Administracinė byla Nr. eP-28-552/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00359-2022-6

        Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10, 60.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Statybų pliusas“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-886-602/2023 pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Statybų pliusas“ skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas

2.       Pareiškėjas

3.       Pareiškėjas

4.       Pareiškėjas

5.       Pareiškėjas

6.       Atsakovai Administracija ir Administracijos direktorius bendrame atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7.       Atsakovai paaiškino, kad Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 „Dėl Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), 10 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 24 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 31 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu šis parengtas. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“ patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą (toliau – ir 2021 m. Bendrasis planas). Pagal 2021 m. Bendrojo plano sprendinius žemės sklypai (kadastro Nr.  (duomenys neskelbtini) patenka į intensyviai naudojamų želdynų funkcinę zoną, kurioje galimi šie naudojimo būdai: bendrojo naudojimo (miesto, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendrojo naudojimo), atskirųjų želdynų, visuomeninės paskirties, rekreacinės ir susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdas šioje funkcinėje zonoje nenumatytas. Pagal 2021 m. Bendrojo plano sprendinius nėra pagrindo nustatyti žemės sklypams (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ar jų dalims daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdą, nes toks naudojimo būdas prieštarauja 2021 m. Bendrajam planui.

8.       Atsakovai nurodė, kad teisės aktai nenumato, jog pasikeitus žemės sklypo savininkui naujajam savininkui nereikia kreiptis dėl žemės naudojimo būdo nustatymo tuo atveju, jeigu su tokiu prašymu jau buvo pasikreipęs ankstesnis žemės sklypo savininkas, todėl pareiškėjas, siekdamas Žemės sklypų naudojimo būdo nustatymo, turi pateikti atskirą prašymą. Atsakovai teigė, kad bet kokiu atveju, ar pareiškėjas teiktų prašymą dėl naudojimo būdo Žemės sklypams nustatymo, ar siektų naudojimo būdo nustatymo pagal ankstesnio savininko prašymą, atsakovai turėtų taikyti sprendimo priėmimo metu aktualų reguliavimą ir teisės aktų reikalavimus, taip pat, taikytų aktualaus 2021 m. Bendrojo plano sprendinius, pagal kuriuos prašymas negali būti tenkintas.

9.       Atsakovai dėl pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti Administracijos direktorių, laikantis teisinio reguliavimo, žemės sklypams (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti žemės naudojimo būdus arba priimti priešingą motyvuotą sprendimą per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos, pažymėjo, jog toks reikalavimas neatitinka teisės aktų nuostatų, nes Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 4 dalis numato 20 darbo dienų terminą sprendimui priimti, kuris dar gali būti pratęstas 10 darbo dienų.

II.

10.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjo UAB „Statybų pliusas“ skundą ir panaikino Administracijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. A51-129688/21(3.3.15.4E-AD24) dalį, kurioje nuspręsta dėl Žemės sklypų (kadastro (duomenys neskelbtini) naudojimo būdų nustatymo, ir įpareigojo Administracijos direktorių per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2017 m. liepos 10 d. prašymą dėl žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimo būdo. Kitą skundo dalį teismas atmetė.

11.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Administracijos direktorius Sprendimą, kuriuo nenustatė Žemės sklypams žemės naudojimo būdų, iš esmės grindė argumentais, jog Žemės sklypai yra perleisti, o naujasis sklypų savininkas (UAB „Statybų pliusas“) neišreiškė valios dėl naudojimo būdo, todėl nėra pagrindo nustatyti naudojimo būdus pagal buvusių savininkų prašymus. Sprendime taip pat nurodoma, kad netgi tuo atveju, jeigu prašymą pateiktų esamas sklypų savininkas, nebūtų pagrindo nustatyti anksčiau teiktuose prašymuose nurodytus naudojimo būdus, nes pagal 2021 m. Bendrojo plano sprendinius nėra pagrindo nustatyti Žemės ar jų dalims daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdą.

12.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepageidauja teikti naujus prašymus, nes naujo 2021 m. Bendrojo plano sprendiniai, atitinkantys žemės naudojimo būdus, neatitinka pareiškėjo interesų, kadangi net ir dalyje Žemės sklypų nebūtų nustatytas pareiškėjo pageidaujamas daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdas. Pareiškėjo teigimu, pagal buvusių Žemės sklypo savininkų reikalavimo (kurį perėmė pareiškėjas) pateikimo metu galiojusį ir šiuo atveju taikytiną Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 (toliau – ir 2007 m. Bendrasis planas), dalyje Žemės sklypų daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdas yra leistinas.

13.       Teismas nurodė, kad pareiškėjui UAB „Statybų pliusas“ įgijus nuosavybės teises į Žemės sklypus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs pastarosios materialiųjų subjektinių teisių turinį, 2021 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3682-556/2021 dėl reikalavimų, susijusių su žemės sklypais (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pakeitė pareiškėjus Z. L., N. B., J. K. ir V. K. jų teisių perėmėju – pareiškėju UAB „Statybų pliusas“. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.48 straipsnio 2 dalį perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. UAB „Statybų pliusas“ yra minėtų fizinių asmenų materialiųjų subjektyvių teisių, susijusių su ginčo Žemės sklypais, perėmėjas, todėl 2017 m. liepos 10 d. prašyme išreikšta fizinių asmenų valia dėl Žemės sklypo nustatymo būdo atitinka UAB „Statybų pliusas“ valią (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1299-525/2021 57 punktą). Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, jog pasikeitus Žemės sklypų savininkams pareiškėjas laikomas nepareiškęs valios arba privalo naujai reikšti valią dėl Žemės sklypų naudojimo būdo.

14.       Teismas, vertindamas atsakovų teiginius, kad nėra pagrindo nustatyti žemės sklypams (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ar jų dalims daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdą, nes toks naudojimo būdas prieštarauja 2021 m. Bendrajam planui, pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad pagal 2021 m. Bendrąjį planą pareiškėjo prašomas Žemės sklypų naudojimo būdas (daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų) nenumatytas. Tačiau pagal 2007 m. Bendrąjį planą toks naudojimo būdas pareiškėjo Žemės sklypuose buvo leistinas. Teismas, atsižvelgdamas į administracinių bylų teisenoje taikomą principą lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, jog Administracijos direktorius, priimdamas Sprendimą, turėjo vertinti tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas ir įvertinti, ar pagal tuo metu galiojusias 2007 m. Bendrojo plano nuostatas pareiškėjo prašymas dėl Žemės sklypų naudojimo būdo nustatymo atitiko nustatytus reikalavimus.

15.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju susiklostė teisinė situacija, jog 2007 m. Bendrojo plano nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų nustatymo naudojimo būdus, yra pasikeitusios, todėl daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos naudojimo būdas Žemės sklypuose tapo negalimas. Atsižvelgdamas į išskirtinę teisinę situaciją nagrinėjamoje byloje, teismas darė išvadą, kad Žemės sklypų naudojimo būdo nustatymo klausimas turi vykti pagal 2007 m. Bendrojo plano nuostatas. Kitu būdu aiškinant teisę, būtų paneigta pareiškėjo pažeistų teisių ir teisėtų interesų konstitucinė teisminė gynyba. Dėl nurodytų priežasčių teismas panaikino Administracijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. A51-129688/21(3.3.15.4E-AD24) dalis, kurioje nuspręsta dėl žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimo būdų nustatymo, ir įpareigojo Administracijos direktorių priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo prašymo. Teismas vertino, kad pareiškėjo prašomas penkių darbo dienų terminas sprendimui įvykdyti yra pakankamas terminas priimti naują sprendimą dėl Žemės sklypų naudojimo būdų nustatymo, nes Žemės sklypų naudojimo būdų nustatymo klausimas buvo nagrinėjamas jau tris kartus, atsakovai yra gerai susipažinę su būtinais dokumentais bei faktinėmis aplinkybėmis.

III.

16.       Atsakovai Administracija ir Administracijos direktorius apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

17.       Atsakovai nurodė, kad vienas iš argumentų, kuriuo grindžiamas Administracijos direktoriaus Sprendimas, buvo tas, jog Žemės sklypai yra perleisti, o naujasis sklypų savininkas neišreiškė valios dėl naudojimo būdo nustatymo, todėl nustatyti naudojimo būdus pagal buvusių savininkų prašymus nėra pagrindo. Atsakovai tokią išvadą padarė vadovaudamiesi Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 9 punkto nuostatomis, kuriose nenustatyta, kad pasikeitus žemės sklypo savininkui pastarojo pateiktas prašymas nustatyti žemės sklypo naudojimo būdą nagrinėjamas toliau, vertinant, jog tokį prašymą pateikė naujasis žemės sklypo savininkas. Šie teisės aktai taip pat nenumato, kad vieno žemės sklypo savininko išreikšta valia dėl žemės sklypo naudojimo būdo pereina naujam žemės sklypo savininkui. Tokių teisės akto nuostatų nenurodė nei pareiškėjas, nei pirmosios instancijos teismas. Atsakovai akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kad žemės naudojimo paskirties ir būdo keitimo teisinis reguliavimas pasižymi imperatyvumu, todėl negali būti taikomas kitaip, negu betarpiškai įvirtinta teisės aktuose.

18.       Atsakovų manymu, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog pasikeitus Žemės sklypų savininkams pareiškėjas laikomas pareiškusiu savo valią ir neprivalo naujai reikšti valios dėl Žemės sklypų naudojimo būdo nustatymo, šių savo išvadų tinkamai nepagrindė, t. y. teismas nenurodė jokių teisės aktų nuostatų, kurios expressis verbis (tiesiogiai) nustatytų, jog žemės sklypų naudojimo būdo nustatymo procese pasikeitus žemės sklypų savininkams toliau dėl tų žemės sklypų naudojimo būdų nustatymo sprendžiama ne pagal naujų žemės sklypų savininkų valią, bet pagal ankstesnių žemės sklypų savininkų išreikštą valią.

19.       Atsakovai teigė, kad teismas netinkamai aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3682-556/2021, kurioje buvo spręstas klausimas dėl procesinių teisių perėmimo. Pasak atsakovų, procesinis teisių perėmimas yra proceso teisės, o ne materialiosios teisės institutas, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė tik dėl procesinių teisių perėmimo konkrečioje administracinėje byloje, o ne Administracijoje pradėtame procese. Procesinių teisių konkrečioje administracinėje byloje perėmimas savaime nereiškia, jog pareiškėjas procesines teises perėmė ir visuose kituose vykstančiuose procesuose.

20.       Atsakovai nurodė, kad teismas netinkamai aiškino CK 4.48 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pareiškėjas, įsigydamas ginčo Žemės sklypus, gavo teisę kreiptis dėl naudojimo būdu nustatymo, t. y. iš daikto kylančią teisę, bet ne teisę į ankstesnių ginčo sklypų savininkų jau pateiktus prašymus, kuriuose išreikšta būtent tų asmenų asmeninė valia dėl tolimesnio ginčo sklypų naudojimo. Žemės sklypų įsigijimas ir valios dėl sklypų naudojimo būdų nustatymo išreiškimas negali būti sutapatinamas. Žemės sklypų naudojimo būdas keičiamas pagal tų žemės sklypų savininkų prašymus. Taigi Administracija, nustačiusi, kad prašymai pateikti asmenų, kurie nebėra Žemės sklypų savininkai, o naujas Žemės sklypų savininkas neišreiškė valios nustatyti žemės sklypų naudojimo būdą, pagrįstai ir teisingai priėmė Sprendimą.

21.       Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog ginčo Žemės sklypuose leidžiamas daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdas, yra nepagrįstas ir neteisingas, neatitinkantis anksčiau vykusiuose bylose pateiktų išaiškinimų ir atsakovų nuoseklios pozicijos. Nei pagal 2021 m. Bendrąjį planą, nei pagal 2007 m. Bendrąjį planą daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdas Žemės sklypuose nebuvo galimas. Pagal ankstesnįjį 2007 m. Bendrąjį planą toks naudojimo būdas ginčo teritorijoje buvo neskatinamas.

22.       Atsakovai nurodė, kad dėl administracinio akto teisėtumo gali ir turi būti sprendžiama pagal jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Pasak atsakovų, bet kokiu atveju, ar pareiškėjas teiktų prašymą dėl naudojimo būdo ginčo Žemės sklypams nustatymo, ar siektų naudojimo būdo nustatymo pagal ankstesnio savininko prašymą, vis tiek Administracija turėtų taikyti sprendimo priėmimo metu aktualų reguliavimą ir teisės aktų reikalavimus, taikyti sprendimo priėmimo metu aktualaus 2021 m. Bendrojo plano sprendinius. Pareiškėjas savo teises galėjo ginti dalyvaudamas bendrojo plano rengimo procese, nesutikdamas su bendrojo plano sprendiniais, tačiau jis to nedarė. Taip pat pareiškėjas, įsigydamas ginčo Žemės sklypus, žinojo ir suprato, kad jau galioja naujasis 2021 m. Bendrasis planas, todėl jis negali reikalauti, kad jo atžvilgiu būtų taikomas nebegaliojantis 2007 m. Bendrasis planas. Pareiškėjas negali turėti teisėto lūkesčio, kad ginčo Žemės sklypų naudojimo būdas bus nustatytas jam ne tik nepateikus naujo prašymo, tačiau ir pagal nebegaliojantį 2007 m. Bendrąjį planą.

23.       Pareiškėjas

24.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi CK 4.48 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisykle, pagal kurią teisių perdavimo būdu naujasis savininkas (šiuo atveju pareiškėjas) įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas. Taip pat teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas perėmė reikalavimą materialiojoje teisėje, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs pareiškėjo materialiųjų subjektinių teisių turinį, 2021 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3682-556/2021 nusprendė taikyti procesinio teisių perėmimo institutą, kadangi yra įvykęs materialiųjų teisių perėmimas.

25.       Pagal CK 4.48 straipsnio 2 dalį naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas. Taigi, pareiškėjo manymu, jei buvęs daikto (turto) savininkas pareiškė prašymą dėl žemės naudojimo būdų nustatymo Žemės sklypams, tai naujasis daikto savininkas perima reikalavimo teisę pagal tą prašymą dėl žemės naudojimo būdų nustatymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2021 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3682-556/2021 pakeisdamas ankstesnius savininkus pareiškėju, tuo pačiu pripažino, kad pareiškėjas perėmė jų materialiąsias teises, ir kad pareiškėjas reiškia tą patį reikalavimą dėl žemės naudojimo būdų nustatymo.

26.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrindė, kodėl jis daro išvadą, jog turi būti taikomas ne 2021 m. Bendrasis planas, o 2007 m. Bendrasis planas. Be kita ko, teismas nurodė, kad jis vadovaujasi teisės principu lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), taip pat teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl teisės principo lex retro non agit taikymo. Nors atsakovai teigė, kad pareiškėjas turėjo savo interesus ginti rengiant 2021 m. Bendrąjį planą, tačiau tuo metu pareiškėjas dar nebuvo Žemės sklypų savininku. Atsakovų minimas 2021 m. Bendrasis planas prašymo dėl žemės naudojimo būdų nustatymo Žemės sklypams padavimo metu dar negaliojo, todėl jis negali būti taikomas. Nagrinėjamu atveju prašymas nustatyti žemės naudojimo būdus Žemės sklypams buvo pateiktas dar 2017 m., t. y. iki įsigaliojant 2021 m. Bendrajam planui, todėl šio Bendrojo plano taikymas pažeistų teisės principą lex retro non agit.

27.       Pareiškėjo teigimu, teisės principą lex retro non agit, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus neabejotinai pažeistų tai, jog dėl to prašymo būtų taikomi ne jo pateikimo metu galioję teisės aktai, o vėliau priimti (asmeniui nepalankūs) teisės aktai. Administracijai prašymas nustatyti Žemės sklypams žemės naudojimo būdus buvo pateiktas dar 2017 m., tačiau per penkerių metų laikotarpį minėtas prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, kas sudaro pagrindą atsakovų veiksmus vertinti kaip sistemingai neobjektyvius. Pareiškėjas sutiko su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomas 2007 m. Bendrasis planas, kuris ir galiojo prašymo nustatyti Žemės sklypams žemės naudojimo būdus pateikimo metu.

IV.

28.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimu Administracijos direktoriaus apeliacinį skundą tenkino – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – UAB „Statybų pliusas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

29.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad Administracija, atsisakydama tenkinti pareiškėjo prašymą, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo 10 punktu (2021 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 900 redakcija), kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 48 dalyje nustatytais atvejais pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami ar nustatomi, jeigu jie nenustatyti, žemės sklypo naudojimo būdas žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu šis parengtas.

30.       Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo procesinių dokumentų motyvą, kad pareiškėjas, perėmęs visas teises į nupirktus Žemės sklypus bei perėmęs buvusių Žemės sklypų savininkų procesines teises minėtoje Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-3682-556/2021, perėmė buvusių Žemės sklypų savininkų proceso šalies teises taip pat ir viešojo administravimo institucijoje. Nėra teisinio pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjas perėmė buvusių Žemės sklypų savininkų, kurių prašymai buvo nagrinėjami Administracijoje, proceso šalies teises ir pareigas pagal minėtų asmenų Administracijoje nagrinėtus prašymus. Pareiškėjas perėmė proceso šalies teises ir pareigas teismo nagrinėtoje byloje, kaip tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 54 straipsnyje, t. y. perėmė teises ir pareigas teismo procese, kuriame buvo sprendžiamas Administracijos sprendimo, priimto pagal buvusių Žemės sklypų savininkų prašymus, teisėtumas. ABTĮ normos dėl procesinių teisių ir pareigų administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje perėmimo, užtikrina tik teismo proceso tęstinumą pasitraukus vienai iš bylos šalių, taigi tai yra procesinė priemonė, užtikrinanti bylos nagrinėjimą teisme arba jos užbaigimą, nepriimant sprendimo dėl bylos esmės.

31.       Lietuvos Respublikos

32.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad dėl nurodytų motyvų, nors Administracija ir turi pareigą, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3682-556/2021 iš naujo išnagrinėti klausimą pagal buvusių Žemės sklypų savininkų prašymus, tačiau šią pareigą Administracija teisingai vykdė, atsižvelgusi į pasikeitusias faktines aplinkybes (asmenys, padavę prašymą ar skundą viešojo administravimo subjektui, pasitraukia iš viešojo administravimo subjekto nagrinėjamos bylos) ir remdamasi galiojančiu teisiniu reguliavimu. Taigi Administracija pagrįstai nurodė, kad UAB ,,Statybų pliusas“ privalėjo paduoti prašymą, kaip tai yra įtvirtinta Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo 10 punkte.

33.       Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėjas, nupirkdamas Žemės sklypus, perėmė buvusių savininkų teisę reikalauti, kad toliau būtų nagrinėjamas viešojo administravimo institucijoje buvusių Žemės sklypų savininkų paduotas prašymas, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1299-525/2021, kurioje buvo pasisakyta dėl buto savininko rašytinio sutikimo vykdyti darželio veiklą sublokuotose patalpose. Šioje administracinėje byloje Nr. eA-1299-525/2021, pasisakant dėl Civilinio kodekso 4.48 straipsnio 2 dalies taikymo, buvo sprendžiama dėl asmens vienašalio sandorio, kaip ir akcentuota minėtoje nutartyje, šis asmens vienašalis sandoris ir sukūrė civilines teises ir pareigas, kurios galėjo būti perduotos pardavus turtą, minėto vienašalio sandorio reikšmė buvo įtvirtinta ir viešosios teisės normose. Nagrinėjamoje byloje buvusių Žemės sklypų savininkų Administracijai paduoti prašymai dėl žemės naudojimo būdo nustatymo, taigi asmenų paduoti prašymai dėl administracinio sprendimo priėmimo nėra vienašaliai sandoriai, sukuriantys turtinę teisę, kurią galima perleisti.

34.       Apibendrinamas, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Administracija, iš naujo nagrinėdama klausimą dėl Žemės sklypų žemės naudojimo būdo nustatymo, neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad procesas Administracijoje gali ar turi būti tęsiamas pagal buvusių Žemės sklypų savininkų Administracijai paduotus prašymus dėl administracinio sprendimo priėmimo, kai prašymus padavę asmenys pasitraukė iš proceso dėl to, kad pardavė Žemės sklypus.

35.        Teismas sprendė, jog Administracija Sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo UAB ,,Statybų pliusas“ naujas prašymas būtų nagrinėjamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“ patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, taigi pagal šiuo metu galiojantį privalomą teritorijų planavimo dokumentą.

36.       Remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalimi (2021 m. sausio 12 d. įstatymo Nr. XIV-158 14 straipsnio 5 dalies redakcija ) savivaldybės lygmens ir (ar) vietovės lygmens bendrieji planai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms ir suteikia teisę joms veikti planuojant lėšas ir rengiant detaliuosius planus. Savivaldybės lygmens ir (ar) vietovės lygmens bendrieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, jeigu detalieji planai neparengti.

37.       Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo procesinių dokumentų motyvus, kad yra pažeisti jo teisėti lūkesčiai, vykdyti statybą Žemės sklypuose. Pareiškėjas Žemės sklypus įgijo 2021 m. rugpjūčio 3 d., t. y. tuo metu, kai jau buvo patvirtintas naujas Bendrasis planas. Pareiškėjas neturėjo pagrindo tikėtis, kad jo atžvilgiu nebus taikomas naujas Bendrasis planas. Administracija pareiškėjo atžvilgiu nėra priėmusi administracinio sprendimo, kurio pagrindu pareiškėjas įgijo teises į ginčo Žemės sklypus, todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad Administracija, priimdama Sprendimą, galėjo paneigti pareiškėjo įgytas teises ir taip pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

38.       Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė dėl byloje taikytos materialiosios teisės, todėl  apeliacinės instancijos teismas sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – skundą atmesti.

V.

39.       Pareiškėjas

40.       Pareiškėjas

41.       Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Administracijos Sprendimą ir įpareigojo Administraciją atitinkamą klausimą išnagrinėti iš naujo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, panaikindamas tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą, padarė akivaizdų materialiosios teisės normų (CK 4.48 straipsnio 2 dalies, CK 1.63 straipsnio 2 dalies, CK 1.112 straipsnio, CK 1.1 straipsnio 2 dalies, ir 1.136 straipsnio) pažeidimą.

42.       Šiuo atveju aktualios CK 4.48 straipsnio 2 dalies taikymui nustatyti tai, kad perleistos teisės ir pareigos yra turtinės ir atsiradę iš vienašalio sandorio, nėra būtina. LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-886-602/2023 teisių pagal buvusių Žemės sklypų savininkų atsakovui paduotus prašymus dėl žemės naudojimo būdo nustatymo perleidimą siedamas tik su vienašaliais sandoriais, sukuriančiais turtinę teisę, LVAT akivaizdžiai pažeidė CK 4.48 straipsnio 2 dalį. LVAT neaiškino CK 1.63 straipsnio 3 dalies, kuri reglamentuoja vienašalius sandorius. Minėtos išvados, kad buvusių Žemės sklypų savininkų Administracijai paduoti prašymai dėl žemės naudojimo būdo nustatymo nėra vienašaliai sandoriai, LVAT nemotyvavo ir nenurodė, kaip prie tokios išvados priėjo. Vien tai, kad LVAT administracinėje byloje Nr. eA-1299-525/2021 nagrinėtu atveju vienašalis sandoris buvo asmens duotas sutikimas darželio veiklai, savaime niekaip nepatvirtina to, kad šiuo atveju minėtų prašymų dėl žemės naudojimo būdo nustatymo padavimas nėra vienašalis sandoris. Prašymo dėl žemės naudojimo būdo nustatymo padavimas (veiksmas) neabejotinai gali būti teisiškai kvalifikuojamas kaip vienašalis sandoris CK 1.63 straipsnio 3 dalies prasme, o konstatuodamas, kad paduoti prašymai nustatyti žemės naudojimo būdus nėra vienašaliai sandoriai, LVAT pažeidė vienašalius sandorius reglamentuojančią CK 1.63 straipsnio 3 dalį.

43.       LVAT nepateikė jokių motyvų, ir visiškai neaiškino CK 1.112 straipsnio, kuris reglamentuoja turtines teises. Šiuo atveju minėta ankstesnių Žemės sklypų savininkų teisė gauti minėtuose prašymuose prašytus žemės naudojimo būdus akivaizdžiai turi ekonominį turinį, taigi yra turtinė teisė.

44.       Nagrinėjamu atveju LVAT turėjo vadovautis CK 1.1 straipsnio 2 dalimi ir taikyti visų ankstesnio savininko turėtų teisių perleidimą reglamentuojančią CK teisės normą – CK 4.48 straipsnio 2 dalį – bei konstatuoti, kad pareiškėjas perėmė visas ankstesnių Žemės sklypų savininkų turėtas teises. Tai, kad asmeniui padavus prašymą viešojo administravimo subjektui, CK 1.1 straipsnio 2 dalies pagrindu gali būti perimamos teisės taikant atitinkamas CK teisės normas, yra matyti ir iš LVAT praktikos. Taigi LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-886-602/2023 pažeidė ir CK 1.1 straipsnio 2 dalį.

45.       Šiuo atveju ankstesni Žemės sklypų savininkai (pardavėjai) pagal CK 6.318 straipsnio 1 dalį perdavė pareiškėjui ir su tais Žemės sklypais susijusius dokumentus (minėtus prašymus nustatyti Žemės sklypams žemės naudojimo būdus), todėl jie tapo pareiškėjo nuosavybe. Atitinkamai pareiškėjas turi teisę gauti minėtuose prašymuose prašytus žemės naudojimo būdus, jis neprivalo pats paduoti naują prašymą. Pareiškėjas taip pat ir CK 6.318 straipsnio 1 dalies pagrindu perėmė minėtą ankstesnių Žemės sklypų savininkų teisę gauti minėtuose prašymuose prašytus žemės naudojimo būdus.

46.       LVAT priimdamas 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-886-602/2023 nepaisė teisėtumo principo ir akivaizdžiai pažeidė Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Pareiškėjo teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas neatitinka Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytų reikalavimų – visų pirma proporcingumo reikalavimo. Šiuo atveju pareiškėjas neabejotinai turėjo teisėtų lūkesčių, kad LVAT administracinėje byloje Nr. eA-886-602/2023 dėl to, ar naujas Žemės sklypų savininkas perėmė teisę gauti minėtuose prašymuose prašytus žemės naudojimo būdus (materialiąsias teises), spręs taip pat, kaip ir prieš tai.

47.       LVAT pritarimas pareiškėjo argumentams dėl galiojančios LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-3682-556/2021 teisinės reikšmės būtų sudaręs pagrindą vadovautis teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais ir pan., ir konstatuoti tai, kad pareiškėjas naujo prašymo paduoti neprivalo, nes jis perėmė teisę gauti minėtuose prašymuose prašytus žemės naudojimo būdus. Atitinkamai, LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-886-602/2023 būtų ne panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmęs naują sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, o būtų atmetęs atsakovų apeliacinį skundą, ir palikęs pareiškėjui palankų pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Taigi buvo itin svarbu, kad LVAT atsakytų į pareiškėjo argumentus dėl LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-3682-556/2021 teisinės reikšmės, tačiau to LVAT nepadarė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šiuo atveju yra ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas.

48.       LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-886-602/2023 faktiškai dar kartą įvertino, ar naujas Žemės sklypų savininkas perima materialiąsias teises (teisę gauti minėtuose prašymuose prašytus žemės naudojimo būdus), nors šis klausimas jau buvo išspręstas anksčiau (administracinėje byloje Nr. eA-3682-556/2021 leidžiant pareiškėjui perimti procesines teises, kurių perėmimo pagrindas yra būtent materialiųjų teisių perėmimas), ir šį kartą LVAT laikėsi kitokios pozicijos, nei prieš tai – nusprendė, kad teisė gauti minėtuose prašymuose prašytus žemės naudojimo būdus nėra perimama (esą pareiškėjas turi paduoti naują prašymą). Taigi akivaizdu, kad LVAT praktika yra nevienoda.

49.       Atsakovai atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.

50.        Atsakovų vertinimu, pareiškėjas siekia iš naujo išnagrinėti bylą. Prašyme nėra pateikta esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti sprendimą neteisėtu – pareiškėjas tiesiog kvestionuoja sprendime atliktą teisės aktų taikymą ir bylos faktinių aplinkybių vertinimą, nes sprendimas jam nebuvo palankus, t. y. pareiškėjas nesutinka su sprendimo motyvais.

51.       Sprendime yra aiškiai išdėstyti teismo motyvai, kodėl buvo spręsta, jog pareiškėjas turi teikti naują prašymą dėl Žemės sklypų naudojimo būdų nustatymo. Teismas taip pat išaiškino, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį (kuria remiasi pareiškėjas) pareiškėjas neperėmė buvusių Žemės sklypų savininkų teisių administracinėje procedūroje pagal jų pateiktą prašymą dėl naudojimo būdų nustatymo, t. y. teismas atskyrė procesinių teisių perėmimą byloje ir teisių perėmimą administracinėje procedūroje. LVAT sprendimas, priešingai nei nurodoma prašyme, nėra be motyvų. Negana to, sprendime buvo įvertinti prašyme akcentuojami pareiškėjo argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-3682-556/2021 taikymo ginče, tačiau pareiškėjas nesutinka su sprendimo motyvais. Akivaizdu, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindas atnaujinti procesą neegzistuoja, o pareiškėjo nuomonė, kad teismo spendimu buvo tariamai neatsakyta į esminį pareiškėjo keltą argumentą dėl ginčo esmės, nepasitvirtino ir negali būti išimtiniu pagrindu procesui atnaujinti.

52.       Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3682-556/2021 ginčas, priešingai nei 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-886-602/2023, nebuvo nagrinėtas iš esmės. Minėta nutartimi buvo sprendžiamas tik procesinio pobūdžio klausimas kitoje byloje – pasikeitus Žemės sklypų savininkui, naujasis savininkas buvo pripažintas pareiškėjų procesinių teisių perėmėju. 2021 m. spalio 6 d. nutartyje tiesiog nustatyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso Žemės sklypai. Nutartyje nebuvo vertinama ir sprendžiama, ar toks nuosavybės teisių įgijimas reiškia, kad ne tik teisme, bet ir ankstesnių ginčo sklypų savininkų pradėtoje procedūroje Administracijoje pasikeitė pareiškėjas.

53.       Tad jokio prieštaravimo tarp 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimo ir 2021 m. spalio 6 d. nutarties nėra, kadangi vienu atveju byla buvo nagrinėjama iš esmės (įskaitant vertinimą, ar pareiškėjas perėmė buvusių Žemės sklypų savininkų teises pagal jų teiktą prašymą administracinėje procedūroje pakeisti sklypų naudojimo būdus), o kitu atveju tiesiog išspręstas procesinio pobūdžio klausimas kitoje byloje.

54.       Pareiškėjas

55.       Pareiškėjas

56.       Prašymą grįsdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte, iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą dėl to, jog nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtu procesiniu sprendimu, tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo instituto prigimčiai ir tikslams bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui.

57.       Sprendime teismas tinkamai taikė CK 4.48 straipsnį. Teismas nenurodė pareiškėjo aptariamų CK 1.1 straipsnio 2 dalies, 1.63 straipsnio 3 dalies, 1.112 straipsnio ir 1.136 straipsnio, 6.318 straipsnio 1 dalies, kadangi jų taikymas neturėjo įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui – kurias teismo normas taikyti konkrečioje situacijoje yra teismo prerogatyva, todėl pareiškėjas prašymu iš esmės nurodinėja teismui, kokias teisės normas jis turi taikyti ir kaip taikyti.

58.       Prašymu pareiškėjas iš esmės siekia nebegaliojančio 2007 m. Bendrojo plano sprendinių taikymo Žemės sklypams.

59.       Atsakovų nuomone, pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas – jame nėra nurodytos jokios išimtinės aplinkybės, kurios leistų atnaujinti procesą byloje. Priešingai, pareiškėjas iš esmės siekia neteisėto teismo sprendimo revizavimo, t. y. pakartotinio bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje, kadangi teismo sprendimas ir jo motyvai neatitinka pareiškėjo interesų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

60.       Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

61.       Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).

62.       Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).

63.       Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).

64.       Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

65.       Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

66.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

67.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje laikantis EŽTT jurisprudencijos, pagal kurią teismui tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą nereiškia, kad teismas turi pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą, nuosekliai pabrėžiama, kad aptariamu pagrindu administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš teismo sprendimo ar nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-415/2022 ir jos 48 p. nurodytą praktiką). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019).

68.       EŽTT yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir H. B. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952)). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90).

69.       Pareiškėjas

70.       Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimo turinio galima aiškiai suprasti, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė savo išvadas, susijusias su tiek procesinių, tiek materialinių teisių perėmimu. Sprendimo turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir atsakė į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus. Be kita ko, sprendime buvo įvertinti prašyme akcentuojami pareiškėjo argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-3682-556/2021 taikymo ginče. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.

71.       Įvertinus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, matyti, kad jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. sprendime išdėstytais motyvais, juos kritikuoja. Tačiau prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu.

72.       Kaip minėta, pareiga motyvuoti priimamą sprendimą nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną proceso šalies argumentą. Tik visiškas motyvų nebuvimas, o ne, šalies vertinimu, nepakankamas motyvavimas, gali būti pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad šiuo atveju  toks proceso atnaujinimo pagrindas realiai egzistuoja.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

73.       Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).

74.       Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

75.       Pareiškėjas

76.       Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėjas iš esmės pateikia tik savo subjektyvų vertinimą, kaip byloje turėtų būti aiškinamos ir taikomos aktualios teisės normos bei vertinami įrodymai, tačiau nenurodo susijusios teismų praktikos ar mokslinės doktrinos pavydžių, kurie pagrįstų jo poziciją. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

77.       Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

78.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, jog būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, tačiau nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokių kitų argumentų bei nedetalizavo, kad administracinių teismų praktika dėl ginčo situacijos būtų formuojama klaidinga linkme.

79.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3682-556/2021 ginčas, priešingai nei 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-886-602/2023, nebuvo nagrinėtas iš esmės. Minėta nutartimi buvo sprendžiamas tik procesinio pobūdžio klausimas – pasikeitus Žemės sklypų savininkui, naujasis savininkas buvo pripažintas pareiškėjų procesinių teisių perėmėju. 2021 m. spalio 6 d. nutartyje tiesiog nustatyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso Žemės sklypai. Nutartyje nebuvo vertinama ir sprendžiama, ar toks nuosavybės teisių įgijimas reiškia, kad ne tik teisme, bet ir ankstesnių ginčo sklypų savininkų pradėtoje procedūroje Administracijoje pasikeitė pareiškėjas. Tad, sutiktina su atsakovų pozicija, jog jokio prieštaravimo tarp LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimo ir 2021 m. spalio 6 d. nutarties nėra, kadangi vienu atveju byla buvo nagrinėjama iš esmės (įskaitant vertinimą, ar pareiškėjas perėmė buvusių Žemės sklypų savininkų teises pagal jų teiktą prašymą administracinėje procedūroje pakeisti sklypų naudojimo būdus), o kitu atveju tiesiog išspręstas procesinio pobūdžio klausimas kitoje byloje.

80.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai, jog LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. sprendime nebuvo užtikrintas vienodos  administracinių teismų praktikos formavimas, yra nepagrįsti.

81.       Išanalizavus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisės taikymu ir priimtu procesiniu sprendimu, tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014 ir kt.).

82.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-886-602/2023 (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Statybų pliusas“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-886-602/2023 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-886-602/2023 pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Statybų pliusas“ skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

                Ramūnas Gadliauskas

        Dalia Višinskienė