Civilinė byla Nr. 3K-3-432-248/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20433-2014-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 94.2; 106.8.2;
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai: Birutė Janavičiūtė (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Janina Stripeikienė (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ ieškinį atsakovui Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje įsteigtai draudimo bendrovei „AXA Insurance UK Plc“ dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiama dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) 9 straipsnio 1 dalies b punkto ir 11 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo. Kasacinis teismas pasisako dėl užsienio valstybėje įvykusio eismo įvykio metu nukentėjusio asmens teisės pareikšti draudikui, įsteigtam kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, tiesioginį ieškinį dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo priteisimo teismui pagal savo nuolatinę gyvenamąją (juridiniams asmenims – nuolatinio buvimo) vietą ir šios teisės įgyvendinimo prielaidų.
Ieškovas UAB „Transtira“ 2014 m. birželio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui padavė ieškinį, kuriame reikalavo priteisti iš atsakovo Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje įsteigtos draudimo bendrovės „AXA Insurance UK Plc“ 796,20 Lt (230,60 Eur) nuostolių, ieškovo patirtų eismo įvykio metu, atlyginimo, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Didžiojoje Britanijoje 2013 m. birželio 14 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu į ieškovo darbuotojo vairuojamą transporto priemonę MAN atsitrenkė kita transporto priemonė – automobilis „Citroen“, registruotas Didžiojoje Britanijoje ir apdraustas atsakovo. Ieškovo nuomone, pagal Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinys teismingas ieškovo buveinės vietos teismui, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 18 d. nutartimi ieškovo ieškinį priimti atsisakė.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į tai, kad draudikas yra Didžiosios Britanijos draudimo įmonė „AXA Insurance UK Plc“, padarė išvadą, jog ieškinys šiam atsakovui gali būti pareikštas arba jo buveinės vietos teismui, arba ieškovo buveinės vietos teismui, tačiau tik tuo atveju, jei ieškovas yra draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas. Kadangi ieškovas nėra nei transporto priemonės „Citroen“ draudėjas, apdraustasis, nei naudos gavėjas, tai teismas sprendė, kad jis negali pasinaudoti Reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta teise reikšti ieškinį savo buveinės vietos teismui.
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkto, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 49 dalies nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2005 m. gegužės 12 d. sprendime Nr. C-112/03 pateiktus išaiškinimus, atmetė ieškovo argumentus, kuriais įrodinėta, kad jis nagrinėjamu atveju turėtų būti laikomas naudos gavėju, galinčiu pasinaudoti Reglamento Nr. 44/2001 suteikiama teise reikšti draudikui ieškinį savo buveinės vietos teisme. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas galėtų būti laikomas naudos gavėju, jeigu jis, kaip toks asmuo, būtų įvardytas draudimo sutartyje, sudarytoje tarp transporto priemonės „Citroen“ savininko (draudėjo) ir „AXA Insurance UK Plc“ (draudiko). Nesant minėtos sąlygos, teismo vertinimu, nėra pagrindo ieškovą pripažinti naudos gavėju atsakovo atžvilgiu ir spręsti, kad jis turi teisę Lietuvos Respublikoje su ieškiniu, reiškiamu atsakovui „AXA Insurance UK Plc“ dėl nuostolių atlyginimo, kreiptis į teismą pagal savo registruotos buveinės adresą, t. y. į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Ieškovas UAB „Transtira“ kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Žemesnės instancijos teismai, padarę išvadą, kad ieškovas galėtų pasinaudoti Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta teise reikšti draudikui ieškinį savo buveinės vietos teisme tik tuo atveju, jeigu jis būtų transporto priemonės „Citroen“ draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas, nurodytas draudimo sutartyje, netinkamai taikė ir aiškino minėtą teisės normą. Ieškovas laikytinas naudos gavėju draudiko (atsakovo) atžvilgiu, nes siekia prisiteisti iš jo žalos atlyginimą.
- ESTT 2005 m. gegužės 12 d. sprendimo byloje Société financi?re et industrielle du Peloux prieš Axa Belgium, bylos Nr. C-112/03, ECLI:EU:C:2005:280, 41 punkte išaiškino, kad Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktas sukonstruotas taip, jog aiškiai leistų naudos gavėjui pagal draudimo sutartį iškelti draudikui bylą savo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme, jeigu draudiko veiklos ar gyvenamoji vieta (tuo pačiu ir buveinė) yra kitoje ES šalyje (išskyrus Daniją). Šiame sprendime padaryta išvada, kad tokiu reglamentavimu Taryba siekė apsaugoti ekonomiškai silpnesnę draudimo santykių dalyvių pusę (stipresne laikydamas draudiką, kurio draudimo santykių sfera yra profesionali veikla).
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 29 d. parengtoje Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje AC-34-1 nurodė, kad Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta nukentėjusiosios šalies tiesioginio ieškinio galimybė draudikui, nukreipia į Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktą, kuriame galimybė kelti bylą draudikui kitoje valstybėje, nei nuolatinė jo gyvenamoji ar verslo vieta, suteikta draudėjui, apdraustajam ar naudos gavėjui šių ieškovų nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose. Tačiau Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalies nuoroda į to paties reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą nereiškia, kad nukentėjusysis tiesioginį ieškinį gali kelti tik draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme. Taigi Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalis išplečia galimų ieškovų sąrašą, nepriskiriant nukentėjusios šalies nė vienam ieškovui 9 straipsnio 1 dalies b punkto prasme (draudėjas, apdraustasis ar naudos gavėjas). Jei nukentėjusiajai šaliai nebūtų suteikta teisė kreiptis į jos pačios nuolatinės gyvenamosios vietos teismą, ji netektų apsaugos, tapačios apsaugai, kuri šiuo reglamentu suteikta kitoms ginčuose, susijusiuose su draudimu, silpnesniosiomis laikomoms šalims ir todėl prieštarautų šio reglamento dvasiai. Nukentėjusio asmens teisei savo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme pareikšti tiesioginį ieškinį atsakingam kitos valstybės narės draudikui įtakos neturi tai, ar pagal nacionalinę teisę toks ieškinys kvalifikuojamas kaip ieškinys dėl deliktinės ar sutartinės atsakomybės.
Atsakovo „AXA Insurance UK Plc“ atstovas pretenzijoms nagrinėti Lietuvoje „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialas atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti vadovaujantis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Jis nurodė, kad nors įmonė ir turi pakankamai įgaliojimų kitoje valstybėje narėje atstovauti draudikui (atsakovui) prieš nukentėjusiuosius, tačiau ji nevertintina kaip draudiko filialas ar draudimo įmonės įstaiga, todėl, ginčui kilus, procese netraukiama atsakovu (2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/26/EB 4 straipsnio 4 dalis, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja bylos faktų ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje byloje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo 9 straipsnio 1 dalies b punkto ir 11 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančių tiesioginio ieškinio draudikui institutą, taikymo.
Dėl bylų, kuriose eismo įvykyje nukentėjęs asmuo reiškia tiesioginį ieškinį draudikui, jurisdikcijos
Nagrinėjamoje byloje ieškovas (kasatorius), siekdamas prisiteisti žalos atlyginimą iš užsienio valstybėje įvykusį eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta jo transporto priemonė, sukėlusio vairuotojo civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko (atsakovo), pareiškė jam ieškinį pagal savo buveinės vietą – Vilniaus miesto apylinkės teismui. Ieškovas, pasirinkdamas teismą, kuris, jo manymu, turi jurisdikciją nagrinėti atitinkamą bylą, rėmėsi Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktu, įtvirtinančiu draudėjui, apdraustajam arba naudos gavėjui teisę reikšti kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje įsteigtam draudikui ieškinį savo nuolatinės gyvenamosios vietos (nuolatinio buvimo vietos) teisme. Tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad ieškovas neatitinka minėtame teisės akte išdėstytų reikalavimų – nėra draudikas, apdraustasis arba naudos gavėjas, taigi negali remtis aptariamomis palankesnėmis jurisdikcijos nuostatomis.
Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos Reglamente Nr. 44/2001. Šis instrumentas yra pagrįstas bendrojo taikytinumo principu – pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį šis teisės aktas taikomas visose civilinėse ir komercinėse bylose, išskyrus šiame teisės akte aiškiai nurodytas jo taikymo srities išimtis (žr. 1978 m. spalio 9 d. ataskaitą dėl Danijos Karalystės, Airijos bei Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo prie Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo bei prie protokolo dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų ją aiškinti (OL C 59, 1979). Sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ reikia laikyti savarankiška sąvoka, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant į minėto reglamento tikslus bei sistemą ir į bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinių teisės sistemų (ESTT 2006 m. gegužės 18 d. sprendimas ČEZ, C-343/04, ECLI:EU:C:2006:330; 2007 m. vasario 15 d., Sprendimas Eirini Lechouritou ir kiti prieš Dimosio tis Omospondiakis Dimokratias tis Germanias, C-292/05, ECLI:EU:C:2007:102 ir kt.). Kadangi ieškovo reikalavimas priteisti žalos, padarytos eismo įvykio metu, atlyginimą iš draudiko patenka į „civilinių ir komercinių“ bylų sąvoką bei nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas šio instrumento taikymo srities išimtis, nagrinėjamoje byloje jurisdikcija nustatytina pagal aptariamame reglamente įtvirtintas taisykles.
Europos Sąjungos teisės normos, reglamentuojančios teismų kompetenciją bylose, susijusiose su draudimu, išdėstytos Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 3 skirsnio 8–14 straipsniuose. Šių teisės normų tikslas – apsaugoti draudėją ir kai kuriuos kitus trečiuosius asmenis – apdraustąjį, naudos gavėją bei žalos patyrusį asmenį. Būtent todėl šiame teisės akte tokio pobūdžio byloms nustatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės. Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 3 skirsnio 8 straipsnyje įtvirtinta, kad bylose, susijusiose su draudimu, jurisdikcija nustatoma pagal šį skirsnį, nepažeidžiant Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto. Reglamento Nr. 44/2001 8 straipsnis nustato šio teisės akto II skyriaus 3 skirsnyje išdėstytų taisyklių išimtinį pobūdį. Tai reiškia, kad jurisdikcija draudimo bylose nustatoma ne pagal bendrąsias Reglamento Nr. 44/2001 taisykles, bet pagal aptariamo 3 skirsnio nuostatas, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsnyje bei 5 straipsnio 5 dalyje išdėstytas teisės normas.
Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog draudikui, nuolat gyvenančiam ar kurio verslo vieta yra valstybėje narėje, bylą galima iškelti: a) valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teismuose arba b) kitoje valstybėje narėje, jeigu ieškinius pateikia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas, ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose; c) bendro draudimo sutarties atveju – valstybės narės, kurioje yra iškelta byla pagrindiniam draudėjui, teismuose.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies a punktas savo esme bei paskirtimi atkartoja bendrąją Reglamento Nr. 44/2001 jurisdikcijos taisyklę, įtvirtintą šio teisės akto 2 straipsnio 1 dalyje, nustatančią esminį reglamento jurisdikcijos principą – ieškinys atsakovui turi būti pareiškiamas teismui pagal jo nuolatinę gyvenamąją vietą, jei atsakovas yra fizinis asmuo ir nuolatinio buvimo vietą, nustatomą pagal Reglamento Nr. 44/2001 60 straipsnį, jei tai yra juridinis asmuo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad reglamento 9 straipsnio 1 dalies a punktas, lyginant jį su jau minėta to paties reglamento 2 straipsnio 1 dalimi, nustato ne vieną, bet du jurisdikcijos pagrindus – nuolatinė gyvenamoji vieta (nuolatinio buvimo vieta) bei verslo vieta. Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė pagrįsta romėnų teisės recepcijos metu pritaikytame actio sequitur forum rei principe, nustatančiame, kad ieškovas turi kelti atsakovui bylą ten, kur yra atsakovo (arba tam tikrais atvejais atsakovui priklausančio turto) buvimo vieta. Aptariamas principas teigia, kad atsakovas neturi būti verčiamas bylinėtis jam galbūt nepatogiame teisme, pagal jam nežinomas proceso taisykles, tokiu būdu saugant teisinių santykių stabilumą. O ieškovas, būdamas tas asmuo, kuris siekia modifikuoti status quo, privalo pats atvykti bylinėtis į priešingus interesus turinčios teisinių santykių šalies teismą. Tai yra bendroji tiek kontinentinės teisės tradicijos valstybių, tiek tarptautinės privatinės teisės jurisdikcijos taisyklė.
Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktas, aktualus šiai bylai, skiriasi nuo minėtos bendrosios jurisdikcijos taisyklės ir nustato ne atsakovo, o ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismų jurisdikciją (forum actoris principas). Tačiau teisė naudotis šia jurisdikcijos taisykle suteikiama ne visiems subjektams – reglamentas apibrėžia konkretų asmenų, kurie turi teisę naudotis Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkte išdėstytomis jurisdikcijos taisyklėmis, ratą, tokiu būdu nepaneigiant bendrosios atsakovo nuolatine gyvenamąją (nuolatine buvimo) vieta pagrįstos teismingumo taisyklės. Taigi Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktas suteikia apsaugą ne visiems subjektams, bet tik tam tikriems draudimo teisinių santykių dalyviams, kurie yra konkrečiai įvardyti aptariamoje teisės normoje – draudėjui, apdraustajam ir naudos gavėjui. Tai iš esmės reiškia, kad ieškovas, jeigu jis yra draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas, šių teisės normų pagrindu turi teisę pasirinkti, kurios valstybės teismui bus paduotas ieškinys: atsakovo ar ieškovo nuolatinės gyvenamosios (nuolatinio buvimo) vietos teisme. Teismingumo pagal ieškovo pasirinkimą draudimo teisinių santykių bylose egzistavimo priežasčių esama keletas. Pirma, kaip jau minėta, ieškovui, kuris tokio pobūdžio bylose dažnai yra silpnesnioji teisinio santykio pusė, nustačius palankesnes jurisdikcijos taisykles, siekta suteikti didesnę apsaugą (Reglamento Nr. 44/2001 13 konstatuojamoji dalis). Antra, draudimo teisiniai santykiai, dėl kurių ieškovui suteikiama galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus savo valstybės teisme, yra sudėtingi, be to, šie teisiniai santykiai vienos valstybės ribas peržengiančiose faktinėse situacijose gali būti reglamentuojami kitos valstybės teisės aktų, taigi galimybės bylinėtis savo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme egzistavimas palengvina ieškovo padėtį. Trečia, tokiu būdu skatinamas laisvas asmenų bei draudimo paslaugų judėjimas Europos Sąjungoje. Teisės aktų leidėjas, suteikdamas galimybę ieškovui, jeigu jis, kaip minėta, yra draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas, pasirinkti teismą, kuriam reikšti ieškinį, pagerino ieškovo galimybę realiai ir efektyviai ginti savo galbūt pažeistas teises: siekis ginti ieškovą kaip silpnesnę teisinio santykio šalį, viena vertus, leidžia jam naudotis forum actoris principo teikiamais privalumais, kita vertus, jam paliekama teisė naudotis bendruoju jurisdikcijos pagrindu ir bylinėtis atsakovo teisme. Ieškovo sprendimas pareikšti ieškinį pagal atsakovo gyvenamąją vietą ar verslo vietą gali būti nulemtas praktinio pobūdžio sumetimų. Atsakovo gyvenamoji vieta ar verslo vieta dažniausiai yra jo turtinių ir neturtinių interesų centras, kuriame sukoncentruoti ir šio asmens aktyvai, todėl atsakovo gyvenamosios vietos teismas gali efektyviau administruoti teisingumo vykdymo procesus, be to, tokiu būdu gali būti palengvinamas faktinis išieškojimas, taip įgyvendinant realaus ir efektyvaus teisių gynybos principo reikalavimus.
Ieškinio priimtinumo klausimą sprendę teismai apsiribojo Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimu ir konstatavimu, kad ieškovas nepatenka į šiame punkte išvardintų asmenų ratą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas nėra vieninteliai subjektai, kuriems suteikta didesnė jurisdikcinė apsauga: Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktas sistemiškai koreliuoja su kita panašia šio teisės akto nuostata – 11 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad Reglamento Nr. 44/2001 8, 9 ir 10 straipsniai taikomi nukentėjusiosios šalies tiesiogiai draudikui iškeltoms byloms, jeigu tokios tiesioginės bylos yra leidžiamos.
Reglamento Nr. 44/2001 9 bei 11 straipsnių santykis atskleidžiamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendime byloje C-463/06. Aptariamoje ESTT byloje analizuota situacija faktinėmis aplinkybėmis itin panaši į šią kasaciniame teisme nagrinėjamą bylą – ieškovas Jackas Odenbreitas (Jack Odenbreit), nuolat gyvenantis Vokietijoje, Nyderlanduose patekęs į eismo įvykį, savo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui padavė tiesioginį ieškinį už eismo įvykį atsakingo asmens draudikui – Nyderlanduose įsteigtai ribotos atsakomybės bendrovei „FBTO Schadeverzekeringen NV“. ESTT minėtame 2007 m. gruodžio 13 d. sprendime išaiškino, kad Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad nukentėjusioji šalis ieškinį draudikui gali tiesiogiai pareikšti valstybės narės, kur yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme, jeigu toks tiesioginis ieškinys yra galimas ir jeigu draudiko nuolatinė verslo vieta yra valstybės narės teritorijoje. ESTT nurodė, kad Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuoroda išplečia Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkte išdėstytos taisyklės taikymą kitų ieškovų negu draudėjas, apdraustasis arba draudimo sutarties naudos gavėjas kategorijoms. Todėl šios nuorodos tikslas yra papildyti minėto 9 straipsnio 1 dalies b punkte išvardytų ieškovų sąrašą žalą patyrusiais asmenimis. Teismas pažymėjo, kad šios jurisdikcijos taisyklės taikymas tiesioginiam nukentėjusios šalies ieškiniui negali priklausyti nuo nukentėjusios šalies pripažinimo „naudos gavėju“ Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, nes jo 11 straipsnio 2 dalyje daroma nuoroda į šią nuostatą leidžia jurisdikcijos taisyklę taikyti šiems ieškiniams, net ir nepriskiriant ieškovų kuriai nors šioje nuostatoje nurodytai kategorijai. (žr. ESTT 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo FBTO Schadeverzekeringen NV prieš Jack Odenbreit, C-463/06, ECLI:EU:C:2007:792, 25 – 30 punktus).
Taigi aplinkybė, kad draudimo teisinių santykių bylose jurisdikcija forum actoris principo pagrindu galima ne tik pagal šio teisės akto 9 straipsnio 1 dalies b punktą, bet ir pagal 11 straipsnio 2 dalį yra patvirtinta ESTT jurisprudencijoje. Šiame procesiniame sprendime išdėstyti išaiškinimai ir dėl tų argumentų, dėl kurių vyksta ginčas tarp ieškovo ir atsakovo nagrinėjamoje byloje – naudos gavėjo statuso ir teisės pareikšti tiesioginį ieškinį santykio (nurodyta, kad šios kategorijos jurisdikcijos kontekste tarpusavyje nesutampa). Todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nepaisant aptariamose teisės normose nustatyto giminingo jurisdikcijos taisyklių teisinio reglamentavimo, esama tam tikrų šių teisės normų skirtumų. Esminis skirtumas tarp Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkto, apsaugančio draudėją, apdraustąjį ir naudos gavėją, ir 11 straipsnio 2 dalies, suteikiančios apsaugą nukentėjusiam asmeniui, yra tas, jog pirmosios teisės normos taikymui reglamente nenustatyta jokių papildomų sąlygų, kai tuo tarpu antrosios teisės normos taikymo galimybė siejama su jos įtvirtinimu viename ar kitame teisės akte („jeigu tokios tiesioginės bylos yra leidžiamos“).
Europos Bendrijos 1979 m. kovo 5 d. oficialiame leidinyje Nr. C 59/1 paskelbtoje ataskaitoje dėl Reglamento Nr. 44/2001 pirmtakės 1968 Briuselio konvencijos (Jenard ataskaita) nurodyta, kad aptariama frazė „jeigu tokios tiesioginės bylos yra leidžiamos“ į Briuselio konvencijos 10 straipsnį (minėtos teisės normos turinys, lyginant jį su Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalimi, išliko nepakitęs) įtraukta siekiant specialiai nurodyti poreikį taikyti teismo, į kurį kreipiamasi, kolizines normas. Analogiškas šios formuluotės prasmės aiškinimas pateikiamas ir teisės mokslo doktrinoje (žr. Magnus U., Mankowski P. Brussels I Regulation. European Commentaries on Private International Law. Sellier. European Law Publishers, 2007, p. 286).
Taigi Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalyje esanti nuoroda, atsižvelgiant į tarptautinį tokio pobūdžio bylų pobūdį, šios formuluotės atsiradimo reglamente priežastis, turi būti suprantama kaip nuoroda į atitinkamą klausimą nagrinėjančio teismo valstybėje taikytinas kolizines normas. Nagrinėjamam klausimui aktualios Lietuvos Respublikoje galiojančios kolizinės normos įtvirtintos Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. liepos 11 d. reglamente (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Reglamentas „Roma II“) ir 1971 m. Hagos konvencijoje dėl eismo įvykiams taikytinos teisės (toliau – 1971 m. Hagos konvencija).
Kilus dviejų teisės aktų kolizijai, pirmiausia reikalinga nustatyti, kuris iš jų yra taikytinas. Kaip minėta, šioje byloje konkuruoja Reglamentas „Roma II“ ir 1971 m. Hagos konvencija. Vadovaujantis Reglamento „Roma II“ 28 straipsnio 1 dalimi, šis reglamentas nedaro poveikio tarptautinių konvencijų, kurių šalimis šio reglamento priėmimo metu yra viena ar kelios valstybės narės ir kurios nustato su nesutartinėmis prievolėmis susijusias kolizines teisės normas, taikymui. Pagal Reglamento „Roma II“ 29 straipsnį valstybės narės iki 2008 m. liepos 11 d. Komisijai privalėjo pateikti Reglamento „Roma II“ 28 straipsnio 1 dalyje nurodytų konvencijų, kurias pageidavo taikyti, sąrašą. Valstybių narių Komisijai pateikti aptariami sąrašai 2010 m. gruodžio 17 d. paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje Nr. 343 („Pranešimai, teikiami remiantis Reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) 29 straipsnio 1 dalies nuostatomis“, Nr. 2010/C 343/05). Lietuvos Respublika Komisijai pranešė pageidaujanti toliau taikyti, inter alia, 1971 m. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Nors Jungtinė Karalystė prie šios tarptautinės sutarties nėra prisijungusi, tačiau pagal Konvencijos 11 straipsnį tai nedaro įtakos galimybei 1971 m. Hagos konvencijos pagrindu taikyti šios šalies teisę.
Kadangi, kaip jau minėta, 1971 m. Hagos konvencija turi prioritetą prieš Reglamentą „Roma II“, todėl tiesioginio ieškinio galimybei taikytina teisė nustatytina pagal šį teisės aktą.
1971 m. Hagos konvencija buvo kuriama siekiant nustatyti aiškias, konkrečias ir lengvai taikomas taisykles nustatyti teisę, taikytiną eismo įvykiui. Šis siekis atitinka visų draudimo teisinių santykių dalyvių interesus – eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo turi interesą nedelsiant po eismo įvykio žinoti, kokios valstybės teisė taikytina atsakomybės bei žalos atlyginimo klausimams. Šiuo atveju aiškių ir konkrečių taisyklių nustatymas leidžia išvengti šalių bylinėjimosi šiais klausimais. Draudikas taip pat yra suinteresuotas tokių taisyklių egzistavimu, nes išlaidų, patiriamų bylinėjantis, sumažėjimas sudaro sąlygas mažinti draudimo įmokas, kas, savo ruožtu, atitinka draudėjo interesus. Taigi konvencijoje įtvirtintos taisyklės sukonstruotos taip, kad eismo įvykis būtų susiejamas su tinkama teisine aplinka, sukuriančia visiems teisinių santykių dalyviams priimtiną teisinį rezultatą. Žinoma, konvencijos konstrukcija leidžia pagrįstai konstatuoti, kad eismo įvykio metu nukentėjusio asmens teisės ir teisėti interesai laikytini prioritetiniais.
Vadovaujantis 1971 m. Hagos konvencijos 9 straipsniu, sužalojimus arba žalą patyrę asmenys gali pareikšti ieškinį tiesiogiai atsakomybėn traukiamo asmens draudikui, jei jie turi tokią galimybę pagal teisę, taikytiną pagal 3, 4 arba 5 straipsnius. Jei registravimo valstybės teisė yra taikytina pagal 4 ir 5 straipsnius ir ši teisė nenumato galimybės pareikšti ieškinį tiesiogiai, tokia galimybė egzistuoja, jei ją numato valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė. Jei nė viena iš šių teisių nenumato jokios tokios galimybės, ji egzistuoja, jei ją numato draudimo sutarčiai taikytina teisė.
1971 m. Hagos konvencijos 3 straipsnyje, į kurį nukreipia to paties teisės akto 9 straipsnis, įtvirtinta kertinė šio teisės akto nuostata – taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė. Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko Jungtinės Karalystės teritorijoje, taigi tiesioginio ieškinio galimybė nustatytina pagal šios šalies vidaus teisę.
Jungtinės Karalystės teisinėje sistemoje teisės normos, nustatančios tiesioginio ieškinio galimybę, išdėstytos 2002 metų Europos Bendrijų (teisės prieš draudikus) Reglamentuose (angl. The European Communities (Rights against Insurers)Regulations 2002, 2002 No. 3061), konkrečiai – Trečiajame reglamente. Šios nuostatos į aptariamą teisės aktą įtrauktos derinant nacionalines teisės normas su 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB. Aptariama teisinio reglamentavimo sritis Europos Sąjungos lygmeniu suderinta Europos Sąjungos teisės aktų leidėjui priėmus šešias transporto priemonių draudimo direktyvas, kurių įgyvendinimas ES valstybėms narėms privalomas: direktyvą Nr. 72/166/EEB (Pirmoji direktyva), direktyvą Nr. 84/5/EEB (Antroji direktyva), direktyvą Nr. 90/232/EEB (Trečioji direktyva), direktyvą Nr. 2000/26/EB (Ketvirtoji direktyva), direktyvą Nr. 2005/14/EB (Penktoji direktyva). Visų šių direktyvų nuostatos kodifikuotos direktyva Nr. 2009/103/EB. Reikalavimas, kad nukentėję asmenys turėtų teisę pareikšti tiesioginį ieškinį už žalą atsakingo asmens draudikui visoje Europos Sąjungoje pirmiausia buvo įtvirtinta jau minėtoje Ketvirtojoje transporto priemonių draudimo direktyvoje (3 straipsnis). Ši direktyva turėjo būti perkelta į valstybių narių nacionalines teisines sistemas iki 2002 m. liepos 19 d. ir pradėta taikyti 2003 m. sausio 19 d. Vėliau, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjui priėmus direktyvą Nr. 2005/14/EB, šios direktyvos 5 straipsniu į direktyvą Nr. 2000/26/EB įterpta 16 a konstatuojamoji dalis, nustatanti, jog „pagal <...> Reglamento (EB) Nr. 44/2001 <...> 11 straipsnio 2 dalį ir 9 straipsnio 1 dalies b punktą nukentėjusiosios šalys gali pradėti teisminį procesą prieš civilinės atsakomybės draudiką valstybėje narėje, kurioje jie gyvena“. Penktoji direktyva valstybių narių teisinėse sistemose turėjo būti įgyvendinta iki 2007 m. birželio 11 d. Galiausiai direktyvos 2009/103/EB 18 straipsnyje įtvirtinta, kad „valstybės narės užtikrina, kad nukentėjusiosios šalys pagal 3 straipsnį apdraustos transporto priemonės sukeltuose įvykiuose turėtų teisę tiesiogiai pareikšti ieškinį įvykį sukėlusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo įmonei.“ Be to, ši valstybių narių pareiga minima ir aptariamos direktyvos preambulėje (žr. inter alia 30, 32, 35 ir 36 konstatuojamąsias dalis). Dėl Europos Sąjungos valstybių narių turimos pareigos nacionalinėje teisėje įgyvendinti direktyvų nuostatas, vertinant eismo įvykio metu kitoje valstybėje nukentėjusio asmens teisę pareikšti tiesioginį ieškinį pagal lex fori, būtų pasiektas tas pats rezultatas – Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 108 straipsnis, reglamentuojantis tiesioginio reikalavimo teisę, nustato, kad nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką (kaip iš principo turėtų būti ir pagal bet kurios kitos valstybės narės teisę).
Taigi, Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalis nukreipia, atsižvelgiant į aplinkybę, kad Reglamentas „Roma II“ šiam teisės aktui suteikia pirmenybę, į 1971 m. Hagos konvenciją, kurios 9 straipsnis, taikomas su 3 straipsniu, nustato tiesioginio ieškinio galimybę, jei tai leidžia valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis (Jungtinės Karalystės) teisė. Kaip jau minėta, Jungtinės Karalystės teisinėje sistemoje tiesioginio ieškinio galimybė yra nustatyta, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad abu žemesnės instancijos teismai neteisingai taikė Reglamento Nr. 44/2001 teisės normas, reglamentuojančias nukentėjusio asmens tiesioginio ieškinio draudikui institutą.
Kadangi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau padarė teisės taikymo klaidą (netaikė Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalies, kai privalėjo tai padaryti), turinčią esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei darančią įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui, proceso įstatymas leidžia teisėjų kolegijai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti ieškinio priėmimo klausimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 3 dalis, 360 straipsnis), nes procesinių dokumentų atitikimo turinio ir formos reikalavimams patikrinimas yra fakto klausimas ir šiuo atveju nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
Šioje kasacinio teismo nutartyje išspręstas ieškinio priimtinumo klausimo išnagrinėjimui taikytinos teisės klausimas, todėl pirmosios instancijos teismas, jeigu jis nuspręstų ieškinį priimti, atsižvelgiant į tai, jog ši byla turi tarptautinį elementą, toliau turėtų spręsti bylos išnagrinėjimui iš esmės taikytinos materialiosios teisės klausimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui spręsti ieškovo UAB „Transtira“ ieškinio dėl žalos atlyginimo atsakovui Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje įsteigtai draudimo bendrovei „AXA Insurance UK Plc“ priėmimo klausimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Andžej Maciejevski
Janina Stripeikienė