Civilinė byla Nr. 2-7569-615/2012

        Proceso Nr. 2-05-3-04383-2012-3

                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorija 116.1.

(S)

KAUNO MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 05 d.

Kaunas

            Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Plučas, sekretoriaujant Vilmai Mikelionienei, dalyvaujant ieškovo UAB „Naujoji Vaišvydava“ atstovams direktoriui V. P. ir advokatui E. M., atsakovo BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ atstovui advokatui L. J., nedalyvaujant trečiojo asmens AB Swedbank atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal UAB „Naujoji Vaišvydava“ ieškinį atsakovui BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“, atstovaujamam bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“, dėl vienašališko sandorio nutraukimo pripažinimo negaliojančiu,

            n u s t a t ė:

            Ieškovas Kauno miesto apylinkės teisme pareikštu ieškiniu bei dubliku prašo pripažinti negaliojančiu vienašalį 2009-05-08 susitarimo dėl skolos subordinavimo nutraukimą, apie kurį atsakovas ieškovą informavo 2011-08-18 pranešimu, priteisti iš atsakovo ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ir dublike nurodė, kad 2005-10-26 ieškovas su atsakovu sudarė generalinio projekto „Naujoji Vaišvydava“ valdymo sutartį Nr. 05-73, paskiriant atsakovą generalinio projekto valdytoju. Pagal šią sutartį atsakovas įsipareigojo per sutartyje ar užsakyme nustatytą terminą parengti ir pravesti konkursus, suprojektuoti, pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį ar atlikti kitus darbus; 2009-05-08 ieškovo, atsakovo ir AB Swedbank sudarytu susitarimu dėl paskolos subordinavimo (susitarimo 2.1 punktas) atsakovas įsipareigojo jokiais atvejais nereikalauti, kad ieškovas grąžintų visą skolą, susidariusią pagal 2005-10-26 sutartį ar bet kokią jos dalį, mokėtų palūkanas ir/ar kitas pagal skolos sutartį ieškovo mokėtinas sumas, arba taikyti įskaitymą, (išskyrus atvejus, kai AB Swedbank raštiškai sutinka su tokiu ieškovo reikalavimu. Iš AB Swedbank 2011-08-26 pranešimo atsakovui matyti, jog bankas su tokiu reikalavimu nesutiko. 2011-08-18 pranešimu Nr. 42, atsakovas informavo ieškovą apie tai, jog vienašališkai nutraukė 2009-05-08 susitarimą dėl skolos subordinavimo bei reikalauja prievolę įvykdyti prieš šalių nustatytus terminus. Vienašalis sutarties nutraukimas yra neteisėtas ir negaliojantis. LR Civilinis kodeksas reglamentuodamas sutarčių teisę, nustato (LR CK 6.189 straipsnio 1 dalis), jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Tai reiškia, kad šalys privalo sutartį vykdyti, neturi teisės jos pažeisti, ignoruoti, o taip pat negali jos nutraukti nesant pagrindo. Taigi sutarčių teisėje galioja principas, jog nei viena šalis neturi teisės nutraukti sutarties nesant įstatymuose ar pačioje sutartyje numatytų pagrindų. LR CK 6.217 straipsnyje nurodomi sutarčių nutraukimo pagrindai. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepažeidė 2009-05-08 susitarimo dėl skolos subordinavimo, taip pat ir pats susitarimas nenumatė galimybės ieškovui vienašališkai nutraukti sutarties. Ieškovas taipogi nesikreipė į teismą, kaip numato civilinis kodeksas (6.217 straipsnio 4 dalis), o nutraukė sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas 2011-08-18 įspėjimu. Pranešime atsakovas nurodė, jog sutartį nutraukia vadovaudamasis LR Įmonių bankroto įstatymu, tačiau nenurodė jokios normos, suteikiančios bankroto administratoriui tokią teisę. Atsakovo ieškovui Kauno apygardos teisme pareikštuose ieškiniuose dėl bankroto bylos iškėlimo, kurių vienas buvo išnagrinėtas ir atmestas ir pirmosios (c. b. Nr. B2-3248-273/2011), ir apeliacinės instancijos (c. b. Nr. 2-293/2012) teismų, o kitas šiuo metu nagrinėjamas byloje Nr. B2-1694-510/2012, nurodoma, jog susitarimas dėl skolos subordinavimo nutrauktas vadovaujantis LR Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktu. Šioje teisės normoje nurodyta, jog jei per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į šią teisės normą būtina sutikti su atsakovu, jog LR Įmonių bankroto įstatymas numato papildomus sutarčių pasibaigimo pagrindus, kurių nėra nurodyta  LR  CK  6.217  straipsnyje. Tačiau atsakovo bankroto administratoriui LR Įmonių bankroto įstatymas nesuteikia teisės nutraukti bet kokias sutartis. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 33, bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, baudų, mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismine ar ne ginčo tvarka ir kt. Taigi draudžiama vykdyti tas įmonės sutartis, kuriose bankrutuojanti įmonė yra skolininkas. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas taip pat nurodė, jog įstatymas nesuteikia teisės bankroto administratoriui nutraukti bendrovės sudarytų sutarčių, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, o taip pat nesuteikia teisės bankroto administratoriui imtis veiksmų, kuriais būtų reikalaujama bankrutuojančios įmonės debitorių įvykdyti prievoles prieš terminą. Kaip nurodoma Senato nutarime, pripažinus įmonę bankrutavusia ir vykdant jos likvidavimą, kartu su kitu bankrutavusios įmonės turtu yra parduodamos ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutavusiai įmonei. Taigi turtinės teisės taip pat laikomos turtu, kurios gali būti parduodamos įstatymo nustatyta tvarka arba, nepavykus jų parduoti, perleidžiamos bankrutuojančios įmonės kreditoriams. Priešingai, bankroto administratoriui nėra suteikta teisė reikalauti įmonės debitorių įvykdyti savo prievoles nesuėjus terminams, nes priešingu atveju būtų pažeistas trečiųjų asmenų teisėtų lūkesčių principas. Juo labiau, LR Įmonių bankroto įstatymo aiškinimas, jog vien bankroto bylos prievolės kreditoriui iškėlimas sudaro pagrindą jam reikalauti prievolės įvykdymo prieš terminą, prieštarautų bendriesiems teisės principams (įskaitant teisėtų lūkesčių, sutarties galios, sutarties šalių galių pusiausvyros ir kitus principus), juo labiau toks teisės aiškinimas iš esmės padarytų didžiulę žalą ekonominiams santykiams, ūkio subjektų veiklai ir bendrai valstybės ekonomikai. Tai, kad remiantis LR Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktu, sutartys, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, nėra laikomos pasibaigusiomis, t.y. įstatymas nesuteikia bankroto administratoriui teisės savo nuožiūra nutraukti bet kokias įmonės sutartis, patvirtina ir vėlesnė teismų praktika. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-4993-553/2011 nurodoma, jog ši įstatyminė nuostata aiškiai reglamentuoja, kad sutartys, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės teisės, jeigu jų vykdymo terminas dar nepasibaigė, nelaikomos pasibaigusiomis. Todėl nėra jokio įstatyminio pagrindo pripažinti, kad iškėlus bankroto bylą ir administratoriui pranešus, kad įmonė toliau nevykdys paskolos sutarties, pastaroji sutartis pasibaigė. Taip pat Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-312-254/2011 nurodoma, jog bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai pasibaigia tik pagal sutartis, kuriose bankrutuojanti įmonė yra skolininkas ir įstatymas nesudaro pagrindo administratoriui reikšti ieškinius įmonės skolininkams dėl skolų, kurių mokėjimo terminai dar nepasibaigę, sumokėjimo. Pripažinus įmonę bankrutavusia ir vykdant jos likvidavimą, kartu su kitu bankrutavusios įmonės turtu yra parduodamos ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutavusiai įmonei. Taigi, atsižvelgiant į LR Įmonių bankroto įstatymą bei jo aiškinimą Lietuvos teismų praktikoje, įmonės bankroto administratoriui nesuteikiama diskrecijos teisė nutraukti bet kokias įmonės sudarytas sutartis, ši diskrecijos teisė suteikiama tik sutarčių, kuriose bankrutuojanti įmonė yra skolininkė atžvilgiu, o sutarčių, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, bankroto administratorius neturi teisės nutraukti ir neturi teisės reikalauti įmonės skolininkų, kad sutartys būtų įvykdytos prieš terminą. Kaip matyti, tokio pobūdžio sutartims (iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės) LR Įmonių bankroto įstatymas nenustato specialaus reguliavimo, todėl šiuo atveju turi būti taikomos LR Civilinio kodekso nuostatos, reguliuojančios vienašalį sutarčių nutraukimą. Aplinkybę, jog bankroto administratorius turi teisę nutraukti bet kokias įmonės sudarytas sutartis, atsakovas 2012 m. balandžio 19 d. atsiliepime taip pat grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2011 (2011 m. gegužės 9 d. nutartis) suformuota praktika. Tačiau su šiais atsakovo argumentais ieškovas nesutinka. Atsakovo nurodyta 2011 m. gegužės 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis būtent patvirtina aukščiau nurodytas aplinkybes. Tai yra, bankroto administratorius turi teisę nuspręsti, ar nutraukti, ar toliau vykdyti, tik tas sutartis, kuriose bankrutuojanti įmonė yra skolininkas, bei neturi teisės vienašališkai nutraukti sutarčių, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra nagrinėjama ir pasisakyta dėl priešingų aplinkybių nei šioje civilinėje byloje. Atsakovas 2012 m. balandžio 19 d. atsiliepime į ieškinį nurodo, jog vertinant, ar 2009 m. gegužės 8 d. susitarimas galėjo būti nutrauktas vienašališkai bankroto administratoriaus, reikia vertinti sudaryto sandorio naudingumą įmonės ir kreditorių interesams. Su tokiais atsakovo argumentais ieškovas taip pat nesutinka. LR Įmonių bankroto įstatymas aiškintinas taip, jog nuo bankroto bylos iškėlimo pasibaigia visi bankrutuojančios įmonės prievolių įvykdymo terminai. Taigi įstatymas numato bendrą principą, pagal kurį bankroto administratorius iš esmės neturi teisės vykdyti jokių įmonės prievolių. Tačiau įstatymas numato ir šio principo išimtis, jas apibrėždamas 10 straipsnio 7 dalies 3 ir 4 punktuose. 3 punkte nurodomas sandorio naudingumas yra išimtis, leidžianti įmonės bankroto administratoriui vykdyti bendrovės prisiimtas prievoles. Tačiau sandorio naudingumo išimtis gali būti taikoma tik tiems sandoriams, dėl kurių tolesnio vykdymo bankroto administratorius turi teisę apsispręsti. 4 punktas draudžia jam nutraukti sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, todėl administratorius neturi teisės vertinti šiame punkte nurodytų sutarčių naudingumo kreditoriams ir įmonei. Šias normas aiškinant atsakovo atsiliepime nurodytu būdu, 4 punkte nurodytos normos negalėtų būti taikomos iš esmės jokiais atvejais, nes visos sutartys, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, gali būti laikomos nenaudingomis kreditoriams. Toks aiškinimas paneigtų ne tik 4 punkte nurodytas išimtis, tačiau iš esmės pažeistų ir trečiųjų asmenų teisėtų lūkesčių principą. Bet kuris subjektas, sudarydamas sutartį su įmone, vadovaujasi LR Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalimi, tai yra, pagrįstai tikisi, jog jam tinkamai ir sąžiningai vykdant sutartį, kreditorius neturės pagrindo reikalauti įvykdyti prievolę prieš terminą. LR Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytos išimtys gina sąžiningo bankrutuojančios bendrovės skolininko, tinkamai vykdančio su šia įmone sudarytas sutartis, teises ir teisėtus interesus. Šios teisės ir teisėti interesai negali būti pažeisti dėl nuo skolininko visiškai nepriklausančių aplinkybių. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, LR Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas nesuteikia teisės įmonės bankroto administratoriui nagrinėti šiame punkte nurodytų sutarčių naudingumo kreditoriams, nes įstatyme nurodytas draudimas nutraukti šias sutartis sietinas su sąžiningų trečiųjų asmenų teisėtų lūkesčių principu. Pateiktame atsiliepime atsakovas nurodo, jog BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ reikalavimo teisę būtų sudėtinga parduoti už protingą kainą. Su šiais atsakovo argumentais ieškovas nesutinka, kadangi jie yra visiškai nepagrįsti. Vadovaujantis LR Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsakovo reikalavimo teisė ieškovui parduodama kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, kuris gali nuspręsti šią turtinę teisę parduoti nekilnojamajam ir įkeistam turtui nustatyta tvarka, t.y. varžytinėse, kuriose turto vertinimo tvarką bei pradinę turto pardavimo kainą nustato kreditorių susirinkimas. Taip pat kreditorių susirinkimas gali nuspręsti šią turtinę teisę parduoti kita pasirinkta tvarka ir be jokių apribojimų galėdami nustatyti tokio turto pardavimo kainą. Be kita ko, vadovaujantis LR Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi turtas, kuris už kreditorių susirinkimo nustatytą (pasirinktą) kainą nebuvo parduotas, gali būti perduodamas kreditoriams. Taigi, remiantis šiuo LR Įmonių bankroto įstatyme nustatytu reguliavimu, nėra pagrindo teigti, kad atsakovo reikalavimo teisė, bus parduota pigiau ar jos pardavimas būtų sudėtingas. Taip pat pažymėtina, jog atsakovas teigdamas, kad būtų sudėtinga parduoti reikalavimo teisę už protingą kainą, nepateikia jokių įrodymų patvirtinančių, jog šios turtinės teisės vertė (pardavimo kaina) yra žymiai mažesnė nei pats reikalavimas. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas nurodo, kad ieškovas UAB „Naujoji Vaišvydava“ yra nemokus ir nepajėgus atsiskaityti su savo kreditoriais, tačiau šios BUAB „Investicinių projektų valdymo grupė“ nurodomos aplinkybės yra klaidingos ir nepagrįstos. Civilinėje byloje Nr. B2-1694-510/2012 Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 24 d. nutartimi nustatė, kad UAB „Naujoji Vaišvydava“ nėra nemoki. Vadovaudamasis šiomis išvadomis, teismas minėtąja nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą UAB „Naujoji Vaišvydava“. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pateikia tuos pačius duomenis, neva pagrindžiančius ieškovo UAB „Naujoji Vaišvydava“ nemokumą, kurie buvo pateikti ir nagrinėti nurodytoje bankroto byloje Nr. B2-1694-510/2012, atsakovo argumentai dėl UAB „Naujoji Vaišvydava“ nemokumo bei reikalavimo teisės vertės yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog atsakovas pateiktame atsiliepime taip pat nurodo, kad 2009 m. gegužės 8 d. susitarimas neapibrėžtam laikui riboja skolos išieškojimą, tačiau šie atsakovo teiginiai laikytini nepagrįstais. Vadovaujantis LR Civilinio kodekso 1.117 straipsniu terminai gali būti apibrėžiami ne tik kalendorine data, metais, mėnesiais ar dienomis, tačiau ir nurodant konkretų įvykį. Remiantis 2009 m. gegužės 8 d. susitarimo 1 punktu susitarimo šalys susitarė subordinuoti UAB „Naujoji Vaišvydava“ skolą UAB „Investicinių projektų valdymo grupė“ Banko reikalavimų UAB „Naujoji Vaišvydava“ pagal AB „Swedbank“ ir UAB „Naujoji Vaišvydava“ kredito sutartis Nr. 07-058750-IN/07-058753-KL atžvilgiu. Taigi šiuo 2009 m. gegužės 8 d. susitarimu šalys (UAB „Investicinių projektų valdymo grupė“, AB „Swedbank“ ir UAB „Naujoji Vaišvydava“) susitarė pakeisti atsiskaitymų tvarką, t.y. nustatė, jog UAB „Naujoji Vaišvydava“ skola UAB „Investicinių projektų valdymo grupė“ sumokama po to kai yra atsiskaityta su AB „Swedbank“. Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentai dėl reikalavimo įvykdymo termino neapibrėžtumo yra nepagrįsti. Be to, atsakovas atsiliepime teigia, jog ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl vienašališko sandorio nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, piktnaudžiauja teise bei prašo skirti ieškovui 20000 Lt dydžio baudą. Tačiau, kadangi ieškinys yra pagrįstas, LR Civilinio proceso kodekso 95 straipsnis netaikytinas.

            Atsakovas BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti, paskirti ieškovui 20000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, priteisiant 50 procentų paskirtos baudos atsakovo naudai, priteisti iš ieškovo atsakovo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas  nepagrįstai  ginčija vienašalį  Susitarimo nutraukimą sutarčių nutraukimą reglamentuojančiomis CK normomis, nes tai yra bendrosios teisės normos. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi šio įstatymo normos yra specialios CK normų atžvilgiu. Lex specialis derogat legi generali. Todėl kitų įstatymų normos bankrutuojančioms įmonėms taikomos tik tiek, kiek jos neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymui. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto ir 17 straipsnio 1 dalies reglamentavimu bankroto administratoriui suteikiama tam tikra diskrecijos  teisė apsispręsti, ar bankrutuojanti įmonė vykdys tam tikras anksčiau sudarytas savo sutartis. Taip siekiama subalansuoti bankrutuojančios įmonės ir kitos sutarties šalies ekonominius interesus. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą administratoriui  leidžiama vykdyti  iki bankroto  bylos  iškėlimo  sudarytas  įmonės sutartis, jeigu tokių sutarčių vykdymas naudingas bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams. Kartu šia norma siekiama apsaugoti kitos sutarties šalies teises. Taigi, administratoriui apsisprendžiant dėl tolesnio sutarties vykdymo, esminę reikšmę turi šio sandorio vykdymo naudingumas įmonės ir kreditorių  interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartis Nr. 3K-3-230/2011). Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas yra iš kasacine tvarka išnagrinėtos bylos ir vėlesnis nei ieškinyje nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 33, todėl reikia vadovautis šiuo išaiškinimu, o ne nurodytu ieškinyje. Vadinasi, bankroto administratorius pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą ir 17 straipsnio 1 dalį turi diskrecijos teisę spręsti dėl bankrutuojančios įmonės sudarytų sutarčių nutraukimo atsižvelgiant į jų naudingumą bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams. Dėl to ieškinyje nepagrįstai aiškinama, kad bankroto administratorius negalėjo nutraukti Susitarimo Įmonių bankroto įstatyme numatytais pagrindais. Susitarimas akivaizdžiai prieštarauja įmonės ir kreditorių interesams, todėl jis nutrauktas pagrįstai ir teisėtai. Bankrutuojančios   įmonės   ir jos  kreditorių  interesai  atsispindi   bankroto  proceso tiksluose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas ne kartą išaiškino, jog iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2010). Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo  dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Taigi, vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyvus bankroto procedūrų užbaigimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio mėn. 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005). Taigi, bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus sudaro greitas bankroto proceso užbaigimas, tokiu būdu minimalizuojant administravimo kaštus, ir greitas kreditorių reikalavimų patenkinimas kiek įmanoma didesne dalimi. Susitarimas pažeidžia bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių interesus. Pirma, jis sudaro kliūtį išieškoti skolą iš bankrutuojančios įmonės skolininko. Susitarimo 2.1 punktas numato atsakovo vienašalį įsipareigojimą prieš ieškovą ir trečiąjį asmenį nereikalauti iš ieškovo 3000000 Lt dydžio skolos iki ieškovas grąžins skolą trečiajam asmeniui pagal jų sudarytą kredito sutartį. Atitinkamą skolos atsakovui dydį pripažino pats ieškovas pasirašydamas Susitarimą (Susitarimo 1 punktas). Vadinasi, pagal Susitarimą atsakovas įsipareigojo neapibrėžtą laiko tarpą nereikalauti iš atsakovo grąžinti 3000000 Lt dydžio skolą. Tokio sutartinio įsipareigojimo vykdymas užvilkintų bankroto bylos nagrinėjimą, nes reikėtų laukti, kol ieškovas įvykdys savo įsipareigojimus trečiajam asmeniui. Minėta, kad bankroto bylos užvilkinimas pažeidžia atsakovo ir jo kreditorių interesus. Antra, dėl Susitarimo vykdymo, t. y. laukimo, kol ieškovas įvykdys įsipareigojimus trečiajam asmeniui pagal kredito sutartį, gali tapti neįmanoma išieškoti 3000000 Lt dydžio skolos iš ieškovo. Ieškovo finansinė padėtis nėra gera. Vadovaujantis paties ieškovo pateiktais dokumentais į savo bankroto bylą (civilinė byla Nr. B2-1694- 510/2012), jo finansinė padėtis yra bloga ir nuolat blogėja. Iš 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31d. preliminaraus balanso matyti, kad per 2011 m. ieškovo turto vertė sumažėjo (duomenys neskelbtini). Iš 2012 m. sausio 1 d. - 2012 m. kovo 1 d. preliminaraus balanso matyti, kad ieškovo turtas dar sumažėjo (duomenys neskelbtini). 2012 m. kovo 1 d. preliminari pelno (nuostolių) ataskaita rodo,  kad buvo  patirta (duomenys neskelbtini) Lt nuostolių.  Pagal 2012 m. gruodžio 31 d. preliminarią pelno (nuostolių) ataskaitą 2012 m. bus patirta (duomenys neskelbtini) Lt nuostolių. Konstatuotina, kad ieškovas dirba nuostolingai ir dėl to mažėja jo turto masė. Ieškovas į savo bankroto bylą nepateikė jokių duomenų, kurie sudarytų prielaidas protingai manyti, kad situacija pasikeis, ir jis pradės dirbti pelningai. Be to, pagal 2012 m. kovo 1 d. ieškovo  kreditorių  sąrašą jo  įsipareigojimai  kreditoriams sudaro (duomenys neskelbtini) Lt, kurių absoliuti dauguma turi būti įvykdyti per 2012 m. Pagal 2012 m. kovo 1 d. ieškovo debitorių sąrašą kitų asmenų įsiskolinimai ieškovui sudaro tik (duomenys neskelbtini) Lt. Ieškovas į savo bankroto bylą nepateikė jokių duomenų, kaip jis ketina dirbant nuostolingai įvykdyti nuosavą turtą viršijančius įsipareigojimus kreditoriams. Iš nurodytų aplinkybių apie ieškovo finansinę padėtį galima pagrįstai spręsti, jog faktiškai ieškovas yra nemokus ir nepajėgus atsiskaityti su savo kreditoriais. Todėl atsakovas ir kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui (civilinė byla Nr. B2-1694-510/2012). Esant tokiai situacijai, delsimas išieškoti 3000000 Lt skolą gali lemti galimybės išieškoti ją ar ženklią jos dalį praradimą, todėl Susitarimo vykdymas pažeidžia atsakovo kreditorių teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą. Trečia, Susitarimas nenumato jokios naudos ar atlygio atsakovui už pirmenybės teisės patenkinti savo reikalavimus iš atsakovo suteikimą trečiajam asmeniui. Neatlygintinis įsipareigojimas susilaikyti nuo skolos išieškojimo neabejotinai prieštarauja bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesams. Aukščiau išvardintų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, kad Susitarimo tolimesnis vykdymas buvo nenaudingas atsakovui ir jo kreditoriams. Dėl to sužinojęs apie Susitarimą ir įvertinęs  jo nenaudingumą atsakovui  bei  kreditoriams, bankroto administratorius pagrįstai pasinaudojo jam suteikta Įmonių bankroto įstatymo teise nutraukti bankrutuojančiai įmonei nenaudingas sutartis. Ieškinyje nepagrįstai aiškinama, kad Įmonių bankroto įstatyme numatyti tikslai taip pat sėkmingai galėjo būti pasiekti nenutraukus Susitarimo, o atlygintinai perleidus reikalavimo teisę į ieškovo skolą. Reikalavimo teisės į ieškovo skolą perleidimas neatitiktų atsakovo ir jo kreditorių interesų, nes už reikalavimo teisės perleidimą gauta suma tikėtinai būtų mažesnė nei jos vertė. Pirma, Susitarimas neapibrėžtam laikui riboja skolos išieškojimą. Antra, ieškovas ginčija skolą, nors pats Susitarimu ją pripažįsta. Trečia, ieškovo finansinė padėtis yra prasta. Dėl tokio reikalavimo teisės į ieškovą realizavimo komplikuotumo būtų sudėtinga parduoti reikalavimo teisę už protingą kainą. Reikšdamas šį ieškinį, ieškovas piktnaudžiauja teise. Pirma, ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Antra, pareikšdamas šį ieškinį, ieškovas siekia nesąžiningai apsiginti nuo pareiškimo jam iškelti bankroto bylą civilinėje byloje Nr. B2-1694-510/2012, o ne nuginčyti Susitarimo nutraukimą. Pagal suformuotą teismų praktiką asmeniui, kuriam siekiama iškelti bankroto bylą, ginčijant ieškinyje dėl bankroto iškėlimo nurodytą įsiskolinimą arba jo  įvykdymo terminą,  šis įsiskolinimas neįskaičiuojamas į bendrą pradelstų įsipareigojimų sumą, todėl siekdamas išvengti 3000000 Lt dydžio skolos įtraukimo į pradelstų įsipareigojimų sąrašą, ieškovas, dieną prieš pateikdamas atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir dokumentus apie savo finansinę padėtį, šioje byloje padavė ieškinį, kuriuo iš esmės ginčija įsiskolinimo įvykdymo terminą. CPK 95 straipsnis numato teismo teisę skirti iki 20000 Lt dydžio baudą nesąžiningai ieškinį pareiškusiam asmeniui. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ieškinys šioje byloje iš tikrųjų pareikštas siekiant išvengti bankroto bylos ieškovui iškėlimo, o ne Susitarimo nuginčijimo. Tai vertintina kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, todėl ieškovui skirtina bauda. Kadangi toks piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis gali padaryti didelės žalos atsakovui ir jo kreditoriams, ieškovui skirtina maksimalaus dydžio bauda. Triplike nurodė, kad ieškovas be pagrindo vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimai yra tik metodinė medžiaga ir neturi precedento galios, todėl teismai neprivalo jais vadovautis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas nėra oficialus teisės normų aiškinimas ir negali būti tokiam prilygintas, todėl iš jo negalima spręsti apie teisės normos turinį. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimas priimtas bylą išnagrinėjus pirmąja instancija. Vadovaujantis Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi ir CPK 4 straipsniu tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turi kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka formuoti vienodą teismų praktiką. Dėl to būtina atsižvelgti tik į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose bylose esančius išaiškinimus. Ieškovas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą aiškiną izoliuotai nuo kitų Įmonių bankroto įstatymo normų. Įmonių bankroto įstatymo normos turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai, atsižvelgiant į bankroto teisės principus, todėl bankroto administratoriaus teisę vienašališkai nutraukti iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytas sutartis numatantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas turi būti aiškinamas kartu su kitomis Įmonių bankroto įstatymo normomis, o konkrečiai, su Įmonių bankroto įstatymo 17 straipsniu, įtvirtinančiu bendrą taisyklę, kad po bankroto bylos iškėlimo bankrutuojančios įmonės sudaryti sandoriai nėra tęsiami, nes administratorius tik įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais gali vykdyti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta, kad yra Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies formuluočių neatitiktis, nes iš jų vienareikšmiškai negalima daryti išvados, ar sutartys, apie kurių vykdymą (nevykdymą) bankroto administratorius suinteresuotiems asmenims nieko nepranešė, laikomos pasibaigusiomis, ar jos turi būti vykdomos toliau. Be to, iš Įmonių bankroto įstatymų nuostatų (10 straipsnio 7 dalies 4 punktas, 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas) kyla jų sisteminio aiškinimo ir taikymo problema, nes jose įtvirtinti skirtingi terminai tarpusavyje   susijusiems  veiksmams  atlikti   (kreditoriaus  reikalavimų  patvirtinimo, bankroto administratoriaus pranešimo apie vykdytinas sutartis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios neatitikties kontekste yra išaiškinęs, kad Įmonių bankroto įstatyme reglamentuoto draudimo vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tikslas — užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principo tiek materialiosios, tiek proceso teisės lygmeniu įgyvendinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra taip pat išaiškinęs, kad Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnyje, apibrėžiančiame bankrutuojančios įmonės administratoriaus funkcijas, nustatyta, kad administratorius praneša suinteresuotiems asmenims apie tai, kad vykdys įmonės sudarytas sutartis, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, arba jų nevykdys (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 13 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 27 d. nutartis Nr. 3K-3-142/2008). Paminėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai liudija, kad iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sutarčių tolimesnis vykdymas yra išimtis iš bendros taisyklės, nes vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyvus bankroto procedūrų užbaigimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio mėn. 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005), ir kad Įmonių bankroto įstatymas bankroto administratoriui suteikia tam tikrą diskrecijos teisę spręsti dėl bankrutuojančios įmonės iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sutarčių tolimesnio vykdymo, atsižvelgiant į jų naudingumą įmonės ir kreditorių interesams. Atsižvelgiant į tokius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus negalima sutikti su ieškovo aiškinimu, kad bankroto administratoriui negalima nutraukti sutarčių, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės. Ieškovas šią bankroto administratoriaus teisę aiškina taip siaurai, kad faktiškai būtų negalima nutraukti visų rūšių (tiek vienašalių, tiek dvišalių) sutarčių po bankroto bylos iškėlimo, kas yra nesuderinama bankroto proceso paskirtimi ir tikslais. Iš dvišalių sutarčių bankrutuojančiai įmonei ir atitinkamai jos kontrahentui atsiranda reikalavimo teisės ir jas atitinkančios kitos šalies prievolės. Pagal ieškovo aiškinimą, bankroto administratorius negali nutraukti tokių sutarčių, nes iš jų kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, nors pagal tas pačias sutartis bankrutuojanti įmonė privalo vykdyti prievoles, kurias įvykdyti iškėlus bankroto bylą gali būti sudėtinga arba neįmanoma. Pirma, nenutraukus sutarties kita šalimi esantis kreditorius negalėtų pareikšti kreditorinio reikalavimo bankroto byloje arba šios teisės realizavimas būtų apsunkintas. Dėl to gali būti pažeista jo teisė dalyvauti kreditorių susirinkimuose. Antra, bankrutuojanti įmonė būtų priversta toliau vykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį, nors atsižvelgiant į faktine situaciją tolimesnis prievolių vykdymas būtų nuostolingas ar užvilkintų bankroto procedūrą. Dėl to gali sumažėti bankrutuojančios įmonės turto masė, iš kurios tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Trečia, tai pažeistų reikalavimų tenkinimo eilę ir bankrutuojančios įmonės kreditorių lygybės principą, nes toliau vykdant sutartis paskesnės eilės kreditoriai galėtų gauti visišką savo reikalavimų patenkinimą. Dėl nurodytų priežasčių Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas turi būti aiškinamas, kaip suteikiantis bankroto administratoriui diskrecijos teisę spręsti dėl visų iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų bankrutuojančios įmonės sutarčių, iš kurių bankrutuojančiai įmonei atsiranda prievolės, įskaitant dvišales sutartis (sutartis, kuriose yra šalių priešpriešiniai įsipareigojimai), nutraukimo atsižvelgiant į jų naudingumą bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams. Tik taip aiškinant šią teisės normą gali būti pasiektas balansas tarp bankrutuojančios įmonės ir visų jos kreditorių interesų. Ieškovas nepagrįstai aiškina, kad susitarimas negalėjo būti nutrauktas pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą, nes atsakovui iš susitarimo atsiranda reikalavimo teisė. Su tuo negalima sutikti, nes iš šio susitarimo atsakovui atsiranda tik prievolės. Ieškovas su atsakovu 2005 m. spalio 26 d. sudarė Generalinio projekto „Naujoji Vaišvydava“ valdymo sutartį Nr. 05-73, pagal kurią atsakovas įsipareigojo atlikti sutartyje numatytus darbus bei suteikė sutartyje numatytas paslaugas, o ieškovas sumokėti už šiuos darbus ir paslaugas (valdymo sutarties 2.1 punktas). Atsakovas sąžiningai atliko darbus bei paslaugas, tačiau ieškovas neatsiskaitė ir susidarė įsiskolinimas. 2009 m. gegužės 8 d. šalys sudarė susitarimą dėl paskolos subordinavimo, kuriuo pripažino, jog įsiskolinimas sudaro net 3000000 Lt, ir atsakovas įsipareigojo iš ieškovo nereikalauti grąžinti skolos iki jis įvykdys savo įsipareigojimus trečiajam asmeniui pagal tarp jų sudarytą kredito sutartį (susitarimo dėl paskolos subordinavimo 1 punktas). Iš nurodytų aplinkybių galima pagrįstai spręsti, jog atsakovo reikalavimo teisė į ieškovą atsiranda ne iš susitarimo, o iš valdymo sutarties, nes pagal ją atsakovas atliko darbus ir suteikė paslaugas. Susitarimo dėl paskolos subordinavimo pagrindu atsakovui neatsiranda jokia reikalavimo teisė. Jo pagrindu atsakovui atsiranda tik pareiga nereikalauti iš ieškovo įvykdyti savo priešpriešinės prievolės pagal vykdymo sutartį apmokėti atliktus darbus ir suteiktas paslaugas. Dėl to bankroto administratorius turėjo teisę vienašališkai nutraukti susitarimą dėl paskolos subordinavimo. Susitarimas dėl paskolos subordinavimo yra niekinis sandoris. Vadovaujantis CK 1.68 straipsnio dalimi, jeigu atidedamosios sąlygos buvimas išimtinai priklauso tik nuo skolininko valios, tai sandoris yra niekinis. Susitarime dėl paskolos subordinavimo ieškovo prievolės sumokėti skolą atsakovui tapimas vykdytina yra padarytas priklausomu nuo ieškovo prievolių pagal kredito sutartį vykdymo trečiajam asmeniui, o prievolių pagal kredito sutartį vykdymas išimtinai priklauso nuo ieškovo, kaip kredito gavėjo, valios. Dėl to susitarimas dėl paskolos subordinavimo yra niekinis ir neįpareigojantis. Bankroto administratorius pagrįstai jį nutraukė. Atsiliepime į ieškinį buvo nurodytos aplinkybės, kurios patvirtina, jog susitarimas dėl paskolos subordinavimo pažeidžia atsakovo ir jo kreditorių interesus. Dublike nėra atsikertama dėl šių aplinkybių, kas iš esmės reiškia jų pripažinimą. Ieškovas nepagrįstai aiškina, jog nėra kliūčių parduoti reikalavimo teisę į ieškovą už protingą kainą, t. y. už jos nominalią vertę atitinkančią kainą. Nors, kaip nurodoma dublike, įmanoma įstatymų nustatyta tvarka realizuoti reikalavimo teisę į ieškovą, tai nereiškia, kad toks reikalavimo teisės realizavimas geriausiai atitinka atsakovo ir jo kreditorių interesus. Reikalavimo teisės į ieškovo skolą perleidimas neatitiktų atsakovo ir jo kreditorių interesų, nes už reikalavimo teisę gauta suma greičiausiai būtų žymiai mažesnė nei jos nominali vertė. Įrodymai apie ieškovo blogą finansinę padėtį ir aukščiau nurodytos aplinkybės įrodo tikėtinos reikalavimo teisės pardavimo kainos dydžio neatitikimą jos nominaliai vertei. Dėl to ieškovas nepagrįstai aiškina, kad atsakovas nepateikė tikėtinos pardavimo kainos mažumą patvirtinančių įrodymų. Juolab, šalies paaiškinimai irgi yra įrodymas (CPK 186 straipsnis). Dublike be pagrindo teigiama, kad susitarime dėl paskolos subordinavimo numatytas ieškovo prievolės sumokėti skolą terminas yra apibrėžtas, nurodant konkretų įvykį. Vadovaujantis CK 1.117 straipsnio 2 dalimi, terminas gali būti apibrėžtas tik tokiu įvykiu, kuris neišvengiamai turi įvykti. Susitarime dėl paskolos subordinavimo numatyta, jog ieškovas sumokės skolą atsakovui po to, kai įvykdys savo prievoles pagal kredito sutartį trečiajam asmeniui. Kredito sutartyje numatytų prievolių įvykdymas nėra toks įvykis, kuris neišvengiamai įvyks. Juolab, šis įvykis priklauso išimtinai nuo ieškovo valios.

Ieškovo atstovas direktorius V. P. teismo posėdžio metu ieškinį palaiko, prašo jį tenkinti. Nurodė, jog atsakovo advokatas kuria precedentą, kaip neatsiskaityti su banku. Yra numatytos sutarčių nutraukimo pasekmės.

Ieškovo atstovas advokatas E. M. teismo posėdžio metu ieškinį palaiko, prašo jį tenkinti. Nurodė, jog visi argumentai jau išdėstyti, ši subordinavimo sutartis keičia terminus, nustatytus valdymo sutarties, šiam sandoriui taikomas draudimas, kitaip įmonė būtų bankrutuojanti. Pagal valdymo sutartį atsakovui buvo numatytos didelės lėšos už statybos darbus, finansavimas iš AB Swedbank, bet lėšų nebuvo, atsakovas sutiko su tuo, kad būtų sudaryta tokia sutartis ir bankas turėtų pirmumo teisę į tuos pinigus. Subordinavimo sutartis turi įstatymo galią, atsakovas nutraukė sutartį be pagrindo, toks nutraukimas neteisėtas, todėl prašo ieškinį patenkinti. Bankroto įstatymas numato 30 dienų terminą, jis buvo pažeistas. Su VMI yra atsiskaitoma, kaip ir su banku, jų interesai nėra pažeidžiami.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu ieškinį prašo atmesti, nurodė, kad ši byla yra viešo intereso byla, liečiami valstybės interesai, tarp atsakovo kreditorių yra ir VMI, Sodra. Pagal subordinavimo sutartį bankas įgijo pirmumo teisę patenkinti reikalavimus VMI bei Sodros sąskaita. Šita byla yra piktnaudžiavimas teise. Ieškinys paduotas vieną dieną prieš atsiliepimo pateikimo savo bankroto byloje. Ir šiuo ieškiniu buvo remiamasi atsiliepime ir dėl to ieškovas laimėjo savo bankroto bylą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ieškovo padėtis dabar finansiškai gera. Iš įrodymų bankroto byloje matyti, kad ieškovo padėtis yra bloga ir blogėja, turto mažėja, nuostoliai didėja, pagal kreditorių sąrašą viršija (duomenys neskelbtini) mln. ieškovo skoliniai įsipareigojimai, o tik (duomenys neskelbtini) mln. kreditorinius reikalavimus ieškovas turi. Jokių teisių atsakovas neįgijo, tik pareigą laukti įvykio, kuris gal net neįvyks, pagal CK 1.117 straipsnio 2 dalį, terminas gali būti apibrėžtas tik įvykiu, kuris įvyks neišvengiamai, o sutartyje tokio įvykio nėra, o ieškovas su banku gali ir niekada neatsiskaityti, todėl ginčo sandoris yra niekinis. Kad atsakovo iniciatyva sutartis sudaryta, įrodymų nepateikta, tokia sutartis atsakovui nenaudinga, todėl administratorius ją nutraukė. Reikalavimo teisių atsakovas iš subordinavimo sutarties neįgijo, reikalavimo teisės atsirado iš ankstesnės sutarties, kuri šioje byloje nėra ginčo objektas. Kadangi atsakovas neįgijo teisių, o tik pareigas, atsakovas ginčo sutartyje yra skolininkas. Subordinavimo sutartis buvo naudinga bankui, ieškovui, o visiems kitiems kreditoriams- ne. Administratorius turėjo tokią teisę nutraukti sutartį. Tokio ieškinio pareiškimas yra tikslas išvengti kitos bylos, todėl prašo taikyti ieškovui sankcijas už piktnaudžiavimą procesine teise. Priteisti bylinėjimosi išlaidas, ieškinio netenkinti, priteisti atsiliepime nurodyto dydžio baudą. Dėl 30 dienų termino pasisakė, kad tai nebuvo nurodyta anksčiau procesiniuose dokumentuose. VMI ir Sodros interesai yra akivaizdžiai pažeidžiami.

Trečiojo asmens AB Swedbank atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą informuotas tinkamai, prašymų iki teismo posėdžio pradžios negauta.

            Ieškinys atmestinas.

            Civilinės bylos medžiaga yra nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2005-10-26 sudarė generalinio projekto „Naujoji Vaišvydava“ valdymo sutartį Nr. 05-73, paskiriant atsakovą generalinio projekto valdytoju (7-10 b.l.). Pagal šią sutartį atsakovas įsipareigojo per sutartyje ar užsakyme nustatytą terminą parengti ir pravesti konkursus, suprojektuoti, pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį ar atlikti kitus darbus. Atsakovui įvykdžius savo įsipareigojimus, ieškovas už atliktus darbus su atsakovu laiku neatsiskaitė ir liko jam skolingas 3 000 000 Lt. Skolos atsakovui dydžio ieškovas neginčija (11 b.l.). 2009-05-08 ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo AB Swedbank sudarė susitarimą dėl paskolos subordinavimo, kuriuo atsakovas įsipareigojo jokiais atvejais nereikalauti, kad ieškovas grąžintų visą skolą, susidariusią pagal 2005-10-26 sutartį ar bet kokią jos dalį, mokėtų palūkanas ir/ar kitas pagal skolos sutartį ieškovo mokėtinas sumas, arba taikyti įskaitymą, išskyrus atvejus, kai AB Swedbank raštiškai sutinka su tokiu ieškovo reikalavimu (11- 12 b.l.). Trečiasis asmuo AB Swedbank 2009-05-08 sutartyje numatyti rašytinio sutikimo nedavė. 2011-08-18 pranešimu Nr. 42 atsakovas informavo ieškovą ir trečiąjį asmenį apie tai, jog vienašališkai nutraukė 2009-05-08 susitarimą dėl skolos subordinavimo bei reikalauja prievolę įvykdyti prieš šalių nustatytus terminus (13 b.l.). Dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra.

            Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, galėjo ar negalėjo atsakovo bankroto administratorius vienašališkai nutraukti 2009-05-08 susitarimą dėl paskolos subordinavimo. Ieškovas teigia, kad atsakovo administratorius 2009-05-08 sutartį vienašališkai nutraukė nepagrįstai ir ši sutartis turi būti toliau vykdoma. Šie ieškovo argumentai yra nepagrįsti.

            Iš aukščiau nurodytos civilinės bylos medžiagos ir šalių atstovų paaiškinimų teismo posėdžio metu yra matyti, kad atsakovas, šiuo metu bankrutuojanti UAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“, 2009-05-08 sutartimi vienašališkai įsipareigojo nereikalauti iš ieškovo UAB „Naujoji Vaišvydava“ 3 000 000 Lt dydžio skolos iki ieškovas grąžins skolą trečiajam asmeniui AB Swedbank pagal tarp ieškovo ir trečiojo asmens sudarytą kredito sutartį. Visų pirma, tokia sutartis negali būti toliau vykdoma jau vien dėl to, kad prieštarauja Civilinio kodekso 1.117 straipsnio reikalavimams. Pagal šio straipsnio 2 dalį terminas civilinėje teisėje, jį apibrėžiant įvykiu, gali būti įvykiu apibrėžiamas tiktai neišvengiamai turinčiu įvykti įvykiu. Įvykiu kuris ateityje gali tiek įvykti, tiek neįvykti, terminas civilinėje teisėje apibrėžiamas negali būti. Nagrinėjamu atveju 2009-05-08 sutartimi atsakovas vienašališkai įsipareigojo nereikalauti iš ieškovo 3 000 000 Lt dydžio skolos iki ieškovas grąžins skolą trečiajam asmeniui, t.y. iki įvykio, kuris ateityje gali ir niekada neįvykti. Juo labiau atsižvelgiant į sunkią dabartinę ieškovo finansinę būklę (28-37 b.l.), kurios ieškovas byloje nepaneigė nežiūrint teismo siūlymo (79 b.l.). Todėl vien aplinkybė, kad 2009-05-08 sutartis prieštarauja Civilinio kodekso 1.117 straipsnio reikalavimams yra pakankamu pagrindu pripažinti, jog ši sutartis toliau negali būti vykdoma ir atmesti ieškovo ieškinio reikalavimus.

            Be to, 2009-05-08 susitarimas nenumato jokios naudos ar atlygio atsakovui (ieškovo atstovai teismo posėdžio metu atsakydami į teismo ir atsakovo atstovo klausimus taip ir nesugebėjo paaiškinti, kokią konkrečią naudą iš šios sutarties galėjo turėti atsakovas) už pirmenybės teisės patenkinti savo 3 000 000 Lt reikalavimus iš atsakovo suteikimą trečiajam asmeniui AB Swedbank. Todėl neatlygintinis įsipareigojimas neapibrėžtą terminą susilaikyti nuo 3 000 000 Lt skolos išieškojimo neabejotinai prieštarauja bankrutuojančios įmonės (atsakovo) ir jos kreditorių interesams. Bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai atsispindi bankroto proceso tiksluose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas ne kartą išaiškino, jog iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip  galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m.  lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Turto bankus, A.Č. v. A.M., bylos Nr. 3K-3-554/2008, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje K. B. ir kt. v. UAB ,,Bankroto administravimo paslaugos" ir kt., bylos Nr. 3K-3-580/2010). Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei skolininkei  likviduojant skolų naštą, taip  apsaugant kreditorius  nuo  dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Taigi, vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyvus bankroto procedūrų užbaigimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio mėn. 12 d. nutartis civilinėje byloje Finansų ministerija, atstovaujama AB „Turto bankas", v. likviduojama AB „Oruva", bylos Nr. 3K-3-653/2005). Todėl atsakovo bankroto administratorius bankrutuojančios įmonės kreditoriams akivaizdžiai nenaudingą 2009-05-08 sutartį nutraukė pagrįstai ir tai yra dar vienu atskiru ir savarankišku pagrindu ieškinį atmesti.

            Be to, tarp bankrutuojančio atsakovo kreditorių, kurių interesam 2009-05-08 susitarimas akivaizdžiai prieštarauja, yra ir Valstybinė mokesčių inspekcija ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba SoDra. Todėl 2009-05-08 sutartis prieštarauja ir viešajam interesui, toliau negali būti vykdoma dar ir dėl šios priežasties, ir tai taip pat yra dar vienu savarankišku pagrindu ieškovo ieškinį atmesti.

            Ieškovo argumentai, kad bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriui įstatymai nesuteikia teisės tokią sutartį nutraukti, taip pat yra nepagrįsti. Ieškovas nurodo, kad ginčo sutartis negalėjo būti nutraukta, kadangi iš jos atsakovui atsiranda reikalavimo teisė, todėl jos nutraukimas prieštarauja Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto reikalavimams. Tačiau teismas sprendime aukščiau jau yra pasisakęs, kad 2009-05-08 susitarimas nenumatė jokios naudos ar atlygio atsakovui už pirmenybės teisės patenkinti savo 3 000 000 Lt reikalavimus iš atsakovo suteikimą trečiajam asmeniui AB Swedbank. Todėl nurodytas ieškovo argumentas negali būti pagrindu tenkinti ieškinį. Teismas taip pat sutinka su atsakovo atstovo triplike ir teismo posėdžio metu išdėstytai argumentais, kad ieškovas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą aiškiną izoliuotai nuo kitų Įmonių bankroto įstatymo normų. Įmonių bankroto įstatymo normos turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai, atsižvelgiant į bankroto teisės principus, todėl bankroto administratoriaus teisę vienašališkai nutraukti iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytas sutartis numatantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas turi būti aiškinamas kartu su kitomis Įmonių bankroto įstatymo normomis, o konkrečiai, su Įmonių bankroto įstatymo 17 straipsniu, įtvirtinančiu bendrą taisyklę, kad po bankroto bylos iškėlimo bankrutuojančios įmonės sudaryti sandoriai nėra tęsiami, nes administratorius tik įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais gali vykdyti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta, kad yra Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies formuluočių neatitiktis, nes iš jų vienareikšmiškai negalima daryti išvados, ar sutartys, apie kurių vykdymą (nevykdymą) bankroto, administratorius suinteresuotiems asmenims nieko nepranešė, laikomos pasibaigusiomis, ar jos turi būti vykdomos toliau. Be to, iš Įmonių bankroto įstatymų nuostatų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas, 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas) kyla jų sisteminio aiškinimo ir taikymo problema, nes jose įtvirtinti skirtingi terminai tarpusavyje susijusiems veiksmams atlikti (kreditoriaus reikalavimų patvirtinimo, bankroto administratoriaus pranešimo apie vykdytinas sutartis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. BUAB „Eudanas", AB „ Ūkio bankas ", bylos Nr. 3K-3-261/2011).

            Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios neatitikties kontekste yra išaiškinęs, kad Įmonių bankroto įstatyme reglamentuoto draudimo vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tikslas- užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principo tiek materialiosios, tiek proceso teisės lygmeniu įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, kad po bankroto bylos iškėlimo įmonei taikomas specialus teisinis režimas, leidžiantis jai nebevykdyti kai kurių anksčiau prisiimtų įsipareigojimų, šiuo atveju aktualus kitas aspektas- kokioms sąlygoms esant jo nesilaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. BUAB „Eudanas", AB „Ūkio bankas", bylos Nr. 3K-3-261/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra taip pat išaiškinęs, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto ir 17 straipsnio 1 dalies reglamentavimu bankroto administratoriui suteikiama tam tikra diskrecijos teisė apsispręsti, ar bankrutuojanti įmonė vykdys tam tikras anksčiau sudarytas savo sutartis. Taip siekiama subalansuoti bankrutuojančios įmonės ir kitos sutarties šalies ekonominius interesus. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas administratoriui leidžia vykdyti iki bankroto bylos iškėlimo sudarytas įmonės sutartis, jeigu tokių sutarčių vykdymas naudingas bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams. Kartu šia norma siekiama apsaugoti kitos sutarties šalies teises. Taigi, administratoriui apsisprendžiant dėl tolesnio sutarties vykdymo, esminę reikšmę turi šio sandorio vykdymo naudingumas įmonės ir kreditorių interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis UAB „Gertauta" bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-230/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra taip pat išaiškinęs, kad Įmonių bankroto įstatymo 11straipsnyje, apibrėžiančiame bankrutuojančios įmonės administratoriaus funkcijas, nustatyta, kad administratorius praneša suinteresuotiems asmenims apie tai, kad vykdys įmonės sudarytas sutartis, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, arba jų nevykdys (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 13 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 27 d. nutartis UAB „ Vegida" bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3- 142/2008). Todėl iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sutarčių tolimesnis vykdymas yra išimtis iš bendros taisyklės, nes vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyvus bankroto procedūrų užbaigimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio mėn. 12 d. nutartis civilinėje byloje Finansų ministerija, atstovaujama AB „Turto bankas", v.  likviduojama AB „Oruva",  bylos Nr. 3K-3-653/2005), ir kad Įmonių bankroto įstatymas bankroto administratoriui suteikia tam tikrą diskrecijos teisę spręsti dėl bankrutuojančios įmonės iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sutarčių tolimesnio vykdymo, atsižvelgiant į jų naudingumą įmonės ir kreditorių interesams.

            Atsižvelgiant į Sprendime aukščiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ieškovo argumentai dėl to, kad bankrutuojančio atsakovo bankroto administratorius nagrinėjamu atveju neva pažeidė Įmonių bankroto įstatymo reikalavimus, pripažintini nepagrįstais.

            Tačiau vien ta aplinkybė, kad ieškovo ieškinys yra atmetamas, savaime negali būti pagrindu pripažinti, jog ieškovas pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, t.y. piktnaudžiavo procesu. Ieškovo, kaip ir kiekvieno kito asmens, teisė, įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, yra įtvirtinta Konstitucijoje, Civiliniame ir Civilinio proceso kodeksuose. Tarp šalių kilusio ginčo aplinkybes reglamentuojančios teisės normos aiškintinos sistemiškai. Ieškinys yra atmetamas atsižvelgiant į viso civilinės bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir įvertinus visus šalių pateiktus įrodymus. Proceso vilkinimo civilinėje byloje taip pat nėra nenustatyta. Todėl nagrinėjamu atveju pripažinti, kad vien ieškinio pareiškimu ieškovas piktnaudžiavo procesu, teismo nuomone nėra pagrindo, o atsakovo atstovo argumentai, kad ieškinio pareiškimu buvo išimtinai siekiama procesinės naudos kitoje byloje, nekreipiant jokio dėmesio į ieškinio pagrįstumą, yra tiktai atsakovo atstovo prielaidos. Be to šias prielaidas iš dalies paneigia ir ta aplinkybė, kad ieškovas byloje savalaikiai pateikė dubliką, jo atstovai atvyko į teismo posėdžius ir juose nuosekliai dėstė savo argumentus.

            Ieškinį atmetus, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies. Todėl iš ieškovo atsakovui priteistinos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

            Ieškinį atmetus, iš ieškovo priteistinos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

            Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 268- 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

            Ieškovo UAB „Naujoji Vaišvydava“ ieškinį atsakovui BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“, atstovaujamam bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“, dėl vienašališko sandorio nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, atmesti.

            Priteisti iš ieškovo UAB „Naujoji Vaišvydava“, į.k. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB bankas Swedbank, b.k. 73000, atsakovui BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“, į.k. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, b.k. 70440, atstovaujamam bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“, į.k. (duomenys neskelbtini), 3509,00 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

            Priteisti iš ieškovo UAB „Naujoji Vaišvydava“, į.k. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB bankas Swedbank, b.k. 73000, 33,23 Lt teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu– valstybei. Išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija, įm. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660. 

            Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                                                                       Mindaugas Plučas