Baudžiamoji byla Nr. 2K- 202/2006

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                1.2.14.10; 1.1.12.1; 1.1.10.4; 2.1.6.2;

                                                                                                2.3.3.5 (S)

                                                                                                           

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. balandžio 25 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

sekretoriaujant E. Jasionienei

dalyvaujant prokurorui R. Žukauskui,

nuteistajai R. Š.,

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, E. G.,

gynėjams advokatams I. Brazlauskui, V. Latušinskiui, I. Panavaitei, J. Burneikiui,

civilinio ieškovo atstovei O. Sakavičienei, 

išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. T., V. V., R. Š., A. N., V. Z. bei asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, - E. G. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo

G. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinę bausmę nustatant laisvės atėmimą ketveriems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį (2002 m. lapkričio 7 d. Nr. IX-1182) 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės dalis sumažinta penktadaliu.     

Baudžiamoji byla G. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnio 4 dalį, 207 straipsnio 2 dalį (1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. I-652 redakcija) nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui;

V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį (2002 m. lapkričio 7 d. Nr. IX- 1182) 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės dalis sumažinta penktadaliu;     

V. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį (2002 m. lapkričio 7 d. Nr. IX- 1182) 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės dalis sumažinta penktadaliu. Baudžiamoji byla V. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 207 straipsnio 2 dalį (1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. I-652 redakcija) nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

A. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį (2002 m. lapkričio 7 d. Nr. IX- 1182) 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės dalis sumažinta penktadaliu.

R. Š. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį (2002 m. lapkričio 7 d. Nr. IX- 1182) 1 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies atleista;     

E. G. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos BK 207 straipsnio 2 dalį (1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. I – 652 redakcija) nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Nuosprendžiu civiliniam ieškovui AB „Turto bankas“ priteista: solidariai iš nuteistųjų G. T. ir V. Z. 8 000 000 Lt, solidariai iš G. T. ir A. N. 3 200 000 Lt, solidariai iš G. T. ir V. V. 400 000 Lt, iš R. Š. 200 000 Lt.

Minėtu nuosprendžiu, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nutraukta baudžiamoji byla D. K. pagal BK 207 straipsnio 2 dalį (1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. I-652 redakcija), tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinis skundas nėra paduotas.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis, kuria nuteistųjų G. T., R. Š., V. V., V. Z., A. N. ir asmenų, kuriems baudžiamoji byla buvo nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, - E. G. ir D. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,  nuteistosios R. Š., nuteistųjų gynėjų ir  asmens, kuriam baudžiamoji bylą nutraukta, E. G., prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro ir civilinio ieškovo atstovės, prašiusių skundus atmesti, paaiškinimus,

 

n u s t a t ė :     

 

G. T. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe, organizavus G. K., padedant A. N., V. Z., tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą UAB “Tauro” banko turtą stambiu mastu:

 G. T., būdamas UAB "Tauro" banko (toliau „Tauro“ bankas) valdybos pirmininkas ir akcininkas, organizavus "Tauro" banko prezidentui ir akcininkui G. K., padedant UAB "Univei" direktoriui A. N., vykdydamas G. K. duotus nurodymus, organizavo kredito gavimą iš Latvijos Respublikos akcinio komercinio banko “Baltijas Tranzitu Banka” (toliau bankas „BTB“) vienos iš "Tauro" banko akcininkės – UAB "Univei" – vardu, t. y. kreipėsi į minėtą banką dėl kredito suteikimo UAB "Univei" ir, žinodamas, kad bankas sutinka išduoti kreditą, davė žodinį nurodymą UAB "Univei" direktoriui A. N. su banko „BTB“ prezidente G. A. pasirašyti kreditinę sutartį. A. N., vykdydamas šį žodinį nurodymą, 1996 m. spalio 17 d. "Tauro" banko patalpose, esančiose Vilniuje, K. Kalinausko g. 13, pasirašė kreditinę sutartį Nr. 275 su banko „BTB“ prezidente G. A. dėl 800 000 JAV dolerių paskolos, nors G. T. ir A. N. žinojo, kad UAB "Univei" finansiniai rodikliai blogi, bendrovė savo sąskaitoje pinigų neturi, yra skolinga kreditoriams, o gautą kreditą panaudos 1995 m. rugpjūčio 29 d. Ukrainos APP "Aval" banke (toliau bankas „Aval“) gautai 800 000 JAV dolerių paskolai, kuri buvo panaudota "Tauro" banko įstatiniam kapitalui didinti, padengti. A. N. pasirašius nurodytą kredito sutartį, tą pačią dieną G. T., atstovaudamas "Tauro" banką kaip valdybos pirmininkas, su banku „BTB“, atstovaujamu prezidentės G. A., pažeisdamas 1996 m. birželio 20 d. UAB "Tauro" banko statuto 14 straipsnio 8 punktą, 1995 m. liepos 7 d. Lietuvos banko valdybos nutarimo Nr. 61 3 straipsnį, 1995 m. rugsėjo 1 d. UAB "Tauro" banko paskolų komiteto nuostatų 3 ir 4 straipsnio reikalavimus, 1996 m. sausio 4 d. UAB "Tauro" banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos taisyklių 2 straipsnio 1 ir 8 punktus, 1994 m. kovo 21 d. Lietuvos banko valdybos nutarimo Nr. 19 3 straipsnį, žinodamas, kad paskola nebus grąžinta, nes nėra finansiškai ir ekonomiškai pagrįsta, pasirašė laidavimo sutartį (pavedimą) be numerio, užtikrindamas UAB "Univei" suteiktos 800 000 JAV dolerių paskolos grąžinimą "Tauro" banko piniginėmis lėšomis, esančiomis banko „BTB“ depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). UAB "Univei", atstovaujama direktoriaus A. N., pagal 1996 m. spalio 17 d. kreditinę sutartį Nr. 275 gavusi 800 000 JAV dolerių paskolą, ją panaudojo bendrovės reikmėms: 1996 m. gruodžio 9 d. mokėjimo pavedimu Nr. 11 pervedė iš bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios "Tauro" banke, į Ukrainos banko "Aval" sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau panaudojusi gautą paskolą, neįvykdė kreditinėje sutartyje Nr. 275 numatytų įsipareigojimų – negrąžino paskolos ir nesumokėjo numatytų palūkanų. Dėl to bankas „BTB“ nutraukė 1996 m. spalio 17 d. kreditinės sutarties Nr. 275 galiojimą, ir, vadovaudamasis šios sutarties 1 straipsniu, pasinaudojo savo teise disponuoti UAB "Tauro" banko piniginėmis lėšomis, esančiomis banko „BTB“ depozitinėje sąskaitoje: 1997 m. liepos 11 d. banko memorialiniu orderiu Nr. 1n iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedęs 800 000 JAV dolerių (3200000 Lt) į paskolinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), padengė UAB "Univei" įsiskolinimą "Tauro" banko piniginėmis lėšomis;

G. T., būdamas UAB "Tauro" banko valdybos pirmininkas ir akcininkas, tęsdamas savo nusikalstamą veiklą, organizavus "Tauro" banko prezidentui ir akcininkui G. K., padedant UAB "Kasta" direktoriui V. Z., vykdydamas G. K. duotus nurodymus, organizavo kredito gavimą iš banko „BTB“ vienos iš "Tauro" banko akcininkės – UAB “Kasta” – vardu, t. y. jo nurodymu V. Z. 1996 m. spalio 17 d. pasirašė kreditinę sutartį Nr. 277 su banko „BTB“ prezidente G. A. dėl 2 000 000 JAV dolerių paskolos, nors G. T. ir V. Z. žinojo, kad UAB "Kasta" finansiniai rodikliai blogi, o gautas kreditas bus panaudotas 1995 m. rugpjūčio 29 d. Ukrainos "Aval" banke gautos 2 000 000 JAV dolerių paskolos, kuri buvo panaudota "Tauro" banko įstatiniam kapitalui didinti, dengimui. V. Z. pasirašius nurodytą kredito sutartį, tą pačią dieną G. T., atstovaudamas "Tauro" banką kaip valdybos pirmininkas, su banku „BTB“ atstovaujamu prezidentės G. A., pažeisdamas aukščiau nurodytus banko veiklą reglamentuojančius norminius aktus bei žinodamas, kad paskola nebus grąžinta, nes nėra finansiškai ir ekonomiškai pagrįsta, pasirašė laidavimo sutartį (pavedimą) be numerio, užtikrindamas UAB "Kasta" suteiktos 2 000 000 JAV dolerių paskolos grąžinimą "Tauro" banko piniginėmis lėšomis, esančiomis banko „BTB“ depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). UAB "Kasta", atstovaujama direktoriaus V. Z., pagal 1996 m. spalio 17 d. kreditinę sutartį Nr. 277 gavo 2 000 000 JAV dolerių paskolą ir ją panaudojo bendrovės reikmėms: 1996 m. gruodžio 9 d. UAB "Kasta" mokėjimo pavedimu Nr. 12 pervedė iš bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios "Tauro" banke, į Ukrainos "Aval" banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau UAB "Kasta", panaudojusi gautą paskolą, sutartyje numatytų įsipareigojimų neįvykdė, todėl bankas „BTB“ 1997 m. liepos 11 d. memorialiniu orderiu Nr. 3n iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 2 000 000 JAV dolerių (8 000 000 Lt) į paskolinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), taip padengdamas UAB "Kasta" įsiskolinimą "Tauro" banko piniginėmis lėšomis;

G. T., būdamas "Tauro" banko valdybos pirmininkas ir akcininkas, tęsdamas savo nusikalstamą veiklą, "Tauro" banko prezidentui ir akcininkui G. K. organizavus, vykdamas jo duotus nurodymus, organizavo kredito gavimą iš banko „BTB“: "Tauro" banko akcininkės, UAB korporacijos "Lietverslas", vardu kreipėsi į minėtą banką dėl kredito suteikimo UAB korporacijai "Lietverslas". Žinodamas, kad bankas sutinka išduoti kreditą, nuo 1996 m. spalio 3 d. iki 17 d. pateikė UAB korporacijos "Lietverslas" prezidentui G. K. pasirašyti 1996 m. spalio 17 d. kredito sutartį Nr. 276 su banko „BTB“ prezidente G. A., nors žinojo, kad UAB korporacijos "Lietverslas" finansiniai rodikliai blogi, bendrovė savo sąskaitoje pinigų neturi, o gautą kreditą panaudos 1995 m. rugpjūčio 29 d. Ukrainos "Aval" banke gautos 2 200 000 JAV dolerių paskolos, kuri panaudota "Tauro" banko įstatiniam kapitalui didinti, dengimui. G. K. pasirašius nurodytą kredito sutartį, tą pačią dieną G. T., atstovaudamas UAB "Tauro" banką kaip valdybos pirmininkas, su banku „BTB“, atstovaujamu prezidentės G. A., pažeisdamas aukščiau nurodytus banko veiklą reglamentuojančius norminius aktus bei žinodamas, kad paskola nebus grąžinta, nes ji nebuvo finansiškai ir ekonomiškai pagrįsta, pasirašė laidavimo sutartį (pavedimą) be numerio, ja užtikrindamas UAB korporacijai "Lietverslas" suteiktos 2 200 000 JAV dolerių paskolos grąžinimą "Tauro" banko piniginėmis lėšomis, esančiomis banko „BTB“ depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). UAB korporacija "Lietverslas", atstovaujama prezidento G. K., pagal 1996 m. spalio 17 d. kreditinę sutartį Nr. 276 gavo 2 200 000 JAV dolerių paskolą ir minėtą sumą 1996 m. gruodžio 9 d. "Lietverslas" mokėjimo pavedimu Nr. 14 pervedė iš bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios "Tauro" banke, į Ukrainos "Aval" banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią “Aval” banke. Panaudojusi gautą paskolą bendrovė neįvykdė kreditinėje sutartyje Nr. 276 numatytų įsipareigojimų – negrąžino paskolos ir nesumokėjo numatytų palūkanų, todėl bankas „BTB" 1997 m. liepos 11 d. banko memorialiniu orderiu Nr. 2n iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedęs 2 200 000 JAV dolerių (8800000 Lt) į paskolinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), padengė UAB korporacijos "Lietverslas" įsiskolinimą "Tauro" banko piniginių lėšų sąskaita.

Šiais veiksmais G.T. iššvaistė 5 000 000 JAV dolerių (20 000 000 Lt) jo žinioje buvusį svetimą UAB "Tauro" banko turtą stambiu mastu (padedant A. N. iššvaistė 800 000 JAV dolerių (3200000 Lt), padedant V. Z. iššvaistė 2 000 000 JAV dolerių (8 000 000 Lt).

G. T. taip pat nuteistas už tai, kad tyčia iššvaistė jo žinioje esantį svetimą UAB "Tauro" banko turtą stambiu mastu, t. y. būdamas UAB "Tauro" banko valdybos pirmininkas ir akcininkas, pažeisdamas 1996 m. birželio 20 d. UAB "Tauro" banko statuto 14 straipsnio 8 punktą bei iš anksto žinodamas, kad UAB "Tauro" banko akcininkės (UAB "Univei", UAB korporacija "Lietverslas", UAB "Kasta") pagal 1996 m. spalio 17 d. kreditines sutartis Nr. 275, 276, 277 privalo AKB "Baltijas Tranzitu Banka" už suteiktas paskolas mokėti palūkanas, žinodamas, kad bendrovės sumokėti palūkanų negali dėl prastų finansinių rodiklių, 1996 m. gruodžio 30 d. UAB "Tauro" banko patalpose neteisėtai be jokio pagrindo, tyčia pasirašė pareiškimą tarptautiniam pavedimui, kuriuo nepagrįstai Latvijos Respublikos AKB "Baltijas Tranzitu Banka" iš UAB "Tauro" banko korespondentinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kuri AKB "Baltijas Tranzitu Banka" buvo apskaitoma Nr. (duomenys neskelbtini), pervedė 50 000 JAV dolerių (200 000 Lt) kaip palūkanas už UAB "Univei", UAB korporacijai "Lietverslas", UAB "Kasta" suteiktas paskolas, kurios buvo apskaitytos “Tauro” banko vidinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).

Taip pat G. T.  nuteistas už tai, kad  bendrininkaudamas su V. V., tyčia iššvaistė jų žinioje esantį svetimą "Tauro" banko turtą stambiu mastu: G.T., būdamas "Tauro" banko valdybos pirmininkas ir akcininkas, pažeisdamas 1996 m. birželio 20 d. "Tauro" banko statuto, 14 straipsnio 8 punktą, o V. V., būdamas "Tauro" banko finansų direktorius bei banko valdybos narys, pažeisdamas šio Statuto 15 straipsnio 2 dalies 5 punktą, pagal kurį buvo atsakingas už vykdomų operacijų teisingumą, turto saugumą, bei iš anksto žinodami, kad UAB "Tauro" banko akcininkės – bendrovės "Univei", "Lietverslas" ir "Kasta", kurių finansiniai rodikliai blogi, privalo bankui „BTB“ už suteiktas paskolas pagal 1996 m. spalio 17 d. kreditines sutartis Nr.275, 276, 277 mokėti palūkanas, 1997 m. sausio 31 d. UAB "Tauro" banko patalpose neteisėtai be jokio pagrindo tyčia kartu pasirašė pareiškimą tarptautiniam pavedimui, kuriuo Latvijos Respublikos bankas „BTB“ iš "Tauro" banko korespondentinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), banko „BTB“ apskaitomos Nr. (duomenys neskelbtini), pervedė 50 000 JAV dolerių (200 000 Lt), kaip palūkanas už bendrovių  "Univei", "Lietverslas" ir "Kasta" suteiktas paskolas, kurios buvo apskaitytos “Tauro” banko vidinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).

Be to, G. T. ir V. V., bendrininkaudami tyčia iššvaistė jų žinioje esantį svetimą UAB "Tauro" banko turtą stambiu mastu – atliko analogiškus nusikalstamus veiksmus tarp tų pačių juridinių asmenų: 1997 m. vasario 28 d. pervedė 50 000 JAV dolerių (200 000 Lt). 

R. Š. nuteista už tai, kad tyčia iššvaistė jos žinioje esantį svetimą "Tauro" banko turtą stambiu mastu: būdama "Tauro" banko valdybos pirmininko pavaduotoja, pažeisdama 1996 m. birželio 20 d UAB "Tauro" banko statuto 13 straipsnio 2 punktą, iš anksto žinodama, kad "Tauro" banko akcininkės – bendrovės "Univei", "Lietverslas" ir "Kasta" –  savo sąskaitose, esančiose "Tauro" banke, neturi piniginių lėšų, jų finansiniai rodikliai blogi, privalo mokėti palūkanas bankui „BTB“ už suteiktas pagal 1996 m. spalio 17 d. kreditines sutartis Nr. 275, 276, 277 paskolas, 1997 m. kovo 27 d. neteisėtai be pagrindo tyčia pasirašė pareiškimą tarptautiniam pavedimui, kuriuo Latvijos Respublikos bankas „BTB“ iš "Tauro" banko korespondentinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kuri banke „BTB“ buvo apskaitoma Nr. (duomenys neskelbtini), pervedė 50 000 JAV dolerių (200 000 Lt) kaip palūkanas už bendrovėms "Univei", "Lietverslas", "Kasta" suteiktas paskolas, apskaitytas “Tauro” banko vidinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).

G. T. tyčia iššvaistė jo žinioje esantį svetimą UAB "Tauro" banko turtą stambiu mastu: 1997 m. balandžio 30 d. atliko analogiškus nusikalstamus veiksmus, kaip ir aukščiau nurodyta R. Š., tarp tų pačių juridinių asmenų – pervedė 50 000 JAV dolerių (200 000 Lt).  

G. T. ir E. G. buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami grupe atliko šias nusikalstamas veikas:

suklastojo tikrą dokumentą ir panaudojo suklastotą dokumentą, tuo padarydami didelę žalą, o būtent: G. T., būdamas "Tauro" banko valdybos pirmininkas ir akcininkas, pagal 1996 m. birželio 20 d. UAB "Tauro" banko statuto 14 straipsnio 8 punktą, būdamas atsakingas už vykdomų operacijų teisingumą, turto saugumą, apskaitos tikslumą, ir E. G., būdamas UAB korporacijos "Lietverslas" ir UAB "Tauro" banko viceprezidentas ir akcininkas, siekdami nuslėpti tyčia be pagrindo 1996 m. gruodžio 30 d. padarytą neteisėtą piniginių lėšų – 50 000 JAV dolerių (200 000 Lt) – pervedimą iš "Tauro" banko korespondentinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į banko „BTB“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kaip palūkanas už bendrovėms "Univei", "Lietverslas" ir "Kasta" suteiktas paskolas, kurios buvo apskaitytos “Tauro” banko vidinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini),  nuo 1996 m. gruodžio 30 d. iki 1997 m. birželio 12 d. "Tauro" banko patalpose, sutartyje tyčia įrašę žinomai melagingas žinias, kad "Tauro" bankas suteikia korporacijai "Lietverslas" 40 614,36 JAV dolerių (162 457,44 Lt) paskolą, nors iš anksto žinojo, kad tokia paskola jai nebus suteikta, 1996 m. gruodžio 30 d. pasirašė tariamą paskolos sutartį Nr. JS-252/B-04, o 1997 m. birželio 12 d. šį suklastotą dokumentą panaudojo: G. T. pateikė "Tauro" banko kanceliarijos darbuotojams įregistruoti į banko paskolų žurnalą;

nuo 1997 m. sausio 29 d. iki 1997 m. birželio 12 d. atliko analogiškus nusikalstamus veiksmus, siekdami nuslėpti tyčia, be jokio pagrindo 1997 m. sausio 31 d. padarytą neteisėtą piniginių lėšų – 50 000 JAV dolerių (200 000 Lt) – pervedimą tarp tų pačių juridinių asmenų, 1997 m. sausio 29 d. pasirašė tariamą paskolos sutartį Nr. FS-14-1/B-04/97, o 1997 m. birželio 12 d. šį suklastotą dokumentą panaudojo: G. T. jį pateikė "Tauro" banko kanceliarijos darbuotojams įregistruoti į banko paskolų žurnalą;

nuo 1997 m. vasario 27 d. iki 1997 m. birželio 12 d. atliko analogiškus nusikalstamus veiksmus, siekdami nuslėpti tyčia be pagrindo 1997 m. vasario 28 d. padarytą neteisėtą piniginių lėšų – 50 000 JAV dolerių (200 000 Lt) – pervedimą tarp tų pačių juridinių asmenų, 1997 m. vasario 27 d. pasirašė tariamą paskolos sutartį Nr. JS-58-1/B-04/97 ir 1997 m. birželio 12 d. šį suklastotą dokumentą panaudojo: G. T. jį pateikė "Tauro" banko kanceliarijos darbuotojams įregistruoti į banko paskolų žurnalą;

 nuo 1997 m. kovo 27 d. iki 1997 m. birželio 12 d. atliko analogiškus nusikalstamus veiksmus, siekdami nuslėpti tyčia be pagrindo 1997 m. kovo 27 d. padarytą neteisėtą piniginių lėšų – 50 000 JAV dolerių (200 000 Lt) – pervedimą tarp tų pačių juridinių asmenų, 1997 m. kovo 27 d. pasirašė tariamą paskolos sutartį Nr. JS-78-1/B-04/97, o 1997 m. birželio 12 d. šį suklastotą dokumentą panaudojo: G. T. jį pateikė "Tauro" banko kanceliarijos darbuotojams įregistruoti į banko paskolų žurnalą;

nuo 1997 m. balandžio 28 d. iki 1997 m. birželio 12 d. atliko analogiškus nusikalstamus veiksmus, siekdami nuslėpti tyčia be pagrindo 1997 m. balandžio 30 d. padarytą neteisėtą piniginių lėšų – 50 000 JAV dolerių (200 000 Lt) pervedimą tarp tų pačių juridinių asmenų, 1997 m. balandžio 28 d. pasirašė tariamą paskolos sutartį Nr. JS-92/B-04/97, o 1997 m. birželio 12 d. šį suklastotą dokumentą panaudojo: G. T. pateikė jį "Tauro" banko kanceliarijos darbuotojams įregistruoti į banko paskolų žurnalą. 

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, baudžiamojo proceso kodekso ir bausmių vykdymo kodekso tvarkos įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. 1-652 redakcija), baudžiamoji byla G. T. pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 207 straipsnio 2 dalį (1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. 1-652 redakcija) ir E. G. pagal BK 207 straipsnio 2 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai.

Nuteistasis G. T. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. sausio 31 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį, jo bylą nutraukti arba perduoti nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nėra pagrįstos įrodymais, o tik prielaidomis ir spėjimais. Pagal Komercinių bankų įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. Nr. I-720) 20 straipsnį banko reikalus tvarko banko valdyba, o ne valdybos pirmininkas, todėl negalima teigti, kad kasatorius vienasmeniškai atsakingas už banko turtą. Be to, Akcinių bendrovių įstatymo (1994 m. liepos 5 d. Nr. I-528) 25 straipsnis nustato dar didesnius banko tarybos įgaliojimus, leidžiančius taryba arba jos pirmininkas bet kada pakeisti neteisėtus banko valdybos sprendimus. Kasatorius nurodo, kad jis neturėjo „Tauro“ banko akcijų paketo, todėl banko valdyti negalėjo. Banką vienasmeniškai valdė G. K. Tai patvirtino liudytojai, nurodydami, kad „Tauro“ bankas priklausė K. šeimai. G. T., kaip valdybos pirmininkas, privalėjo vykdyti banko prezidento sprendimus. Nuteistasis buvo įsitikinęs, kad elgiasi teisėtai ir veikia savo kompetencijos ribose. Prezidentas duodavo nurodymus kiekvienam administracijos darbuotojui atskirai pagal atliekamo darbo pobūdį, todėl G. K. sumanymų visumos ir esmės be jo paties niekas nežinojo. Atsižvelgdamas į tai nuteistasis mano, kad teismas turėjo remtis BK 30 straipsniu ir 33 straipsnio 1 dalimi, nustatančiais, jog asmuo pagal BK neatsako už žalą, o taip pat ir veiką, kurią padarė vykdydamas teisėtą įsakymą bei profesines pareigas, jeigu neviršijo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Nuteistasis G. T. teigia, kad iš teismo nuosprendžio neaišku, kas yra nusikaltimo, kurio metu iš banko „BTB“ buvo gauta 5 000 000 JAV dolerių paskola, organizatorius – kasatorius ar G. K. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad būtent G. K. organizavo kreditų gavimą, davė nurodymus dėl vykdymo. Nevykdyti banko prezidento nurodymų reiškė darbo praradimą. Be to, G. T. pabrėžia, kad paskolos refinansavimas nepažeidė jokių galiojusių norminių aktų. Taip pat nėra įrodyta, kad pasirašydamas finansinius dokumentus jis turėjo tikslą iššvaistyti banko turtą. Vadinasi, jo veiksmuose nėra išvaistymo nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės. Nuteistasis mano, kad jo kaltė buvo grindžiama tik vieno įrodymo – revizijos akto – išvadomis, neatsižvelgiant į tai, kad jame daug trūkumų ir netikslumų, o dokumentą paruošusi revizorė teisme net nesugebėjo paaiškinti, kokius dokumentinio tyrimo metodus naudojo. Kasatoriaus nuomone, revizijos metu turėjo būti taikomas priešpriešinio tyrimo metodas. Gi revizorė neišsiaiškino, kad kredito sutartis Nr. 275, 276, 277, banko laidavimą ir depozitą siejo ta pati sąskaita. Ji neanalizavo dokumentų visumos, o nagrinėjo kiekvieną atskirai, tai sąlygojo klaidingas išvadas. G. T. įsitikinęs, kad žala bankui padaryta nebuvo, nes „Tauro“ bankas nesumokėjo visų palūkanų, t. y. sumokėjo 250 000 JAV dolerių, o bankas „BTB“ „Tauro“ banko naudai už depozite laikomas lėšas sumokėjo daugiau. Skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai atmetė prašymus prie bylos prijungti svarbius dokumentus: Lietuvos banko atlikto patikrinimo aktą, VMI aktą, kuriame sumažinti atidėjimai ir padidintas pelnas, tarptautinių audito kompanijų KPMG Lietuva, Prise Woterhouse, Arthur Andersen auditų išvadas, balansus, pelno (nuostolio) ataskaitas už 1994, 1995, 1996 metus, patvirtintas visuotinio akcininkų susirinkimo, „Tauro“ banko likvidacinį balansą. Nepatenkintas ir prašymas skirti bankinę ekspertizę, kuri būtų nustačiusi, ar G. T. veiksmais buvo padaryta žala bankui. Apeliacinės instancijos teismas taikė skirtingus kriterijus banko valdybos pirmininko ir banko prezidento įgaliojimams, nurodydamas, kad pastarasis pagal tuo metu galiojusį Komercinių bankų įstatymą negalėjo vienasmeniškai valdyti banko turto, gi kalbėdamas apie valdybos pirmininką, jį tapatina su kolegialiu organu – valdyba, nors „Tauro“ banko statutas nustatė, kad teisė valdyti banko pinigines lėšas ir turtą buvo suteikta valdybai ir asmeniškai kiekvienam valdybos nariui. G. T. pabrėžia, kad jokių neteisėtų tyčinių veiksmų iššvaistant turtą nepadarė, todėl turi būti išteisintas.

            Nuteistasis A. N. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. sausio 31 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį, jį išteisinti, nesant veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių. Nurodo, kad baudžiamojo proceso paskirtis, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnis). BPK 21 ir 22 straipsnių nuostatos garantuoja įtariamojo ir kaltinamojo teisę pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus, prašymus. A. N. teigia, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu pateikė prašymus išreikalauti iš „Baltijos Tranzitu Banka“  bendrovės „Univei“ kreditinę bylą, prašymą, su kuriuo jis neva kreipėsi į UAB "Tauro" banką dėl garantijos suteikimo, duomenis iš pasienio tarnybos, patvirtinančius ar paneigiančius A. N. išvykimą iš Lietuvos 1996 m. spalio 17 d. Šie prašymai patenkinti nebuvo, nors minėti dokumentai būtų atskleidę bylai reikšmingas aplinkybes ir patvirtinę A. N. nekaltumą. Kasatorius nurodo, kad paskola laikoma išduota nuo tada, kai pinigai pervedami į kliento nurodytą sąskaitą (Lietuvos banko valdybos nutarimo Nr. 24 „Dėl sąskaitų atidarymo ir disponavimo jomis taisyklių“ 3.3 punktas. Kasatorius neigia, išreiškęs valią gauti paskolą iš „Baltijos Tranzitu banka“. Apie pinigų judėjimą tarp bankų „Aval“, „Tauro banko“ ir „Baltijos tranzitu banka“ žinojo tik UAB "Tauro" banko prezidentas ir akcininkas G. K., kuris svarbius sprendimus priimdavo vienasmeniškai, neinformuodamas net banko valdybos narių ir atsakingų darbuotojų, nekalbant apie kasatoriaus rango žmones. Apie paskolą iš minėto Latvijos banko A. N. nurodo sužinojęs tik po G. K. mirties, tais pinigais nedisponavo, tai patvirtina UAB „Univei“ dokumentų revizijos aktas. Kasatorius mano, kad jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsta teismų išvada, kad jis veikė grupe su G. T., kaip ir teiginys, jog siekė pasisavinti ar iššvaistyti  UAB "Tauro" banko lėšas. Kasatorius teigia, nieko nežinojęs apie G. K. ir jo aplinkos sumanymus ir jokių nusikalstamų pasekmių nesiekė. Atsakomybė pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį kyla tik tuomet, kai veika padaroma tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), tačiau teismas nuteisė A. N., nesant duomenų, jog jis veikė tiesiogine tyčia. Nuteistasis mano, kad juo buvo pasinaudota kaip įrankiu padaryti nusikaltimą, todėl yra nuteistas nepagrįstai. Be to, kadangi nusikalstama veika įvykdyta iki 2000 m. vasario 29 d., teismas turėjo taikyti Įstatymo dėl amnestijos akto (2000 m. balandžio 11 d. Nr. VIII-1619), o ne Įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį (2002 m. lapkričio 7 d. Nr. IX-1182) nuostatas ir paskirtą bausmę sumažinti trečdaliu. Skunde taip pat nurodoma, kad nepagrįstai patenkintas civilinio ieškovo AB „Turto bankas“ reikalavimas ir iš G. T. bei A. N. solidariai priteista 3 200 000 Lt suma – žalos atlyginimo klausimas buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2(45)-1070/2000.

            Nuteistasis V. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. sausio 31 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį, jo baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodo, kad inkriminuotos veikos nepadarė, todėl turi būti išteisintas. Pagal BK 2 straipsnio 4 dalį asmuo gali būti pripažintas kaltas, padaręs nusikalstamą veiką, tik tuomet, jei jo padarytoje veikoje yra visi būtini atitinkamo nusikaltimo sudėties požymiai. Kasatorius, būdamas UAB „Tauro“ bankas finansų direktorius bei valdybos narys, neatliko funkcijų, susijusių su sprendimų dėl paskolų suteikimo ūkio subjektams priėmimu ir vykdymu. Šiuos sprendimus priimdavo kiti asmenys, pvz., banko valdybos pirmininkas. Turėdamas antrojo parašo teisę V. V. tik vykdė specifinę funkciją, t. y. buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą. Nuteistojo įsitikinimu, teismai sistemiškai neįvertino UAB „Tauro“ banko statuto, 1996 m. birželio 20 d. įregistruoto Lietuvos Banke, 15 straipsnio nuostatos, nurodančios, kad banko finansų direktorius turi antrojo parašo teisę ir kartu su valdybos pirmininku atsako už pasirašytų dokumentų tikslingumą, teisingumą ir teisėtumą. Nebuvo atsižvelgta į Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 8 straipsnį, Statuto nuostatas, reglamentuojančias valdybos pirmininko kompetenciją ir atsakomybę. Iš teismų procesiniuose sprendimuose suformuluotų išvadų susidaro nuomonė, kad finansų direktorius atsakingas ne tik už savo, bet ir kitų asmenų, tarp jų valdybos pirmininko, veiklos sferą, tačiau realiai jis vykdė tik specifinę funkciją – kontroliavo, kad banke atliktos ūkinės finansinės operacijos atsispindėtų finansinėje apskaitoje. Kasatoriaus parašas tarptautiniuose pavedimuose nebuvo būtinas – veiksmai, susiję su banko lėšų disponavimu, būtų atlikti ir jam nepasirašius minėtų dokumentų. Tai patvirtina aplinkybė, kad kai kurie byloje esantys pareiškimai tarptautiniam pavedimui pasirašyti tik pirmojo parašo teisę turinčių asmenų (R. Š., G. T.). Kasatorius daro išvadą, kad bylos įrodymai nepatvirtina, jog V. V. neturėjo valdingų įgalinimų ir galimybės disponuoti lėšomis, už kurių iššvaistymą buvo nuteistas. Nepagrįstas kasatoriui atrodo teismų teiginys, kad jis žinojo ar turėjo suprasti, jog bankas negali mokėti palūkanų už tris minėtas įmones, nes tam nebuvo teisinio pagrindo (nebuvo paskolinių sutarčių), be to, įmonių finansinė būklė buvo bloga. Kasatorius pabrėžia, kad, pasirašydamas minėtus pareikšimus tarptautiniam pavedimui, jis neabejojo paskolos sutarčių tarp UAB „Tauro“ bankas ir UAB korporacija „Lietverslas“egzistavimu ir teisine galia. Šios sutartys atitiko įstatymų keliamus reikalavimus, savo forma ir turiniu nesiskyrė nuo kitų tokio pobūdžio sutarčių, tai patvirtino liudytojai R. P., V. L., A. Z.

                Nuteistasis V. Z. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. sausio 31 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį, jo baudžiamąją bylą nutraukti, nesant veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad buvo pažeistos jo, kaip proceso dalyvio, teisės, nes teismai neišreikalavo dokumentų, susijusių su bylai reikšmingomis aplinkybėmis, kurie būtų patvirtinę jo nekaltumą (bendrovės „Kasta“ kreditinės bylos, esančios „Baltijos Tranzitu Banka“, prašymo, su kuriuo jis neva kreipėsi į UAB "Tauro" banką dėl garantijos suteikimo, duomenų iš pasienio tarnybos, patvirtinančių ar paneigiančių kasatoriaus išvykimą iš Lietuvos 1996 m. spalio 17 d.). Teismai taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad V. Z. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, prašydamas išsiaiškinti, ar trys tušti popieriaus lapai, kuriuos jis G. T. prašymu pasirašė, nebuvo panaudoti paskolai Latvijos banke įforminti. Klausimą dėl paskolos galėjo spręsti tik UAB „Kasta“ akcininkų susirinkimas, tačiau toks bendrovės akcininkų susirinkimas sušauktas nebuvo, todėl paskolos sutarties Rygoje niekas neturėjo teisės pasirašyti. Kasatorius nurodo, kad nepagrįstai buvo atmestas ir jo prašymas skirti byloje bankinę ekspertizę – akivaizdu, kad teismas be specialistų pagalbos negalėjo teisingai įvertinti bankinių operacijų, jas įrodančių dokumentų reikšmės ir paskirties, o revizorių atliktas „Tauro“ banko ir UAB „Kasta“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimas į daugelį bylai reikšmingų klausimų neatsakė, nes nutarime skirti reviziją jie ir nebuvo keliami. Kasatorius pabrėžia, kad byloje surinkta medžiaga neduoda pagrindo teigti, jog jis veikė grupe su G. K. ir G. T. Jo manymu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, nepateikė motyvuotų išvadų dėl kai kurių apeliacinio skundo argumentų, neištyrė prieštaringų įrodymų ir nepašalino pirmosios instancijos nuosprendyje esančių prieštaravimų, atmetė prašymus atlikti įrodymų tyrimą, nors bylos duomenys rodė, kad jį būtina atlikti. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį, kad jei nusikalstama veika įvykdyta iki 2000 m. vasario 29 d., teismas turėjo taikyti Įstatymo dėl amnestijos akto (2000 m. balandžio 11 d. Nr. VIII-1619), o ne Įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį (2002 m. lapkričio 7 d. Nr. IX-1182) nuostatas ir paskirtą bausmę sumažinti trečdaliu. Skunde taip pat nurodoma, kad nepagrįstai patenkintas civilinio ieškovo AB „Turto bankas“ reikalavimas ir iš G. T. bei V. Z. solidariai priteista 8 000 000 Lt suma, nes žalos atlyginimo klausimas buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2(45)-1070/2000.

Kasaciniu skundu nuteistoji R. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. sausio 31 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį, jos baudžiamąją bylą nutraukti, nesant veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad teismai pilnai, objektyviai ir visapusiškai neištyrė bylos įrodymų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 184 straipsnio 2 dalį), išvadas grindė prielaidomis. Atmesdami kai kuriuos bylos įrodymus (dokumentus, gautus iš Latvijos Respublikos AKB „Baltijas Tranzitu Banka“) bei prašymus pateikti bendrovių „Kasta“, Univei“ ir Lietverslas“ kreditinių sąskaitų išrašus iš Ukrainos Respublikos „Aval“ banko teismai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Kasatorė mano, kad teismai neįrodė, kad jos veikoje yra BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo būtinas požymis – tyčios kaltės forma. Teismo teiginys, kad ji suvokė savo veiksmų neteisėtą pobūdį, nepagrįstas konkrečiais bylos duomenimis. R. Š. nurodo, kad teismai, teigdami, kad ji pažeidė Banko statuto, priimto 1996 m. birželio 20 d., 13 straipsnio 2 dalį, jos atsakomybės ribas vertino plečiamai, perkeldami jai kolegialaus organo – Banko valdybos – atsakomybę. Minėta norma nustatė, kad banko valdyba, o ne pirmininkas ar jo pavaduotojas atstovauja bankui. Teismas, inkriminuodamas veikas, už kurias buvo atsakingas valdybos pirmininkas, pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalį. Netinkamai interpretuotas ir „Tauro“ banko valdybos darbo reglamento 5.1 punktas - neatsižvelgta, kad tarptautinio pavedimo pasirašymas negalėjo užtraukti atsakomybės, nes buvo tik viena iš veiksmo, kuris nuo R. Š. valios nepriklausė, grandžių. Jos nuomone, parašas minėtame dokumente nebuvo būtinas, nes suma memorialiniu orderiu ir be kasatorės valinės išraiškos būtų nurašyta nuo „Tauro“ banko korespondentinės sąskaitos. Be to, teismai nepagrįstai teigia, kad R. Š. pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 26 straipsnį - minėta norma reglamentuoja banko valdybos sudarymą. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentai prieštaringi: teismas, jos padarytą nusikaltimą įvardindamas, kaip lėšų, gautų už išleistas „Tauro“ banko akcijas, iššvaistymą, pats nurodo, kad lėšos už akcinį kapitalą buvo laikomos „Tauro“ banko korespondentinėje sąskaitoje, esančioje „Aval“ banke ir niekur iš minėtos sąskaitos pervestos nebuvo, o 1996 m. gruodžio 12 d. jomis padengti trijų įmonių kreditai, kurie buvo gauti iš banko „BTB“ ir pervesti į „Tauro“ banko depozitą. Kasatorė daro išvadą, kad ji nuteista remiantis spėjimais, ydinga revizorės išvada, kuri padaryta neištyrus bankų „Aval“ ir „BTB“  dokumentų, neatsižvelgus į kredito sutarčių Nr. 275, 276, 277 2.1 punkto nuostatą, kurioje numatyta, kad paskolos Banko „BTB“ išduotos bendrovėms „Kasta“, „Univei“, „Lietverslas“ bus įskaitytos į atskirą depozitinę sąskaitą, kuri bus atidaryta, kaip depozitinė „Tauro“ banko sąskaita. R. Š. mano, kad teismas, remdamasis vienais bylos įrodymais ir  atmesdamas kitus, to neargumentavo, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Ji pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Ukrainos banko „Aval“ dokumentų išrašais, kurie tinkamai nepatvirtinti ir neturi reikalingų tokiems dokumentais rekvizitų. Skunde taip pat nurodoma, kad apygardos teismas netinkamai aiškino tarptautinio mokėjimo pavedimo aplinkybes. Pervedimas iš vienos korespondentinės sąskaitos nėra pinigų išdavimas, jam nereikia dviejų atsakingų darbuotojų parašų. Į banką BTB buvo pervestas ne palūkanų mokėjimas, o korespondentinės sąskaitos papildymas. Kasatorė nurodo, kad teismai nepagrįstai atmetė jos prašymus dėl kompleksinės bankinės, buhalterinės ekspertizės atlikimo. Jos teisę į gynybą pažeidė ta aplinkybė, kad kai kurių dokumentų (Banko „BTB“ depozito sutarties) buvo neįmanoma perskaityti, be to, nebuvo užtikrintas bylai reikšmingų dokumentų išreikalavimas iš banko „Aval“ apie lėšų judėjimą „Tauro“ banko korespondentinėje sąskaitoje 1995 – 1996 m., apie bendrovių „Kasta“, „Univei“, „Lietverslas“ kreditinių sąskaitų atidarymą, neanalizuoti dokumentai, gauti iš Latvijos banko “BTB“. Kasatorė nurodo, kad apygardos teismas nepasisakė dėl pirmosios instancijos teisme buvusio R. Š. orumo žeminimo fakto. Skunde taip pat nurodyta, kad iš kasatorės nepagrįstai priteista 200 000 Lt suma, nes šis civilinis ieškinys yra išspręstas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

            Kasaciniu skundu asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, E. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. sausio 31 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį, bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė ne bylos įrodymais, o prielaidomis, iš konteksto paimtomis liudytojų parodymų dalimis, ignoravo jo kaltę paneigiančius įrodymus (liudytojų J. T., V. L., R. P., E. K., D. K., D. M. bei kaltinamųjų G. T. ir D. K. parodymus). Buvo nesilaikoma BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatų). Pirmosios instancijos teismas, kasatoriaus manymu, pažeidė BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalis, 3 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį, BPK 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, 44 straipsnio 5, 6 dalis, 51 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 177 straipsnį, 219 straipsnį, 254 straipsnio 3 dalį, 303 straipsnį ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo su įrodymų vertinimu susijusių apeliacinio skundo argumentų ir priėmė BK 95 straipsnio ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų bei 2 dalies, 35 straipsnio, 254 straipsnio 4 dalies, 303 straipsnio normų neatitinkančią nutartį. Nutartyje konstatavęs, kad nutraukus bylą dėl suėjusio baudžiamosios atsakomybės senaties termino asmens kaltės klausimas nesprendžiamas, apeliacinės instancijos teismas aprašomojoje dalyje „Dėl paskolos sutarčių tarp „Tauro“ banko ir UAB „Lietverslas“ pasirašymo“ dėsto savo išvadas, nurašęs jas nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nekreipdamas dėmesio, kad pasirašytos paskolos sutartys neatitiko tokioms sutartims keliamų reikalavimų, buvo ketinimų lygio, negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių. Kasatorius mano, kad bandymas tokių faktinių duomenų pagrindu įrodyti jo kaltę, bendrininkavus suklastojant tikrą dokumentą ir panaudojant suklastotą dokumentą, neturi teisinės prasmės. Skunde teigiama, kad E. G. nepagrįstai pareikštas kaltinimas pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį (1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. I-652 redakcija), nes jo veikoje nebuvo minėto nusikaltimo sudėties požymių: 1) paskolinių sutarčių projektų pasirašymas negali būti laikomas sutarčių sudarymu (senojo CK 291 straipsnis); 2) nesudarytų sutarčių projektai negali būti laikomi itin svarbiais oficialiais dokumentais; 3) pirmosios sutarties projektas pasirašytas 1996 m. gruodžio 30 d., o paskutinis 1997 m. balandžio 28 d., todėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas suėjo 2002 m. balandžio 28 d. Vadinasi, nuo 2002 m. balandžio 28 d. iki 2005 sausio 31 d. prokuratūra ir teismai vykdė neteisėtą kasatoriaus baudžiamąjį persekiojimą, kuris sugriovė jo reputaciją, suardė sveikatą, padarė didelę moralinę ir materialinę žalą. Teisminis E. G. pareikšto kaltinimo nagrinėjimas nuo 2003 m. gegužės 1 d. vykdytas ir nuosprendis priimtas netinkamai taikant BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalies, 3 straipsnio 2 dalies ir 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio nuostatas ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2000 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 6 dalių normas. Kasatorius įsitikinęs, kad „Tauro“ banko darbuotojų veiksmai, bandant sutarčių projektus panaudoti neteisėtai veiklai, negali sukelti jam baudžiamosios atsakomybės, nes jų nusikalstamoje veikloje jis nedalyvavo. E. G. atkreipia dėmesį, kad nuosprendžio įžanginėje dalyje buvo kaltinamas pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį, tačiau aprašomojoje dalyje, neperkvalifikavus jo veikų, kaltinimas dėstomas pagal 2000 m. BK 300 straipsnio 2 dalį. Tai, E. G. nuomone, demonstruoja teisėjos šališkumą ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepaisymą. Padaryti ir kiti BPK pažeidimai: ignoruoti E. G. prašymuose išdėstyti prokuroro pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeista kasatoriaus teisė į gynybą; neišsiaiškintos visos trylika BPK 249 straipsnyje nustatytų aplinkybių; neleista turėti gynėją, tai sutrukdė jam apskųsti teisiškai ydingą nutartį, rungimosi principo pažeidimus; be pagrindo atmesti prašymai apklausti liudytojus ir surinkti įrodymus; toleruotas sistemingas neigiamos viešosios nuomonės apie byloje kaltintus asmenis formavimas per masinės informacijos priemones (BPK 177 straipsnis). Bylos išskyrimas atliktas šiurkščiai pažeidžiant BPK normas: atimant kaltinamajam teisę į gynybą (BPK 44 straipsnis), dvejiems kaltinamiesiems atimant teisę pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis (45 straipsnis), teisiamąjį posėdį pravedant be kaltinamojo gynėjo (BPK 245 straipsnio 1 dalis ir 246 straipsnis), nedarant pertraukos (BPK 250 straipsnio 1 dalis); nesurenkant bylos tyrimui reikalingų dokumentų. Kasatorius teigia, kad atmesdamas jo apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų: apeliacinis procesas vyko net devynis mėnesius; neatliktas naujas įrodymų tyrimas, neišreikalauta papildoma medžiaga; nutartyje perrašyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentai; kasatoriaus pateikti duomenys palikti nenagrinėti baudžiamosios atsakomybės senaties motyvu. Palikdamas apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinės instancijos teismas pažeidė kasatoriaus teises, nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 29, 31 straipsniuose, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje, nekreipė dėmesio į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisminę praktiką. Pažeisdamas teisingumo vykdymo visų asmenų lygybės pagrindu principą, ignoruodamas rungimosi principą, suvaržydamas teises ginti savo nekaltumą, atimdamas teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą bešališko teismo, teismas ne tik suvaržė kasatoriaus teises, bet jo manymu ir šališkai išnagrinėjo bylą ir priėmė neteisingą nutartį.

Kasaciniai skundai atmestini.

 

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

 

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas patikrina priimtus nuosprendį ir nutartį, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą, remdamasis teismų sprendimais nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato. Kasacinis teismas taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti tiriant bylą ar ją nagrinėjant teisme. Atsižvelgiant į tai, kasatorių argumentai, susiję su nauju faktinių bylos aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų vertinimu, nenagrinėtini.

 

1. Dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių

 

BK 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Kasatoriai G. T., V. V., R. Š., A. N. ir V. Z. skunduose teisingai pažymėjo, kad jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų.

BK 184 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą ar turtinę teisę, t. y. neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais jų atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 9 punkte išaiškino, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos.Turto išvaistymas – tyčinis nusikaltimas. Turto iššvaistymo subjektyviosios pusės požymiui – kaltei būdinga tyčia, kuri gali būti tiek tiesioginė, kai  asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi ar naudoja jam patikėtą turtą ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, tiek netiesioginė, kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Pažymėtina, kad, kaltė apjungia du tarpusavyje glaudžiai susijusius procesus - intelektualinį ir valinį. Intelektualinis tyčios elementas yra bendras tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai. Jis susijęs su veikos pavojingumo suvokimu, supratimu aplinkybių, sudarančių nusikaltimo objektyviąją pusę.

 

1. 1. Dėl G. T., R. Š. ir V. V. įvykdyto turto iššvaistymo nusikaltimo sudėties požymių

 

Nors kasaciniuose skunduose nuteistieji G. T., R. Š. ir V. V. neigia savo kaltę, nurodydami, kad jų veiksmai buvo teisėti, atlikti nepažeidžiant norminiais aktais nustatytos tvarkos, tačiau byloje surinkti faktiniai duomenys šį kasatorių argumentą paneigia. V. T., R. Š., V. V. veikų padarymo metu ėjo „Tauro“ banko vadovų pareigas, visi trys buvo banko valdybos nariai (G. T. jos pirmininkas, R. Š. – pavaduotoja, V. V. – narys). Be to, G. T. taip pat buvo vienas iš banko akcininkų, V. V. – banko finansų direktorius, o R. Š. buvo atsakinga už vadovavimą Kredito ir depozito departamentui. Tiek banko administracijos vadovą, tiek valdybos narius su banku siejo pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai. Tai reiškia, kad kiekvieno valdybos nario pareiga buvo elgtis rūpestingai, apdairiai ir atidžiai, būti lojaliu bankui ir laikytis jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Pagal 1996 m. birželio 20 d. UAB “Tauro” banko statuto 13 straipsnio 2 punktą banko valdyba vadovavo bankui, tvarkė jo reikalus, atsakė už banko operacijų vykdymą. Statuto 14 straipsnis, reglamentuojantis banko valdybos pirmininko teises ir pareigas, nustatė, kad būtent banko valdybos pirmininkas organizuoja banko darbą, atsako už vykdomų operacijų teisingumą, turto saugumą, apskaitos tikslumą. 1996 m. lapkričio 11  d. „Tauro“ banko valdybos darbo reglamento 5.1 punktas numatė, kad banko valdybos pirmininko pirmasis pavaduotojas gali pavaduoti valdybos pirmininką, atlikdamas visas banko valdybos pirmininko funkcijas bei turi pirmojo parašo teisę. Banko statuto 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad finansų direktorius turi antrojo parašo teisę ir kartu su banko valdybos pirmininku atsako ne tik už pasirašytų dokumentų tikslingumą, teisingumą, bet ir jų teisėtumą, o taip pat vykdomų operacijų teisingumą, turto saugumą ir apskaitos tikslumą. 1994 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos Banko valdybos nutarimo Nr. 59 “Dėl bankų buhalterinės apskaitos taisyklių” 6.4 punkte nustatyta, kad dokumentą pasirašęs banko darbuotojas atsako tiek už atliktos operacijos teisėtumą, tiek už dokumento teisingą įforminimą. Aplinkybę, kad nuteistieji G. T., R. Š. ir V. V. buvo atsakingi už „Tauro“ banko turto naudojimą, taip pat patvirtina  tarp “Tauro” banko, atstovaujamo banko prezidento G. K., ir atitinkamai banko valdybos pirmininko G. T., valdybos pirmininko pirmosios pavaduotojos R. Š. bei finansų direktoriaus V. V. sudarytos darbo ir visiškos materialinės atsakomybės sutartys, kurių pagrindu jie savo žinioje turėjo banko turtą ir buvo atsakingi už jo naudojimą. Minėtos norminių aktų nuostatos įpareigojo kasatorius veikti banko interesais, siekti bankui keliamų tikslų, iš kurių pagrindinis tikslas – pelno siekimas. Realizuodami bankui keliamus tikslus kasatoriai savo veikoje privalėjo remtis bendrovės dokumentais ir kita informacija, kurios tikrumu nebuvo pagrindo abejoti, bei veikti normalios gamybinės ir ūkinės rizikos ribose. Jie buvo įgalinti sudaryti ekonomiškai pagrįstus sandorius, siekti optimalaus dydžio pelno, tirti ir prognozuoti klientų ekonominę bei finansinę būklę. Išanalizavusi bylos medžiagą kolegija negali teigti, kad banko vadovai veikė banko interesais, sąžiningai laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, savo priimtus sprendimus grįsdami visapusiška ir objektyvia informacija. Banko valdybos pirmininkas G. T., pasirašydamas sutartis – pavedimus (laidavimo sutartis) su Latvijos banku “Baltijas Tranzitu Banka”, užtikrinančius bendrovėms “Univei”, “Kasta” ir “Lietverslas” suteiktų kreditų grąžinimą Tauro” banko depozitinėmis lėšomis, nesilaikė tokių sandorių sudarymo tvarkos: 1) nepateikė klausimo dėl laidavimo už minėtas bendroves svarstyti paskolų komitetui; 2) nepareikalavo, kad komitetui būtų pateikti bendrovių prašymai dėl laidavimo, tam reikalingi dokumentai, tuo pažeisdamas Lietuvos banko valdybos 1995 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintos paskolų komiteto sudarymo ir veiklos tvarkos 3 punktą, “Tauro” banko 1995 m. rugsėjo 1 d. paskolų komiteto nuostatų 3, 4 straipsnius, 1996 m. sausio 4 d. UAB "Tauro" banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos taisykles; 3) nesilaikė 1994 m. kovo 31 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 19 patvirtintų paskolų grupavimo taisyklių 3 straipsnyje numatyto reikalavimo apdrausti paskolą. Toks elgesys neatitiko banko administracijos vadovui keliamų reikalavimų veikti maksimaliai apdairiai, kvalifikuotai ir išimtinai banko interesais, daryti viską, kad jo vadovaujamas bankas veiktų pagal įstatymus bei kitus teisės aktus. Komercinių bankų įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. Nr. I-720) 30, 32 straipsnių, Banko Statuto normų analizė leidžia teigti, kad banko sandoriai su kitais asmenimis turėjo būti pagrįsti prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, sutartys sudaromos su patikimais, mokiais, ūkine veikla užsiimančiais subjektais. Prieš priimant sprendimus laiduoti banko turtu už įmones, turėjo būti išanalizuoti duomenys apie klientų patikimumą (įmonių turtinę padėtį, ūkinę veiklą, skolinius įsipareigojimus bankams, kitiems asmenims). Bylos duomenimis nustatyta, kad šie veiksmai atlikti nebuvo. Kasatorius G. T., nesilaikydamas laidavimo sandorių sudarymo tvarkos, banko vardu prisiėmė nemokių, nuostolingų, ūkinės veiklos nevykdančių, ekonomiškai nepatikimų įmonių skolinius įsipareigojimus. Be to, jis, kartu su banko finansų direktoriumi V. V., o taip pat valdybos pirmininko pavaduotoja R. Š. pasirašė tarptautinius mokėjimo pavedimus, remiantis kuriais „Tauro“ banko piniginėmis lėšomis buvo sumokėtos palūkanos bankui „BTB“ už minėtoms akcinėms bendrovėms suteiktus kreditus. Šiais veiksmais G. T., V. V. ir R. Š., pagal savo einamas pareigas būdami atsakingi už vykdomų operacijų teisingumą, turto saugumą, pažeidė atitinkamai 1996 m. birželio 20 d. "Tauro" banko statuto, 14 straipsnio 8 punktą, 15 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 13 straipsnio 2 punktą. Bylos medžiaga (liudytojų – banko darbuotojų, banko valdybos narių, skolininkų parodymai, revizijos aktas ir kiti byloje esantys įrodymai) patvirtina, kad minėti nuteistieji veikė priešingai banko interesams, ekonomiškai nepagrįstai, nepateisinamai rizikingai. Dėl nusikalstamų banko administracijos vadovų veiksmų AB „Turto bankas“ buvo padaryta didelė materialinė žala: G. T., padedamas V. Z., iššvaistė 8 000 000 Lt, padedamas A. N., 3 200 000 Lt, G. T. ir V. V. iššvaistė 400 000 Lt, o R. Š. 200 000 Lt. Vadovaujančios nuteistųjų pareigos ir jas atitinkanti kvalifikacija leidžia daryti išvadą, kad minėti vadovai gerai išmanė tuo metu galiojusius bankų veiką reglamentavusius norminius aktus, suvokė jiems keliamus uždavinius veikti rūpestingai ir apdairiai banko interesais, siekti pelno bei apsidrausti nuo galimų nuostolių. Jie, kaip administracijos vadovai, buvo puikiai  informuoti apie bendrovių „Univei“, „Kasta“ ir „Lietverslas“ prastą finansinę, ūkinę padėtį, apie tai, kad jos nevykdo veiklos, turi didelių skolinių įsipareigojimų, nežiūrint to, G. T. pasirašė pavedimo ir depozito sandorius, užtikrindamas nemokioms bendrovėms „Univei“, „Kasta“ ir Lietverslas“ suteiktų paskolų grąžinimą, be to, jis, kartu su V. V., o taip pat R. Š. pasirašė tarptautinius mokėjimo pavedimus, suprasdami, kad šie neteisėti veiksmai  bus nuostolingi bankui. Pagal pavedimo sutartis „Tauro“ bankui kilo subsidiarinė atsakomybė. Tai reiškia, kad bankas, kaip papildomas skolininkas, prievolę privalėjo vykdyti tada, kai sutarties sąlygų neįvykdys pagrindiniai skolininkai – minėtos bendrovės. Bylos duomenimis nustatyta, kad „Tauro“ bankas, kaip subsidiarus skolininkas, šių taisyklių nesilaikė – prievoles „BTB“ banko atžvilgiu savo iniciatyva vykdė, nelaukdamas, kol jų neįvykdys paskolos gavėjai. Kredito sutarčių Nr. 275, 276 ir 277 2.2.2 punktas įpareigojo paskolos gavėją sumokėti palūkanas iki einamojo mėnesio 30 dienos, tačiau einanti „Tauro“ banko valdybos pirmininkės pareigas R. Š. pareiškimą tarptautiniam pavedimui dėl 50 000 JAV dolerių palūkanų pervedimo minėtam Latvijos bankui pasirašė 1997 m. kovo 27 d., net nelaukusi, kol kredito sutartyje nustatytu terminu jas sumokės įmonės. R. Š. patvirtino, kad buvo susipažinus su kredito ir depozito sandoriais, suprato jų sąlygas. Pirma laiko pasirašydama šį dokumentą nuteistoji sąmoningai nesilaikė minėtose sutartyse nustatytų sąlygų. Pareiškimu tarptautiniam pavedimui ji išreiškė valią pervesti „Tauro“ banko lėšas trečiajam asmeniui, nors žinojo, kad jos bankas nėra įsipareigojęs mokėti palūkanas. R. Š., kaip ir kasatoriai G. T. bei V. V. (pastarasis pasirašė 1997 m. sausio 31 d. ir 1997 m. vasario 28 d. pareiškimus tarptautiniam pavedimui dėl 100 000 JAV dolerių) suvokė, kad atlieka ekonomiškai nepagrįstus veiksmus, švaisto jų žinioje esantį „Tauro“ banko turtą ir tuo pažeidžia banko interesus, daro jam didelę materialinę žalą. Jie numatė, kokias pasekmes sukels jų neteisėti veiksmai, suvokė tų neigiamų bankui pasekmių neišvengiamumą ir galimumą. Byloje nenustatyta, kad nuteistieji norėjo padaryti bankui žalą, tačiau pasirašydami sutartis ar mokėjimo pavedimus nurodytomis sąlygomis, nesilaikydami teisės aktų reikalavimų, sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Tai atitinka netiesioginės tyčios valinio elemento požymius. Būtent valiniame elemente glūdi pagrindinis tiesioginės ir netiesioginės tyčios skirtumas. Jei asmuo, darydamas nusikalstamą veiką nori pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jei jų nenori, bet sąmoningai leidžia joms atsirasti, veikia netiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju sąmoningas pasekmių atsiradimo leidimas parodė, kad kasatoriai nors numatė, kad bankui bus padaryta žala, tačiau nesiėmė priemonių, kad jos būtų išvengta. Vadinasi, veikė netiesiogine tyčia, tai atitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimo subjektyvinę pusę.

 

1.2. Dėl A. N. ir V. Z. įvykdytų nusikalstamų veikų (BK 24 straipsnio 6 dalis, 184 straipsnio 2 dalis) požymių

 

Nuteistųjų A. N. ir V. Z. veikos pagrįstai kvalifikuotos pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį. Remiantis faktiniais bylos duomenimis pripažinta, kad jie padėjo iššvaistyti didelės vertės svetimą turtą. Kasatoriai A. N. ir V. Z., būdami atitinkamai bendrovių „Univei“ ir „Kasta“ vadovai, geriausiai žinojo savo įmonių tikrąją padėtį: blogus finansinius rodiklius, ūkinės veiklos nebuvimą, didelius įsiskolinimus Ukrainos APP „Aval“ bankui. A. N. ir V. Z. suvokė, kad atsiskaityti su kreditoriumi – Ukrainos banku – įmonės galės tik paėmę naujus kreditus, tačiau žinodami įmonių „Univei“ ir „Kasta“ finansinius rodiklius puikiai suprato, kad veikdami tiesiogiai įmonių vardu gauti reikiamo dydžio kreditų iš bankų neturi galimybių, todėl bendrovių vadovai asmeniškai paskolų gavimo klausimo neinicijavo. Jais G. K. pavedimu rūpinosi „Tauro“ banko valdybos pirmininkas G. T., užtikrindamas, kad už minėtų įmonių paimtus kreditus bus garantuojama banko turtu. Kolegija sutinka su kasatorių A. N. ir V. Z. skundų argumentu, kad jie nebuvo pagrindiniai veikėjai, realizuojant nusikalstamą sumanymą. Vis dėlto, įgyvendinant sudėtingą nusikaltimo mechanizmą, šių nuteistųjų atlikti valiniai veiksmai buvo būtina sąlyga galutiniam rezultatui pasiekti. Kreditinių sutarčių tarp banko „BTB“ ir įmonių „Univei“ bei „Kasta“ pasirašymas buvo būtina grandis bendrininkų veiksmų grandinėje, kurios rezultatas – iššvaistytas didelės vertės „Tauro“ banko turtas (padedant A. N. ir V. Z., buvo iššvaistyti atitinkamai 800 000 JAV dolerių ir 2 000 000 JAV dolerių). Byloje nėra įrodyta, kad nuteistieji A. N. ir V. Z. siekė padaryti „Tauro“ bankui materialinę žalą, tačiau akivaizdu, kad žinodami savo vadovaujamų įmonių padėtį, suprato, jog nėra jokių galimybių įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Kai asmuo darydamas nusikalstamą veiką pavojingų pasekmių nesiekia, bet sąmoningai leidžia joms atsirasti, laikoma, kad jis veikia netiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju kasatoriai nors numatė, kad bankui bus padaryta žala, tačiau nesiėmė priemonių, kad jos būtų išvengta, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

 

2. Dėl BK 30 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies taikymo

 

Kasaciniame skunde G. T. teigia, kad teismas nepagrįstai jam netaikė BK 30 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal BK 30 straipsnį asmuo neatsako už žalą, kurią padarė, vykdydamas profesines pareigas. Profesinių pareigų vykdymas – tai situacija, kai žalos baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams padaro asmuo, vykdantis įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatytas funkcijas ar pareigas (BK 30 straipsnis). Kolegija pažymi, kad profesinių pareigų vykdymas šalina baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte numatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Esminis šių veiksmų požymis yra jų teisėtumas. Jie tik formaliai atitinka baudžiamajame įstatyme nustatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau jų tikslas – visuomenei naudingas rezultatas. G. T., kaip banko valdybos pirmininko, vienas iš svarbiausių tikslų buvo veikti rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai, daryti viską, kad jo vadovaujamas bankas, vadovaudamasis įstatymais ir kitais teisės aktais, dirbtų pelningai. Jo kompetenciją, t. y. teises ir pareigas, nustatė du šaltiniai: įstatymas ir įmonės veiklos dokumentai. Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad kasatorius, pasirašydamas anksčiau minėtas pavedimo, depozito sutartis ir pareiškimus tarptautiniams pavedimams, nesilaikė imperatyvių teisės normų reikalavimų, dėl to buvo iššvaistytas jo žinioje buvęs didelės vertės „Tauro“ banko turtas. Byloje nustatyta, kad būtent dėl netinkamo „Tauro“ banko valdybos pirmininko pareigų vykdymo jo vadovaujamai kredito institucijai kilo sunkios pasekmės – padaryta didelė materialinė žala. Tarp nuteistojo G. T. tyčinių nusikalstamų veiksmų ir kilusių sunkių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl kasatoriui BK 30 straipsnio nuostatos netaikytos pagrįstai.

BK 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė, vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. Įsakymas yra teisėtas, kai neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir yra duotas kompetentingo asmens, jo kompetencijos ribose. Kasatorius skunde akcentuoja, kad buvo banko prezidento G. K. įsakymų vykdytojas. Kolegija primena, kad pagal tuo metu galiojusių Komercinių bankų įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija Nr. I-720) 18, 21 straipsnių, Akcinių bendrovių įstatymo (1994 m. liepos 5 d. redakcija Nr. I-528) 29 straipsnio, 1996 m. birželio 10 d. UAB “Tauro” banko statuto 10-12 straipsnių nuostatas G. K., būdamas banko prezidentas, pats vienasmeniškai negalėjo priimti sprendimų dėl banko turto valdymo. Banko turtas jam nepriklausė ir kaip banko akcininkui. Komercinių bankų įstatymo 15 straipsnis, Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnis suteikė akcininkui teisę tik į bendrovės pelno dalį – dividendus, gi teisę į bendrovės turtą akcininkas įgydavo tik ją likviduojant bei atsiskaičius su kreditoriais. Kasatorius G. T., būdamas banko valdybos pirmininkas ir akcininkas, žinojo, kad tuo metu galioję įstatymai, “Tauro“ banko statuto nuostatos teisę valdyti banko pinigines lėšas ir turtą suteikė ne banko prezidentui, o banko valdybai ir asmeniškai kiekvienam jos nariui. Tai leidžia daryti išvadą, kad kasatorius suvokė, jog vykdo žinomai nusikalstamą įsakymą, o tokie veiksmai negali būti vertinami, kaip jo atsakomybę šalinanti aplinkybė.     

 

3. Dėl nusikaltimo organizavimo

 

   Nuteistajam G. T. iš teismo nuosprendžio neaišku, kas organizavo banko turto iššvaistymą – kasatorius G. T. ar banko prezidentas G. K. BK 24 straipsnio 4 dalyje yra pateikiama nusikaltimo organizatoriaus samprata, nurodant baigtinį alternatyvių veikų sąrašą, kurių bent vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi. Nusikaltimo organizatorius – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyvia organizacine veikla. Organizatoriaus veikla pasižymi visų bendrininkų pastangų suvienijimu ir nukreipimu reikiama linkme, bendrai nusikalstamai veikai reikalingos sistemos sukūrimu ir įgyvendinimu. Byloje nėra nustatyta, kad nuteistasis G. T. ruošė banko turto iššvaistymo planus, vadovavo pasiruošimui įvykdyti nusikaltimą, verbavo ar lenkė reikalingus asmenis, numatė bendrininkų tarpusavio ryšius, todėl jam inkriminuota BK 184 straipsnio 2 dalis be nuorodos į BK 24 straipsnio 4 dalį, t. y. G. T. nuteistas kaip nusikaltimo vykdytojas, o ne organizatorius. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį vykdytojas yra toks nusikalstamos veikos bendrininkas, kuris nusikalstamą veiką padarė pats arba pasitelkęs kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Nusikaltimo vykdytoju laikomas asmuo, betarpiškai padaręs nusikalstamą veiką, t. y. tiesiogiai įvykdęs bendros veikos sudėtį ir pasiekęs bendrai siektų nusikalstamų padarinių. Nusikaltimo vykdytojui tenka ypatingas vaidmuo – jis realizuoja nusikalstamus visų bendrininkų ketinimus. Nesant vykdytojo, neįmanomas bendrininkavimas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad G. T. buvo jam inkriminuoto turto iššvaistymo vykdytojas. Tokia teismo pozicija ir atsispindi nuosprendyje, jo veiką kvalifikavus pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

 

4. Dėl amnestijos taikymo

 

                BK 78 straipsnyje pabrėžta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo visos ar dalies bausmės atlikimo Seimo priimtu amnestijos aktu. Amnestija yra detalus teisės aktas, kuriame nurodoma ne tik šio akto taikymo subjektai, bet ir pati įstatymo taikymo tvarka. Įstatymų leidėjas, nustatydamas amnestijos kriterijus ir individualizuodamas nuteistuosius, kuriems bus taikoma amnestija, išskiria ne tik bausmės rūšį, dydį, nusikalstamos veikos pobūdį, bet ir kitokius reikalavimus. Pavyzdžiui, kasatorių V. Z., A. N. skunduose nurodytas 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl amnestijos akto yra siejamas su materialinės žalos atlyginimu. Šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyta, kad asmenims (išskyrus nepilnamečius), kurie atlieka bausmę už turto iššvaistymą stambiu mastu, amnestija taikoma tik tuo atveju, jei jie yra atlyginę ne mažiau kaip trečdalį nusikaltimu padarytos žalos, privalomos atlyginti pagal teismo nuosprendį ar sprendimą. Kasatoriai nėra atlyginę „Tauro“ bankui padarytos žalos, todėl paminėto įstatymo nuostatos jiems negalėjo būti taikomos. Pirmosios instancijos teismas taikė nuteistiesiems palankesnį 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymą dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį. Vadinasi, kasatorių skundų argumentai apie tai, kad teismas neteisingai taikė amnestijos aktus, nepagrįsti.

 

5. Dėl E. G. kasacinio skundo argumentų

 

            Kasatoriaus E. G. skundo argumentai yra susiję su prašymu nutraukti baudžiamąją bylą. Atsakydama į šį prašymą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad toks prašymas realizuotas pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, kuriuo baudžiamoji byla prieš E. G. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, išvardintos BPK 3 straipsnyje. Viena jų yra nurodyta šio straipsnio pirmos dalies antrame punkte – suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Vadinasi, asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei sueina įstatymo numatyti terminai ir jie nebuvo nutraukti ar sustabdyti. Šie terminai siejami su priėmimu apkaltinamojo nuosprendžio, kuris pagal BPK 235 straipsnio, 254 straipsnio 4 dalies nuostatas negali būti priimtas. BPK 254 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nagrinėjimo teisme metu, kai nustatomos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, byla nutraukiama nutartimi. Nutraukiant baudžiamąją bylą senaties termino suėjimo atveju asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, kaltės įrodymai netiriami ir nevertinami. Pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas E. G. bylą, paminėtų procesinių nuostatų laikėsi, tačiau baudžiamąją bylą nutraukė nuosprendžiu. Šioje byloje kaltinimai grupei kaltinamųjų buvo tarpusavyje susiję, dauguma klausimų išspręsti apkaltinamuoju nuosprendžiu (BPK 303 straipsnio 2 dalis), o dalis klausimų tarp jų ir dėl kasatoriaus kaltinimo pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį, išspręsti nutartimi. Priimant vieną procesinį dokumentą – nuosprendį buvo siekiama teisingai atsakyti į kaltinimo ir gynybos argumentus, aprėpti visus nuteisimo ir bylos nutraukimo pagrindus. Taip pasielgdamas teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, kasatoriaus E. G. teisių nepažeidė.

            Kolegija nepagrįstu laiko E. G. skundo teiginį apie jo bylos neteisėtą perdavimą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo persekiojimo procesas pradėtas teisėtai, turint tam juridinį pagrindą. Pagal prokuroro kaltinimus E. G. atiduotas teismui 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartimi, tai yra galiojant 1961 m. Baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms. Tuo metu senaties suėjimo termino pasekmės buvo kitokios. Iš byloje esančių procesinių dokumentų turinio matyti, kad kaltinamasis E. G. ginčijo kaltumą, prašė bylą grąžinti papildomam tyrimui ir pateikti papildomus kaltinimo įrodymus arba užbaigti procesą išteisinamuoju nuosprendžiu. Teismas, atsižvelgdamas į šiuos prašymus, taip pat į 1961 m. BPK 5 straipsnio 2, 3 dalių, 339 straipsnio 2 dalies nuostatas, privalėjo nagrinėti bylą įprastine tvarka, tirti bei vertinti kaltinimo ir gynybos įrodymus. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujam baudžiamojo proceso įstatymui senaties suėjimo termino atveju baudžiamasis procesas tapo negalimas ir kaltės klausimas neturėjo būti svarstomas. Esant tokioms aplinkybėms teismas, pritaikęs teisės normas, lengvinančias kasatoriaus teisinę padėtį, bylą nutraukė. Tai atitiko naujųjų įstatymų įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos 2002 spalio 29 d. įstatymo Nr. IX-1162 4 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies, 2000 m. BK 3 straipsnio, 2002 m. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

            Dauguma kasatoriaus E. G. skundo argumentų yra susiję su kaltinamojo kaltės įrodinėjimu, įrodymų vertinimo taisyklių, o taip pat įrodymų leistinumo principo pažeidimais. Kadangi teismas kasatoriaus kaltės klausimo nesprendė, kaltinimo ir gynybos įrodymų netyrė, todėl visi su asmens kalte susieti argumentai paliekami nenagrinėti.

            Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo bylą pagal E. G. apeliacinį skundą, atsakė į esminius argumentus, tarp jų ir dėl bylos išskyrimo. Apeliacinės nutarties motyvas dėl bylos išskyrimo teisėtumo atitinka procesinėms taisyklėms, nustatytoms BPK 234, 254 straipsniuose. Kartoti šiuo klausimu išdėstytą motyvaciją nėra prasmės.

 

6. Dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo

 

Kasatoriai V. Z., A. N. ir R. Š. skunduose pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino civilinio ieškovo AB „Turto bankas“ reikalavimus ir  įpareigojo juos atlyginti civiliniam ieškovui padarytą materialinę žalą, nors žalos atlyginimo klausimas jau buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimu civilinėje byloje. Atsakydama į šį argumentą kolegija pažymi, kad pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinis ieškinys nagrinėjamas pagal BPK taisykles, išskyrus tuos atvejus, kai kyla klausimas, kurio šis kodeksas nereglamentuoja. Tada taikomos atitinkamos civilinės teisės ir civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja BPK normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK nuostatas teismas negali nagrinėti civilinio ieškinio, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Vilniaus apygardos teismo 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimas, kuriuo patenkintas likviduojamos AB „Tauro bankas“ civilinis ieškinys, iš UAB „Kasta“ ieškovui priteisiant 8 400 000 Lt skolos, iš UAB „Univei“ – 3 360 000 Lt skolos, priimtas dėl ginčo tarp kitų civilinio ieškinio šalių ir kitu pagrindu. Iš teismo antstolių atliktų procesinių vykdymo veiksmų bei kitų faktinių bylos duomenų matyti, kad šis sprendimas nevykdomas dėl pagrindinių skolininkių veiklos nebuvimo ir nemokumo. Vadinasi, „Tauro“ bankui padaryta turtinė žala neatlyginta, jo turtiniai interesai išliko pažeisti ir Vilniaus apygardos teismo sprendimu jų atstatyti nepavyko.

Pagrindas atsakovų (kasatorių) turtinei atsakomybei atsirasti yra deliktinė atsakomybė. Pagal CK 483 straipsnį, žalos atsiradimo metu reglamentavusį bendruosius atsakomybės už žalos padarymą pagrindus (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija), žalą, padarytą organizacijai, turi pilnai atlyginti ją padaręs asmuo. Šios rūšies civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygų visetas: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Nagrinėjamu atveju žala ieškovui padaryta dėl nesąžiningų ir kaltų atsakovų veiksmų. A. N. ir V. Z., sudarydami kredito sutartis, kurių pagrindu ne jų vadovaujamos bendrovės UAB „Univei“ ir UAB „Kasta“, o „Tauro“ bankas išmokėjo kreditoriui Latvijos bankui “Baltijas Tranzitu Banka” pasiskolintas pinigų sumas, žinojo, kad savo veiksmais padėjo „Tauro“ banko vadovams neteisėtai perleisti tretiesiems asmenims pinigines lėšas. Be šių nuteistųjų dalyvavimo turtinė žala „Tauro“ bankui nebūtų buvusi padaryta, nes jų pasirašytos ir įmonių antspaudais patvirtintos kredito sutartys, kurių įvykdymas buvo užtikrintas „Tauro“ banko vadovų laidavimo ir depozito sutartimis, buvo realiai įvykdytos, banko lėšas perleidžiant tretiesiems asmenims, taip padarant bankui didelę žalą. Tarp V. Z. ir A. N. neteisėtų veiksmų ir „Tauro“ bankui kilusių žalingų padarinių yra priežastinis ryšys. Byloje pakanka įrodymų, leidžiančių visapusiškai išnagrinėti asmenų, atsakingų už padarytą žalą, kaltę. Kaltės klausimą teismas išsprendė, ištyręs įrodymų visumą, duodamas jiems tinkamą juridinį įvertinimą. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nuteistieji V. Z. ir A. N., veikdami netiesiogine tyčia, padėjo iššvaistyti „Tauro“ banko turtą.

Kasatorė R. Š. argumentuodama skundo teiginį, kad iš jos nepagrįstai priteistas turtinės žalos atlyginimas, menkina savo, kaip banko administracijos vadovės, vaidmenį. Kolegija atkreipia dėmesį, kad įmonės valdymo organas – sudėtinė ir neatskiriama įmonės, kaip juridinio asmens, dalis, kurio dėka įmonė funkcionuoja, įgyvendindama savo teises bei vykdydama pareigas. Dėl šios priežasties dalį teisių ir pareigų įmonės valdymo organai įgyja ex officio, t. y. įstatymo pagrindu. CK 28 straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) nustatė, kad juridinis asmuo savo teises ir pareigas įgyvendina per savo organus, kurie veikia pagal įstatymą arba įstatus suteiktų teisių ribose. Laikinai eidama „Tauro“ banko valdybos pirmininkės pareigas R. Š. įmonės vardu turėjo teisę atlikti tik tokius veiksmus, kurie neprieštaravo Akcinių bendrovių įstatymo, Komercinių bankų įstatymo, kitų teisės aktų nuostatoms, atitiko banko Statute numatytus įmonės veiklos tikslus. Galiojantys teisės aktai numatė, kad bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia įmonės įstatus ar yra priešingi juose numatytiems veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią ūkinę, finansinę riziką, yra nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi įmonei. Nuteistoji R. Š. pažeidė teisės aktų reikalavimus, veikė ekonomiškai nepagrįstai, nepateisinamai rizikingai, tokiais savo veiksmais padarydama bankui didelę žalą. Dėl jos tyčinių neteisėtų veiksmų kilusią turtinę žalą kasatorė privalo atlyginti.

 

7. Dėl BPK 270 straipsnio pažeidimo

 

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad nuteistiesiems nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti teise gintis nuo pareikštų kaltinimų. Kolegijos nuomone, kasacinių skundų argumentai, kad kaltinamieji negalėjo surinkti gynybai reikšmingų įrodymų, susidūrė su teisėsaugos pareigūnų pasyvumu, apribojusiu galimybes pasinaudoti įstatyme numatytomis teisėmis, ir panašūs teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti, todėl nelaikytini svariais. Teisėjų šališkumas nagrinėjant bylą nekonstatuotas,  konkretūs teismo šališkumo faktai skunduose nenurodyti. Kaltinamiesiems buvo užtikrinta galimybė įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų, tame tarpe ir pateikti prašymus dėl įrodymų tyrimo. Teismas, vertindamas bei svarstydamas prašymus, vadovavosi kriterijumi, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Dauguma kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymų buvo patenkinti, o motyvuotai atmesti tie, kuriais buvo reikalaujama išaiškinti aplinkybes, kurios jau nustatytos, ištirti faktus, neturinčius esminės reikšmės bylai. Teismas motyvuotai atsisakė tenkinti V. Z. ir A. N. bei jų gynėjų prašymus iš Latvijos banko „Baltijas Tranzitu Banka“ išreikalauti 1996 m. kredito sutarčių Nr. 275, 276, 277 originalus. Jau ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pagal teisinės pagalbos sutartį prašė Latvijos Respublikos generalinį prokurorą tarpininkauti, išreikalaujant iš Latvijos banko „BTB“ oficialius dokumentus, susijusius su paminėtų sutarčių vykdymu. Bankas „BTB“ pateikė visų nurodytų dokumentų nuorašus, patvirtintus įstatymo nustatyta tvarka, pasilikdamas jų originalus. Praėjus vieneriems metams, į pakartotinį prašymą Latvijos banko vadovai atsakė, kad dokumentai neišsaugoti dėl vieno iš viceprezidentų žūties (t. 13 b. l. 180-183). Atsižvelgiant į tai, dar kartą reikalauti pateikti kredito sutarčių originalus ir vilkinti užsitęsusį teismo procesą nebuvo prasminga. Bylos nagrinėjimo metu teismas, remdamasis kaltinamųjų, liudytojų parodymais, dokumentinės revizijos aktais, kasatorių V. Z. ir A. N. parašais bei įmonių antspaudais patvirtintais mokėjimo pavedimais, kitais rašytiniais įrodymais, įsitikino visų sandorių realiu egzistavimu, kredito sutarčių nuorašų tikrumu, teisėtumu, atsižvelgė, kad visi nuteistieji, tarp jų ir V. Z. bei A. N. pripažino jų juridinę galią ir įstatymo nustatyta tvarka neginčijo.

Kolegijos manymu, teismas taip pat motyvuotai išsprendė ir kaltinamųjų prašymus dėl bankinės buhalterinės ekspertizės paskyrimo. Pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos ar kitos specialios žinios. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo imtasi visų reikalingų procesinių priemonių, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Byloje buvo paskirta kompleksinė viso AB „Tauro“ bankas veiklos laikotarpio, UAB „Univei“ ir UAB „Kasta“ veiklos dokumentinės revizijos, kurių išvados paremtos konkrečiais bylos dokumentais. Teismo posėdyje dalyvavo specialistė D. Prokopavičienė, kuri papildė revizijos išvadą, atsakydama į teisėjo ir proceso dalyvių klausimus, reikalaujančius specialių žinių. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, ar gautus duomenis laikyti įrodymais. Nagrinėjamu atveju dokumentinę reviziją atliko reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kurio pateikta išvada atitinka BPK 90 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, šis dokumentas laikytinas įrodymu. Kadangi byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidusių nustatyti esmines bylos aplinkybes, skirti kasatorių nurodytą ekspertizę nebuvo būtinumo.

 

8. Dėl kitų kasacinių skundų motyvų

 

            Kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, padaryti nebuvo. Nuteistųjų kaltė pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pažymėtina, kad dauguma kasacinių skundų argumentų jau buvo nurodyti apeliaciniuose skunduose, kurie išnagrinėti, nepažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka (BPK 320, 324 straipsniai). Juose minimos aplinkybės apeliacinio teismo buvo išanalizuotos, dėl esminių apeliacinių skundų motyvų pasisakyta, tai atsispindi priimtoje nutartyje, kurios turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad ši procesinė norma nereikalauja detalaus (plataus) atsakymo į kiekvieną skundo argumentą. Svarbu, kad procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje būtų išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esminių argumentų. Kolegija konstatuoja, kad priimtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į esminius apeliantų argumentus.

            Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų skundžiamiems nuosprendžiui ir nutarčiai pakeisti ar panaikinti, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o procesiniai sprendimai skundų ribose pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).

 

n u t a r i a :

 

Nuteistųjų G. T., R. Š., V. V., V. Z., A. N. ir asmens, kuriam baudžiamoji byla buvo nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, – E. G. kasacinius skundus atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Egidijus Bieliūnas

 

                                                                                                                        Valerijus Čiučiulka                                                                                                                                                               

Benediktas Stakauskas