Baudžiamoji byla Nr. 2K-162/2014

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00703-2012-1

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.2.4.8.1;

                                                                                                       2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. B. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. B. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Iš Ž. B. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. A. B. priteista 160 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat 1800 Lt jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis, kuria nuteistojo Ž. B. ir nukentėjusiosios J. A. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

Ž. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 28 d., apie 21.30 val., savo namuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su žmona J. A. B. metu, tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip du smūgius šiai į pilvą ir taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis Ž. B. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti kėsinamasi į du objektus – kūno neliečiamumą ir sveikatą, o tais pačiais veiksmais galima sukelti alternatyvius padarinius: fizinį skausmą, nežymų sužalojimą, trumpalaikį susargdinimą. Dėl to, kasatoriaus nuomone, norint asmenį apkaltinti padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, būtina nustatyti, kuriuos iš baudžiamajame įstatyme išvardytų alternatyvių padarinių kaltininkas sukėlė savo nusikalstamais veiksmais. Pasak kasatoriaus, apkaltinamajame nuosprendyje panaudota iš BK 140 straipsnio pavadinimo paimta bendrinė sąvoka – nežymus sveikatos sutrikdymas, o ne nustatyti konkretūs šio BK straipsnio 1 dalyje išvardyti padariniai. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ir „kaltinamajame akte nebuvo konkrečiai nurodyta, kas nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą: ar nežymus jos sužalojimas, ar trumpalaikis susargdinimas“. Kasatoriaus tvirtinimu, teismo medicinos specialisto išvados teiginį, kad J. A. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nulėmė tai, jog specialistė apžiūros metu nukentėjusiosios dešinėje kojoje rado poodinę kraujosruvą, kuri patvirtino esant pažeistus žmogaus kūno audinius, tačiau jis buvo nuteistas ne už poodinės kraujosruvos padarymą, bet už pilvo sumušimą. Taigi, kasatoriaus teigimu, tikslus veiksmais sukeltų padarinių nustatymas svarbus padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Kita vertus, anot kasatoriaus, viena iš pagrindinių kaltinamojo teisių yra teisė žinoti, kuo konkrečiai jis yra kaltinamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 22 straipsnio 3 dalis), nes priešingu atveju yra suvaržoma kaltinamojo teisė gintis ir įrodinėti savo nekaltumą.

Kasatorius, išdėstęs BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esmę, kasacinės instancijos teismo praktiką dėl įrodymų vertinimo, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, neįvertino byloje esančių įrodymų visumos. Pirmosios instancijos teismas savo teiginį, kad jis (kasatorius) tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajai į pilvą ir taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą, nepagrįstai pagrindė teismo medicinos specialisto išvada, nes specialistė, tvirtindama, jog sužalojimai padaryti dviem ar daugiau trauminių poveikių, turėjo omenyje ne tik pilvo sumušimą, bet ir poodinę kraujosruvą ant dešinės nukentėjusiosios kojos. Specialisto išvadoje nenurodoma, ar dėl pilvo sumušimo buvo sutrikusi nukentėjusiosios sveikata. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad nukentėjusioji buvo sužalota 2012 m. birželio 28 d., apie 21.30 val., ir šį savo teiginį pagrįsdamas teismo medicinos specialistės išvada, neatkreipė dėmesio į tai, kad specialistė padarė tikėtiną išvadą tik dėl poodinės kraujosruvos ant nukentėjusiosios dešinės kojos atsiradimo laiko. Dėl to, kada buvo sumuštas pilvas, specialistė negalėjo pasakyti nieko konkretaus, nes, pasak jos, ji pati sužalojimų nukentėjusiosios pilve nenustatė – rėmėsi tuo, kas buvo parašyta nukentėjusiosios medicinos dokumentuose. Pasak kasatoriaus, iš teismo medicinos specialisto išvadoje pateikto medicinos dokumentų aprašymo matyti, kad nukentėjusioji į gydymo įstaigą kreipėsi 2012 m. birželio 29 d., 14.20 val.; chirurgas, apžiūrėjęs nukentėjusiąją ir apibendrinęs tyrimų rezultatus bei J. A. B. nusiskundimus, diagnozavo jai pilvo sumušimą. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nesilaikė teismų praktikoje nusistovėjusių įrodymų vertinimo principų ir apkaltinamojo nuosprendžio teiginius pagrindė tik specialisto išvada, kad nukentėjusiajai dėl pilvo sumušimo ir poodinės kraujosruvos padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ir neatkreipė dėmesio į šios išvados tiriamąją dalį, iš kurios matyti, jog nukentėjusioji turi daug sveikatos problemų, dėl kurių ji lankosi ir yra gydoma gydymo įstaigose. Kasatoriaus tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad chirurgas nukentėjusiajai pilvo sumušimą konstatavo greičiausiai dėl to, jog, atlikus pilvo organų echoskopiją, pilvo apačioje tarp žarnų kilpų buvo rastas 3 ml skysčio ruoželis, kuris, kaip paaiškėjo teisme, neturi nieko bendro su pilvo sumušimu. Dėl to, kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas patikimais įrodymais pripažino faktinius duomenis, kurie tokiais nebuvo, o teismo išvada, kad jo kaltę patvirtina nuoseklūs ir objektyviai specialistės paaiškinimu teisme bei specialisto išvada paremti nukentėjusiosios parodymai, prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai. Kartu kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus, neatkreipė dėmesio į jos parodymus, jog ji vartoja psichotropines medžiagas, taip pat į tai, kad net artimiausi kaimynai nėra girdėję jokių jų tarpusavio nesutarimų.

Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad byloje yra pakankamai informacijos apie įtemptus jo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius dėl turto, pinigų, tačiau jie niekada nebuvo peraugę į fizinio smurto naudojimą. Pasak kasatoriaus, jo su nukentėjusiąja bendravimo niuansus pakankamai vaizdžiai apibūdina byloje esantys nukentėjusiosios raštai, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji net jo asmeninius daiktus stengėsi perduoti per jo darbovietės vadovus, skundė jį nesilaikant kardomosios priemonės ir pan. Dėl to, kasatoriaus teigimu, nieko keisto, kad ji norėdama, jog jis išsikeltų iš gyvenamųjų patalpų, neturėdama jokio pagrindo, apkaltino jį naudojus fizinį smurtą artimoje aplinkoje, nes priešingu atveju ji būtų turėjusi kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl jo iškeldinimo iš būsto.

Kasatoriaus nuomone, teismai turėjo daugiau dėmesio skirti jo parodymams, nes jis visuomet nuosekliai neigė naudojęs prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą. Be to, pasak kasatoriaus, teismai, pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nepateikė argumentų, kodėl atmeta jo parodymus. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog iš pateiktų rašytinių specialistų išvadų matyti, kad nukentėjusioji smurtą artimoje aplinkoje patiria ne pirmą kartą, faktiškai be tos veikos, kurios padarymu buvo apkaltintas, pripažino jį padarius ir kitus nusikaltimus.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo Ž. B. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas. Pasak prokurorės, tai, kad kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, negali būti vertinama kaip teismų padaryti baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimai.

Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir grindžiamas ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamajame posėdyje patikrintais ir ištirtais, nuosprendyje aptartais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas ištyrė nuteistajam Ž. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (padarymo vietą, laiką, būdą), nustatė dėl jo veiksmų atsiradusius padarinius – nukentėjusiosios J. A. B. pilvo sumušimą, dėl kurio buvo nežymiai sutrikdyta jos sveikata. Prokurorės tvirtinimu, išanalizavus nuteistajam Ž. B. inkriminuotų kaltinimų turinį, akivaizdu, kad jis yra aiškus ir konkretus, todėl nesutrukdė kasatoriui realizuoti savo, kaip kaltinamojo, teisių ir tinkamai pasirengti gynybai. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir nutartyje išdėstė išsamius motyvus dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų. 

Nuteistojo Ž. B. kasacinis skundas atmestinas.

              Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Šioje baudžiamojoje byloje kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, nepagrįsto jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, susijusių su įrodymu vertinimu, pažeidimo. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius skunde teigia, kad, teismo medicinos specialisto išvados teiginį, jog J. A. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nulėmė tai, kad specialistė apžiūros metu nukentėjusiosios dešinėje kojoje rado poodinę kraujosruvą, kuri patvirtino esant pažeistus žmogaus kūno audinius, tačiau jis buvo nuteistas ne už poodinės kraujosruvos padarymą, bet už pilvo sumušimą; pirmosios instancijos teismas savo teiginį, kad jis (kasatorius) tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajai į pilvą ir taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą, nepagrįstai pagrindė teismo medicinos specialisto išvada, nes specialistė, tvirtindama, jog sužalojimai padaryti dviem ar daugiau trauminių poveikių, turėjo omenyje ne tik pilvo sumušimą, bet ir poodinę kraujosruvą ant dešinės nukentėjusiosios kojos; dėl to, kada buvo sumuštas pilvas, iš teismo medicinos specialisto išvadoje pateikto medicinos dokumentų aprašymo matyti, kad nukentėjusioji į gydymo įstaigą kreipėsi 2012 m. birželio 29 d. 14.20 val.; chirurgas, apžiūrėjęs nukentėjusiąją ir apibendrinęs tyrimų rezultatus bei J. A. B. nusiskundimus, diagnozavo jai pilvo sumušimą; pirmosios instancijos teismas taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad chirurgas nukentėjusiajai pilvo sumušimą konstatavo greičiausiai dėl to, jog, atlikus pilvo organų echoskopiją, pilvo apačioje tarp žarnų kilpų buvo rastas 3 ml skysčio ruoželis, kuris, kaip paaiškėjo teisme, neturi nieko bendro su pilvo sumušimu; byloje yra pakankamai nemažai informacijos apie įtemptus jo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius dėl turto, pinigų, tačiau jie niekada nebuvo peraugę į fizinio smurto naudojimą; teismai turėjo daugiau dėmesio skirti jo parodymams, nes jis visuomet nuosekliai neigė naudojęs prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Kasatorius teigia, kad apkaltinamajame nuosprendyje panaudota iš BK 140 straipsnio pavadinimo paimta bendrinė sąvoka – nežymus sveikatos sutrikdymas, o ne nustatyti konkretūs šio BK straipsnio 1 dalyje išvardyti padariniai.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Pažymėtina, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis.

              Minėta, kad Ž. B. nuteistas už tai, jog tarpusavio konflikto su žmona J. A. B. metu tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip du smūgius šiai į pilvą ir taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

              Iš teismo medicinos ekspertės L. K. atlikto J. A. B. tyrimo metu surašytos specialisto išvados Nr. G1732/12/(02) matyti, kad nukentėjusiajai sumuštas pilvas, taip pat padaryta poodinė kraujosruva dešinėje kojoje; sužalojimas padarytas kietu buku daiktu dviem ar daugiau smūgiais; sužalojimas atitinka nežymų sveiktos sutrikdymą. Taigi specialisto išvadoje Nr. G1732/12/(02) konstatuota, kad pilvo sumušimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą.

Teismo medicinos ekspertė ir apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu, ir duodama paaiškinimus pirmosios instancijos teisme šią savo išvadą patvirtino. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo masto, pagrįstai nurodė, jog „specialisto išvada išsami, nekelianti abejonių, o medicininiuose dokumentuose ir specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės pasitvirtino teisiamojo posėdžio metu apklausus ekspertę ir nukentėjusiąją“, taip pat teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad Ž. B. buvo nuteistas tik dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajai į pilvą, todėl tai, kad teismas nesiaiškino, kaip buvo sužalota nukentėjusiosios koja, neturi reikšmės jo veikos kvalifikavimui, kaip ir neturi reikšmės aplinkybė dėl 3 ml skysčio ruoželio nukentėjusiosios pilvo apačioje, nes, kaip nustatyta, jis nėra susijęs su trauma.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas aplinkybes Ž. B. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, neįvertino byloje esančių įrodymų visumos. Taigi, nors skunde kasatorius tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės jis teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.

              Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį Ž. B., nukentėjusiąją J. A. B., specialisto išvadą Nr. G1732/12(02) byloje surašiusią teismo medicinos ekspertę L. K., balsu perskaitė byloje esančius nukentėjusiajai J. A. B. atliktos pilvo organų echoskopijos rezultatus ir išvadą, apmokėjimo už atliktą pilvo echoskopiją bei ekspertizę kvitus ir prie bylos pridėjo 2012 m. birželio 29 d. kvitą, taip pat išvardijo bylai nagrinėti reikšmės turinčius dokumentus. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir Ž. B. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl jo padarytos veikos įrodytumo, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – Ž. B. teisinančius – įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo Ž. B. apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo Ž. B. baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

              n u t a r i a :

              Nuteistojo Ž. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Olegas Fedosiukas

                                                                                                                                            Antanas Klimavičius

                                                                                                                                            Jonas Prapiestis