Civilinė byla Nr. e2A-1779-232/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10662-2020-8
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5.2
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. L. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja N. L. (toliau – pareiškėja) prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis J. B. L. (taip pat žinomas kaip J. L.), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje iki 1940 06 15 turėjo Lietuvos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 03 11.
2. Pažymėjo, kad juridinę reikšmę turintį faktą būtina nustatyti, nes suinteresuotas asmuo netenkino pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, nurodęs, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui dėl pareiškėjos pilietybės atkūrimo priimti.
3. Nurodė, kad pareiškėjos senelis J. B. L. išvyko iš Lietuvos iki 1990 03 11. Pietų Afrikos Respublikoje (toliau – ir PAR) gimė ir gyvena šio asmens palikuonys, be kita ko, ir pareiškėja. Šias aplinkybes patvirtina Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomas 1921 02 21 keleivių, vykusių į PAR laivu „Briston“, sąrašas, pareiškėjos seneliui išduotas natūralizacijos liudijimas Nr. 13839, patvirtinantis, kad pareiškėjos senelis atvyko į PAR būdamas Lietuvos piliečiu ir gyveno PAR bei tapo PAR piliečiu, pareiškėjos motinos C. E. L. gimimo liudijimas, patvirtinantis, kad pareiškėjos motina gimė PAR (duomenys neskelbtini), o pareiškėjos motinos tėvas yra gimęs Lietuvoje. Nurodytas aplinkybes patvirtina ir pareiškėjos prosenelei R. L. (pareiškėjos senelio J. B. L. motinai) išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas, kuriame yra nurodyta, kad R. L. gimė (duomenys neskelbtini), į pasą įrašyti jos trys vaikai: sūnus M., sūnus N. ir dukra C. B., o taip pat – Jungtinės Karalystės archyve saugomas 1921 09 08 keleivių, vykusių į PAR laivu „Guildford Castle“, sąrašas, kuriame, be kita ko yra įrašyta R. L. ir jos vaikai, nurodyta, kad šie asmenys turi Lietuvos pilietybę. Taip pat – PAR Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018 07 31 pažyma, kuria patvirtinama, kad J. B. L. gimė (duomenys neskelbtini), o jo tėvai yra R. L. ir C. E. L., abu gimę Lietuvoje, ir kad R. L. ir C. E. L. su savo vaikais J. B. L., M. L., N. L. ir C. B. L. atvyko į PAR dvidešimto amžiaus 3-ajame dešimtmetyje.
4. Paaiškino, kad kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą ir Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl informacijos apie jos senelį pateikimo. Lietuvos valstybės istorijos archyvas informavo, kad (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės 1900-1915 metų metrikų saugoti nėra gavęs, todėl negali išduoti pažymos apie pareiškėjos senelį ir jo tėvus. Lietuvos centrinis archyvas informavo pareiškėją, kad dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos senelio gyvenimą (duomenys neskelbtini), dokumentų, patvirtinančių jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, ir dokumentų, patvirtinančių šio asmens Lietuvos pilietybės netekimą, Lietuvos centriniame archyve nerasta, Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 metų dokumentai į Lietuvos centrinį archyvą saugojimui neperduoti.
5. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - suinteresuotas asmuo) atsiliepimu su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėja neišnaudojo visų galimybių dėl dokumentų gavimo prašomam juridiniam faktui patvirtinti, nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Pažymėjo, kad nėra konstatavęs, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelis turėjo Lietuvos pilietybę. Pareiškėja teismui pateikė daugiau dokumentų, nei buvo pateikusi suinteresuotam asmeniui kartu su prašymu dėl pilietybės atkūrimo. Pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka pateikus minėtus dokumentus suinteresuotam asmeniui, suinteresuotas asmuo galės tęsti pareiškėjos prašymo nagrinėjimą. Suinteresuotam asmeniui nustačius, kad duomenų dėl J. B. L. išvykimo iš Lietuvos iki 1990 metų pakanka, juridinio fakto nustatymas teisme nebūtų reikalingas. Pareiškėjos prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 445 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, t. y., kad teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių įrodymų.
6. Nurodė, kad pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjos senelis iki 1940 06 15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ar buvo asmenų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 06 15, palikuonis. Pareiškėjos pateiktame 1921 02 21 keleivių, vykusių į PAR, sąrašo vertimas į lietuvių kalbą yra netikslus – anglų kalba stulpelio viršuje yra parašyta „country of which citizen or subject“, kas lietuviškai reiškia „valstybė, kurios pilietis ar subjektas“ (pvz., asmuo be pilietybės, užsienietis), todėl nurodyti dokumentai neįrodo, kad pareiškėjos nurodyti asmenys turėjo Lietuvos pilietybę. Pareiškėjos pateiktame PAR išduotame natūralizacijos liudijime yra netiksliai išverstas žodis „nationality“, kuris lietuvių kalba reiškia ne pilietybę, o tautybę. Be to, (duomenys neskelbtini) metais Lietuvos Respublika neegzistavo, todėl pareiškėjos senelio gimimas Lietuvoje (duomenys neskelbtini) metais nesuteikė jam Lietuvos pilietybės. Natūralizacijos liudijime yra nurodytas J. L., gimęs (duomenys neskelbtini) metais, o ne J. B. L.. Be to, pareiškėjos motinos gimimo liudijime nurodyta, kad jos tėvas yra J. B. L., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, kas reiškia, kad J. B. L. yra gimęs (duomenys neskelbtini) metais. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad J. B. L. ir J. L. nėra tas pats asmuo. Natūralizacijos liudijime taip pat nurodyta, kad J. L. motina yra R. B., o pareiškėjos pateiktame jos senelio užsienio pase nurodyta, kad pareiškėjos senelio motina yra R. L.. Byloje nėra įstatymo nustatytų reikalavimų atitinkančių dokumentų, patvirtinančių R. L. vardo ir pavardės keitimo faktą. Be to, J. B. L. nėra įrašytas į R. L. pasą kaip jos sūnus. Teigė, kad Johanesburgo Beth-Din sprendimas negali būti vertinamas nei kaip teismo sprendimas, nei kaip archyvinis dokumentas. Nurodytas sprendimas laikytinas institucijos nuomone, tačiau teismui nėra pateikti duomenys, kokiu pagrindu ši nuomonė buvo suformuota.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos N. L., gimusios (duomenys neskelbtini), senelis J. B. L. (taip pat žinomas kaip J. L.), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 06 15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 03 11.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į suinteresuotą asmenį, prašydama atkurti jai Lietuvos pilietybę, tačiau, gavusi iš suinteresuoto asmens atsakymą, kad jos pateiktas pareiškimas yra su trūkumais, pareiškėja trūkumų nešalino. Nurodė, kad teismui pateiktame atsiliepime į pareiškimą, suinteresuotas asmuo prašė atmesti pareiškimą kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Teismo vertinimu, pareiškėjos sprendimas kreiptis į teismą nesukėlė padarinių, kurių siekiama išvengti CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintu draudimu, todėl pareiškimą palikus nenagrinėtą nebūtų pasiekti civilinio proceso įstatymuose iškelti tikslai. Atsižvelgęs į tai, teismas suinteresuoto asmens argumentus dėl pareiškimo palikimo nenagrinėtu pripažino teisiškai nepagrįstais.
9. Teismas iš byloje esančio gimimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų nustatė, kad pareiškėjos motina yra C. E. L., gimusi (duomenys neskelbtini), kurios mergautinė pavardė – L., pareiškėjos motinos tėvu jos gimimo liudijime įvardijamas J. B. L., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, gimęs Lietuvoje. Nurodė, kad iš laivu „Briston“ į PAR 1921 02 11 išvykusių keleivių sąrašo išrašo matyti kad jame užfiksuota jog į PAR išvyko Lietuvos piliečiai E. L., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, ir J. B. L., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Pietų Afrikos Sąjungos Britų pilietybės Sąjungoje natūralizacijos ir svetimšalių įstatų 1926 metų akte, Nr. 13839 užfiksuota, kad PAR piliečiu tapo J. L., gimęs (duomenys neskelbtini), kurio tėvais yra E. L. ir R. B.. R. L. užsienio pase Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. L., yra gimusi (duomenys neskelbtini), iki 1921 metų gyvenusi (duomenys neskelbtini), o ją lydi sūnūs M. (duomenys neskelbtini), N. (duomenys neskelbtini) ir dukra C. B. (duomenys neskelbtini).
10. Johanesburgo Beth-Din rašte nurodyta, kad J. B. L. yra C. E. L. ir R. L. sūnus ir kad R. L. ir C. E. L. su vaikais J. B. L., M. L., N. L. ir C.-B. L. XX amžiaus 3-ajame dešimtmetyje atvyko į PAR iš Lietuvos, turėdami Lietuvos pilietybę.
11. Pažymėjo, kad duomenų apie R. L., J. B. L., E. L. gyvenimą Lietuvoje ir turėtą Lietuvos pilietybę Lietuvos archyvuose nėra todėl, kad Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 metų dokumentai į archyvą saugoti neperduoti.
12. Teismas padarė labiau tikėtina išvadą, kad pareiškėjos nurodyti duomenys apie jos protėvius yra teisingi. Nurodė, kad iš pareiškėjos pateiktos duomenų bazės „JewishGen“ momentinės ekrano kopijos duomenų matyti, kad hebrajiškas vardas „R.“ angliškai gali būti rašomas kaip „R.“ ar „R.“, todėl, atsižvelgiant į tai, kad PAR viena iš valstybinių kalbų yra anglų kalba, R. L. vardas PAR išduotuose dokumentuose galėjo būti rašomas pagal anglų kalbos gramatiką. Iš „Bristol“ keleivių sąrašo nustatė, kad į PAR išvyko Lietuvoje gyvenęs E. L. su sūnumi J. B. L., o iš byloje esančio natūralizacijos liudijimo nustatė, kad PAR pilietybė yra suteikta J. L., kuris atvyko iš Lietuvos (duomenys neskelbtini), ir kurio tėvas yra E. L.. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti labiau pagrįstą išvadą, kad J. L. ir J. B. L. yra vienas ir tas pats asmuo, kadangi šio asmens tėvu yra E. L., asmuo atvyko į PAR iš Lietuvos. Iš pateikto J. L. natūralizacijos liudijimo matyti, kad šio asmens profesija yra laikrodžių gamintojas ir juvelyras, o iš „Bristol“ keleivių sąraše esančios informacijos matyti, kad E. L. taip pat yra laikrodžių gamintojas, kas galėtų reikšti, kad J. B. sekė tėvo E. pėdomis ir pasirinko tą pačią profesiją, kuriai reikia specialių įgūdžių. Teismas padarė labiau pagrįstą išvadą, kad į R. L. pasą J. B. L. nebuvo įrašytas todėl, kad tuo metu jis jau buvo PAR.
13. Nurodė, kad britų anglų kalboje žodis „nationality“ reiškia ne tik tautybę, bet ir pilietybę. Teismas konstatavo, kad yra labiau tikėtina, jog J. B. L. iki išvykimo iš Lietuvos turėjo Lietuvos pilietybę, nei kad šis asmuo jos neturėjo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą atmesti.
15. Nurodė, kad teismas patenkino pareiškėjos pareiškimą, nepaisant to, kad pagrindiniai duomenys prieštaravo šalutiniams duomenims.
16. Atkreipė dėmesį, kad PAR išduotame natūralizacijos liudijime Nr. 13839 (patvirtintame notaro) yra nurodyta, kad pareiškėjos senelis J. L. gimė (duomenys neskelbtini). C. E. L. (pareiškėjos motinos), gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijime nurodyta, kad jos tėvas yra J. B. L. (duomenys neskelbtini), vadinasi pareiškėjos senelis J. B. L. gimė (duomenys neskelbtini) metais. PAR išduotame natūralizacijos liudijime Nr. 13839 yra nurodyta, kad J. L. motina yra R. B., tuo tarpu 1921 06 28 išduotame Lietuvos Respublikos užsienio pase Nr. 6981 nurodyta, kad pareiškėjos senelio J. B. L. motina yra R. L.. Šie duomenys (oficialių valstybės institucijų išduoti dokumentai) leidžia pagrįstai manyti, kad J. B. L. ir J. L. nėra tas pats asmuo, R. B. ir R. L. nėra tas pats asmuo.
17. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad J. B. L. tėvai turėjo Lietuvos pilietybę, nes natūralizacijos liudijime buvo nurodyta J. B. L. tėvų tautybė, o ne pilietybė. Taip pat pirmosios instancijos teismas remdamasis tik natūralizacijos liudijimu, klaidingai konstatavo, kad J. B. L. tėvas E. L. turėjo nuolatinį darbą Lietuvoje. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio, 3 punkto pagrindu asmuo galėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu jeigu ne mažiau kaip dešimt metų gyveno Lietuvos Respublikoje ir turėjo: arba nuosavą nekilnojamą turtą arba nuolatinį darbą. Natūralizacijos liudijime buvo nurodyta tik E. L. profesija, kurią jis pats deklaravo atvykęs į PAR. Natūralizacijos liudijimas nėra įrodymas, kad E. L. turėjo nuolatinį darbą Lietuvoje.
18. Pažymėjo, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismui nepateikė nei tiesiogiai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis), nei netiesiogiai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis) Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 06 15 patvirtinančių dokumentų. Teigė, kad natūralizacijos pažymėjimas yra nepakankamas įrodymas Lietuvos Respublikos pilietybės faktui nustatyti, o pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymą, jo pakankamumą ir jo įrodomąją reikšmę. Atkreipė dėmesį, kad pilietybė yra nuolatinis ir tęstinis ryšys tarp asmens ir valstybės, todėl šiam ryšiui patvirtinti turėtų būti bent vienas Lietuvos Respublikoje išduotas dokumentas.
19. Nurodė, kad pareiškėjos atstovas nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kuri imperatyviai nustatyta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėjos atstovas iš pradžių turėjo kreiptis teisės aktų nustatyta tvarka į Migracijos departamentą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir tik Migracijos departamentui priėmus sprendimą, kad dokumentų nepakanka dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kreiptis į teismą dėl tokių duomenų nustatymo. Pareiškėjos atstovas nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, todėl pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėjo būti paliktas nenagrinėtu.
20. Nurodė, kad pareiškėja pirmos instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad pareiškėja negali gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą – nepateiktas susirašinėjimas su Beth-din. Pareiškėja neišnaudojo visų galimybių dėl dokumentų gavimo prašomam juridiniam faktui patvirtinti. Pirmosios instancijos teismas padarė nemotyvuotą prielaidą, kad pareiškėjos senelis J. B. L. iki 1940 06 15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 03 11.
21. Pareiškėja N. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
22. Nurodė, kad pateiktame 1921 02 21 keleivių, vykusių į PAR laivu, pavadinimu „Briton“, sąraše pareiškėjos senelio vardas ir pavardė nurodomi kaip J. B. L., o pareiškėjos senelio tėvo (pareiškėjos prosenelio) vardas – E. L.. Minėtame keleivių sąraše nurodyta, kad pareiškėjos senelio J. B. L. amžius kelionės metu buvo (duomenys neskelbtini) metų, taigi gimimo metai yra apie (duomenys neskelbtini) metai. Pareiškėjos senelio natūralizacijos liudijime Nr. 13839 pareiškėjos senelio vardas, gimimo data ir vieta nurodyti kaip J. L., gim. (duomenys neskelbtini), o jo tėvo vardas ir pavardė – E. L.. Pareiškėjos turimame jos prosenelės R. L. Lietuvos Respublikos užsienio pase nurodyta, kad jos gyvenamoji vieta – taip pat (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos motinos C. E. L., gimusios (duomenys neskelbtini), gimimo liudijime jos tėvo (pareiškėjos senelio) vardas nurodytas kaip J. B. L., gim. Lietuvoje, amžius – (duomenys neskelbtini) metai, taigi gimimo metai yra apie (duomenys neskelbtini). Johanesburgo Beth-Din 2018 07 31 pažyma patvirtinama, jog C. E. L. tėvas, o pareiškėjos senelis yra J. B. L., gimęs (duomenys neskelbtini), jo tėvai yra R. L. ir C. E. L., gimę Lietuvoje bei, kad R. L. ir C. E. L. atvyko į PAR su vaikais – J. B. L., M. L., N. L. ir C.-B. L.. Teigė, kad J. L. (kuriam PAR buvo išduotas natūralizacijos liudijimas Nr. 13839) ir J. B. L. (kuris nurodytas kaip tėvas C. E. L. (gim. (duomenys neskelbtini) PAR) gimimo liudijime yra vienas ir tas pats asmuo – pareiškėjos senelis.
23. Nurodė, kad R. L. ir R. L. (mergautinė pavardė B.) yra vienas ir tas pats asmuo. Pareiškėjos 2019-09-16 oficialus pareiškimas patvirtina, jog jos prosenelė buvo R. L.. Pareiškėjos senelio natūralizacijos liudijime nurodyta, kad pareiškėjos senelio tėvai yra E. L. ir R. B. (mergautinė pavardė). Natūralizacijos liudijime nurodoma pareiškėjos prosenelio pavardė L. suponuoja išvadą, kad pareiškėjos prosenelės santuokinė pavardė taip pat buvo L. Johanesburgo Beth-Din 2018 07 31 pažyma patvirtina, kad R. L. yra pareiškėjos senelio J. B. L. motina – t. y. pareiškėjos prosenelė.
24. Paaiškino, kad pareiškėjos senelio natūralizacijos liudijime nurodyta, kad natūralizacijos liudijimas išduotas PAR pagal 1926 metų Britų pilietybės Sąjungoje Natūralizacijos ir Svetimšalių statuso įstatymą. Aiškinant natūralizacijos liudijime naudojamo termino „nationality“ reikšmę būtina atsižvelgti į šio termino reikšmę, kaip ji yra suprantama pagal Jungtinės Karalystės teisę. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Jungtinėje Karalystėje naudojamų sąvokų reikšme ir pagrįstai sprendė, jog sąvoka „nationality“ nagrinėjamame kontekste suprantama kaip „pilietybė“.
25. Nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos senelis gimė (duomenys neskelbtini) bei patvirtina pareiškėjos senelio bei jo tėvų gyvenimo Lietuvoje, turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktą: pareiškėjos senelio motinai R. L. 1921 06 28 išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas Nr. 6981 patvirtina, kad ji gimė (duomenys neskelbtini), kad jos gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini); 1921 02 21 keleivių, vykusių laivu, pavadinimu „Briton“ į PAR, sąrašas, patvirtina, kad pareiškėjos senelis J. B. L. ir jo tėvas E. L. vyko į PAR būdami Lietuvos piliečiais; 1921 09 08 keleivių, vykusių laivu „Guildford Castle“ į PAR, sąrašas patvirtina, kad pareiškėjos senelio motina R. L. kartu su pareiškėjos senelio seserimi ir broliais taip pat vyko į PAR būdami Lietuvos piliečiais; pareiškėjos seneliui PAR išduotame natūralizacijos liudijime Nr. 13839 nurodyta, jog pareiškėjos senelis gimė (duomenys neskelbtini), kad pareiškėjos senelio ir jo tėvų pilietybė yra Lietuvos.
26. Pažymėjo, kad aplinkybės dėl duomenų nepakankamumo buvo konstatuotos Migracijos departamento, todėl tai sudarė sąlygas pareiškėjai kreiptis dėl šių duomenų nustatymo teismo tvarka.
27. Paaiškino, kad Johanesburgo Beth-Din 2018 07 31 išduota pažyma pakartoja ir papildo pareiškėjos senelio natūralizacijos liudijime bei keleivių sąrašuose esančius duomenis apie pareiškėjos senelį bei jo šeimą. Johanesburgo Beth-Din raštai išduoti apie pareiškėjo šeimą yra vertintini kaip tinkami rašytiniai įrodymai.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
29. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.
30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialią konstitucinę doktriną, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais, 1994 04 13 nutarime pilietybę apibūdino taip: pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba.
31. Konstitucinio Teismo 2003 12 30 nutarime išaiškinta, kad pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma. Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai.
32. Tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius. Pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais (Konstitucinio Teismo 2006 11 13 nutarimas).
33. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis).
34. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 06 15 turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 06 15 Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis).
35. Remiantis Pilietybės įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnį, asmenys, iki 1940 06 15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktus: kai asmuo yra, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 03 11, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 03 11 arba yra šių asmenų palikuonis. Pareiškėja byloje įrodinėja, kad yra savo senelio išvykusio iš Lietuvos kartu su jos proseneliu 1921 metais palikuonis.
36. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjos atstovas nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kuri imperatyviai nustatyta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje, kad pareiškėjos atstovas iš pradžių turėjo kreiptis teisės aktų nustatyta tvarka į apeliantą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir tik apeliantui priėmus sprendimą, kad dokumentų nepakanka dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kreiptis į teismą dėl tokių duomenų nustatymo. Apelianto nuomone kadangi pareiškėjos atstovas nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėjo būti paliktas nenagrinėtu. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti.
37. Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reglamentuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 06 15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 06 15 turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.
38. Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 06 15 turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 06 15; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 0615; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 06 15 Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 06 15. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 06 15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 06 15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.
39. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja 2018 09 25 kreipėsi į apeliantą, prašydama atkurti jai Lietuvos Respublikos pilietybę ir gavo jo raštą, kad jos pateiktų dokumentų neužtenka tam, kad Lietuvos Vyriausybės įgaliota institucija t.y. apeliantas jai ne teismo tvarka galėtų atkurti, Lietuvos pilietybę kaip Lietuvos pilietybę turėjusių asmenų palikuonei ir kad pareiškėja turi pateikti visą eilę kitų dokumentų. Todėl remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostatomis numatančiomis, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 06 15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka, laikytina, kad pareiškėja, reikalavimą dėl Pilietybės įstatyme numatytos išankstinės bylos nagrinėjimo tvarkos yra įvykdžiusi.
40. Ta aplinkybė, kad apeliantas nebuvo priėmęs sprendimo atmesti pareiškėjos prašymo, tuo pagrindu, kad trūksta dokumentų, jog pareiškėja yra asmenų iki 1940 06 15 buvusių Lietuvos Respublikos piliečiais palikuonė, laikytina formalia, nesudarančia pagrindo teigti, jog pareiškėja nesilaikė konstatuoti ikiteisminės bylos nagrinėjimo tvarkos, nes faktą apie atitinkamų dokumento trūkumą apeliantas buvo konstatavęs savo atsakyme.
41. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, jog negali gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, neišnaudojo visų galimybių dėl dokumentų gavimo prašomam juridiniam faktui patvirtinti.
42. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių Lietuvos valstybės istorijos archyvo ir Lietuvos centrinio archyvo raštų matyti, kad duomenų apie R. L., J. B. L., E. L. gyvenimą Lietuvoje ir turėtą Lietuvos pilietybę Lietuvos archyvuose nėra todėl, kad (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės 1900 – 1915 metų metrikų knygų Lietuvos valstybės istorijos archyvas nėra gavęs saugoti, o į Lietuvos centrinį archyvą nebuvo perduoti saugoti gyventojų surašymo iki 1940 metų dokumentai. Todėl akivaizdu, jog daugiau oficialių dokumentų, išskyrus tuos, kurie yra išlikę jos šeimos archyve ir užsienio institucijose pareiškėja pateikti negali. Todėl nepakankant duomenų, dokumentų atkurti pilietybės kreipiantis į atitinkamą valstybės instituciją, šis klausimas buvo nagrinėjamas teisme ne ginčo, bet ypatingos teisenos tvarka, pagal CPK V dalies XXVI skyriaus nuostatas. Šio skyriaus 445 straipsnyje numatytos sąlygos reikalingos juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti, numatant, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. CPK 448 straipsnio dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai teismas pripažįsta faktą esant nustatytą, jis turi sprendime nurodyti, kuriam tikslui faktas nustatytas, taip pat turi nurodyti įrodymus, kuriais remiantis faktas pripažintas nustatytu.
43. Nustatydami juridinę reikšmę turinčius faktus skirtingai nei atitinkamos institucijos, teismai įrodymus vertina pagal CPK nustatytas nuostatas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles.
44. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).
45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodymų vertinimo yra itin išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 06 01 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-248/2016 26–27 punktus; ir kt.).
46. Taip pat kasacinio teismo yra nurodyta, kad kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą. Įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra: a) materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos; b) įrodomieji faktai, t. y. įstatymuose nurodyti faktai, kurių pagrindu teismas daro išvadą apie reikšmingų ginčo (bylos) aplinkybių egzistavimą; c) procesinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia procesiniai teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 06 26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015 ir joje nurodytą praktiką).
47. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 09 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008).
48. Nagrinėjamu atveju apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos pateiktų įrodymų vertinimu, remiasi kai, kuriais neatitikimais pareiškėjos pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, kuriais rėmė savo nesutikimą dėl juridinio fakto nustatymo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pavyzdžiui neatitikimais, nurodant pareiškėjos senelio gimimo metus PAR išduotame natūralizacijos liudijime Nr. 13839 (patvirtintame notaro), kuriame nurodyta, kad pareiškėjos senelis senelis J. L. gimė (duomenys neskelbtini), o pareiškėjos motinos C. E. L., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijime nurodyta, kad jos tėvas yra J. B. L. (duomenys neskelbtini) m. ir daro išvadą kad pareiškėjos senelis J. B. L. turėjo būti gimęs (duomenys neskelbtini) metais. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtame gimimo liudijime nėra nurodyti pareiškėjos motinos tėvo ir jos senelio gimimo metai, bet jo amžius (duomenys neskelbtini) metai ir nenurodyta, kad tokio amžiaus pareiškėjos motinos tėvas buvo jai gimstant, be to, nenurodyta ir gimimo liudijimo išdavimo data, todėl neatmestina, kad pareiškėjos motinos tėvo amžius gimimo liudijime buvo nurodytas gimimo liudijimo išdavimo datai, kuri galėjo nesutapti su jos gimimo data.
49. Apeliantas teigia jog PAR išduotame natūralizacijos liudijime Nr. 13839 yra nurodyta, kad J. L. motina yra R. B., o 1921 06 28 išduotame Lietuvos Respublikos užsienio pase Nr. 6981 nurodyta, įvardijama R. L.. Kas apelianto nuomone leidžia manyti, kad J. B. L. ir J. L. nėra tas pats asmuo, R. B. ir R. L. nėra tas pats asmuo, kad natūralizacijos liudijime buvo nurodyta J. B. L. tėvų tautybė, o ne pilietybė, tačiau nėra pateikęs įrodymų ir kad PAR tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą natūralizacijos liudijimuose buvo nurodoma ne asmens pilietybė, kas labiau tikėtina turint galvoje natūralizacijos proceso tikslus, o tautybė, Apeliantas taip pat teigė, jog pirmosios instancijos teismas remdamasis tik natūralizacijos liudijimu, klaidingai konstatavo, kad J. B. L. tėvas E. L. turėjo nuolatinį darbą Lietuvoje. Taip pat nurodė, kad Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio, 3 punkto pagrindu asmuo galėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu jeigu ne mažiau kaip dešimt metų gyveno Lietuvos Respublikoje ir turėjo: arba nuosavą nekilnojamą turtą arba nuolatinį darbą. Natūralizacijos liudijime buvo nurodyta tik E. L. profesija (laikrodžių gamintojas, juvelyras), kurią jis pats deklaravo atvykęs į PAR. Natūralizacijos liudijimas nėra įrodymas, kad E. L. turėjo nuolatinį darbą Lietuvoje.
50. Tačiau akivaizdu, jog faktas, kad E. L. (pareiškėjos senelis), kuris būdamas (duomenys neskelbtini) metų amžiaus į PAR iš Lietuvos atvyko 1921 02 11 kartu su (duomenys neskelbtini) metų amžiaus sūnumi J. B. L. (būsimu pareiškėjos tėvu) gimusiu (duomenys neskelbtini) metais Lietuvoje įrodo, jog labai tikėtina, kad iki išvykimo jis daugiau nei dešimt metų gyveno Lietuvoje ir dirbo pagal profesiją, nes turėjo šeimą kurią turėjo išlaikyti.
51. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja kad pirmosios instancijos teismas kruopščiai ištyrė pateiktus įrodymus, ir išvadas padarė iš jų visumos, tuo tarpu apeliantas savo skundą remia neatitikimais kiekviename apie šimto metų senumo rašytiniame įrodyme atskirai.
52. Kaip vienu iš įrodymų nustatant apeliaciniu skundu ginčijamą juridinį faktą, teismas pagrįstai rėmėsi byloje pateiktu laivu „Briston“ į PAR 1921 02 11 išvykusių keleivių sąrašo išrašu, iš kurio matyti, kad į PAR išvyko Lietuvos piliečiai E. L., (duomenys neskelbtini) amžiaus, ir J. B. L (duomenys neskelbtini) amžiaus. Iš byloje esančio Pietų Afrikos Sąjungos Britų pilietybės Sąjungoje natūralizacijos ir svetimšalių įstatų akto, 1926 Nr. 13839 duomenų nustatė, kad PAR piliečiu tapo J. L., gimęs (duomenys neskelbtini), kurio tėvais yra E. L. ir R. B. (mergautinė pavarde). Rėmėsi teismui pateikto R. L. užsienio pasas Nr. 6981, duomenimis, kad R. L. yra gimusi Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), iki 1921 metų gyveno (duomenys neskelbtini), o ją lydi sūnūs M. (duomenys neskelbtini), N. (duomenys neskelbtini) ir dukra C. B. (duomenys neskelbtini). Taip pat kaip paprastu rašytiniu įrodymu pagrįstai vadovavosi Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) raštu, kuriame nurodoma, kad J. B. L. yra C. E. L. ir R. L. sūnus ir kad R. L. ir C. E. L. su vaikais J. B. L., M. L., N. L. ir C.-B. L. XX amžiaus 3-ajame dešimtmetyje atvyko į PAR iš Lietuvos, turėdami Lietuvos pilietybę. Teismas taip pat pagrįstai atmetė apelianto atsiliepime keltas abejones, ar J. B. L. ir J. L. yra vienas ir tas pats asmuo, taip pat, ar R. L. ir R. L. yra vienas ir tas pats asmuo ir priėjo labiau tikėtinos išvados, kad pareiškėjos nurodyti duomenys apie jos protėvius yra teisingi tokios išvados teismas priėjo remdamasis ir pareiškėjos pateiktos duomenų bazės „JewishGen“ momentine ekrano kopija, kurioje matyti, kad hebrajiškas vardas „R.“ angliškai gali būti rašomas kaip „R.“ ar „R.“, ir, atsižvelgęs, kad PAR viena iš valstybinių kalbų yra anglų kalba, konstatavo, kad logiška, jog R. L. vardas PAR išduotuose dokumentuose galėjo būti rašomas pagal anglų kalbos gramatiką.
53. Suinteresuoto asmens argumentus dėl to, kad R. L. užsienio pase kaip jos sūnus nėra įrašytas J. B. L., teismas atmetė iš bylos duomenų nustatęs, kad R. L. su vaikais M., N. ir C. B. išvyko į PAR 1921 09 08, septyniais mėnesiais vėliau nei jos sūnus J. B. L. ir sutuoktinis E. L., kurie išvyko į PAR 1921 02 11. Iš byloje esančios vizos Nr. 10223 duomenų teismas nustatė, kad R. L. viza buvo išduota važiuoti į Afriką, pas šeimyną. Teismas sutiko su pareiškėjos paaiškinimu, kad pareiškėjos prosenelės R. L. užsienio pase nebuvo įrašytas nei sutuoktinis, pareiškėjos prosenelis E. L. nei sūnus B. J. L., pareiškėjos senelis, nes tuo metu jie jau buvo PAR, o kiti pareiškėjos prosenelių vaikai į jos užsienio pasą buvo įrašyti dėl to, kad jie kartu su R. L. išvyko į PAR iš Lietuvos vėliau 1921 09 08.
54. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 10 27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011).
55. Apeliacinės instancijos teismas Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, pasisakė dėl kiekvieno jų įrodomosios reikšmės. Tiek skundžiamo pirmosios apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, tinkamai bei visapusiškai ištyrė ir įvertino pareiškėjo ir suinteresuoto asmens paaiškinimus ir byloje pateiktus įrodymus, padarė teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai įvertinti ne taip, kaip juos vertina apeliantas, nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei sprendimo nepagrįstumo.
56. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės procesinės teisės normas reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
57. Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie skundžiamų procesinių sprendimų teisėtumui įtakos neturi.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėja Liuda Uckienė