėl apskaičiuotų mokesčių. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3911-561/2015 skundą atmetė, LITEKO duomenimis, šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

Dėl Vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje 2003 m. gruodžio 31 d. deklaruotų 120 000 Lt piniginių lėšų teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino šių lėšų. Pareiškėjas 2005 m. balandžio 22 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaravo 120 000 Lt. Šiam pajamų šaltiniui pagrįsti jis pateikė savo motinos 2013 m. vasario 20 d. paaiškinimą, kad ji matė ir žino, kaip 2004 m. pabaigoje ar 2005 m. pradžioje jos vyras sūnui padovanojo 100 000 Lt santaupų. Teismo nuomone, kaip nurodyta anksčiau, vien atskirų formalių įrodymų (kaip šiuo atveju pareiškėjo motinos paaiškinimas) pajamų gavimo nepagrindžia. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais, mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos, kadangi siekiant pripažinti tam tikrų pajamų gavimą, reikalinga įrodyti, kad mokesčių mokėtojas gavo realias pajamas. Įrodinėjimo naštą pagrįsti lėšų realumą turi deklaruojantis asmuo, o ne mokesčių administratorius.

Teismas taip pat pažymėjo, kad priešingai, nei teigia pareiškėjas, mokesčių administratorius prašė pagrįsti deklaruotų lėšų realumą, o ne nuo šios sumos apskaičiuoti ir išieškoti mokesčius, todėl mokesčių administratorius nepažeidė MAĮ 68 straipsnio 1 dalies. Tai išaiškinta ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-201/2011).

Dėl statybos ir statybai priskirtų išlaidų apskaičiavimo teismas nurodė, kad Iš VMI viršininko 2004 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. VA-13 patvirtintų Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0001 formos ir jos priedų užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklių (toliau – ir Metinės turto deklaracijos taisyklės) nuostatų, reglamentuojančių FR0001T priedo pildymą, matyti, kad T4 laukelyje „Turto vertė (Lt)“ turi būti nurodoma šiame skyriuje deklaruojamo nekilnojamojo turto, kilnojamojo turto vertė (kiekvieno daikto atskirai): įsigijimo (faktinė) kaina (28.1 p.); ataskaitinių metų (ataskaitinio laikotarpio) pabaigoje buvusi tikroji rinkos kaina, kurios sąvoka išaiškinta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 20 punkte. Tikroji rinkos kaina nurodoma tuo atveju, kai nėra turto įsigijimo kainos arba kai gyventojas mano, jog turto įsigijimo kaina gerokai skiriasi nuo turto rinkos vertės (28.2 p.); paties gyventojo nuožiūra įvertinta nebaigta statyba. Ataskaitinių metų gruodžio 31 dieną turėto turto vertė nurodoma pagal patirtas išlaidas arba nurodoma tikroji rinkos kaina (28.3). Atsižvelgdamas į šias nuostatas, teismas sutiko su Komisijos išvada, kad deklaruota nebaigtos statybos vertė nebūtinai gali būti vertinama kaip įsigijimo išlaidos. Teismas sutiko su Komisijos įvertinimu, kad pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai nenurodė, kokia verte jis turto deklaracijose deklaravo nebaigtos statybos vertę, tuo labiau kad mokestinio tyrimo metu pareiškėjas teikė patikslintas metines turto deklaracijas, kuriose sumažino deklaruotos nebaigtos statybos vertę. Kadangi pareiškėjas pats 2011 metų metinėje turto deklaracijoje deklaravo 200 000 Lt vertės nebaigtą statybą, kuri neatitinka rinkos vertės, nustatytos masinio vertinimu būdu, todėl teismas sutiko su Komisijos vertinimu, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad deklaravimas buvo atliktas remiantis rinkos kainos kriterijumi.

Nekilnojamojo turto kadastro specialistai pagal savo skaičiavimus nustatė, kad namo statybos kaštai siekia 389 000 Lt, o tai yra 2 kartus daugiau, nei deklaravo pareiškėjas. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas jokių paaiškinimų dėl namo statybos išlaidų nepateikė, todėl vertinti, kad pastato vertė nuo 2007 iki 2011 m. pakilo nuo 85 000 Lt iki 200 000 Lt, teismas nenustatė pagrindo.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius, kiek tai susiję su ginčo pajamų dydžio nustatymu, įvykdė jam MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Pažymėjo, kad mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-27-13).

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendime Nr. 44.1-48-45 faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, teismo vertinimu, sprendimas pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimą jį panaikinti atmetė. Taip pat atmetė ir skundo reikalavimus panaikinti VMI 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-190 ir Komisijos 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. S-65(7-14/2014).

III.

Pareiškėjas K. B. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti bylos procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-3787-170/2015.

Pareiškėjas šį prašymą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų nuostatoms. Nurodo tas pačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo mokesčių administratoriaus veiksmų teisėtumą konstatuojant pareiškėjo mokestinius pažeidimus, tačiau pareiškėjas visuomet akcentavo, kad mokesčių administratorius nenustatė jokių mokestinių pažeidimų. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai pritaikė ir aiškino 2003 m. gruodžio 18 d. Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo normas. Tvirtina, kad atsakovo teisė reikalauti pagrįsti pajamų šatinius pasibaigė 2010 metais.

Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai taikė teismų praktiką įrodinėjimo procese (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-648/2003).

Akcentuoja, kad su priimtu pirmosios instancijos teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimu susipažino tik 2016 m. sausį, kadangi ieškojo darbo Švedijoje ir Norvegijoje, todėl tvirtina, jog trijų mėnesių terminas nėra praleistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo K. B. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikto prašymo atnaujinti bylos procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-3787-170/2015 pagrįstumo klausimas.

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog administracinėje teisenoje proceso atnaujinimo institutas yra numatytas ABTĮ IV skyriuje. Tai yra pripažįstama kaip išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, ginčas iš esmės iš naujo nėra nagrinėjamas, o yra sprendžiamas tik procesinis klausimas, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja vienas ar keli iš įstatymo nustatytų pagrindų procesui administracinėje byloje atnaujinti.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Iš ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teisiniu pagrindu nurodo inter alia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Šioje įstatymo normoje numatyta, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomas padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, t. y. tais atvejais, kai proceso atnaujinimo pagrindu nurodomas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas, minėtos aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi, ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-84/2009, 2009 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822-166/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-73/2012, 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-33/2014, kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas proceso atnaujinimą administracinėje byloje sieja su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas. Atsižvelgus į šią aplinkybę, pareiškėjas, 2016 m. vasario 18 d. pateikdamas (išsiųsdamas paštu, b. l. 114) prašymą dėl proceso atnaujinimo, grindžiamą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu, praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą.

Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodoma, kad ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytas prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas nėra praleistas, kadangi pareiškėjas apie priimtą pirmosios instancijos teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą sužinojo tik 2016 m. sausį, kai grįžo iš užsienio. Pareiškėjo tvirtinimu, nuo 2015 m. liepos iki 2016 m. sausio jis ieškojo darbo Švedijoje ir Norvegijoje.

Įvertinusi nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiuoti nuo pareiškėjo nurodomos datos, t. y. nuo 2016 m. sausio. Pareiškėjo nurodyta priežastis – tai, kad jis nuo 2015 m. liepos iki 2016 m. sausio ieškojo darbo užsienyje, negali būti vertinama kaip objektyvi ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusi aplinkybė, leidžianti teisėjų kolegijai pritarti pareiškėjo pozicijai, kad apie pirmosios instancijos teismo sprendimą, taigi, ir apie proceso atnaujinimo pagrindu esančias aplinkybes, pareiškėjas sužinojo tik 2016 m. sausį. Priešingai, pareiškėjas, pats iniciavęs mokestinį ginčą, turėjo pareigą būti aktyvus bei domėtis ginčo eiga, todėl ir apie šio sprendimo priėmimą, būdamas pakankamai rūpestingas, turėjo sužinoti per protingą terminą nuo jo paskelbimo. Be to, pridurtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimas buvo išsiųstas skunde nurodytu pareiškėjo adresu (b. l. 98). Jei pareiškėjo gyvenamosios vietos adresas buvo pasikeitęs, pareiškėjas turėjo pareigą apie tai informuoti teismą (ABTĮ 77 str. 1 d.), tačiau tokių duomenų byloje nėra.

ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą.

Atsižvelgdama į tai, kad ABTĮ 156 straipsnyje nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas, vadovaudamasi nurodyta ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies norma, teisėjų kolegija nenagrinėja iš esmės prašyme nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. B. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-3787-170/2015 pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir I. B.) dėl sprendimo panaikinimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Romanas Klišauskas

                                                                      Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė