Administracinė byla Nr. eI-1351-629/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04167-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Margaritos Stambrauskaitės ir Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo V. K. (V. K.) atstovei advokato padėjėjai Gintarei Demir,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Radvilei Bajelytei,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovei Agnei Karalienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 18–23) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2016 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. (15/2-1)3I-1367(00221) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui V. K. ir dėl draudimo Rusijos Federacijos piliečiui V. K. atvykti į Lietuvos Respubliką“ bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. rugpjūčio 9 d. tuo pagrindu, kad yra UAB „Fabela“ akcininkas ir ketina šioje bendrovėje dirbti direktoriaus pavaduotoju, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su reikiamais dokumentais sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo priimti, tačiau atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakė išduoti leidimą gyventi Lietuvoje ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos, nes Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) vertinimu, pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui bei viešajai tvarkai. Pareiškėjas pabrėžė, jog skundžiamame sprendime atsakovas visiškai nepaaiškino, dėl ko pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad su pertraukomis jis Lietuvos Respublikoje gyveno nuo 2008 m. lapkričio pabaigos, t. y. 8 metus. Visą tą laiką tas pats atsakovas ne kartą išdavė ar pratęsė jam leidimą gyventi Lietuvoje ir jokios pareiškėjo grėsmės neįžvelgė. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad per visą tą laiką, kuomet turėjo leidimus gyventi Lietuvoje, pareiškėjas būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kurie būtų pažeidę Lietuvos Respublikos viešąją tvarką ar būtų kėlę grėsmę valstybės saugumui. Pažymėjo, kad, prieš priimant skundžiamą sprendimą, jis buvo iškviestas į pokalbį su VSD pareigūnu, kurio metu buvo klausiama apie įmonės veiklą, tačiau nei iš pareigūno klausimų, nei kokių kitų jo pasakymų ar teiginių, pareiškėjas nesuprato, kad VSD manymu, jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad skundžiamame sprendime yra visiškai nepaaiškinta, kokie jo pateikti duomenys yra neatitinkantys tikrovės. Migracijos departamentas nurodo tik abstrakčius teiginius, tačiau visiškai jų nepaaiškina, t. y. pareiškėjui iš skundžiamo sprendimo yra visiškai neaišku, kuo remdamasis atsakovas padarė tokias išvadas, todėl sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. reikalavimų. Be to, pareiškėjo nuomone, visiškai nemotyvuotas atsakovo teiginys, kad buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones.

Pabrėžė, jog sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką taip pat argumentuojamas tais pačiais teiginiais, kaip ir sprendimas neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje, taigi atsakovas visiškai nenurodo jokių argumentų, kuo pasireiškia pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui bei viešajai tvarkai bei kokius tikrovės neatitinkančius dokumentus jis pateikė.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 29–37).

Atsakovas nurodė, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas ar keičiamas, jeigu yra bent vienas iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 str. nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų, užsienietis atitinka UTPĮ 26 str. nustatytas leidimo gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra UTPĮ 35 str. 1 d. nurodytų pagrindų, dėl kurių leidimas gyventi užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas. Paaiškino, kad siekdamas nustatyti, ar nėra UTPĮ 35 str. 1 d. nurodytų pagrindų, dėl kurių pareiškėjui gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, išsiuntė paklausimą VSD, kuris savo išvadoje nurodė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui bei viešajai tvarkai, o duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. VSD prašė neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi ir įtraukti pareiškėjo duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 3 metų laikotarpiui. Migracijos departamentas pažymėjo, kad, įvertinęs VSD pateiktą informaciją, kuri yra įslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka, bei kitą surinktą informaciją apie pareiškėją, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos bei įvesti į SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

Atsakovas pabrėžė, jog ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgus į VSD raštą, kuris yra įslaptintas įstatymų nustatyta tvarka. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos, todėl Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis, tačiau atsakovo galimybes sprendime įvardinti konkrečias aplinkybes, taip pat aprašyti atliktą šių aplinkybių vertinimą riboja Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Mano, kad aplinkybė, jog tokio vertinimo eiga nebuvo užfiksuota ginčijamame sprendime, nepaneigia aplinkybės, kad toks vertinimas buvo atliktas. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs galimos grėsmės valstybės saugumui realumą ir tokios grėsmės galimybės akivaizdumą. Ginčijamas sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis. Skundžiamame sprendime nurodyta, kokio dokumento pagrindu priimtas prašomas panaikinti sprendimas, buvo nurodytos ir kitos su pareiškėju susijusios faktinės aplinkybės, todėl tai pripažįstama pakankamu jų motyvavimu. Atsakovo teigimu, VSD yra kompetentingas subjektas vertinant užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, o Migracijos departamentas neturi pagrindo abejoti VSD pateiktomis išvadomis.

Dėl teiginių, kad Migracijos departamentas anksčiau jau buvo išdavęs pareiškėjui ne vieną leidimą laikinai gyventi, atsakovas pažymėjo, jog šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo teigti, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas, įvertinus VSD 2016 m. rugsėjo 27 d. pateiktą informaciją, taigi Migracijos departamentas iki nurodytos datos neturėjo teisinio pagrindo vertinti šiame rašte nurodytą informaciją, kadangi objektyviai šios informacijos nebuvo gavęs.

Atsakovo nuomone, priimant ginčijamą sprendimą, buvo tinkamai įvertintas ir šio sprendimo proporcingumas. Vien tai, kad pareiškėjas atitinka UTPĮ 45 str. įtvirtintą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, savaime nereiškia, kad toks leidimas turėjo būti išduotas. Migracijos departamentas įvertino duomenis apie pareiškėjo anksčiau turėtus leidimus laikinai gyventi, ekonominius, socialinius ryšius su Lietuvos Respublika (šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi), taip pat pareiškėjo galimybes valdyti įmone, jam nesant Lietuvos Respublikoje, bei nustatė, kad nagrinėjamu atveju sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką kaip ribojanti priemonė yra pateisinama, kadangi jos taikymas būtinas siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus, o sprendimu nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, pvz., pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu. Pabrėžė, jog skunde pareiškėjas taip pat niekaip nepaneigė aukščiau minėtų ginčijamo sprendimo išvadų.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog Migracijos departamentas negali remtis vien tik slapta VSD pažyma, atkreipė dėmesį, jog UTPĮ 140 str. 5 d. nustato, kad administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant VSD, Policijos departamentui ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Šiems duomenims netaikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme numatytos nuostatos dėl išslaptinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime (I t., b. l. 134–135) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad palaiko Migracijos departamento išdėstytą poziciją.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė prašė skundą tenkinti, remdamasi skunde išdėstytais argumentais.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2016 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. (15/2-1)3I-1367(00221), kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 45 str. 1 d. 1 p. pagrindu ir su prašymu susijusius dokumentus. Prašyme nurodė, jog yra UAB „Fabela“ akcininkas ir ketina šioje bendrovėje dirbti direktoriaus pavaduotoju (I t., b. l. 39–49).

Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, Migracijos departamentas 2016 m. rugpjūčio 24 d. išsiuntė paklausimą VSD įvertinti, ar pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui (I t., b. l. 136–137).

VSD 2016 m. rugsėjo 27 d. išvadoje Nr. 19-1669 nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui bei viešajai tvarkai, o duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, todėl VSD prašė neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi ir įtraukti jo duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 3 metų laikotarpiui (I t., b. l. 181–182).

Migracijos departamentas, įvertinęs VSD pateiktą informaciją, 2016 m. spalio 6 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (15/2-1)3I-1367(00221) (I t., b. l. 10–14), kuriuo, vadovaudamasis UTPĮ 35 str. 1 d. 1, 2 ir 12 p., 133 str. 1, 3, 4 ir 5 d., 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 str. 1 d., 2 d. pirmąja pastraipa ir 3 d., Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 4, 5, 6, 111, 113 ir 12 p. ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 12, 37.1 ir 38.1 p., nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos bei įvesti į SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

Kaip teisingai pažymėjo Migracijos departamentas, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas ar keičiamas, jeigu yra bent vienas iš UTPĮ 40 str. nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų, užsienietis atitinka UTPĮ 26 str. nustatytas leidimo gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra UTPĮ 35 str. 1 d. nurodytų pagrindų, dėl kurių leidimas gyventi užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nustatė tris UTPĮ 35 str. 1 d. nurodytus pagrindus, dėl kurių pareiškėjui negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai (UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p.), duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 str. 1 d. 2 p.) ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (UTPĮ 35 str. 1 d. 12 p.).

Pažymėtina, kad pagal UTPĮ 4 str. 2 d. užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 82 p. nustatyta, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjamas užsieniečio (vyresnio nei 12 metų) prašymas išduoti leidimą (išskyrus atvejus, kai užsienietis turi galiojantį leidimą laikinai gyventi ir yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje), tai Migracijos departamentas per 5 darbo dienas nuo prašymo išduoti leidimą gavimo Migracijos departamente dienos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui išsiunčia elektroniniu paštu paklausimą, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui.

Šiuo atveju VSD atsakovui pateikė 2016 m. rugsėjo 27 d. išvadą Nr. 19-1669 dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui (I t., b. l. 181–182). Šioje išvadoje, kuri buvo išslaptinta teisminio nagrinėjimo metu, nurodyta, kad pareiškėjas prašydamas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie save, t. y. į klausimą, ar buvo teistas, pareiškėjas atsakė neigiamai, nors VSD pareigūnams prisipažino, kad tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo nuteistas 14 m. laisvės atėmimo. Be to, pareiškėjas buvo nurodęs, kad 2015 m. jis gyveno Rusijoje, tačiau VSD pareigūnams teigė, kad nuo 1999 m. jis nesilankė Rusijoje, nors viešuosiuose informacijos šaltiniuose skelbiama (duomenys – 1998–2000 m.) apie pareiškėjo bei su juo susijusių asmenų siekius įvykdyti sukčiavimus stambiu mastu Rusijoje. Šia veikla domėjosi bei ją užkardė Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba, todėl tikėtina, kad pareiškėjas nevažiuoja į Rusiją, nes bijo šios šalies teisėsaugos institucijų ar kriminalinių struktūrų persekiojimo. VSD išvadoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas prašyme pakeisti leidimą nurodė, kad neturėjo ryšių su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis, tačiau VSD pareigūnams jis teigė, kad baigė karinę mokyklą SSRS ir tarnavo tuometinėse SSRS karinėse pajėgose, turėjo ryšių su SSRS KGB. Be to, prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas teigė, kad Lietuvoje, išskyrus buvusią darbovietę, jokių kitų kontaktų nebuvo, 2015 m. pareiškėjas teigė, kad neturi ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, tačiau VSD duomenimis, pareiškėjas bendravo (tiek 2015 m., tiek anksčiau) ir bendrauja su kitais Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Nors pareiškėjo siekiamo gauti leidimo gyventi Lietuvoje pagrindas – ketinimas užsiimti teisėta veikla, tačiau VSD pareigūnams jis prisipažino, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvoje jis siekia tam, kad galėtų laisvai keliauti po Šengeno zonos šalis. Be to, pareiškėjas negalėjo įtikinamai paaiškinti VSD pareigūnams savo veiklos pobūdžio, pragyvenimo šaltinių, tuo tarpu viešuosiuose informacijos šaltiniuose skelbiama apie pareiškėjo sąsajas su sukčiavimo, pinigų plovimo atvejais įvairiose pasaulio šalyse įvairiu metu. VSD duomenimis, pareiškėjas siekė užmegzti kontaktus su Lietuvos valdžios institucijomis, siūlydamas įgyvendinti nekonkrečius, neaiškaus pobūdžio investicinius projektus Lietuvoje. VSD vertinimu, siūlyti projektai buvo siekis neteisėtai užvaldyti svetimą turtą.

Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, nes minėtame VSD rašte pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 35 str. 1 d. 1 ir 2 p. pagrindais.

Kaip minėta, Migracijos departamentas sprendimą motyvavo ir UTPĮ 35 str. 1 d. 12 p., pagal kurį atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas minėto pagrindo taikymą iš esmės grindžia nelegalios migracijos prevencija, t. y. vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintomis Lietuvos migracijos politikos gairėmis (toliau – Gairės), kuriose nurodyta, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita). Tačiau teismas pažymi, kad nelegali migracija UTPĮ nuostatų prasme pirmiausia yra siejama su neteisėtu atvykimu į Lietuvos Respubliką, neteisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 23 str.) bei neteisėtu gyvenimu Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 39 str.). Iš Aprašo nuostatų matyti, kad išvadą dėl nelegalios migracijos grėsmės teikia Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT). Pagal VSAT vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtinto Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo 9 p. užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė gali kilti, jeigu nustatoma, kad: 1) užsienietis jau buvo nelegaliai atvykęs į Lietuvos Respubliką ir išsiųstas iš jos; 2) užsienietis piktnaudžiavo prieglobsčio procedūra Lietuvoje; 3) užsieniečiui buvo išduota Šengeno viza, kuri buvo panaikinta nustačius, kad užsienietis ją gavo nesąžiningu būdu ar jau būdamas Šengeno erdvėje sukėlė nelegalios migracijos riziką; 4) piktybiškai pažeidinėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką bei buvimo joje tvarką; 5) užsienietis ne kartą kreipėsi į Europos Sąjungos valstybių narių diplomatines tarnybas dėl Šengeno vizos išdavimo, tačiau jam buvo atsisakyta išduoti vizą, nes jis kėlė nelegalios migracijos riziką ar kilo pagrįstų abejonių dėl užsieniečio pateiktų patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo; 6) turimi kriminalinės žvalgybos, ikiteisminio tyrimo duomenys, kad užsienietis susijęs su neteisėtu žmonių gabenimu per valstybės sieną arba turi ryšių su šią nusikalstamą veiką organizuojančiais asmenimis.

Pažymėtina, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas aktyviai siekia įteisinti tolimesnį savo gyvenimą Lietuvoje, duomenų apie VSAT pateiktas išvadas dėl pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės byloje nėra. Teismo vertinimu, atsakovo nurodytos Gairės nėra pagrindas, leidžiantis automatiškai, nustačius, kad pareiškėjas neatitiko vieno iš įstatyme nustatytų pagrindų, leidžiančių pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pritaikyti UTPĮ 35 str. 1 d. 12 p., neatsižvelgus į visas reikšmingas faktines aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, jog tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas yra atskiras UTPĮ 35 str. 1 d. 2 p. nurodytas pagrindas leidimui neišduoti. Teismo vertinimu, atsakovas šiuo atveju neįrodė nelegalios migracijos grėsmės, todėl nepagrįstai ginčijamame sprendime vadovavosi ĮUTP 35 str. 1 d. 12 p. Tačiau, nors Migracijos departamentas nepagristai vadovavosi ir UTPĮ 35 str. 1 d. 12 p., nėra pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, nes šiuo atveju nustatytas UTPĮ 35 str. 1 ir 2 d. nurodytų aplinkybių egzistavimas.

Dėl pareiškėjo teiginių apie skundžiamo sprendimo neatitikimą VAĮ 8 str. reikalavimams teismas pažymi, kad iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jame nėra nurodytos konkrečios aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti grėsmės valstybės saugumui buvimo faktą, neįvardinti konkretūs pareiškėjo klaidingai pateikti duomenys, tačiau pažymėtina, kad VAĮ 8 str. 1 d. norma, įpareigojanti pateikti sprendimo motyvus bei pagrįsti taikomą prievartos priemonę, šiuo atveju turi būti taikoma atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus. Teismo vertinimu, toks ginčijamo sprendimo motyvavimas yra pakankamas, nes ginčijamo sprendimo priėmimo metu VSD pateiktos išvados apie pareiškėją buvo pažymėtos slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, tad tikslios ir konkrečios informacijos, kurios pagrindu padaryta išvada apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui nepateikimas šiuo atveju yra pateisinamas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu minėta informacija yra išslaptinta ir patvirtina VSD bei Migracijos departamento išvadas apie pareiškėjo keliamą grėsmę.

Ginčijamu sprendimu pareiškėjui taip pat uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo sprendimo priėmimo dienos, jo duomenys įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, be to, į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos.

Pažymėtina, kad pagal UTPĮ 133 str. 1 d. užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Jeigu užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, jam gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui (UTPĮ 133 str. 3 d.).

Nagrinėjamu atveju draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas pareiškėjui buvo sutrumpintas iki 3 metų. Pažymėtina, kad pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 12 p. šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Tuo tarpu pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 p., jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui nustatomas 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Kriterijų vertinimo tvarkos 37.1 p. nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui nustatomas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, jeigu jis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai.

Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reglamentavimo, atsižvelgiant į UTPĮ 35 str. 1 d. pagrindu, kuriais pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atsakovas turėjo teisę uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą net 10 metų laikotarpiui, tačiau pareiškėjui buvo pritaikytas pakankamai trumpas 3 metų terminas, nors pareiškėjas ir gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymėtina, kad taikyti 3 metų draudimą siūlė ir VSD. Teismas, be kita ko atsižvelgdamas ir į tai, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie šeiminiai ryšiai, sutinka su atsakovo pozicija, kad toks draudimas yra proporcingas siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Taisyklių 111 p. nustatyta, kad duomenys iš nacionalinio sąrašo teikiami Centrinei Šengeno informacinei sistemai (toliau – C. SIS), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į nacionalinį sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 str. nustatytus pagrindus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas nusprendė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti remdamasis SIS II reglamento 24 str. 1 d., 2 d. pirmąja pastraipa ir 3 d. SIS II reglamento 24 str. 1 d. nustatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. SIS II reglamento 24 str. 2 d. pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad perspėjimas įvedamas, kai 1 d. nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Pagal SIS II reglamento 24 str. 3 d. perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 d. nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo sprendimo priėmimo taip pat laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2016 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. (15/2-1)3I-1367(00221) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 str. 4 d.,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai               Jolita Rasiukevičienė

Margarita Stambrauskaitė

Milda Vainienė