Civilinė byla Nr. e2-175-178/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01089-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Amovita“ ieškinį atsakovams P. L. ir D. G. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
2. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Amovita“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų D. G. ir P. L. (buvusių įmonės vadovų) 77 625 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
3. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį 77 625 Eur vertės nekilnojamąjį turtą, o nekilnojamojo turto nesant ar esant nepakankamai, taip pat areštuoti atsakovų kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis. Prašymas buvo grindžiamas didele ieškinio suma, atsakovų nesąžiningumu, kuris pasireiškia atsakovų vengimu vykdyti savo įsipareigojimus, ir su tuo susijusia tikimybe, kad atsakovai, siekdami išvengti teismo sprendimo įvykdymo, gali imtis nesąžiningų veiksmų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi prašymą tenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones: areštavo atsakovams priklausantį 77 625 Eur vertės nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovus ir / ar trečiuosius asmenis, leisdamas atsakovams areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį, uždrausdamas areštuotu turtu disponuoti. Nustačius, kad atsakovai neturi pakankamai materialaus turto, teismas nurodė areštuoti atitinkamą piniginių lėšų, esančių atsakovams priklausančiose sąskaitose Lietuvos Respublikos bankuose, dalį, neviršijant ieškinio reikalavimo dydžio.
5. Teismas, preliminariai įvertinęs pareikšto reikalavimo pagrįstumą, nenustatė, kad ieškinys būtų akivaizdžiai nepagrįstas. Teismo vertinimu, kadangi byloje nėra duomenų apie atsakovų turtinę padėtį, yra pagrindas spręsti, kad ieškinio suma atsakovams, kaip fiziniams asmenims, yra didelė, o tai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas nurodė, kad tikėtina, jog atsakovai galėjo veikti nesąžiningai ir sąmoningai neperduoti ieškovės bankroto administratoriui įmonės turto bei dokumentų, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika (grėsmė), nes ir šiuo atveju atsakovai gali imtis veiksmų, kuriais būtų apsunkintas ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad egzistuoja būtinosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas taip pat pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šioje byloje pateisina ir viešasis interesas užtikrinti bankrutavusios ieškovės ir jos kreditorių interesus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atsakovas P. L. (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo: panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą atmesti, arba panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos apelianto atžvilgiu, ir netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių apelianto atžvilgiu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovės reikalavimas nėra tikėtinai pagrįstas. Ieškinys grindžiamas ieškovės 2015 metų balanse nurodyto turto verte, tačiau neįvertinama, kad įmonės turtinė padėtis iki bankroto bylos iškėlimo 2016 m. birželio 9 d. galėjo pasikeisti. 2016 m. balandžio mėnesį ieškovės akcijos buvo perleistos uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kauliukas“, todėl apeliantui nėra žinomas ieškovės turto likimas po 2016 m. gegužės 6 d., kai UAB „Kauliukas“ buvo perduoti ieškovės dokumentai ir ieškovės vadovu tapo D. G., kuriam ir teko pareiga perduoti įmonės turtą bankroto administratoriui. Be to, ieškinys grindžiamas tik netiesioginiais įrodymais.
2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, taip pat nukrypo nuo aktualios Lietuvos teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones neturėdamas jokių įrodymų, kad atsakovų turtinė padėtis yra sunki ir kad jie yra nesąžiningi asmenys, nors ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo šias aplinkybes įrodyti.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio suma atsakovams yra didelė, nes abiejų atsakovų turtinė padėtis yra gera: apeliantas turi turto už maždaug 160 000 Eur, o atsakovas D. G. yra įvairių įmonių, kurių apyvarta siekia iki 2 000 000 Eur, vienintelis akcininkas ir (ar) vadovas. Be to, vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija. Kadangi apeliantas bankroto bylos iškėlimo ieškovei metu jau nebebuvo jos direktoriumi, apeliantui nekilo pareiga perduoti ieškovės bankroto administratoriui ieškovės dokumentus ir turtą, todėl jis negali būti pripažįstamas nesąžiningu dėl šios neegzistuojančios pareigos neįvykdymo. Kitų galimą apelianto nesąžiningumą pagrindžiančių aplinkybių nebuvo nurodyta. Taigi jokia reali grėsmė neįvykdyti būsimo teismo sprendimo neegzistuoja.
7. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovai neįvykdė pareigos per nustatytą terminą perduoti ieškovės bankroto administratoriui jų žinioje esantį ieškovės turtą ir dokumentus. Atsakovo D. G. teigimu, apeliantas jam jokių UAB „Amovita“ dokumentų neperdavė.
2. Ieškovė turi galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovus.
3. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka joms taikyti. Apeliantas objektyviais duomenimis nepaneigė būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės.
4. Tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, šios prezumpcijos paneigimo našta perkeliama atsakovui.
5. Vien faktas, kad atsakovai dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo patiria tam tikrus nepatogumus ar suvaržymus, kurie jiems gali sukelti nuostolius, savaime neeliminuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo bei nenulemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principų – proporcingumo ar ekonomiškumo – pažeidimo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
9. Nagrinėjamu atveju ieškovė yra pareiškusi turtinį reikalavimą atsakovams, prašydama iš jų solidariai priteisti 77 625 Eur, kuriam užtikrinti ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams nuosavybės teise priklausantį tokios vertės turtą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pritaikė ieškovės nurodytas laikinąsias apsaugos priemones abiejų atsakovų atžvilgiu.
10. Nors atskirąjį skundą padavė tik atsakovas P. L., tačiau jame kaip pagrindinis prašymas suformuluotas prašymas panaikinti visą Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartį, taigi ir tą jos dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos atsakovo D. G. atžvilgiu. Teisė į teisminę gynybą reiškia teisę ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 5 straipsnis). CPK nenustato galimybės, įskyrus įstatymų nustatytas išimtis, fiziniam asmeniui teisme ginti kito asmens teises, todėl apeliacine tvarka nagrinėtinas tik alternatyvus atskirojo skundo prašymas panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos apelianto atžvilgiu, ir netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių apelianto atžvilgiu. Taigi apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria apelianto atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Atskirasis skundas netenkintinas.
12. Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį, 2016 m. balandžio 15 d. ir 2016 m. balandžio 29 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, Nekilnojamojo turto registro ir Juridinių asmenų registro išrašus bei duomenis iš interneto tinklalapių. Laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamoje byloje buvo taikytos apie tai nepranešus apeliantui, todėl vertintina, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teikiamais įrodymais apeliantas grindžia atskirajame skunde išdėstytus argumentus dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumo. Ginčo šalys dėl šių įrodymų turėjo galimybę pasisakyti atsiliepime į atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apelianto su atskiruoju skundu pateikti nauji įrodymai pridėtini prie bylos ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
13. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Įstatyme nustatytos dvi privalomos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimas susideda iš dviejų stadijų – pirmiausia įsitikinama, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, o tuomet vertinama, ar egzistuoja poreikis užtikrinti tokį reikalavimą būtent prašomomis priemonėmis. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
14. Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog egzistuoja abi nurodytos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes, apelianto teigimu, ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas ir neegzistuoja jokia reali grėsmė neįvykdyti būsimo teismo sprendimo, nes abiejų atsakovų turtinė padėtis yra gera, be to, apeliantas negali būti pripažįstamas nesąžiningu dėl ne jam tenkančios pareigos neįvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad jos nepaneigia skundžiamos teismo nutarties pagrįstumo.
15. Teismas, spręsdamas dėl pirmosios iš nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, t. y. turi ieškinio pagrįstumą vertinti tik (ne)tikėtinumo aspektu (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo. Iš pareikšto ieškinio matyti, kad jame nurodyti argumentai bei pateikti juos pagrindžiantys dokumentai, kurie, ieškovės manymu, patvirtina pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra akivaizdžių duomenų, kad ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas ir palankus ieškovei teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Nors šiuo atveju apeliantas atskirajame skunde nemažai dėmesio skiria ieškinio nepagrįstumo įvertinimui, tačiau su tuo susiję apelianto dėstomi argumentai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl negali būti nagrinėjami šioje proceso stadijoje. Tik išnagrinėjus bylą iš esmės bus sprendžiama, ar egzistuoja visos sąlygos priteisti ieškovei žalos atlyginimą dėl to, kad jos anksčiau turėtas turtas po bankroto bylos iškėlimo nebuvo perduotas bankroto administratoriui, ir kas atsakingas už žalą. Aplinkybė, kad ieškinys grindžiamas tik netiesioginiais įrodymais, kaip teigia apeliantas, pati savaime nereiškia, jog ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas.
16. Sprendžiant dėl grėsmės neįvykdyti būsimo teismo sprendimo, nagrinėjamu atveju aktualu yra tai, kad tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas. Kaip minėta, ieškovė prašo iš buvusių ieškovės vadovų solidariai priteisti 77 625 Eur.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1034-464/2017).
18. Nors šiuo atveju ieškinio reikalavimas yra dėl žalos atlyginimo priteisimo solidariai iš abiejų atsakovų, tačiau galima situacija, kad ieškinio tenkinimo atveju žala būtų priteista tik iš vieno iš atsakovų, jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, nustatytų, jog žalą ieškovei sukėlė vieno iš atsakovų veiksmai (neveikimas). Taigi nagrinėjamu atveju yra svarbi abiejų atsakovų turtinė padėtis ir jų sąžiningumas. Kiek tai susiję su apeliantu, teismas nepripažįsta pagrįstais atskirojo skundo argumentų, kad jo turtinė padėtis yra gera, nes jis turi didelės vertės turto. Šią aplinkybę paneigia paties apelianto pateikta Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta kitoje civilinėje byloje, kuria nutarta išdėstyti atsakovui P. L. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo (dėl 18 938,69 Eur skolos) vykdymą, nes teismas nustatė, jog jo turtinė padėtis yra sunki, o jo šeimos vienintelis gyvenamasis būstas yra įkeistas bankui. Duomenų, kad nuo teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutarties priėmimo apelianto turtinė padėtis būtų pagerėjusi, byloje nėra. Nurodytoje teismo nutartyje išdėstyti argumentai leidžia spręsti, kad ieškinio suma apeliantui yra didelė.
19. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad yra pagrįstų abejonių dėl apelianto sąžiningumo. Atsakovo D. G. teigimu, apeliantas jam UAB „Amovita“ turto ir dokumentų neperdavė. Šiuo metu dar nėra ištirtos aplinkybės, susijusios su UAB „Amovita“ turėto turto neišsaugojimu, kuriomis grindžiamas ieškinys, o apeliantas yra vienas iš buvusių ieškovės vadovų, kurių pareigos apima rūpinimąsi įmonės turtu. Su ieškovės turto neišsaugojimu ir galimu neperdavimu kitam įmonės direktoriui susijusios aplinkybės, jeigu jos pasitvirtintų, leidžia abejoti apelianto sąžiningumu bei suponuoja išvadą, kad apeliantas gali vengti būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo.
20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo nepaneigia ir po jos priėmimo pasikeitusi situacija, susijusi su tuo, kad 2018 m. sausio 26 d. bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas prašymas patvirtinti tarp BUAB „Amovita“, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ir apelianto 2018 m. sausio 26 d. sudarytą taikos sutartį, kuria, be kita ko, prašoma panaikinti apelianto atžvilgiu taikomas laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Pažymėtina, kad ši taikos sutartis nėra teismo patvirtinta. Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio 31 d. nutarė atmesti taikos sutarties šalių prašymą patvirtinti ją rašytinio proceso tvarka ir nutarė šį klausimą spręsti 2018 m. vasario 12 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Šioje nutartyje teismas nurodė, kad jis neturi galimybės laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo išspręsti atskirai rašytinio proceso tvarka, tačiau tai neriboja šalių teisės pareikšti atskirą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kuris nagrinėtinas CPK nustatyta tvarka. Jeigu apeliantas mano, kad vien jau pasirašius nurodytą taikos sutartį, išnyko pagrindas jo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jis turėtų CPK 149 straipsnyje nustatyta tvarka pareikšti pirmosios instancijos teismui prašymą jas panaikinti, o bet kuriuo atveju jų (ne)panaikinimo klausimas bus ir taikos sutarties tvirtinimo klausimo dalis.
21. Dėl anksčiau nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis, kuria apelianto atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–338 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                                            Alvydas Poškus