Civilinė byla Nr. e2A-770-796/2023

        Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00322-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.2.2; 3.2.4.9.6.2; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20

 (S)

 

 

 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 12 d.

Klaipėda

 

        Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės ir Erinijos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. T. patikslintą ieškinį atsakovei A. J. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, kompensacijos, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir pagal atsakovės A. J. patikslintą priešieškinį ieškovei E. T. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys byloje G. T., O. J., uždaroji akcinė bendrovė „Ignitis“, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, išvadą teikianti institucija Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

 

        Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

        I. Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė ieškiniu, galutinai patikslintu 2023 m. kovo 6 d., prašė:

1.1.                      Atidalyti ieškovės E. T. dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal UAB „Statinių statybos valdymas“ 2022 m. vasario mėn. padalijimo schemą ir priskirti:

-       ieškovei E. T. nuosavybės teisę į: 51/100 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); patalpų: 954/1857 dalį (dalies plotas 9,54 kv. m) patalpos, pažymėtos indeksu 1-1 (padalijimo schemoje patalpa 1-lb), 1/1 dalį patalpų, pažymėtų indeksais 1‑2 (11,43 kv. m), 1-3 (21,16 kv. m), 1-4 (21,43 kv. m), 1-5 (7,15 kv. m), 1-6 (4,51 kv. m) ir 1‑11 (18,26 kv. m); 51/100 dalį neįrengtos palėpės dalies vakarinėje namo pusėje, virš ieškovei priskirtų pirmo aukšto patalpų; dalį pagalbinio ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane (duomenys neskelbtini); priestatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane (duomenys neskelbtini), nustatant, kad ieškovei priskiriama vakarinė daržinės pusė; dalį kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini): 45 m ilgio medinę tvorą prie ieškovės gyvenamojo namo dalies, šulinį ir lauko tualetą. Nustatyti, kad ieškovė patenka į jai atidalytą gyvenamojo namo dalį pro pietinį įėjimą;

-       atsakovei A. J. nuosavybės teisę į: 49/100 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); patalpų: 903/1857 dalį (dalies plotas 9,03 kv. m) patalpos, pažymėtos indeksu 1-1 (padalijimo schemoje patalpa 1-la), 1/1 dalį patalpų, pažymėtų indeksais 1-7 (11,53 kv. m), 1-8 (21,40 kv. m), 1-9 (30,19 kv. m), 1-10 (17,67 kv. m), 49/100 dalis neįrengtos palėpės dalies rytinėje namo pusėje, virš atsakovei priskirtų pirmo aukšto patalpų; dalį pagalbinio ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini): kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane (duomenys neskelbtini); svirną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane (duomenys neskelbtini); malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane (duomenys neskelbtini), nustatant, kad atsakovei priskiriama rytinė daržinės pusė; dalį kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini): 35 m ilgio medinę tvorą prie atsakovės gyvenamojo namo dalies ir rūkyklą. Nustatyti, kad atsakovė patenka į jai atidalytą gyvenamojo namo dalį pro šiaurinį įėjimą, per jos pristatytą verandą prie gyvenamojo namo.

1.2.                      Priteisti iš ieškovės atsakovei 1 855 Eur kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto (t. y. pagalbinio ūkio paskirties) dalį.

1.3.                      Priteisti iš atsakovės ieškovei 31 277,21 Eur turtinės žalos ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

1.4.                      Nustatyti naudojimosi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką pagal UAB „Geoasas“ 2021 m. rugsėjo 9 d. planą, nustatant, kad ieškovė naudosis žemės sklypo dalimis Al ir A3, atsakovė naudosis žemės sklypo dalimi B2, o žemės sklypo dalimis A2 ir B1 šalys naudosis bendrai.

2.       Ieškovė nurodė, kad po tėvų mirties ieškovė ir jos sesuo A. J. pagal testamentą paveldėjo lygiomis dalimis po 1/2 dalį gyvenamojo namo, ūkinių pagalbinių pastatų bei pagal Apskrities viršininko 2000 m. kovo 23 d. sprendimą ieškovei ir atsakovei 2002 m. spalio 22 d. buvo įregistruota nuosavybės teisė po 1/2 dalį į (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), jame yra paveldėtas gyvenamasis namas su ūkiniais pagalbiniais pastatais (toliau – ir sodyba). (duomenys neskelbtini) mirus šalių motinai sodyboje gyveno ieškovės šeima ir kartu su atsakovės šeima prižiūrėjo ir saugojo paveldėtą sodybą. 1997 m. sodyba buvo išnuomota, tačiau ieškovė su šeima reguliariai lankėsi sodyboje, savo jėgomis ją tvarkė ir prižiūrėjo. (duomenys neskelbtini), mirus ieškovės vyrui, prasidėjo nesutarimai su atsakove. Ieškovė ne kartą siūlė atsakovei atsidalyti turtą, tačiau atsakovė į pasiūlymą nereagavo, o nuo 2005 m. rudens į sodybą ieškovės šeimos nebeįleido. 2006 m. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2009 m. kovo 24 d., tenkino ieškovės ieškinį ir nustatė gyvenamojo namo su pagalbiniais ūkio pastatais, priestatu ir kitais statiniais bei žemės sklypo naudojimosi tvarką ir įpareigojo atsakovę netrukdyti ieškovei naudotis jais. Įsiteisėjus apeliacinio teismo procesiniam sprendimui ieškovė ir toliau negalėjo naudotis teismo paskirtomis patalpomis, nes jomis naudojosi atsakovė. 2015 m. gruodžio 18 d. ieškovė pateikė atsakovei prašymą atlaisvinti patalpas, tačiau pašto darbuotojai šio prašymo negalėjo atsakovei įteikti. Antstolis 2016 m. balandžio 15 d. įteikė atsakovei 2016 m. balandžio 12 d. pakartotinį prašymą atlaisvinti patalpas iki 2016 m. liepos 25 d. Nesulaukus pranešimo apie patalpų atlaisvinimą, į ginčo patalpas nuvyko ieškovės sūnus G. T. su antstoliu. 2017 m. birželio 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, jog patalpose dar esama daug atsakovės asmeninių daiktų. 2017 m. birželio 27 d. buvo išsiųstas pakartotinis prašymas atlaisvinti patalpas iki 2017 m. liepos 17 d. Atsakovė 2017 m. liepos 17 d. ieškovei pranešė apie patalpų atlaisvinimą. 2017 m. liepos 20 d. atvykus į sodybą buvo rasta tokia patalpų būklė: išimtos durys iš patalpos, išimtos durų spynos, užraktai ir rankenos; visose patalpose išplėštos elektros instaliacijos, laidai, dėžutės, jungtukai; visose patalpose pirmame aukšte išimti antrieji langų rėmai su stiklo paketais (6 vienetai); nuo ieškovei priklausančios namo dalies nuimtos apatinės čerpės, patalpose visiškai nutrauktas elektros energijos tiekimas. Atsakovė buvo raginama geranoriškai atlyginti ieškovei turtinius nuostolius (žalą). Tačiau atsakovė atsisakė kompensuoti padarytą žalą, nes, atsakovės teigimu, po teismo sprendimo ieškovė neprisidėjo prie jos paveldėtos dalies išsaugojimo, turto priežiūros ir remonto. Ieškovė pažymėjo, kad ginčo patalpos yra (duomenys neskelbtini), kuri įrašyta į Kultūros vertybių registrą, todėl patalpų atstatymo darbai turi būti atlikti tokie, kad sodyba neprarastų savo autentiškumo ir išskirtinumo. Ieškovė patirtą neturtinę žalą grindžia tuo, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovė ir jos šeimos nariai ilgą laiką (nuo 2005 m. iki 2017 m. liepos 17 d.) negalėjo patekti į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas, ūkinius pastatus, patalpose gyventi, naudotis jomis ar nuomoti, negalėjo patekti ir į žemės sklypo dalį. Ieškovė ir jos šeimos nariai nuolat buvo puldinėjami, įžeidinėjami, jėga ir grasinimais varomi iš ieškovei priklausančios nuosavybės, dėl to ieškovė neabejotinai patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą. Ieškovės išgyvenimai, stresas, dvasinė būsena neigiamai prisidėjo prie jos psichinės būklės ir sveikatos pablogėjimo. Po ilgų bylinėjimosi metų 2017 m. liepos 20 d. ieškovė pateko į pagaliau atlaisvintas patalpas, tačiau jose negali gyventi, nes dėl neteisėtų atsakovės veiksmų patalpos neatitinka minimaliausių gyvenimo sąlygų.

3.       Atsakovė A. J. su ieškovės ieškiniu nesutiko ir pareiškė priešieškinį, patikslintą 2020 m. lapkričio 4 d., juo prašė:

3.1.                      Priteisti atsakovei A. J. asmeninės nuosavybės teisėmis žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – svirną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – priestatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (šulinys, lauko tualetas, tvora, rūkykla), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėtina, kad nurodytas unikalus numeris yra gyvenamojo namo, kurio priklausiniai yra minėti kiemo statiniai, teisingas unikalus numeris yra Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini).

3.2.                      Priteisti iš atsakovės ieškovei 33 000 Eur dydžio piniginę kompensaciją.

4.       Atsakovė nurodė, kad ieškovė ir atsakovė nurodytus statinius paveldėjo lygiomis dalimis po 1/2 dalį (duomenys neskelbtini) tėvo M. G. sudaryto testamento ir jo pagrindu 1991 m. vasario 11 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 552 pagrindu. Apskrities viršininko 2000 m. kovo 24 d. sprendimais ieškovei ir atsakovei nustatytos nuosavybės teisės po 1/2 dalį (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypo. (duomenys neskelbtini) mirus ieškovės ir atsakovės mamai, sodyba liko tuščia. Ieškovės šeima sodyboje negyveno niekada. Tam, kad sodyba nebūtų tuščia, atsakovė ir jos sutuoktinis ėmė ieškoti ir kviesti sodyboje apsigyventi žmones, kuriems buvo reikalinga gyvenamoji vieta, su sąlyga, kad šie prižiūrėtų sodybą ir po mamos mirties likusius gyvulius. 1990–1997 m. laikotarpiu pasikeitė bent 6–7 sodyboje gyvenę asmenys. Šį faktą žinojo ir tam pritarė ieškovė. Visu laikotarpiu 1990–1997 m. sodybos priežiūra, tvarkymu, remontu rūpinosi tik atsakovė su savo šeima. Iki 1997 m. atsakovės šeimos lėšomis sodyboje buvo įrengtas vandentiekis, sanitarinis mazgas. (duomenys neskelbtini) mirus ieškovės vyrui, ieškovės domėjimasis sodyba ir jos būkle liovėsi visiškai. Ieškovė sutiko, kad atsakovė su savo šeima sodyboje tvarkytųsi, sodybą naudotų savo nuožiūra. Ieškovė niekada nekėlė klausimo dėl jai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo. Nuo 1997 m. atsakovė persikraustė nuolat gyventi į sodybą. Ieškovė jokių pretenzijų ar prieštaravimo dėl atsakovės ir jos šeimos apsigyvenimo sodyboje nereiškė. Atsakovė pradėjo visišką sodybos teritorijos ir joje esančio gyvenamojo namo pertvarkymą. Šie sodybos ir gyvenamojo namo remonto darbai vien iki 2006 m. atsakovei kainavo ne mažiau nei 118 800 Lt (34 406 Eur). Praūžus uraganui šiaurinė gyvenamojo namo siena įlinko į pastato vidų. Atsakovės iniciatyva ir lėšomis siena buvo išmontuota, sudėtos naujos konstrukcinės medžiagos, siena suręsta iš naujo, apšiltinta ir naujai apkalta. Ieškovė prie sodybos sutvarkymo ir gyvenamojo namo remonto neprisidėjo niekuo. Kai sodybos sutvarkymo ir gyvenamojo namo remonto darbai buvo atlikti ir užbaigti, ieškovė Klaipėdos apygardos teisme pareiškė ieškinį atsakovei dėl naudojimosi tvarkos bendrąja daline nuosavybe nustatymo. 2007 m. lapkričio 23 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu ir 2009 m. kovo 24 d. bei 2009 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis ieškovės pareikštas ieškinys iš esmės buvo patenkintas. Priimtais procesiniais teismų sprendimais ieškovei buvo nustatyta teisė naudotis didesniąja gyvenamojo namo dalimi, kuri atsakovės lėšomis buvo suremontuota. Įsiteisėjus teismų procesiniams sprendimams, atsakovė išsikraustė iš gyvenamojo namo patalpų, kurios buvo priskirtos naudotis ieškovei, liko tik pavieniai buities daiktai. Tačiau ir po to ieškovė jokios iniciatyvos faktiškai naudotis sodyba nepareiškė. Atsakovė pripažįsta, kad konfliktinių situacijų tarp šalių buvo, tačiau teigia, kad visos jos sąmoningai buvo provokuojamos ieškovės sūnaus G. T.. Ieškovei įgavus teisę naudotis konkrečiomis sodybos ir gyvenamojo namo dalimis, tačiau faktiškai ir toliau nesinaudojant, atsakovė savo sąskaita ėmė išlaikyti ir prižiūrėti visas namo patalpas, šaltuoju metų laiku kūrenti ieškovės namo dalyje esančią krosnį, nes nešildoma patalpa šaldė atsakovės namo ir patalpų dalį, kaupdavosi drėgmė. 2016 m. ieškovė, pasitelkusį antstolį, pateikė atsakovei reikalavimą atlaisvinti patalpas. Analogiškas ieškovės reikalavimas patalpas atlaisvinti buvo pateiktas dar kartą 2017 m. Atsakydama į šį reikalavimą, atsakovė patvirtino, kad patalpos yra atlaisvintos. Ieškovės sūnus G. T. ieškovei priklausančią patalpų dalį užrakino. Tokiais ieškovės veiksmais iš esmės buvo apribotos bet kokios atsakovės galimybės prižiūrėti ieškovei priklausančią patalpų dalį. Atsakovės teigimu, nešildomose ieškovės patalpose ėmė kauptis drėgmė, neprižiūrima ieškovei priklausanti namo ir patalpų dalis ėmė irti, griūti, kelti grėsmę viso statinio konstrukcijoms ir saugumui. Visi gyvenamojo namo remonto darbai, pagerinimai atsakovės buvo atlikti iki 2007 m. ar išimtinai per 2007 m. Ieškovė, neatidalytą dalį gyvenamojo namo paveldėjusi dar 1991 m., prie namo ir jo patalpų priežiūros, išlaikymo, remonto neprisidėjo niekada ir niekaip. Paveldėjimo būdu įgytos patalpos dėl jų fizinio susidėvėjimo, kiaurų langų, nesandarių durų, neapšiltintų, kiaurų ir griūvančių sienų vargiai atitiko tinkamas gyvenimui patalpas. Atsakovė nurodo, kad naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis nustatymo momentu patalpos jau buvo iš esmės suremontuotos, pertvarkytos, pritaikytos nuolatiniam atsakovės naudojimui ir kokybiškam gyvenimui. Atsakovė niekada nepareiškė ieškovei jokio turtinio reikalavimo dėl patalpų remonto. Suremontuotą turtą ieškovė gavo nepatyrusi jokių išlaidų. Ieškovė žalos atlyginimu prašo pripažinti išlaidas, skirtas naujų patalpų elementų įrengimui, naujų elementų kainomis. Toks žalos įvertinimas šiandieninėmis kainomis, kai prašoma atkurti ieškovės padėtį, buvusią 1991 m. ar 2009 m., atsakovės vertinimu, nelaikytinas teisingu ir pagrįstu.

5.       Atsakovė pažymėjo, jog ji visu ginčo turtu rūpinosi ir prižiūrėjo nuo 1990 m., o nuo 1997 m. jame nuolat ir nepertraukiamai gyveno ir tebegyvena. Ieškovė sodyboje nuo motinos mirties (duomenys neskelbtini) niekada negyveno. Net teismų procesiniais sprendimais nustačius ieškovei teisę naudotis konkrečiomis gyvenamojo namo dalimis, ieškovė naudotis nekilnojamuoju daiktu jokia forma nepradėjo, neatliko jokių veiksmų, kad teisė realiai ir faktiškai valdyti ir naudoti jai priklausančią nekilnojamųjų daiktų dalį būtų realizuojama. Atsakovė nuo 1997 m. ginčo turtu rūpinosi, jį prižiūrėjo kaip nuosavą, remontavo, į sodybos sutvarkymą ir išsaugojimą investavo didesnę nei 34 406 Eur sumą, ji jokia dalimi atsakovei nebuvo kompensuota. Net po 2009 m. atsakovė nenutraukė ieškovės turto dalies priežiūros, taip ne tik užtikrino bendro turto išlaikymą ir išsaugojimą, bet ir padidino bendro turto vertę. Ieškovei 2016 m. apribojus fizines galimybes atsakovei patekti į jai nustatytą naudotis turto dalį (grandinėmis užrakinus gyvenamojo namo dalį, kurioje įrengta krosnis namo šildymui) ir užtikrinti jos, o kartu ir atsakovei nustatytos naudotis turto dalies priežiūrą (šildyti abi namo dalis), ieškovės dalyje įsimetė parazitinis grybelis, ardantis medieną, jis išplito ir į bendras gyvenamojo namo patalpas ir medines konstrukcijas. Iš nešildomų ieškovės namo patalpų besiskverbiantis šaltis ir drėgmė staigiai vėsina atsakovės naudojamas patalpas, didina jos sąnaudas namo dalies šildymui. Atsakovės vertinimu, tolesnis bendras naudojimasis gyvenamuoju namu ir kitais sodybos statiniais yra negalimas, nes taip yra gadinamas bendras turtas. Atsakovės nuomone, nėra galimybių bendrosios nuosavybės teisę šalims įgyvendinti kartu. Atsakovė sodyboje nuo 1997 m. nepertraukiamai gyvena, dėjo ir deda pastangas išsaugoti sodybą kaip pilnavertį kultūros paveldo objektą bei sodybos, perduotinos kitoms šeimos (giminės) kartoms, puoselėjimą. Ieškovė nuo 2006 m. iki šiol policijai, prokuratūrai, Valstybės teritorijų planavimo ir statybos priežiūros inspekcijai, kitoms institucijoms yra pateikusi daugiau nei 20 įvairių skundų, pareiškimų dėl atsakovės veiksmų, neva pažeidžiamų jos teisių. Nuolatinis skundų tyrimas, nagrinėjimas turi neigiamos įtakos atsakovės dvasinei būklei, šeimos narių psichologinei būklei, santykiams su ieškove ir jos artimaisiais. Dėl nesiliaujančių skundų, analogiško veikimo būdo buvo priversta imtis ir atsakovė (skundai policijai, skundas Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – Kultūros paveldo departamentas)). Sodyba yra vienintelė atsakovės gyvenamoji vieta ir vienintelis turtas. Atsakovė neturi galimybės rinktis, kurį nekilnojamąjį daiktą naudoti kaip gyvenamąją vietą, o ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su statiniais (tarp jų ir gyvenamosios paskirties), esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovės įsitikinimu, ieškovės naudojimasis sodyba nėra susijęs su jos poreikio į gyvenamąją vietą užtikrinimu, todėl atidalijimo būdas, ginčo turtą priteisiant atsakovei, o ieškovei priteisiant turto vertės piniginę kompensaciją, nepažeis atsakovės teisės į nuosavybę ir užtikrins abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

6.       Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu nusprendė: ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies; priteisti atsakovei A. J. asmeninės nuosavybės teisėmis žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – priestatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (šulinys, lauko tualetas, tvora, rūkykla), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovės A. J. ieškovei E. T. 37 749 Eur dydžio piniginę kompensaciją už atsakovei A. J. atitenkančią ieškovės E. T. nuosavybės dalį; priteisti atsakovei A. J. iš ieškovės E. T. 8 916 Eur bylinėjimosi išlaidų; pavesti Klaipėdos apylinkės teismo Finansų ir apskaitos skyriui grąžinti 2022 m. spalio 5 d. mokėjimo nurodymu sumokėtą ir nepanaudotą 160 Eur sumą atsakovei A. J.; priteisti valstybei iš ieškovės E. T. 115,96 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu; priteisti valstybei iš ieškovės E. T. 262 Eur žyminio mokesčio. Teismo sprendimo motyvai:

6.1.                      Teismas padarė išvadą, kad šalių ir jų artimųjų santykiai yra itin konfliktiški, ginčas tarp šalių dėl ginčo turto tęsiasi jau daugiau nei 15 metų. Pirmą kartą su ieškiniu ieškovė į teismą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės kreipėsi 2007 m. kovo 5 d. Minėtu atveju atsakovė A. J. byloje jau buvo nurodžiusi, jog dėl konfliktiškų santykių su ieškove ir jos sūnumi ji negalės ramiai kartu naudotis paveldėtu turtu. Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu, kuris iš dalies pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartimi, šalims buvo nustatyta naudojimosi tvarka ginčo turtu, tačiau, teismo vertinimu, akivaizdu, kad naudojimosi tvarkos nustatymas teismo tvarka ginčo tarp šalių neišsprendė ir konfliktinių situacijų tarp šalių neeliminavo, po teismų priimtų sprendimų konfliktiški šalių santykiai tebesitęsia iki šiol. Todėl teismas, siekdamas kuo greičiau atkurti tarp ginčo šalių teisinę taiką, siekdamas, kad tarp šalių nebekiltų nauji ginčai ateityje, baigtųsi skundų teikimas įvairioms institucijoms vienų prieš kitus ir nesantaika tarp artimųjų, vienintelę išeitį, kaip šio tikslo pasiekti, vertino esant turto atidalijimą atsakovės prašomu būdu, atsakovei priteisiant visą turtą natūra, o ieškovei – piniginę kompensaciją.

6.2.                      Teismas nustatė, kad šalys sodybą (be žemės sklypo) paveldėjo po savo motinos mirties (duomenys neskelbtini)  (šalių tėvas mirė (duomenys neskelbtini)). Atsakovė ginčo sodyboje nuolatos gyvena nuo 1997 m. ir tai yra jos vienintelė gyvenamoji vieta. Nuo pat paveldėjimo momento atsakovė su savo šeima prižiūrėjo, tvarkė, savo lėšomis bei darbu remontavo ir puoselėjo sodybą, draudė turtą draudimu nuo nelaimingų atsitikimų, laikė sodyboje gyvulius. Teismo vertinimu, įrodymais byloje paneigta ieškovės pozicija, neva ji, o ne atsakovė, po tėvų mirties rūpinosi ir prižiūrėjo ginčo sodybą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų prieštaravusi atsakovės veiksmams rūpinantis ginčo sodyba, ją prižiūrint, saugant, laikant ten gyvulius, o nuo 1997 m. nuolat apsigyvenant, investuojant į sodybos remontą. Į bylą atsakovės pateiktas UAB „Vakarų regiono statybų konsultacinis biuras“ 2007 m. rugsėjo 17 d. statinio dalinės ekspertizės aktas Nr. 07-09/01 patvirtina, kad atsakovės atliktų remonto darbų kaina 118 804 Lt (34 408 Eur). Duomenų, kad ieškovė būtų prisidėjusi prie šių išlaidų, nėra. Ieškovė ginčo sodyboje nuolatos niekada negyveno, ji nuolatos, nuo pat paveldėjimo momento, gyveno ir gyvena kelių kilometrų (apie 4 km) atstumu nuo ginčo sodybos, t. y. (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, vien jau šiuo aspektu būtent atsakovės, o ne ieškovės interesas naudotis ginčo turtu yra esminis, nes tai vieninteliai atsakovės namai, o ieškovė turi kitą gyvenamąją vietą, joje gyvena daugiau nei 30 metų. Pažymėta, jog ieškovė neturi planų nuolat gyventi ginčo turte. Teismas padarė išvadą, kad iš esmės sodyba ieškovei yra tik jos turimas nekilnojamasis turtas, kuriuo naudotis jai nėra esminio poreikio. Teismo vertinimu, ieškovės neveikimas ne saugo kultūros vertybę, o priešingai – jai daro žalą.

6.3.                      Teismas padarė išvadą, kad atsakovė įrodė, jog jos pasirinktas atidalijimo būdas racionaliausias ir priimtiniausias, kad jis nepažeis kitos bendraturtės – ieškovės – teisių ir teisėtų interesų. Vertinant, kad toks atidalijimo būdas nepažeis ieškovės interesų, atsižvelgta į liudytojo E. T. (ieškovės sūnaus ir trečiojo asmens G. T. brolio) paaiškinimus apie tai, jog visus sprendimus su šia byla vienašališkai priima trečiasis asmuo G. T..

6.4.                      Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad ieškovės pateiktas atidalijimo projektas yra netinkamas ir pagal tokį projektą atidalijimas negalimas. Padaryta išvada, kad atsakovės priešieškinio dalis dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės yra pagrįsta, o ieškovės ieškinio dalis dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo atmesta. Tenkinus atsakovės priešieškinį dėl viso ginčo turto (įskaitant ir žemės sklypą) priskyrimo jai natūra, atitinkamai netenkintas ieškovės reikalavimas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

6.5.                      Teismas nesirėmė 2007 m. UAB „Aidila“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita ir VĮ Registrų centro duomenimis. Teismas nusprendė nesivadovauti teismo eksperto A. L. Ekspertizės aktu Nr. 22/08-073, kadangi teismo ekspertas, lyginamuoju metodu apskaičiuodamas pastatų (gyvenamojo namo su pastatais) vertę, naudojo tik du palyginamuosius objektus, vertinimui naudojo žemės sklypą, kuris kone dvigubai didesnis už vertinamą ginčo žemės sklypą, ir netaikė jokio pataisos koeficiento, vertinimui buvo naudojamas kitos paskirties žemės sklypas, neatsižvelgta į aplinkybę, kad ginčo turtas (žemės sklypas ir pastatai) yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Teismas taip pat nesivadovavo UAB „Lovertus“ teismo ekspertės L. C. Ekspertizės aktu Nr. 220510LCH-01, kadangi ši teismo ekspertė neatsižvelgė į aplinkybę, jog ginčo turtas yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, taip pat, teismo vertinimu, vertinimui pasirinko netinkamą objektą – pasirinktas sandoris, įvykęs tarp dviejų juridinių asmenų, o iš atsakovės pateiktų fotofiksacijų matyti, jog sklype vykdoma komercinė veikla.

6.6.                      Teismo vertinimu, privalo būti įvertinta aplinkybė, kad ginčo sodyba yra įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Teismo vertinimu, į šį registrą įrašytų nekilnojamojo turto objektų išlaikymo, remonto ir valdymo apsunkinimas taikant apribojimus daro įtaką tokio pobūdžio nekilnojamųjų daiktų rinkos kainai, šio pobūdžio turto vertė rinkoje yra gerokai mažesnė nei panašių techninių charakteristikų nekilnojamųjų daiktų, neįtrauktų į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, ir kuriems netaikomi jokie ribojimai, specifiniai reikalavimai rangovams, projektuotojams sodybos tvarkymui, remontui ir pan. Teismas šiuo atveju nutarė remtis ir vadovautis teismo eksperto R. G. į bylą pateiktu Ekspertizės aktu Nr. 20303 ir padaryta išvada, kad nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė ekspertizės atlikimo dieną (2022 m. kovo 10 d.) yra 75 000 Eur. Teismas vertino, kad tai, jog buvo įvertintas žemės sklypas su statiniais kartu, nesudaro pagrindo nesiremti šio teismo eksperto išvada, kadangi, konstatavus, jog taikytinas atsakovės prašomas atidalijimo būdas, turto, kaip komplekso vieneto, vertės nustatymas yra tinkamas.

6.7.                      Teismas pažymėjo, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso didesnė dalis gyvenamojo namo, t. y. 51/100 dalys, o atsakovei – 49/100 dalys; viso kito turto dalys yra lygios – 1/2. Teismas, neturėdamas galimybės remiantis vien teismo eksperto R. G. į bylą pateiktu Ekspertizės aktu Nr. 20303 nustatyti, kokia yra gyvenamojo namo vertė visame turto komplekse, atsižvelgdamas į ieškovės interesus, dėl šios dalies vadovavosi UAB „Lovertus“ teismo ekspertės L. C. Ekspertizės aktu Nr. 220510LCH-01, su kuriuo sutiko ieškovė, ir vertino, jog gyvenamojo namo rinkos vertė yra 24 900 Eur. Iš esmės panašią šio turto vertę nustatė ir atsakovės iniciatyva turto vertinimo ataskaitą parengusi UAB „Verslavita“ (nustatyta vertė – 24 700 Eur). Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteista 37 749 Eur kompensacija (t. y. 12 699 Eur už gyvenamojo namo dalį (24 900 Eur / 100 dalių x 51 dalis) ir 25 050 Eur už likusią turto dalį (50 100 Eur / 2)). Kadangi kompensacijos dydis neviršija sumos, kurią atsakovė turėtų galimybę sumokėti, vertinta, jog didesnės kompensacijos priteisimas iš atsakovės, nei ji prašo priešieškiniu, jos teisių ir interesų nepažeis.

6.8.                      Teismas atmetė visą ieškovės ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teismo vertinimu, ieškovės prašomas žalos atlyginimas, skirtas naujiems patalpų elementams įrengti, o ne buvusiems 1991 m. (paveldėjimo momentu), yra neteisingas ir nepagrįstas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji būtų sodybą remontavusi, o po to atsakovė padariusi savo veiksmais žalą, arba kad atsakovės veiksmai pablogino ieškovės paveldėto turto būklę. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, jog jos veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų, todėl jai negali kilti ir civilinė atsakomybė, taip pat sutiko, kad dėl žalos, kildinamos dėl naujo elektros įvado įrengimo, yra suėjęs ieškinio senaties terminas, todėl tai yra savarankiškas šios ieškinio dalies atmetimo pagrindas.

6.9.                      Teismas ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Teismas, įvertinęs ieškovės amžių, jai nustatytas ligas, medicinos dokumentuose užfiksuotas aplinkybes, vertino, jog ieškovė šioje byloje neįrodė, kad jos sveikatos problemos / ligos yra nulemtos atsakovės veiksmų, jog tarp nurodytų įvykių (ieškovės ligų ir atsakovės gyvenimo ginčo sodyboje, šalių konfliktinių santykių) yra priežastinis ryšys ir kad dėl pablogėjusios ieškovės sveikatos yra kalta atsakovė. Taip pat pažymėta, jog ieškovė visada turėjo kur gyventi, ginčo sodyba nėra ieškovės gyvenamoji vieta, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovės veiksmais buvo pažeista pagrindinė neturtinė vertybė – ieškovės teisė į būstą.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

 

7.       Apeliaciniu skundu ieškovė E. T. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti; priteisti iš atsakovės ieškovei visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas abiejų instancijų teismuose. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

7.1.                      Apeliantės vertinimu, teismas nesivadovavo visomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 2 dalies dėl išimtinio kompensacijos už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, taikymo sąlygomis. Teismas nusprendė dėl viso turto priteisimo atsakovei, o kompensacijos ieškovei, remdamasis tik viena iš aplinkybių. 

7.2.                      Apeliantės įsitikinimu, yra galimybė atidalyti visus statinius natūra ir nebus padaryta neproporcinga žala atidalijamiems statiniams. Žemės sklypui galima nustatyti naudojimosi tvarką taip, kad kiekvienam iš bendraturčių tektų naudotis tos žemės sklypo dalys, ant kurių yra kiekvienam atidalyti statiniai. Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-784-159/2007 buvo nustatyta naudojimosi tvarka statiniais ir žemės sklypu, gyvenamasis namas iš esmės buvo atidalytas atskiram dviejų asmenų naudojimui, tačiau nebuvo nustatyta, kuri šalis per kurį įėjimą pateks į namą. Minėtu teismo sprendimu taip pat buvo atmestas atsakovės priešieškinis priteisti visą sodybą jai, o ieškovei priteisti kompensaciją iš jos. Teismas jau tada konstatavo, kad visos sodybos priteisimas tik atsakovei, ieškovei išmokant kompensaciją, būtų esminis ieškovės, kaip savininkės, teisių pažeidimas. Teismas tokią išvadą grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios egzistuoja ir šiandien, jos neišnykusios, o naujų aplinkybių neatsirado. Tokių aplinkybių pagrįstumą patvirtino ir Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-47/2009. Apeliantės vertinimu, minėti teismų aiškinimai ir nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią šioje byloje, tačiau teismas ginčijamu sprendimu pažeidė šią taisyklę.

7.3.                      Apeliantė nurodo, kad po naudojimosi tvarkos nustatymo paaiškėjo, jog tiek naudojimosi žemės sklypu, tiek kitais statiniais tvarka yra ydinga, nes per daug turto palikta bendram naudojimui, valdymui ir disponavimui, per daug bendros žemės, taip pat neišspręstas atskiro patekimo į namą klausimas. Todėl būtina pakeisti žemės sklypo ir statinių naudojimosi tvarką arba juos atidalyti natūra po visą statinį kiekvienam iš bendraturčių, taip pat išspręsti klausimą, per kurį įėjimą kuri iš šalių pateks į namą, nes jau nustatyta naudojimosi tvarka namu iš esmės yra namo atidalijimas, todėl taip pat galimas namo atidalijimas į du atskirus turtinius vienetus (butus), kad šalims liktų kuo mažiau bendro naudojimo teritorijų, tačiau abiem šalims būtų išsaugota galimybė turėti kaip nuosavybę iš esmės po pusę sodybos. Atidalijimas privalėjo būti atliekamas natūra, paskirstant daiktus tarp bendraturčių, kaip numatyta pagal ieškinį (UAB „Statinių statybos valdymas“ 2022 m. vasario mėn. padalijimo schemą), tai daro negalimą turto priteisimą vienam iš bendraturčių, kitam priteisiant kompensaciją.

7.4.                      Net vertinant, kad gyvenamojo namo negalima atidalyti į du atskirus butus, nors Kultūros paveldo departamentas neprieštarauja, kad namas būtų atidalytas į du atskirus butus (2007 m. birželio 11 d. raštas Nr.(14.13)2-1338 „Dėl (duomenys neskelbtini)“), galima namui palikti galiojančią naudojimosi tvarką, ją patikslinant, t. y. nustatant, kuri šalis pro kurį įėjimą patenka, arba atidalijant namą į du butus su bendro naudojimo patalpomis (koridoriumi ir laiptais į palėpę), tam nereikalingi jokie pertvarkymai, nustatant, kuri šalis kuriuo įėjimu naudosis. Vien tai, kad šalių santykiai yra konfliktiški, nesudaro pagrindo netaikyti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra ir atimti turtą iš kito bendraturčio.

7.5.                      Apeliantės vertinimu, net jei galimas atidalijimas, visą sodybą priteisiant vienai iš šalių, o kitai kompensaciją, tai kompensacija turi būti priteista tai iš šalių, kuri siekia tokio atidalijimo, t. y. šiuo atveju atsakovei, nes būtent atsakovės netenkina atidalijimas natūra ir ji nori, kad sodyboje būtų vienas šeimininkas. Todėl, net teismui nustačius, kad reikia atidalyti taip, jog sodyboje liktų vienas šeimininkas, sodyba turėjo būti priteista ieškovei, o kompensacija atsakovei. Ieškovė sutinka su tokiu atidalijimu. Teismas šiomis nuostatomis nesivadovavo, todėl nepagrįstai visą turtą priteisė atsakovei, o kompensaciją ieškovei.

7.6.                      Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės priešieškinis pareikštas identiškas tam, koks buvo nagrinėjant Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-784-159/2007, jis jau vieną kartą buvo atmestas, todėl laikytina, kad jis pareikštas pakartotinai ir turėjo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau teismas jį pradėjo nagrinėti net neišsprendęs jo priėmimo klausimo.

7.7.                      Apeliantės vertinimu, teismo atliktas įrodymų vertinimas, nusprendžiant dėl turto vertės ir kompensacijos dydžio, prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms. Apeliantė sutinka, kad teismas pagrįstai atmetė A. L. išvadą kaip ydingą. Apeliantės teigimu, teismas iškraipė bylos įrodymus, nes nurodė, kad ekspertas R. G. neva aiškino, jog turto buvimas Kultūros vertybių registre turi įtakos turto vertei, ir jis į tai atsižvelgė. Byloje buvo apklausti visi trys ekspertai ir visi trys patvirtino, kad ta aplinkybė, jog turtas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, neturi jokios įtakos turto vertei, todėl nė vienas iš jų šios aplinkybės netaikė turto vertei nustatyti. Kai visi ekspertai teigia, kad turto buvimas Kultūros vertybių registre neturi įtakos jo vertei, teismas negali nuspręsti priešingai, nes byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų vienodą visų trijų ekspertų išvadą šiuo klausimu.

7.8.                      Pažymi, kad ekspertas R. G. neišskyrė nei žemės sklypo, nei statinių kainos, todėl negalima nustatyti, kur yra jo esminiai skirtumai su kitais ekspertais ir kitomis vertinimo išvadomis, tai laikoma dideliu trūkumu ir leidžia teigti, jog išvada yra netiksli ir neišsami. Apeliantė pažymi 2007 m. turto vertintojos UAB „Aidila“ išvados apie pastatų vertę duomenis, VĮ Registrų centro duomenis apie žemės sklypo ir statinių vidutinę rinkos (ne mokestinę) vertę, taip pat UAB „Verslavita“ 2020 m. spalio 13 d. bei eksperto A. L. žemės sklypo ir statinių įvertinimo duomenis. Pažymi, kad byloje taip pat yra pateikta specialisto P. J. 2021 m. lapkričio 16 d. išvada, kurios teismas kažkodėl neįvertino. Nurodo, kad kartu su 2022 m. balandžio 25 d. prašymu dėl pakartotinės ekspertizės paskyrimo pateikti duomenys apie šalia parduodamą žemės sklypą, kuris nutolęs nuo vertinamojo per kelis šimtus metrų. Pažymėdama argumentus, dėl kurių teismas nesivadovavo ekspertės L. C. išvada, apeliantė nurodo, kad aplinkybė, jog nekilnojamasis turtas buvo parduotas juridiniam asmeniui, nesuteikia prielaidų manyti, kad įsigytas turtas bus naudojamas komerciniams tikslams. Apeliantės vertinimu, R. G. ataskaitoje teismas neįžvelgė akivaizdžių trūkumų, ir teigia, kad ekspertas R. G. pažeidė Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K‑159, (toliau – Metodikos) reikalavimus. Ekspertas palyginimui pasirinko turtą iš visiškai kitos verčių zonos, taip pat nesivadovavo VĮ Registrų centro pateikiama vertinimo ataskaita. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad L. C. turtą palyginimui pasirinko nepagrįstai. Apeliantės vertinimu, teismas neteisingai nustatė turto vertę pagal R. G. vertinimo aktą, o iš visų ekspertizių artimiausias realiai vertei buvo L. C. ekspertinis vertinimas, kuris atliktas be Metodikos pažeidimų, todėl mažų mažiausiai teismas vertę privalėjo nustatyti pagal jos vertinimą. Pažymi, kad teismas supainiojo du skirtingus VĮ Registrų centro vertinimus, nes nurodoma vidutinė rinkos vertė ir mokestinė vertė yra du skirtingi dalykai. Atliekant individualų vertinimą privalu atsižvelgti ir į VĮ Registrų centro vidutinę rinkos vertę, kaip vidutinę tapataus turto vertę.

7.9.                      Kadangi teismas neteisingai nustatė turto vertę, tai jis neteisingai nustatė ir kompensacijos dydį. Ieškovė sutinka sumokėti realią kompensaciją pagal L. C. įvertinimą, jei ir apeliacinės instancijos teismas vertins, kad sodybą reikia priteisti vienam asmeniui. Tačiau ši vertė buvo nustatyta 2022 metais, o lyginant VĮ Registrų centro duomenis, ji per metus padidėjo 32 658 Eur (193 034 – 160 376), tai sudaro 17 proc., todėl, apeliantės vertinimu, ir pagal L. C. vertinimo ataskaitą vertė turėtų būti tiek pat didesnė – 176 670 Eur, o kompensacija sudarytų apie 88 000 Eur.

7.10.                      Nurodo, kad ieškiniu buvo prašoma žalos atlyginimo tiek, kad būtų atkurtos sąlygos, leisiančios naudotis turtu pagal paskirtį, nes ieškovės turto dalis buvo paversta netinkama naudoti tuo laikotarpiu, kai jį buvo užėmusi atsakovė ir juo naudojosi. Ieškovė šiuo turtu nesinaudojo todėl, kad iki kol jis nebuvo atlaisvintas, net ir po naudojimosi tvarkos nustatymo, atsakovė jį buvo užėmusi. Teismas, pasisakydamas apie žalos padarymo apimtis, rėmėsi tik atsakovės paaiškinimais, o ne objektyviai užfiksuotomis aplinkybėmis, neaišku, kodėl atmetė ieškovės paaiškinimus ir specialistų išvadas dėl atliekamų darbų apimties ir būtinumo. Tai, kad atsakovė kažkiek tvarkė ir prižiūrėjo namą, kol viena pati juo naudojosi, neeliminuoja jos atsakomybės už namo išsaugojimą. Atsakovė privalėjo ieškovės namo dalį grąžinti tokią, kokią pradėjo valdyti, tik atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. Tai, kad paveldėjimo momentu namas buvo tvarkingas ir tinkamas naudoti, jau nustatė teismai kitoje byloje. Tai, kad atsakovė ieškovės namo dalį atlaisvino tokios būklės, kokios jo negalima naudoti pagal normalią paskirtį, yra užfiksuota ir antstolio, ir specialistų išvadose. Taigi turtas tapo netinkamas naudoti pagal paskirtį per laikotarpį, kai jis buvo atsakovės žinioje. Pažymi, kad atsakovė panaikino elektros įvadą ir tiekimą ieškovei priskirtose naudotis gyvenamosiose patalpose, todėl ieškovė turės atsivesti elektros kabelį iki jai nuosavybės teise priklausančių patalpų, įsirengti elektros skaitiklį. Senatis dėl elektros įvado yra nepraleista, nes apie visas šias aplinkybes ieškovė sužinojo tik tada, kai jai buvo atlaisvintos patalpos, o apie tai, kad yra panaikintas elektros įvadas į ginčo sklypą, o atsakovė yra atsivedusi atšaką nuo kito, tik jai priklausančio sklypo, paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo metu. Apeliantės įsitikinimu, tyčiniais neteisėtais veiksmais atsakovė padarė didelės žalos ieškovės turtui, nes šiose gyvenamosiose patalpose gyventi neįmanoma, kol nebus atlikti gyvenamųjų patalpų atstatymo darbai.

7.11.                      Apeliantės nuomone, teismo išvados dėl reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstos ir prieštarauja ne tik sąžiningumo principams, įrodymų vertinimo taisyklėms dėl neįrodinėtinų aplinkybių, bet ir paminėtoje byloje teismų sprendimais konstatuotoms aplinkybėms, kurios yra prejudicinės šioje byloje. Tai, kad atsakovė nuo 2005 m. iki 2017 m. neleido ieškovei naudotis savo tėvo palikimu taip, kaip jis buvo numatęs, per laiką irgi paveikė sveikatą. Senatviniai pakitimai neeliminuoja sveikatos pablogėjimų dėl nuo atsakovės sukelto streso ir neteisėtos veikos.

8.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. J. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, 2023 m. gegužės 17 d. Klaipėdos apylinkės teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą; priteisti iš ieškovės atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginimą. Esminiai atsiliepimo argumentai:

8.1.                      Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad buvo galimas ginčo turto atidalijimas ieškovės nurodytomis sąlygomis ir buvo galimas viso turto natūra priteisimas ieškovei, o kompensacijos – atsakovei. Atkreipia dėmesį, kad pagal ieškovės pateiktą padalijimo schema padalytų patalpų naudojimas būtų negalimas – įrengus pertvarą koridoriuje ir užtaisius dvejas įėjimo duris – vienas iš bendraturčių (atsakovė) netektų galimybės naudotis laiptais į mansardoje esančias patalpas. Ieškovės pateikta padalijimo schema yra siūloma atlikti tiesiogines statybines intervencijas, pertvarų įrengimą, durų angų užtaisymą ir to lemiamą naujų elementų, naujų laiptų į mansardos patalpas įrengimą gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini)) vertingąsias savybes turinčioje ir gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini)) autentiškumą lemiančiose patalpose, koridoriuje „1-1“. Vadovaujantis 2021 m. rugpjūčio 23 d. Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus pranešimu Nr. (1.29-K1)2Kl-880, nurodyti padalijimo schemos sprendiniai (koridoriuje užmūryti durų angas, įrengti naujas patalpas, įrengti naujus laiptus) pažeistų pastato vertingąsias savybes, mažintų registruotos kultūros vertybės autentiškumą ir vertę. Ieškovės pateiktą padalijimo schemą 2022 m. vasario mėn. parengusios UAB „Statinių statybos valdymas“ projektuotoja L. B. nėra įtraukta į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 231 straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka atestuotų architektų ir statybos inžinierių sąrašą, todėl sprendžiant klausimą dėl ginčo turto atidalijimo natūra, nėra teisinio pagrindo vadovautis ir taikyti sprendinius, numatytus ieškovės pateiktoje UAB „Statinių statymo valdymas“ 2022 m. vasario mėn. parengtoje schemoje.

8.2.                      Atsakovė taip pat nurodo, kad atsakovės ir ieškovės interesai dėl sodybos išsaugojimo yra skirtingi. Ieškovės spaudimas yra virtęs ilgalaike šalių nesantaika, ginčais, dėl kurių sprendimo nuolat yra kreipiamasi į valstybines, teisėsaugos ar kitas institucijas. Atsakovės vertinimu, bet koks tolesnis bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimas, bendrų sprendimų dėl turto tvarkymo, priežiūros, remonto, kuris yra reikalingas nedelsiant, tam, kad nebebūtų toliau gadinamas turtas, įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą, priėmimas, yra nebegalimas, dėl to atidalijimas iš bendrosios nuosavybės, vienam iš bendraturčių priteisiant visą ginčo nekilnojamąjį daiktą, o kitam jo vertę pinigais, laikytinas vieninteliu galimu, racionaliu teisės į atsidalijimą iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu. Teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad ginčo turto atidalijimas natūra nėra galimas.

8.3.                      Atsakovė atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde ieškovė iš esmės formuluoja naują reikalavimą, nes pareikštame ieškinyje, tikslintame daug kartų, nebuvo suformuluota reikalavimo ginčo turtą priteisti natūra ieškovei. Net jei toks ieškovės reikalavimas suformuluotas būtų, atsakovės vertinimu, teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, kad atidalijant iš bendrosios nuosavybės, sodyba priteistina atsakovei, ieškovei priteisiant jos turto dalies, tenkančios atsakovei, vertės piniginę kompensaciją.

8.4.                      Atsakovė nesutinka su skundo argumentais dėl turto vertės ir kompensacijos dydžio. Atsakovė atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad vienintelio teismo eksperto R. G. pateiktame ekspertizės akte yra nurodyta, jog vertinamas turtas yra Kultūros paveldo registre registruota kultūros paveldo vertybė. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, apklausiama teismo posėdyje vienintelė ekspertė L. C. laikėsi tos pozicijos, kad vertinamo turto įtraukimas į saugomų kultūros paveldo objektų registrą neturi reikšmės šio turto rinkos vertei. Priešingai, byloje apklaustas ekspertas R. G. patvirtino tą aplinkybę, kad turto pripažinimas įstatymo saugoma paveldo vertybe sukuria esminius turto naudojimo ir valdymo apribojimus, kurie turi tiesioginės įtakos tokio turto rinkos vertei – tokio turto vertė rinkoje gerokai mažesnė. Teismo posėdyje apklaustas ekspertas A. L. patvirtino, kad vertindamas ginčo turtą jis nevertino tos aplinkybės, jog turtas yra įtrauktas į Saugomų kultūros paveldo objektų registrą. Anot eksperto A. L., nurodyta aplinkybė iš esmės mažina turto vertę. Eksperto A. L. aiškinimu, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, kurios jis nevertino, jo išvadoje nurodyta turto rinkos vertė būtų gerokai mažesnė.

8.5.                      Atsakovės nuomone, teismas pagrįstai nusprendė, kad pasirinkti netinkami lyginamieji pavyzdžiai daro negalimą ekspertės L. C. išvados dėl ginčo vertės taikymą.

8.6.                      Atsakovė pažymi, kad civilinėje byloje, 2007–2009 m. išnagrinėtoje tarp ginčo šalių, pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, jog UAB „Aidila“ pateiktoje turto vertės nustatymo ataskaitoje yra įvertinti tik pastatai ir statiniai, sudarantys 240 000 Lt vertę, yra pateiktas 2008 m. gegužės 9 d. UAB „Aidila“ paaiškinimas, jame nurodyta, kad 240 000 Lt yra vertinimo ataskaitoje nurodyta bendra vertinto turto: pastatų, kiemo statinių ir žemės sklypo vertė, t. y., ne vien statinių, kaip nurodo ieškovė, rinkos vertė.

8.7.                      Atsakovė pažymi, kad teismas pripažino, jog taikant atsakovės prašomą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą, atskirų nekilnojamųjų daiktų rinkos verčių (ne)nustatymas nėra esminis trūkumas. Be to, ieškovė savo klausimų ekspertui arba pastabų atsakovės pasiūlytiems klausimams nepateikė.

8.8.                      Atsakovė, remdamasi 2022 m. gruodžio 21 d. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba) išvados duomenimis, nesutinka su apeliantės teiginiais, kad teismas nepagrįstai vadovavosi eksperto A. G. pateiktoje išvadoje nurodyta turto rinkos verte. Atsakovės vertinimu, teismo taikyta ginčo turto rinkos vertė – 75 000 Eur – atitinka ir kitus byloje esančius įrodymus dėl galimos turto rinkos vertės, su priešieškiniu pateiktą UAB „Verslavita“ turto vertės ataskaitą, kurioje ginčo turto rinkos vertė nurodyta 66 000 Eur, taip pat įvertinant tai, kad ginčo turtas yra įtrauktas į Saugomų kultūros paveldo objektų registrą, taip pat protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų reikalavimus. Atsakovė teismo nustatytą piniginės kompensacijos ieškovei sumą laiko pagrįsta ir teisinga.

8.9.                      Atsakovė, pasisakydama dėl apeliacinio skundo dalies dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, nesutinka su atsakovės neteisėtų veiksmų formulavimu ir apibrėžimu bei padėties, į kurią atkuriama ieškovės padėtis, nustatymu. Nurodo, kad naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis nustatymo momentu patalpos jau buvo iš esmės suremontuotos, pertvarkytos, pritaikytos nuolatiniam atsakovės naudojimui ir kokybiškam gyvenimui. Ieškovės leidimu, atsakovė visas gyvenamojo namo patalpas iki 2007 metų valdė ir tvarkė kaip nuosavas, todėl visi gyvenamojo namo patalpų pagerinimai, remontai, investicijos buvo atliekamos kaip į nuosavą turtą. Atsakovė laikosi pozicijos, kad teismo sprendimų dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo priėmimo momentu ieškovė įgijo teisę į iš esmės suremontuotas, atnaujintas patalpas, atsakovė įgijo teisę į patalpų pagerinimus, kuriuos, nedarant žalos patalpoms, buvo įmanoma pasiimti, taip pat į ieškovei perduodamų patalpų pagerinimo išlaidų kompensavimą. Atsakovė niekada nepareiškė ieškovei jokio turtinio reikalavimo dėl ieškovei tekusių patalpų remonto, sutvarkymo išlaidų, gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų tvarkymo, remonto, priežiūros išlaidų atlyginimo. Atsakovės veiksmai nelaikytini neteisėtais veiksmais. Atsakovė nesutinka, kad jos lėšomis patalpose sudėtų elektros jungiklių, durų spynų išėmimas, patalpose paliekant naujai įrengtas duris su apvadais ir staktomis, yra laikytinas patalpų sugadinimu. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinyje nurodoma menamos ieškovės patirtos žalos suma yra dirbtinai padidinta.

8.10.                      Atsakovė pažymi, kad ieškovė turėjo ir tebeturi galimybę naudotis anksčiau patalpose buvusia, dar nuo 1991 m. likusia elektros instaliacija, tai laikytina tinkamu ieškovės padėties atkūrimu. Atsakovės vertinimu, nepateisinamu ir nepaaiškinamu laikytinas elektros tinklų įrengimo darbų kiekis (360 m apšvietimo tinklų) patalpose, kuriose jau yra sumontuota ir palikta senoji elektros instaliacija. Nėra pagrįstas 6 vienetų šviestuvų patalpose montavimo poreikis, nepagrįsti sąmatoje nurodomi 5 vienetų jungiklių ir 14 vienetų rozečių sumontavimo darbai. Atsakovė pažymi, kad susidėvėjusių ir nebetinkamų naudoti durų tarp vidaus patalpų išėmimas dar iki naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo negali būti laikomas neteisėtu atsakovės veikimu. Likusių patalpų durų sugadinimo pasekmes turi prisiimti ieškovė. Visos durų staktos patalpose yra, o ekonominio naujų durų staktų pagaminimo ir sumontavimo reikalingumo ieškovė nepagrindė. Vidaus durų spynų išėmimą atsakovė laiko patalpų pagerinimu, kuris galėjo būti atskirtas nuo patalpų, jų iš esmės nesugadinant, todėl papildomų spynų (kurių duryse niekada nebuvo) įstatymo į sumontuotas duris išlaidų nepripažįsta ieškovės patirta žala. Atsakovė pažymi, kad pirmojo aukšto patalpose niekada nebuvo sumontuotų 6 vienetų dvigubų langų rėmų. Ieškovei nustatytose naudotis patalpose sudėti nauji langų rėmai patalpas perėmus ir užrakinus ieškovės sūnui G. T., jo paties ir buvo sugadinti išgręžus skyles. Visi iki namo langų rėmų pakeitimo naudoti antrieji langų rėmai yra išsaugoti. Atsakovės vertinimu, byloje neįrodyta, kad ji ar jos sutuoktinis sugadino dalį stogo dangos. Atsakovė pažymi, kad elektros energijos tiekimo į gyvenamąjį namą pertvarkymas buvo lemtas gamtos reiškinių, atsakovės veiksmai nebuvo neteisėti. Taip pat nurodo, kad nėra reikalingas antros elektros energijos tiekimo linijos įvedimas į tą patį nekilnojamąjį daiktą. Atsakovė laikosi pozicijos, kad neegzistuoja atsakovės kaltė, kaip jos civilinės atsakomybės taikymo sąlyga.

8.11.                      Atsakovės teigimu, nė vienas iš ieškovės nurodytų susirgimų nėra susijęs su menamos teisės į gyvenamąjį būstą ir to lemtų išgyvenimų pažeidimu, t. y., pasekmės, pernelyg nutolusios nuo menamų neteisėtų veiksmų, kad būtų pagrindas atlyginimo konstatuoti civilinės atsakomybės dėl neturtinės žalos sąlygos – priežastinio ryšio – buvimą.

9.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas nurodė, kad palaiko poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teisme, ir prašo civilinę bylą nagrinėti teismo nuožiūra, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pagal byloje esančią medžiagą bei trečiojo asmens atstovui nedalyvaujant.

10.       Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą nepatiekta.

11.       Ieškovė 2023 m. rugsėjo 14 d. byloje pateikė rašytinius paaiškinimus, atsikertant į atsakovės atsiliepimą į apeliacinį skundą. Juose nurodo argumentus dėl reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, turto atidalijimo būdo ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos, atsakovės patirtų remonto išlaidų, dėl turto vertės, sodybos įtraukimo į Kultūros paveldo registrą, ieškovės teisių ir teisėtų interesų pažeidimo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

12.       Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

13.       Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

Dėl rašytinių paaiškinimų

14.       Ieškovė 2023 m. rugsėjo 14 d. byloje pateikė rašytinius paaiškinimus, atsikertant į atsakovės atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 323 straipsnyje numatytu apribojimu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui (CPK 302 straipsnis). Teismų praktikoje pažymima, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A‑237‑464/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-284-933/2023).

15.       Susipažinus su ieškovės pateiktų rašytinių paaiškinimų turiniu matyti, kad ieškovė rašytiniais paaiškinimais siekia atsikirsti į atsakovės atsiliepimą į apeliacinį skundą, papildyti apeliacinio skundo argumentaciją. Tokie rašytiniai paaiškinimai neatitinka anksčiau aptarto teisinio reglamentavimo. Vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu, atsisakytina priimti ieškovės 2023 m. rugsėjo 14 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus ir jie nevertinami (CPK 323 straipsnis).

Bylos faktinės aplinkybės

16.       Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) M. G. testamentu jo turtas – gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai lygiomis dalimis palikti jo dukroms A. J. ir E. T.. 1991 m. vasario 11 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), juo patvirtinta, kad (duomenys neskelbtini) mirusio M. G. turtą paveldėjo jo dukterys: E. T. ir A. J., nurodant, kad paveldimą turtą sudaro gyvenamasis namas, rūsys, svirnas ir kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini).

17.       Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2007 m. gegužės 9 d. (duomenys neskelbtini) ginčo (duomenys neskelbtini) nusprendė suteikti teisinę apsaugą, apibrėžti jos teritorijos ribas, įrašyti ją į Kultūros vertybių registrą, tiek visai sodybai, tiek ir kompleksinėms dalims nusprendė nustatyti regioninio reikšmingumo lygmenį. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2007 m. gegužės 9 d. akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ginčo sodyba (žemės sklypas ir pastatai) yra įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Ši aplinkybė įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

18.       Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2‑784‑159/2007 buvo atmestas atsakovės A. J. priešieškinis ieškovei E. T. dėl nekilnojamojo turto atidalijimo ir įsipareigojimo sumokėti kompensaciją, taip pat buvo tenkintas ieškovės E. T. patikslintas ieškinys ir nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu su pagalbiniais ūkio pastatais, priestatu ir kitais statiniais bei žemės sklypu, esančiais (duomenys neskelbtini), tvarka. Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2‑784‑159/2007 ieškovei E. T. pripažinta nuosavybės teisė į 51/100 dalį gyvenamojo namo, o atsakovei A. J. pripažinta nuosavybės teisė į 49/100 dalis gyvenamojo namo ir paskirta naudotis nurodytomis patalpomis, atsakovei iš ieškovės priteista piniginė kompensacija už jai tekusią didesnę nuosavybės dalį. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartimi (joje Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi ištaisyti rašymo apsirikimai), priimta civilinėje byloje Nr. 2A-47/2009, Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimas iš dalies pakeistas dėl šalims tenkančių naudotis patalpų ir iš ieškovės atsakovei priteistos kompensacijos dydžio.

19.       Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio dydis (duomenys neskelbtini) ha, po 1/2 dalį priklauso ieškovei E. T. ir atsakovei A. J.. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso bendraturtėms: ieškovei E. T. – 51/100 dalis, atsakovei A. J. – 49/100 dalis. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastatai – kiemo rūsys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), svirnas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priestatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (šulinys, lauko tualetas, tvora, rūkykla) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bendraturtėms ieškovei E. T. ir atsakovei A. J. priklauso po 1/2 dalį.

20.       Ieškovės 2016 m. balandžio 12 d. prašymas ieškovei atlaisvinti atsakovei priklausančią 51/100 dalį gyvenamojo namo su pagalbiniais ūkio pastatais, priestatu ir kitais statiniais bei žemės sklypu iki 2016 m. liepos 25 d. atsakovei įteiktas per antstolį 2016 m. balandžio 15 d. Atsakovės 2016 m. liepos 18 d. rašte dėl patalpų atlaisvinimo nurodyta, kad patalpos bus atlaisvintos iki 2016 m. rugpjūčio 22 d., nes po tėvų mirties praėjo 26 m., per tą laiką daug investuota į sodybos išlaikymą ir nuolatinį gyvenimą, dėl to labai sudėtinga sukurti tokias pat sąlygas, kuriomis gyventa iki dabar. Antstolio 2017 m. birželio 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, jog patalpose matomi įvairūs daiktai. Atsakovei 2017 m. birželio 30 d. išsiųstas ieškovės 2017 m. birželio 27 d. pakartotinis prašymas atlaisvinti patalpas iki 2017 m. liepos 17 d. Ieškovė nurodo, kad atsakovė 2017 m. liepos 17 d. ieškovei pranešė apie patalpų atlaisvinimą.

Dėl turto atidalijimo būdo

21.       CK 4.75 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu; kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Vadovaujantis CK 4.80 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. CK 4.80 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. 

22.       Nagrinėjamu atveju abi šalys byloje siekia turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau skirtingu būdu: ieškovė ieškiniu siekė turto dalies atidalijimo natūra ir nesutiko gauti kompensaciją už turto dalį, o atsakovė siekė atidalijant gauti visą turtą natūra, ieškovei už jos turto dalį išmokant kompensaciją, ir nesutiko, kad ginčo turtas būtų atidalytas abiem bendraturtėms natūra, kadangi, anot atsakovės, bendras šalių ir jų artimųjų gyvenimas sodyboje yra neįmanomas.

23.       Įvertinus bylos duomenis nustatyta, kad apeliantės teiginys, jog pirmosios instancijos teismas atsakovės priešieškinį pradėjo nagrinėti neišsprendęs jo priėmimo klausimo, neatitinka bylos aplinkybių, dėl to atmestinas kaip nepagrįstas. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės priešieškinis dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (procesinio dokumento Nr. DOK‑31167) priimtas 2020 m. rugpjūčio 20 d. bylą nagrinėjančios teisėjos rezoliucija, patikslintas atsakovės priešieškinis (procesinio dokumento Nr. DOK-42135) priimtas Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartimi.

24.       Daikto padalijimas natūra pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu). Atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, būtina užtikrinti visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Atidalijimo būdas, įgyvendinant atidalijimo teisę, turi būti parinktas toks, kuris atitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytus ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą.

25.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kompensacija pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima išimtiniais atvejais, kai: a) išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; b) kompensacija paprastai priteisiama atsidalijimo siekiančiam bendraturčiui; c) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-556-687/2016 32 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011). 

26.       Apeliantės vertinimu, teismas nesivadovavo visomis CK 4.80 straipsnio 2 dalies dėl išimtinio kompensacijos už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, taikymo sąlygomis. Apeliantė laikosi pozicijos, kad yra galimybė atidalyti visus statinius natūra ir nebus padaryta neproporcinga žala atidalijamiems statiniams. Apeliantė remiasi Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-784-159/2007 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-47/2009 ir teigia, kad gyvenamasis namas iš esmės buvo paskirtas atskirai naudotis dviem asmenims, tačiau nebuvo nustatyta, kuri šalis per kurį įėjimą pateks į namą, tai reiškia, kad abu įėjimai buvo palikti bendram naudojimui, ir pažymi, kad buvo atmestas atsakovės priešieškinis priteisti visą sodybą jai, o ieškovei priteisti kompensaciją iš atsakovės.

27.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų ir reiškia bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimą. Atsižvelgiant į CK 4.80 straipsnio 2 dalies reglamentavimą, įstatymas pirmenybę teikia atidalijimui natūra ir tik nesant atidalijimo natūra galimybės, t. y. nesant galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Taigi teismas, spręsdamas dėl daikto padalijimo natūra, turi įvertinti, ar nėra objektyvių kliūčių parinkti tokį atidalijimo būdą.

28.       Ieškovė pareikštu ieškiniu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra siekia pagal UAB „Statinių statybos valdymas“ 2022 m. vasario mėn. padalijimo projektą. Pagal ieškovės pateiktą 2022 m. vasario mėn. padalijimo schemą ir jos aiškinamąjį raštą, numatomi statybos darbai – centriniame koridoriuje atskiras dalis skiriančios pertvaros įrengimas ir dviejų durų angų užtaisymas. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad įrengus dalis skiriančią pertvarą koridoriuje ir užmūrijus dvi durų angas vienas iš bendraturčių (atsakovė) netektų galimybės naudotis laiptais į mansardoje esančias patalpas. Pagal ieškovės pateiktą padalijimo schemą iš esmės yra būtinas ir naujų elementų – naujų laiptų į mansardos patalpas – įrengimas gyvenamajame name.

29.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta aplinkybė, kad Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2007 m. gegužės 9 d. akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ginčo sodyba yra įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Ši aplinkybė įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

30.       Apeliantė, teigdama, kad Kultūros paveldo departamentas neprieštarauja, jog namas būtų atidalytas į du butus, remiasi Kultūros paveldo departamento 2007 m. birželio 11 d. raštu Nr.(14.13)2-1338 „Dėl (duomenys neskelbtini)“. Nustatyta, kad minėtame Kultūros paveldo departamento 2007 m. birželio 11 d. rašte, adresuotame E. T., nurodytas patikinimas, kad objekto įrašymas į Kultūros vertybių registrą negali būti kliūtimi paveldėjimo teise valdomą turtą atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtame rašte nėra pasisakoma dėl atidalijimo sąlygų ir būdo.

31.       Atidalijant iš bendrosios nuosavybės turi būti atsižvelgiama ir į nuosavybės objekto specifiką bei jam taikomą teisinį reglamentavimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2007 m. spalio 11 d. rašte „Dėl 2007 m. spalio 9 d. prašymo“ nurodytus duomenis, kad sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), įrašyta į Kultūros vertybių registrą kaip regioniniu lygmeniu saugoma kultūros paveldo vertybė (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)), jai nustatytos vertingosios savybės, todėl, rengiant sodybos atskirų statinių tvarkybos (padalijimo) projektinę dokumentaciją, būtina vadovautis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 8 ir 9 dalimis bei Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-159 patvirtintu Paveldo tvarkybos reglamentu PTR 3.02.01:2005 „Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygų (laikinųjų apsaugos reglamentų) išdavimo taisyklės“. Taip pat pagrįstai įvertinti Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2008 m. sausio 8 d. rašte nurodomi duomenys, kad (duomenys neskelbtini), yra regioninio reikšmingumo lygmens objektas, jam pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnį taikoma pradinė apsauga; remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir 11 straipsnio 1 dalimi, pažymima, kad vertybės teritorijoje vykdomi darbai neturi pažeisti bei žaloti vertybės vertingųjų savybių.

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į byloje esančio Klaipėdos teritorinio skyriaus 2021 m. rugpjūčio 23 d. rašto „Dėl paklausimo dėl vieno buto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) patalpų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (duomenys neskelbtini)“ duomenis, kuriame pasisakyta dėl iš esmės tapačių gyvenamojo namo patalpų atidalijimo projektinių pasiūlymų. Kultūros paveldo departamento 2021 m. rugpjūčio 23 d. rašte nurodoma, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įregistruota kultūros vertybė (duomenys neskelbtini) sodybos (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), yra registruotos kultūros vertybės (duomenys neskelbtini) sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) sudėtinė dalis; taip pat nurodyti duomenys, kad (duomenys neskelbtini) apskaitos dokumentuose nustatyta vertingoji savybė – 7.1.1.2 aukštų išplanavimas. Kultūros paveldo departamento 2021 m. rugpjūčio 23 d. rašte nurodyti duomenys atitinka byloje pateiktus duomenis, kad kompleksą sudarančio objekto ((duomenys neskelbtini)) vertingosios savybės pagal 7.1.1.2 papunktį apima aukštų išplanavimą – (duomenys neskelbtini). Kultūros paveldo departamento 2021 m. rugpjūčio 23 d. rašte pažymima, kad gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini)) apsaugą reglamentuoja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 60 straipsnio 1 dalis. Minėtame rašte taip pat nurodoma, kad siūlyme numatoma pastato centriniame koridoriuje užmūryti durų angas, įrengti naujas atitvaras, įrengti naujus laiptus; šie sprendiniai pažeistų pastato vertingąsias savybes, mažintų registruotos kultūros vertybės autentiškumą ir vertę; taip pat nurodoma, jog siūlymo sudėtyje nėra pateiktas dokumentas, įrodantis, jog projekto vadovas atitinka Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 231 straipsnio 11 dalies reikalavimus; pažymima, kad, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyrius siūlymui nepritartų. 

33.       Taigi byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovės pateiktame projekte nurodomi sprendiniai (pertvarų įrengimas, durų angų užtaisymas ir to iš esmės nulemiamas naujų elementų (laiptų) iš pirmo aukšto įrengimas kitam bendraturčiui) pažeistų pastato vertingąsias savybes, mažintų registruotos kultūros vertybės autentiškumą ir vertę, o tokiems sprendiniams Kultūros paveldo departamento pritarimas nebūtų gautas. Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas 2023 m. vasario 23 d. atsiliepime patvirtino, kad ginčo pastatų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektas pagal UAB „Statinių statybos valdymas“ 2022-02 padalijimo schemą nebuvo pateiktas ir Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyrius nėra jam pritaręs. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad realus atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra pagal bendraturtėms tenkančias dalis pagal ieškovės pateiktą atidalijimo projektą ir tokiam atidalijimui į du atskirus turtinius vienetus iš esmės būtinus sprendinius yra negalimas.

34.       Apeliantė akcentuoja, kad ieškovės priešieškinis jau vieną kartą jau buvo atmestas Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-784-159/2007. Apeliantė teigia, kad aplinkybės, kurios buvo nurodytos Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-784-159/2007, yra neišnykusios, jos turi prejudicinę galią šioje byloje, o pirmosios instancijos teismas jomis nepagrįstai nesivadovavo.

35.       Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2‑784-159/2007 buvo nagrinėjamas ieškovės E. T. patikslintas ieškinys atsakovei A. J. dėl naudojimosi gyvenamuoju namu, ūkiniais pagalbiniais pastatais, žemės sklypu tvarkos nustatymo, įpareigojimo netrukdyti naudotis šiuo nekilnojamuoju turtu, bei atsakovės A. J. priešieškinis ieškovei E. T. dėl nekilnojamojo turto atidalijimo ir įsipareigojimo sumokėti kompensaciją. Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-47/2009, minėtoje byloje atsakovės A. J. priešieškinis ieškovei E. T. dėl nekilnojamojo turto atidalijimo ir įsipareigojimo sumokėti kompensaciją buvo atmestas ir buvo patenkintas ieškovės E. T. ieškinio reikalavimas nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu su kitais pastatais ir statiniais bei žemės sklypu tvarką.

36.       Šiuo aspektu svarbu įvertinti tai, kad pati ieškovė savo argumentus grindžia po minėto Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimo įsiteisėjimo susidariusia situacija ir aplinkybėmis, kai nurodomais teismų procesiniais sprendimas jau buvo nustatyta naudojimosi ginčo turtu tvarka. Apeliantė nurodo, kad po naudojimosi tvarkos nustatymo paaiškėjo, jog tiek naudojimosi žemės sklypu, tiek naudojimosi kitais statiniais tvarka yra ydinga, nes per daug turto palikta bendram naudojimui, valdymui ir disponavimui, per daug bendros žemės, taip pat neišspręstas patekimo į namą klausimas, kad kiekviena šalis patektų į namą per atskirą įėjimą. Taigi pačios ieškovės argumentai sudaro pagrindą vertinti, jog naudojimosi sodyba tvarkos nustatymas Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2‑784‑159/2007, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A‑47/2009, taikos tarp ginčo šalių neatkūrė, po to šalių santykiai dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo išliko konfliktiški, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalių ginčai, net ir po apeliantės akcentuojamų teismų procesinių sprendimų priėmimo, tęsiasi ilgą laiką. Įvertinus tai, apeliantės argumentai, kad neatsirado naujų aplinkybių, atmestini kaip nepagrįsti.

37.       Reikšminga įvertini ir aplinkybę, kad nagrinėjamoje byloje abi bendraturtės (ieškovė ir atsakovė) pareiškė reikalavimus dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Įstatyme įtvirtinta kiekvieno bendraturčio teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad asmeniui, siekiančiam įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Galimybės taikyti daikto atidalijimą natūra nebuvimas bei sąlygų taikyti išimtinį atidalijimo būdą priteisiant kompensaciją pinigais išpildymas suponuoja prielaidas riboti bendraturčio nuosavybės teisę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-611/2022 27 ir 40 punktus; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019 25 punktą). Nagrinėjamu atveju abi šalys atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės siekia skirtingu būdu. Įvertinus bendraturčio teisės atsidalyti absoliutumą, aplinkybę, kad abi šalys siekia turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą nuspręsti dėl abiejų šalių pareikštų materialinių reikalavimų dėl atidalijimo būdo parinkimo. Nurodytų motyvų pagrindu taip pat kaip nepagrįsti atmestini apeliantės argumentai, kad tokiu atveju, jei gyvenamojo namo negalima atidalyti į du atskirus butus, galima namo iš bendrosios dalinės nuosavybės neatidalyti, paliekant jam galiojančią naudojimosi tvarką, tik ją patikslinant.

38.       Apeliantė teigia, kad tokiu atveju, jeigu būtų nuspręsta, jog galimas atidalijimas visą sodybą priteisiant vienai iš šalių, o kitai priteisiant kompensaciją, tai, pagal teisinį reglamentavimą, kad kompensacija turi būti priteista tai iš šalių, kuri siekia tokio atidalijimo, t. y. šiuo atveju atsakovei, visa sodyba turėjo būti priteista ieškovei, o kompensacija – atsakovei. Apeliantė nurodo, kad ji sutinka su tokiu atidalijimu ir sutiko sumokėti kompensaciją pagal ekspertės L. C. įvertinimą, tačiau teismas nepagrįstai visą turtą priteisė atsakovei, o kompensaciją ieškovei.

39.       CK 4.80 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nenurodyta, kuris iš bendraturčių – atidalijimo siekiantis, kitas bendraturtis, ar bet kuris iš jų – gauna kompensaciją pinigais. Teismų praktikoje pažymima, kad kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014). Kasacinis teismas, plėtodamas praktiką dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas, kuriam iš atidalijamų bendraturčių priteistina piniginė kompensacija, turėtų būti įvertinama bylos šalių valia, kiekvieno bendraturčio poreikis dalijamam daiktui, bendraturčio galimybė įsigyti kitą tokį daiktą arba išmokėti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui, bei kitos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-378/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑213/2011).

40.       Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų, pagrindžiančių bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, visumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė ginčo sodyboje nuolat gyvena nuo 1997 m. ir tai yra jos vienintelė gyvenamoji vieta, nuo pat paveldėjimo momento atsakovė su savo šeima prižiūrėjo, savo lėšomis bei darbu remontavo ir tvarkė sodybą, draudė turtą draudimu nuo nelaimingų atsitikimų, laikė sodyboje gyvulius. Byloje nenustatyta duomenų, kad ieškovė būtų prieštaravusi atsakovės veiksmams rūpinantis ginčo sodyba, ją prižiūrint, saugant, laikant ten gyvulius, o nuo 1997 m. nuolatos apsigyvenant, investuojant į sodybos remontą. Byloje nenustatyta duomenų, kad ieškovė būtų prisidėjusi prie atsakovės išlaidų. Byloje taip pat nustatyta aplinkybė, kad ieškovė ginčo sodyboje niekada nuolat negyveno, kadangi gyvena netoli ginčo sodybos (adresu (duomenys neskelbtini)). Net ir po to, kai teismų procesiniais sprendimais, įsiteisėjusiais 2009 m. kovo 24 d., buvo nustatyta naudojimosi ginčo turtu tvarka, ieškovė ginčo turtu nesinaudojo, nuo 2016–2017 m. sodybą laiko užrakintą, skiriama priežiūra minimali. Apeliacine tvarka ginčo dėl šių byloje nustatytų aplinkybių nekilo.

41.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, ginčo turto naudojimo aplinkybes ir šalių santykių pobūdį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai įvertino visumą esminių bylos faktinių aplinkybių ir padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju realus esminis interesas naudotis ginčo turtu yra ne ieškovės, o būtent atsakovės interesas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovė turi kitą gyvenamąją vietą, kurioje gyvena daugiau nei 30 metų, o ginčo turtas yra vienintelė reali nuolatinė atsakovės gyvenamoji vieta. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino ieškovės poreikį ginčo turtui ir nustatė, kad ieškovė neturi planų nuolat gyventi ginčo turte, ir, išskyrus tokio turto turtinę vertę, nenustatytas ieškovės esminis poreikis naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu. Taigi, pagal byloje esančius įrodymus, atsakovės poreikis dalijamam ginčo turtui nagrinėjamu atveju yra esminis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš ieškovės, kaip bendraturtės, paėmimo ir priteisimo natūra atsakovei, ieškovei priteisiant kompensaciją už jos turto dalį, nėra pagrindo vertinti kaip esminio ieškovės, kaip savininkės, teisių pažeidimo. Esant tokioms bylos aplinkybėms, apeliantės argumentai, kad ginčo sodyba nepagrįstai priteista atsakovei, kompensaciją už turto dalį priteisiant ieškovei, atmestini kaip nepagrįsti.

42.       Nagrinėjamu atveju atsakovės prašomas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, priešingai nei ieškovės reikalavimas, atitinka teisinį reglamentavimą ir teismų praktikoje formuojamus kriterijus, šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, nepažeidžia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovės priešieškinio dalį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ieškovės ieškinio dalį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensacijos priteisimo ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo pagrįstai atmetė.

Dėl turto vertės ir kompensacijos dydžio

43.       Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl nekilnojamojo turto (sodybos – žemės sklypo, gyvenamojo namo, kitų pastatų ir kiemo statinių), adresu (duomenys neskelbtini), vertės. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir spręsdamas klausimą dėl kompensacijos dydžio, vadovavosi teismo eksperto R. G. Ekspertizės aktu Nr. 20303 ir jame padaryta išvada, kad nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė ekspertizės atlikimo dieną (2022 m. kovo 10 d.) yra 75 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso didesnė gyvenamojo namo dalis (51/100 dalis), taip pat į tai, kad remiantis vien teismo eksperto R. G. Ekspertizės aktu Nr. 20303 nėra galimybės nustatyti, kokia yra gyvenamojo namo vertė visame turto komplekse, atsižvelgęs į ieškovės interesus, vadovavosi UAB „Lovertus“ teismo ekspertės L. C. Ekspertizės aktu Nr. 220510LCH-01, su kuriuo sutiko ieškovė, ir vertino, jog gyvenamojo namo rinkos vertė yra 24 900 Eur. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei iš atsakovės priteistina 37 749 Eur kompensacija (t. y. 12 699 Eur už gyvenamojo namo dalį (24 900 Eur / 100 dalių x 51 dalis) ir 25 050 Eur už likusią turto dalį ((75 000 Eur – 24 900 Eur) / 2)).

44.       Ieškovė apeliaciniu skundu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė turto vertę pagal teismo eksperto R. G. vertinimo aktą, dėl to neteisingai nustatė ir kompensacijos dydį. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą skundžiamu teismo sprendimu nustatytą iš atsakovės ieškovei priteistiną piniginės kompensacijos sumą laiko pagrįsta ir teisinga.

45.       Teismų praktikoje pažymima, kad atvejais, kai bendroji dalinė nuosavybė atidalijama bendraturčiui sumokant kompensaciją, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu ir pagal tai, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydį, apskaičiuojama jam priteistinos kompensacijos suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismo teisės nuspręsti dėl kompensacijos dydžio negali riboti ieškovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑416‑969/2017, 33 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutarties 32 punktą).

46.       Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo atliktos trys teismo ekspertizės žemės sklypo su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertei nustatyti ir pateikti trijų teismo ekspertų nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės aktai: teismo eksperto R. G. Ekspertizės aktas Nr. 20303 (vertinamo turto vertės nustatymo diena: 2022 m. kovo 10 d.), UAB „Lovertus“ nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertės L. C. Ekspertizės aktas Nr. 220510LCH-01 (vertės nustatymo data: 2022 m. gegužės 10 d.), teismo eksperto A. L. ekspertizės aktas Nr. 22/08-073 (objekto apžiūra ir fotofiksacija atlikta 2022 m. liepos 22 d., ekspertizės aktas surašytas 2022 m. rugpjūčio mėn. 12 d.). Teismo ekspertizės atliktos iš esmės panašiu metu, laiko tarpas tarp jų nedidelis. Visi trys teismo ekspertai pirmosios instancijos teisme buvo apklausti ir davė paaiškinimus dėl savo pateiktų išvadų.

47.       Teismo ekspertas R. G. į bylą pateikė Ekspertizės aktą Nr. 20303, jame padaryta išvada, kad ginčo nekilnojamojo turto, kurį sudaro žemės sklypas, gyvenamas namas, kiemo rūsys, svirnas, malkinė, daržinė, priestatas, tvartas, ūkinis, kiemo statiniai (šulinys; lauko tualetas; tvora; rūkykla), esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė ekspertizės atlikimo dieną (2022 m. kovo 10 d.) yra 75 000 Eur.

48.       UAB „Lovertus“ teismo ekspertė L. C. į bylą pateikė Ekspertizės aktą Nr. 220510LCH‑01, jame padaryta išvada, kad žemės sklypo, pastatų – gyvenamojo namo, kiemo rūsio, svirno, malkinės, daržinės, priestato, tvarto, ūkinio pastato, taip pat priklausinio – kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (šulinys, lauko tualetas, tvora, rūkykla), adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė, nustatyta vertės nustatymo dieną (2022 m. gegužės 10 d.), yra 151 000 Еur; pažymėta, kad iš šio skaičiaus (šis turto verčių skaidymas yra sąlyginis ir galioja tik tuo atveju, jei žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir pagalbinio ūkio pastatais ir kiemo statiniais parduodami kartu kaip vienas objektas): žemės sklypo rinkos vertė – 116 000 Eur, gyvenamojo namo rinkos vertė – 24 900 Eur, kiemo rūsio – 100 Eur, svirno – 800 Eur, malkinės – 400 Eur, daržinės – 3 700 Eur, priestato – 310 Eur, tvarto – 3 700 Eur, ūkinio pastato – 1 000 Eur, kiemo statinių – 90 Eur.

49.       Teismo ekspertas A. L. į bylą pateikė Ekspertizės aktą Nr. 22/08-073, jame padaryta išvada, kad vertinamo nekilnojamojo turto rinkos vertė ekspertizės atlikimo dieną  yra 113 000 Eur, iš jų: žemės sklypo vertė – 56 000 Eur; gyvenamojo namo vertė – 29 940 Eur, kiemo rūsio – 2 420 Eur, svirno – 3 400 Eur, malkinės – 650 Eur, daržinės – 4 940 Eur, priestato – 600 Eur, tvarto – 9 430 Eur, ūkinio pastato – 3 740 Eur, kiemo statinių – 1 880 Eur.

50.       Apeliaciniame skunde apeliantė pažymi, kad ginčo turto vertės įvertinimas buvo užfiksuotas ne tik teismo ekspertų išvadose, bet ir kituose rašytiniuose įrodymuose. Atsižvelgiant į apeliantės nurodomus argumentus dėl kitų rašytiniuose įrodymuose užfiksuotų duomenų, jų vertinimo netikslumo, pasisakytina dėl tokių rašytinių įrodymų vertinimo.

51.       Apeliantė nurodo, kad jau 2007 m. turto vertintoja UAB „Aidila“ nustatė, jog visi statiniai, be žemės sklypo, kainavo 240 000 Lt (69 508,80 Eur), o ne 214 000 Lt, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime. Apeliantė teigia, kad 2007 ir 2009 metais teismai pasisakė, jog tai per maža vertė sodybai, nes neįvertintas žemės sklypas. Nustatyta, kad byloje pateiktoje UAB „Aidila“ 2007 m. gegužės 9 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodyta 240 000 Lt (69 508,80 Eur) turto vertė. Nustatyta, kad prijungtoje Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-784-159/2007 esančioje UAB „Aidila“ 2007 m. gegužės 9 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje (civilinė byla Nr. 2‑784‑159/2007, 4 tomo priedas), kuria rėmėsi Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 24 d. nutartyje, pasisakydamas dėl gyvenamojo namo vertės, pateikta ataskaitoje nurodytos bendros vertinto turto kainos detalizacija, išskirta ir žemės sklypo vertė (40 000 Lt (11 584,80 Eur)). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tik 2007 m. gegužės 9 d. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto pagrindu sodyba įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, į tai, kad nuo ataskaitos sudarymo praėjo itin daug laiko (16 m.), taip pat į tai, kad byloje buvo atliktos trys ginčo turto teismo ekspertizės, priimat skundžiamą teismo sprendimą šios ataskaitos duomenimis nesiremta pagrįstai.

52.       Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje pateiktos P. J. 2021 m. lapkričio 16 d. išvados, kurioje viso turto vertė nurodoma 230 000 Eur. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esantis UAB „RESTO Group“ (direktoriaus P. J.) 2021 m. lapkričio 16 d. atsakymas dėl tikėtinos (galimos) pardavimo kainos pateiktas į ieškovės užklausą, tad yra sudarytas ieškovės iniciatyva. Šiame atsakyme pateikti duomenys yra tikėtino pobūdžio, t. y. nurodyta, kad objekto labiausiai tikėtina (galima) pardavimo kaina rinkoje 2021 m. lapkričio 16 d. galėtų siekti iki 230 000 Eur. Reikšminga ir tai, kad šiame atsakyme nurodytos išlygos, jog konsultacija yra tik informacinio pobūdžio dokumentas (neturintis juridinės galios ir skirtas tik užsakovui), kuris neatitinka turto vertinimo dokumento (turto vertinimo ataskaitos) turinio, kurį reglamentuoja Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas bei kiti susiję normatyviniai dokumentai; ši konsultacija nėra ir negali būti laikoma turto vertinimo dokumentu (ataskaita), kaip tai numato minėto įstatymo 23 straipsnis, kadangi šiuo aptariamu atveju UAB „RESTO Group“ pagal minėto įstatymo reikalavimus neatliko turto vertinimo, nesudarė turto vertinimo ataskaitos ir nenustatė turto vertės. Įvertinus nurodytus duomenis, kurie kelia pagrįstų abejonių dėl turto vertės tikslumo, atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo atliktos trys teismo ekspertizės, nėra pagrindo konstatuoti, kad į nurodytus rašytinius įrodymus neatsižvelgta nepagrįstai.

53.       Ieškovė apeliaciniame skunde pažymi VĮ Registrų centro duomenis apie žemės sklypo ir statinių vidutinę rinkos (ne mokestinę) vertę 2020 m. sausio 1 d., 2022 m. sausio 1 d. ir 2023 m. sausio 1 d. Apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas supainiojo skirtingus vertinimus, nes VĮ Registrų centras nurodo ir vidutinę rinkos vertę, ir mokestinę vertę, vidutinė rinkos vertė yra naudojama mokestinei vertei apskaičiuoti ir jos gali nesutapti. Vertinant šiuos argumentus pažymėtina, kad byloje esančių VĮ Registrų centro vidutinės rinkos vertės paieškos pagal unikalų numerį užklausų duomenimis, apeliantės akcentuojamos turto vidutinės rinkos vertės nustatytos remiantis masinio sklypų vertinimo duomenimis (2020 m. sausio 1 d., 2022 m. sausio 1 d., 2023 m. sausio 1 d.). Pažymėtina, kad turtą vertinant masinio sklypų vertinimo būdu apskaičiuojama ne konkretaus turto vertė, o vidutinė panašių objektų vertė, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis.

54.       Įvertinus bylos nagrinėjimo metu teismo ekspertų duotus paaiškinimus, nustatyta, kad visi trys teismo ekspertai taip pat pažymėjo, jog individualiai nustatyta turto vertė gali nesutapti su VĮ Registrų centro masinio vertinimo būdu nustatytais duomenimis. Nors apeliantė ir pažymi, kad masinio vertinimo būdu yra vertinama toje pačioje verčių zonoje esanti tapataus turto grupė, tačiau pažymėtina, kad teismo ekspertas R. G. nurodė paaiškinimus, jog konkrečiu atveju verčių zona apima teritoriją iki (duomenys neskelbtini) ir vertė pakyla dėl patrauklesnių sklypų, kurie yra prie (duomenys neskelbtini), nepaisant konkretaus sklypo ypatybių. Teismo ekspertas A. L. taip pat nurodė aplinkybę, kad arčiau vertinamo objekto esantys objektai buvo netapatūs vertinamam objektui, neatitiko jo būklės arba jo naudojimo, arba jo lokacijos, ir nors verčių zona apima teritoriją iki (duomenys neskelbtini), tačiau atstumas nuo (duomenys neskelbtini) turi didelės reikšmės, taip pat pateikė paaiškinimus, kad masiniu vertinimu nustatytos rinkos vertės labai dažnai neatitinka rinkos realijų, tikslinamos atliekant individualų vertinimą. Kadangi tarp šalių byloje kilo ginčas dėl konkretaus nekilnojamojo turto rinkos vertės, apeliantės argumentai, kad atsakovė VĮ Registrų centrui neteikė prieštaravimų dėl ten nurodomų verčių neteisingumo, nelaikytina turinčia esminės reikšmės. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, taip pat įvertinus aplinkybę, kad byloje buvo kitų duomenų apie ginčo turto vertę, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo VĮ Registrų centro duomenimis. 

55.       Apeliantė nurodo, kad kartu su prašymu dėl pakartotinės ekspertizės paskyrimo buvo pateikti duomenys apie šalia parduodamą žemės sklypą, kuris nutolęs nuo vertinamo objekto per kelis šimtus metrų, jo pardavimo kaina yra 1 399 Eur už arą. Pažymėtina, kad šiais argumentais ieškovė grindė savo 2022 m. balandžio 26 d. teismui pateiktą prašymą skirti pakartotinę ekspertizę, ją pavedant atlikti ekspertei L. C.. Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 2 d. nutartimi, be kita ko, atsižvelgus į byloje esančius labai skirtingus duomenis apie ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertę, byloje buvo paskirta pakartotinė nekilnojamojo turto rinkos vertės ekspertizė, pavedant ją atlikti teismo ekspertei L. C.. Taigi į apeliantės nurodomus duomenis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo atsižvelgta.

56.       Byloje atsakovė pateikė UAB „Verslavita“ Namų valdos vertinimo ataskaitą Nr. KL-20-252, joje pateikta išvada, kad vertinamo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė jos nustatymo dieną (2020 m. spalio 13 d.), apskaičiuota lyginamuoju metodu, yra 66 000 Eur. Viena vertus, apeliantė šios ataskaitos duomenų neginčija. Kita vertus, byloje taip pat atliktos trys teismo ekspertizės ir pateiktos trys ekspertų išvados dėl nekilnojamojo turto vertės (CPK 212 straipsnis).

57.       Apeliantė laikosi pozicijos, kad iš visų teismo ekspertizių artimiausia realiai vertei buvo teismo ekspertės L. C. (UAB „Lovertus“) ekspertinis vertinimas. Apeliantės vertinimu, teismo ekspertės L. C. ekspertinis vertinimas atliktas be Metodikos pažeidimų, todėl turto vertę teismas privalėjo nustatyti pagal šį vertinimą. Apeliantė laikosi pozicijos, kad tokiu atveju, jei ir apeliacinės instancijos teismas vertins, jog sodybą reikia priteisti vienam asmeniui, ieškovė sutinka sumokėti realią kompensaciją pagal teismo ekspertės L. C. įvertinimą. Tačiau apeliantė, remdamasi VĮ Registrų centro duomenimis, jog turto vertė per metus padidėjo apie 17 proc., o vertė pagal L. C. įvertinimą buvo nustatyta 2022 metais, teigia, kad ir vertė pagal L. C. vertinimo ataskaitą turėtų būti tiek pat didesnė – 176 670 Eur, o kompensacija sudarytų apie 88 000 Eur.

58.       Teismo nutartimi paskyrus ir įstatyme nustatyta tvarka atlikus ekspertizę, jos išvados laikomos specialia įrodinėjimo priemone (CPK 212, 216 straipsnis). Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, ji yra viena iš įrodinėjimo priemonių, nurodytų CPK 177 straipsnio 2 dalyje. Vadovaujantis CPK 218 straipsniu, eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu; teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185, 218 straipsniai).

59.       Kasacinio teismo praktikoje dėl eksperto išvados vertinimo byloje yra išaiškinta, kad konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑353/2014).

60.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė trūkumų teismo eksperto R. G. ekspertizės akte, ir nurodo, jog teismo ekspertas R. G. nesivadovavo VĮ Registrų centro pateikiama vertinimo ataskaita, taip pat pažeidė Metodikos reikalavimus, nes privalėjo naudoti tos pačios verčių zonos sandorius, o jų nesant – pasiūlą pardavimui (Metodikos 58.1 papunktis, 61 punktas), o tokių nesant, pagal Metodikos 63 punktą, privalo taikyti kitą vertinimo metodiką. Apeliantė akcentuoja teismo eksperto R. G. ekspertizės akto duomenis, kad vertinamas objektas yra (duomenys neskelbtini) verčių zonoje (duomenys neskelbtini), zonos pavadinimas: (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), o palyginimui lyginamuoju metodu parinktas turtas iš kitos verčių zonos – (duomenys neskelbtini). Apeliantė nurodo, kad lyginamieji objektai nutolę nuo vertinamo objekto: (duomenys neskelbtini) – 41 km, (duomenys neskelbtini) – 14 km, (duomenys neskelbtini) – 2 km.

61.       Remiantis Metodikos 57 punktu, lyginamojo metodo esmė – vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui. Metodikos 58.1 papunktis numato, kad, taikant lyginamąjį metodą, surenkama informacija apie ne mažiau kaip 3 per paskutinius trisdešimt šešis mėnesius įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių kainas, prioriteto tvarka naudojant artimiausius vertinimo datai įvykusius sandorius. Metodikos 61 punktas numato, kad jeigu nėra informacijos apie šios Metodikos 58.1 punkte nustatytų sandorių kainas, naudojama informacija apie analogiško arba panašaus turto pasiūlos kainas, turto vertinimo ataskaitoje nurodant naudojamos informacijos šaltinius. Pagal Metodikos 63 punktą, kai rinkoje nėra pastaruoju metu įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių arba kai analogiško arba panašaus turto sandorių kainos reikšmingai svyruoja, taip pat jei nėra informacijos apie analogiško arba panašaus turto pasiūlos kainas, lyginamasis metodas netaikomas ir išvada dėl vertinamo turto vertės neformuluojama. Šiais atvejais turto vertinimas atliekamas taikant kitą turto vertinimo metodą.

62.       Visų pirma nustatyta, kad byloje Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nutartimi išvadą byloje teikianti institucija Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įpareigota atsakyti į nutartyje nurodytus klausimus, tarp jų – „Ar turėjo įtakos vertinamo objekto vertės dydžiui teismo eksperto R. G. palyginimui pasirinkti objektai visiškai iš kitų verčių zonų, nutolusių nuo vertinamo objekto 41 km ((duomenys neskelbtini)) 14 km ((duomenys neskelbtini)) 12 km ((duomenys neskelbtini))?“. Byloje 2022 m. gruodžio 21 d. gautas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos raštas dėl gauto paklausimo, jame pažymima, kad Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai teisės aktais nesuteikti įgaliojimai vertinti ekspertizės aktų, ekspertinio tyrimo ataskaitų, ekspertinio tyrimo išvadų ar kitų konsultacinių išvadų atitikties įstatymo reikalavimams. Tačiau minėtame rašte pažymima, kad pateikiama informacija Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos ribose dėl turto vertinimo metodologijos ir vertintojams keliamų reikalavimų atliekant turto arba verslo vertinimą pagal įstatymo ir Metodikos nuostatas bei surašant turto arba verslo vertinimo ataskaitas. Minėtame rašte dėl klausimo „Ar gali turėti įtakos vertinamo objekto vertės dydžiui palyginimui pasirinkti lyginamieji objektai visiškai iš kitų verčių zonų?“ nurodyta, kad renkantis lyginamuosius objektus vertintojai nėra apriboti vietovės, lyginamieji objektai gali būti parenkami ir iš kitų verčių zonų. Toks vertintojo pasirinkimas turi būti paaiškintas ataskaitoje. Tokiu atveju turi būti įvertinti vertinamo turto ir analogiško arba panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, skirtumai ir daromos (jeigu būtina) analogiško arba panašaus turto sandorių kainų pataisos laiko, vietos, kitų sąlygų, išreiškiančių vertinamo turto ir analogiško arba panašaus turto skirtumus, požiūriu (Metodikos 58.2 papunktis). Turto vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas padarytų pataisų būtinumo pagrindimo aplinkybės (Metodikos 62.3 papunktis). Taigi vien tas faktas, kad vertinamo turto ir lyginamųjų objektų verčių zonos yra skirtingos, nereiškia automatinio reikalavimo taikyti vietovės pataisas arba atmesti tokius lyginamuosius objektus kaip netinkamus. Tačiau vertintojas turi įvertinti parinktų lyginamųjų objektų ir vertinamo objekto vietovių charakteristikas, jų skirtumus ir, esant skirtumams, turintiems įtakos vertei, taikyti pataisas.

63.       Antra, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismo ekspertas R. G. pateikė išsamius paaiškinimus ir išdėstė argumentus dėl lyginamųjų objektų iš kitos verčių zonos pasirinkimo. Teismo ekspertas R. G. 2022 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžio metu pažymėjo, kad nėra reikalavimo, jog objektai turi būti parenkami iš vienos verčių zonos. Teismo ekspertas R. G. nurodė, kad jo pasirinkimas neapsiribojo ta pačia verčių zona, kaip vertinamo objekto, nes, jo vertinimu, nėra tikslinga rinktis lyginamuosius objektus iš tos verčių zonos, kadangi objektų, esančių arčiau (duomenys neskelbtini), kainų lygis nėra tas pats kaip vertinamo objekto; taip pat nurodė, kadangi objektas patenka į tą VĮ Registrų centro nustatytą zoną, automatiniu būdu neįvertinama, ar objektas yra šalia (duomenys neskelbtini), ir matematiškai apskaičiuojamas rezultatas. Teismo ekspertas R. G. paaiškino, kad jis įvertino vertinamo objekto lokaciją, parinko objektus, panašiausius savo fizinėmis charakteristikomis, taikė vietos pataisas.

64.       Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino teismo eksperto R. G. ekspertizės akto duomenis, kad atlikdamas vertinimą ekspertas taikė koreguojančius pataisos koeficientus (taikytos pardavimo laiko, objekto vietos, statybos metų, pastato ploto, sklypo ploto pataisos ir pataisa dėl priklausinių). R. G. ekspertizės akto duomenimis, lyginamiesiems objektams dėl mažiau patrauklios vietos lyginant su vertinamu objektu buvo pritaikytos 1,15 dydžio vietos pataisos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus duomenis, taip pat teismo eksperto R. G. duotus išaiškinimus dėl savo išvados, daro išvadą, kad vien pati aplinkybė, jog vertinamo turto ir lyginamųjų objektų verčių zonos yra skirtingos, taip pat tai, kad ekspertas nesirėmė VĮ Registrų centro duomenimis, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo nesiremti R. G. ekspertizės aktu Nr. 20303. Atskirų nekilnojamųjų daiktų sąlyginių rinkos verčių neišskyrimas, taikant atsakovės priešieškiniu prašomą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą, nelaikytinas esminiu trūkumu.

65.       Apeliantė nurodo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas ekspertės L. C. išvadą atmetė dėl to, kad ji neatsižvelgė į tai, jog ginčo turtas yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, tačiau įvertino, kad teismo ekspertas R. G. neva šią aplinkybę vertino. Apeliantė teigia, kad nė vienas iš teismo ekspertų aplinkybės, jog ginčo turtas yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, netaikė turto vertei nustatyti.

66.       Vertinant nurodytus apeliacinio skundo argumentus nustatyta, kad teismo eksperto R. G. ekspertizės akte duomenys, kad nekilnojamasis daiktas įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, nurodyti aprašant vertinamąjį objektą (ekspertizės akto 2.3 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo ekspertės L. C. ekspertizės akte, aprašant ekspertizės objektą – žemės sklypą su statiniais, taip pat pažymėta, kad nekilnojamasis daiktas įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (ekspertizės akto 2.9.1 dalis). Teismo eksperto A. L. ekspertizės akte, aprašant vertinamą turtą, taip pat pateikti VĮ Registrų centre įregistruoti duomenys apie nekilnojamojo turto įrašymą į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

67.       Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismo ekspertas R. G. nurodė tik tai, jog įtraukimas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą privalumo ir vertės iš ekonominės pusės neprideda. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismo ekspertė L. C. nurodė, kad neatsižvelgė į aplinkybę, jog vertinamas turtas įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Teismo ekspertė L. C. negalėjo atsakyti, kokios įtakos turi tokia aplinkybė, tačiau pateikė papildomus paaiškinimus, kad VĮ Registrų centras, atlikęs rinkos sandorių analizę dėl panašios paskirties žemės sklypų, įtrauktų į kultūros paveldo teritoriją, nustatė, jog per paskutinius penkerius metus buvo sudaryta vos 50 sandorių, iš jų tik 10 sandorių buvo žemės sklypai su statiniais, likę sandoriai nevertintini kaip rinkos objektai (pvz., įgyti savivaldybių), dėl to dėl duomenų stokos VĮ Registrų centras priėmė išvadą, kad įvykusių sandorių 1 ha kainos statistika nėra priimtina ir nėra naudotina vertėms nustatyti, VĮ Registrų centras nėra apskaičiavęs, koks galėtų būti įtakos koeficientas, dėl to ir ji neatsižvelgė į tokią aplinkybę. Taip pat teismo ekspertė dėl sandorių, su kuriais buvo lyginamas vertinamas turtas, pažymėjo, kad informacijoje, kuri gaunama iš VĮ Registrų centro, nėra pažymėta apie sandorius, ar jie priklauso kultūros paveldo teritorijoms, dėl to tokia informacija vertintojas nedisponuoja. Nustatyta, kad teismo ekspertas A. L. 2022 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kadangi vertinamas objektas buvo įtrauktas į vertybių registrą, ekspertas nagrinėjo rinką, lyginamuosius sandorius, tačiau parenkant lyginamuosius objektus nieko panašiau (ne tik įtrauktų į vertybių registrą, bet ir panašioje lokacijoje), nei buvo parinkti lyginamieji objektai, nebuvo rasta, šiuo atveju lyginamieji objektai buvo parinkti artimiausi pagal visas savo charakteristikas nagrinėjamai sodybai. Teismo ekspertas A. L. dėl tokios aplinkybės įtakos rinkos vertei nurodė, kadangi nebuvo jokių pataisos koeficientų, tai traktuojama, kad rinkos vertei tai įtakos neturi.

68.       Iš nurodytų paaiškinimų matyti, kad teismo eksperto R. G. konkrečiai nepagirdė aplinkybės dėl objekto įtraukimo į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą konkrečios įtakos ginčo turto vertės nustatymui ir konkrečiai šio teismo eksperto ekspertizės akte nustatytai turto vertei. Teismo ekspertai L. C. ir A. L. pateikė aiškius argumentus, kodėl šis aspektas nebuvo lyginamas parenkant lyginamuosius objektus ir atliekant ginčo turto vertinimą. Atsižvelgiant į visuose trijuose ekspertizės aktuose nurodytus duomenis, taip pat įvertinus juos pateikusių visų trijų teismo ekspertų byloje duotus paaiškinimus dėl jų ekspertizės išvadų, nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo šiuo aspektu atmesti ir nevertinti teismo ekspertų L. C. ir A. L. išvadų.

69.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismo ekspertas A. L., ekspertizės akte lyginamuoju metodu apskaičiuodamas pastatų (gyvenamojo namo su pastatais) vertę, naudojo tik du palyginamuosius objektus. Tačiau iš teismo eksperto A. L. ekspertizės akto Nr. 22/08‑073 tiriamosios dalies duomenų matyti, kad sodybos rinkos vertei apskaičiuoti parinkti trys lyginamieji objektai, galutinė lyginamuoju metodu apskaičiuota vertinamos sodybos rinkos vertė (113 000 Eur) nustatyta įvertinus trijų lyginamųjų objektų duomenis, pažymėta, kad trečiasis objektas parinktas pagal lokaciją artimas vertinamam objektui. Iš teismo eksperto A. L. 2022 m. lapkričio 28 d. ir 2023 m. kovo 16 d. teismo posėdžiuose duotų išaiškinimų dėl jo pateiktos ekspertizės išvados nustatyta, kad ekspertas argumentuotai pagrindė atliktus apskaičiavimus tiek dėl žemės sklypo, tiek dėl sodybos lyginamųjų objektų parinkimo. Be to, teismo ekspertas A. L. 2022 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje dėl vieno iš žemės sklypo vertės apskaičiavimui panaudoto žemės sklypo, kaip lyginamojo objekto, paskirties nurodė, kad lyginamieji objektai parinkti panašiausi į vertinamą turtą, pažymėjo, jog žemės sklypų paskirtys yra keičiamos ir šalia esančiuose sklypuose vystomos statybos, (duomenys neskelbtini) esančio sklypo lokacija yra arčiau (duomenys neskelbtini), jis sąlyginai lygintinas su vertinamuoju objektų, dėl to nestandartiškai parinkti keturi lyginamieji objektai, iš jų trys yra šiek tiek prastesni už vertinamą objektą, o šis vienas – šiek tiek geresnis.

70.       Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl teismo ekspertės L. C. ekspertizės akto vertinimo, viena vertus, atsižvelgė į tai, kad atsakovė byloje pateikė viešų skelbimų duomenis, jog 2017 m. buvo numatytas statinių (poilsio namų) projektavimas adresu (duomenys neskelbtini), statytojas UAB „Lagneta“. Kita vertus, dėl nurodytu adresu sudaryto sandorio, kurį vertinti pasirinko teismo ekspertė, atsakovė byloje pateikė 2019 m. birželio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Šios sutarties duomenimis, sandoris, sudarytas dėl žemės sklypo, kurio paskirtis nurodyta „kita“, gyvenamojo namo, tvarto, daržinės, malkinės, kitų kiemo statinių. L. C. ekspertizės akte nurodyta, kad palyginimui buvo atrinkti žemės sklypai su gyvenamaisiais namais, apibrėžti kiti atrankos kriterijai. Atsakovės pateiktos objekto fotofiksacijos užfiksuotos 2021 m. balandžio mėn.

71.       Iš visų trijų teismo ekspertų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotų paaiškinimų matyti, kad nagrinėjamu atveju konkretaus ginčo turto pobūdis ir lokacija yra specifinė. Teismo ekspertai davė paaiškinimus, jog panašių objektų surasti sudėtinga. Pastebėtina ir tai, kad atsakovės atstovas baigiamosiose kalbose laikėsi pozicijos, jog teismo eksperto R. G. nustatyta ginčo turto rinkos vertė yra tikroji, ir remiantis ja prašė spręsti dėl ieškovei mokėtinos kompensacijos dydžio nustatymo, tačiau taip pat pažymėjo, jog, sprendžiant klausimą dėl turto vertės ir teisingos kompensacijos dydžio nustatymo, kaip vienas iš variantų galimas tarpinio rinkos vertės vidurkio taikymas tarp teismo ekspertų R. G. ir A. L. pateiktų išvadų dėl turto verčių.

72.       CK 4.80 straipsnis nenumato kaip konkrečiai turi būti nustatomas kompensacijos dydis, todėl teismas neturi pareigos kompensacijos dydį nustatyti tik pagal vieną konkretų ekspertizės aktą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vienareikšmiškai vadovautis vien tik kurio nors vieno iš trijų teismo ekspertų pateiktų ekspertizės aktų išvadomis ir yra pagrindas ginčo turto vertę nustatyti atsižvelgiant į byloje pateiktų visų trijų teismo ekspertizės išvadų dėl ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertės aritmetinį vidurkį, t. y. 113 000 Eur ((75 000 Eur + 151 000 Eur + 113 000 Eur) / 3). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į konkretaus ginčo nekilnojamojo turto ypatybes ir teritorijos, kurioje jis yra, specifiką, nurodytu būdu nustatyta turto rinkos vertė labiausiai atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus konkrečiu nagrinėjamu atveju (CK 1.5 straipsnio 3 ir 4 dalys, CK 4.80 straipsnio 2 dalis, CPK 176 straipsnis, 178 straipsnio 1 ir 2 dalis, 185 straipsnis).

73.       Svarbu įvertinti tai, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ieškovei nuosavybės teise priklauso didesnė dalis gyvenamojo namo, t. y. 51/100 dalys, o atsakovei – 49/100 dalys. Teismo ekspertas R. G. vertino turtą kaip vientisą kompleksą ir neišskyrė kiekvieno vertinamo objekto turto vertės. Teismo eksperto R. G. nustatyta ginčo turto vertė yra pakankamai artima UAB „Verslavita“ 2020 m. spalio 13 d. nustatytai turto vertei (66 000 Eur). UAB „Verslavita“ Namų valdos vertinimo ataskaitoje Nr. KL-20-252 gyvenamojo namo vertė nurodyta 24 700 Eur. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodyta gyvenamojo namo vertė artima teismo ekspertų A. L. ir L. C. ekspertizės aktuose pateiktoms išvadoms, dėl to vertinama, kad atsižvelgimas į šiuos duomenis šalių interesų nepažeis. Taigi, nusprendžiant dėl kompensacijos dydžio už gyvenamojo namo dalį, vertinami nurodyti duomenys ir laikytina, kad, pagal bylos duomenis, gyvenamojo namo vertė sudaro 26 513,33 Eur ((24 900 Eur + 29 940 Eur + 24 700 Eur) / 3). Atitinkamai likusio turto, kuris šalims priklauso lygiomis dalimis po 1/2 dalį, vertė yra 86 486,67 Eur (t. y. 113 000 Eur – 26 513,33 Eur).

74.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovei iš atsakovės priteistinos kompensacijos dydis sudaro 56 765,14 Eur (t. y. už gyvenamojo namo dalį 13 521, 80 Eur (26 513,33 Eur / 100 dalių x 51 dalies) ir už likusią turto dalį 43 243,34 Eur (86 486,67 Eur / 2)). Kadangi priteistinas kompensacijos dydis nėra itin žymiai didesnis už sumą, kurią atsakovė nurodė kaip galimą tarpinį variantą (pagal teismo ekspertų R. G. ir A. L. pateiktų išvadų turto vertes), vertintina, kad didesnės kompensacijos iš atsakovės, nei ji prašė priešieškiniu, priteisimas ieškovei atsakovės teisių ir interesų iš esmės nepažeis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į objekto specifiškumą, iš bylos duomenų sprendžia, kad nurodytas priteistinos kompensacijos dydis yra teisingas, labiausiai atitinkantis šalių interesus ir užtikrinantis šių interesų balansą. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuojama, kad yra pagrindas padidinti pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistos kompensacijos dydį iki nurodytos sumos.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

75.       Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti jai iš atsakovės 31 277,21 Eur turtinės žalos atlyginimą. Apeliantė nurodo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė nepagrįstai.

76.       Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246–6.249 straipsniai). Vadovaujantis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Deliktinę atsakomybę reglamentuojančio CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

77.       CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Žalos (nuostolių) buvimas pagal įstatymą nepreziumuojamas, todėl tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).

78.       Apeliantė nurodo, kad ji prašo priteisti iš atsakovės žalos, padarytos jos neteisėtais veiksmais, atlyginimą, neteisėtais veiksmais laikydama netinkamą ieškovei priklausančių paveldėtų gyvenamojo namo patalpų valdymą, pasireiškusį ieškovei priklausančiose patalpose esančių langų, durų, elektros instaliacijos, jungiklių, užraktų, čerpių išmontavimu ir išgabenimu, taip pat elektros įvado sunaikinimu ieškovei paskirtose naudotis gyvenamojo namo patalpose, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriuo teismas nustatė gyvenamojo namo su pagalbiniais ūkio pastatais, priestatu ir kitais statiniais bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką. Apeliantė teigia, kad šiose gyvenamosiose patalpose neįmanoma gyventi ir ieškiniu buvo prašoma žalos atlyginimo tiek, kad būtų atkurtos sąlygos, leisiančios naudotis turtu pagal paskirtį. Ieškovė prašomos priteisti atlygintinos žalos už tokius darbus dydį grindė patikslinta eksperto M. L. 2023 m. sausio 8 d. sąmata, joje visų atstatymo darbų kaina nurodyta 18 438,71 Eur, nurodyti darbai ir išlaidos: apšvietimo tinklų laidų tiesimas tinkuotu ar mediniu pagrindu, tvirtinant apkabėlėmis; 2 lempų šviestuvų montavimas; jungiklio ir rozečių montavimas prie medinio pagrindo; durų bloko pagaminimas; durų prietaiso įstatymas; staktų iš pertvarų išėmimas; staktų, statomų mūro sienose ar pertvarose, atkūrimas iš vientisų elementų; stambus vidaus durų varčių remontas; papildomų spynų įstatymas į suremontuotas duris; vidutinio sudėtingumo varstomų langų rėmų iš klijuotos medienos elementų atkūrimas ir įstatymas į staktą; vėjalenčių pakeitimas (sunykimo vietose); nesudėtingo stogo čerpių atkūrimas, dedant ant paruošto medinio grebėstavimo; statybinių šiukšlių išvežimas. 

79.       Pirmosios instancijos teismas išvažiuojamojo posėdžio metu nustatė, kad ginčo name elektros laidai ir jungikliai yra, durų staktos yra paliktos, sodyboje yra senieji dvigubi langai, tad ieškovė juos galėjo naudoti. Papildomai pastebėtina, kad ieškovė nesirėmė argumentais, jog ieškovės nurodomos aplinkybės dėl patalpų būklės turėtų esminės įtakos turto vertei nustatyti. Apeliantė iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad nuo 1990 m. ginčo sodybą prižiūrėjo, tvarkė ir tam tikrus remonto darbus atliko atsakovė ir jos šeima, o ieškovė, neatidalytą dalį gyvenamojo namo paveldėjusi dar 1991 m., prie namo ir jo patalpų priežiūros, išlaikymo, remonto iš esmės neprisidėjo.

80.       Iš apeliantės argumentų matyti, kad ieškovė žalos faktą ir dydį sieja su aplinkybe, jog patalpų negalima naudoti pagal normalią paskirtį. Ieškovė nurodė apskaičiavimus, kokius darbus būtina atlikti, siekiant sudaryti tinkamas sąlygas gyventi ieškovei priklausančiose patalpose. Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė, kad atmetus ieškovės ieškinio reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir tenkinus atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ginčo nekilnojamasis turtas, įskaitant gyvenamąjį namą, natūra priteistas atsakovei, ieškovei priteisiant kompensaciją už jos turto dalį. Pažymėtina, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė turtinės žalos faktą ir dydį grindžia poreikiu gyventi gyvenamajame name, tačiau nekilnojamasis turtas ieškovei natūra nepriteistas, ieškovės nurodytos būsimų gyvenamojo namo patalpų atstatymo darbų kainos nėra pagrindo pripažinti ieškovės patirta žala (nuostoliais) ir nėra pagrindo pripažinti įrodyta šią būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą.

81.       Apeliantė taip pat nurodo, kad atsakovė panaikino elektros įvadą ir tiekimą ieškovei priskirtose naudotis gyvenamosiose patalpose, todėl ieškovė turės atsivesti elektros kabelį iki jai nuosavybės teise priklausančių patalpų, įsirengti elektros skaitiklį, o visi šie darbai kainuos 12 430,48 Eur. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, laikosi pozicijos, kad ieškinio senatis dėl elektros įvado yra nepraleista, nes apie visas aplinkybes tiek dėl žalos namui, tiek dėl įvado į ginčo sklypo panaikinimą ieškovė sužinojo tik tada, kai buvo atlaisvintos patalpos, o apie tai, kad yra panaikintas elektros įvadas į ginčo sklypą, o atsakovė yra atsivedusi atšaką nuo kito, tik jai priklausančio sklypo, paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo metu. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų taip pat pažymėtina, kad tenkinus atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl atidalijimo ir ginčo nekilnojamąjį turtą, įskaitant gyvenamąjį namą, natūra priteisus atsakovei, ieškovei priteisiant kompensaciją už jos turto dalį, aplinkybės dėl elektros energijos tiekimo į gyvenamąjį namą pertvarkymo neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi antros elektros energijos tiekimo linijos įvedimo į tą patį nekilnojamąjį daiktą būtinumas ir reikalingumas ieškovei (ir su tuo susijusios jos nurodomos išlaidos (nuostoliai)) nėra pagrįstas ir įrodytas.

82.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtinų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų visuma (CK 6.246–6.249 straipsniai, CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai atmestas ieškovės reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo.

83.       Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės patirtų papildomų išlaidų, susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu (285,52 Eur už antstolio atliktus konstatavimo aktus, 30,25 Eur už procesinių dokumentų įteikimą ir 60,50 Eur už statybos skaičiuojamosios darbų kainos nustatymą, 31,75 Eur už elektros prijungimo sąlygų parengimą). Dėl šių apeliacinio skundo argumentų darytina išvada, kad nurodytos išlaidos patirtos ieškovės iniciatyva, o nenustačius pagrindo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, ieškovės ieškinio reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrįstai atmestas visa apimtimi.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

84.       Apeliantė laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kaip neįrodytą. Apeliantė nurodo, kad neturtinė žala dėl sveikatos sugadinimo yra atlyginama visais atvejais. Apeliantė remiasi argumentais, kad visuotinai žinoma ir neįrodinėtina ta aplinkybė, jog visos ligos kyla dėl nervinių sukrėtimų, šalių konfliktai dėl bendro turto tęsiasi labai ilgai, tai sukelia nervinius sukrėtimus ir stresą, o tai turi įtakos ir sveikatai. Apeliantės teigimu, senatviniai pakitimai neeliminuoja sveikatos pablogėjimų dėl nuo atsakovės sukelto streso ir neteisėtos veikos.

85.       CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais; neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

86.       Tam, kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę neturtinės žalos atlyginimo forma, turi būti nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, neturtinė žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos ryšys, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246–6.248 straipsniai, 6.250 straipsnis). Taigi būtina nustatyti žalos padarymo faktą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, nes ne kiekvienas teisės pažeidimas kartu reiškia ir neturtinės žalos padarymą. Taip pat būtina nustatyti priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimą.

87.       Priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, reglamentuojamas CK 6.247 straipsnyje, jame nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais nesukelia asmeniui pareigos atlyginti žalą.

88.       Priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai. Jis gali būti netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Be to, pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007). Kasacinio teismo praktikoje priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (būtina, privaloma sąlyga) testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑193‑469/2019, 35 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K 3 130-1075/2022, 53 punktą).

89.       Apeliantė nurodo, kad tai, jog atsakovė nuo 2005 m. iki 2017 m. neleido ieškovei naudotis savo tėvo palikimu, per laiką taip pat paveikė ieškovės sveikatą. Nustatyta, kad ieškovė patirtą neturtinę žalą tiesiogiai sieja su jos teisės į (tinkamos kokybės) gyvenamąjį būstą pažeidimu, negalėjimu ilgą laiką patekti į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas. Ieškovė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė medicinos dokumentuose nuo 2012 m. jai nustatytomis diagnozėmis.

90.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės argumentus, kuriais grindžiami jos reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir padarytomis išvadomis. Pirma, ieškovė nuolat gyveno kitoje gyvenamojoje vietoje, noro gyventi sodyboje nebuvo pareiškusi, nuo 2016–2017 m. jai naudotis paskirtas patalpas laikė nenaudojamas ir užrakintas. Antra, ieškovės susirgimų / ligų niekaip negalima susieti su ieškovės argumentais dėl teisės į gyvenamąjį būstą pažeidimo, to lemtų išgyvenimų. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad įrodytas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės taikymo sąlyga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė neįrodė, jog jos sveikatos pablogėjimai atsirado ar buvo reikšmingai lemti atsakovės veiksmų. Nagrinėjamu atveju nenustatyta būtinų sąlygų visuma atsakovei taikyti civilinę atsakomybę neturtinės žalos atlyginimo forma. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrįstai atmestas.

91.       Teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, vertina, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui ir neturi esminės reikšmės šios bylos teisiniam rezultatui, todėl dėl jų atskirai nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K 3 295-219/2020 59 punktą; ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

92.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimus ir pagrįstai iš dalies patenkino atsakovės patikslinto priešieškinio reikalavimus, tačiau, byloje esančių įrodymų pagrindu spręsdamas klausimą dėl priteisiamos kompensacijos dydžio, netinkamai taikė proceso ir materialinės teisės normas ir nustatė per mažą ieškovei iš atsakovės priteistinos kompensacijos dydį, dėl to jis padidinamas. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiamas pirmosios instancijos teismas pakeičiamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

93.       CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, CPK 93 straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius skundus (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

94.       Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pripažinta, kad ieškovės patikslintas ieškinys pagrįstai atmestas, dėl to laikytina, jog jos reikalavimai netenkinti (0 proc.). Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, pripažinta, kad atsakovės patikslintas priešieškinis yra patenkintas iš dalies, tačiau mažesne dalimi, nei nustatyta pirmosios instancijos teisme, t. y. 79 procentai ((reikalavimas dėl atidalijimo patenkintinas 100 proc. + reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo – 58 proc.) / 2). 

95.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai atlyginamų bylinėjimosi išlaidų dalis sudaro: ieškovei – 10,50 proc. ((0 proc. ieškinio reikalavimų + 21 proc. atmestų priešieškinio reikalavimų) / 2), o atsakovei – 89,50 proc. ((79 procentų tenkintų priešieškinio reikalavimų ir 100 proc. atmestų ieškinio reikalavimų) / 2). Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu ieškovė skundė visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovės apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, šalių atlygintinoms bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apskaičiuoti taip pat taikytinos nurodytos proporcijos.

96.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, atitinkamai tarp šalių perskirstomas pirmosios instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas: ieškovei iš atsakovės priteistina 824,80 Eur bylinėjimosi išlaidų (7 855,25 Eur x 10,50 proc.), o atsakovei iš ieškovės – 8 444,54 Eur bylinėjimosi išlaidų (9 435,24 Eur x 89,50 proc.).

97.       Apeliacinės instancijos teisme ieškovė sumokėjo 200 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Taip pat ieškovė patyrė 1 250 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo 1 680 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Nurodytos šalių išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais ir neviršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuojamo maksimalaus rekomenduojamo dydžio.

98.       Ieškovės apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteistina išlaidų advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme suma sudaro 131,25 Eur (1 250 Eur x 10,50 proc.) (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis). Atsižvelgiant į tenkintą apeliacinio skundo reikalavimų dalį ieškovei iš atsakovės priteistina 21 Eur (200 Eur x 10,50 proc.) žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 ir 3 dalys). Proporcingai atmestai ieškovės apeliacinio skundo daliai, atsakovei iš ieškovės priteistina išlaidų advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme suma sudaro 1 503,60 Eur (1 680 Eur x 89,50 Eur).

99.       Iš viso byloje ieškovei iš atsakovės priteistina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtų atlygintinų bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 977,05 Eur (824,80 Eur + 131,25 Eur + 21 Eur), o atsakovei iš ieškovės – 9 948,14 Eur (8 444,54 Eur + 1 503,60 Eur). Šalių bylinėjimosi išlaidos, kaip vienarūšiai priešpriešiniai reikalavimai, įskaitytinos ir atsakovei iš ieškovės priteistinas 8 971,09 Eur (9 948,14 Eur – 977,05 Eur) byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 2 ir 3 dalys, 98 straipsnis).

100.       Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme susidarė 119,55 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos. Atsižvelgiant į nustatytas šalių pareikštų reikalavimų patenkinimo proporcijas, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteisiamas taip: iš ieškovės priteisiama 107 Eur (119,55 Eur x 89,50 proc.), o iš atsakovės priteisiama 12,55 Eur (119,55 Eur x 10,50 Eur).

101.       Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 20 d. nutartimi, atsižvelgus į apeliaciniu skundu ginčijamą 38 132,21 Eur sumą, nustatyta, kad už apeliacinį skundą apeliantė turėtų sumokėti 797 Eur dydžio žyminį mokestį, apeliantė sumokėjo 200 Eur, apeliantės prašymu jai atidėtas 597 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Išnagrinėjus ieškovės apeliacinį skundą, jos ieškinio reikalavimai netenkinti, atsižvelgiant į tai, valstybei iš ieškovės priteistina 597 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas jai buvo atidėtas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

        Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeisti ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti nauja redakcija taip:

        „Ieškinį atmesti.

        Priešieškinį tenkinti iš dalies.

        Priteisti atsakovei A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teisėmis žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – svirną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – priestatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (šulinys, lauko tualetas, tvora, rūkykla), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini).

        Priteisti iš atsakovės A. J. ieškovės E. T. naudai 56 765,14 Eur (penkiasdešimt šešių tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt penkių eurų 14 ct) dydžio piniginę kompensaciją už atsakovei A. J. atitenkančią ieškovės E. T. nuosavybės dalį.

        Priteisti atsakovei A. J. iš ieškovės E. T. 8 971,09 Eur (aštuonis tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 9 ct) bylinėjimosi išlaidų.

        Pavesti Klaipėdos apylinkės teismo Finansų ir apskaitos skyriui grąžinti 2022 m. spalio 5 d. mokėjimo nurodymu sumokėtą ir nepanaudotą 160 Eur (vieno šimto šešiasdešimties eurų) sumą atsakovei A. J. (mokėtojas R. J., mokėtojo sąskaita (duomenys neskelbtini)).

        Priteisti valstybei iš ieškovės E. T. 107 Eur (vieną šimtą septynis eurus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, privaloma sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Sumokėjus išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumą, privaloma mokėjimo kopiją pateikti pirmosios instancijos teismui.

        Priteisti valstybei iš atsakovės A. J. 12,55 Eur (dvylika eurų 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, privaloma sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Sumokėjus išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumą, privaloma mokėjimo kopiją pateikti pirmosios instancijos teismui.

        Priteisti valstybei iš ieškovės E. T. 262 Eur (du šimtus šešiasdešimt du eurus) žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme. Valstybei priteistą žyminį mokestį privaloma sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjus žyminį mokestį, privaloma mokėjimo kopiją pateikti pirmosios instancijos teismui.“

        Priteisti valstybei iš ieškovės E. T. 597 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme. Valstybei priteistą žyminį mokestį privaloma sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjus žyminį mokestį, privaloma mokėjimo kopiją pateikti pirmosios instancijos teismui.

        

 

Teisėjos        Kristina Domarkienė

 

 

        Jolanta Gailevičienė

 

 

        Erinija Kazlauskienė