Administracinė byla Nr. A-521-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01988-2016-8

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 20.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. (R. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujami Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nehigieniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis: kameros plotas neatitiko minimalaus turinčio tekti vienam asmeniui kameros ploto, neveikė ventiliacija, patalpa drėgna, tamsi ir netinkamai apšviesta, netinkamas šilumos kiekis ir temperatūra, čiužiniuose veisėsi parazitai, metalinės lovos dėl drėgmės rūdijo, toje pačioje patalpoje įrengtas ir atviras tualetas, atskirtas maža sienele, tačiau neįrengtos kabinos. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto vandens ir nesudaryta galimybė vieną kartą per savaitę išsimaudyti duše. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo suteikta per mažai laiko leisti lauke, maistas buvo netinkamos kokybės, neskanus ir per mažos energetinės vertės. Taigi tokios sąlygos žemino jo garbę ir orumą, dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo 4,14 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. kovo 23 d. Atsakovas negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas nepažeidus kameros ploto reikalavimų. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Buvo vykdomas kamerų stebėjimas, tačiau nepažeidus pareiškėjo privatumo. Iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos, jiems sutiekiamos priemonės palaikyti švarą. Nuo 2015 m. atsakovas sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas įrengtas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimus, t. y. tualetas nuo patalpos atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka reikalavimus. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, maitinimas atitinka fiziologines mitybos normas, valgiaraščiai subalansuoti, pareiškėjui nebuvo gydytojų skirtas specialus valgiaraštis. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, neįrodydamas nei žalos fakto, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio, siekdamas pasipelnyti iš valstybės.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo R. B. skundą tenkino iš dalies, priteisė jam 30 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis atsakovo pateiktais duomenimis, kurių neginčijo pareiškėjas, nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. kovo 23 d.
7. Teismas byloje taikė Lietuvos higienos normą HN 76:2010 (redakciją, galiojusią iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (įsigaliojusiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).
8. Teismas, vertindamas pareiškėjo laikymo kamerose sąlygas minimalaus ploto, tenkančio vienam gyventojui, reikalavimų aspektu, vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 3 paras buvo laikomas nežymiai pažeidus minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, o nepažeidus šio reikalavimo – 191 parą.
9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, ribojamo privatumo, nemalonaus kvapo kameroje, vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 2 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktu, Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtinta  Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, ir padarė išvadas, kad sanitarinio mazgo patalpa, kuri atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus, minimalus privatumas kameroje pareiškėjui buvo užtikrintas. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K privalo atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, tačiau duomenų, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą, nėra.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl drėgnos patalpos, netinkamo apšvietimo ir atskiros vėdinimo sistemos nebuvimo, atsižvelgęs į ginčui aktualius į bylą atsakovo pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, sprendė, kad kamerose pareiškėjas galėjo vėdinti kameras per langus, teiginiai dėl netinkamo apšvietimo yra itin abstraktūs, dirbtinės apšvietos pažeidimų ir pelėsio tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatyta.
11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K dažnai nėra šilto vandens, jam nebuvo galimybių naudotis dušu dažniau nei 15 min. per savaitę, padarė išvadą, jog Lukiškių TI-K nepažeidė teisės aktų reikalavimo sudaryti pareiškėjui galimybę 15 min. per savaitę naudotis dušu (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 p.), o teiginių dėl šilto vandens nebuvimo pareiškėjas neįrodė.
12. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl netinkamos mitybos, konstatavęs, kad teisės aktai nurodo, jog nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energetinę vertę turi sudaryti ne mažiau kaip 2 298 kcal, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo maitinimas buvo organizuojamas netinkamai, pareiškėjas šių skundo argumentų neindividualizavo ir nepagrindė, o argumentus dėl neskanaus maisto ir jo, kaip sportuojančio asmens, papildomų poreikių vertino kaip subjektyvaus pobūdžio.
13. Taip pat teismas padarė išvadas, kad buvo tinkamai užtikrinamas patalpų buitinių kenkėjų naikinimas, remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore, be to, pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo ir kitų nurodytų pažeidimų.
14. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nenustatė išskirtinių pareiškėjo nusiskundimų sveikata. Pažymėjo, kad atsakovas siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir esminę sąlygą – kalinimo trukmę (3 paras) nežymiai pažeidus ploto reikalavimą (3,52 kv. m. vienam asmeniui), atsižvelgus į kameroje laikomų asmenų skaičių (12 asmenų), teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl priteisė jam 30 Eur neturtinei žalai atlyginti, pažymėdamas, kad pareiškėjo prašoma priteisti 7 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.
15. Teismas atmetė atsakovo prašymą priteisti 4,14 Eur patirtų išlaidų už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Teismas nurodė, kad su ginču susijusią medžiagą atsakovas turėjo teikti vykdant teismo nurodymą, nes šie dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą. Todėl teismas atsisakė taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatas, kuriomis rėmėsi atsakovas, prašydamas priteisti nurodytas išlaidas.

III.

16. Pareiškėjas R. B., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas skundą tenkinti visa apimtimi ir priteisti iš atsakovo 7 000 Eur neturtinės žalos.
17. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino reikšmingas bylai aplinkybes ir neteisingai nustatė žalos dydį.
18. Teismas neatsižvelgė, kad vienam asmeniui tenkantį plotą mažino baldai ir tokiomis sąlygomis pareiškėjas turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko.
19. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, nes kamerose tik iš vienos pusės sanitarinis mazgas buvo atskirtas ne aukštesne kaip 1,35 m sienele. Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgo atskyrimas nuo gyvenamos patalpos 1,5 m aukščio pertvara pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką neužtikrina asmens privatumo ir pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį. Todėl pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų visumos patyrė neigiamo pobūdžio dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tapo jautresnis ir nervingesnis, t. y. patyrė neturtinę žalą.
20. Pareiškėjas savo poziciją taip pat grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl kalinimo sąlygų, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, apibrėžiančia neturtinę žalą, žalos dydį CK 6.250 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.282 straipsnyje nurodančiais kriterijais ir bendraisiais civilinės teisės principais.
21. Pareiškėjas, atsižvelgęs į atsakovo tyčinę kaltę ir į turtinę padėtį (neribotas valstybės lėšas), savo neturtinės žalos dydį už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. vertina 7 000 Eur ir skundu prašo juos priteisti.
22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu nesutiko su pareiškėjo apeliaciniu skundu, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.
23. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Net ir tuo atveju, kuomet neturtinės žalos faktas preziumuojamas pagal įstatymą, ieškovas turi pagrįsti reikalaujamos kompensacijos dydį.
24. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nenurodo, kuo pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas turėjo pagrįsti, kad tam tikri jo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir tai sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.
25. Šiuo atveju nėra būtinų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
27. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.
28. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo padarytus teisės pažeidimus dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K esančiam asmeniui, reikalavimų, suponavusius pareiškėjui teisę į jais padarytos neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.). Taip pat pagrįstai padarytos išvados atmetus pareiškėjo argumentus dėl atsakovo padarytų kitų teisės pažeidimų, kurių buvimo pirmosios instancijos teismas nepripažino, vertinimo, išskyrus pareiškėjo argumentus dėl kamerose netinkamai įrengto sanitarinio mazgo. 
29. Pareiškėjas apeliacine tvarka skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu (30 Eur) ir teismo išvada, kad atsakovas nepažeidė jo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šie argumentai ir jų teisinis vertinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo šioje byloje dalykas.
30. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. kovo 23 d. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde vėl nurodė kitą laikotarpį, t. y. 2015 m. gegužės 18 d. – 2016 m. gegužės 10 d., tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aktualų ginčo nagrinėjimui laikotarpį (t. y. nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. kovo 23 d.) (b. l. 9-11, 23).
31. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
32. Akcentuotina, kad Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto – šis reikalavimas nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, todėl nacionaliniai teismai nuosekliai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017; 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
33. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde plačiau nepagrindžia teismo priteistos 30 Eur žalos dydžio neteisingumo, taigi apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurias patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 9-11), kad pareiškėjas buvo laikomas nežymiai pažeidus minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą (3,6 kv. m.) 3 paras (t. y. realiai tenkant po 3,52 kv. m. vienam asmeniui), daro išvadą, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo laikymo sąlygų neužtikrino taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas ir nurodyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui neigiamų pasekmių (t. y. kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, galimybės judėti apribojimą, žmogaus orumo pažeminimą), kurios patenka į CK 6.250 straipsnyje nurodytą neturtinės žalos sąvoką, ir kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo neteisėtais veiksmais. Todėl pirmosios instancijos teismo priteista 30 Eur neturtinė žala yra proporcinga ir teisinga kompensacija pareiškėjo šiuo atveju 3 paras patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.
34. Pareiškėjo argumentai, kad teismas neatsižvelgė, jog vienam asmeniui tenkantį plotą mažino baldai ir tokiomis sąlygomis pareiškėjas turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, yra atmestini, nes Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą plotą (baldais ar kitu inventoriumi) skaičiuojant minimalų kameros plotą. Taigi pareiškėjui tekęs kameros plotas skaičiuojamas jį padalijus iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus, t. y. taip, kaip teisingai skaičiavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.
35. Pareiškėjas skunde akcentuoja privatumo pažeidimą dėl netinkamai kamerose įrengto sanitarinio mazgo, grįsdamas savo poziciją tarptautiniu ir nacionaliniu teisiniu reguliavimu bei teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisių, nes sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, toks įrengimas atitiko sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus, minimalus privatumas kameroje pareiškėjui buvo užtikrintas, be to, Lukiškių TI-K privalo atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę. Su tokia pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
36. Bylos duomenimis nustatyta, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atitvertas nuo likusios kameros ploto pertvara, ir dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą, nes yra pažeidžiamas asmens privatumas (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-662/2017; 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016 ir kt.).
37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino kalinčio asmens privatumo, nes jis galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir Lukiškių TI-K pareigūnų. Taigi sanitarinio mazgo atitvėrimas sienele nuo likusio kameros ploto tik iš dalies, neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu, ir pažeidė pareiškėjo orumą. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuo aspektu nekonstatavo pareiškėjo teisės į kalinimą tinkamomis sąlygomis pažeidimo. Pažymėtina, kad pagal byloje esančius duomenis (b. l. 9-11) nustatytina šio pažeidimo trukmė – 281 paros – vertintina kaip gana ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjui galėjo susiformuoti ne tik neigiami išgyvenimai laikymo tokiose kamerose metu, tačiau ir liekamosios pasekmės, kurias nurodo pats pareiškėjas apeliaciniame skunde – padidėjęs nervingumas bei jautrumas.
38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų mastą (judėjimo apribojimas, asmens orumo ir teisės į privatumą pažeidimai) ir trukmę (281 paros pažeidus teisę į privatumą ir 3 paros pažeidus minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimą), į aplinkybę, kad buvo laikomas pažeidžiant asmens konstitucinę (taigi – pamatinę) teisę į privatumą, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytos teisės į privatumą pažeidimą patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, turi būti priteistina iš viso 400 Eur.
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nenustatytų kitų netinkamų kalinimo sąlygų pažeidimų (kuriuos nurodė pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui), konstatuodama, kad šios išvados padarytos tinkamai ir detaliai išnagrinėjus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, todėl jų nekartoja ir pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė šiuo aspektu jokių aplinkybių ar argumentų.
40. Pareiškėjo teiginiai, kad atsižvelgęs į atsakovo tyčinę kaltę ir į turtinę padėtį (neribotas valstybės lėšas), jis vertina savo patirtos neturtinės žalos dydį būtent 7 000 Eur suma, nėra pagrįsti. Priešingai nei teigia pareiškėjas, valstybės biudžetas yra ribotas, o kaltė, juo labiau jos tyčinė forma, šioje byloje nenustatytina. Už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų valstybė atsako be kaltės ir pagal CK 6.271 straipsnį nereikalaujama, jog žalos patyręs asmuo įrodytų neteisėtus veiksmus atlikusio pareigūno veikimo motyvus, nes žalai atsirasti pakanka to, kad būtų nustatytas valdžios institucijų aktų neteisėtumas. Taigi nustatytinam žalos dydžiui pareiškėjo nurodyti argumentai teisinės reikšmės neturi.
41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir bylos faktines bei teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimas keistinas padidinant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį iki 400 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. (R. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipą taip:

„Priteisti pareiškėjui R. B. (R. B.), gim. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                            Laimutis Alechnavičius

                                                                                         Ramūnas Gadliauskas

                                                                                         Arūnas Sutkevičius