Civilinė byla Nr. e2A-513-881/2019

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00856-2017-5 

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.17

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių aruodai“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1028-555/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių aruodai“ ieškinį atsakovui V. Š. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Kėdainių aruodai“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo V. Š. 1 048 021 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jos veiklos sritys yra grūdų supirkimas, džiovinimas, valymas, laikymas ir sandėliavimas bei didmeninė prekyba grūdais, vykdant grūdų importą bei eksportą. Vykdydama savo veiklą, bendrovė sudaro pirkimo-pardavimo sutartis su pardavėjais, auginančiais ir parduodančiais grūdus, taip pat pirkimo-pardavimo sutartis su pirkėjais, kurie superka grūdus iš bendrovės. Ieškovės praktikoje paprastai sudaromos dvejopo pobūdžio sutartys: išankstinės sutartys – tai žaliavos (kviečių, rapsų, pupų ir kt.) sutartys su pardavėjais ir sutartys su pirkėjais, kurios sudaromos dėl žaliavos pirkimo ir pardavimo iki derliaus – įprastai iki einamųjų metų liepos 15  dienos (tokios sutartys pasižymi didele rizika, kadangi žaliavos pirkimas ir pardavimas yra vykdomas nežinant faktinio žaliavos kiekio bei kokybės; dėl klimatinių sąlygų, kitų aplinkybių, dažni atvejai, kai ūkininkai neišaugina ir nepristato sutarto kiekio ar kokybės žaliavos; neįvykdžiusi įsipareigojimų savo klientams ieškovė moka „baudas“ – atpirkimo mokestį (angl. k. „wash out“); sutartys po derliaus nuėmimo (tokios sutartys pasižymi mažu neįvykdymo rizikos laipsniu, kadangi sudarant sutartis yra žinoma, kiek ir kokios kokybės žaliavos turi ūkininkai bei kiek ir kokios kokybės žaliavos reikia bendrovės klientams). Tokio verslo, kurį vykdo bendrovė, praktikoje, yra įprasta, jog išankstiniai sandoriai ne daugiau kaip 30 procentų, o sandoriai po derliaus – 70 procentų viso portfelio. Atleidus atsakovą iš valdytojo pareigų, buvo pasikreipta į nepriklausomą auditorių MB „Apruva“, kuri atliko bendrovės sandorių analizę ir parengė ataskaitą. Laikotarpiu, kurio metu buvo vykdomas vidinis auditas, bendrovė patyrė 13 410 Eur nuostolių vidinio tyrimo komisijos narių atlyginimams. Įvertinus bendrovės sudarytus sandorius per 2016 m. sezoną, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. liepos 4 d., audito metu nustatyta, kad bendrovės pardavimo ir pirkimo sutarčių sudarymo ir vykdymo strategija buvo ypatingai rizikinga. Bendrovė išankstiniais sandoriais įsipareigojo klientams parduoti ir pristatyti 132 500  tonų žaliavos, t. y. 38 procentai sutarčių nuo biudžeto, tuo tarpu išankstinių pirkimo sutarčių buvo sudariusi 116 352 tonoms žaliavų, t. y. 20 procentų nuo biudžeto pelno. Taigi, jau sezono pradžioje, sudarydamas išankstinius sandorius, bendrovės vadovas (atsakovas) ignoravo faktą, kad bendrovės įsipareigojimai gali būti neįvykdyti, nes nėra sudaryta pakankamai žaliavos pirkimo išankstinių sutarčių su ūkininkais, net nevertinant fakto, kad dalis išankstinių sutarčių gali būti neįvykdytos dėl prasto derliaus, t. y. bendrovė buvo įsipareigojusi parduoti grūdų daugiau nei jų turėjo / galėjo nupirkti, nenumatant jokių mechanizmų galimiems nuostoliams (,,washout“) padengti. Dėl netinkamo bendrovės veiklos organizavimo, tinkamo rizikos neįvertinimo, akivaizdaus aplaidumo, bendrovė 2016 m. sezono metu nepristatė 76 500 tonų žaliavos klientams, t. y. net 58 procentų sutartinių sandorių neįvykdymas. Tuo tarpu ūkininkai bendrovei nepateikė beveik 30 000 tonų žaliavos. Faktinis sutarčių vykdymas parodo, kad net jei ūkininkai ir būtų pristatę trūkstamą grūdų kiekį (beveik 30 000 tonų), bendrovė vis tiek nebūtų galėjusi pristatyti 46 500 tonos žaliavos klientams ir bet kokiu atveju būtų patyrusi nuostolį, t. y. dėl 46 500 tonų žaliavos apskritai nebuvo sudariusi pirkimo sutarčių, nors turėjo įsipareigojimus tokį kiekį pristatyti klientams. Iš viso bendra baudų suma pagal neįvykdytus bendrovei tiekėjų įsipareigojimus pagal pirkimo sutartis siekė 1 179 476 Eur, nepristatytas kiekis buvo 29 478  tonos grūdų. Ieškovės teigimu, bent dalies netesybų išieškojimas iš ūkininkų būtų sumažinęs bendrovės nuostolius, t. y. bendrovė galėjo išieškoti netesybas iš ūkininkų, tačiau to nedarė, o visiškas ūkininkų atleidimas nuo netesybų nėra pagrįstas. Ieškovės vertinimu, bent 10  procentų netesybų sumos (117 947 Eur) galėjo ir turėjo būti išieškota, o šiuo metu tokios galimybės nėra, kadangi yra suėjęs netesybų išieškojimo senaties terminas. Atitinkamai dėl negalėjimo įvykdyti pardavimo sutarčių bendrovės patirtas nuostolis pagal neįvykdytas, bet atpirktas pardavimo sutartis siekė 774 460 Eur. Anot ieškovės, atsakovas, sudarydamas sandorius, viršijo įprastą verslo riziką, kadangi neįvertino galimų išorinių veiksnių, nors turėjo ir galėjo tai padaryti kaip patyręs vadovas. Akivaizdžiai neprotingos rizikos priėmimas lėmė didelius bendrovės nuostolius, apie kurių atsiradimą jau buvo galima spręsti sandorių sudarymo metu. SEB banko pritaikytos sankcijos patvirtina netinkamą rizikos valdymą, t. y. bendrovei neįvykdžius įsipareigojimo dėl kredito padengimo rodiklio, kuris negalėjo būti mažesnis kaip 1,2, pritaikytas sutarties su SEB banku sąlygų nevykdymo administravimo mokestis – 1 038,48 Eur, taip pat padidintos SEB banko palūkanos, kurios iki 2017 m. gegužės 31 d. buvo 14 443 Eur. Be to, atsakovas sudarė išskirtines ir nepagrįstas verslo sąlygas trims žaliavos tiekėjams ŽŪB  „Miegėnai“, V. R. ir V. Č., iš kurių už nepagrįstai didelę kainą buvo perkamos žaliavos. Dėl sudarytų sandorių su privilegijuotais tiekėjais bendrovė už kviečius permokėjo 126 723 Eur. Ieškovės teigimu, atsakovas nevykdė ir kitų jam, kaip bendrovės vadovui, keliamų pareigų, t. y. netinkamai organizavo bendrovės veiklą, neparengė rizikų valdymo tvarkos, teikė klaidinančią ir neišsamią informaciją bendrovės valdybai, slėpė tikrąją bendrovės finansinę padėtį. Anot ieškovės, nurodytos aplinkybės patvirtina netinkamą atsakovo, kaip bendrovės vadovo, fiduciarinių pareigų vykdymą, kas lėmė 1 048 021 Eur žalos (13  410 Eur + 117 947 Eur + 774 460,Eur + 1 038,48 Eur + 14 443 Eur + 126 723 Eur) bendrovei padarymą.

2.       Atsakovas V. Š. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Teigė, kad ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Atsakovo vadovavimo ieškovei metu sandorių sudarymas atitiko įprastą verslo riziką. Sudarant sandorius buvo atsižvelgiama tiek į turimą informaciją, tiek į pagrindinės akcininkės J. B. ir patronuojančios bendrovės nurodymus bei keliamus reikalavimus ieškovės augimui. Ieškovės nurodoma tariamai įprasta verslo praktika, kad išankstiniai sandoriai turėtų sudaryti ne daugiau 30 procentų visų sandorių, neegzistuoja ir nėra visuotinai taikoma. Ieškovė klaidinga teismą, teigdama kad 132 500 tonų nuo biudžeto pardavimo plano – 490 161 tonų, yra 38 procentai, kadangi šis kiekis sudaro tik 27 procentus. Be to, įvertinus leidžiamą paklaidą ir pačios ieškovės sukurtą teoriją apie 30 procentų ribą, 38  procentai išankstinių sandorių taip pat negalėtų būti vertinamas kaip rizikinga strategija. Ieškovės pateikta 2016 m. derliaus pirkimo bei pardavimo sandorių inventorizacijos ataskaita taip pat negali būti laikoma tinkamu nuostolių įrodymu ar bylai reikšmingu dokumentu, kadangi ieškovė turėjo galimybę kontroliuoti šios ataskaitos turinį, pateikdama ne visas pardavimo sutartis, neatskleisdama su atpirkimo (,,washout“) sandorių sudarymu susijusių aplinkybių ir jų pasekmių. Ieškovė neatskleidžia visų atpirkimo (,,washout“) sandorių sudarymo aplinkybių, kadangi jos nurodomi atpirkimo sandoriai buvo sudaryti įvairiais tikslais, didelė dalis jų generavo pelną (ieškovė neatskleidė iš atpirkimo sandorių gautos naudos). Sudarant 2016 m. sezono grūdų pardavimo išankstinius sandorius buvo atsižvelgiama į ankstesnių metų patirtį ir skaičius, tačiau prastą 2016 m. derlių, turėjusį įtakos ieškovės nuostolių atsiradimui, lėmė būtent klimato sąlygos, dėl ko pablogėjo derliaus kokybė. Atsakovas nepažeidė lojalumo pareigos ieškovei, neprotegavo ir niekaip kitaip nebuvo suinteresuotas tiekėjų ŽŪB „Miegėnai“, V. R. ir V. Č. sandoriais. Be to, priešingai nei teigiama ieškinyje, iš sudarytų sandorių su šiais tiekėjais buvo gautas pelnas, kadangi grūdai buvo parduoti didesne nei įsigijimo kaina, todėl ieškovė net nepatyrė nuostolių. Ieškovė nepatyrė ir jokių nuostolių dėl šiems tiekėjams išduotų avansų. Atsakovas atsakingai ir rūpestingai vykdė visas vadovui keliamas pareigas, iš įsipareigojimų nevykdančių grūdų pardavėjų reikalavo atsakomybės, bandė rasti kompromisinį susitarimą, o ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių ūkininkus iš tiesų nevykdžiusius sutarčių, kad su jais nebuvo rastas taikus susitarimas, kad dėl to ieškovė patyrė nurodyto dydžio nuostolius. Be to, priešingai nei įrodinėja ieškovė, bendrovėje galiojo ir buvo taikomi valdymo principai, kuriais vadovavosi bendrovės darbuotojai. Ieškovė taip pat nemotyvuotai ir nepagrįstai teigia, kad atsakovas slėpė informaciją nuo valdybos ar teikė klaidingą informaciją. Anot atsakovo, ieškovė neįrodė ir nepagrindė padarytos žalos fakto ir dydžio. 774 460 Eur dydžio mokėjimai, kuriuos ieškovė atliko atpirkdama sutartis, grūdų versle yra įprasti atpirkimo sandoriai, kurių didžioji dalis padėjo ieškovei generuoti pajamas. Ieškovė nepagrindė turėjusi ir 126 723 Eur nuostolių dėl tariamos permokos už tiekėjų įgytus grūdus, priešingai, pardavusi tiekėjų grūdus ieškovė gavo pelno. Byloje nepateikta įrodymų ir dėl ieškovės sumokėtų 14 443 Eur palūkanų, kredito sutarties, iš kurios būtų matomos skolinimosi iš banko sąlygos, duomenų, kurie patvirtintų, kad nutraukus sutartis su ūkininkais iš tiesų buvo patirti nuostoliai ar nebuvo prieita prie taikaus susitarimo su tiekėju. Nepagrįsti ir ieškovės nurodyti 13 410 Eur nuostoliai atlyginimams vidinio tyrimo komisijos nariams, kurių veiklos rezultatas – dviejų puslapių ataskaita, galėjo būti parengta per dvi valandas. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad tarp jo veiksmų ir nurodomos ieškovės žalos nėra priežastinio ryšio, kadangi ieškovės pasirinktas kelias ieškoti kompromiso su ūkininkais yra verslo sprendimas, užtikrinantis ieškovės veiklos tęstinumą ir skatintas koncerno Vikonda vadovybės, o 2016 metų nuostoliai yra patirti dėl itin 2016 m. suprastėjusios sezono derliaus kokybės, kurios atsakovas objektyviai negalėjo numatyti. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas, priimdamas ginčo sprendimus, galėjo numatyti žalą (jei būtų vertinama, kad tokia buvo padaryta). Ieškovė taip pat nepateikė ir įrodymų dėl atsakovo kaltės, visi verslo sprendimai buvo priimti neperžengiant protingos komercinės rizikos ribų ir atsižvelgiant į įprastą bendrovės veiklos praktiką. Todėl, anot atsakovo, nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei viena civilinės atsakomybės taikymo atsakovui sąlyga.

        II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4.       Teismo vertinimu, ieškovė nagrinėjamos bylos atveju neįrodinėjo, jog ,,washout“ sandorių sudarymu, kaip tokių, bendrovei buvo padaryta žala, priešingai, pripažino, kad atpirkimo sandoriai buvo būtini, nes bendrovė neturėjo reikiamo kiekio atitinkamos kokybės grūdinių kultūrų, kurias buvo įsipareigojusi parduoti išankstiniais sandoriais, todėl, anot teismo, akivaizdu, jog ,,washout“ sandorių sudarymu buvo siekiama minimizuoti bendrovės nuostolius.

5.       Teismas nurodė, kad nuostolingai pasibaigęs verslo sandoris savaime nereiškia, kad vadovas atliko neteisėtus veiksmus civilinės atsakomybės prasme. Valdymo organų nariai negali iš anksto žinoti, ar jų sprendimai ekonomiškai pasiteisins, nes verslo rezultatai priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių. Todėl ir atsakomybė jiems taikoma ne už neigiamą ekonominį jų veiksmų rezultatą, kurio numatyti jie neturėjo galimybės, bet už jų veiksmų sprendimo priėmimo metu teisėtumą – ar sprendimo priėmimo metu jie galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad šis sandoris naudingas bendrovei.

6.       Teismas sprendė, kad tiek išankstinių, tiek ir grūdinių kultūrų pirkimo pardavimo sandoriai savo pobūdžiu yra verslo sprendimai, todėl byloje būtina nustatyti, ar atsakovo nesaugo verslo sprendimų priėmimo taisyklė. Taip pat teismas pažymėjo, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, vadovo nuo civilinės atsakomybės taikymo nesaugo verslo sprendimo taisyklė, jei pažeista rūpestingumo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017).

7.       Teismas nurodė, kad nors ieškovė byloje kelia klausimą, jog atsakovo vykdyta sutarčių sudarymo strategija buvo rizikinga, neatitiko įprastos verslo praktikos, tačiau pripažįsta, kad bendrovėje lokaliniu aktu, įmonei veikiant pelningai, nebuvo nustatyta praktika (tvarka) dėl išankstinių sandorių sudarymo procentine išraiška. Atsakovas nurodė, jog 2012–2015 metų laikotarpiu, taikant tą pačią išankstinių sandorių sudarymo strategiją, ieškovė turėjo 2 670 300,15 Eur grynojo pelno, poreikio nustatyti nuostolių kompensavimo ar išankstinių sandorių sudarymo tvarką, įmonei veikiant pelningai, t. y. egzistuojant galimybei rinkoje įsigyti riekiamą kiekį reikiamos kokybės grūdų, nebuvo, todėl ir prekybos rinkose veikiančios bendrovės, atsižvelgdamos į pasitvirtintus planus ir siekiamus rezultatus, pagrindinius to laikotarpio uždavinius, pačios pasirinkinėjo skirtingus modelius, kuriais vadovaudamosi sudarinėjo pirkimo ir pardavimo sandorius. Teismas sutiko ir su atsakovo argumentais, jog ieškovė neįrodė, kad tokia bendra praktika egzistuoja ir kitose, analogišką veiklą vykdančiose įmonėse, todėl yra pagrindas išvadai, kad byloje surinktais duomenimis nenustatyta, kad atsakovas, sudarydamas išankstinius sandorius, pažeidė bendrovėje nustatytą tvarką ar galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad išankstiniai sandoriai nenaudingi bendrovei. Kita vertus, ieškovės pateikti argumentai apie pateisinamą riziką, sudarant 30–40 proc. išankstinių sandorių, yra artimi bendrovės sudarytiems ginčo laikotarpiu išankstinių sandorių apimtims. Visuotinai žinomos aplinkybės apie gamtines sąlygas 2016 metų derliaus nuėmimo laikotarpiu, kurios turėjo įtakos derliaus (grūdų) kokybei, teismo vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad sudarydamas išankstinius sandorius atsakovas veikė akivaizdžiai nerūpestingai.

8.       Vertindamas ieškovės prašymą priteisti iš atsakovo 117 947 Eur žalą, sudarančią 10 procentus nuo galimai neišsireikalautų baudų iš grūdų pardavėjų, teismas laikė, kad ieškovė, teigdama, jog galėjo gauti lėšas, kuriomis būtų galėjusi išmokėti sutartines netesybas savo pirkėjams, remiasi prielaida bei nepateikė jokių tokio teiginio įrodymų. Teismas pažymėjo, kad visuotinai žinoma aplinkybė, jog dėl oro sąlygų 2016 metų derliaus kokybė buvo itin prasta, rinkoje buvo apribota galimybė įsigyti reikiamos kokybės grūdinių kultūrų. Byloje pateikti duomenys, jog atsakovo vadovavimo bendrovei laikotarpiu bendrovė kreipėsi į teismus dėl nuostolių iš ūkininkų, nevykdančių sutartinių įsipareigojimų, prisiteisimo. Įvertinus liudytojo J. Š. parodymus, kuriais liudytojas nurodė, kad pretenzijų sumokėti baudas ūkininkams pateikimo atveju ūkininkai atsisakydavo sekančiais metais su ieškove bendradarbiauti, teismo vertinimu, pateisinami bendrovės vadovo veiksmai, jog siekiant išlaikyti santykius su ūkininkais, buvo vedamos derybos, stengiamasi rasti kitą išeitį ir bendrą sprendimą su ūkininkais padengti nuostolius kita forma. Kita vertus, anot teismo, pripažintina, kad vien kreipimasis į teismą dėl netesybų priteisimo nepatvirtina, kad visais atvejais, ar 10 procentų, kaip nurodo ieškovė, sankcijos ūkininkams būtų taikomos, taip pat kreipimasis į teismą dėl sankcijų taikymo savaime neįrodo, kad sankcijų taikymo atveju priteistos sumos būtų realiai išieškotos, t. y. nukreipiamos ieškovės netesyboms padengti.

9.       Teismas nustatė, kad ieškovė su V. R. 2016 m. gruodžio 22 d. sudarė kviečių tiekimo sutartį Nr. 17/0040, pagal kurią V. R. įsipareigojo ieškovei pristatyti 3 003 tonas kviečių, kurių vienos tonos kaina – 170 Eur, su V. Č. 2016 m. gruodžio 22 d. kviečių tiekimo sutartį Nr. 17/0042, pagal kurią V. Č. įsipareigojo pristatyti 1  188 tonas kviečių, kurių vienos tonos kaina – 169 Eur, ir 2016 m. gruodžio 22 d. su ŽŪB  „Miegėnai“ kviečių tiekimo sutartį Nr. 17/0044, pagal kurią ŽŪB „Miegėnai“ įsipareigojo pristatyti 2 100 tonas kviečių, kurių kaina – 168 Eur.

10.       Teismas pripažino, kad bendrovės veiklos tikslas – pelno siekimas. Byloje esant duomenims, kad ekstra klasės kviečius bendrovė realizavo už 200,53 Eur/t, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovės teiginys, jog nurodytomis sutartimis, net ir įvertinus, jog sutarčių kaina buvo nustatyta aukštesnė nei įprasta, jog sandoris sudarytas turint interesų konfliktą, ar buvo bendrovei nenaudingas, nėra įrodytas. Byloje pateiktos 2016 m. gruodžio 22 d. sutartys su tiekėjais patvirtina atsakovo argumentus, jog šiomis 2017 m. sudarytomis sutartimis buvo siekiama kompensuoti nepriemoką šiems tiekėjams už 2016 m. derlių. Šią aplinkybę patvirtino ir byloje liudytoju apklaustas E. C.. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismo vertinimu, ieškovė byloje surinktais įrodymais nepagrindė prielaidų apie atsakovo suinteresuotumą sudaryti sutartis, taip pat ieškovės nurodytos aplinkybės nėra pakankamos sandoriui, kaip akivaizdžiai viršijančiam protingą ekonominę riziką, pripažinti.

11.       Teismas taip pat nesutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovas pažeidė Kėdainių aruodai avansų mokėjimo tvarką, kadangi, kaip teigė ieškovė, avansai tiekėjams už 2016  m.  gruodžio  22  d. sudarytas sutartis buvo išmokėti negavus avansų komiteto patvirtinimo, viršijant nustatytas maksimalias avansų išmokėjimo sumas. Teismas nurodė, kad byloje pateikti mokėjimai 200 000 Eur (mokėjimo nurodymai Nr. 17063, 17064, 17065) yra atlikti už 2016  m. derlių dalis ir tik 400 000 Eur (mokėjimo nurodymai Nr. 17071, 17072, 17073) yra skirti už naująjį 2017 m. derlių. Teismas taip pat sutiko su atsakovo argumentais, jog nebuvo pažeista avansų pagal išankstines grūdų tiekimo sutartis išmokėjimo tvarka, nes avansus, nors ir neatitinka, bet kurios avansų tvirtinimo ir išdavimo taisyklėse numatytos sąlygos, tvirtinti galima tik esant valdytojo ar jo įgalioto / pavaduojančio asmens sutikimui, todėl atsakovo, kaip Kėdainių aruodai valdytojo, parašas patvirtina, kad net jei tiekėjams išduoti avansai neatitiko kažkurios iš nustatytų sąlygų, tam buvo duotas Kėdainių aruodai valdytojo leidimas, be to, avansinių sumų išmokėjimu žala bendrovei nebuvo padaryta, kadangi grūdai pagal 2016 m. gruodžio 22 d. sutartis su tiekėjais buvo pristatyti, todėl ieškovei už pristatytus grūdus kilo pareiga atsiskaityti visa apimtimi, kuri apima ir išmokėtas avansines sumas.

12.       Teismas laikė, kad tai, jog 2016 metais bendrovės veikla buvo nuostolinga, lėmė gamtinės sąlygos 2016 metų derliaus nuėmimo laikotarpiu, kadangi ūkininkams neišgalinat tiekti į rinką atitinkamos kokybės grūdinių kultūrų, ieškovė taip pat negalėjo visa apimtimi įvykdyti prievolių ir pasiekti teigiamą ekonominį rezultatą. Byloje nenustačius, jog atsakovas pažeidė rūpestingumo ir lojalumo pareigas, imperatyviąsias teisės normų ar bendrovėje nustatytas tvarkas, sieti banko taikytas kreditavimo sąlygas bendrovei, pastarajai nepasiekus teigiamo ekonominio rezultato, ar su atlikto audito sąnaudomis, su atsakovo veiksmais, anot teismo, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad bendrovės veikla tapo nuostolinga superkant ir parduodant 2016 metų derlių. Akivaizdu, jog realios galimybės vykdyti grūdinių kultūrų pardavimus gali paaiškėti ne per visus derliaus auginimo metus, bet tik jo nuėmimo stadijoje, taigi atsakovo galimybės įvertinti ir (ar) žinoti apie užauginto derliaus kokybę, tuo pačiu ir dėl galimybės vykdyti bendrovės prisiimtus įsipareigojimus, dėl veiklos specifikos buvo ribotos. Nors ieškovė teigia, kad atsakovas teikė tiek bendrovei, tiek tretiesiems asmenims klaidingą informaciją, tačiau šiems teiginiams pagrįsti, kokie ir kada duomenys, neatitinkantys realios bendrovės finansinės padėties buvo pateikti, teismo vertinimu, byloje įrodymų nepateikė.

13.       Taigi teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad verslo sprendimų sudaryti išankstinius sandorius, grūdų pirkimų sutartis su grūdų augintojais rezultatas lėmė ieškovės nuostolius ar verslo požiūriu neturėjo jokio racionalaus tikslo ir prieštaravo bet kokiai verslo logikai ar kad šie sprendimai būtų priimti pažeidžiant įstatymus ar bendrovės įstatus. Nenustačius atsakovo fiduciarinių pareigų, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimą, pažeidimo, nėra pagrindo atsakovo veiksmus pripažinti neteisėtais.

14.       Nenustatęs pagrindo konstatuoti vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos, priežastinio ryšio, kaltės) kaip teisiškai nereikšmingų ginčui išspręsti nepasisakė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Kėdainių aruodai“ prašo Kauno apygardos teismo 2018  m.  spalio 11 d. sprendimą panaikinti iš dalies – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovei iš atsakovo 901 183 Eur nuostolių ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.       Teismas neįvertino arba netinkamai įvertino aplinkybes, kad atsakovo pareigos buvo nustatytos ne tik teisės aktuose, bet taip pat ir vidiniuose dokumentuose, bendrovėje taip pat buvo suformuota sandorių sudarymo praktika, kurią teismas nepagrįstai ignoravo.

15.2.       Bendrovės vadovo fiduciarinės pareigos buvo aprašytos išsamiau ir apibrėžtos plačiau pareiginiuose nuostatose, keliant atsakovui papildomus reikalavimus. Teismas pareiginių nuostatų apskritai nevertino, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovo fiduciarinių pareigų apimties. Pareiginiai nuostatai numato, jog bendrovės valdytojas privalo vadovauti bendrovei optimaliai ir saugiai panaudojant finansinius išteklius (Pareiginių nuostatų 2.4  punktas), o taip pat veikti sąžiningai, protingai bei lojaliai bendrovės, jos narių ir valdymo organų atžvilgiu, siekti maksimalių bendrovės ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų, dėti visas pastangas, kad bendrovė dirbtų rentabiliai ir pelningai (Pareiginių nuostatų 2.10 punktas).

15.3.       Teismo metu apklausti liudytojai bendrovės valdybos pirmininkas G. J., buvęs bendrovės komercijos direktorius E. C., taip pat bendrovės vadovas S. G. patvirtino, kad bendrovėje buvo nusistovėjusi įprasta praktika sudaryti ne daugiau kaip 30 procentų išankstinių grūdų pirkimo / pardavimo sandorių. Nors tokia praktika ir nebuvo formalizuota, tačiau tiek liudytojai, tiek atsakovas pripažino, kad tokia sandorių sudarymo praktika buvo nusistovėjusi ne tik bendrovėje, bet ir grūdų prekybos rinkoje. Bendrovėje taikoma rizikos politika yra visuotinai pripažįstama ir tokios sudaromų sandorių proporcijos laikosi ne tik kiti ūkio subjektai, kurie užsiima analogiška veikla kaip bendrovė, bet ir ūkininkai. Bendrovės valdybos pirmininkas G. J. duodamas parodymus pažymėjo, kad reikalavimas neviršyti tokios sandorių sudarymo proporcijos buvo komunikuojamas atsakovui nuolatos ir sistemiškai. Atleidus atsakovą iš valdytojo pareigų, naujasis vadovas inicijavo ir parengė rizikos valdymo politiką, kuri 2017  m.  rugpjūčio 10 d. valdybos posėdyje buvo patvirtinta. Rizikos politikos valdymo 2  punkte numatyta, kad išankstiniai pardavimo sandoriai negali viršyti daugiau nei 30  proc. einamojo sezono pardavimo biudžeto. Atsakovo pareiga yra ne tik laikytis bendrovėje galiojančių sandorių sudarymo portfelio principų, tačiau prieš sudarant sandorius įvertinti galimas rizikas.

15.4.       Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovas nesudarė pakankamai išankstinių pirkimo sutarčių, todėl bendrovė negalėjo įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų ir pristatyti žaliavos ūkininkams. Toks atsakovo elgesys yra nesuderinamas su rūpestingo, apdairaus ir protingo vadovo elgesio matu, nes paprasčiausiai ignoruojamas žaliavos trūkumas. Vertinant nepriklausomo auditoriaus MB „Apruva“ atliktoje bendrovės veiklos analizėje pateiktus skaičius matyti, kad bendrovė neturėjo sudariusi reikiamo kiekio žaliavos pirkimo sutarčių išankstiniais sandoriais, todėl kilo didelė rizika, kad įsipareigojimai bus neįvykdyti, bendrovė neturės ir negalės pristatyti 70 798 tonų žaliavos. Atsakovas taip pat ignoravo faktą, jog dalis ūkininkų gali neišauginti ir nepristatyti dalies žaliavos, todėl grūdinių kultūrų, kurios skirtos pardavimui, trūkumas gali būti dar didesnis. Esant prastam derliui, taip pat didėja rizika, kad rinkoje nebus reikiamo kiekio ir kokybės grūdų arba kaina bus neprotingai didelė. Be to, pajamų prasme iš išankstinių pardavimo sandorių planuota gauti daugiau kaip 74 proc. apyvartos. Šie duomenys patvirtina, kad bendrovė veikė ypatingai rizikingai ir beveik ¾ savo pajamų planavo gauti iš išankstinių pardavimo sandorių, nors nebuvo sudariusi reikiamo kiekio išankstinių grūdų pirkimo sutarčių. Atsakovas suprato šią riziką, numatė pasekmes, bet vis tiek veikė aplaidžiai. Turėdamas ilgametę patirtį atsakovas negalėjo nežinoti ir nevertinti išankstinių grūdų pirkimo sandorių neįvykdymo rizikos. Atsakovas pažeidė pareiginiuose nuostatuose jam keliamus reikalavimus (nuostatų 2.4, 2.10 punktai), taip pat bendrovėje nusistovėjusią sandorių sudarymo praktiką ir valdybos nurodymus, o toks atsakovo elgesys parodo jo sąmoningą ir aplaidų pareigų vykdymą. Teismas aptartų aplinkybių nevertino, o vadovavosi tik išimtinai atsakovo pateiktais teiginiais bei argumentais, o tai yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis. Taip pat teismas neįvertino ir aplinkybės, kad atsakovas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų žalai užkirsti.

15.5.       Priešingai nei sprendė teismas, ,,washout“ sandorių sudarymu bendrovei buvo padaryta 744  460 Eur žalos, kadangi bendrovė negalėjo patiekti žaliavos (nes atsakovas neįvertino ir (ar) netinkamai įvertino sudaromų sutarčių rizikas ir neužtikrino, kad bendrovė bus pajėgi įvykdyti sutartinius įsipareigojimus) ir privalėjo padengti kainos skirtumą tarp atperkamo sandorio ir žaliavos pirkimo kainos rinkoje.

15.6.       Dėl atsakovo sudarytų sutarčių su ūkininkais V. R., V. Č. ir ŽŪB  „Miegėnai“ bendrovė už kviečius permokėjo 126 723 Eur ir tai yra tiesioginiai bendrovės nuostoliai. Nepagrįsta teismo išvada, kad bendrovė kviečius realizavo už brangesnę kainą, todėl nepatyrė nuostolio. Jeigu atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų ir nebūtų sudaręs sandorių su minėtais ūkininkais už brangesnę nei rinkos kainą, bendrovė būtų sutaupiusi 126 723 Eur ir pelnas būtų didesnis.

15.7.       Atsakovo argumentas dėl siekio išlaikyti gerus santykius ir tęsti bendradarbiavimą su privilegijuotais tiekėjais yra teisiškai nepagrįstas ir nelogiškas. Byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad sudaryti išskirtines sąlygas tam tikriems subjektams yra laikoma įprastine bendrovės praktika. Teismo posėdžio metu liudytojas J. Š. taip pat paliudijo, jog tokių atvejų, kad žaliavos pirkimo kaina skirtųsi apie 20 Eur/t palyginus su kainynu, jam nežinoma ir taip nebūna. Manytina, kad tik atsakovo asmeninis suinteresuotumas sutarčių vykdymu ir naudos siekimas buvo tikrosios priežastys, lėmusios nuostolingų sandorių sudarymą.

15.8.       Atsakovo nurodyta priežastis, kad privilegijuoti tiekėjai neturi elevatoriaus, ieškovei teikia šlapius grūdus, o bendrovė gauna pajamas iš šių grūdų džiovinimo, todėl tiekiamų kviečių kaina yra didesnė, yra absoliučiai nelogiška. Viena iš bendrovės teikiamų paslaugų yra grūdinių kultūrų džiovinimas. Vadovaujantis atsakovo logika, ieškovė už kviečius mokėjo daugiau, nes turėjo pateiktą žaliavą džiovinti, nors už tokią paslaugą turėtų susimokėti ūkininkai V. R., V. Č. ir ŽŪB „Miegėnai“, ir kviečių kaina atitinkamai turėtų būti sumažinta, bet ne padidinta. 

15.9.       Sutarytose sutartyse su ūkininkais V. R., V. Č. ir ŽŪB „Miegėnai“, taip pat kituose teismui pateiktuose dokumentuose ar paaiškinimuose nėra pateikta informacijos apie neva egzistavusią nepriemoką. Jei tokia nepriemoka būtų realiai egzistavusi, ji būtų įtraukta kaip skola į bendrovės buhalterinę apskaitą, aprašyta sutartyse ar kitaip fiksuota, tačiau tai nebuvo padaryta. Priešingai, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 2016 m. sudarytos sutartys nebuvo įvykdytos dėl ūkininkų kaltės, todėl būtent ūkininkai V. R., V. Č. ir ŽŪB „Miegėnai“ buvo skolingi bendrovei dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, o ne atvirkščiai, tad atsakovo teiginiai apie nepriemokos egzistavimą yra nepagrįsti. Atsakovas, būdamas bendrovės valdytojas, nesielgė kaip rūpestingas, atidus ir protingas vadovas, viršijo įprastinę verslo riziką, pažeidė lojalumo pareigą, neveikė išimtinai bendrovės interesais, atlikti veiksmai prieštarauja tiek įstatymuose, tiek bendrovės lokaliniuose aktuose įtvirtintoms pareigoms, todėl privalo atlyginti bendrovei padarytą žalą – permoką už pirktus grūdus.

15.10.       Pirmiau nurodyti atsakovo veiksmai lėmė tokią padarytą žalą: bendrovė dėl negalėjimo įvykdyti sutartis klientams atpirko sutartis ir sumokėjo 774 460 Eur baudų; bendrovė permokėjo 126 723 Eur už nupirktus kviečius iš privilegijuotų tiekėjų, iš viso ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 901 183 Eur nuostoliams atlyginti. Ieškovės vertinimu, tuo atveju, jei teismas spręstų, kad ieškovė nepagrįstai prašo visos nuostolių sumos, teismas turi teisę šios sumos dydį mažinti, įvertinęs atsakovo veiksmus ir (ar) neveikimą, kaltės laipsnį. Tačiau visiškai atleisti atsakovą nuo atsakomybės nėra pagrindo.

15.11.       Ieškovė kategoriškai nesutinka, kad žalos padarymą lėmė prastos klimatinės sąlygos, derliaus kokybė ir kitos aplinkybės, kurios neva yra pagrindas netaikyti atsakovui civilinės atsakomybės. Tokiame versle, kurį vykdo bendrovė, paminėtos aplinkybės yra verslo dalis ir įprastos, nėra ekstraordinarinės, todėl būtent vadovo pareiga yra įvertinti ir suvaldyti galinčią kilti riziką. Šias aplinkybes patvirtina pirkimo sutarčių 5.7 punktai, kuriuose nurodyta, kad tokie klimatiniai reiškiniai kaip liūtys, audros, kruša, sausra ir kt. nelaikomos ypatingomis, pateisinančiomis sutarties nevykdymą. Atsakovas buvo patyręs vadovas, turintis ilgametę patirtį, tačiau tokie atsakovo teiginiai tik parodo jo nerūpestingumą. Atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką, akivaizdu, kad atsiradusi žala ir neteisėti atsakovo veiksmai yra tiesiogiai tarpusavyje susiję (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnis).

16.       Atsakovas V. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1.       Bendrovėje jokiu vidiniu dokumentu nebuvo patvirtinta ir nebuvo nusistovėjusi praktika sudaryti ne daugiau kaip 30 proc. išankstinių sandorių. Šią aplinkybę pagrindžia pačios apeliantės teikti ankstesniųjų metų išankstinių sandorių duomenys: 2014 metais buvo sudaryta 38,3 proc. išankstinių sandorių, 2015 metais – 42 proc. išankstinių sandorių. Šie skaičiai ne tik aiškiai paneigia apeliantės teiginius apie 30 proc. ribą ir susiformavusią tokią praktiką, tačiau ir patvirtina, kad 2016 metais buvo laikomasi tos pačios išankstinių sandorių sudarymo praktikos, kurią taikant 2012–2015 m. apeliantė, vadovaujant atsakovui, iš viso turėjo 2 670 300,15 Eur grynojo pelno, t. y. ketverius metus pasirinkta strategija atnešė pelno. Apeliantė ex post (po fakto) teigdama, kad nuostolių buvo patirta neva būtent dėl atsakovo pasirinktos rizikingos strategijos, nutyli ir tai, kad tiek bendrovės valdyba, tiek ir pagrindinė koncerno VIKONDA akcininkė buvo informuojamos apie bendrovės veiklą ir turėjo galimybę reikšti pastabas tais atvejais, jei manė, kad atsakovo priimami sprendimai yra nepriimtini. Tačiau jokių pastabų dėl taikomos bendrovės strategijos ir sudaromų išankstinių sandorių kiekio nei bendrovės valdyba, nei koncerno pagrindinė akcininkė atsakovui nereiškė.

16.2.       Apeliantė klaidina teismą teigdama, jog apklausti liudytojai patvirtino bendrovėje egzistavus praktiką sudaryti ne daugiau kaip 30 proc. išankstinių sandorių. Nei liudytojų paaiškinimai, nei jokie bendrovės dokumentai nepatvirtina egzistavus tokią praktiką. Juo labiau kad ir apeliaciniame skunde pati apeliantė patvirtina, jog tokia tariama išankstinių sandorių sudarymo praktika bendrovėje nebuvo įtvirtinta. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad 2016 metai išankstinių sandorių kiekio atžvilgiu nebuvo išskirtiniai, nes, kaip patikslintame ieškinyje teigia apeliantė, 2016 metais išankstiniais sandoriais buvo parduota 38 proc. derliaus.

16.3.       2018 metų vasarą paskelbti straipsniai spaudoje apie grūdų derlių 2018 metais ir patarimai ūkininkams, į kuriuos apeliaciniame skunde referuoja apeliantė, neturi jokio ryšio su 2016  metų situacija ir tuo labiau negali saistyti atsakovo ar apeliantės, grūdų supirkimo rinkoje veikiančio subjekto.

16.4.       Apeliantė, teigdama, kad G. J. tvirtinęs atsakovui nuolat komunikavęs apie neva 30  proc. išankstinių sandorių sudarymo praktikos laikymąsi, klaidina teismą, kadangi G. J. pats pirmosios instancijos teismui paaiškino, jog kol buvo vykdomi biudžetiniai planai ir bendrovė veikė pelningai (2012–2015 m.), valdyba nesikišo ir jokių nurodymų dėl per didelio išankstinių sandorių kiekio atsakovui nedavė.

16.5.       Ta aplinkybė, kad grūdų nebuvo įsigyta išankstinėmis sutartimis, nereiškia, kad grūdų rinkoje daugiau neliko ar jų bendrovė negali įsigyti. Apeliantė grūdus perka ne tik išankstinėmis sutartimis, tačiau ir sutartimis, sudaromomis po derliaus, todėl visada turi galimybę šių grūdų įsigyti pagal poreikį.

16.6.       Atviros pozicijos (kai grūdų įsipareigojama parduoti daugiau, nei įsipareigota įsigyti, ar atvirkščiai) yra įprastinė praktika grūdų versle, kadangi dėl grūdų kainos svyravimų yra tikimasi šių grūdų įsigyti mažesne kaina (pvz., prasidėjus derliaus nuėmimui ir padidėjus pasiūlai). Be to, ir naujai paskirtas apeliantės vadovas bei įmonės valdyba patvirtino atvirų pozicijų galimumą sudarant pirkimo ir pardavimo sutartis.  

16.7.       Apeliantė klaidingai nurodo, jog MB „Apruva“, įvertinusi 2016 metų sandorius, neva nustatė, kad pardavimo ir pirkimo sutarčių sudarymo ir vykdymo strategija buvo labai rizikinga, kadangi tokio vertinimo ir tokios išvados MB „Apruva“ niekur nepateikė. Be to, MB „Apruva“ vertinimui nebuvo pateiktos visos pirkimo sutartys, todėl tokia ataskaita, kurioje buvo vertinti pačios apeliantės subjektyviai atrinkti dokumentai, negali objektyviai atskleisti realios pirkimo sutarčių sudarymo situacijos. Juo labiau kad MB „Apruva“ nelaikytina ekspertu ir atitinkamas raštas nelaikytinas teisiškai reikšmingu bylai dokumentu (CPK 212 straipsnis).

16.8.       Apeliantė apeliacinio skundo teiginius apie neva nepakankamą sudarytų išankstinių pirkimo sutarčių kiekį grindžia MB „Apruva“ skaičiavimais, tačiau nei iš šių skaičių, nei iš pačios ataskaitos nėra aišku, kurias sutartis MB „Apruva“ traktavo kaip išankstines, pagal kokius požymius sutartis suskirstė ir ar tai buvo padaryta tinkamai. Be to, pati MB  „Apruva“ pažymėjo, jog 2016 metais apeliantė buvo sudariusi 3 468 pirkimo sutartis, pagal kurias buvo perkamos 558 097 tonos grūdų, bei 93 pardavimo sutartis, pagal kurias buvo parduodamos 490 161 tonos grūdų, tad, kaip matyti, apeliantė 2016 metais grūdų įsigijo daugiau, nei pardavė, kas patvirtina, jog įsigyti grūdų apeliantė gali ir įsigyja visada, o ne tik išankstinėmis sutartis.

16.9.       Apeliantė teigia, kad išankstiniai sandoriai sudarė 74 proc. planuojamos apyvartos, tačiau visiškai neaišku, kuo apeliantė tokį teiginį grindžia.

16.10.       Apeliantė, teigdama, kad teismas privalėjo aiškintis, ar atsakovas bandė ieškoti trūkstamų grūdų kiekio vietoje ,,washout“ sutarčių sudarymo, ar ėmėsi veiksmų užkirsti kelią nuostoliams, nepagrįstai siekia perkelti įrodinėjimo pareigą teismui ir atsakovui. Be to, tokie apeliantės pamąstymai yra visiškai nepagrįsti, kadangi ,,washout“ sandoriai ir yra sudaromi siekiant minimalizuoti nuostolius. Teismas vertino ,,washout“ sandorių sudarymo faktą ir pagrįstai konstatavo juos buvus skirtus nuostoliams sumažinti.

16.11.       ,,Washout“ sandoriai yra įprasta grūdų verslo dalis, todėl apeliantė nepagrįstai tokių sandorių rezultatą prilygina baudoms ar prašo šią sumą priteisti iš atsakovo. Be to, apeliantės teikiami skaičiai bei skaičiavimai kelia rimtų abejonių dėl šių skaičių ar nuostolių pagrįstumo. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose pažymėjo, kad ieškovė selektyviai teikia išrašytas sąskaitas už sudarytus atpirkimo sandorius, neatskleisdama ir nepateikdama jokių dokumentų, kad didžioji dalis ieškovės sudarytų atpirkimo sandorių buvo sudaryti siekiant pelno (ir jį gaunant).

16.12.       Apeliantė niekaip nepagrindžia savo teiginio apie tariamą lojalumo pareigos pažeidimą ir net nepateikia jokio paaiškinimo, kaip atsakovas šiuo atveju būtų galėjęs sukelti interesų konfliktą ar gauti sau asmeninės naudos, kurie yra būtini siekiant nustatyti lojalumo pareigos pažeidimą. Apeliantė pati pripažįsta, jog nuostolių iš sandorių, sudarytų su tiekėjais V. R., V. Č. ir ŽŪB „Miegėnai“, nepatyrė, tačiau teigia, jog didesnis teorinis pelnas jai būtų buvęs priimtinesnis.

16.13.       Kaip matyti iš apeliantės byloje pateiktų sutarčių su tiekėjais, apeliantė buvo įsipareigojusi laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. (t. y. jau atsakovui pasitraukus iš valdytojo pareigų), iš V. R. įsigyti 2 900 tonų grūdų, o įsigijo 3 003  tonas, iš V. Č. įsigyti 1 000 tonų, o įsigijo 1 188 tonas. Jei apeliantei būtų netikusi sutartyse su tiekėjais nustatyta kaina, apeliantė nebūtų pirkusi papildomų 291  tonos kviečių kainomis, kurias apeliantė pati įvardija kaip per aukštas. Todėl yra visiškai nesuprantama, kodėl apeliantė pati savo nuožiūra priėmusi papildomus grūdų kiekius tariamai per didele kaina, dabar teigia dėl to patyrusi žalos ir jos reikalauja iš atsakovo, įskaitant ir už papildomai priimtus grūdų kiekius.

16.14.       Sandoriai su tiekėjais V. R., V. Č. ir ŽŪB „Miegėnai“ buvo sudaryti naudingomis apeliantei sąlygomis, nes šie tiekėjai yra vieninteliai tokie stambūs grūdų augintojai Kėdainių rajone, neturintys elevatoriaus, todėl apeliantei tiekia šlapius grūdus, taip sudarydami apeliantei galimybę dar uždirbti ir iš grūdų džiovinimo bei grūdų kokybės gerinimo, todėl sutarčių su šiais tiekėjais sąlygos buvo derinamos individualiai; apeliantė jau atsakovui pasitraukus iš apeliantės valdytojo pareigų iš tiekėjų nurodytomis kainomis įsigijo net 291 t grūdų daugiau, nei buvo numatyta menamai nenaudingose sutartyse, taip patvirtindama, kad jai tokia kaina yra priimtina; 2016 m. gruodžio 22 d. sutartys (tai yra išankstinės 2017 metų derliaus sutartys) nurodytomis sąlygomis su tiekėjais sudarytos siekiant kompensuoti nepriemoką šiems tiekėjams už 2016 metų derlių. Pačios apeliantės teiktos 2016 metų derliaus sutartys patvirtina egzistavus nepriemoką tiekėjams už 2016  metų grūdų derlių, kuri buvo dengiama sudarant naujas sutartis 2017 metų derliui. Šią aplinkybę patvirtina ir E. C. 2018 m. balandžio 9 d. teismo posėdyje pateiktas paaiškinimas apie tokių nepriemokų ūkininkams mokėjimą, taip pat šią aplinkybę patvirtino ir pats V. R. 2018 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje.

16.15.       Apeliantė niekaip nepagrindė savo prielaidų apie tariamą atsakovo suinteresuotumą sudaryti sutartis su tiekėjais.

16.16.       Apeliantė, prašydama teismą taikyti civilinę atsakomybę, neįrodė ir kitų privalomų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, įskaitant žalą. Apeliantės teikiami dokumentai ir skaičiavimai apie jos patirtą žalą, skiriasi kiekvieną kartą, kai ji juos pateikia. Be to, apeliantė nurodo permokėjusi 126 723 Eur tiekėjams ir prašo šią sumą priteisti, nors pati patvirtina nuostolio iš šių sandorių nepatyrusi, todėl nėra suprantama, kodėl reikalauja atsakovą atlyginti šią sumą.

16.17.       Apeliantė neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir tariamos žalos egzistavimo. Apeliantė neįrodė, jog atsakovas, priimdamas ginčo sprendimus, galėjo numatyti žalą (jeigu apskritai būtų vertinama, kad tokia buvo padaryta, su kuo atsakovas nesutinka). Apeliantė 2016 metais patyrė nuostolių, jeigu tokie apskritai būtų pripažinti, dėl itin suprastėjusios 2016 metų sezono derliaus kokybės, kurios atsakovas objektyviai negalėjo numatyti, ką patvirtina ir pranešimai spaudoje bei kitų grūdų rinkos dalyvių atstovai.

16.18.       Apeliantė neįrodė atsakovo kaltės (tyčios ar didelio neatsargumo). Priešingai, bylos dokumentai patvirtina atsakovą elgusis atidžiai, rūpestingai ir apdairiai. Visi atsakovo verslo sprendimai buvo priimti neperžengiant protingos komercinės rizikos ribų ir atsižvelgiant į įprastą bendrovės veiklos praktiką, todėl dėl apeliantės žalos, jei tokia buvo, nėra jokios atsakovo kaltės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl bendrovės vadovo veiksmais, sudarant įmonės sandorius, padarytos žalos atlyginimo.

Dėl išankstinių grūdų pirkimo / pardavimo bei grūdų atpirkimo sandorių sudarymo

19.       Apeliantės teigimu, atsakovas, sudarydamas išankstinius grūdų pirkimo ir pardavimo sandorius, nesilaikė įprastos bendrovėje tokių sandorių sudarymo praktikos, pažeidė pareiginiuose nuostatose nustatytas fiduciarines pareigas, todėl turi prisiimti atsakomybę už nepagrįstą riziką, t. y. atlyginti nuostolius, padarytus bendrovei grūdų atpirkimo (,,washout“) sandorių sudarymu.

20.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, išankstinių sandorių sudarymas yra bendrovės vadovo priimami verslo sprendimai, todėl byloje taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė.

21.       Verslo sprendimų priėmimo taisyklės, kaip valdymo organų civilinės atsakomybės taisyklės, turinys bei jos taikymo sąlygos suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Verslo sprendimų priėmimo taisyklė reiškia prezumpciją, kad vadovas bendrovės atžvilgiu veikia sąžiningai (lot. bona fide) geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta bendrovės vadovams nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus, apsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Kadangi valdymo organų nariai negali iš anksto žinoti, ar jų sprendimai ekonomiškai pasiteisins, nes verslo rezultatai priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių, todėl ir atsakomybė jiems turėtų būti taikoma ne už neigiamą ekonominį jų veiksmų rezultatą (ekonomiškai nepasiteisinusį sprendimą), kurio pasekmių numatyti jie neturėjo galimybės, bet už jų veiksmus sprendimo priėmimo metu, vertinant jų teisėtumą – ar sprendimo priėmimo metu jie galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad šis sandoris naudingas bendrovei. Kasacinis teismas pažymėjo, kad vadovams civilinė atsakomybė taikytina tik už verslo sprendimo priėmimą pažeidžiant fiduciarines pareigas ir (ar) viršijant įgaliojimus, dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

22.       Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu verslo sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant fiduciarinių pareigų – teisėtai, sąžiningai, ištyrus reikšmingą informaciją ir akivaizdžiai neviršijus protingos komercinės rizikos, vertinama, kad neteisėtų veiksmų vadovas neatliko ir už tokį vadovo sprendimą atsakomybė nekyla, nors sandoris ir buvo nuostolingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-916/2018).

23.       Dėl apeliantės argumentų, kad atsakovas nesilaikė bendrovėje susiformavusios išankstinių sandorių sudarymo praktikos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip nustatyta byloje, atsakovui einant vadovo (valdytojo) pareigas, bendrovėje nebuvo patvirtinta jokia išankstinių sandorių sudarymo tvarka, ką patvirtina ir apeliantės skundo argumentai, kad, tik atleidus atsakovą iš pareigų, valdybos posėdyje buvo patvirtinta rizikos valdymo politika, kurios 2 punkte numatyta, kad išankstiniai pardavimo sandoriai negali viršyti daugiau kaip 30 proc. einamojo sezono pardavimo biudžeto.

24.       Kaip matyti iš apeliantės į bylą pateiktos Išankstinių ir sezoninių sutarčių proporcijų suvestinės, pateiktos pirmosios instancijos teismui 2018 m. vasario 13 d. kartu su rašytiniais paaiškinimais, 2014–2015 metų sezoną bendrovėje buvo sudaryta 38,3 proc. išankstinių sandorių, 2015–2016 metų sezoną – 42 proc. išankstinių sandorių, o ginčijamą 2016–2017 metų sezoną – 41,1 proc. išankstinių sandorių, kas paneigia liudytojų, kaip teigia apeliantė, parodytą aplinkybę, kad bendrovėje buvo nusistovėjusi įprasta praktika sudaryti ne daugiau kaip 30 procentų išankstinių grūdų pirkimo / pardavimo sandorių. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad, atsakovui ankstesniais metais viršijus 30 proc. išankstinių sandorių procentą, įmonės valdyba būtų reiškusi atsakovui pastabų ir (ar) pretenzijų, ar, kaip teigia apeliantė, atsakovas būtų nevykdęs valdybos nurodymų, todėl apeliantės argumentai apie bendrovėje nusistovėjusią išankstinių sandorių sudarymo praktiką, kurios atsakovas, anot apeliantės, nesilaikė, atmetami kaip faktiškai nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).

25.       Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo taip pat konstatuota, kad apeliantė neįrodė aplinkybės, jog minėta išankstinių sandorių sudarymo praktika būtų egzistavusi ir kitose analogišką veiklą vykdančiose įmonėse. Tokių įrodymų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl jos argumentai, kad bendrovėje taikoma rizikos politika yra visuotinai pripažįstama ir tokios sudaromų sandorių proporcijos laikosi kiti ūkio subjektai, atmetami kaip nepagrįsti, juo labiau apeliantės argumentai, kad tokios praktikos laikosi ūkininkai, nepagrindžia, kad atsakovo ginčijamų veiksmų atlikimo metu ji buvo įprasta grūdus superkančioms įmonėms.

26.       Apeliantė, įrodinėdama atsakovą atlikus neteisėtus veiksmus, taip pat nurodo, kad atsakovas pažeidė pareiginiuose nuostatuose jam nustatytas fiduciarines nuostatas, o pirmosios instancijos teismas pareiginių nuostatų apskritai nevertino, todėl, pasak apeliantės, padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovo fiduciarinių pareigų apimties.

27.       Apeliantės cituojamų Pareiginių nuostatų 2.4 ir 2.10 punktuose numatyta, kad bendrovės valdytojas privalo vadovauti bendrovei optimaliai ir saugiai panaudojant finansinius išteklius (2.4  punktas), taip pat veikti sąžiningai, protingai bei lojaliai bendrovės, jos narių ir valdymo organų atžvilgiu, siekti maksimalių bendrovės ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų, dėti visas pastangas, kad bendrovė dirbtų rentabiliai ir pelningai (2.10 punktas). Nors apeliantė tvirtina, kad šiuose pareiginiuose nuostatuose buvo išsamiau ir plačiau apibrėžtos bendrovės vadovo fiduciarinės pareigos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateiktos nuostatos iš esmės nesiskiria nuo teisės aktuose įtvirtintų ir teismų praktikoje išaiškintų bendrovės valdymo organų fiduciarinių pareigų apimties, juo labiau jose bendrovės vadovui (valdytojui) nėra keliami kokie nors specialūs papildomi reikalavimai, nes nuostatos suformuluotos abstrakčiai, nenustatant bendrovės vadovui jokių konkrečių įpareigojimų. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo veiksmus, neanalizavo minėtų pareiginių nuostatų, neturi esminės teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui.

28.       Kaip minėta, pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu sandoris sudarytas, be kita ko, akivaizdžiai neviršijus protingos komercinės rizikos, įmonės vadovui galioja verslo sprendimo taisyklės apsauga, o teismas neturi vertinti tokio sandorio naudingumo požiūriu.

29.       Apeliaciniame skunde apeliantė neginčija atsakovo argumentų, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, kad 2012–2015 metais, taikant tą pačią išankstinių sandorių sudarymo strategiją, t. y. kai išankstinių sandorių sudaryta daugiau kaip 30 proc., apeliantė uždirbo 2 670  300,15 Eur grynojo pelno. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovo ginčo laikotarpiu sudarytų išankstinių sandorių procentas yra artimas pačios apeliantės nurodytoms išankstinių sandorių apimtims (30–40 proc.), kurios, anot apeliantės, pateisina riziką.

30.       Protingos komercinės rizikos vertinimo kontekste atsakovas taip pat pagrįstai atkreipia dėmesį, kad grūdų supirkimo rinkoje veikiantys subjektai, taigi ir apeliantė, grūdus perka ne tik išankstinėmis sutartimis, tačiau ir sutartimis, sudaromomis po derliaus nuėmimo, todėl apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ginčijamu laikotarpiu atsakovas sudarė daugiau išankstinių pardavimo nei pirkimo sutarčių, nepagrindžia atsakovą akivaizdžiai viršijus protingą komercinę riziką. Pati apeliantė nurodo, kad 2016 metų sezoną bendrovė turėjo sudariusi 3 468 vnt. žaliavos pirkimo sutarčių, pagal kurias buvo perkama 558 097 tonos žaliavos, ir 93 žaliavos pardavimo sutartis, pagal kurias buvo parduodama 490 161 tona žaliavos, taigi galiausiai bendras perkamos žaliavos kiekis buvo didesnis už parduodamą kiekį, o tai paneigia apeliantės poziciją, kad žaliavos trūkumas sudarant išankstines pardavimo sutartis šiuo atveju turėjo būti vertinamas kaip esminis verslo sprendimo taisyklės taikymo kontekste.

31.       Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad atsakovo veiksmuose, sudarant minėtus įmonės sandorius, buvo akivaizdaus ūkinės komercinės rizikos peržengimo ar kad šiais veiksmais atsakovas būtų nesilaikęs bendrovės vidaus teisės aktuose nustatytų ir (ar) bendrovėje taikomų reikalavimų.

32.       Kaip pažymima teismų praktikoje, ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo, todėl jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, t. y. prieštarautų vadovavimo bendrovėms tikslams plėtoti verslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-244/2014). Taigi vien faktas, kad dėl įmonės vadovo sudarytų sandorių įmonė patiria nuostolių, savaime nepatvirtina vadovą atlikus neteisėtus veiksmus, be kita ko, pažeidus vadovui nustatytas fiduciarines pareigas. Nors apeliantė teigia priešingai, t. y. kad atsakovas pažeidė pareiginiuose nuostatuose jam keliamus reikalavimus, teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės šios apeliantės pozicijos nepagrindžia.

33.       Kaip teisingai nurodo atsakovas, apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog atsakovas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų žalai užkirsti, siekia perkelti įrodinėjimo pareigą teismui ir (ar) atsakovui, tačiau pareiga įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, be kita ko, neteisėtus veiksmus bei žalą, tenka apeliantei, todėl būtent apeliantė turėjo įrodyti, kad sudarydamas atpirkimo sandorius atsakovas elgėsi neteisėtai, nesąžiningai, neištyręs reikšmingos informacijos ir (ar) akivaizdžiai viršijęs protingą komercinę riziką, ko byloje pagal apeliantės nurodytus argumentus bei pateiktus įrodymus nenustatyta.

Dėl sandorių sudarymo su tiekėjais V. R., V. Č. ir ŽŪB „Miegėnai“

34.       Apeliantės teigimu, sudarydamas sandorius su minėtais tiekėjais, atsakovas pažeidė lojalumo pareigą bendrovei, todėl privalo atlyginti nuostolius, kuriuos sudaro už nupirktus kviečius permokėta kainos dalis.

35.       Lojalumo pareiga – fiduciarinės prigimties pareiga valdymo organams veikti geriausiais juridinio asmens ir jo dalyvių interesais – įtvirtinta CK 2.87 straipsnio 2 dalies nuostatose, pagal kurias juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui.

36.       Lojalumo pareigos turinys atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pagal kasacinio teismo praktiką, lojalumo pareiga reiškia, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016, 23  punktas). Lojalumo pareigos turinys – veikti bendrovės interesais – apima ne tik negatyvius pareigos aspektus: vengti interesų konflikto, nekonkuruoti, nesinaudoti bendrovės galimybėmis, turtu ir pan., bet ir pozityvias pareigas – visą buvimo vadovu terminą ex officio (pagal pareigas) veikti išimtinai įmonės interesais (CK 2.87 straipsnis), tai reiškia teikti pirmenybę įmonės, kurios vadovas jis yra, bet ne savo asmeniniams interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010  m.  liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2010).

37.       Nurodytų teisinių išaiškinimų kontekste apeliacinės instancijos teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliantė teigia, jog atsakovas buvo asmeniškai suinteresuotas sutarčių su minėtais tiekėjais vykdymu, ir naudos siekimas buvo tikrosios priežastys, nulėmusios šių sutarčių sudarymą, tačiau, kaip teisingai pažymi atsakovas, jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo asmeninį suinteresuotumą bei naudos siekį ir (ar) gavimą sudarant ginčo sutartis, nepateikė (CPK  178 straipsnis). Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad lojalumo pareigos pažeidimo asmeninių interesų prieštaravimo bendrovės interesams aspektu byloje nenustatyta.

38.       Apeliantės teigimu, sudarydamas sandorius didesne, nei nustatyta bendrovės kainyne ir buvusi rinkoje, kaina, atsakovas neveikė išimtinai bendrovės interesais ir tuo taip pat pažeidė lojalumo bendrovei pareigą.

39.       Apeliantė neginčija byloje nustatytos aplinkybės, kad iš tiekėjų V. R., V. Č. ir ŽŪB „Miegėnai“ įsigytus kviečius bendrovė realizavo pelningai, tačiau teigia, kad, kviečius įsigijus mažesne kaina, pelnas būtų dar didesnis. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad atsakovas sandorius su tam tikrais tiekėjais sudarė didesne, nei įprasta, kaina, savaime nepatvirtina atsakovo lojalumo bendrovei pareigos pažeidimo, konkrečiai, veikimo ne bendrovės interesais. Atsakovas paaiškino tokio savo sprendimo motyvus, t. y. kad minėti tiekėjai turi ypatingos reikšmės bendrovei, kad bendradarbiavimas su jais atneša bendrovei papildomų pajamų iš grūdų džiovinimo bei suteikia galimybę uždirbti didesnį pelną, brangiau parduodant išdžiovintus ir taip pagerintos kokybės grūdus. Pažymėtina, kad apeliantė pati pripažįsta, jog grūdų džiovinimas yra viena iš apeliantės teikiamų paslaugų, taigi ir pajamų šaltinis, o tam, kad būtų galima spręsti, jog apeliantė, kaip teigiama skunde, dėl atsakovo didesne kaina sudarytų sandorių pati už šią paslaugą „papildomai susimokėjo“, nurodytų atsakovo motyvų kontekste neužtenka, kaip nagrinėjamu atveju, nustatyti vienkartinio didesnės kainos sutarčių sudarymo fakto.

40.       Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį, kad pagal ginčo sutartis su tiekėjais V. R. ir V. Č. apeliantė buvo įsipareigojusi įsigyti atitinkamai 2 900 t ir 1 000 t kviečių, o įsigijo 3 003 t ir 1 188 t, t. y. iš viso 291 t daugiau, nei buvo sutarta. Pagal apeliantės nurodomus duomenis, tiek ginčo sutartimis sutartas, tiek papildomai įsigytas grūdų kiekis galėjo būti nupirktas už ne didesnę kaip 149/t Eur kainą (remdamasi šia suma apeliantė apskaičiuoja jos įrodinėjamus nuostolius). Tačiau, kaip teisingai pažymi atsakovas, papildomą grūdų kiekį už kainą, kurią apeliaciniame skunde nurodo kaip nepagrįstai didelę, apeliantė įsigijo atsakovui jau neužimant bendrovės valdytojo pareigų (pagal sutartis, grūdai buvo pristatomi nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., o atsakovas nuo pareigų nušalintas 2017 m. gegužės 29 d. valdybos sprendimu), todėl darytina išvada, kad grūdų įsigijimo metu apeliantė šios kainos nelaikė aiškiai nepagrįsta ir tik vėliau pakeitė nuomonę. Be to, atsižvelgiant į tai, kad papildomo grūdų kiekio įsigijimo metu atsakovas jau nėjo bendrovės vadovo (valdytojo) pareigų ir dėl šio grūdų kiekio ginčo sutartyse nebuvo susitarta, apeliantė nepagrįstai, skaičiuodama dėl atsakovo veiksmų patirtus nuostolius, į šią sumą įtraukia ir už papildomą grūdų kiekį sumokėtą kainą (jos dalį).

41.       Kaip minėta, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų asmeniškai suinteresuotas ginčo sandorių sudarymu ir (ar) siekęs ar gavęs iš to asmeninės naudos, todėl, nesant priešingų įrodymų, atsakovo sąžiningumas ir veikimas bendrovės interesais lieka preziumuojamas.

42.       Apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo sutartimis su minėtais trimis tiekėjais taip pat buvo siekiama kompensuoti jiems nepriemoką už ankstesnių metų derlių, atsižvelgiant į pirmiau (šios nutarties 37, 39, 40 punktuose) išdėstytus motyvus, iš esmės nekeičia atsakovo veiksmų vertinimo lojalumo pareigos vykdymo kontekste.

43.       Dėl kitų byloje dalyvaujančių asmenų nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes, byloje nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, jie tampa teisiškai nereikšmingi bylai išspręsti.

44.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė esmines bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais naikinti (keisti) nėra pagrindo.

45.       Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 4 580 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

46.       Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Atsakovo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) viršija nurodytose rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį (rekomendacijų 8.11 punktas). Atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovas buvo atstovaujamas to paties advokato kaip ir pirmosios instancijos teisme, tad pastarajam buvo žinomos bylos faktinės aplinkybės ir atitinkamai jam reikėjo mažiau laiko suteikti atsakovui teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, teismas sprendžia, kad pagrindo priteisti atsakovui didesnio dydžio, nei rekomenduojama, išlaidas advokato pagalbai apmokėti nėra, todėl atsakovo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą sumažina iki 1 216,41 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. Š. iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių aruodai“ 1 216,41 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiolika eurų, 41 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                Rasa Gudžiūnienė

Vilija Mikuckienė

Vigintas Višinskis