Administracinė byla Nr. eA-1593-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00373-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas J. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (65)1-8623 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti jo skundą išnagrinėti iš naujo; 2) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) naujai atlikti veiksmus, apskaičiuojant ir išmokant pensiją.

2.       Pareiškėjas 2020 m. sausio 21 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame suformulavo patikslintus reikalavimus: 1) panaikinti Sprendimą; 2) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių naujai atlikti veiksmus, apskaičiuojant ir išmokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

3.       Pareiškėjas tvirtino, jog Sprendimas ir VSDFV Utenos skyriaus veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. birželio 28 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo Nr. 1-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1351 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) taikymas neatitinka teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų.

4.       Pareiškėjas paaiškino, kad jam už tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje 1998 m. spalio 13 d. buvo paskirta 6 079,20 Lt (1 760 Eur) pareigūnų ir karių valstybinė pensija iki gyvos galvos. Paskirtos pensijos išmokos dydis, remiantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (1998 m. birželio 11 d. galiojusi redakcija), buvo ribojamas, išmokamos pensijos dydis buvos susietas su 1,5 dydžio vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžiu (toliau – ir VDU). Taigi, pagal galiojusį Valstybinių pensijų įstatymą, pareiškėjui buvo mokama pensija, kurios dydis – 1,5 VDU.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu Pakeitimo įstatymu buvo nustatyta, jog kiekvienas šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, kartu su mokamu priedu už tarnybą) ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio bruto darbo užmokesčio (neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų) 1 1637 dydžio, pensijos dydžio ribojimus taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.

6.       Pareiškėjo teigimu, VSDFV Utenos skyrius, Pakeitimo įstatymą taikydamas atgal, nepagrįstai sumažino pensijos išmokas iki 1 1637 VDU. Pareiškėjas nesutikdamas su tokiais VSDFV Utenos skyriaus veiksmais, kreipėsi į Fondo valdybą, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, ir prašė pakeisti VSDFV Utenos skyriaus sprendimą bei mokėti jam 1,5 VDU dydžio pensiją pagal Lietuvos statistikos departamento nustatytą vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio vidurkio 2019 metų rodiklius. Fondo valdyba 2019 m. gruodžio 10 d. Sprendimu netenkino pareiškėjo skundo bei nurodė, kad Pakeitimo įstatymo nuostata dėl VDU sumažinimo iki 1 1637 dydžio pareiškėjui taikytina. Fondo valdyba taip pat nurodė, kad, atsižvelgus į Lietuvos statistikos departamento paskelbtus duomenis, jog 2019 metų I ketvirtį VDU buvo 1 262,70 Eur, 2019 m. II ketvirtį – 1 289,00 Eur, ir ,remiantis nuo 2019 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, minėtame straipsnyje nurodytų pensijų suma 2019 m. liepos–rugsėjo mėnesiais negali viršyti 1 469,40 Eur (1 1637 x 1 262,70 Eur.), 2019 m. spalio–gruodžio mėnesiais – 1 500,01 Eur (1 1637 x 1 289,00 Eur.). Fondo valdyba konstatavo, kad VSDFV Utenos skyrius teisėtai ir pagrįstai už 2019 m. liepos–rugsėjo mėnesius išmokėjo po 589,64 Eur pareigūnų ir karių pensijos (1 469,40 Eur – 879,76 Eur (senatvės pensijos dydis)), už spalio mėnesį – 620,25 Eur pareigūnų ir karių pensijos (1 500,01 Eur – 879,76 Eur). Fondo valdyba pažymėjo, kad pareigūnų ir karių pensijos dydis nuo 2019 m. liepos 1 d. nebuvo mažinamas: 2019 m. birželio mėnesį šios pensijos dydis buvo 575,69 Eur, 2019 m. liepos–rugsėjo mėnesiais – 589,64  Eur., o 2019 m. spalio mėnesį  – 620,25 Eur.

7.       Pareiškėjas, remdamasis Konstitucijos 7 ir 23 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. ir 2012 m. m. vasario 6 d. nutarimais, administracinių teismų praktika, tvirtino, kad Fondo valdyba ir VSDFV Utenos skyrius padarė esminę klaidą, kadangi neteisėtai atgal taikė 2018 m. birželio 28 d. priimtą Pakeitimo įstatymą. Pareiškėjas teigė, kad, remiantis 1998 m. birželio 11 d. galiojusiu teisiniu reguliavimu, valstybė prisiėmė atsakomybę ir pareigą mokėti jam 1,5 VDU dydžio pensiją.

8.       Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, kad galimybė sumažinti ir perskaičiuoti pensijas siejama su bloga ekonomine situacija šalyje ir tik laikinai. Konstitucinis Teismas nenurodė kitokių priežasčių mažinti pensiją. Pareiškėjas teigė, kad valstybė galėjo nuo 2019 m. liepos 1 d. nustatyti pensijos dydį ribojantį koeficientą 1 1637 VDU, tačiau jis gali būti taikomas tik tiems asmenims, kurie šias pensijas gaus po šios datos. Pareiškėjas rėmėsi principu lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), kuriuo siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmens teisinio statuso aiškumą ir stabilumą. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigė, kad principo lex retro non agit nesilaikymas pažeidžia teisinės valstybės principą. Pareiškėjas, atsižvelgęs į Lietuvos statistikos departamento paskelbtus 2019 m. I–IV ketvirčių VDU dydžius, taikomą pensijos dydį 1,5 VDU, tvirtino, kad iš viso jam turėjo būti išmokėta 5 800,50 Eur pensijos, tačiau faktiškai jam buvo išmokėta 4 500 Eur.

9.       Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimuose į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą, atsakovai rėmėsi iš esmės analogiškais argumentais.

10.       Atsakovai nurodė, kad 2018 m. birželio 28 d. priėmus Pakeitimo įstatymą, buvo pakeista Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis. Valstybinių pensijų įstatymas pakeistas, kadangi nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo pakeisti darbdavio ir darbuotojo mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai. Dėl šios priežasties VDU vidurkį padidinus 1 289 karto, nuo 2019 m. liepos 1 d. valstybinių pensijų ribojimo koeficientas buvo sumažintas tuo pačiu dydžiu iki 1 1637 (1,5 / 1 289). Atsakovai teigė, kad VSDFV Utenos skyrius pareiškėjui moka pareigūnų pensiją, apskaičiuotą taikant minėtą valstybinės pensijos dydžio ribojimą. Atsakovai kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo teiginius, kad Pakeitimo įstatymas gali būti taikomas tik tiems asmenims, kurie į pensiją išeina po 2019 m. liepos 1 d. Pagrįsdami tokią poziciją, atsakovai nurodė, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatos reglamentuoja valstybinių pensijų mokėjimo sąlygas, todėl šio straipsnio pakeitimai nuo jų įsigaliojimo dienos taikomi visoms mokamoms valstybinėms pensijoms, nepriklausomai nuo to, ar jos buvo paskirtos iki 2019 m. liepos 1 d., ar po šios datos.

11.       Atsakovai paaiškino, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 13 d. nutarimą Nr. 409 „Dėl darbo užmokesčio statistinės informacijos rinkimo, apdorojimo ir skelbimo kas ketvirtį“ sudarė: už 2019 m. I ketvirtį – 1 262,70 Eur, už 2019 m. II ketvirtį – 1 289,00 Eur. Taigi, vadovaujantis 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 2019 m. liepos–rugsėjo mėnesiais šiame straipsnyje nurodytų pensijų suma negalėjo viršyti 1 469,40 Eur (1 1637 x 1 262,70 Eur), o 2019 m. spalio–gruodžio mėnesiais pensijų suma negalėjo viršyti 1 500,01 Eur (1 1637 x 1 289,00 Eur). Dėl šios priežasties VSDFV Utenos skyrius teisėtai ir pagrįstai 2019 m. liepos–rugsėjo mėnesiais išmokėjo pareiškėjui po 589,64 Eur pareigūnų ir karių pensijos (1 469,40 Eur – 879,76 Eur (senatvės pensijos dydis)), o spalio–lapkričio mėnesiais – po 620,25 Eur pareigūnų pensijos (1 500,01 Eur – 879,76 Eur). Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių pensijos dydis nuo 2019 m. liepos 1 d. nebuvo mažinamas: 2019 m. birželio mėnesį šios išmokėtos pensijos dydis buvo 575,69 Eur, 2019 m. liepos–rugsėjo mėnesiais – 589,64 Eur, o 2019 m. spalio–gruodžio mėnesiais – 620,25 Eur. Atsakovų tvirtinimu, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą mokėti iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio pensiją.

12.       Atsakovai, vertindami pareiškėjo argumentus dėl Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. ir 2001 m. sausio 11 d. nutarimų aiškinimo ir principo lex retro non agit taikymo, pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Atsakovai pabrėžė, kad 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų konstitucingumo klausimas Konstituciniame Teisme nebuvo nagrinėjamas, šios normos Konstitucinio Teismo nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos privalo būti vykdomos. Pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių pensija pagal 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas buvo mokama nuo 2019 m. liepos mėnesio, t. y. nuo įstatymo įsigaliojimo, netaikant šių nuostatų pareiškėjo pareigūnų pensijų, kurios buvo gautos iki 2019 m. liepos 1 d., apskaičiavimui.

II.

14.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo J. G. skundą.

15.       Teismas nustatė, kad VSDFV Utenos skyriaus pateikti pareiškėjo Pensijos bylos Nr. 14823 dokumentai patvirtina, kad pareiškėjui mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri buvo paskirta remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Finansų ir kontrolės departamento 1998 m. spalio 23 d. išvada dėl pensijos paskyrimo už tarnybą, invalidumą Nr. 14823. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 11SP-6065 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų už tarnybą dydžių tvirtinimo“ nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 1 d. pareigūnų ir karių pensijos dydis buvo 6 078,29 Lt (1 760,39 Eur). Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 13 d. Fondo valdybai pateikė skundą, kuriuo ginčijo VSDFV Utenos skyriaus veiksmus dėl jam mokamos pareigūnų ir karių pensijos ribojimo nuo 2019 m. liepos 1 d. Pareiškėjas skunde nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius netinkamai taikė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas, įsigaliojusias 2019 m. liepos 1 d. Pareiškėjas vertino, kad nėra pagrindo remtis aiškinimu, jog Valstybinių pensijų įstatymas buvo pakeistas, atsižvelgus į tai, kad 2019 m. sausio 1 d. buvo pakeisti darbdavio ir darbuotojo mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai, o vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio vidurkį padidinus 1 289 karto, nuo 2019 m. liepos 1 d. valstybinių pensijų ribojimo koeficientas buvo sumažintas tuo pačiu dydžiu iki 1 1637, kadangi valstybė 1998 m. spalio 13 d. įsipareigojo pareiškėjui mokėti pensiją, ne mažesnę nei 1,5 VDU. Pakeitimo įstatymas gali būti taikomas tik tiems asmenims, kurie į pensiją išeina po 2019 m. liepos 1 d., o asmenims, kuriems pensija buvo paskirta iki to laiko, minėtas įstatymas netaikomas. Pareiškėjas prašė mokėti jam iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją, kadangi ją riboti 1 1637 dydžio koeficientu nėra teisinio pagrindo. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, jį atmetė. Fondo valdyba nurodė, kad Pakeitimo įstatymas buvo priimtas, atsižvelgus į tai, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo pakeisti darbdavio ir darbuotojo mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai. Kadangi VDU vidurkis buvo padidintas 1 289 karto, nuo 2019 m. liepos 1 d. valstybinių pensijų ribojimo koeficientas buvo sumažintas tuo pačiu dydžiu iki 1 1637 (1,5 / 1 289). Pabrėžė, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatos reglamentuoja valstybinių pensijų mokėjimo sąlygas, todėl jos nuo įsigaliojimo dienos taikomos visoms mokamoms valstybinėms pensijoms, nepriklausomai nuo to, ar jos buvo paskirtos iki 2019 m. liepos 1 d., ar po šios datos. Fondo valdyba, nurodžiusi Lietuvos statistikos departamento paskelbtus 2019 metų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, konstatavo, kad VSDFV Utenos skyriaus veiksmai, t. y. pareigūnų ir karių pensijos mokėjimas, taikant nuo 2019 m. liepos 1 d. ribojimo koeficientą 1 1637, yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo pareiškėjui mokėti pareigūnų ir karių pensiją, taikant iki 2019 m. birželio 30 d. galiojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą valstybinių pensijų ribojimo koeficientą.

16.       Teismas pažymėjo, kad ginčo dalykas šioje byloje yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinio skyriaus veiksmų, vykdant 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1351 redakcija) nuostatas, teisėtumas ir pagrįstumas.

17.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 4, 7, 8, 10, 23, 25 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 4 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIII-902 1 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX- 110 6, 14, 18, 21, 22, 24 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo Nr. VIII-1509 3,  15,  19,  26 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-1904 2, 3, 6, 8, 13, 15 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 35, 37, 38, 39, 391, 40, 41, 44, 50, 54 straipsnių pakeitimo ir 51, 52, 53 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymo Nr. IX-1541 4, 9, 11 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 5 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo Nr. VIII-450 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-888 1 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 14, 15, 17 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos šeimynų įstatymo Nr. XI-681 12 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo Nr. XII-2604 5, 10, 11 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 6, 16, 17 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų aiškinamuoju raštu (toliau – ir Aiškinamasis raštas) ir sprendė, jog įstatymų leidėjas Pakeitimo įstatymą priėmė valstybėje vykdydamas plačią ir sisteminę reformą, apimančią įvairias sritis, įskaitant ir pensijų sritį. Aiškinamajame rašte teigiama, kad siekiant padidinti darbo rinkos patrauklumą, reformuojama mokesčių sistema (mažinamos socialinio draudimo įmokos, nustatomos socialinio draudimo įmokų lubos, sujungiamos darbdavio ir darbuotojo mokamos socialinio draudimo įmokos), o socialinio draudimo srityje – įskaitant ir pensijų reformą – siekiama užtikrinti teisingesnes socialines garantijas, ypač – finansiškai saugią senatvę, taip pat, kad socialiniame draudime nebeliktų įmokomis nepagrįstų išmokų.

18.       Teismas, įvertinęs, kad 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų konstitucingumo klausimas Konstituciniame Teisme nebuvo nagrinėjamas, šios normos Konstitucinio Teismo nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, padarė išvadą, kad VSDFV Utenos skyrius privalėjo jas vykdyti.

19.       Teismas pažymėjo, kad atsakovai atsiliepimuose pateikė pareiškėjui ginčo laikotarpiu mokėtos pensijos dydžių apskaičiavimus, atliktus remiantis Lietuvos statistikos departamento paskelbtais 2019 metų I ir II ketvirčių VDU dydžiais. Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti atlikto apskaičiavimo teisingumu ir pateiktais pareiškėjui išmokėtos pareigūnų ir karių pensijos dydžiais. Teismas pažymėjo, kad, nežiūrint taikomo valstybinių pensijų ribojimo koeficiento, didėjant Lietuvos statistikos departamento skelbiamo šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų) dydžiui, pareiškėjui išmokamos pareigūnų ir karių pensijos dydis irgi didėjo, ginčo laikotarpiu jis padidėjo nuo 575,69 Eur iki 620,25 Eur.

20.       Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad VSDFV Utenos skyrius pareiškėjui pareigūnų ir karių pensiją 2019 m. liepos–gruodžio mėnesiais laikotarpiu mokėjo pagrįstai ir teisėtai taikydamas nustatytą valstybinių pensijų ribojimo koeficientą 1 1637, o Fondo valdyba, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis pagrįstą Sprendimą, todėl nėra pagrindo šį Sprendimą naikinti, taip pat įpareigoti VSDFV Utenos skyrių iš naujo apskaičiuoti pareiškėjui mokamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir ją išmokėti.

III.

14.       Pareiškėjas J. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) įpareigoti pirmosios instancijos teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2019 m. birželio 28 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. 1-730 3 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai.

14.       Pareiškėjas pažymi, kad, 2018 m. birželio 28 d. priėmus Pakeitimo įstatymą, buvo pakeista Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, kuria (iki šio įstatymo priėmimo) mokamos pensijos dydis nuo 1,5 VDU buvo sumažintas iki 1 1637 VDU dydžio, o įstatymas taikomas iki įstatymo priėmimo paskirtoms pensijoms. Priėmus minėtą materialiosios teisės normą, įtvirtintas principas, kad įstatymas galioja atgal.

15.       Pareiškėjo nuomone, negalima sutikti su teismo išvada, kad pensijos mokėjimas nuo 2019 m. liepos 1 d. realiai nebuvo sumažintas, kadangi apskaičiuojant pensiją buvo taikomas 1 1637 VDU. Pareiškėjas teigia, kad turėtų būti taikoma 1,5 VDU. Pagal įstatymą VDU pokyčių priežastys neturi reikšmės, o pensijos dydis buvo susietas su VDU, kurį skelbia Lietuvos statistikos departamentas.

16.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsakė į jo teisinius argumentus, o kilus abejonėms dėl byloje taikyto įstatymo atitikties Konstitucijai bylos nagrinėjimo nesustabdė ir nesikreipė į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai nekeltų abejonių.

17.       Pareiškėjas teigia, kad iš bylos aplinkybių, pareiškėjo išdėstytų argumentų, Konstitucinio Teismo ir teismų suformuotos praktikos bei bylą nagrinėjusio teismo sprendimo argumentų matyti, kad teismui kilo pagrįstų abejonių dėl įstatymo atitikties Konstitucijai. Anot pareiškėjo, vien tai, kad pažeistas principas, kad įstatymas negalioja atgal, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

18.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

19.       VSDFV Utenos skyrius pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir pažymi, jog pareiškėjui pareigūnų ir karių pensijos dydis nuo 2019 m. liepos 1 d. nebuvo mažinamas: 2019 m. birželio mėnesį šios išmokėtos pensijos dydis buvo 575,69 Eur, 2019 m. liepos–rugsėjo mėnesiais – 589,64 Eur, o 2019 m. spalio–gruodžio mėnesiais – 620,25 Eur. Todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir mokėti iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio pareigūnų pensiją nėra teisinio pagrindo.

20.       VSDFV Utenos skyrius pažymi, kad 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų konstitucingumo klausimas Konstituciniame Teisme nebuvo nagrinėjamas ir šios normos Konstitucinio Teismo nėra pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai, todėl yra privalomos vykdyti.

21.       VSDFV Utenos skyrius remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, ir pažymi, jog būtina sąlyga pareiškėjui neva padarytos turtinės žalos atlyginimui tenkinti yra valstybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumo konstatavimas. Anot atsakovo, VSDFV Utenos skyrius, kaip valstybinę pensiją mokanti institucija, tinkamai taikė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą pensijos dydžio ribojimo koeficientą ir nėra pagrindo iš naujo apskaičiuoti pareiškėjui mokamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir ją išmokėti. VSDFV Utenos skyrius veikė taip, kaip pagal teisės norminius aktus privalėjo veikti. VSDFV Utenos skyrius, vykdydamas jam priskirtas funkcijas ir taikydamas 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pareiškėjui pareigūnų ir karių pensiją 2019 m. liepos–gruodžio mėnesių laikotarpiu mokėjo pagrįstai ir teisėtai taikydamas nustatytą valstybinių pensijų ribojimo koeficientą 1 1637. Fondo valdyba, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis pagrįstą Sprendimą, todėl nėra pagrindo jį naikinti. VSDFV Utenos skyrius, kaip valstybinę pensiją mokanti institucija, tinkamai taikė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą pensijos dydžio ribojimo koeficientą, taigi nėra pagrindo iš naujo apskaičiuoti pareiškėjui mokamą pareigūnų ir karių valstybinės pensiją ir ją išmokėti. Vadinasi, nėra būtinosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl, nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda.

22.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

23.       Fondo valdyba nurodo, jog teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir remdamasis taikomu teisiniu reglamentavimu, nustatė, kad VSDFV Utenos skyrius, vykdydamas jam priskirtą pareigūnų pensijų mokėjimo funkciją ir taikydamas 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuo 2019 m. liepos 1 d. teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo pareigūnų pensiją apskaičiavo taikydamas valstybinių pensijų ribojimo koeficientą 1 1637. Nustatęs, kad VSDFV Utenos skyrius, kaip pareigūnų pensiją mokanti institucija, tinkamai taikė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą pensijos dydžio ribojimo koeficientą, teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo VSDFV Utenos skyrių įpareigoti iš naujo apskaičiuoti pareiškėjui mokamos pareigūnų pensijos dydį.

24.       Fondo valdyba pažymi, jog pareiškėjas skunde teismui nereiškė reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusių Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų konstitucingumo ištyrimo. Pareiškėjo teiginys, jog vien tai, kad pažeistas principas, jog įstatymas negalioja atgal, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, yra tik pareiškėjo niekuo nepagrįsti samprotavimai. Teismui nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies konstitucingumo, todėl teismas pagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą.

25.       Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad: 1) įstatymo, kuris galbūt prieštarauja Konstitucijai, taikymas negalėtų būti administracinio teismo pripažintas pagrįstu ir teisėtu; 2) įstatymai, kurie pasunkina asmenų padėtį, atgal negalioja visais atvejais. Sumažinant mokamos pensijos dydį nuo 1,5 VDU iki 11637 VDU, aiškiai yra pažeidžiamas lex retro non agit principas; 3) atsakovų teigimas, kad realiai pensijos dydis nuo 2019 m. liepos 1 d. nebuvo mažinamas, neatitinka susiklosčiusios situacijos. Anot pareiškėjo, šį argumentai atsakovai susieja su 2019 m. birželio mėnesio išmokomis ir teigia, kad už liepos mėnesį išmokos dydis nesumažėjo pinigine apimtimi, tačiau atsakovai savo atsiliepimuose į apeliacinį skundą nenurodo, kad tuo laiku padidėjo VDU, nuo kurio buvo skaičiuojamas 1 1637 VDU, o 1,5 VDU turėtų būti skaičiuojamas nuo Lietuvos statistikos departamento paskelbto mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje.

        Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

26.       Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje tvirtino, jog skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. birželio 28 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo Nr. 1-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1351 taikymas neatitinka teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų.

27.       Atsakovas pabrėžė, kad 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies normos Konstitucinio Teismo nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos privalo būti vykdomos.

28.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

29.       Nagrinėjamoje byloje neginčijama nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai veikė pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2018 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.) reikalavimus. Pareiškėjas kelia šios normos konstitucingumo klausimą, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

30.       Konstitucinis Teismas 2021 m. birželio 17 d. sprendimu (toliau – ir Konstitucinis Teismo sprendimas) atsisakė nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, tiek, kiek joje nėra nustatytas draudimas taikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2018 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.) pensijoms, paskirtoms ir pradėtoms mokėti iki 2019 m. liepos 1 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

31.       Konstitucinis Teismas sprendime priminė, kad pagal Seimo 2018 m. birželio 28 d. priimtą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 4, 7, 8, 10, 23, 25 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris, išskyrus tam tikras išimtis, įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., dalis darbdavio lėšomis iki tol mokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų yra priskaičiuojamos prie darbuotojų atlyginimų, todėl šalies ūkio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis nuo 2019 m. sausio 1 d. nominaliai padidėjo 1,289 karto. Atsižvelgiant į šį tik nominalų šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio padidėjimą, siekiant išlaikyti esamus valstybinių pensijų dydžius, Įstatyme buvo nustatytas naujas valstybinių pensijų dydžio bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui dydžio ribojimo koeficientas – 1,1637, t. y. iki tol nustatytojo koeficiento skaitinė vertė tuo pačiu dydžiu (1,289) sumažinta nuo 1,5 iki 1,1637 (1,5/1,289). Tai reiškia, kad, pagal šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio nominalų padidėjimą pakeitus minėto koeficiento skaitinę vertę, asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir pradėta mokėti iki 2019 m. liepos 1 d., valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui realiai nebuvo mažinami.

32.       Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad  nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pagal Konstituciją, be kita ko, jos 23, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, pagal kuriuos draudžiama nepagrįstai sumažinti paskirtas ir mokamas pensijas, turi būti nustatytas pareiškėjo nurodytas draudimas pensijoms, paskirtoms ir pradėtoms mokėti iki 2019 m. liepos 1 d., taikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2018 m. birželio 28 d. redakcija), t. y. joje įtvirtintą paskirtų pensijų dydį ribojantį (bet realiai mokamų pensijų dydžio nesumažinantį) koeficientą.

33.       Konstitucinis Teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėjo prašyme ištirti Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies tiek, kiek jo nurodyta, atitiktį Konstitucijai nėra tyrimo dalyko. Tai, kad prašyme nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą, jeigu jo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

34.       Nagrinėjama byla yra analogiška bylai, kurioje Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, tiek, kiek joje nėra nustatytas draudimas taikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2018 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.) pensijoms, paskirtoms ir pradėtoms mokėti iki 2019 m. liepos 1 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl nurodytų motyvų, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kelti klausimo dėl viešojo administravimo subjektų skundžiamuose Sprendimuose taikytos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2018 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.) konstitucingumo.

35.       Nagrinėjamoje byloje skundžiamas sprendimas priimtas remiantis teisės aktų reikalavimais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šis sprendimas yra teisėtas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Arūnas Dirvonas

                                                        Veslava Ruskan

                                                        Milda Vainienė