Civilinė byla Nr. e3K-3-214-611/2019

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00347-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.9.2; 3.2.1.1; 3.2.4.12

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui V. B. dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje T. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įrodinėjimo pareigos nagrinėjant pareikštą reikalavimą grąžinti be pagrindo įgytą turtą.

2.       Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 181 571,48 Eur kaip be teisinio pagrindo įgytų lėšų, 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo be pagrindo įgytų lėšų sumos nuo jų įgijimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir sudarančių 28 927,42 Eur, 5 procentus metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo prašomos priteisti sumos nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas teigė, kad 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 18 d. atsakovas be ieškovo žinios ir sutikimo, pasinaudodamas ieškovo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenimis, persivedė iš ieškovo į savo asmeninę sąskaitą 181 571,48 Eur (626 930 Lt). Tokiam lėšų pervedimui nebuvo jokio teisinio pagrindo, t. y. ieškovas nebuvo skolingas atsakovui, atitinkamai nesiekė pildyti atsakovo sąskaitos ar skolinti jam pinigų. Ieškovas apie pavedimus nežinojo, jų neatliko, nes nemoka naudotis internetine bankininkyste.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, priteisė ieškovui iš atsakovo 174 330,98 Eur be teisinio pagrindo gautų lėšų, 955,20 Eur palūkanų, 5 procentus procesinių palūkanų, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5.       Teismas nustatė, kad iš ieškovo sąskaitos, esančios AB DNB banke, atsakovui V. B. 2014 m. kovo 6 d. pervesta 17 377,21 Eur (60 000 Lt), 2014 m. balandžio 3 d. – 23 169,61 Eur (80 000 Lt), 2014 m. gegužės 1 d. – 2027,34 Eur (7000 Lt), 2014 m. liepos 15 d. – 18 188,14 Eur (62 800 Lt), 2014 m. rugpjūčio 13 d. – 14 481 Eur (50 000 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „sąskaitos papildymas“; 2014 m. rugpjūčio 18 d. – 7240,50 Eur (25 000 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodžius „paskola“; 2012 m. vasario 29 d. – 14 481 Eur (50 000 Lt), 2012 m. birželio 19 d. – 2316,96 Eur (8000 Lt), 2012 m. birželio 19 d. – 6950,88 Eur (24 000 Lt), 2012 m. rugsėjo 7 d. – 7588,05 Eur (26 200 Lt), 2012 m. rugsėjo 11 d. – 11 237,26 Eur (38 800 Lt), 2012 m. rugsėjo 17 d. – 19 230,77 Eur (66 400 Lt), 2012 m. spalio 1 d. – 4732,40 Eur (16 340 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „paskolos grąžinimas“; 2012 m. spalio 29 d. – 1561,06 Eur (5390 Lt), 2013 m. liepos 29 d. – 16 508,35 Eur (57 000 Lt), 2013 m. rugpjūčio 24 d. – 14 481 Eur (50 000 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „sąskaitos papildymas“. Atsakovas į ieškovo sąskaitą atliko tokius pavedimus: 2014 m. vasario 24 d. pervesta į ieškovo sąskaitą 104 263,21 Eur (360 000 Lt) už pagal 2014 m. sausio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį nupirktą nekilnojamąjį turtą; 2012 m. rugpjūčio 23 d. – 89,79 Eur (310 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „paskola“, 2012 m. rugsėjo 17 d. – 19 221 Eur (66 368,50 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „pagal PVM s. f. AB Nr. 0003 ir 0004“, 2013 m. balandžio 30 d. – 5792,40 Eur (20 000 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „pagal PVM s. f. AB Nr. 0001 ir 0003“, 2013 m. gegužės 20 d. – 21 431,89 Eur (74 000 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „pagal PVM s. f. AB Nr. 0003 LT EKO-001“. Iš viso iš ieškovo sąskaitos į atsakovo sąskaitą atlikta 181 571,48 Eur (626930 Lt) pavedimų, iš jų 73 777,80 Eur (254 740 Lt) pavedimų, kurių mokėjimo paskirtis nurodyta kaip „paskolos grąžinimas“, 107 793,67 Eur (372 190 Lt) pavedimų, kurių mokėjimo paskirtis nurodyta kaip „sąskaitos papildymas“; iš atsakovo sąskaitos į ieškovo sąskaitą pervesta 46 535,71 Eur (160 678,50 Lt) bei 104 263,21 Eur (360 000 Lt) už nupirktą turtą.

6.       Ieškovas teigė, kad apie pinigų pervedimus jam tapo žinoma tik nuvykus į banką pasiimti pinigų, jokių sutarčių su sūnumi jis nebuvo sudaręs, nebuvo davęs įgaliojimo disponuoti savo asmeninėmis lėšomis. Atsakovas teigė, kad šias lėšas pervedė su tėvo žinia, kad šiam paprašius ir suteikus elektroninio prisijungimo duomenis.

7.       Teismas nustatė ir tai, kad 2013 m. balandžio 30 d. ieškovas perdavė atsakovui valdą su visais įsipareigojimais, susijusiais su šia valda. Nustatęs, kad atsakovas ieškovui pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pervedė 104 263,21 Eur, tačiau netrukus beveik visa suma jam buvo pervesta atgal, teismas sprendė, jog atsakovas lėšas įgijo be ieškovo valios ir šiam nežinant. Nors atsakovas teigė, kad šalys buvo sudariusios žodinius susitarimus dėl pinigų pervedimo viena kitai, teismas pažymėjo, kad 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpiu lėšos iš esmės buvo pervedamos tik iš ieškovo sąskaitos į atsakovo sąskaitą. Teismas aktualiu pripažino tik laikotarpį nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d., nes ieškiniu prašoma ginti teises būtent tik šiuo laikotarpiu.

8.       Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad rašytinių paskolos sutarčių nesudarymas pateisintinas artimais šalių giminystės ryšiais ir jų bendra veikla, nes bylos nagrinėjimo metu patvirtinta, kad šalys egzistavusius paskolos teisinius santykius vis dėlto buvo linkusios įforminti rašytiniu būdu. Šiuo atveju lėšų pervedimas nepagrįstas rašytiniais susitarimais. Teismas sprendė, kad atsakovas turėjo įrodyti teisinio pagrindo įgyti ieškovo pinigus buvimą, bet šios pareigos neįvykdė.

9.       Teismas nustatė, kad ieškovas 2014 m. leido atsakovui iš savo sąskaitos persivesti 7240,50 Eur (25 000 Lt), todėl šia suma sumažino ieškovui iš atsakovo priteistiną sumą (priteisė 174 330,98 Eur kaip be teisinio pagrindo įgytą turtą).

10.       Teismas nustatė ir tai, kad ieškovas 2016 m. sužinojo apie iš savo sąskaitos pervestas lėšas. Kadangi neaiški tiksli data, tai teismas pripažino, kad apie pinigų pervedimą ieškovas sužinojo 2016 m. rugsėjo 2 d. , t. y. tuomet, kai atsakovas atsiėmė savo automobilį iš ieškovo, o  ieškovas nusipirko naują ir jį įregistravo savo vardu. Dėl to teismas iš dalies tenkino prašymą priteisti kompensuojamąsias palūkanas ir priteisė ieškovui iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas už nepagrįstai įgytą 174 330,98 Eur sumą, skaičiuojant jas nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. spalio 11 d. (kreipimosi į teismą dienos), iš viso 955,20 Eur.

11.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2018 m. gruodžio 28 d. nutartimi pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo dalį dėl priteistinų palūkanų ir ieškovui iš atsakovo priteisė 28 154,77 Eur kompensuojamųjų palūkanų bei 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą 203 440,95 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

12.       Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam faktinių aplinkybių vertinimui bei teisiniam jų kvalifikavimui. Byloje nustatyta, kad 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpiu iš ieškovo banko sąskaitos į atsakovo sąskaitą buvo atlikti 181 571,48 Eur bendros sumos mokėjimo pavedimai, jų paskirtyje nurodant „paskolos grąžinimas, sąskaitos papildymas, paskola“. Atsakovas nepagrindė lėšų gavimo; nepateikė rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų buvus šalių žodinius susitarimus dėl lėšų pervedimo. Dėl to kolegija nepripažino egzistavus tam tikrus teisinius santykius, kurių pagrindu ieškovui būtų galėjusi kilti pareiga pervesti atsakovui lėšas.

13.       Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad lėšos iš ieškovo banko sąskaitos atsakovui buvo perleistos pastarajam nežinant. Be to, šalys tarpusavio teisinius santykius, susijusius su turto perleidimu, įformindavo įstatymų nustatyta tvarka sudarydamos dovanojimo sutartis. Kolegija pažymėjo, kad atsakovo įrodinėjamos aplinkybės dėl mokėjimo pavedimų, atliktų iki 2012 m. iš atsakovo sąskaitos į ieškovo sąskaitą, nėra aktualios ginčui ir negali pagrįsti atsakovo argumentų, nes nepatenka į ieškiniu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, o atsakovas nepareiškė priešpriešinių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismui atsakovo pateikti nauji įrodymai (pinigų išmokėjimo kvitai, PVM sąskaitos faktūros) neteikia pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusių šalių teisinių santykių. Šie dokumentai patvirtina, kad atsakovo vardu gyvulių supirkėjams buvo parduodami veršeliai ir už juos gaunamas atlygis, tačiau tai neįrodo lėšų pervedimo teisinio pagrindo pagal ginčijamus mokėjimo pavedimus.

14.       Kolegija priėjo prie išvados, kad ginčo laikotarpiu nebuvo susiklostę tarp šalių paskolos teisiniai santykiai, ieškovas neturėjo pareigos nei grąžinti atsakovui paskolą, nei ją suteikti; byloje nenustatyta ieškovo pareiga papildyti atsakovo banko sąskaitą lėšomis.

15.       Kolegija nekonstatavo absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo dėl to, kad į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta atsakovo sutuoktinė. Išieškojimas į skolininko dalį, kuri yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti nukreiptas tik tada, kai tiksliai nustatoma jam priklausanti dalis (apibrėžiama sutuoktinio asmeninio turto apimtis ir jo vertė). Taigi išieškojimas į bendrąją nuosavybę galės būti nukreiptas tik paisant nurodytų išieškojimo taisyklių, todėl atsakovo sutuoktinės dalyvavimas nėra būtinas. 

16.       Pripažinus, kad atsakovui kilo pareiga grąžinti ieškovui be pagrindo įgytą turtą, kompensuojamosios palūkanos priteisiamos pagal specialiąsias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.240 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Ieškovas sužinojimo apie be pagrindo įgytas lėšas momentą sieja su pinigų pervedimu iš jo į atsakovo sąskaitą. Toks palūkanų skaičiavimo pradžios momentas atitinka CK 6.240 straipsnio 1 dalies reglamentavimą. Dėl to kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kompensuojamąsias palūkanas skaičiavo tik nuo momento, kai ieškovas galimai sužinojo apie atsakovo nepagrįstai gautas lėšas, bet nesiejo to su nepagrįstai lėšas gavusio atsakovo sužinojimu. Kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl kompensuojamųjų palūkanų ir papildomai iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 28 154,77 Eur kompensuojamųjų palūkanų.

17.       Kolegija, atsižvelgdama į tenkintus ir atmestus šalių reikalavimus, pakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, perskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 28 d. nutartį, Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Teismas, taikydamas CK 6.237 straipsnio 1 dalį, turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010). Tokiu atveju ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo jo sąskaita; atsakovui tenka pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015, kt.). Taigi atsakovas privalo pateikti faktines aplinkybes, pagrindžiančias lėšų ar turto gavimo teisėtumą, įrodančius duomenis, tačiau neprivalo įrodinėti savo priešpriešinio reikalavimo (pagrindo gauti turtą) pareikšdamas priešieškinį. Ieškovas įrodinėjo, kad 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 13 d. iš jo sąskaitos į atsakovo sąskaitą nepagrįstai pervesta 174 330,98 Eur. Atsikirsdamas į ieškinį, atsakovas pateikė lygiaverčius įrodymus, pagrindžiančius, kad 2011 m. sausio 4 d. – 2013 m. sausio 24 d. laikotarpiu būtent jis „skolino“ (pervedė iš savo sąskaitos į ieškovo sąskaitą) 160 382,87 Eur lėšų; be to, ieškovas už parduotus atsakovo gyvulius yra gavęs 160 848,68 Eur lėšų ir jų atsakovui negrąžino. Tokios aplinkybės pagrindžia šalis siejusius bendradarbiavimo santykius, nuolatinių priešpriešinių prievolių praktiką. Teismai šių aplinkybių nevertino tik dėl to, kad atsakovas nepareiškė byloje priešieškinio, nors CK 6.237 straipsnio 1 dalies normos taikymo praktika įpareigoja teismą vertinti atsakovo pateiktus įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar jie pateikti įrodinėjant atsiliepimo ar priešieškinio argumentus.

18.2.                      Teismai neobjektyviai, nevisapusiškai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą apie paskolos teisinių santykių nebuvimą. Byloje buvo akcentuojama, kad šalis siejo giminystės ryšiai, todėl rašytinės paskolos sutartys nebuvo sudaromos. Byloje pateikti duomenys patvirtina atsakovo valią paskolinti ieškovui lėšas, taip pat ieškovo valią naudotis paskolintomis (pervestomis) lėšomis (disponuoti jomis, vykdyti atsiskaitymus su kreditoriais), taigi tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013). Dėl to pripažintina, kad teismai netinkamai nustatė CK 6.237 straipsnio 1 dalies sąlygą – ši norma taikoma tik kai turto negalima pateisinti konkrečiu sandoriu. Šiuo atveju atsakovas pinigus gavo pagal paskolos sandorį.

18.3.                      CK 6.237 straipsnio 1 dalies normai taikyti turėjo būti įrodyta aplinkybė, kad ieškovas dėl pervestų lėšų patyrė nuostolį, o atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė šiai normai taikyti reikiamos sąlygos – ieškovo nuostolių ir atsakovo praturtėjimo ieškovo sąskaita. Šiai sąlygai nustatyti teismai netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nemotyvuotai paneigė sandorių, sudarytų iki 2012 m. vasario 29 d., aktualumą, neatskleidė bylos esmės.

18.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas atsakovo sutuoktinę įtraukti į bylą kaip trečiąjį asmenį, pažeidė CK 3.109, 6.6 straipsnių, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 43 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 266 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008). Atsakovo sutuoktinė siekė įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, apeliacinės instancijos teismui pateikdama pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, tačiau teismas 2018 m. spalio 9 d. nutartimi procesą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo nutraukė. Teismai šiuo atveju neįvertino atsakovo sutuoktinės statuso, jos dalyvavimo ūkio veikloje, jos nuosavybės, susijusios su ūkiu, apimties ir galimybės atsakyti už ūkio veikloje kylančias prievoles. Dėl teismo sprendimo atsiradusi prievolė atsakovui lemia tai, kad ir atsakovo sutuoktinei sprendimas sukels teisinių padarinių.

18.5.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies, 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto normas, nukrypo nuo kasacinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimų dėl pareigos tinkamai motyvuoti teismo nutartį, nes nepateikė motyvų, kodėl nenagrinėjo atsakovo apeliacinio skundo argumentų apie ieškovo prievolių atsakovui egzistavimą, nevertino į bylą pateiktų įrodymų, o vertino tik 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpiu atsiradusius įrodymus ir įrodymus, pagrindžiančius paskolos santykius iki 2012 m. vasario 29 d., laikė teisiškai nereikšmingais.

19.       Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1.                      Atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo, kad atliko ieškinyje nurodytus banko pavedimus iš ieškovo sąskaitos į savo sąskaitą ir lėšų ieškovui negrąžino. Esant tokioms ieškovo nurodytoms aplinkybėms, atsakovas turėjo pareigą pagrįsti, kad šios lėšos buvo teisėtai pervestos, t. y. įstatymo ar sutarties pagrindu, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikė. Atsakovo nurodomos aplinkybės dėl lėšų pervedimo iš atsakovo sąskaitos į ieškovo sąskaitą 2011 m. sausio 4 d. – 2013 m. vasario 12 d. laikotarpiu nepagrindžia, kaip šie pavedimai susiję su pavedimais laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d., juo labiau ieškinio dalykas byloje buvo būtent nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. atlikti pavedimai. Taigi teismai teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas savo įrodinėjimo pareigos neįvykdė, t. y. neįrodė paskolos sandorių buvimo.

19.2.                      Duomenys dėl pavedimų 2011 m. sausio 4 d. – 2013 m. vasario 12 d. laikotarpiu buvo nevertinti ne dėl to, kad atsakovas nepateikė teismui priešieškinio, bet todėl, kad teismas bylą nagrinėjo pagal ieškiniu apibrėžtas ribas, t. y. pagal ieškinyje nurodytą laikotarpį. Pažymėta, kad teismas nenustatė atsakovui pareigos pateikti priešieškinį, šie duomenys nevertinti, nes nei patvirtina, nei paneigia atsakovo argumentus. Atsakovo atlikti pavedimai negali būti pripažįstami paskolos sutartimi, nes iš jų negalima nustatyti būtinųjų paskolos sutarties elementų – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti tokį pat kiekį pinigų. Jei atsakovas manė, kad ieškovas yra jam skolingas, tai turėjo kreiptis į teismą, o ne pasinaudodamas ieškovo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenimis šias lėšas persivesti į savo sąskaitą. Atkreiptas dėmesys į tai, kad šie pavedimai atlikti nežinant ieškovui ir pasinaudojant ieškovo prisijungimo duomenimis, todėl pavedimuose nurodyti įrašai „paskolos grąžinimas“ negali būti laikoma tinkamu, leistinu ir patikimu įrodymu dėl paskolos ar kitokių sutartinių santykių susiklostymo.

19.3.                      Atsakovo atlikti iš savo sąskaitos pavedimai į ieškovo sąskaitą laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2013 m. vasario 12 d. negali būti vertinami kaip patvirtinantys paskolos santykius, nes viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas įrodinėjo, kad šalys ilgą laiką kartu ūkininkavo tuose pačiuose žemės plotuose, pastatuose, bendrai naudojosi technika, pašarais, gyvuliais, jų išlaidos ir pajamos buvo bendros. Dėl to, nutraukus jungtinę veiklą, perleidęs atsakovui savo ūkį, ieškovas negalėjo likti skolingas. Ieškovo sąskaitoje buvusios lėšos turėjo užtikrinti jo ir sutuoktinės senatvę, tačiau atsakovas jas pasisavino. Atsakovo veiksmai apskritai negali būti laikomi teisėtais, nes jis persivedė pinigus iš svetimos sąskaitos be sąskaitos savininko sutikimo ir žinios.

19.4.                      Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik kai sprendimu nusprendžiama dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nereiškė reikalavimo įtraukti į bylą kaip trečiąjį asmenį jo sutuoktinę; teismo proceso metu nebuvo sprendžiama dėl jos teisių ir pareigų, todėl šiuo atveju nėra CPK 329 straipsnio 2 punkte nurodyto pagrindo. Atsakovo nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008 nėra aktuali nagrinėjamam ginčui, nes iš esmės skiriasi nurodomos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad prievolė dėl be pagrindo įgytų pinigų grąžinimo turėtų būti vykdoma iš bendrosios jungtinės nuosavybės turto, nes išieškojimas į skolininko bendrosios jungtinės nuosavybės dalį gali būti nukreiptas tik tada, kai tiksliai nustatoma jam priklausanti turto dalis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodinėjimo pareigos vykdymo pareiškus reikalavimą grąžinti be pagrindo įgytą turtą ir šio ginčo nagrinėjimo ribų

20.       CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.)

21.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.237 straipsnio normų taikymo prielaidas, nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011).

22.       Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 25 punktą).

23.       Bylose dėl be pagrindo įgyto turto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą; ir kt.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Taigi aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009; 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 28 punktą).

24.       Teismų nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpiu iš ieškovo sąskaitos AB DNB banke pervesta į atsakovo sąskaitą 181 571,48 Eur lėšų, dalis jų (73 777,80 Eur) pervestos mokėjimo paskirtyje nurodant „paskolos grąžinimas“, kita dalis (107 793,67 Eur) – kaip „sąskaitos papildymas“. Ieškovas nurodė, kad šias lėšas atsakovas persivedė į savo sąskaitą be teisinio pagrindo ir be ieškovo žinios bei sutikimo. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinio reikalavimus, nurodė, kad ieškovas apie lėšų pervedimą žinojo, jis pats davė prisijungimo duomenis, šalys bendradarbiavo, nuolat skolina viena kitai pinigų, turėjo viena kitai priešpriešinių prievolių; teikė į bylą įrodymus, pagrindžiančius tai, kad 2011 m. sausio 4 d. – 2013 m. sausio 24 d. laikotarpiu iš savo sąskaitos pervedė ieškovui 151 433,62 Eur (522 870 Lt) lėšų, įvardytų kaip paskolos suteikimas, taip pat 2011 m. sausio 18 d. – 2013 m. vasario 12 d. laikotarpiu pervedė į ieškovo sąskaitą 8949,24 Eur (30 900 Lt), nurodytų kaip „sąskaitos papildymas“. Atsakovas nurodė ir tai, kad ieškovas yra gavęs už parduotus atsakovo gyvulius 160 848,68 Eur, tačiau šių pinigų nėra įnešęs į atsakovo ūkio kasą.

25.       Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, nevertino atsakovo argumentų, nurodydamas, kad bylos nagrinėjimo dalykas yra tik ieškiniu apibrėžtas laikotarpis (ieškovas reiškia reikalavimą tik dėl 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpiu pervestų lėšų), o atsakovas byloje nereiškė priešieškinio. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, nurodydamas, kad, atsakovui nepareiškus priešpriešinių reikalavimų, nėra aktualūs šalių teisiniai santykiai iki ginčo laikotarpio.

26.       Galiojančiose civilinio proceso teisės normose nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės – priešinis ieškinys ir atsiliepimas (atsikirtimas) į ieškinį (CPK 142, 143 straipsniai). Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodo nesutikimo su ieškiniu motyvus, t. y. atsikirtimus į ieškovo reikalavimus (CPK 142 straipsnio 2 dalis), tačiau negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Taigi, jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus ieškovui (pvz., taikyti sutartinę atsakomybę, atlyginti žalą ir pan., t. y. veikia aktyviai), pastarieji turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-410-916/2015).

27.       Ieškovui teigiant, kad atsakovas gavo lėšas ar turtą be pagrindo, atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti konkretų turto gavimo pagrindą. Tokio teisinio pagrindo egzistavimą patvirtinančius argumentus atsakovas išdėsto atsiliepime į ieškinį ir pateikia šiuos argumentus patvirtinančius įrodymus. Argumentus dėl be pagrindo įgyto turto gavimo atsakovas gali nurodyti ir priešieškinyje, jeigu kartu su atsikirtimu į ieškinį jis teikia savarankišką reikalavimą ieškovui. Teismas pagal ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus turi kvalifikuoti šalių teisinius santykius, nustatyti, kokiu pagrindu gautas turtas ir ar kyla prievolė jį grąžinti. 

28.       Šioje byloje atsakovas pareiškė materialinio teisinio pobūdžio atsikirtimus (nurodydamas juos atsiliepime į ieškinį ir pateikdamas įrodymus, kad šalis siejo sutartiniai santykiai: šalys bendradarbiavo, nuolat viena iš kitos skolinosi lėšų ir turėjo priešpriešinių prievolių), kuriais siekė paneigti ieškinio reikalavimų pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovo įvardytu laikotarpiu pervestos iš ieškovo sąskaitos į atsakovo sąskaitą lėšos iš tiesų yra 2011–2013 m. sutartinių santykių pagrindu atsakovo pervestų ieškovui lėšų sugrąžinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareigą grąžinti be pagrindo įgytas lėšas atsakovas gali paneigti atsikirtimų į ieškinį forma, juolab kad atsakovas nereiškia šioje byloje savarankiško reikalavimo priteisti jo naudai iš ieškovo 2011–2013 m. pervestas lėšas. Dėl to teisiškai nepagrįstu laikytinas teismų argumentas, kad atsakovas turėjo reikšti priešieškinį tam, jog įrodytų iš ieškovo sąskaitos pervestų lėšų pagrindą.

29.       Be to, CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostata taikoma tik tuomet, kai turto įgijimo negalima pateisinti konkrečius aktu ar sandoriu. Pažymėtina, kad ieškinyje įvardytas be pagrindo įgyto turto gavimo momentas ar lėšų pervedimo laikotarpis negali apriboti atsakovo teisės nurodyti argumentus ir teikti įrodymus, pagrindžiančius šių lėšų gavimo teisėtumą, nes pagrindas įgyti lėšas gali būti atsiradęs kitu, kaip įvardijamas ieškinyje, laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus tik dėl lėšų pervedimo ieškinyje nurodytu laikotarpiu ir nevertindamas atsiliepime į ieškinį nurodytų argumentų, šalių priešpriešinių prievolių balanso, šalių teisinius santykius kvalifikavo neišsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus ir bylą nagrinėjo nepagrįstai susiaurindamas bylos nagrinėjimo ribas. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo pažeidimų neištaisė.

30.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apibrėžė bylos dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo nagrinėjimo ribas, nevertindamas atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų ir pateiktų įrodymų dėl sutartinių santykių egzistavimo, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Dėl šių pažeidimų galėjo būti netinkamai kvalifikuoti šalis sieję sutartiniai santykiai, pasisakyta dėl tarpusavio prievolių, atitinkamai neteisingai nustatytos sąlygos taikyti be pagrindo įgyto turto institutą. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų. Tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Bylą nagrinėsiantis apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, ištirti atsakovo pateiktus įrodymus ir tik tuomet kvalifikuoti šalių teisinius santykius bei spręsti dėl CK 6.237 straipsnio taikymo.

31.       Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes, grąžinus bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jie neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32.       Kasacinis teismas patyrė 12,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas kartu su šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimu paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Gražina Davidonienė

        Andžej Maciejevski

        Donatas Šernas