Civilinė byla Nr. 3K-3-211/2014

              Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01487-2010-9

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 22.1; 33

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 16 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. I. ir A. I. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno miesto savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centrui, D. I. ir A. I. dėl nekilnojamųjų daiktų ir nuosavybės teisių į juos teisinės registracijos panaikinimo, bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo ir pirkėjo teisių perkėlimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Byloje sprendžiama CK 4.15 straipsnio taikymo problema.

              Ieškovas V. M. teismo prašė:

              1) panaikinti buto (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre ir ieškovo nuosavybės teisės į šį butą įregistravimą;

              2) panaikinti negyvenamosios patalpos – rūsio–slėptuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre ir atsakovo D. I. bei jo sutuoktinės atsakovės A. I. bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į privatizuotą turtą įregistravimą;

              3) pripažinti, kad vienbutis gyvenamasis namas 1A2/p (duomenys neskelbtini)yra bendroji dalinė nuosavybė;

              4) perkelti ieškovui pirkėjo teises pagal atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir D. I. 2010 m. rugsėjo 30 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 66-12-13 ir priteisti iš ieškovo atsakovui D. I. 3000 Lt, sumokėtų pagal šią sutartį;

              5) įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centrą įregistruoti ieškovo nuosavybės teisę į vienbutį gyvenamąjį namą 1A2/p su rūsiu (duomenys neskelbtini).

              1993 m. B. V. (miręs 2002 m. sausio 1 d., paveldėtojas – ieškovas) virš buvusios Kauno tvirtovės betoninės slėptuvės, pastatytos 1914 m., (duomenys neskelbtini) pasistatė gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą. Šie savavališki statiniai Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 02-01-6907 buvo įteisinti ir pripažinta B. V. nuosavybės teisė į juos; Kauno tvirtovės betoninė slėptuvė, šiuo metu esanti gyvenamojo namo rūsiu, pripažinta Kauno miesto savivaldybės tarybos nuosavybe. Nors B. V. pirmiau nurodyto įsakymo pagrindu nuosavybės teisę įgijo į vienbutį gyvenamąjį namą 1A2/p be rūsio, o Kauno miesto savivaldybė – tik į esminę gyvenamojo namo dalį – rūsį, tačiau nekilnojamojo turto registratorius B. V. , o vėliau – ir ieškovui, nuosavybės teisę įregistravo ne į gyvenamąjį namą, bet tik į butą (atskirą nekilnojamojo turto objektą) jame, o Kauno miesto savivaldybei – į atskirą nekilnojamojo turto objektą – rūsį, bet ne į esminę gyvenamojo namo dalį. Tokiu būdu registratorius neatliko Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijos – duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimo į Nekilnojamojo turto registrą, o atliko Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatyme nesuteiktą funkciją vertinti ar daryti savarankiškas išvadas, aiškinant ar interpretuojant pateikto dokumento turinį. Be to, gyvenamasis namas yra gyvenamosios paskirties vienbutis pastatas, skirtas gyventi vienai šeimai, todėl jis gali būti suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre tik kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (statinys) ir jame negali būti kito smulkesnio atskiro nekilnojamojo daikto (buto). Vienbučiame gyvenamajame name esančios patalpos (kambariai, virtuvė, koridorius, rūsys ir pan.) yra esminės gyvenamojo namo dalys (CK 4.15 straipsnis), o ne atskiri nekilnojamojo turto objektai. Nors Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakyme Nr. 02-01-6907 nėra konkrečiai nurodyta, kad gyvenamasis namas įsakyme nurodytiems asmenis priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau tai akivaizdžiai išplaukia iš statinio – vienbučio gyvenamojo namo paskirties. Nesant galimybės vienbučiame gyvenamajame name suformuoti smulkesnių atskirų nekilnojamųjų daiktų (buto ar patalpos), tokio namo dalių (gyvenamųjų patalpų, rūsio ar pan.) savininkai negali įgyti asmeninės nuosavybės teisės į tokias gyvenamojo namo dalis; gali būti tik gyvenamojo namo bendraturčiai (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Pripažinus, kad ginčo namas yra bendroji dalinė nuosavybė, ieškovas turi pirmumo teisę pirkti slėptuvę (CK 4.79 straipsnis). Kauno miesto savivaldybės administracijos paskelbtą viešą aukcioną 2010 m. rugsėjo 15 d. laimėjo atsakovas D. I. , su juo sudaryta negyvenamosios patalpos – rūsio–slėptuvės (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis, todėl ieškovas prašė perkelti jam pirkėjo teises pagal šią sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

              Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 19 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio:

              1) panaikino buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre ir ieškovo nuosavybės teisės į šį butą įregistravimą;

              2) panaikino negyvenamosios patalpos – rūsio–slėptuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre;

              3) pripažino, kad vienbutis gyvenamasis namas 1A2/p (duomenys neskelbtini) yra bendroji dalinė nuosavybė, kurios 84/100 dalys priklauso ieškovui, o 16/100 dalių – atsakovui Kauno miesto savivaldybei;

              4) perkėlė ieškovui pirkėjo teises pagal atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir D. I. 2010 m. rugsėjo 30 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 66-12-13 ir priteisė iš ieškovo atsakovui D. I. 3000 Lt, sumokėtų pagal pirkimo–pardavimo sutartį;

              5) priėmė ieškovo atsisakymą ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiais Kauno miesto valdybos 1999 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. 18 ir Kauno miesto savivaldybės bei D. I. 2010 m. spalio 30 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį, nustatyti nuosavybės teises į negyvenamąsias patalpas – rūsį–slėptuvę (duomenys neskelbtini) pagal įgyjamąjį senatį ir bylą dėl šios dalies nutraukė.

              Dėl nekilnojamojo turto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre ir nuosavybės teisės į šį butą įregistravimo teismas nurodė, kad ieškovas neprivalo ginčyti Kauno miesto valdybos 1999 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. 18 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 02-01-6907, reikšdamas reikalavimą dėl buto ir rūsio patalpos, kaip atskirų nekilnojamųjų daiktų, teisinės registracijos ir nuosavybės teisės į juos panaikinimo. Teismas nurodė, kad ieškovas ginčijo turto teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre ir nuosavybės teisės į turtą įregistravimą dėl to, kad atsakovas VĮ Registrų centras pažeidė nekilnojamojo turto įregistravimo tvarką. Tokiu atveju ginčyti dokumentų, kurie buvo teisinės registracijos pagrindas, nereikia, jeigu nustatoma, kad Nekilnojamojo turto registratorius įregistravo nekilnojamojo turto objektus ir daiktines teises į juos, nukrypdamas nuo dokumentų turinio. Teismas atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Orestas“ v. UAB „Pramoninis servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus m. valdyba v. UAB „Seta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-804/2001; 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. Kauno r. savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2007). Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 02-01-6907 1.1 punkto pagrindu (1964 m. CK 114 straipsnio 3 dalis) B. V. vardu įteisintas savavališkai pastatytas statinys – gyvenamasis namas 1A2/p su priestatu 1a1/p (bendras plotas – 50,47 kv. m, gyvenamasis plotas – 19,48 kv. m) be rūsio (tuo metu galiojusio Statybos  įstatymo 2 straipsnio 2 punktas). Šio įsakymo 2.1.1 punktu nutarta B. V. vardu nuosavybės teise registruoti namų valdoje (duomenys neskelbtini) esantį statinį – gyvenamąjį namą 1A2/p su priestatu 1a1/p (bendras plotas – 50,47 kv. m, gyvenamasis plotas – 19,48 kv. m), o įsakymo 2.2 punktu – Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu nuosavybės teise registruoti namų valdoje (duomenys neskelbtini) esantį statinį – buvusią Kauno tvirtovės betoninę slėptuvę, šiuo metu gyvenamojo namo 1A2/p rūsį.

              Nekilnojamojo turto registro įstatyme statiniai ir patalpos nurodomi kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai (tuo metu galiojusio Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2, 4 punktai, galiojančios redakcijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 02-01-6907 pagrindu suformuodamas B. V. nuosavybės objektu ne statinį (gyvenamąjį namą), o tik patalpas jame, įregistruodamas B. V. nuosavybes teises ne į statinį, o tik į patalpas (butą), o vėliau ir ieškovo, kaip B. V. paveldėtojo pagal testamentą, nuosavybės teises įregistruodamas ne į gyvenamąjį namą, o tik į patalpas jame, iš esmės ėmėsi jam nepriskirtos funkcijos vertinti ir daryti savarankiškas išvadas, aiškinant (interpretuojant) nurodyto įsakymo turinį. Nekilnojamojo turto tvarkytojas Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 02-01-6907 2.2 punkto pagrindu turėjo suformuoti Kauno miesto savivaldybės nuosavybės objektą – rūsį–slėptuvę (statinį), kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą, tačiau Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisė įregistruota ne į statinį, o į patalpą, esančią gyvenamajame name 1A2p.

              Negyvenamosios patalpos – rūsys–slėptuvė (duomenys neskelbtini) 2010 m. rugsėjo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ir 2010 m. spalio 1 d. perdavimo–priėmimo aktu Kauno miesto savivaldybės parduotas ir perduotas D. I. , tačiau daiktinės teisės jo vardu neįregistruotos, nes šis turtas areštuotas. Panaikinus šio turto teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, nuosavybės teisės registracija į šį objektą panaikinama automatiškai, nes nebelieka nekilnojamojo turto objekto, o nuosavybės teisė gali būti registruojama tik į Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka įregistruotą nekilnojamojo turto objektą.

              Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe teismas nurodė, kad B. V. , kurio įpėdinis pagal testamentą yra ieškovas, ant buvusios viešosios nuosavybės – Kauno tvirtovės betoninės slėptuvės (pastatytos 1914 m.) (duomenys neskelbtini) 1993 m. pastatė gyvenamąjį namą. Šio savavališko statinio (gyvenamojo namo) statyba Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 02-01-6907 buvo įteisinta, o gyvenamasis namas pripažintas B. V. nuosavybe. Tuo pačiu įsakymu buvusi Kauno tvirtovės betoninė slėptuvė, šiuo metu esanti gyvenamojo namo rūsiu, pripažinta Kauno miesto savivaldybės tarybos nuosavybe. Teismas sprendė, kad po to, kai B. V. ant buvusios Kauno tvirtovės betoninės slėptuvės (duomenys neskelbtini) pastatė savavališką statinį, kurio statyba 2000 m. rugsėjo 19 d. administraciniu aktu buvo įteisinta, slėptuvė ir savavališkas statinys tapo vienu statiniu (gyvenamuoju namu). Jeigu tai būtų du statiniai, tai jie Nekilnojamojo turto registre turėjo būti suformuoti ir įregistruoti kaip du statiniai, o ne patalpos. 2010 m. lapkričio 16 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad pastatas (duomenys neskelbtini) yra gyvenamosios paskirties vienbutis gyvenamasis namas. Pagal savo paskirtį vienbutis gyvenamasis namas yra skirtas gyventi vienai šeimai, todėl jis gali būti suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre tik kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (statinys) ir jame negali būti kito smulkesnio atskiro nekilnojamojo daikto (buto, rūsio ar pan.). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre gali būti registruojami butai, kaip atskiri nekilnojamojo turto daiktai, tik tuo atveju, kai gyvenamasis namas yra daugiabutis. Be to, rūsys–slėptuvė, kai ant jos buvo pastatytas gyvenamasis namas, negali būti laikoma atskiru statiniu, nes ji tapo esmine gyvenamojo namo dalimi – rūsiu ir esmine konstrukcija – pamatais (CK 4.15 straipsnis). Be to, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas 1999 m. raštu yra pripažinęs, kad Kauno tvirtovės slėptuvė nėra savarankiškas nekilnojamojo turto objektas. Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymas Nr.02-01-6907 turi būti aiškinamas ne pažodžiui, o atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, įvertinant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl nors jame nėra konkrečiai nurodyta, kad gyvenamasis namas įsakyme nurodytiems asmenims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau tai akivaizdžiai išplaukia iš statinio – vienbučio gyvenamojo namo – paskirties (skirtas gyventi vienai šeimai) ir aplinkybės, kad jis gali būti suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre tik kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (vienbutis gyvenamasis namas) ir jame negali būti kito smulkesnio atskiro nekilnojamojo daikto (buto ar patalpos). Dėl to savininkai negali įgyti asmeninės nuosavybės teisės į tokias gyvenamojo namo dalis; gali būti tik gyvenamojo namo bendraturčiais (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad ieškovui priklausančios dalys bendrame turte sudaro 84/100 dalis, o Kauno miesto savivaldybei – 16/100 dalių.

              Dėl pirkėjo teisių perkėlimo teismas nurodė, kad savivaldybių turto privatizavimą reglamentuojantys specialieji teisės aktai nereglamentuoja bendrosios nuosavybės teisinių santykių, bendraturčių teisių ir pareigų privatizavimo procese, todėl pagal CK 1.1 straipsnio 2 dalį tokiems santykiams subsidiariai taikytinos CK normos, konkrečiai – CK 4.79 straipsnis. Kauno miesto savivaldybė turėjo atsižvelgti į CK 4.79 straipsnyje nustatytą ieškovo pirmenybės teisę (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. v. Vilniaus miesto savivaldybės tarnyba, bylos Nr. 3K-3-1596/2002). Kauno miesto savivaldybės administracijos paskelbtą viešą aukcioną 2010 m. rugsėjo 15 d. laimėjo atsakovas D. I., pasiūlęs už negyvenamąsias rūsio–slėptuvės patalpas (duomenys neskelbtini) 3000 Lt. Su D. I. 2010 m. rugsėjo 30 d. sudaryta privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis, o 2010 m. spalio 1 d. – privatizavimo objekto perdavimo–priėmimo aktas.

              CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dalis bendrąja nuosavybe priklausančio daikto (objekto) parduodama pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, tai kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Šio termino ieškovas nėra praleidęs. Pripažinus gyvenamąjį namą bendrąja daline ieškovo ir Kauno miesto savivaldybės nuosavybe ir kad gyvenamojo namo rūsys nėra atskiras nekilnojamojo turto objektas, ieškovui perkeltinos pirkėjo teisės pagal 2010 m. rugsėjo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį (CK 4.79 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju iš ieškovo atsakovui D. I. priteistini 3000 Lt, kuriuos jis sumokėjo Kauno miesto savivaldybei pagal pirkimo–pardavimo sutartį.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą.

              Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai nurodė, kad rūsys–slėptuvė, kai ant jos buvo pastatytas gyvenamasis namas, negali būti laikoma atskiru statiniu, nes ji tapo esmine gyvenamojo namo dalimi – rūsiu ir esmine konstrukcija – pamatais (CK 4.15 straipsnis). Tokia pozicija buvo ir Nekilnojamojo turto registre Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teises įregistravus į negyvenamąją patalpą rūsį–slėptuvę.               Teismas sutiko su D. I. argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl slėptuvės–rūsio registracijos yra prieštaringos, tačiau tai neturi įtakos galutinei išvadai ir sprendimui dėl šiuo metu esančios rūsio–slėptuvės registracijos panaikinimo. Kadangi pripažinus ginčo gyvenamąjį namą su rūsiu bendrąja daline ieškovo ir Kauno miesto savivaldybės nuosavybe ir perkėlus parduoto gyvenamojo namo rūsio pirkėjo teises ieškovui, tai rūsio–slėptuvės teisinė registracija naikintina.

III. Kasacinio skundo, pareiškimų dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ir

atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

              Atsakovai D. I. ir A. I. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

              1. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsakovai remiasi CK 4.12, 4.13, 4.15 straipsniais, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „City gate“ ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-315/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-422/2011; 2012 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. V. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2012; kt.). Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas slėptuvę esmine gyvenamojo namo dalimi, neatsižvelgė į tai, kad jos priskyrimas savarankiškam arba nesavarankiškam antraeiliam daiktui – esminei gyvenamojo namo daliai turėjo būti nustatomas, atsižvelgiant į tokio daikto paskirtį ir galėjimą būti savarankišku teisinių santykių objektu. Slėptuvės paskirties savarankiškumas buvo nustatinėjamas išimtinai atsižvelgiant į aplinkybę, kad ji yra po gyvenamuoju namu, tačiau nebuvo vertinamos aplinkybės, kad slėptuvė pastatyta daug anksčiau nei gyvenamasis namas ir dar iki tol turėjo savarankišką paskirtį, kuri nepakito ir pastačius gyvenamąjį namą; slėptuvė turi atskirą įėjimą ir nėra gyvenamojo namo vidaus patalpa; slėptuvė ir gyvenamasis namas įsakyme nebuvo minimi kaip vienas statinys, o kaip du atskiri savarankiški statiniai. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar slėptuvė gali būti savarankišku nuosavybės teisinių santykių objektu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai sprendė, kad slėptuvė yra nesavarankiškas antraeilis daiktas.

              Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar tarp slėptuvės ir gyvenamojo namo yra tarpusavio neatskiriamas funkcinis ryšys – nenustatinėjo jų tarpusavio ryšio pagal tikslinę paskirtį, t. y. ar gyvenamasis namas be slėptuvės netektų savo naudingumo, netekintų poreikių, kuriems yra skirtas. Teismas nevertino, ar gyvenamasis namas gali būti naudojamas pagal gyvenamąją paskirtį be slėptuvės, ar ši be gyvenamojo namo taptų nenaudinga, t. y. nevertino, ar slėptuvė galėtų būti naudojama pagal savo paskirtį nesant gyvenamojo namo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad slėptuvė dėl jos paskirties ir savarankiškų savybių (atskiro įėjimo, buvimo atskiru statiniu, egzistavimo dar iki pastatant gyvenamąjį namą) gali būti naudojama nepriklausomai nuo gyvenamojo namo.

              Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybių, reikšmingų nustatant daikto, kaip savarankiško ar antraeilio, statusą. Pripažindamas slėptuvę esmine gyvenamojo namo dalimi, teismas nevertino tokių faktinių aplinkybių kaip slėptuvės paskirties, pastatymo laiko, atskiro įėjimo ir atskirumo nuo gyvenamojo namo patalpų, Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr.02-01-6907 turinio, pagal kurį slėptuvė ir gyvenamasis namas buvo įvardijami atskirais statiniais. Šios taisyklės nesilaikymas lėmė tai, kad slėptuvė buvo nepagrįstai pripažinta tarnaujančiąja gyvenamajam namui.

              Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas slėptuvę esmine gyvenamojo namo dalimi, iš esmės rėmėsi šių objektų tarpusavio išsidėstymu erdvėje. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek pagrindiniai, tiek antraeiliai daiktai fizine prasme vienais atvejais gali būti tiesiogiai susiję vieni su kitais, kitais atvejais tarp jų gali būti ir santykinis atskirumas.

              Pripažinus, kad slėptuvė ir gyvenamasis namas yra du savarankiški nekilnojamieji daiktai, naikintina ir likusi skundžiamos nutarties dalis, kuria šie objektai pripažinti bendrąja daline ieškovo ir Kauno miesto savivaldybės nuosavybe, ieškovui perkeltos pirkėjo teisės pagal D. I. ir Kauno miesto savivaldybės 2010 m. rugsėjo 30 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį, D. I. priteista iš ieškovo 3000 Lt.

              2. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsakovai remiasi CPK 93 straipsnio 1, 5 punktais, 2, 4 dalimis, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš jų ir kitų atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos ir VĮ Registrų centro po 675 Lt išlaidoms advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme atlyginti. Atsakovai D. I. ir A. I. savo veiksmais negalėjo daryti įtakos šio ginčo kilimui – sprendimą dėl slėptuvės pripažinimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybe priėmė bei slėptuvės ir gyvenamojo namo registravimą atskirais turtiniais vienetais viešame registre atliko kiti atsakovai, todėl visos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme turėtų būti priteisiamos tik iš Kauno miesto savivaldybės administracijos ir VĮ Registrų centro.

              Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą tenkinti.

              Procesiniame dokumente nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl CK 4.12, 4.13, 4.15 straipsnių taikymo ir aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB SEB banko prašymą, bylos Nr. 3K-3-50/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-422/2011; 2012 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. V. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2012). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai slėptuvės paskirties savarankiškumą nustatė išimtinai atsižvelgęs į aplinkybę, kad ji yra po gyvenamuoju namu, tačiau nebuvo vertinamos aplinkybės, jog slėptuvė buvo pastatyta daug anksčiau nei gyvenamasis namas ir dar iki tol turėjo savarankišką paskirtį, kuri nepakito ir pastačius gyvenamąjį namą, jog kiekvienas atskiras statinys turi atskirus įėjimus, jog jie visą laiką buvo du atskiri savarankiški objektai (ką patvirtino ir jų atskira teisinė registracija). Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad slėptuvė yra esminė gyvenamojo namo dalis, nevertino, ar tarp slėptuvės ir gyvenamojo namo yra tarpusavio neatskiriamas funkcinis ryšys – ar slėptuvė be gyvenamojo namo taptų nenaudinga ir priešingai (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Vien ta aplinkybė, kad ant atskiro savarankiško objekto slėptuvės buvo pastatytas kitas savarankiškas objektas – namas nepadaro slėptuvės antraeiliu daiktu (CK 4.19 straipsnio 2 dalis).

              Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą tenkinti; nurodomi tapatūs argumentai, kaip ir Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiškime dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.

              Pareiškimu prie prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas prašo kasacinį skundą tenkinti, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

              Procesiniame dokumente nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo CK 4.12, 4.13, 4.15 straipsnių taikymo ir aiškinimo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „City gate“ ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-315/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-422/2011; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nevertino slėptuvės, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, paskirties savarankiškumo. Slėptuvė buvo pastatyta 1914 m., t. y. daug anksčiau negu gyvenamasis namas, todėl dar iki gyvenamojo namo pastatymo (1993 m.) turėjo savarankišką paskirtį, kuri nepakito net ir pastačius ant jos gyvenamąjį namą. Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybių, reikšmingų nustatant daikto kaip savarankiško ar antraeilio statusą, aplinkybių visumos (slėptuvės pastatymo laiko, atskiro įėjimo ir atskirumo nuo gyvenamojo namo patalpų). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek pagrindiniai, tiek antraeiliai daiktai fizine prasme vienais atvejais gali būti tiesiogiai susiję vieni su kitais, kitais atvejais tarp jų gali būti santykinis atskirumas. Vien tik slėptuvės ir gyvenamojo namo išsidėstymas negali būti aplinkybė, sudaranti pagrindą pripažinti slėptuvę esmine gyvenamojo namo dalimi. Be to, archyvinės slėptuvės nekilnojamojo turto registro ir kadastro bylos duomenimis, ginčo slėptuvės paskirtis – specialioji, o ne pagalbinio ūkio (paprastų gyvenamųjų namų rūsių paskirtis dažniausiai būna pagalbinio ūkio).

              Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą ir pareiškimus dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atmesti; apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

              Procesiniame dokumente nurodoma, kad teismai pagrįstai nustatė, jog Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr.02-01-6907 įteisinus B. V. ant buvusios Kauno tvirtovės betoninės slėptuvės (pastatytos 1914 m.) pastatytą savavališką statinį, slėptuvė ir savavališkas statinys tapo vienu statiniu (gyvenamuoju namu). Tokią išvadą teismai padarė įvertinę nurodyto įsakymo 2.2 punktą, VĮ Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Kauno filialo 1999 m. raštą – atsakymą į Kauno miesto savivaldybės Pastatų priežiūros ir nuomos skyriaus vedėjo V. P. R. 1999 m. vasario 2 d. raštą Nr.128. Taigi rūsys–slėptuvė, kai ant jos buvo pastatytas gyvenamasis namas, kurio statybos buvo įteisintos administraciniu aktu, negali būti laikoma atskiru statiniu, nes ji tapo esmine gyvenamojo namo dalimi – rūsiu ir esmine konstrukcija – pamatais (CK 4.15 straipsnis). Tai patvirtina aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registre Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisė buvo įregistruota į negyvenamąją patalpą rūsį–slėptuvę, o ne į atskirą statinį. Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymas Nr. 02-01-6907 turi būti aiškinamas ne pažodžiui, o atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, įvertinant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Dėl to nors įsakyme nėra konkrečiai nurodyta, kad gyvenamasis namas įsakyme nurodytiems asmenims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau tai išplaukia iš statinio–vienbučio gyvenamojo namo paskirties (skirtas gyventi vienai šeimai) ir aplinkybės, kad jis gali būti suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre tik kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (vienbutis gyvenamasis namas) ir jame negali būti kito smulkesnio atskiro nekilnojamojo daikto (buto ar patalpos) (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Vienbučiame gyvenamajame name esančios patalpos (kambariai, virtuvė, koridorius, rūsys ir pan.) yra esminės gyvenamojo namo dalys (CK 4.15 straipsnis), o ne atskiri nekilnojamojo turto objektai, juolab ne gyvenamosios, o visuomeninės paskirties (slėptuvės). Taigi nesant galimybės vienbučiame gyvenamajame name suformuoti smulkesnių atskirų nekilnojamųjų daiktų (buto ar patalpos (šiuo atveju – rūsio), t. y. būtų atskirų nekilnojamojo turto objektų, teismai pagrįstai sprendė, kad savininkai negali įgyti asmeninės nuosavybės teisės į tokias gyvenamojo namo dalis; gali būti tik gyvenamojo namo bendraturčiais (CK 4.72 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenagrinėja bylos faktų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo išeiti už kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 2 dalis), sprendžia ir pasisako tik kasaciniame skunde keliamu klausimu dėl ginčo turto – Kauno tvirtovės betoninės slėptuvės pripažinimo pagrindiniu daiktu.

              Dėl pagrindinio daikto ir esminių jo dalių

              Daiktinėje teisėje, atsižvelgiant į daikto galėjimą būti savarankišku teisinių santykių objektu,  skiriamos dvi daiktų rūšys: pagrindiniai ir antraeiliai daiktai. Pagrindiniai daiktai turi savarankišką paskirtį ir gali būti savarankiški teisinių santykių objektai (CK 4.12 straipsnis). Antraeiliai daiktai yra tokie, kurie susiję su pagrindiniais daiktais: tik su pagrindiniais egzistuojantys, pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.13 straipsnio 1 dalis); civilinėje apyvartoje antraeiliai daiktai ,,seka“ paskui pagrindinius daiktus: antraeilį daiktą ištinka pagrindinio likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Antraeiliai daiktai pagal ryšio su pagrindiniu daiktu pobūdį skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius (CK 4.13 straipsnio 2 dalis).

              Esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu (CK 4.15 straipsnis). Kriterijus, pagal kurį daiktas kvalifikuojamas esmine pagrindinio daikto dalimi – jo neatskiriamas funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu – toks, kad pagrindinis daiktas be esminės dalies netenka savo naudingumo, nes netenkina poreikių, kuriems yra skirtas; esminė  daikto dalis neturi savarankiškos paskirties – jos funkcija yra užtikrinti pagrindinio daikto atitiktį tikslinei paskirčiai, be pagrindinio daikto esmine jo dalimi esantis daiktas nenaudingas. Daikto kvalifikavimas esmine pagrindinio daikto dalimi įstatyme nesiejamas su daiktų tarpusavio išsidėstymu erdvėje ar kitais fiziniais požymiais, todėl ydinga laikytina nuostata, kad esminėmis pastato dalimis gali būti tik tie daiktai, kurie yra jo viduje. Sprendžiant dėl daiktų, kaip pagrindinių ar antraeilių, inter alia esminių pagrindinio daikto dalių, teisinio statuso, turi būti vertinamas esamas abiejų daiktų tarpusavio ryšys tikslinės jų paskirties kontekste. Šiuo aspektu nesvarbu ir neturi būti vertinama tai, kaip kiekvienas daiktų gali būti panaudotas atskirai jų tarpusavio ryšį ir bendrą tikslinę paskirtį išardžius. Esmine pagrindinio daikto dalimi esantis daiktas negali būti savarankiškas teisinių santykių objektas, kol su pagrindiniu daiktu jį sieja funkcinis ryšys, tai, be kita ko, reiškia, kad esminė pagrindinio daikto dalis negali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas – ji priklauso pagrindinio daikto savininkui (savininkams) (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010).

              Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad B. V. , kurio įpėdinis pagal testamentą yra ieškovas, ant buvusios viešosios nuosavybės – Kauno tvirtovės betoninės slėptuvės (pastatytos 1914 m.) (duomenys neskelbtini) 1993 m. pastatė gyvenamąjį namą. Kauno miesto valdyba 1999 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. 18 nusprendė įteisinti Kauno miesto savivaldybės vardu buvusią Kauno tvirtovės betoninę slėptuvę (duomenys neskelbtini). B. V. pastatyto savavališko statinio statyba buvo įteisinta Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 02-01-6907, nurodant, kad B. V. vardu įteisinamas ir teisiškai registruojamas gyvenamasis namas 1A2/p su priestatu 1a1/p ir ūkio pastatas 2J1/m, o Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu – buvusi Kauno tvirtovės betoninė slėptuvė, šiuo metu – gyvenamojo namo 1A2/p rūsys. Byloje kaip įrodymas pateikta UAB „Skena“ išvada patvirtina, kad rūsys–slėptuvė yra statinio–gyvenamojo namo 1A2p dalis. Namų valdos (duomenys neskelbtini) techninės apskaitos byloje prie 1999 m. spalio 26 d., 2002 m. balandžio 5 d. užfiksuotų pagrindinio namo duomenų apie jo dalis yra nurodomas ir rūsys. Taigi bylos duomenys pavirtina teismų išvadą, kad po to, kai B. V. ant buvusios Kauno tvirtovės betoninės slėptuvės (duomenys neskelbtini) pastatė savavališką statinį, kurio statyba 2000 m. rugsėjo 19 d. administraciniu aktu buvo įteisinta, slėptuvė ir savavališkas statinys tapo vienu statiniu – gyvenamuoju namu.

              Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas dar 1999 m. (tiksli data nenurodyta) raštu į Kauno miesto savivaldybės Pastatų priežiūros ir nuomos skyriaus 1999 m. vasario 2 d. paklausimą yra pripažinęs, kad Kauno tvirtovės betoninė slėptuvė nėra savarankiškas nekilnojamojo turto objektas ir registruotinas tik kartu su gyvenamuoju namu. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2010 m. lapkričio 16 d. išraše nurodyta, kad pastatas (duomenys neskelbtini) yra gyvenamosios paskirties vienbutis gyvenamasis namas; rūsys–slėptuvė įregistruota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas – negyvenamoji patalpa. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, CK 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka.  Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą; Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių ir jų suvaržymų registracija daugiau reikšminga išviešinimo tikslais; teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB „Seta“, bylos Nr. 3K-3-804/2001; 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-412/2009; kt.). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB SEB banko prašymą, bylos Nr. 3K-3-50/2010).

              Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo nekilnojamojo turto registracija neatitinka pagrindo, pagal kurį ji yra atlikta, t. y. Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 02-01-6907 turinio, būtent – kad buvusi Kauno tvirtovės betoninė slėptuvė šiuo administraciniu aktu pripažinta gyvenamojo namo dalimi – rūsiu, o ne atskira negyvenamąja patalpa – savarankišku statiniu (pagrindiniu daiktu). Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad rūsys–slėptuvė, kai ant jos buvo pastatytas savavališkas statinys, Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 02-01-6907 pagrindu tapo esmine gyvenamojo namo dalimi – rūsiu ir esmine konstrukcija – pamatais (CK 4.15 straipsnis). Minėta, kad, sprendžiant dėl daiktų, kaip pagrindinių ar antraeilių, inter alia esminių pagrindinio daikto dalių, teisinio statuso, turi būti vertinamas esamas abiejų daiktų tarpusavio ryšys tikslinės jų paskirties kontekste. Nagrinėjamos bylos atveju toks gyvenamojo namo ir jo rūsio–pamatų tarpusavio ryšys yra, ir šiuo aspektu nesvarbu ir neturi būti vertinama tai, kaip kiekvienas daiktų gali būti panaudotas atskirai jų tarpusavio ryšį ir bendrą tikslinę paskirtį išardžius, priešingai nei akcentuojama kasaciniame skunde. Kadangi esmine pagrindinio daikto dalimi esantis daiktas negali būti savarankiškas teisinių santykių objektas, kol su pagrindiniu daiktu jį sieja funkcinis ryšys, tai nurodytas nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas ir rūsys–pamatai) pripažintinas vienu nuosavybės teisės objektu, pagal Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymą Nr. 02-01-6907 bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu dviem savininkams – ieškovui, kaip B. V. teisių perėmėjui, ir savivaldybei, nepaisant to, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisė, kaip tokia, įsakyme konkrečiai neįvardyta. Tokia išvada darytina analizuojant nurodyto administracinio akto turinį, atsižvelgiant į teismų byloje nustatytus faktinius duomenis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nutartyje nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo formuojamą praktiką.

              Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Kasatoriai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš jų ieškovui po 675 Lt išlaidoms advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme atlyginti; kasatorių nuomone, visos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme turėtų būti priteisiamos tik iš atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos ir VĮ Registrų centro. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šioje byloje atsakovais buvo Kauno miesto savivaldybė, Kauno miesto savivaldybės administracija, VĮ Registrų centras, taip pat A. I. ir D. I. , sudaręs 2010 m. rugsėjo 30 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pirkėjo teises ieškovas prašė perkelti jam kaip bendraturčiui CK 4.79 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs dalį ieškinio, kartu – ir nurodytą ieškovo reikalavimą, pagrįstai sprendė priteisti dalį bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų A. I. ir D. I. CPK 98 straipsnio 1 dalies pagrindu.

              Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 63,12 Lt tokių išlaidų. Jos priteistinos iš kasatorių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

              Ieškovas, pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą, prašo priteisti iš kasatorių 600 Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti. Teisėjų kolegija sprendžia tenkinti šį ieškovo prašymą (CPK 98 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

              Priteisti ieškovui V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš kasatorių D. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 300 (tris šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.

              Priteisti iš kasatorių D. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 31,56 Lt (trisdešimt vieną Lt 56 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė             

                                                                      Egidijus Laužikas

                                                                      Algis Norkūnas