LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų A. J. , V. J. , M. S. , uždarosios akcinės bendrovės „Okadeta“, uždarosios akcinės bendrovės „Teledema“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Termina“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarties dėl pareiškėjų V. J. , M. S. , uždarosios akcinės bendrovės „Okadeta“, uždarosios akcinės bendrovės „Teledema“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Termina“ finansinių reikalavimų patvirtinimo akcinės bendrovės banko „Snoras“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Lietuvos bankas nusprendė apriboti AB banko „Snoras“ (toliau – ir bankas) veiklą iki 2012 m. sausio 16 d. (moratoriumas). 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimu Lietuvos bankas atšaukė šiam bankui išduotą licenciją. 2011 m. gruodžio 7 d. bankui iškelta bankroto byla.

2009 m. rugsėjo 11 d. A. J. ir AB bankas „Snoras“ sudarė kaupiamojo terminuotojo indėlio sutartį; indėlio termino pabaiga – 2012 m. rugsėjo 11 d. Indėlio sąskaitoje 2011 m. lapkričio 16 d. buvo sukaupta 1 856 004,80 Lt suma. Tą pačią dieną A. J. pateikė prašymą bankui nedelsiant nutraukti indėlio sutartį ir pervesti sąskaitoje esančias lėšas nurodytiems asmenims: V. J. – 340 000 Lt, M. S. – 340 000 Lt, UAB „Okadeta“ – 300 000 Lt, UAB „Teledema“ – 300 000 Lt, UAB „Termina“ – 300 000 Lt; kitą sumą paprašė palikti indėlio sąskaitoje. Bankas prašymo netenkino, o bankroto byloje, atsižvelgiant į gautą draudimo išmoką – 345 280 Lt, 2012 m. kovo 22 d. buvo patvirtintas 1 510 724,80 Lt dydžio A. J. finansinis reikalavimas.

2012 m. vasario 3-10 d. pareiškėjai V. J. , M. S. , UAB „Okadeta“, UAB „Teledema“ ir UAB „Termina“ pateikė prašymą patvirtinti jų finansinius reikalavimus banko bankroto byloje, kuriuos kildino iš 2011 m. lapkričio 16 d. A. J. prašymo bankui pervesti šiems asmenims pinigus. Ginčą nagrinėjant teisme, buvo pateiktos 2010 m. lapkričio 14-15 d. tarp A. J. ir pareiškėjų sudarytos paskolos ir reikalavimo perleidimo sutartys, kuriomis pareiškėjai papildomai grindė savo finansinius reikalavimus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi atsisakė patvirtinti pareiškėjų finansinius reikalavimus.

Teismas nurodė, kad pagal 2009 m. rugsėjo 11 d. indėlio sutartį A. J. , norėdamas atsiimti visą indėlį ar jo dalį anksčiau sutartyje nustatyto termino, privalėjo ne vėliau kaip prieš 7 kalendorines dienas raštu apie tai įspėti banką. Kadangi A. J. tokį prašymą bankui įteikė 2011 m. lapkričio 16 d., todėl bankas privalėjo nuo 2011 m. lapkričio 24 d. nutraukti sutartį ir grąžinti indėlį ar pervesti jį į A. J. nurodytas sąskaitas jam ar kitiems asmenims. Nors A. J. nurodo, kad aptariamą reikalavimą bankui įteikė 2011 m. lapkričio 16 d. tarp 14 ir 16 val., tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalį nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtą, jei šie įsipareigojimai kyla iš sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo paskelbimo dienos, išskyrus mokėjimus, būtinus apribotai banko veiklai apribojimo metu užtikrinti. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad bankas po moratoriumo jo veiklai paskelbimo nebeteko teisės vykdyti su trečiaisiais asmenimis sudarytų sutarčių, kiek tai susiję su banko įsipareigojimų jiems vykdymu. A. J. pareikštas reikalavimas nutraukti indėlio sutartį ir grąžinti jam lėšas reiškė banko įsipareigojimo mokėti bei finansinės veiklos vykdymą, kuris buvo draudžiamas. Teismo nuomone, bankas iki sutarties nutraukimo įsigaliojimo neprivalėjo vykdyti A. J. rašte pateiktų nurodymų dėl lėšų mokėjimo, o, pasibaigus įspėjimo terminui – 2011 m. lapkričio 24 d., dėl paskelbto moratoriumo nebegalėjo nutraukti sutarties ir pervesti lėšas nurodytiems asmenims. Teismas nurodė, kad Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimo 4.5 punkte, suteikiančiame bankui teisę moratoriumo metu įvykdyti pradėtus sandorius, dėl kurių neįvykdymo jis patirtų nuostolių, numatyta išimtis nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma, nes pareikštas reikalavimas susijęs ne su pradėto sandorio vykdymu, o su sudaryto sandorio nutraukimu, be to, nėra privalomos sąlygos – kad bankas dėl A. J. reikalavimo neįvykdymo patirtų nuostolių. Tai, kad bankas sutarties nenutraukimo atveju turėtų sumokėti A. J. daugiau palūkanų, negali būti laikoma nuostoliais aptariamos nutarimo nuostatos prasme, nes tai nėra banko nenumatytos išlaidos, galinčios papildomai atsirasti dėl A. J. reikalavimo neįvykdymo. Teismas pažymėjo, kad, bankui neįvykdžius A. J. nurodymo dėl lėšų pervedimo, lėšoms nepatekus į pareiškėjų sąskaitas, pastarieji neįgijo reikalavimo teisės į jas. Tokią teisę jie būtų įgiję tik tuo atveju, jeigu lėšos būtų buvusios pervestos į jų sąskaitas. Dėl nurodyto nėra pagrindo patvirtinti pareiškėjų finansinius reikalavimus.

Teismas nurodė, kad visi pareiškėjai savo reikalavimus iš pradžių grindė būtent A. J. 2011 m. lapkričio 16 d. raštu ir jokių kitų reikalavimų įgijimo pagrindų nenurodė. Teismo posėdyje A. J. pripažino, kad, spaudoje perskaitęs apie rengiamą puolimą prieš lietuviškus bankus, susirūpino savo lėšų saugumu ir, siekdamas jų neprarasti, sumanė jas išskirstyti sau artimiems asmenims draudžiamojo dydžio sumomis, t. y. iš esmės ne siekdamas diversifikuoti galimas savo lėšų praradimo rizikas ateityje, o siekdamas lėšas išsaugoti jau po realios rizikos jas prarasti atsiradimo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos bankas pranešimą spaudai apie banko veiklos apribojimą viešai išplatino 2011 m. lapkričio 16 d. 15.51 val., t. y. tuo metu tokia informacija tapo prieinama A. J. . Teismo posėdžio metu A. J. pateikė paskolos ir reikalavimo perleidimo sutartis: 2011 m. lapkričio 14 d. sutartis, sudarytas su pareiškėjais UAB „Teledema“, UAB „Okadeta“ ir UAB „Termina“, ir 2011 m. lapkričio 15 d. sutartį, sudarytą su pareiškėju V. J. . Teismas atkreipė dėmesį, kad šios sutartys su bendrovėmis buvo sudarytos 2011 m. lapkričio 14 d., nors A. J. nurodė, jog jas sudarė būtent po to, kai spaudoje perskaitė atitinkamą straipsnį, tačiau pastarasis buvo paskelbtas 2011 m. lapkričio 15 d. Teismas nurodė, kad pagal sutarčių 1, 2, 4 punktus A. J. įsipareigojo šiems pareiškėjams suteikti beprocentę paskolą, pervesdamas lėšas į jų sąskaitas iš indėlio sąskaitos. Sutarčių 3 p. nustatė, kad nuo sutarčių sudarymo dienos iki to momento, kai bankas perves paskolos sumas į pareiškėjų sąskaitas, A. J. jiems perleidžia reikalavimo teisę į paskolos sumą. Teismas iš sutarčių turinio padarė išvadą, kad šalys iš esmės susitarė dėl paskolų suteikimo, o ne dėl reikalavimo teisių perleidimo, nes, atsižvelgiant į reikalavimo perleidimo ir paskolos sutarčių esmę ir jų skirtumus, negali būti tuo pačiu metu tiek perleidžiama reikalavimo teisė į konkrečią pinigų sumą, tiek ta pati suma suteikiama kaip paskola, taip pat negali būti suteikiama trumpalaikė paskola reikalavimo teise į paskolos davėjo skolininką, nes tai neatitinka paskolos sutarties esmės – tokiu atveju paskolos gavėjas realiai neįgyja teisės pasinaudoti suteikta paskola pagal jos paskirtį ir gauti siektos naudos. Be to, reikalavimo teisė, atsižvelgiant į reikalavimo perleidimo sutarties esmę, negali būti perleista tam tikram laikui. Teismo nuomone, įvertinus išdėstytą ir tai, kad sutartyse nenumatyta, jog A. J. perleidžia reikalavimo teisę į lėšas, esančias jo indėlio sąskaitoje, atsižvelgiant į A. J. elgesį po sutarčių sudarymo (2011 m. lapkričio 16 d. nurodė bankui pervesti šias lėšas kitiems asmenims, tuo pripažįstant, kad jiems nebuvo perleista reikalavimo teisė į indėlio sąskaitoje esančias lėšas), pripažintina, kad A. J. pagal aptariamas sutartis perleido pareiškėjams teisę reikalauti į jų sąskaitas pervesti paskolos sumą, tačiau ši sąlyga nereiškia, kad pastarieji įgijo reikalavimo teises į A. J. indėlio sąskaitoje esančias lėšas. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. pripažįstama sudaryta nuo paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui momento. Kadangi nagrinėjamu atveju lėšos į šių pareiškėjų sąskaitas nebuvo pervestos, pripažintina, kad sutartys nebuvo sudarytos. Todėl šie pareiškėjai neįgijo reikalavimo teisių į banką.

Teismas pažymėjo, kad posėdžio metu A. J. taip pat pateikė 2011 m. lapkričio 15 d. su pareiškėju M. S. sudarytą sutartį. Joje nurodyta, kad 2011 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjas pervedė į A. J. sąskaitą kitame banke 300 000 Lt, o pastarasis pervedė šią suma į savo indėlio sąskaitą. Aptariama sutartimi A. J. įsipareigojo nutraukti indėlio sutartį ir sugrąžinti pareiškėjui 300 000 Lt, o taip pat papildomai suteikti jam 40 000 Lt paskolą. Teismo nuomone, pagal aptariamą sutartį pareiškėjas neįgijo reikalavimo teisės į banką, nes A. J. lėšas į indėlio sąskaitą mokėjo iš savo asmeninės sąskaitos kitame banke, sutartį su banku sudarė savo vardu, o aptariamos sutarties dalis dėl paskolos suteikimo pripažintina nesudaryta remiantis aukščiau išdėstytais motyvais. Teismas nurodė, kad pagal sutarties 2.4 punktą A. J. perleido pareiškėjui reikalavimo teisę į 340 000 Lt sumą indėlio sąskaitoje, tačiau šiame punkte nėra nurodoma, jog tokiu būdu A. J. ir pareiškėjas daro tarpusavio prievolių įskaitymą, o perleisti reikalavimo teisę pareiškėjui į tai, kas jam ir taip priklauso, negalima. Be to, reikalavimo teisės perleidimas tam tikram terminui (iki bankas sutartyje nurodytą sumą perves į pareiškėjo sąskaitą) iš esmės prieštarauja reikalavimo teisės perleidimo sutarties esmei, nes reikalavimo teisė gali būti perleidžiama arba ne, bet negali būti perleidžiama tam tikram terminui. Taip pat negali būti tuo pačiu metu ir perleidžiama reikalavimo teisė ir skolinamos reikalavimo perleidimo dalyku esamos lėšos. Taigi ir šis pareiškėjas neįgijo reikalavimo teisės į banką.

Teismas taip pat nurodė, kad sutarčių sudarymo aplinkybės, šalių elgesys sudarant sutartis ir po to, sutarčių sąlygos, kad reikalavimai perleidžiami tam tikram terminui į tas pačias lėšas, kurios skolinamos, kad sutartys buvo sudaromos ne apsisaugoti nuo galimos rizikos ateityje, o išvengti lėšų praradimo dėl jau iškilusios rizikos, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad jomis buvo siekiama ne realiai perleisti reikalavimo teises ar suteikti paskolas, o, pasinaudojant įstatymų spragomis, kitų banko kreditorių sąskaita atgauti visas A. J. banke laikytas lėšas. Pareiškėjams kartu atgavus visas A. J. turėtas lėšas per indėlių draudimo sistemą, atitinkamai didėtų VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kreditorinis reikalavimas, tuo pačiu mažėtų ketvirtoje eilėje esančių kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus. Tuo tarpu A. J. dėl sudarytų sutarčių atsidurtų geresnėje padėtyje nei kiti banko kreditoriai, turėję didesnius nei 345 280 Lt dydžio indėlius. Todėl tokie sandoriai laikytini tariamais, neatitinkančiais teisingumo ir sąžiningumo principų, taip pat prieštaraujančiais gerai moralei. Teismas pažymėjo, kad tokių sutarčių niekinis pobūdis konstatuotinas ex officio ir jos negalioja nuo sudarymo momento.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantai A. J. , V. J. , M. S. , UAB „Okadeta“, UAB „Teledema“ ir UAB „Termina“prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti pareiškėjų finansinius reikalavimus. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismo išvada, kad bankas dėl paskelbto moratoriumo nebegalėjo nutraukti indėlio sutarties ir pervesti lėšas pareiškėjams, yra nepagrįsta (Bankų įstatymo 76 str. 7 d. 3 p.). Indėlio sutartis buvo automatiškai nutraukta 2011 m. lapkričio 23 d. Tokios sutarties nutraukimo pasekmė – lėšų grąžinimas indėlininkui, arba, kaip konstatavo teismas, pervedimas indėlininko nurodytiems asmenims. Apeliantų nuomone, pasibaigus indėlio sutarčiai, indėlio sumos pervedimas į tame pačiame banke esančias kitas sąskaitas negali būti laikomas banko turto sumažėjimu, taip pat banko mokėjimu, kadangi bankas niekam nieko ir neturėjo sumokėti – bankas tik turėjo taikyti indėlio sutarties pasibaigimo pasekmes, indėlininko nurodymu indėlio lėšas perskirstant į tame pačiame banke esančių nurodytų kitų asmenų sąskaitas. Be to, įstatymas draudžia vykdyti tik tokius įsipareigojimus, kurie kyla iš juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo, tačiau nagrinėjamu atveju banko įsipareigojimas paskirstyti indėlio lėšas kilo po moratoriumo paskelbimo – 2011 m. lapkričio 23 d., kai pasibaigė indėlio sutartis.

2. A. J. nurodymas pervesti indėlio lėšas kitiems asmenims atitinka Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimo 4.5 numatytą išimtį, kada bankui leidžiama ir po moratoriumo paskelbimo vykdyti pradėtus sandorius. Apeliantų nuomone, indėlio sutarties nutraukimo procedūra yra sandoris (ar bent jau tokios sutarties vykdymo dalis) ir jis buvo pradėtas vykdyti iki moratoriumo paskelbimo. Atsiėmus indėlį prieš terminą, bankas nebūtų patyręs nuostolių mokėtinų palūkanų forma.

3. 2011 m. lapkričio 14-15 d. A. J. su pareiškėjais sudarytos sutartys nebuvo pateiktos anksčiau, nes buvo manyta, kad A. J. 2011 m. lapkričio 16 d. pranešimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjų reikalavimams atsirasti. Šios sutartys buvo sudarytos dėl to, kad 2011 m. lapkričio 23 d. – 2011 m. gruodžio 4 d. A. J. turėjo išvykti į užsienį; buvo susitarta perleisti ir reikalavimo teises, kad jų įgijėjai ir paskolų gavėjai turėtų teisėtą reikalavimo teisę į atitinkamas lėšas iki to momento, kol tos lėšos realiai atsidurs šių asmenų sąskaitose.

4. Teismo argumentai, kad negali būti tuo pačiu metu perleidžiama reikalavimo teisė į konkrečią pinigų sumą ir ta pati suma suteikiama kaip paskola, kad negali būti suteikiama trumpalaikė paskola reikalavimo teise į paskolos davėjo skolininką, yra visiškai nepagrįsti. Paskolos gavėjams (pareiškėjams) reikalavimo teisė į atitinkamas lėšų sumas kilo iš A. J. įsipareigojimo jiems suteikti paskolą bei įsipareigojimo pervesti jiems iš savo indėlio sąskaitos šias sumas. Sudarant šias sutartis buvo žinoma, kad dėl indėlio sutartyje numatyto įspėjimo termino paskolos sumos į pareiškėjų sąskaitas gali būti pervestos ne iš karto. Taip pat atsižvelgta į tai, kad dėl A. J. planuojamo išvykimo į užsienį jis pats negalės atlikti jokių veiksmų su banku kiek tai susiję su tinkamu pavedimo įvykdymu. Dėl šių priežasčių ir buvo susitarta, kad nuo jų sudarymo iki to momento, kol bankas perves lėšas į paskolos gavėjų sąskaitas, A. J. perleidžia paskolos gavėjams reikalavimo teises į paskolos sumą. Šia nuostata tenorėta pabrėžti paskolos gavėjų reikalavimo teisės egzistavimą, kuri ir taip kyla iš A. J. įsipareigojimo pervesti lėšas į paskolos gavėjų sąskaitas.

5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad, neperdavus paskolos dalyko, paskolos sutartis laikoma nesudaryta. A. J. atliko visus nuo jo priklausančius veiksmus, kad lėšos būtų perduotos pareiškėjams. Netgi jei paskolos realiai nebuvo suteiktos, paskolos sutartys negali nesukelti teisinių pasekmių, nes sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

6. Teismo motyvai dėl pareiškėjo M. S. reikalavimo teisės į jam priklausančią 300 000 Lt sumą yra prieštaringi. Teismas, nurodydamas, kad perleisti reikalavimo M. S. į tai, kas jam ir taip priklauso, negalima, pripažino, kad šiam asmeniui priklauso 300 000 Lt suma, esanti A. J. indėlio sąskaitoje. Dėl šios priežasties teismo motyvai, kad A. J. lėšas į indėlio sąskaitą mokėjo iš savo asmeninės sąskaitos kitame banke, šią sutartį sudarė savo vardu, yra teisiškai nereikšmingi. Skunde pažymima, kad tai, jog indėlio sutartis buvo sudaryta A. J. vardu, nepaneigia, kad indėlio sąskaitoje buvo ir M. S. lėšos. Pervesti šio pareiškėjo lėšas į A. J. indėlio sąskaitą buvo nuspręsta dėl didelių indėlio palūkanų. Reikalavimo teisė į šias lėšas M. S. buvo perleista dėl to, kad nors lėšas ir priklauso šiam pareiškėjui, jos yra A. J. vardu atidarytoje indėlio sąskaitoje.

7. Teismas nepagrįstai pripažino su pareiškėjais sudarytas sutartis niekinėmis. Šios sutartys buvo sudarytos iki realios banko bankroto rizikos atsiradimo. Analogiškus veiksmus A. J. tuo pačiu metu atliko ir AB „Šiaulių bankas“, tačiau teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė. Sandorių galiojimą teismas tyrė retrospektyviai, t. y. vertino po jų sudarymo atsiradusias aplinkybes (banko veiklos moratoriumas, bankrotas ir kt.), kurios sandorių sudarymo metu šalims nebuvo žinomos. Akivaizdu, kad tokioms aplinkybėms neatsiradus, sandoriai nebūtų laikomi niekiniais, kaip kad yra nurodytu AB „Šiaulių bankas“ atveju. Apeliantų teigimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pagrindinis ir vienintelis sutarčių sudarymo tikslas yra priešingas viešajai tvarkai ir gerai moralei. Šalių siekiai yra pateisinami tuo metu susiklosčiusių aplinkybių. A. J. , išgirdęs paskalas apie galimą kažkurio banko žlugimą, pasijuto esantis beviltiškoje padėtyje, todėl, bijodamas prarasti visas bankuose turėtas santaupas, nusprendė nutraukti indėlių sutartis tiek su šiuo, tiek su kitu banku ir savo lėšas pervesti kitiems asmenims. Įstatyme įtvirtinta teisė į draudimo išmokas negali būti laikoma prieštaraujančia gerai moralei ar viešajai tvarkai. Apeliantų nuomone, sutartys nėra akivaizdžiai niekiniai sandoriai, todėl, nesant atitinkamo banko prašymo, teismas neturėjo teisės pripažinti jas negaliojančiomis. Sutartys taip pat negali būti laikomos tariamais sandoriais, nes jos buvo realiai vykdomos (kreipiamasi į banką dėl indėlio sąskaitoje esančių lėšų pervedimo kitiems asmenims, pareiškėjai pateikė bankui savo finansinius reikalavimus ir kt.).

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ prašo atmesti apeliacinį skundą.

Banko teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pažymima, kad sutartys su pareiškėjais sudarytos atgaline data siekiant išsaugoti banke turėtas lėšas per indėlių draudimo sistemą. Šiomis sutartimis jos šalys iš esmės nesiekė jokių tarpusavio teisinių santykių.  

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto A. J. veiksmai, sudarant su susijusiais asmenimis paskolos ir reikalavimo perleidimo sutartis bei reikalaujant banko nutraukti indėlio sutartį ir pervesti indėlio sąskaitoje esančias sumas šiems asmenims, buvo nukreipti siekiant išsaugoti banke laikomas lėšas pasinaudojant indėlių draudimo sistema, kai banko bankroto rizika buvo akivaizdi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2009 m. rugsėjo 11 d. indėlio sutartis saistė apeliantą A. J. ir banką. A. J. galėjo pilnai disponuoti savo indėlio lėšomis tik nutraukęs indėlio sutartį su banku. Atitinkamai A. J. ir kitų apeliantų sudarytos reikalavimo perleidimo ir paskolos sutartys, tol kol jos nebuvo įvykdytos, saistė tik šiuos asmenis ir bankui jokių pareigų šių asmenų atžvilgiu nesukėlė bei indėlio teisinio statuso nepakeitė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.145 str. 1 d., 6.189 str. 1 d.). A. J. reikalavimas nutraukti indėlio sutartį bankui buvo privalomas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sutartis būtų nutraukiama banko veiklos moratoriumo metu, bankas neturėjo teisės nei grąžinti A. J. sukauptos indėlio sumos, nei jos paskirstyti kitiems asmenims pagal A. J. nurodymus (Bankų įstatymo 76 str. 7 d. 3 p.). Bet kokie vienašaliai veiksmai, atlikti po banko veiklos moratoriumo paskelbimo, negali pakeisti indėlio sutarties. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino banko veiklos apribojimo sukeliamas teisines pasekmes, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Taigi pareiškėjai nagrinėjamu atveju būtų įgiję nuosavybės teises į atitinkamas pinigų sumas, kurioms būtų taikoma indėlio draudimo apsauga, tik tuo atveju, jei bankas jiems šias sumas būtų išmokėjęs (pervedęs). Tačiau to padaryta nebuvo.

Kita vertus, A. J. gali laisvai disponuoti teisėmis, išplaukiančiomis iš indėlio sutarties. Pagal susiklosčiusią teisinę situaciją jis turi kreditorinio reikalavimo teisę į banką. Todėl jis turi teisę perleisti savo, kaip banko kreditoriaus, teises vienam ar keliems asmenims. Tačiau toks teisių perleidimas nesukelia teisių perėmėjams daugiau teisių, negu jų turi perleidimo metu pats perleidėjas. Todėl, atsižvelgiant į apeliantų įrodinėjamus tarpusavio santykius ir esant atitinkamai jų valiai, tai netrukdo spręsti dėl jų finansinių reikalavimų patvirtinimo. Tačiau tokiems reikalavimams indėlio draudimo apsauga galiotų tik tai viso indėlio daliai, kuri turėjo draudiminę apsaugą iki moratoriumo paskelbimo, t.y. indėlio daliai neviršijančiai 100000 EUR.

Konstatavus išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė pareiškėjų reikalavimus. Dėl to skundžiama nutartis paliktina nepakeista, o skundas atmestinas. Dėl kitų apeliantų argumentai nepasisakytina, nes jie tampa teisiškais nereikšmingais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį nepakeistą.