LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 15 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, teisėjų Alvydo Pikelio, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Tomo Šeškausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

nuteistojo gynėjui advokatui Augustinui Vaičiūnui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio bei Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus laikinai einančio vyriausiojo prokuroro pareigas Valdo Uždanavičiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio.

              Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžiu R. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. A. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d.

              E. R. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – iš R. A. priteista 101 983,35 Lt (29 536,42 Eur) turtinei žalai, 30 000 Lt (8689 Eur) neturtinei žalai atlyginti bei 1000 Lt (290 Eur) jos turėtų advokato išlaidų.

              Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalis, kuria R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, bei priimtas naujas nuosprendis – R. A. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

              Taip pat Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendis pakeistas: R. A. , pripažintam nuteistam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, pašalinta inkriminuota veika – pasikėsinimas apgaule įgyti turtinę teisę į E. R. J. priklausančias lėšas, panaudojus 2009 m. rugsėjo 7 d. jos išrašytą paprastąjį 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselį. R. A. , nuteistam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirta 200 MGL (t. y. 26 000 Lt) dydžio bauda. Iš R. A. nukentėjusiajai E. R. J. (jos teisių perėmėjams) priteista suma neturtinei žalai atlyginti sumažinta iki 10 000 Lt (7 530 Eur).

              Nukentėjusiosios E. R. J. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, jos apeliacinis skundas atmestas.

              Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

              Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimo, prokuroro, prašiusio prokuratūros kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo skundą atmesti, gynėjo, prašiusio prokuratūros skundą atmesti, o nuteistojo skundą patenkinti, paaiškinimų,

              n u s t a t ė :

              1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. A. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės turtinę teisę bei pagamino, laikė ir realizavo netikrą dokumentą, dėl to buvo padaryta didelės žalos:

              1.1. 2008 metų vasarą, ne vėliau kaip rugpjūčio mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną, žodžiu susitarė su E. R. J. sudaryti mainų sutartį, pagal kurią jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), susitarė išmainyti į butą, esantį Vilniuje, Antakalnio g. (duomenys neskelbtini), tuo metu nuosavybės teise priklausiusį R. A. sūnui J. A., su 200 000 Lt priemoka, kuri bus išmokama ne grynais pinigais, o R. A. sumokant sutartus 200 000 Lt už E. R. J. perkamą kitą butą, esantį Vilniuje Antakalnio g. (duomenys neskelbtini), dar papildomai sutartu terminu sumokant 200 000 Lt priemoką. Vykdant šio žodinio susitarimo sąlygas, 2008 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus 10-tame notarų biure, Vilniuje, A. Stulginskio g. 5, tarp E. R. J. ir R. A. sūnaus J. A. buvo pasirašyta mainų sutartis, pagal kurią E. R. J. išmainė jai priklausantį butą, esantį Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), į butą, esantį Vilniuje, Antakalnio g. (duomenys neskelbtini), priklausantį J. A.. Tą pačią dieną, vykdant žodinio susitarimo sąlygas, Vilniaus 10-tame notarų biure tarp E. R. J. ir A. K., A. K. buvo pasirašyta buto, esančio Vilniuje, Antakalnio g. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią už šio buto pirkėją E. R. J. grynais pinigais sumokėjo R. A., A. A. K. notarų biure perduodamas 40 000 Lt (11 585 Eur), o 2008 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo pavedimu pervesdamas į E. R. J. banko sąskaitą 160 000 Lt (46 339 Eur) sumą, kurią ji tą pačią dieną mokėjimo pavedimu pervedė į A. K. banko sąskaitą. Toliau vykdant žodinio susitarimo sąlygas papildomai sutartu terminu sumokėti 200 000 Lt (57 924 Eur) priemoką už butą Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), tą pačią dieną – 2008 m. rugpjūčio 7 d. d., Vilniaus 10-tame notarų biure, R. A. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, įsipareigodamas E. R. J. iki 2008 m. rugsėjo 7 d. sumokėti 200 000 Lt (57 924 Eur).

              1.2. Po to R. A., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę į E. R. J. priklausančias pinigines lėšas, pasinaudodamas įgytu jos pasitikėjimu dėl ilgalaikių jo draugiškų santykių su jos dukterimi J. J. ir E. R. J. senyvu amžiumi, 2008 m. spalio 16 d. įtikino ją sudaryti apgaulingą, tikrovės neatitinkantį skolos grąžinimo planą pagal 2008 m. rugpjūčio 7 d. išrašytą 200 000 Lt (57 924 Eur) vekselį, t. y. jam (R. A.) dalimis grąžinant E. R. J. skolą pagal minėtą vekselį, išrašyti vekselį bendrai grąžintos skolos sumai, ankstesnį vekselį suplėšant, tačiau vekselyje nurodant tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad ne R. A. grąžina skolos dalį, o priešingai, E. R. J. skolinasi iš R. A. vekselyje nurodomas pinigų sumas. Kartu apgaule įtikino E. R. J., kad kai paskutinis jos pasirašytas vekselis pasieks 200 000 Lt (57 924 Eur) sumą, bus suplėšyti abu vekseliai (2008 m. rugpjūčio 7 d. turimas E. R. J. ir kitas – jos R. A. išrašytas vekselis), neva tuo patvirtinant, kad R. A. pagal E. R. J. 2008 m. rugpjūčio 7 d. išrašytą 200 000 Lt (57 924 Eur) vertės paprastą neprotestuotiną vekselį atsiskaitė visiškai.

              1.3. E. R. J., paveiktai suklydimo sutikus su R. A. pateiktu apgaulingu neva skolos grąžinimo būdu, tęsdamas nusikalstamus ketinimus, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai didelės vertės turtinę teisę į nukentėjusiosios E. R. J. pinigines lėšas, pasinaudojęs E. R. J. pasitikėjimu bei jos senyvu amžiumi, žinodamas, kad ji nėra jam skolinga, 2008 m. spalio 16 d. Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), grąžindamas nukentėjusiajai 20 000 Lt (5 792 Eur) ir bendru su nukentėjusiąja susitarimu įskaičiuodamas į jo grąžintiną skolos sumą jos dukters J. J. 22 000 Lt (6 372 Eur) skolą, R. A. pateikė E. R. J. neužpildytą paprastojo vekselio blanką, kuriame ji, būdama įsitikinusi, kad pagal žodinį susitarimą bei pagal 200 000 Lt (57 924 Eur) vertės paprastąjį neprotestuotiną vekselį R. A. jai sumoka dalį priemokos už butą, paveikta suklydimo, patvirtindama savo parašu, surašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad pagal 2008 m. spalio 16 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį ji privalo sumokėti R. A. 42 000 Lt (12 164 Eur), taip klaidingai patvirtindama savo skolą jam. Po to, paveikta suklydimo, surašytą ir pasirašytą netikrą vertybinį popierių – paprastąjį neprotestuotiną vekselį – perdavė R. A., kuris laikė jį nenustatytoje vietoje iki 2009 m. rugsėjo 30 d., kai šį žinomai netikrą dokumentą – paprastąjį neprotestuotiną 42 000 Lt (12 164 Eur) vekselį kartu su ieškiniu pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, prašydamas šią sumą išieškoti iš E. R. J.;

              1.4. Tęsdamas nusikalstamą veiką, naudodamasis E. R. J. pasitikėjimu bei jos senyvu amžiumi, žinodamas, kad ji nėra jam skolinga, R. A. 2008 m. gruodžio 16 d., Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), grąžindamas nukentėjusiajai 10 000 Lt (2 896 Eur) ir bendru su nukentėjusiąja susitarimu įskaičiuodamas į jo grąžintiną skolos sumą jos dukrai J. J. jau grąžintus 3 000 Lt (869 Eur), apgaulingai įtikinęs ją, kad pastarosios akivaizdoje suplėšo 2008 m. spalio 16 d. pasirašytą 42 000 Lt (12 164 Eur) vekselį, tačiau realiai suplėšęs iš anksto padarytą minėto vekselio kopiją, o originalą pasilikęs sau, pateikė E. R. J. neužpildytą paprastojo vekselio blanką, kuriame ši, būdama įsitikinusi, kad pagal jų žodinį susitarimą bei pagal 200 000 Lt (57 924 Eur) vertės paprastąjį neprotestuotiną vekselį R. A. jai sumoka dalį priemokos už butą, esantį Vilniuje, Užupio g. 40–2, dėl suklydimo, patvirtindama savo parašu, surašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad pagal 2008 m. gruodžio 16 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį ji privalo sumokėti R. A. 55 000 Lt (15 929 Eur), taip klaidingai patvirtindama savo skolą jam. Po to, paveikta suklydimo, surašytą ir pasirašytą netikrą vertybinį popierių – paprastąjį neprotestuotiną vekselį – perdavė R. A.;

              1.5. Tęsdamas nusikalstamą veiką, naudodamasis E. R. J. pasitikėjimu bei jos senyvu amžiumi, žinodamas, kad ji nėra jam skolinga, R. A. 2009 m. kovo mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, Vilniuje, Antakalnio g. (duomenys neskelbtini), grąžindamas nukentėjusiajai 10 000 Lt (2 896 Eur), apgaulingai įtikinęs ją, kad pastarosios akivaizdoje suplėšo 2008 m. gruodžio 16 d. pasirašytą 55 000 Lt (15 929 Eur) vekselį, tačiau realiai suplėšęs iš anksto padarytą minėto vekselio kopiją, o originalą pasilikęs sau, pateikė E. R. J. neužpildytą paprastojo vekselio blanką, kuriame ši, būdama įsitikinusi, kad pagal jų žodinį susitarimą bei pagal 200 000 Lt (57 924 Eur) vertės paprastąjį neprotestuotiną vekselį R. A. jai sumoka dalį priemokos už butą, esantį Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), dėl suklydimo, patvirtindama savo parašu, surašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad pagal 2009 m. kovo mėn. tiksliai nenustatytą dieną, paprastąjį neprotestuotiną vekselį ji privalo sumokėti R. A. 65 000 Lt (18 825 Eur), taip klaidingai patvirtindama savo skolą jam. Po to, paveikta suklydimo, surašytą ir pasirašytą netikrą vertybinį popierių – paprastąjį neprotestuotiną vekselį – perdavė R. A.;

              1.6. Tęsdamas nusikalstamą veiką, naudodamasis E. R. J. pasitikėjimu bei jos senyvu amžiumi, žinodamas, kad ji nėra jam skolinga, R. A. 2009 m. gegužės 28 d., Vilniuje, Antakalnio g. (duomenys neskelbtini), grąžindamas nukentėjusiajai 5 000 Lt (1 448 Eur), apgaulingai įtikinęs ją, kad jos akivaizdoje suplėšo 2009 m. kovo mėn. pasirašytą 65 000 Lt (18 825 Eur) vekselį, tačiau realiai suplėšęs iš anksto padarytą minėto vekselio kopiją, o originalą pasilikęs sau, pateikė E. R.  J. neužpildytą paprastojo vekselio blanką, kuriame ši, būdama įsitikinusi, kad pagal jų žodinį susitarimą bei pagal 200 000 Lt (57 924 Eur) vertės paprastąjį neprotestuotiną vekselį R. A. jai sumoka dalį priemokos už butą, esantį Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), paveikta suklydimo, patvirtindama savo parašu, surašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad pagal 2009 m. gegužės 28 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį ji privalo sumokėti R. A. 70 000 Lt (20 273 Eur), taip klaidingai patvirtindama savo skolą jam. Po to dėl suklydimo surašytą ir pasirašytą netikrą vertybinį popierių – paprastąjį neprotestuotiną vekselį – perdavė R. A.;

              1.7. Tęsdamas nusikalstamą veiką, naudodamasis E. R. J. pasitikėjimu bei jos senyvu amžiumi, žinodamas, kad ji nėra jam skolinga, R. A. 2009 m. liepos 22 d., Vilniuje, Antakalnio g. (duomenys neskelbtini), grąžindamas nukentėjusiajai 10 000 Lt (2 896 Eur), apgaulingai įtikinęs ją, kad jos akivaizdoje suplėšo 2009 m. gegužės 28 d. pasirašytą 70 000 Lt (20 273 Eur) vekselį, tačiau realiai suplėšęs iš anksto padarytą minėto vekselio kopiją, o originalą pasilikęs sau, pateikė E. R. J. neužpildytą paprastojo vekselio blanką, kuriame ši, būdama įsitikinusi, kad pagal jų žodinį susitarimą bei pagal 200 000 Lt (57 924 Eur) vertės paprastąjį neprotestuotiną vekselį R. A. jai sumoka dalį priemokos už butą, esantį Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), dėl suklydimo, patvirtindama savo parašu, surašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad pagal 2009 m. liepos 22 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį ji privalo sumokėti R. A. 80 000 Lt (23 170 Eur), taip klaidingai patvirtindama savo skolą jam. Po to dėl suklydimo surašytą ir pasirašytą netikrą vertybinį popierių – paprastąjį neprotestuotiną vekselį – perdavė R. A.;

              1.8. Tęsdamas nusikalstamą veiką, naudodamasis E. R. J. pasitikėjimu bei jos senyvu amžiumi, žinodamas, kad ji nėra jam skolinga, R. A. 2009 m. rugpjūčio 1 d., Vilniuje, Antakalnio g. (duomenys neskelbtini), grąžindamas nukentėjusiajai 10 000 Lt (2 896 Eur), apgaulingai įtikinęs ją, kad jos akivaizdoje suplėšo 2009 m. liepos 22 d. pasirašytą 80 000 Lt vekselį, tačiau realiai suplėšęs iš anksto padarytą minėto vekselio kopiją, o originalą pasilikęs sau, pateikė E. R. J. neužpildytą paprastojo vekselio blanką, kuriame E. R. J., būdama įsitikinusi, kad pagal jų žodinį susitarimą bei pagal 200 000 Lt (57 924 Eur) vertės paprastąjį neprotestuotiną vekselį R. A. jai sumoka dalį priemokos už butą, esantį Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), dėl suklydimo, patvirtindama savo parašu, surašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad pagal 2009 m. rugpjūčio 1 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį ji privalo sumokėti R. A. 90 000 Lt (26 066 Eur), taip klaidingai patvirtindama savo skolą jam. Po to, paveikta suklydimo, surašytą ir pasirašytą šį netikrą vertybinį popierių – paprastąjį neprotestuotiną vekselį – perdavė R. A., kuris jo apgaulės paveiktos E. R. J. išrašytus ir pasirašytus  2008 m. gruodžio 16 d., 2009 m. kovo mėn., 2009 m. gegužės 28 d., 2009 m. liepos 22 d. ir 2009 m. rugpjūčio 1 d žinomai netikrus dokumentus laikė savo gyvenamojoje vietoje, Vilniuje, Etmonų g. 2-7 / Aušros g. 1–7, iki 2010 m. gruodžio 13 d.

              1.9. Tęsdamas nusikalstamą veiką, naudodamasis E. R. J. pasitikėjimu bei jos senyvu amžiumi, žinodamas, kad ji nėra jam skolinga, R. A. 2009 m. rugsėjo 7 d., Vilniuje, Antakalnio g. (duomenys neskelbtini), grąžindamas nukentėjusiajai 10 000 Lt, apgaulingai įtikinęs ją, kad pastarosios akivaizdoje suplėšo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pasirašytą 90 000 Lt vekselį, tačiau realiai suplėšęs iš anksto padarytą minėto vekselio kopiją, o originalą pasilikęs sau, pateikė E. R. J. neužpildytą paprastojo vekselio blanką, kuriame ši, būdama įsitikinusi, kad pagal jų žodinį susitarimą bei pagal 200 000 Lt (57 924 Eur) vertės paprastąjį neprotestuotiną vekselį R. A. jai sumoka dalį priemokos už butą, esantį Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), dėl suklydimo, patvirtindama savo parašu, surašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad pagal 2009 m. rugsėjo 7 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį ji privalo sumokėti R. A. 100 000 Lt (28 962 Eur), taip klaidingai patvirtindama savo skolą jam. Po to dėl suklydimo surašytą ir pasirašytą netikrą vertybinį popierių – paprastąjį neprotestuotiną vekselį – perdavė R. A., kuris laikė jį nenustatytoje vietoje iki 2009 m. spalio 27 d., kai šį žinomai netikrą dokumentą – paprastąjį 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselį – Vilniaus 10-tame notarų biure, Vilniuje, A. Stulginskio g. 5, pateikė notarei Žanai Palaimienei vykdomajam įrašui gauti ir tą pačią dieną pateikė Vilniaus m. antstolių kontorai, Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 8/ Vingrių g. 1, kur buvo pradėtas išieškojimas iš E. R. J..

              1.10. 2009 m. rugsėjo 30 d. R. A., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę į nukentėjusiosios E. R. J. pinigines lėšas, toliau realizuodamas savo nusikalstamą sumanymą, pateikė ieškinį Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, prašydamas išieškoti iš E. R. J. 42 000 Lt (12 164 Eur) pagal žinomai netikrą 2008 m. spalio 16 d. paprastąjį vekselį ir 2009 m. spalio 27 d. Vilniaus 10-tame notarų biure pateikė notarei Ž. Palaimienei žinomai netikrą 2009 m. rugsėjo 7 d. E. R. J. R. A. išrašytą paprastąjį 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselį vykdomajam įrašui gauti, kurį tą pačią dieną pateikė Vilniaus m. antstolių kontorai, esančiai Vilniuje, J. Basanavičiaus g.8 / Vingrių g. 1, kur, 2010 m. sausio 13 d. antstoliui priėmus patvarkymą, buvo vykdomas nukentėjusiosios E. R. J. lėšų išieškojimas iki 2011 m. sausio 14 d. Tačiau nusikalstamos veikos R. A. nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes 2011 m. kovo 15 d. antstolio patvarkymu išieškojimas iš E. R. J. pagal 2009 m. spalio 27 d. vykdomąjį įrašą buvo sustabdytas bei 2012 m. vasario 23 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi civilinė byla Nr.2-2326-734/2012 sustabdyta iki įsiteisės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00521-10. Tokiais savo veiksmais R. A. pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę į E. R. J. priklausančias pingines lėšas – 142 000 Lt (41 126 Eur).

              2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio dalį ir išteisindamas R. A. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nurodė, kad byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiosios E. R. J., jos dukros J. J. parodymais, iš dalies ir nuteistojo R. A. parodymais bei specialisto išvada – nustatyta, kad įrašus visuose vekseliuose (2008 m. spalio 16 d. 42 000 Lt (12 164 Eur) vekselyje, 2008 m. gruodžio 16 d. 55 000 Lt (15 929 Eur) vekselyje, 2009 m. kovo mėnesį išrašytame 65 000 Lt (18 825 Eur) vekselyje, 2009 m. gegužės 28 d. 70 000 Lt (20 273 Eur) vekselyje, 2009 m. liepos 22 d. 80 000 Lt vekselyje, 2009 m. rugpjūčio 1 d. 90 000 Lt (26 066 Eur) vekselyje, 2009 m. rugsėjo 7 d. 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselyje) E. R. J. įrašė savo ranka. Nukentėjusiosios dukra J. J. nenurodė, kad jos mama nesuprato išrašomų vekselių turinio. Tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad aptariamų vekselių, kuriuos savo ranka surašė nukentėjusioji E. R. J., turinyje buvo įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys, todėl jie nelaikytini netikrais dokumentais BK 300 straipsnio prasme. Priešingai – J. J. parodymais nustatyta, jog toks skolos grąžinimo būdas, kai R. A. sumoka E. R. J. dalį skolos, o jos mama išrašo tai sumai paprastąjį vekselį, kitą kartą R. A. atvežus kitą dalį skolos, E. R. J. išrašo vekselį didesnei sumai, o senasis vekselis iš karto sunaikinamas, taip rašant vekselius tol, kol suma juose pasieks 200 000 Lt, buvo priimtinas abiem pusėms, todėl duomenys, įrašyti išvardytuose paprastuosiuose vekseliuose, yra tikri.

              2.1. Pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį (pašalindamas inkriminuotą veiką – pasikėsinimą apgaule įgyti turtinę teisę į E. R. J. priklausančias lėšas, panaudojus 2009 m. rugsėjo 7 d. jos išrašytą paprastąjį 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselį) teismas nurodė, kad įstatymas nedraudžia tokiu būdu vykdyti savo prievolę pagal vekselį, t. y. vienu vekseliu dengti kitą vekselį. Teismas padarė išvadą, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. išrašytas paprastasis vekselis, kuriame nurodyta, kad E. R. J. privalo sumokėti R. A. 100 000 Lt (28 962 Eur), nėra netikras arba suklastotas dokumentas, todėl R. A. turėjo teisę pateikti jį vykdyti bei reikalauti iš E. R. J. sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą (lygiai taip pat, kaip ir E. R. J. turėjo teisę reikalauti, kad R. A. sumokėtų 200 000 Lt (57 924 Eur) pagal šio išrašytą 2008 m. rugpjūčio 7 d. paprastąjį vekselį). Pateikdamas minėtą vekselį antstoliui vykdyti R. A. nepadarė jokios įstatymu uždraustos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priešingai – taip nuteistasis civilinio proceso tvarka įgyvendino įstatymo jam suteiktą savo teisę, apgaule neužkirsdamas kelio nukentėjusiajai E. R. J. įgyvendinti savo teises ir ginti teisėtus interesus taip pat civilinio proceso tvarka. Teismas konstatavo, kad R. A. veikoje, susijusioje su 2009 m. rugsėjo 7 d. 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselio išrašymu ir pateikimu vykdyti, nėra BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

              3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už pasikėsinimą apgaule įgyti turtinę teisę į E. R. J. priklausančias lėšas, panaudojus jos išrašytą paprastąjį 42 000 Lt (12 164 Eur) vekselį, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria ši Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista, ir baudžiamąją bylą nutraukti (BPK 382 straipsnio 2 punktas).

              4. Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismų nuosprendžiai neteisėti ir nepagrįsti, priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir padarius esminių BPK pažeidimų. Teismų išvados, kuriomis grindžiamos skundžiamos nuosprendžių dalys dėl pasikėsinimo apgaule įgyti didelės vertės turtinę teisę į E. R. J. priklausančias pinigines lėšas, aiškiai neatitinka teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtų įrodymų turinio, padarytos netinkamai vertinant tik labai siaurą dalį bylos duomenų, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, grindžiamos tik prielaidomis ir spėlionėmis. Teismai išsamiai, visapusiškai ir objektyviai neištyrė bei tinkamai neįvertino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, tuo esmingai pažeisdami BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 4, 5 dalių, 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nepagrįstai spręsdami, kad kasatoriaus veiksmuose yra visi privalomi pasikėsinimo sukčiauti sudėties požymiai, teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 4 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį. Skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai laikė įrodyta, jog R. A. pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę į E. R. J. priklausančias pinigines lėšas – 42 000 Lt (12 164 Eur), tačiau, pasak kasatoriaus, ši suma patenka į iš kaltinimo pašalintą 437 000 Lt (126 593 Eur) sumą, todėl teismai neteisėtai konstatavo, kad jis padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką.

              4.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, jog negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-251/2013, 2K-409/2011, 2K-81/2011, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir t. t.). Esant civiliniams teisiniams santykiams, tik dėl kaltininko vienokių ar kitokių tikslinių ir tendencingų veiksmų atsiradęs kreditoriaus negalėjimas atkurti savo pažeistos teisės civilinėmis teisinėmis priemonėmis lemia baudžiamosios atsakomybės kilimą. Visais kitais atvejais baudžiamoji atsakomybė nekyla ir negali būti taikoma.

              4.2. Kasatoriaus teigimu, iš bylos duomenų bei teisiamųjų posėdžių metu nustatytų aplinkybių matyti, kad jo veiksmuose, susijusiuose su 2008 m. rugpjūčio 7 d. Nekilnojamojo turto mainų sutarties (toliau – Mainų sutartis) vykdymu ar 42 000 Lt (12 164 Eur) vekselio iš nukentėjusiosios gavimu bei realizavimu civilinio proceso tvarka, nėra BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, nes neginčijamai nustatyta, jog šis vekselis nėra suklastotas ir neegzistuoja būtinas sukčiavimo elementas – apgaulė, o ši byla susijusi išimtinai su jo ir nukentėjusiosios E. R. J. bei jos dukters J. J. civiliniais teisiniais santykiais, kurie sprendžiami civilinio proceso tvarka ir niekada niekaip jų sprendimas nebuvo nei apsunkintas, nei eliminuotas.

              4.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Mainų sutartis yra iki galo ir tinkamai įvykdyta – R. A. visiškai atsiskaitė už iš A. ir A. K. nukentėjusiajai nupirktą butą, o Mainų sutartyje nurodyta 200 000 Lt (57 924 Eur) priemoka yra sumokėta grynaisiais iki šios sutarties pasirašymo. Kasatorius pažymi, kad šią sutartį bei buto iš A. ir A. K. įsigijimo sutartį forminusi notarė Ž. Palaimienė 2012 m. birželio 25 d. teisiamajame posėdyje parodė, kad forminant minėtus sandorius pas ją buvo atvykę butų Užupyje ir Antakalnyje pirkėjai bei pardavėjai, taip pat lydintys asmenys. Viena moteris, anot liudytojos, buvo garbaus amžiaus, jai notarė išaiškino visas sutarties sąlygas. Grynuosius atsinešė ir atsiskaitinėjo R. A., o pinigus skaičiavo garbaus amžiaus moters duktė. Pasak kasatoriaus, iš bylos duomenų matyti, kad šiuos parodymus notarė davė apie E. R. J. ir jos dukrą J. J. . Paklausta apie vekselius, ši liudytoja nurodė, kad sandorių, kuriuos ji formino, metu joks vekselis nebuvo rašomas – jeigu būtų rašomas vekselis, susijęs su forminamu sandoriu, tokia aplinkybė būtų jame nurodyta. Šiuos notarės parodymus teisiamajame posėdyje patvirtino ir kaip liudytojai apklausti A. bei A. K.. 2012 m. birželio 25 d. teisiamajame posėdyje liudytoja A. K. nurodė, kad pardavinėjo butą, esantį Vilniuje, Antakalnio g. (duomenys neskelbtini). Buto pirkėja buvo E. R. J., tačiau viską tvarkė jos dukra, kuri juos ir surado pagal skelbimą. Grynuosius pinigus jiems davė vyriškis (R. A.), o apie kokius nors vekselius niekas nekalbėjo. Praktiškai analogiškus parodymus davė ir liudytojas A. K..

              4.4. Kasatorius nurodo su J. J. susipažinęs maždaug prieš penkerius metus, vėliau ji pasisiūlė jam padėti išpirkti visą pastatą, esantį Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), kuriame tuo metu jos mama, nukentėjusioji E. R. J., turėjo butą ir susijusių patalpų, be to, buvo įsikūrusi J. J. su tuometiniu jos sutuoktiniu K. S. priklausiusi UAB „T“, kuriai priklausė tame pačiame pastate buvusios restorano „T“ patalpos. Kasatorius nurodo sutikęs su šiuo J. J. pasiūlymu ir pažadėjęs jai atsilyginti už pagalbą tuo atveju, jeigu minėtas judviejų susitarimas bus įvykdytas. Šį savo pažadą kasatorius nurodo vėliau įtvirtinęs išduotu byloje aptariamu 200 000 Lt (57 924 Eur) vertės vekseliu. Netrukus šis susitarimas buvo pradėtas realizuoti (R. A. įsigijo keletą patalpų, esančių minimame name), tačiau iki galo nebuvo įvykdytas, nes J. J. pareiškė, kad nebenori jame dalyvauti. Reaguodamas į tai, kasatorius pareikalavo J. J. grąžinti visus jai bendravimo laikotarpiu paskolintus pinigus, kurių grąžinimas buvo užtikrintas dviem nukentėjusiosios E. R. J. kasatoriui išduotais paprastaisiais 42 000 Lt (12 164 Eur) ir 100 000 Lt (28 962 Eur) vekseliais (šiuos vekselius jam išdavė nukentėjusioji E. R. J., nes J. J. tuo metu siekė nutraukti savo santuoką su K. S., be to, neturėjo savo vardu registruoto turto) ir buvo susitarta, kad šios jo suteiktos paskolos pasidengs įvykdžius minėtą susitarimą. Taip pat kasatorius nurodo pareikalavęs iš jo atsiimti jau įgytas patalpas, kurios, būdamos atskiros, neturint visų pastato patalpų, nebuvo likvidžios ir dėl to jam nereikalingos, būdamos atskiros niekada jo nedominusios. J. J. nesutikus nei atsiimti iš R. A. vykdant susitarimą iš jos mamos, kuriai ji atstovavo, įsigytu patalpų, nei išsispręsti paskolinių santykių, kilo konfliktas, kurį J. J. savo parodymuose yra įvardijusi kaip civilinį teisinį ginčą. Taigi, pasak kasatoriaus, jo išduotas 200 000 Lt (57 924 Eur) vekselis niekaip nesusijęs nei su byloje aptariama Mainų sutartimi, nei su nukentėjusiosios E. R. J. jam išduotais 42 000 Lt (12 164 Eur) ir 100 000 Lt (28 962 Eur) vekseliais, kurie, kaip nustatyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, nėra suklastoti. Jis buvo išduotas tik kaip sėkmės mokesčio už J. J. pagalbą kasatoriui superkant visas pastato, esančio Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), patalpas, sumokėjimo garantas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad visų patalpų jis taip ir nesupirko, sėkmės mokestis J. J. nepriklausė.

              4.5. Pasak kasatoriaus, netikėti, vertinti kritiškai ar rezervuotai šiuos jo parodymus nebuvo ir nėra jokio pagrindo, nes juos, skirtingai nei teigiama teismų nuosprendžiuose, patvirtina konkretūs bylos duomenys, ištirti teisiamuosiuose posėdžiuose. Iš teismui pateiktos 2008 m. vasario 7 d. Patalpų pirkimo–pardavimo sutarties bei 2013 m. kovo 4 d. teisiamajame posėdyje duotų liudytojų L. P. ir J. J. parodymų matyti, kad nuteistasis, faktiškai kartu su J. J. (o formaliai su J. J. pussesere L. P.) iš UAB „T“ įsigijo 380,62 kv. m. bendrojo ploto kavinės patalpas be centrinio įėjimo, esančias Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini). Taip buvo daroma todėl, kad J. J. tuo metu skyrėsi su savo sutuoktiniu K. S. ir siekė išvengti turto dalybų. Iš teismui pateikto 2008 m. vasario 7 d. įgaliojimo matyti, kad būtent J. J. R. A. įgaliojo administruoti, tvarkyti ir valdyti minėtas kavinės patalpas. Iš teismui pateiktos 2008 m. kovo 20 d. Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad R. A. iš nukentėjusiosios E. R. J. (atstovaujamos J. J. ) nusipirko 1/2 dalį 21,34 kv. m. bendrojo ploto negyvenamosios patalpos Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini). Iš teismui pateiktos 2008 m. rugpjūčio 6 d. Patalpų pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad R. A. iš nukentėjusiosios E. R. J. nusipirko 32,47 kv. m. bendrojo ploto negyvenamąją patalpą–kūrybines dirbtuves, esančias Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančios 2008 m. rugpjūčio 7 d. Nekilnojamojo turto mainų sutarties matyti, kad R. A. sūnus J. A. perleido nukentėjusiajai savo 64,60 kv. m. bendrojo ploto butą, esantį Vilniuje, Antakalnio g. (duomenys neskelbtini), mainais už nukentėjusiosios 112,24 kv. m. bendrojo ploto butą, esantį Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), su 200 000 Lt (57 924 Eur) priemoka, kurią, kaip nurodoma šios sutarties 2.2 punkte, nukentėjusioji gavo prieš pasirašant sutartį. Iš teismui pateiktos 2008 m. liepos 3 d. Patalpos nuomos sutarties matyti, kad nuteistasis su D. A. bei nukentėjusioji, atstovaujama J. J., UAB „R“ išnuomojo 490,50 kv. m. bendrojo ploto patalpas, esančias Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), išsidėsčiusias pirmame šio pastato aukšte ir rūsyje. Iš teismui pateikto antstolio R. Kamarausko 2012 m. kovo 10 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 55/12/08 matyti, kad J. J. iš savo elektroninio pašto (duomenys neskelbtini)@gmail.com, kurį, apklausiama teisiamajame posėdyje, pripažino turinti ir naudojanti, į nuteistojo elektroninį paštą (duomenys neskelbtini)@.gmail.com. siuntė elektroninį laišką, kuriame ne tik išdėstė savo mintis apie jų susitarimą ir jo realizavimo būdus, taktiką bei strategiją, bet ir nurodė, kad „Pralaimėti mes, t. y. mudu, neturime teisės!!!!!“. Kasatoriaus teigimu, nurodyti bylos duomenys patvirtina, kad jis, padedamas J. J., iš tiesų supirkinėjo patalpas, esančias name Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini). Be to, jiedu turėjo ir bendrų verslo reikalų – kartu nuomavo šiame name buvusias patalpas, kurias prieš tai atitinkamai remontavo, kartu siekė minėto susitarimo, susijusio su visų pastato patalpų išpirkimu, įgyvendinimo. Visa tai ne tik nenuginčijamai patvirtina bendrų verslo susitarimų tarp nuteistojo ir J. J. egzistavimą ir su šių susitarimų įgyvendinimu susijusių veiksmų atlikimą, bet ir jų glaudų ryšį su visais šioje byloje aptariamais įvykiais bei teisiniu jų vertinimu. Pasak kasatoriaus, atskyrus nurodytus jo ir J. J. verslo santykius objektyviai neįmanoma nustatyti teisiškai reikšmingų faktų visumos ir padaryti pagristas išvadas. Visa tai patvirtina, jog teismų teiginiai, kad R. A. ir J. J. verslo santykių egzistavimas teisiškai nereikšmingas, yra nepagrįsti ir neteisėti, sąlygoja BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, lemiantį nepagrįstų išvadų padarymą.

              4.6. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai laikė patikimais ir nuosekliais nukentėjusiosios E. R. J. ir jos dukters J. J. parodymus. Nukentėjusioji E. R. J., būdama įspėta apie BK 235 straipsnyje numatytą atsakomybę už melagingų parodymų davimą, 2010 m. rugpjūčio 27 d., apklausiama kaip liudytoja, patvirtino, kad praėjus maždaug dviem savaitėm po dokumentų pasirašymo pas notarę, R. A., kaip ir žadėjo, į jos asmeninę sąskaitą pervedė 200 000 Lt (57 924 Eur). 2010 m. gruodžio 29 d. akistatos metu E. R. J. nurodė, kad R. A. grąžino 42 000 Lt (12 164 Eur). Taip pat šios akistatos metu E. R. J. atsisakė atsakinėti į jai užduodamus klausimus. 2012 m. gegužės 25 d. teisiamajame posėdyje E. R. J. patvirtino, kad jos butas, esantis Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), buvo mainomas į du butus, esančius Antakalnyje, su 200 000 Lt (57 924 Eur) priemoka. Duodama parodymus apie 42 000 Lt (12 164 Eur) vekselio išdavimo aplinkybes E. R. J. jau nurodė kitas aplinkybes, nei minėtoje jos apklausoje, t. y. kad atvykęs į jos butą, esantį Vilniuje, Užupio g. (duomenys neskelbtini), nuteistasis atnešė ne 42 000 Lt (12 164 Eur), o tik 20 000 Lt (5 792 Eur). J. J., taip pat įspėta apie BK 235 straipsnyje numatytą atsakomybę už melagingų parodymų davimą, 2010 m. rugpjūčio 6 d. apklausiama kaip liudytoja, nurodė, kad apsikeitus butais 2008 m. rugpjūčio 7 d., R. A. sumokėjo 200 000 Lt (57 924 Eur) priemoką, 2010 m. rugpjūčio 26 d. J. J. nurodė, kad kai 2008 m. rugpjūčio 7 d. pas notarę buvo pasirašyta buto, esančio Antakalnio g. (duomenys neskelbtini), mainų sutartis, R. A. notarės akivaizdoje sumokėjo 200 000 Lt (57 924 Eur) priemoką grynais (tai patvirtino ir apklausiama notarė). Tos pačios apklausos metu duodama parodymus apie 42 000 Lt (12 164 Eur) liudytoja, skirtingai nei nukentėjusioji, nurodė, kad R. A. atvyko pas ją ir jos motiną į Antakalnio g. (duomenys neskelbtini) atiduoti skolos dalį, t. y. tą dieną jis grąžino 42 000 Lt (12 164 Eur). 2010 m. gruodžio 29 d. akistatos su R. A. metu J. J., kaip ir jos motina, atsisakė atsakyti į bet kokius klausimus. Apklausiama teisiamajame posėdyje ši liudytoja pateikė dar kitokias įvykių versijas: 2012 m. birželio 7 d. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2008 vasarą ji pasiūlė nuteistajam pirkti jos mamos butą, kad buvo suderėta, jog vietoj jos mamos buto bus du butai ir priemoka – 200 000 Lt (57 924 Eur) vekselis. Taip pat aiškino, kad jokių piniginių reikalų, verslo susitarimų tarp jos ir nuteistojo nebuvo, nors pirmosios instancijos teismas konstatavo juos buvus. Po to, kai teismui buvo pateiktas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir J. J. nuteistajam rašytas elektroninis laiškas, kuriame ji dėsto savo mintis apie galimą strategiją ir taktiką vykdant jų susitarimą, ji patvirtino, kad veikė kartu su nuteistuoju, kad jie kartu siekė bendro tikslo, tačiau tarp jų kilo konfliktas ir ji pasitraukė.

              4.7. Kasatorius pažymi, kad 2012 m. gegužės 25 d. teisiamajame posėdyje apklausta nukentėjusioji E. R. J. patvirtino, jog 42 000 Lt (12 164 Eur) ir 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselius išdavė ji, juos abu pati prieš tai surašiusi, t. y. savo ranka užpildžiusi vekselio blanką. Išrašant 42 000 Lt (12 164 Eur) vekselį dalyvavo ir jos dukra J. J., kuri jai nurodė įrašyti reikiamą sumą į vekselį. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir į bylą pateikta 2011 m. birželio 21 d. specialisto išvada. Iš nukentėjusiosios 2010 m. rugpjūčio 27 d. apklausos protokolo matyti, jog ji suvokia savo veiksmus ir, būdama šviesaus proto, vykdydama dukters J. J. nurodymus, išdavė nuteistajam vekselius, juose savo ranka parašė, kad yra skolinga „R. A. keturiasdešimt du tūkstančius litų“ ir „vieną šimtą tūkstančių litų“. Šie bylos duomenys bei teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, kasatoriaus nuomone, aiškiai patvirtina, kad teismų išvados, jog prieš nukentėjusiąją buvo naudota apgaulė, kuri būtina inkriminuojant BK 182 straipsnio 2 dalį, nebuvo naudota ir nebuvo net ketinta ir (ar) pasikėsinta tai daryti. Taip pat kasaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusiosios dukra J. J., kuri nėra nei silpnos sveikatos, nei senyvo amžiaus, o atvirkščiai, jauna ir veikli moteris, žinojo visą aptariamą situaciją ir tiesiogiai dalyvavo išduodant 42 000 Lt (12 164 Eur) vekselį, tą ji patvirtino 2012 m. birželio 7 d. teisiamajame posėdyje.

              4.8. Kasatoriaus teigimu, tai patvirtina, kad 42 000 Lt (12 164 Eur) vekselis (taip pat kaip ir 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselis) nėra netikras arba suklastotas dokumentas, todėl jis turėjo teisę pateikti jį vykdyti ir reikalauti iš E. R. J. sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą. Pateikdamas antstoliui vykdyti E. R. J. išrašytą paprastąjį vekselį kasatorius nurodo nepadaręs jokios įstatymu uždraustos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, priešingai – tokiu būdu civilinio proceso tvarka įgyvendino įstatymo jam suteiktą teisę, niekaip apgaule neužkirsdamas kelio nukentėjusiajai E. R. J. įgyvendinti savo teises ir ginti teisėtus interesus taip pat ir civilinio proceso tvarka, jai manant, kad jie pažeidžiami. Todėl minėto vekselio išrašymas ir jo pateikimas teismui (kaip ir 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselio), nėra nusikaltimas BK 182 straipsnio prasme.

              4.9. Be to, kasatoriaus teigimu, tai, kad aptariamas vekselis nėra suklastotas, patvirtina ir nukentėjusiosios bei jos dukros elgesys vekselio vykdymo metu: 2009 m. spalio 28 d. pradėta vykdomoji byla pagal 2009 m. spalio 27 d. vykdomąjį įrašą dėl 100 621,27 Lt (29 141,93 Eur) skolos bei 6 procentų palūkanų išieškojimo iš skolininkės E. R. J. R. A.; tą pačią dieną skolininkei išsiųstas raginimas įvykdyti sprendimą geruoju grįžo neįteiktas; 2009 m. gruodžio 14 d. jis paskelbtas spaudoje. 2010 m. gruodžio 30 d. areštuotas skolininkės turtas bei išsiųstas patvarkymas į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus m. I skyrių. 2011 m. kovo 15 d., vadovaujantis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus protokolu, vykdomoji byla sustabdyta. Skolininkė nuo vykdomojo dokumento gavimo antstolių kontoroje dienos antstolio veiksmų neskundė, iš ikiteisminio tyrimo metu į bylą pateiktos įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2S-918-340/11, matyti, kad atsakovė E. R. J. nėra pareiškusi reikalavimo dėl 42 000 Lt (12 164 Eur) vekselio originalumo. Iš nukentėjusiosios civilinėje byloje pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad ji neprašo vekselio pripažinti negaliojančiu, nesiremia dokumento klastojimo faktu. Duodama parodymus 2012 m. gegužės 25 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusioji nurodė, kad vieną vakarą atėjo vaikinas ir parodė jai dokumentus, kad ji skolinga R. A. 100 000 Lt (28 962 Eur). Ji telefonu pranešė dukrai ir to vaikino daugiau neįsileisdavo, laiškų iš pašto neėmė. Vėliau, gaudama pensiją, matė, kad iš jos išskaičiuojama apie 130 Lt, tai tęsėsi daugiau nei metus. Kasatoriaus teigimu, tai, kad esant tokioms aplinkybėms nei nukentėjusioji, nei jos dukra J. J. antstolio veiksmų neskundė, o nuo jo slapstėsi, vekselio civilinėje byloje neginčijo, patvirtina, kad šis 42 000 Lt (12 164 Eur) vekselis (kaip ir 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselis) nėra suklastotas, gautas panaudojus apgaule ar kaip nors kitaip neteisėtai. Be to, į bylą pateikta ir civilinės bylos dėl skolos pagal vekselį priteisimo kopija, iš kurios matyti, kad 2009 m. lapkričio 2 d. teismui pateiktas nukentėjusiosios E. R. J. priešieškinys dėl 100 000 Lt (28 962 Eur) skolos, kuri, kaip ir civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje, kildinama iš Mainų sutarties. Šiuo priešieškiniu, be kita ko, teigiama, jog „visos mainų sutartyje numatytos sąlygos abiejų sutarties šalių buvo įvykdytos tinkamai“. Tai, pasak kasatoriaus, taip pat aiškiai patvirtina jo parodymus bei paneigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių išvadas dėl jų neatitikimo tikrovei. Tas pats nurodoma ir E. R. J. atsiliepime į ieškinį. Iš minėtos Mainų sutarties kildinamas analogiškas 100 000 Lt (28 962 Eur) turtinis reikalavimas ir civiliniu ieškiniu, pateiktu šioje byloje. Taigi, minėtuose procesiniuose dokumentuose teigdama, kad šioje byloje aptariama Mainų sutartis įvykdyta iki galo ir tinkamai, nukentėjusioji vis tiek mano, kad nuteistasis jai skolingas 100 000 Lt (28 962 Eur) už butą Užupyje, iškeistą į butą Antakalnyje. Kasatoriaus teigimu, nekyla abejonių, kad iš Mainų sutarties kylančius civilinius teisinius santykius, sprendžiamus civilinio proceso tvarka, šiuo atveju, mėginama spręsti ir baudžiamojo proceso priemonėmis, švaistant valstybės lėšas, reikalingas šiam procesui, ir nemokant jokio žyminio mokesčio.

              4.10. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kasacinėse nutartyse laikomasi nuostatos, jog baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeista teisę civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-387/2008). Kasatoriaus teigimu, iš jo nurodytų bylos duomenų aiškiai matyti ne tik tai, kad jis niekada neatliko jokių veiksmų, kurie sudarytų sąlygas, kaip nors apsunkinančias nukentėjusiosios E. R. J. galimybes atkurti, jos nuomone, pažeistą jos teisę civilinio proceso tvarka, bet ir tai, kad ji ją ir gina civilinio proceso tvarka. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tą, jog šioje byloje aptariami civiliniai teisiniai santykiai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, patvirtina ir tai, kad tuo atveju, jeigu nukentėjusioji manytų, kad egzistuoja kokia nors skola pagal R. A. išduotą 200 000 Lt (57 924 Eur) vekselį, ji visada nevaržomai galėjo inicijuoti atitinkamą civilinį procesą, nes pagal esamą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) reglamentavimą vekselis, kurio apmokėjimo terminas praleistas (pasibaigęs), virsta paprastu skolos rašteliu (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Visa tai, pasak kasatoriaus, nenuginčijamai patvirtina, kad šiuo atveju nepadaryta nusikalstama veika, numatyta BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, o tarp kasatoriaus ir E. R. J. yra susiklostę išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, kurie reguliuojami bei sprendžiami civilinio proceso tvarka, ir niekada nebuvo jokių sąlygų, kurios bent kiek apsunkintų nukentėjusiosios galimybes siekti pažeistos teisės atkūrimo.

              5. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus laikinai einantis vyriausiojo prokuroro pareigas V. Uždanavičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendį palikti galioti be pakeitimų.

              6. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą: taikydamas BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį bei 54 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo suformuotos praktikos aktualiais klausimais, vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą.

              6.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog pagrįstų turtinių reikalavimų nukentėjusiajai E. R. J. ar jos dukrai J. J. nuteistasis R. A. neturėjo, teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais buvo paneigta R. A. iškelta versija, jog jis E. R. J. ir J. J. skolino pinigus, dėl to E. R. J. jam išdavė du – 42 000 Lt (12 164 Eur) vertės ir 100 000 Lt (28 962 Eur) vertės –vekselius. Tai reiškia, kad 2008 m. spalio 16 d., 2008 m. gruodžio 16 d., 2009 m. kovo mėn., 2009 m. gegužės 28 d., 2009 m. liepos 22 d., 2009 m. rugpjūčio 1 d., 2009 m. rugsėjo 7 d. vekseliuose buvo įrašyti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys. Kasatorius pažymi, kad dokumentai, kuriuose užfiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys, laikomi suklastotais BK 300 straipsnio prasme. Tai, kad nuteistasis suvokė (suprato), jog nurodyti vekseliai yra suklastoti, rodo ir ta aplinkybė, kad jis ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas juos paslėpti nuo teisėsaugos pareigūnų.

              6.2. Kasatorius nurodo, kad išteisindamas R. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad toks skolos grąžinimo fiksavimo būdas (vekselio „dengimas“ vekseliu) atitiko abiejų šalių (nukentėjusios ir nuteistojo) valią, t. y. neva nukentėjusioji suprato išrašomų vekselių turinį, todėl nurodyti vekseliai negali būti laikomi suklastotais. Bylos duomenimis (nukentėjusios, liudytojos J. J. parodymais, rašytine bylos medžiaga) nustatyta, kad R. A. nukentėjusiajai atnešdavo pinigų sumą, kuri, šios įsitikinimu, buvo dalinis skolos grąžinimas pagal 2008 m. rugpjūčio 7 d. jo išrašytą 200 000 Lt (57 924 Eur) vekselį, todėl, nesigilindama į R. A. duodamus nurodymus, surašydavo pastarojo reikalaujamą tekstą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo priešingas jos pačios interesams, o nuteistasis, pasinaudodamas jos senyvu amžiumi, sveikatos būkle, sąmoningai ją klaidindamas nurodydavo, kokiose grafose įrašyti jo paties bei E. R. J. anketinius duomenis. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji nuo pat pirmos apklausos nuosekliai tvirtino, jog pasirašydama dokumentus buvo įsitikinusi, kad tai tik patvirtinimas (o ne įsipareigojimas) apie gautas skolos dalis. Taigi, tokia teismo išvada neatitinka faktinių bylos duomenų, o tai sudaro pagrindą pripažinti, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos bei netinkamai pritaikytas BK 300 straipsnis.             

              6.3. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pašalindamas R. A. inkriminuotą nusikalstamą veiką – pasikėsinimą apgaule įgyti turtinę teisę į E. R. J. priklausančias pinigines lėšas, panaudojant 2009 m. rugsėjo 7 d. jos išrašytą paprastąjį 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselį, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos aiškinant ir taikant šias teisės normas. Kasatorius nurodo, kad suklastoto dokumento pateikimas asmenims, turintiems teisę priimti privalomai vykdytinus sprendimus (šiuo atveju notarui ir antstoliui), siekiant objektyvios tikrovės neatitinkančių duomenų pagrindu įgyti svetimą turtą, teismų praktikoje vertinamas kaip apgaulės panaudojimas siekiant įgyti svetimą turtą, t. y. BK 182 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų atlikimas. Pasak kasatoriaus, tai reiškia, kad 2009 m. spalio 27 d. R. A. Vilniaus 10-tame notarų biure notarei Ž. Palaimienei pateikdamas žinomai netikrą 2009 m. rugsėjo 7 d. E. R. J. išrašytą paprastąjį 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselį vykdomajam įrašui gauti, kurį tą pačią dieną pateikdamas Vilniaus miesto antstolių kontorai (kurioje 2010 m. sausio 13 d. antstolis priėmė patvarkymą dėl piniginių lėšų išieškojimo iš nukentėjusiosios E. R. J.), siekė apgaule įgyti turtinę teisę į jai priklausantį didelės vertės turtą – 100 000 Lt (28 962 Eur). Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad R. A. veiksmai peržengė civilinės (deliktinės) atsakomybės ribas ir jam turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

              6.4. Tai, kad R. A., realizuodamas savo nusikalstamą sumanymą, apsunkino nukentėjusios E. R. J. galimybes pažeistas teises ginti civilinės teisės reguliuojamomis priemonėmis be kriminalinės justicijos įsikišimo, pasak kasatoriaus, patvirtina ir Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reguliavimas: CK 1.105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti paveda kitam asmeniui. Kasatorius pažymi, kad R. A. parengtas ir gerai organizuotas sudėtingas nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas (kai nukentėjusioji E. R. J., suklaidinta nuteistojo, savo ranka surašė objektyvios tikrovės neatitinkantį dokumentą (2009 m. rugsėjo 7 d. vekselį), kurį šis, žinodamas, jog jame įrašyti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys, realizavo) apsunkino (padarė praktiškai neįmanomomis) nukentėjusiosios galimybes savo teises apginti civilinio proceso tvarka.

              7. Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu taikyti R. A. švelnesnę bausmę nei numato sankcija už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Kasatoriaus nuomone, paskirdamas tokią bausmę teismas netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos: šią normą apeliacinės instancijos teismas nuteistajam pritaikė nenustatęs nė vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, be to, nagrinėjant bylą teismuose buvo nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkte, – R. A. , žinodamas ir suprasdamas, kad nukentėjusioji E. R. J. yra senyvo amžiaus, silpnos sveikatos, tyčia tuo pasinaudojo, suklaidindamas ją. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokie R. A. veiksmai rodo itin cinišką jo požiūrį į kitą asmenį, siekiant savanaudiškų tikslų. Dalį nusikaltimu padarytos turtinės žalos – 100 000 Lt (28 962 Eur) – R. A. atlygino tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, supratęs, kad baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamus veiksmus išvengti nepavyks. Tokie nuteistojo veiksmai, pasak kasatoriaus, vertinti ne kaip nuoširdus gailėjimasis ar turtinės prievolės pripažinimas, bet kaip siekis bet kokiomis priemonėmis sušvelninti savo padėtį baudžiamajame procese. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vien nuteistąjį R. A. teigiamai apibūdinančias aplinkybes dėl jo socialinių ryšių, darbo laikė pagrindu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-788/2015). Be to, pasak kasatoriaus, pagrindo taikyti šią normą nesudaro ir faktas, jog R. A. buvo teisiamas už nesmurtinio pobūdžio sunkias nusikalstamas veikas.

              7.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad sprendimą R. A. taikyti švelnesnę bausmę nei numatyta sankcijoje, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pagrindė pernelyg ilga baudžiamojo persekiojimo trukme, tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas; ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no. 9348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.).

              7.2. Bylos duomenimis nustatyta, kad tęstinė nusikalstama veika, už kurios padarymą pirmosios instancijos teismas nuteisė R. A., baigta 2010 m. sausio 13 d., kai, pateikus suklastotą 2009 m. rugsėjo 7 d. 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselį, antstolio kontoroje buvo priimtas patvarkymas išieškoti skolą iš nukentėjusios E. R. J.. Ikiteisminis tyrimas dėl R. A. nusikalstamų veikų baigtas per dvejus metus – 2012 m. sausio 25 d. surašant kaltinamąjį aktą. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2013 m. spalio 13 d. Taigi, teisinis R. A. nusikalstamos veikos vertinimas, o kartu ir R. A. baudžiamasis persekiojimas užtruko trejus metus ir devynis mėnesius. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą (ikiteisminio tyrimo pareigūnams teko atskleisti gerai ir organizuotai parengtą nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą) didelę baudžiamosios bylos apimtį, specialių tyrimų atlikimo būtinumą, į tai, kad baudžiamasis persekiojimas vyko dėl sunkių nusikaltimų, toks baudžiamojo persekiojimo terminas, pasak kasatoriaus, net pats savaime nelaikytinas pernelyg ilgu. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis pats aktyviais veiksmais trukdė ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams: 2010 m. gruodžio 13 d. atliekant kratą jo gyvenamojoje vietoje, skambino savo sugyventinei L. M., kuriai liepė išnešti, paslėpti E. R. J. vekselius bei „čemodaną“. Tokie nuteistojo R. A. veiksmai taip pat turėjo įtakos baudžiamojo persekiojimo trukmei – paslėpus dokumentus (vekselius), turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme reikėjo atlikti papildomus procesinius veiksmus siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje.

              8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji E. R. J. (šiai mirus jos teises perėmė J. J.) buvo pareiškusi civilinį ieškinį 101 983,35 Lt (29 536,42 Eur) dydžio turtinei žalai atlyginti, kurį pirmosios instancijos teisinas tenkino visiškai. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme R. A. į notaro depozitinę sąskaitą įmokėjo 100 000 Lt (28 962 Eur) pagal 2008 m. rugpjūčio 7 d. išrašytą 200 000 Lt (57 924 Eur) vekselį. Taigi, laikytina, kad dalį civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti R. A. yra sumokėjęs. Kitą dalį civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti sudarė 1 438,15 Lt (416,52 Eur) antstolio vykdymo išlaidų, susidariusių vykdant priverstinį išieškojimą iš nukentėjusios pagal R. A. pateiktą 2009 m. rugsėjo 7 d. vekselį, ir 545,20 Lt (157,90 Eur) iš nukentėjusios nuteistajam išieškotos skolos pagal minėtą vekselį. Konstatavus, kad R. A. veiksmuose pateikiant vykdyti 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselį, yra nusikalstamos veikos sudėties požymių ir jį dėl to nuteisus, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, kasatoriaus teigimu, turi būti tenkinamas, iš nuteistojo R. A. nukentėjusios E. R. J. teisių perėmėjai J. J. priteisiant likusią neatlygintą civilinio ieškinio dalį turtinei žalai atlyginti – 1 983,35 Lt (574,42 Eur).

              8.1. Be to, kasatoriaus teigimu, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai iš nuteistojo 30 000 Lt (8 689 Eur) neturtinei žalai atlyginti, šį savo sprendimą argumentuotai pagrindė faktiniais duomenimis. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad vykdymo veiksmai pagal antstolio patvarkymą buvo pradėti 2009 metų pabaigoje: 2009 m. gruodžio 30 d. areštuotas nukentėjusiajai nuosavybės teise priklausantis butas, banko sąskaitos; 2010 m. sausio mėnesį pradėtos išieškoti pinigų sumos iš jos gaunamos senatvės pensijos, išieškojimas buvo tęsiamas iki vykdomoji byla buvo sustabdyta pradėjus ikiteisminį tyrimą šioje byloje. 2010 m. kovo mėnesį E. R. J. buvo gydyta ligoninėje, 2010 m. kovo 23 d. jai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Kaltinamasis nusikalstamai veikė prieš senyvą, silpnos sveikatos asmenį, kurio reakcija į prieš jį vykdomą nusikaltimą, neabejotinai jautresnė nei sveiko, darbingo asmens, o apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas priteistinos neturtinės žalos dydį nuo 30 000 Lt (8 689 Eur) iki 10 000 Lt (2 896 Eur), savo sprendimo nepagrindė faktiniais baudžiamosios bylos duomenimis, apsiribojo deklaratyviais, niekuo neparemtais teiginiais, dėl to, kasatoriaus teigimu, buvo padaryta BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, kurie sukliudė priimti teisingą nuosprendį.

              Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistojo R. A. kasacinis skundas atmestinas.

              Dėl R. A. padarytų veikų kvalifikavimo

              9. Prokuroro kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. A. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

              9.1. BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias vertybes, kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrinama normali, teisinga dokumentų apyvarta. Dokumento suklastojimu pripažįstamas tiek netikro dokumento pagaminimas, tiek ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį. Tokiu atveju paprastai teisinga informacija panaudojus intelektualias kaltininko pastangas pakeičiama – įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2009, 2K-132/2008, 2K-607/2007). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad dokumento suklastojimas gali pasireikšti ir tuo, kad melagingus duomenis į dokumentą įrašo pats nukentėjusysis, kuris buvo sąmoningai suklaidintas kaltininko. Šiuo atveju dokumento suklastojimas pasireiškia tuo, kad kaltininkas, klastodamas dokumentus, panaudoja asmenis, nežinančius apie tokį kaltininko veiksmų pobūdį. Kaltininkas, klastodamas dokumentus ir veikęs per jo nusikalstamų veiksmų nesuvokusį asmenį, atsako kaip nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, vykdytojas.

              Privačių asmenų sukurti dokumentai taip pat gali būti BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas, jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-200/2008).

              Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

              9.2. BK 300 straipsnio 3 dalyje ( 2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija), be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė už tikro dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, jeigu dėl to padaryta didelės žalos. Šiuo atveju yra būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, tačiau ir pavojingus padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

              Tai, kad didelė žala yra būtinasis BK 300 straipsnio 3 dalyje (2006 m. sausio d. 20 įstatymo Nr. X-511 redakcija) numatyto nusikaltimo požymis, kelia atitinkamus reikalavimus ir įrodinėjimo procesui. Dokumento suklastojimui pagrįsti nepakanka nustatyti neteisingų duomenų įrašymo į dokumentą fakto – būtina atskleisti kaltės turinį, nustatant tiek kaltininko psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais, nustatyti, kokie buvo kaltininko tikslai ir motyvai.

(kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2010; Nr. 2K-7-251/2013 ).

              9.3. Būtent nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. A. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, tokį savo sprendimą grindė tuo, kad: 1) byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiosios E. R. J., jos dukros J. J. parodymais, iš dalies ir nuteistojo R. A. parodymais bei specialisto išvada – nustatyta, kad įrašus visuose vekseliuose (2008 m. spalio 16 d. 42 000 Lt (12 164 Eur) vekselyje, 2008 m. gruodžio 16 d. 55 000 Lt (15 929 Eur) vekselyje, 2009 m. kovo mėnesį išrašytame 65 000 Lt (18 825 Eur) vekselyje, 2009 m. gegužės 28 d. 70 000 Lt (20 273 Eur) vekselyje, 2009 m. liepos 22 d. 80 000 Lt vekselyje, 2009 m. rugpjūčio 1 d. 90 000 Lt (26 066 Eur) vekselyje, 2009 m. rugsėjo 7 d. 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselyje) E. R. J. įrašė savo ranka; 2) nukentėjusiosios dukra J. J. nenurodė, kad jos mama nesuprato išrašomų vekselių turinio; 3) tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad aptariamų vekselių, kuriuos savo ranka surašė nukentėjusioji E. R. J., turinyje buvo įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys, todėl jie nelaikytini netikrais dokumentais BK 300 straipsnio prasme.

              9.4. Aplinkybės, kad E. R. J. tikrovės neatitinkančią informaciją į vekselius įrašė pati, nepaneigia jos suklaidinimo fakto. Šiuo atveju nustatant, ar minėti kaltininko veiksmai laikytini dokumento suklastojimu BK 300 straipsnio prasme, ar jie padarė realią žalą teisiniuose santykiuose dalyvaujančio fizinio asmens asmenų teisėms ir pareigoms, ar suklastojimas padarytas kaltininkui veikiant tyčia, svarbu įvertinti ir tai, kiek minėti, E. R. J. pasirašyti vekseliai atitiko jos valią ir interesus.

              9.5. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinamasis R. A., kiekvieną kartą (nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2009 m. rugsėjo 7 d.) ateidamas pas E. R. J. grąžinti skolos pagal 2008 m. rugpjūčio 7 d. jo išrašytą  200 000 Lt (57 924 Eur) vekselį, kuriuo įsipareigojo jai iki 2008 m. rugsėjo 7 d. sumokėti šią pinigų sumą, atsinešdavo jau atspausdintą vekselio blanką, kuriame iš esmės būdavo nurodomas E. R. J. skolos R. A. faktas, ir jį pateikdavo užpildyti E. R. J.. Taip E. R. J. pasirašė ir padarė atitinkamus įrašus vekseliuose, pagal kuriuos jai atsirado įsipareigojimai sumokėti vekseliuose nurodytas sumas R. A.. Sprendžiant, ar tokie jos įrašai atitiko tikrąją E. R. J. valią, o nebuvo padaryti dėl sąmoningo jos suklaidinimo, pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pagrįstų turtinių reikalavimų nukentėjusiajai E. R. J. ar jos dukrai J. J. nuteistasis R. A. neturėjo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais buvo paneigta R. A. iškelta versija, jog jis E. R. J. ir J. J. skolino pinigus, dėl to E. R. J. jam išdavė du – 42 000 Lt (12 164 Eur) vertės ir 100 000 Lt (28 962 Eur) vertės –vekselius. Taip pat pažymėtina, kad iš bylos medžiagos (nukentėjusios E. R. J., liudytojos J. J. parodymų, rašytinės bylos medžiagos) matyti, kad R. A. nukentėjusiajai atnešdavo pinigų sumą, kuri, šios įsitikinimu, buvo dalinis skolos grąžinimas pagal 2008 m. rugpjūčio 7 d. jo išrašytą 200 000 Lt (57 924 Eur) vekselį, todėl, nesigilindama į R. A. duodamus nurodymus, surašydavo pastarojo reikalaujamą tekstą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo priešingas jos pačios interesams, o nuteistasis, pasinaudodamas jos senyvu amžiumi, sveikatos būkle, sąmoningai ją klaidindamas nurodydavo, kokiose grafose įrašyti jo paties bei E. R. J. anketinius duomenis. Būtent nukentėjusioji duodama parodymus nuosekliai tvirtino, jog pasirašydama vekselius buvo įsitikinusi, kad tai tik patvirtinimas apie gautas skolos dalis, o ne jos turtinis įsipareigojimas R. A..

              9.6. Apeliacinės instancijos teismas darydamas išvadą, kad toks skolos grąžinimo būdas, kai R. A. sumoka E. R. J. dalį skolos, o ji išduoda tos sumos dydžio paprastąjį vekselį, buvo priimtinas abiem pusėms ir todėl duomenys, įrašyti išvardytuose paprastuosiuose vekseliuose, yra tikri, neatsižvelgė į minėtas byloje nustatytas aplinkybes, iš esmės patvirtinančias, kad nukentėjusiosios surašyti vekseliai dėl jos suklaidinimo neatitiko tikrosios jos valios, buvo priešingi jos interesams, t. y. suklastoti naudojantis jos pasitikėjimu ir senyvu amžiumi. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, pagal kurią tai, kad nuteistasis suvokė (suprato), jog nurodyti vekseliai yra suklastoti, rodo ir ta aplinkybė, kad jis ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas juos paslėpti nuo teisėsaugos pareigūnų. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl minėtų R. A. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, ne tik nustatė neteisingų duomenų įrašymo į vekselius faktus, bet atskleidė ir R. A. kaltės turinį, nustatė tiek kaltininko psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais, kaltininko tikslus ir motyvus ir kartu, remdamasis faktiniais bylos duomenimis, pagrindė, kodėl padaryta žala laikytina didele.

              9.7. Esant šioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. A. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, išdėstė argumentus, pagrįstus ne išsamiu visų bylos aplinkybių įvertinimu, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taigi išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis teismas, padaręs išvadą, jog R. A. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje (dėl netikrų dokumentų pagaminimo, laikymo, taip pat netikrų dokumentų (2008 m. spalio 16 d. ir 2009 m. spalio 7 d. vekselių) realizavimo, ir dėl to panaikino šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

              10. Prokuroro kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pašalindamas R. A. inkriminuotą nusikalstamą veiką – pasikėsinimą apgaule įgyti turtinę teisę į E. R. J. priklausančias pinigines lėšas, panaudojant 2009 m. rugsėjo 7 d. jos išrašytą paprastąjį 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselį, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos aiškinant ir taikant šias teisės normas.

              10.1. Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012).

              Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013).

              Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, turtinę teisę. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių.

              10.2. Nagrinėjamoje byloje, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį (pašalindamas inkriminuotą veiką – pasikėsinimą apgaule įgyti turtinę teisę į E. R. J. priklausančias lėšas, panaudojus 2009 m. rugsėjo 7 d. jos išrašytą paprastąjį 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselį), apeliacinės instancijos teismas nurodė: 1) kad įstatymas nedraudžia tokiu būdu vykdyti savo prievolę pagal vekselį, t. y. vienu vekseliu dengti kitą vekselį; 2) kad 2009 m. rugsėjo 7 d. išrašytas paprastasis vekselis, kuriame nurodyta, jog E. R. J. privalo sumokėti R. A. 100 000 Lt (28 962 Eur), nėra netikras arba suklastotas dokumentas, todėl R. A. turėjo teisę pateikti jį vykdyti bei reikalauti iš E. R. J. sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas minėtą sprendimą, jį iš esmės grindė išvada, pagal kurią 2009 m. rugsėjo 7 d. išrašytas paprastasis vekselis nėra netikras arba suklastotas dokumentas

              10.3. Šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje, priešingai, nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, jau yra konstatuota, kad 2009 m. rugsėjo 7  d. išrašytas paprastasis vekselis, kuriame nurodyta, jog E. R. J. privalo sumokėti R. A. 100 000 Lt (28 962 Eur), yra suklastotas ir jo pateikimas Vilniaus 10-ajame notarų biure vykdomajam įrašui gauti, kuris tą pačią dieną buvo pateiktas ir Vilniaus m. antstolių kontorai, traktuotinas pagal BK 300 straipsnį kaip suklastoto dokumento realizavimas.

              10.4. Minėta, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra ir apgaulės naudojimas prieš asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę; kad kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti. Taigi ir nagrinėjamoje byloje suklastoto paprastojo vekselio, kuriame nurodyta, jog E. R. J. privalo sumokėti R. A. 100 000 Lt (28 962 Eur), pateikimas notarui ir antstoliui, siekiant vekselyje esančių melagingų duomenų pagrindu įgyti svetimą turtinę teisę (turtą), kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą,  atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto sukčiavimo sudėties požymius. Šiuo atveju R. A. panaudota apgaulė turėjo lemiamą įtaką notaro ir antstolio sprendimams pradėti nepagrįstą pinigų išieškojimo iš nukentėjusiosios procesą, taigi neabejotinai buvo esminė. Kaip minėta, nusikalstamos veikos R. A. nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes 2011 m. kovo 15 d. antstolio patvarkymu išieškojimas iš E. R. J. pagal 2009 m. spalio 27 d. vykdomąjį įrašą buvo sustabdytas.

              10.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas R. A. inkriminuotą nusikalstamą veiką – pasikėsinimą apgaule įgyti turtinę teisę į E. R. J. priklausančias pinigines lėšas, panaudojant 2009 m. rugsėjo 7 d. jos išrašytą paprastąjį 100 000 Lt (28 962 Eur) vekselį, netinkamai pritaikė BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

              11. Kasatoriaus nuteistojo R. A. teigimu, ši byla susijusi išimtinai su jo ir nukentėjusiosios E. R. J. bei jos dukters J. J. civiliniais teisiniais santykiais, kurie sprendžiami civilinio proceso tvarka ir niekada niekaip jų sprendimas nebuvo nei pasunkintas, nei eliminuotas.

              11.1. Minėta, kad ir 2008 m. spalio 16 d. vekselis, pagal kurį E. R. J. privalėjo sumokėti R. A. 42 000 Lt (12 164 Eur), buvo suklastotas ir vėliau kaltininko kartu su ieškiniu pateiktas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, prašant šią sumą išieškoti iš E. R. J., taip realizuojant suklastotą dokumentą. Suklastoto vekselio, kuriame nurodyta, jog E. R. J. privalo sumokėti R. A. 42 000 Lt (12 164 Eur), pateikimas teismui, siekiant vekselyje esančių melagingų duomenų pagrindu įgyti svetimą turtinę teisę (turtą), kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto sukčiavimo sudėties požymius. Šiuo atveju R. A. panaudota apgaulė turėjo lemiamą įtaką teismo sprendimui pradėti nepagrįstą pinigų išieškojimo iš nukentėjusiosios  procesą, taigi neabejotinai buvo esminė.

              11.2. Iš tiesų teismų praktikoje yra pripažįstama, kad tais atvejais, kai nukentėjusysis yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį, baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį gali patvirtinti ir tai, jog sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio. Be to, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagrindinis sukčiavimo (BK 182 straipsnis) požymis, skiriantis jį nuo civilinio teisės pažeidimo, yra apgaulės, kuri turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui perduoti turtą, panaudojimas. Pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimo kriterijus dažniausiai yra reikšmingas tuo atveju, kai ketinimas pasisavinti svetimą turtą susiformuoja jau po apgaulės panaudojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-895/2015).

              11.3. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. A. ketinimas pasisavinti svetimą turtinę teisę (turtą) susiformavo ne po, o dar iki apgaulės panaudojimo, o R. A. panaudota apgaulė turėjo lemiamą įtaką atitinkamų pareigūnų, valstybės institucijų sprendimams pradėti nepagrįstą pinigų išieškojimo iš nukentėjusiosios procesą, taigi buvo esminė. Be to manytina, kad suklastotų vekselių, pagal kuriuos nukentėjusiajai atsirado nepagrįsta pareiga kaltininkui sumokėti atitinkamas pinigų sumas pasirašymas, taip sudarant sandorį, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo pobūdžio, reiškė ir nukentėjusiosios pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis didelį pasunkinimą

              12. Taigi, remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas R. A. veikas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepažeidė iš BPK kylančių įrodymų vertinimo taisyklių, o apeliacinės instancijos teismas, šiuo aspektu pakeisdamas tokį teismo sprendimą, baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai.

              Dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti

              13. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir tuo aspektu, kad iš R. A. nukentėjusiajai E. R. J. (jos teisių perėmėjams) priteista suma neturtinei žalai atlyginti buvo sumažinta nuo 30 000 Lt (8 689 Eur)  iki 10 000 Lt (7 530 Eur).

              Priimdamas tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas jo nepagrindė reikšmingomis bylos aplinkybėmis, o iš esmės apsiribojo tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurie nepaneigė pirmosios instancijos teismo argumentų dėl priteistos 30 000 Lt (8 689 Eur) sumos neturtinei žalai atlyginti.

              Todėl šiuo atveju paliktinas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nukentėjusiajai E. R. J. (jos teisių perėmėjams) priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti.

              Dėl bausmės

              14. Konstatavus, kad R. A. pasikėsinimas sukčiauti pasireiškė ketinimu užvaldyti ne tik 42 000 Lt (12 164 Eur), bet ir 100 000 Lt (28 962 Eur), taip pat konstatavus, kad jis padarė veiką, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje, aplinkybės, kurias apeliacinės instancijos teismas pripažino išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme, tokiomis nelaikytinos. Taip pat darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs R. A. kaltu pagal 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (dėl 42 000 Lt (12 164 Eur) ir 100 000 Lt (28 962 Eur)) bei pagal 300 straipsnio 3 dalį, paskyręs bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai ir šias bausmes subendrinęs, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

              15. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., t. y. jau po R. A. baudžiamosios bylos išnagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi įstatymų leidėjas BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijoje, numatydamas galimybę ir sunkius nusikaltimus padariusiems asmenims atidėti jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, palengvino jų teisinę padėtį.

              15.1. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį ir kasacinę jurisprudenciją laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams laisvės atėmimo bausme (bei esant kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. kovo 24 d. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-215-303/2015, 2K-216-139/2015, 2K-263-788/2015, 2K-275-895/2015, 2K-7-386-746/2015). Taigi BK 75 straipsnio 1 dalis, dabar leidžianti atidėti bausmės vykdymą ir asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, gali būti taikoma ir šioje baudžiamojoje byloje. Pabrėžtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis) taikymas yra teismo diskrecinė teisė, todėl pagal įstatymą teismui nekyla pareiga kiekvieną kartą teismo baigiamajame akte pateikti argumentus, kodėl bausmės vykdymas neatidedamas.

              15.2. Sprendžiant dėl BK 75 straipsnio 1 dalies taikymo R. A. pažymėtina, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas (daugiau nei septyneri metai); R. A. veika darant sukčiavimą nutrūko pasikėsinimo stadijoje; savo skolinius įsipareigojimus, kurie kilo ir iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, R. A. iš esmės įvykdė (įnešė į notarės depozitinę sąskaitą 100 000 Lt (28 962 Eur)), kuriuos nuosprendžiui įsiteisėjus buvo prašoma pervesti į nukentėjusiosios E. R. J. teisių perėmėjos J. J. sąskaitą; į J. J. sąskaitą pervedė 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti, taip pat į J. J. sąskaitą pervedė 289,63 Eur advokato išlaidoms atlyginti).

              Pažymėtina ir tai, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad R. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai nebūtų pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Kita vertus, sprendžiant R. A. baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi būti atsižvelgiama ir į nukentėjusiosios teisių perėmėjos interesus – būdamas laisvėje jis turės daugiau galimybių atlyginti nukentėjusiosios teisių perėmėjai likusią turtinės ir neturtinės žalos dalį.

              15.3. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, bylos duomenis apie R. A. asmenybę, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindai R. A. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 15 d. redakcija) ir bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, o pagal BK 75 straipsnio 2 dalį jis turi būti įpareigotas per tris mėnesius nuo nutarties priėmimo sumokėti 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis).

              Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

              Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendį su pakeitimais:

              Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1, 2 dalis, nuteistajam R. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams įpareigojant jį per tris mėnesius nuo nutarties priėmimo sumokėti 20 MGL (753 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

              Kitą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.