Administracinė byla Nr. ATP-566-870/2016

Teisminio proceso Nr.: 4-39-3-01498-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija: 2.7.4.5.; 3.26.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gegužės 19 d.

Vilnius

              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto J. K. skundą dėl 2016-04-07 Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutarties, kuria netenkintas jo skundas ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Dieveniškių užkardos nutarimas Nr. 1449N-43493552-15 paliktas nepakeistas,

n u s t a t ė :

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės vado pavaduotojo G. R. nutarimu J. K. buvo nubaustas už tai, kad jis 2015-07-28, 17.45 val., pasienio ruože Šalčininkų r., Dieveniškių sen., kelyje Dieveniškės – Kalviai, nesustabdė patikrinimui automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui duodant aiškiai matomą signalą skrituliu su raudonu atšvaitu, skersai judėjimo krypties, ir toliau važiuojant tarnybiniu visureigiu iš paskos su įjungtais mėlynos spalvos švyturėliais, per garsiakalbį liepiant sustoti. Nutarimu J. K. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 4 dalyje, paskiriant jam 504 Eur dydžio baudą.

2016-04-07 Šalčininkų rajono apylinkės teismas nutartimi J. K. skundo netenkino ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės vado pavaduotojo G. R. nutarimą Nr. 1449N-43493552-15 paliko nepakeistą.

Skundu J. K. prašo panaikinti 2016-04-07 Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad, apklaustas pirmosios instancijos teisme, davė išsamius bei nuoseklius parodymus dėl jam inkriminuojamo teisės pažeidimo, ir pastarieji neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams – paaiškino, kad įvykio metu automobilio BMW nevairavo, pareigūnams persekiojant šį automobilį, jis tuo metu grybavo kartu su S. M.. Grįžęs iš miško, iš savo brolio sužinojo, kad iš kiemo buvo pavogtas jo automobilis BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl automobilio vagystės pranešė policijai. Teigia, jog pareigūnų parodymai apie tai, kad jie matė Apeliantą vairuojant automobilį BMW, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. J. K. reiškia abejones pareigūnų parodymų teisingumu ir jų kompetencija, paaiškindamas, kad M. B. tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog pastarasis persekiojo automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) visą laiką būnant apie 15 metrų atstumu ir nesugebėjo sulaikyti automobilyje buvusio asmens, kuris važiavo nedideliu greičiu, bet tuo pačiu suspėjo sustabdyti automobilį ir užrakinti durų spynelę, nes raktai nuo automobilio buvo palikti vairuotojo durelių spynelėje. Apelianto manymu, lieka neaišku, kaip pareigūnai, turėdami ne tik specialiąsias priemones, bet ir fiziškai pasirengę persekioti pabėgėlį, nesugebėjo sulaikyti asmens, kuris nuo persekiojimą vykdžiusių pareigūnų buvo nutolęs tik 15 metrų atstumu ir dar suspėjo užrakinti automobilio dureles. Teigia, kad pareigūnai, nesugebėdami sulaikyti pažeidėjo ir tuo pačiu asmens, kuris pagrobė Apeliantui priklausantį automobilį, tokiu būdu bando perkelti atsakomybės naštą dėl savo aplaidžių veiksmų transporto priemonės savininkui ir tik tuo pagrindu, kad automobilyje buvo J. K. asmens dokumentai.

Skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neskyrė dėmesio tam, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu procesiniu veiksmu pasienio pareigūnai atliko Apelianto atpažinimą, kaip asmens, įvykio metu vairavusio transporto priemonę. Teismo posėdžio metu teigė paaiškinęs, kad praėjus kelioms dienoms po įvykio buvo iškviestas kartu su broliu A. K. į Dieveniškių pasienio užkardą, kur Dieveniškių užkardos koridoriuje vado pavaduotojas G. R. pakvietęs prieiti prie jo pasienio pareigūnus V. Š. ir M. B., rankos pirštu parodė į jį ir pasakė: „Jis!“. Taip pat atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu A. K. patvirtino, jog jokio atpažinimo nebuvo, todėl tiek 2015-08-04 minėtų pareigūnų surašyti tarnybiniai pranešimai dėl J. K. atpažinimo, tiek ir pastarųjų parodymai, negali būti laikomi teisingais ir objektyviais įrodymais, kurie patvirtintų, jog Apeliantas vairavo automobilį.

Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į pareigūnų teisme duotus parodymus, kad sulaikyto automobilio BMW negalėjo užvesti ir dėl to buvo iškviestas keltuvas, į kurį buvo pakrautas automobilis. Vertinant šiuos parodymus su byloje esančiais duomenimis apie tai, kad automobilis buvo pagrobtas, teismui turėjo kilti abejonių dėl to, kodėl pasienio pareigūnai dėl nurodyto automobilio sulaikymo nepranešė policijos komisariatui, nepasidomėjo, ar nėra gautas pranešimas apie šio automobilio vagystę bei neiškvietė specialisto tam, kad būtų paimti pirštų pėdsakai nuo automobilio vairo ar mikrodalelės nuo automobilio kėdės tam, kad vėliau būtų galima identifikuoti automobilį vairavusį asmenį, ir bet kokios abejonės dėl automobilio vagystės būtų išsklaidytos. Be to, teismas, nagrinėjęs bylą, nepasidomėjo, ar stabdant bei persekiojant transporto priemonę pasienio pareigūnų tarnybiniame automobilyje buvo įrengta vaizdo įrašymo įranga bei kodėl pareigūnai nepateikė filmuotos medžiagos. Apelianto nuomone, toks pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas akivaizdžiai pažeidė asmens teisę į teisingą teismą, nes visos abejonės traktuojamos trauktino administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad byloje objektyvių įrodymų, patvirtinančių Apelianto padarytą pažeidimą, nėra bei įvertinus tai, kad administracinio teisės pažeidimo byloje kilusios abejonės yra vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, J. K. teigiamumu, neįrodyta, jog jis padarė ATPK 130 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą.

Atsiliepimų byloje negauta.

Skundas atmestinas.

ATPK 30211 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nepripažįsta kaltės dėl ATPK 130 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymo.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756-450/2010, Nr. N63-992/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė motyvuotą išvadą, jog J. K. veiksmuose yra nustatyti administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 4 dalyje, požymiai, todėl pagrįstai paliko Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės vado pavaduotojo G. R. nutarimą nepakeistą.

Skunde administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo teigia, kad teismo posėdžio metu davė nuoseklius parodymus dėl jam inkriminuoto pažeidimo, o pastarieji parodymai neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Su tokiais Apelianto argumentais skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo sutikti. Dėl pastarojo parodymų nuoseklumo pažymėtina, jog J. K. skunde apygardos teismui nurodė, kad grįžęs iš miško iš savo brolio A. K. sužinojo, kad iš kiemo buvo pavogtas jo automobilis BMW, dėl automobilio vagytės jis pranešė policijai. Apklaustas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, jog apie devintą valandą, kai grįžo iš miško, mašinos kieme nebuvo, paskambinęs policijai sužinojo, kad automobilis užkardoje (b.l. 26). Tuo tarpu Apelianto brolis A. K. teismui paaiškino, kad apie septintą valandą grįžo namo, kieme automobilio nerado, klausė brolio, kur automobilis, šis pasakė, kad nežino ir paskambino į policiją (b.l. 27).  Liudytojas S. M., apklaustas teisme, ir paaiškinęs, kad su J. K. apie devintą grįžo iš miško ir automobilio kieme nerado, tačiau apie tarp Apelianto ir jo brolio neva vykusį pokalbį apie automobilį neužsiminė (b.l. 27). Visgi matyti, kad J. K. pozicija dėl jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo nėra nuosekli, kaip teigiama skunde, ir šios jo pozicijos nepatvirtina kita bylos medžiaga. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas pagrįstai J. K. pateiktą versiją apie automobilio pagrobimą vertino kritiškai. Pritartina nutarties argumentams, jog kelia abejonių Apelianto požiūris į asmens dokumentus ir nuosavybės saugojimą, t.y. tai, kad neaptvertame, neapsaugotame kieme esančioje neužrakintoje transporto priemonėje laiko savo asmens dokumentus bei telefoną. Taip pat pažymėtina, jog asmuo nurodė neturintis teisės vairuoti transporto priemonių, o nubaudus Apeliantą už tokio pobūdžio pažeidimą (Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, J. K. 2015-06-29 Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutarimu buvo nubaustas pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį), teigė automobilio daugiau nevairavęs. Taigi visiškai neaišku, kodėl savo asmeninius daiktus, tokius kaip asmens bei automobilio dokumentus, piniginę, taip pat mobiliojo ryšio telefoną, pastarasis laikė būtent automobilyje, kurio, kaip nurodo, net nevairuoja, o nusipirko dalių pardavimui. Be to, kaip atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, automobilis stovi prie pat jo namų, taigi nelogiška paminėtus asmeninius daiktus laikyti nenaudojamame automobilyje, juo labiau, kai jis laikomas neužrakintas. 

Tuo tarpu, teismo posėdžio metu apklaustų pareigūnų V. Š. ir M. B. parodymai, priešingai skundo teiginiams, neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, be to, yra nuoseklūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti ir teismo patikrinti įrodymai. Abu pareigūnai paaiškino, kad J. K. yra ne kartą matę anksčiau Dieveniškėse, V. Š. matė pastarąjį pravažiuojant automobiliu maždaug 5 metrų atstumu ir atpažino, kad tai buvo būtent Apeliantas, persekiojant transporto priemonę, ji iš pareigūnų akiračio dingusi nebuvo, o asmuo, bėgdamas iš automobilio ir nesėkmingai bandydamas jį užrakinti, buvo į pareigūnus atsisukęs. Taigi pareigūnai pažeidėjo asmenybę nustatė ne tik iš automobilyje rastų dokumentų, tačiau ir patys matė, kad už transporto priemonės vairo sėdėjo būtent J. K., kurį pastarieji iš matymo pažinojo. Tuo tarpu apklausti pasienio pareigūnai teismo posėdžio metu buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė nuoseklius parodymus, kurie patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje surinktą medžiagą. Pareigūnai yra nesuinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai objektyvūs, byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, todėl netikėti pareigūnų parodymais teismas neturi pagrindo. Apylinkės teismas liudytojo S. M. parodymus vertino kaip nepatikimus, perteikiančius J. K. gynybinę versiją, tokį vertinimą motyvuotai pagrįsdamas, skundą nagrinėjantis teismas su šiais skundžiamos nutarties argumentais sutinka ir pakartotinai jų neanalizuoja.

Skunde visiškai nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas turėjo analizuoti pareigūnų teisme duotus parodymus, susijusius su tuo, kad jie negalėjo užvesti  automobilio BMW, kodėl apie automobilio sulaikymą nepranešė policijos komisariatui, nepasidomėjo, ar nėra gautas pranešimas apie šio automobilio vagystę bei neiškvietė specialisto pirštų antspaudams nuimti. Pažymėtina, kad pasienio pareigūnų veiksmai su persekiota transporto priemone, pažeidėjui iš jos pasišalinus, neturi jokios įtakos Apelianto padaryto teisės pažeidimo kvalifikavimui. Pareigūnai fiksavo administracinį teisės pažeidimą, o ne nusikalstamos veikos padarymą, iš bylos medžiagos matyti, kad pareigūnai neturėjo pagrindo manyti, kad automobilis gali būti vogtas, taigi neprivalėjo atlikti Apelianto skunde minimų veiksmų, juo labiau, kad automobilyje buvo rasti dokumentai asmens, kuris ir vairavo persekiojamą transporto priemonę. Taip pat pažymėtina, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis ir tik teismo prerogatyva yra spręsti, kada byloje yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadas. Nagrinėjamu atveju, objektyvių duomenų,  leidžiančių daryti išvadą, kad būtent J. K. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, pakako, taigi papildomi veiksmai neturėjo teisinės prasmės.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog J. K. padarytas pažeidimas, numatytas ATPK 130 straipsnio 4 dalyje, yra visiškai įrodytas, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą netenkinti skundo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės vado pavaduotojo, ir šio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r ė:

              palikti 2016-04-07 Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutartį nepakeistą ir J. K. skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja                                                                                                                      Virginija Liudvinavičienė