Pirmosios instancijos teismo teisėja              Civilinė byla Nr. 2S-78-280/2015

Liudmila Kuzmickienė              Teisminio pr. Nr. 2-54-3-00589-2013-2

              Procesinio sprendimo kategorija:

              110.4; 121.14; 122.4 (S)

PANEVĖŽIO  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laimutė Sankauskaitė

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. atskirąjį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-24-731/2014 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei A. Y. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir atsakovės A. Y. priešieškinį ieškovui A. J. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, ir

n u s t a t ė:

Ieškovas A. J. pateikė ieškinį, kuriuo prašė nutraukti santuoką dėl atsakovės A. Y. kaltės, padalinti santuokoje įgytą turtą, skolas, nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su juo, priteisti iš atsakovės 6 000 Lt neturtinės žalos, priteisti nepilnamečio sūnaus D. Y., gimusio 2004-11-30, išlaikymui po 650 Lt kas mėnesį mokomomis periodinėmis išmokomis, turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovė pažeidė sutuoktinės pareigas, todėl santuoka iširo dėl jos kaltės, o tarp mažamečio vaiko ir ieškovo egzistuoja glaudus ryšys, todėl prašė vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su juo. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko D. Y. gyvenamąją vietą su tėvu A. J., priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą sūnui D. Y. – po 500 Lt kas mėnesį iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Ieškovas paaiškino, kad sūnus negali gyventi su motina atsakove A. Y., kadangi ji nuolat vartoja alkoholį, o būdama neblaivi negali pasirūpinti sūnaus interesais, nuolatinis girtavimas namuose daro neigiamą įtaką vaiko psichologijai.

Zarasų rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi tenkino prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – nustatė nepilnamečio vaiko D. Y. gyvenamąją vietą su tėvu A. J. jo gyvenamojoje vietoje ir priteisė iš atsakovės A. Y. laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui D. Y. po 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, nuo ieškinio gavimo teisme dienos 2013-08-19 iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, vaiko išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskiriant vaiko tėvą A. J.. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pateikė įrodymų, jog atsakovė veda netinkamą gyvenimo būdą, tuo darydama žalą sūnui, neteikia išlaikymo, todėl prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.

Atsakovė A. Y. 2014-09-03 pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti santuoką esant abiejų sutuoktinių kaltei, nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ja. Atsakovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti nepilnamečio vaiko D. Y. su ja iki įsiteisės galutinis sprendimas šioje byloje, panaikinti išlaikymą, priteistą iš jos 2013 m. rugpjūčio 20 d. Zarasų rajono apylinkės teismo nutartimi. Atsakovė paaiškino, kad iš byloje esančių duomenų visumos, įskaitant ir 2005 m. rugpjūčio 23 d. Baltarusijos Respublikos teismo sprendimą, matyti, kad nepilnametį vaiką įsivaikinti suteikta teisė ir jį įsivaikino tik ji, t.y. ieškovas vaiko atžvilgiu, teisine prasme, neįgijo jokių teisių ir pareigų, jis nėra vaiko biologinis tėvas ar įtėvis. Tuo atveju, kai gyvenimas su vaiko biologiniu tėvu ar įtėviu nekelia grėsmės nepilnamečiui vaikui - pirmenybė nuolatiniam vaiko gyvenimui turi būti teikiama su tėvu (įtėviu) ar motina (įmote), o ne su trečiuoju asmeniu. Byloje nėra jokių duomenų, kad šiuo metu vaiko nuolatinis gyvenimas su atsakove keltų grėsmę jo teisėms ar interesams, priešingai - matyti, kad vaiko gyvenimas su atsakove labiau atitiktų jo interesus ir norus. Atsakovė gyvena tinkamą gyvenimo būdą, išsigydė nuo neigiamų priklausomybių ir gali užtikrinti nepilnamečiui vaikui tinkamas gyvenimo ir raidos sąlygas. Tai patvirtina pateikti įrodymai patvirtinantys, kad pareiškėja neserga psichikos ligomis, taip pat nėra registruota kaip asmuo turintis priklausomybių. Ji dirba ir gauna pastovias pajamas, taip pat turi vaikui gyventi tinkamą gyvenamąją vietą, yra teigiamai charakterizuojama. Pats nepilnametis vaikas aktyviai išreiškė norą gyventi su mama, nurodė, kad norėtų nuolat gyventi su ja, todėl atsižvelgiant į LR ir tarptautinės teisės aktus turi būti paisoma jo norų ir interesų. Atsakovės nuomone gyvenant su ieškovu nepilnametis vaikas yra bauginamas, patiria psichologinį spaudimą. Ieškovas nesugeba užtikrinti tinkamos gyvenamosios vietos sau ir nepilnamečiui vaikui, šiuo metu jie gyvena Socialinių paslaugų centre. Manytina, kad tokia aplinka nėra tinkama vaikui gyventi, gali suformuoti neigiamus liekamuosius socialinio ir psichologinio pobūdžio veiksnius. Ieškovas gauna itin mažas pajamas ir neturi lėšų tinkamai aprūpinti vaiko visais jam būtinaisiais reikmenimis, įskaitant ir tinkamo dydžio rūbus. Be to, ieškovo amžius ir sveikatos būklė neleidžia tinkamai rūpintis ir ugdyti nepilnamečio vaiko. Teismo posėdžio metu pats ieškovas pripažino, kad gyventi Socialinių paslaugų centre jam yra lengviau, nes centro darbuotojai padeda prižiūrėti nepilnametį vaiką, ruošti jam pamokas. Atsakovės nuomone šiuos veiksmus su nepilnamečiu vaiku turėtų atlikti jo tėvai, o ne socialiniai darbuotojai.

Zarasų rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi A. Y. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, pakeitė 2013 m. rugpjūčio 20 d. Zarasų rajono apylinkės teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė D. Y. gyvenamąją vietą su jo motina A. Y. (J. J. N.) jos gyvenamojoje vietoje iki įsiteisės galutinis sprendimas šioje byloje, 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutarties dalį dėl išlaikymo priteisimo iš A. Y. panaikino nuo šios nutarties priėmimo dienos, įpareigojo A. J. atiduoti vaiko motinai A. Y. vaiko D. Y. asmens dokumentus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog D. Y. (J.) gyvenamoji vieta deklaruota Baltarusijoje kartu su motina. Atsakovė pateikė teismui dokumentus apie tai, kad ji savo iniciatyva gydosi nuo priklausomybės, Baltarusijoje nėra įrašyta į priklausomybių įskaitą, dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, kur gyvena kartu su savo tėvais. D. J. (Y.) apklaustas teismo posėdyje dalyvaujant psichologei G. V. išsakė norą kuo greičiau išvažiuoti į Baltarusiją, gyventi kartu su motina ir seneliais. Teismas nurodė atsižvelgiantis į tai, kad D. J. įvaikintas Baltarusijoje, 2005 m. rugpjūčio 23 d. Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto teismo sprendimu, kuriame nurodyta, kad nepilnametį vaiką įsivaikinti suteikta teisė ir jį įsivaikino tik A. Y., ieškovas nėra vaiko biologinis tėvas ar įtėvis. Baltarusijos Respublikos teisingumo ministerijos atsiųsti dokumentai patvirtina, kad A. J. nėra įtėvis ir duomenys į vaiko naują gimimo liudijimą įrašyti tik iš motinos žodžių. Vaikas nurodė ieškovą laikantis savo tėvu ir norėtų su juo ateityje bendrauti, tačiau labiau norėtų gyventi su mama. Teismas įvertinęs bylos duomenis nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatė su atsakove ir nurodė nutartį vykdyti skubiai.

Ieškovas A. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį ir palikti galioti Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartį. Apeliantas pažymėjo, kad teismas neturėjo vertinti vaiko išsakyto noro gyventi su motina šioje proceso stadijoje. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pateiktus įrodymus, kad motina smurtavo artimoje aplinkoje, įskaitant smurtą prieš tą patį mažametį vaiką, neįvertino, kad atsakovė piktnaudžiauja alkoholiu, ne kartą bausta administracine tvarka. Tai, kad pati atsakovė ir jos motina tvirtina, kad kelis mėnesius atsakovė nevartoja alkoholio, nesudaro pagrindo, kad vaikui bus saugios sąlygos su motina. Iki to laiko, kol motina išvyko gyventi į Baltarusiją, vaikas bijojo motinos ir jos vengė. Motinos gyvenimo sąlygos nebuvo įvertintos, apie jas galima spręsti tik iš pateiktų fotonuotraukų. Esant pagrįstai grėsmei, kad motina vėl gali pradėti piktnaudžiauti alkoholiu ar kitaip nederamai elgtis, reikia atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Respublikos institucijos, ginančios vaikų interesus, neturės galimybių tikrinti vaiko gyvenimo sąlygas ir jo aplinką ir negalės imtis atitinkamų priemonių vaiko interesų apsaugai. Teismas visai nepasisakė dėl galimų grėsmių, jog atsakovė gali vaiką visam laikui išsivežti iš Lietuvos Respublikos. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad ieškovas nelaikytinas vaiko tėvu, išėjo už ieškinio ribų ir pasisakė dėl vaiko tėvystės. Byloje pateiktas vaiko gimimo liudijimas prima facie patvirtina, kad ieškovas yra D. Y. tėvas, todėl atsakovės ir teismo teiginiai priešingai yra nepagrįsti. Teismas, 2013-08-20 nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pasisakė, kad nėra duomenų, jog gyvenant kartu su tėvu mažamečio teisėms, interesams, jo saugumui ir sveikatai grėstų pavojus. Byloje nėra duomenų, kad situacija būtų pasikeitusi.

Atsakovė A. Y. atsiliepimu prašo palikti Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį nepakeistą. Atsakovė nurodė, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir teisinga. Institucija, teikianti išvadą byloje, pažymėjo, jog vaikas nurodė, kad apeliantas jam nuolat grasina, jį gąsdina, naudoja fizinį smurtą, bei pareiškė norą gyventi su mama. Nesuprantama, kodėl ieškovas teigia, kad tokio vaiko noro turi būti nepaisoma. Į bylą pateikti visi įrodymai, jog atsakovė gyvena tinkamą gyvenimo būdą, o išlaikymą sūnui teikė drabužiais, maistu bei pinigais. Vaikas šiuo metu gyvena Baltarusijos Respublikoje, čia pradėjo lankyti ugdymo įstaigą, atnaujino ryšius su giminaičiais ir draugais, dabartinė jo aplinka yra tinkama ir saugi, o dar vienas aplinkos keitimas vaikui gali būti žalingas. Iš pateiktų dokumentų akivaizdu, kad apeliantas nėra laikytinas nepilnamečio vaiko įvaikintoju teisine prasme ir jis pats su tokia savo padėtimi sutiko. Gimimo liudijimas yra tik įrodymas ir jis gali būti nuginčytas, o teismas, matydamas, kad vienas dokumentas prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, turi nesivadovauti prieštaraujančiu įrodymu. Apeliantas dėl nežinomų priežasčių su vaiku persikėlė gyventi į socialinių paslaugų centrą, t. y. jis laikytinas neturinčiu nuolatinės gyvenamosios vietos, ieškovas neturi jokio turto, nedirba, serga, rūpintis vaiku jam yra per sunku.

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. teismas sprendžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, įvertindamas aplinkybes, kurios yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šeimos bylose taikomas laikinąsias apsaugos priemones ir šių priemonių taikymo pagrindus numato CK 3.65 str. Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus bylos nagrinėjimo metu, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų teisės. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nepilnamečio vaiko D. Y. gyvenamąją vietą nustatė su ieškovu A. J.. Atsakovei pateikus prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ja, Zarasų rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atmetė atsakovės prašymą, motyvuodamas, jog atsakovė nepateikė duomenų apie jos gyvenamąją vietą, tinkamą elgesį su vaiku. Atsakovei pakartotinai pateikus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas jį tenkino ir skundžiama nutartimi laikiną vaiko gyvenamąją vietą iki bus priimtas galutinis sprendimas byloje nustatė su atsakove A. Y.. Ieškovas pateikė atskirąjį skundą dėl šios nutarties, nurodė, kad teismas nepagrįstai taikant laikinąsias apsaugos priemones atsižvelgė į vaiko nuomonę, neįvertino motinos A. Y. elgesio su vaiku, perdavus vaiką į užsienio valstybę, nebus galimybės vertinti vaiko gyvenimo sąlygų, be to, tėvystės klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (CK 3.3 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2013-08-20 nutartį ir laikiną vaiko gyvenamąją vietą nustatydamas su tėvu, įvertino, jog vaikui ieškovas gali suteikti saugią aplinką, juo tinkamai pasirūpinti, todėl laikinųjų apsaugos priemonių – nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos - keitimas galėjo būti atliekamas tik situacijai iš esmės pasikeitus, t. y. nustačius, kad gyvendamas su ieškovu, nepilnametis vaikas yra nesaugus ar kitaip pažeidžiami jo interesai. Tokių duomenų byloje nebuvo pateikta, o skundžiama nutartimi vaiko D. Y. gyvenamoji vieta nustatyta su motina A. Y. remiantis tuo, jog atsakovės elgesys pasikeitė, ji gydosi, o vaikas pageidauja gyventi su motina, tačiau nebuvo vertinama, kokių išgyvenimų laikinas persikėlimas į kitą valstybę sukels nepilnamečiui vaikui. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Nagrinėjamu atveju atsakovas suteikė nepilnamečiui vaikui tinkamas sąlygas vystytis ir saugiai augti, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti ne į vieno iš tėvų pageidavimą, bet į vaiko interesus. Tinkamų sąlygų vaikui augti nepaneigia ir aplinkybė, jog ieškovas nedirba ir turi neįgalumą. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neturi spręsti ginčo iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl ieškovo A. J. tėvystės teisių D. Y. atžvilgiu, nepagrįstai šioje proceso stadijoje vertino Baltarusijoje išduotus dokumentus ir jų pagrindu nustatė, kad ieškovas nėra vaiko tėvas ar įtėvis. Šie duomenys ir aplinkybės turi būti vertinamos sprendžiant bylą iš esmės.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pakeitė laikinąsias apsaugos priemones ir, nesant būtinumo, laikinai nustatytą vaiko gyvenamąją vietą su tėvu pakeitė į gyvenamąją vietą su motina kitoje valstybėje. Vis dėlto, sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos klausimą, pirmiausia atsižvelgiama į vaiko interesus, todėl tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenumato vaiko šeimos aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus.

Byloje nustatyta, kad atsakovė A. Y. gydosi nuo priklausomybės alkoholiui, įsidarbino, gyvena pas savo tėvus, kurie taip pat gali užtikrinti anūkui tinkamą ir saugią aplinką, padėti atsakovei prižiūrėti nepilnametį vaiką, o apklaustas vaikas pats nurodė norintis gyventi su mama ir seneliais Baltarusijoje. Antras per kelis mėnesius aplinkos keitimas gali vaikui padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų, juolab, kad atsakovė nurodė, jog D. Y. jau pradėjo lankyti ugdymo įstaigą Baltarusijoje. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad skundžiamos nutarties naikinimas ir vaiko grąžinimas laikinai gyventi su tėvu šiuo metu pažeistų nepilnamečio vaiko interesus, todėl taikytas laikinąsias apsaugos priemones – D. Y. gyvenamąją vietą su motina A. Y. Baltarusijos Respublikoje palieka galioti nepakeistas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Apeliantas nurodė nerimaujantis, kad teismas negali įvertinti D. Y. gyvenimo sąlygų Baltarusijos Respublikoje, tačiau ieškovui paaiškintina, kad pirmosios instancijos teismas, šeimos bylose būdamas aktyvus, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos 1992 m. spalio 20 d. pasirašytos dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose pagrindu gali kreiptis teisinės pagalbos į Baltarusijos Respubliką, jog atitinkamos Baltarusijos institucijos padėtų nustatyti nepilnamečio D. Y. ir atsakovės gyvenimo sąlygas ir kitas būtinas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors laikinosios apsaugos priemonės skundžiama nutartimi buvo pakeistos ne visai pagrįstai, tačiau siekiant apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, skundžiama nutartis ir ja pakeistos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nes byla pirmosios instancijos teisme jau išnagrinėta.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

n u t a r i a :

Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja              Laimutė Sankauskaitė