Administracinė byla Nr. A-3395-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04487-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 150 800 Lt neturtinės žalos ir 1 560 Lt turtinės žalos atlyginimą, įpareigoti atsakovą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti į gyvenamąją patalpą, kurioje jam tektų ne mažiau 4 kv. m ploto, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą. Kad gyvenamojoje patalpoje būtų ne mažiau kaip du žmonės, taip pat pagerinti visas kitas skunde nurodytas sąlygas taip, kad jos atitiktų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos sąlygas.

Nurodė, kad buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) areštinėje nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 18 d., Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2014 m. spalio 8 d., Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė) nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. vasario 20 d. Taip pat patyrė žalą dėl konvojavimo sąlygų, kurios pasireiškė prastu vėdinimu, šaltuoju metų laiku žema temperatūra, šiltuoju – aukšta, konvojavimas vykdomas su antrankiais. Policijos komisariato areštinėje, tardymo izoliatoriuje ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus, nebuvo sąlygų pasivaikščiojimams gryname ore. Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas su rūkančiais, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, maitinimas buvo nepakankamai kaloringas. Tualetas iš esmės neatskirtas nuo likusios patalpos, dušu galima buvo naudotis ribotą laiką, patalpos buvo avarinės būklės, remontas darytas seniai, pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Patalpose įsiveisęs pelėsis, graužikai, buitiniai parazitai. Lukiškių TI-K taip pat nebuvo užtikrinamas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas. Kameroje apšvietimas buvo netinkamas, patalpoje nebuvo atskiro tualeto, nebuvo sąlygų pasivaikščiojimams gryname ore, patalpų vėdinimas neefektyvus, žiemą šalta, o vasarą tvanku, apšvietimas nepakankamas, patalpos avarinės būklės, remontas darytas seniai, pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Taip pat patalpose buvo įsiveisęs pelėsis, graužikai, buitiniai parazitai, kamerose nebuvo šaldytuvo. Laikant pareiškėją Laisvės atėmimo vietų ligoninės kameroje nebuvo atskiro tualeto, patalpų vėdinimas neefektyvus, žiemą yra šalta, o vasarą – tvanku, apšvietimas nepakankamas, maitinimas nekaloringas, patalpos avarinės būklės, seniai darytas remontas, pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Taip pat patalpose įsiveisęs pelėsis, graužikai, buitiniai parazitai, kamerose nebuvo šaldytuvo. Laisvės atėmimo vietų pareigūnai, pasak pareiškėjo, nėra reguliariai tikrinami dėl sadistinio asmenybės sutrikimo, iš jų elgesio akivaizdu, kad daugeliui iš jų šis sutrikimas būdingas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimo negrindžia konkrečiais įrodymais, nusiskundimai yra deklaratyvaus pobūdžio. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė. Pareiškėjas buvo laikomas lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K su juo sąmoningai elgtasi nežmoniškai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu areštinėje buvo laikomas pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus. Skirstant asmenis į kameras, yra atsižvelgiama į tai, ar jie yra rūkantys. Pareiškėjas pageidavimų šiuo atžvilgiu nebuvo pareiškęs.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime su skundu nesutiko.

Nurodė, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė nurodė, kad su skundu nesutinka.

Paaiškino, kad ligoninėje teikiamos stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugos, tai yra nepertraukiamas procesas, o atvykstančiųjų asmenų skaičiui ligoninė neturi įtakos, atsisakyti priimti atvykusiųjų taip pat negali.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui J. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei pripažino, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė pažeidė pareiškėjo J. B. teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teismas nurodė, kad pagal Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 492 dienas, o vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte, todėl teismas darė išvadą, kad ši pareiškėjo reikalavimų dalis yra pagrįsta.

Teismas nustatė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) patikrinimai atlikti ne tuo metu kuomet pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose kamerose, arba ne tose kamerose, kuriose pareiškėjas tuo metu buvo laikomas. Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl netinkamos ventiliacijos ir drėgmės byloje nėra, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos ir drėgmės teismas atmetė.

Spręsdamas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, teismas nustatė, kad pareiškėją laikant areštinėje aktualiu laikotarpiu nebuvo pažeidžiamas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas. Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus AVPK yra sudariusi sutartis su UAB „Švaros etalonas“, kuri užtikrina patalynės skalbimą; su UAB „Kenkėjų kontrole tarnyba“, kuri atlieka patalpų dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją. Teismas akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl netinkamų kalinimo sąlygų areštinėje. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. atsakovo atstovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų, taip pat ir žalos padarymo fakto, todėl šiuo atveju valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

Dėl konvojavimo sąlygų teismas nenustatė, jog Tarnyba pareiškėją būtų konvojavusi teisės aktuose (inter alia, Viešojo saugumo tarnybos nuostatuose, Konvojavimo taisyklėse) įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiais specialiaisiais automobiliais. Taip pat teismas nenustatė, kad nurodytomis dienomis konvojuojant pareiškėją jam būtų sudarytos netinkamos sąlygos. Šioje byloje nenustatyta, kad Tarnybos pareigūnai, nurodytu laikotarpiu konvojavę pareiškėją, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje teismas nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. vasario 20 d. buvo gydomas 3 dienas kamerų tipo palatoje (plotas 21,25 kv. m.), kurioje, atsižvelgiant į lovų skaičių (9), vienam asmeniui tenkantis plotas galėjo neatitikti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatytos vertės, jeigu buvo laikomi bent penki nuteistieji. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl darė išvadą, kad, pareiškėjui gydantis Ligoninėje, buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m2 gyvenamąjį plotą.

Išnagrinėjęs visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, teismas pripažino, kad, kalėdamas tokiomis sąlygomis (mažo ploto kamerose palatose), pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Todėl, teismo vertinimu, egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą ir patalpų įrengimą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 150 800 Lt piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė. Teismas, vertindamas patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 2 500 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat nustatė, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos dėl netinkamų įkalinimo sąlygų Ligoninėje. Atsižvelgęs į pažeidimo mastą, trukmę, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti 1 560 Lt patirtą turtinę žalą, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų turtinės žalos dydį. Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – patirtos turtinės žalos, nėra pagrindo kilti civilinei atsakomybei.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą – pagerinti gyvenimo sąlygas ir priteisti neturtinę žalą iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo už 568 paras – 42 770 Eur, Vilniaus areštinės už 10 parų – 753 Eur, Laisvės atėmimo vietų ligoninės už 2 paras – 150 Eur.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, nustatant priteistiną sumą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo iš esmės tas pačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl konvojavimo sąlygų palikti nepakeistą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės ir turtinės žalos, kurią pareiškėjas J. B. kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 8 d., bei netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 18 d., Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2014 m. spalio 8 d., Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. vasario 20 d., atlyginimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi, prašydamas priteisti jam neturtinės ir turtinės žalos, kurią jis siejo su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis jo konvojavimo, laikymo sąlygomis Ligoninėje, Lukiškių TI-K, Vilniaus AVPK, atlyginimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepagrindė viešosios atsakomybės sąlygų turtinės žalos aspektu, todėl plačiau dėl šių aplinkybių nepasisako.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių neginčija ir dėl jų nepasisako.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl tinkamų jo laikymo sąlygų neužtikrinimo Vilniaus AVPK areštinės kamerose nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 18 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Laikymo areštinėse sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos norma HN 37:2009 nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 – į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr.5-V-177 2 punktą, 2007 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-356 (pakeistas 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 5-V-382) neteks galios įsigaliojus vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios taisyklės nėra patvirtintos, taigi atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr.5-V-177 2 punktą, teritorinių policijos įstaigų areštinėms galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 5-V-382 redakcija; toliau – ir Taisyklės).

Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal šių Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai.

Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas teisinio reguliavimo, konstatavo, kad iš byloje surinktų duomenų matyti, jog, pareiškėją laikant areštinėje, nebuvo pažeidžiamas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas šią aplinkybę, vadovavosi Vilniaus AVPK 2014 m. spalio 28 d. atsiliepime bei jo prieduose pateikta informacija (I t., b. l. 120–129).

Iš atsakovo Vilniaus AVPK pateiktų į bylą duomenų apie pareiškėjo laikymo sąlygas areštinėje teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Taisyklių 80 punkte numatytas vienam asmeniui gyvenamasis plotas (ne mažiau kaip 5 kv. m) pareiškėjui nebuvo užtikrintas 4 paras (2013 m. kovo 9 d. – 4,3 kv. m; 2013 m. kovo 12 d. - 2013 m. kovo 14 d. – 4,3 kv. m).

Atsižvelgiant į tai, kad atitinkama kamerų dalis užimta lovomis ir kitais baldais, faktiškai tenkantis vienam asmeniui gyvenamasis plotas buvo atitinkamai dar mažesnis. Pagal EŽTT praktiką į tai atsižvelgtina (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywacewski prieš Lenkiją).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus AVPK 4 paras neužtikrino pareiškėjui tinkamų laikymo areštinėje sąlygų minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui aspektu, t. y. neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Higienos normos HN 37:2009 6 punktą ir Taisyklių 80 punktą, todėl pareiškėjas patyrė ankštų buvimo areštinėje sąlygų sukeltus nepatogumus, t. y. patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str.). Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė.

Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis bei atsižvelgusi į padaryto pažeidimo trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisingas atlyginimas pareiškėjui už patirtus išgyvenimas, sukeltus Vilniaus AVPK veiksmais (neveikimu), yra 50 Eur.

Vertinant pirmosios instancijos teismo motyvus dėl Lukiškių TI-K, Ligoninės veiksmų (neveikimo), pareiškėjo konvojavimo sąlygų, teisėjų kolegija pažymi, kad su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo aspektu iš dalies sutinka ir jų detaliai nekartoja.

Analizuodamas pareiškėjo konvojavimo sąlygas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta, o pareiškėjo skundų dėl konvojavimo sąlygų gauta nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais, pasisakė dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto bei su juo susijusių pažeidimų, kenkėjų patalpose, sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo likusios patalpos, drėgmės, ventiliacijos, kitų aplinkybių ir sprendė, kad pareiškėjas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 492 dienas, todėl pareiškėjui priteisė 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Viena vertus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šių aplinkybių vertinimu ir jų kvalifikavimu, todėl plačiau dėl jų nepasisako.

Antra vertus, išanalizavusi bylos duomenis, teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) patikrinimo aktai patvirtina tam tikrus pareiškėjo nurodytus Lukiškių TI-K pažeidimus: kameroje Nr. 100 buvo vietomis nubyrėję dažai, tai neatitiko HN 76:2010 28 punkto reikalavimų; kameroje Nr. 175 nustatytas nepakankamas naktinis apšvietimas, nepakankamas oro judėjimo greitis (t. I, b. l. 86–101).

Pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas ne tuo pat metu, kuriuo buvo atlikti VVSC patikrinimai, tačiau tam tikrais atvejais pareiškėjo laikymą šiose konkrečiose kamerose ir užfiksuotus pažeidimus skyrė nedaug laiko. Todėl vien pats faktas, kad pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose tuo metu, kai buvo nustatyti pažeidimai, nevertinant nustatytų pažeidimų ilgalaikiškumo, negali savaime paneigti, jog pareiškėjas patyrė nustatytų pažeidimų sukeltą neturtinę žalą.

Kaip galima spręsti iš VVSC nustatytų pažeidimų (netinkama kamerų būklė, byrantys dažai nuo sienų ir lubų, per maža oro cirkuliacija, nepakankamas naktinis apšvietimas), kai kurie šių pažeidimų galėjo būti ilgalaikio pobūdžio, todėl, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo buvimo konkrečiose kamerose laikotarpį ir pažeidimų nustatymo momentą skyrė trumpas laiko tarpas (iki kelių mėnesių), teisėjų sprendžia, kad VVSC nustatyti Lukiškių TI-K teisės aktų pažeidimai taip pat galėjo turėti įtakos pareiškėjui kilusiai neturtinei žalai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui neužtikrinimu, vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas netinkamas buvimo sąlygas Lukiškių TI-K šioje byloje siejo ne tik su nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimu, bet ir su kitais kameros įrengimo ir būklės aspektais, šie aspektai vertinami kaip neatsiejamai susiję su gyvenamojo ploto normos užtikrinimu ar neužtikrinimu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį ir mastą, itin ilgą laikotarpį, kurio metu pareiškėjas buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (492 d.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad adekvati ir teisinga suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai Lukiškių TI-K kompensuoti yra 3 300 Eur.

Dėl pareiškėjo laikymo Ligonėje pažeidžiant minimalaus patalpos ploto reikalavimą, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs trumpą pažeidimo trukmę (3 d.), nusprendė, kad byloje vertinamu atveju tinkama neturtinės žalos atlyginimo forma yra teisės pažeidimo pripažinimas, o prašymą atlyginti neturtinę žalą pinigine forma atmetė.

Pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr  A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija pareiškėjui. Pabrėžtina, kad neturtinė žala pareiškėjui kilo dėl pernelyg mažo gyvenamojo ploto Ligoninėje, pareiškėjui esant prastos sveikatos būklės, o šios aplinkybės gali sustiprinti patiriamų išgyvenimų intensyvumą. Vadovaudamasi šiais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad teisingas ir adekvatus neturtinės žalos atlyginimas dėl Ligoninės padarytų pažeidimų būtų 50 Eur.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia ir priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lukiškių TI-K, 3 300 Eur, atstovaujamo Vilniaus AVPK, – 50 Eur, atstovaujamo Ligoninės, – 50 Eur, neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo J. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 300 Eur (trys tūkstančiai trys šimtai eurų), atstovaujamo Vilniaus AVPK, – 50 Eur (penkiasdešimt eurų), atstovaujamo Laisvės atėmimo vietų ligoninės, – 50 Eur (penkiasdešimt eurų).

Kitą pareiškėjo J. B. atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Stasys Gagys

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Ričardas Piličiauskas