Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [A-63-1942-08].doc
Bylos nr.: A-63-1942-08
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A63 – 1942/2008

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjai D. M. ,

pareiškėjos atstovui advokatui Kęstučiui Virbickui,

atsakovo atstovui Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėja D. M. (toliau – pareiškėja) skundu (b. l. 3 – 7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-85 (toliau – ir įsakymas).

Pareiškėja nurodė, kad Teisingumo ministras skundžiamu įsakymu nuo 2007 m. spalio 1 d. atleido ją iš antstolio pareigų pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį ir 12 straipsnio 3 dalį, neįgijus Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, ir informavo, kad ji išbraukiama iš Lietuvos antstolių sąrašo. Teigė, kad įsakymu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai bei Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo nuostatos, todėl įsakymas turėtų būti panaikintas. Paaiškino, kad nuo 1985 m. gegužės 12 d. ji dirba antstole. 2002 m. įstojo į Maskvos valstybinį industrinį universitetą. 2002 m. formuojant naują antstolių rezervą, Teisingumo ministerijai pateikė minėtos aukštosios mokyklos pažymą. Pažymėjo, kad 2002 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo ministerijoje išlaikė kvalifikacinius antstolio egzamino testus, todėl tikėjosi, kad, baigusi pasirinktas studijas, atitiks visus įstatyme keliamus reikalavimus ir kad įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą nustatytą laiką. Tik baigusi studijas, t. y. 2007 m., sužinojo, kad jos įgyto išsilavinimo neužtenka ir ji turi dar papildomai laikyti kvalifikacinį egzaminą. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) atliko jos profesinį vertinimą ir kvalifikacijos pripažinimą, kai ji 2002 m. laikė antstolių kvalifikacinį egzaminą ir 2002 m. pateikė pažymą, kad studijuoja Maskvos industriniame universitete. Pabrėžė, kad 2006 m. Teisingumo ministerija ją atestavo, tokiu būdu dar kartą pripažino, kad jos kvalifikacija, jei iki 2007 m. spalio 1 d. baigs Maskvos industrinį universitetą, laikytina tinkama. Nurodė, kad jai nebuvo suteiktas protingas terminas legalizuoti įgytą išsilavinimą. Maskvos industriniame universitete studijas baigė 2007 m. sausio mėnesio pabaigoje, diplomą gavo 2007 m. kovo mėnesį. Studijų kokybės vertinimo centrui diplomą pateikė 2007 m. kovo 28 d. Paaiškino, kad Studijų kokybės vertinimo centras nusprendė, jog jos įgyta kvalifikacija vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus pagrindines studijas, su sąlyga, kad ji išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą. Studijų vertinimas turi būti atliekamas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo dokumentų pateikimo. Diplomas yra vienas iš pateiktinų dokumentų, todėl jos kvalifikacijos vertinimas galėjo būti atliktas tik po trijų mėnesių nuo diplomo gavimo datos, sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo turėjo būti priimtas per mėnesį nuo tos dienos, kai Švietimo ir mokslo ministerija gauna reikiamus dokumentus. Pažymėjo, kad pageidaujama egzamino laikymo data gali būti ne anksčiau kaip po 2 mėnesių nuo Studijų kokybės vertinimo centro pažymos dėl kvalifikacijos įvertinimo gavimo dienos, t. y. kvalifikacinis egzaminas galėjo būti laikomas ne anksčiau kaip po 5 mėnesių nuo diplomo gavimo dienos. Manė, kad galiojanti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje tvarka ir reali pripažinimo proceso eiga nesudarė jai realių galimybių iki 2007 m. spalio 1 d. išlaikyti kvalifikacinį egzaminą, nebuvo realių galimybių iki 2007 m. spalio 1 d. įgyvendinti teisę nesėkmės atveju perlaikyti egzaminą. Pažymėjo, kad Studijų kokybės vertinimo centras 2007 m. rugsėjo 4 d. raštu pakvietė ją laikyti egzaminą 2007 m. spalio 5 d., tačiau vėliau skubos tvarka egzamino laikymas paskirtas 2007 m. rugsėjo 26 d., tačiau egzamino ji neišlaikė. Nurodė, kad nuo 1985 m. buvo įrašyta į antstolių sąrašą, vykdė Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo reikalavimus, pagrįstai tikėjosi, kad jos teisės bus ginamos. Akcentavo, kad tiek Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas, tiek Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas reglamentuoja antstolio įgaliojimų pabaigą. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnyje pateikiamas baigtinis antstolio įgaliojimų pasibaigimo atvejų sąrašas, jame nėra numatyta tokio atleidimo pagrindo, dėl kurio ji buvo atleista, t. y. iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijus Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas laikytinas specialiąja įstatymo norma, reglamentuojančia antstolio įgaliojimų pasibaigimą. Manė, kad nurodytuose įstatymuose yra įtvirtintos viena kitai prieštaraujančios nuostatos, todėl priimtas įsakymas, kuris remiasi tik Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos antstolių įstatymui bei teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principui, yra nepagrįstas ir naikintinas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 36 – 38) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog antstolis atleidžiamas Teisingumo ministro įsakymu. Paaiškino, jog kadangi pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą patvirtinančio dokumento, Teisingumo ministras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti ją iš antstolių, todėl įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Paaiškino, jog esant Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytai pareigai įgyti reikalaujamą išsilavinimą, netaikomi reikalavimai dėl įspėjimo prieš atleidžiant dėl atestavimo ar kitokių procedūrų, kurių būtina laikytis kitais atleidimo iš pareigų atvejais, kadangi pati norma turi įspėjamąją reikšmę. Aplinkybė, kad specialus antstolių atleidimo iš pareigų pagrindas yra nustatytas Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, nėra aplinkybė, dėl kurios šis atleidimo iš pareigų pagrindas negali būti taikomas ar vertintinas kaip prieštaraujantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta išimtis antstoliams dėl Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio nustatyto išsilavinimo reikalavimo taikymo, todėl būtent šiame straipsnyje yra nustatytas specialus išimtinis atleidimo iš antstolių pagrindas. Teigė, kad nėra teisinio pagrindo manyti, jog Teisingumo ministro įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai. Nurodė, kad aplinkybė, jog asmenys turi teisę mokytis kitose šalyse, neatleidžia jų nuo pareigos įvykdyti teisės aktų reikalavimus dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo. Kai asmuo įgyja aukštąjį išsilavinimą užsienio aukštojoje mokykloje, jo įgyta kvalifikacija laikoma atitinkančia kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje, tik Švietimo ir mokslo ministro įsakymu pripažinus užsienyje įgytą kvalifikaciją. Pažymėjo, kad pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė tokio sprendimo, be to, iš skundo turinio matyti, kad toks sprendimas dar nėra priimtas. Pasirinkdama aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėja privalėjo pasidomėti ne tik apie galimybes įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir apie diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrą ir galimybės įgyti reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Pabrėžė, kad teisinio tikrumo principo tikslas yra užtikrinti, jog administracinė priemonė būtų pritaikyta, laikantis galiojančių teisės aktų ir pranešus apie ją suinteresuotam asmeniui. Teigė, kad atleidžiant pareiškėją iš antstolio pareigų, šių reikalavimų buvo laikomasi.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 19 d. sprendimu (b. l. 74 – 79) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 patvirtintų Užsienyje įsigytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų normas, padarė išvadą, kad pagrindiniai dokumentai, įrodantys asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą užsienio aukštojoje mokykloje, ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje. Įvertinęs 2007 m. balandžio 18 d. Studijų kokybės centro pažymą „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ Nr. 14‑211, išduotą pareiškėjai, teismas padarė išvadą, kad tarp pareiškėjos kvalifikacijos ir atitinkamos Lietuvos Respublikoje teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos nustatytas esminis skirtumas, todėl Studijų kokybės vertinimo centras nusprendė pareiškėjos kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtoja išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, teismas nurodė, kad iki Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytos datos (2007 m. spalio 1 d.) pareiškėja nepateikė dokumentų, reikalingų pripažinti, kad ji turi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, t. y. nepateikė Švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuriuo būtų patvirtinta, kad pareiškėjos užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas. Pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d. neįvykdė Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro). Teismas pažymėjo, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, Teisingumo ministras įsakymu nuo 2007 m. spalio 1 d. pagrįstai atleido pareiškėją iš antstolių. Teismas įvertinęs Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad šiame straipsnyje pateiktas antstolių atleidimo iš pareigų pagrindų sąrašas, tuo tarpu Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatytas reikalavimas teismo antstoliams iki 2007 m spalio 1 d. įgyti Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatytą išsilavinimą ir šio reikalavimų neįvykdymo pasekmė – atleidimas iš antstolių. Pažymėjo, kad išdėstytos įstatymų nuostatos nėra konkuruojančios, nes jose yra nustatomi reikalavimai dviems skirtingoms asmenų grupėms: teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, ir antstoliams, kurie pradėjo veiklą įsigaliojus Lietuvos Respublikos antstolių įstatymui bei atitiko visus antstoliams keliamus reikalavimus, taip pat ir išsilavinimo reikalavimą. Teismas padarė išvadą, kad pereinamojo laikotarpio ir teisinių pasekmių jam pasibaigus nustatymas Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme neprieštarauja Lietuvos Respublikos antstolių įstatymui. Įvertinęs Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo, 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatas, teismas pabrėžė, kad teismo antstoliai, įsigaliojus Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymui, žinojo, kad per septynerius metus nuo įstatymo įsigaliojimo jie turi įgyti reikiamą išsilavinimą. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme buvo nustatyta, kad išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Teismas manė, kad atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, septynerių metų terminas laikytinas protingu bei pakankamu terminu nustatytam išsilavinimui, tame tarpe ir pareiškėjai, įgyti. Teismas pažymėjo, jog tai, kad pareiškėja pasirinko užsienio aukštąją mokyklą, 2002 m. įstojo į Maskvos valstybinį industrinį universitetą ir jį baigė, yra jos pačios apsisprendimas. Be to, atkreipė dėmesį, kad, Lietuvos Respublikos teismo antstolių ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo metu galiojo 2000 m. kovo 21 d. Aukštojo mokslo įstatymas, kuriame buvo nustatyta, kad užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Tuo metu galiojusiuose 1999 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1460 patvirtintuose Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo nuostatuose buvo nustatyta užsienio valstybėse suteiktų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo tvarka. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėja jau tuo metu privalėjo žinoti, kad jos Maskvos valstybiniame industriniame universitete įgytas išsilavinimas turės būti pripažintas teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodė, kad esamą situaciją sąlygojo pačios pareiškėjos apsisprendimas ir nesiėmimas visų įmanomų priemonių per įstatymo nustatytą terminą įgyti reikiamą antstolei išsilavinimą. Teigė, kad pareiškėja, žinodama, kada ji baigs užsienio aukštąją mokyklą, kada gaus diplomą, kada turi įgyti reikiamą antstolei išsilavinimą, kad jos išsilavinimui pripažinti reikės atlikti tam tikrą procedūrą, privalėjo atitinkamai veikti, siekdama atlikti tam tikrus veiksmus (pasidomėti procedūra, laiku pasirūpinti reikiamais dokumentais ir pan.), kad iki Lietuvos Respublikos antstolių įstatyme nustatyto termino (2007 m. spalio 1 d.) įgytų reikiamą teisinį išsilavinimą. Nurodė, kad pareiškėjos neveikimas ir iš to kilusios pasekmės negali būti pateisintos teisėtais lūkesčiais, kadangi jokie teisėti lūkesčiai, kad terminas įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą bus pratęstas ir jis bus ilgesnis nei iki 2007 m. spalio 1 d., jokiais teisės aktais pareiškėjai neatsirado. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas pareiškėjos argumentus, kad ji nežinojo, jog reikės atlikti užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo procedūrą, kad jai nebuvo suteiktas protingas terminas įgytam išsilavinimui legalizuoti, kad teisingumo ministro įsakymu, kuriuo ji buvo atleista iš antstolio pareigų 2007 m. spalio 1 d., buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai, atmetė kaip nepagrįstus. Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teismas pasisakė, kad nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių, jog pareiškėjos nurodyti įstatymai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams, pareiškėjos prašymas yra paremtas samprotavimais bei prielaidomis, todėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkino.

 

III.

 

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 83 – 85) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas nesikreipti į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra visiškai nemotyvuotas, be to, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsniu, šiuo klausimu turėjo būti priimta atskira nutartis. Teismas sprendime pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pažeidė procesinės teisės normas, pareiškėja neteko teisės įstatymų nustatyta tvarka apskųsti nutartį dėl atsisakymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą aukštesnės instancijos teismui.

2. Pareiškėja neneigė įstatymų leidėjo diskrecijos nustatyti papildomų reikalavimų antstolio profesijai, tačiau manė, kad įstatymų leidėjas teisės aktuose įtvirtindamas antstolio instituto reformą šia teise pasinaudojo neatsižvelgdamas į kitas Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomas asmens teises, į asmenų lygiateisiškumo bei konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Teismas klaidingai interpretavo teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

3. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, kad teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, jog terminas, iki kurio turėjo būti įgytas išsilavinimas, negalėjo būti nepagrįstai trumpas.

4. Pareiškėja turi konstitucinę teisę laisvai pasirinkti aukštąją mokyklą, tačiau pasinaudojimas šia teise lėmė pareiškėjos diskriminavimą Lietuvoje studijavusių antstolių atžvilgiu, nes formalios ir nuo pareiškėjos valios nepriklausančios užsienio aukštojoje mokykloje įgyto išsilavinimo pripažinimo procedūros faktiškai nebuvo įmanoma atlikti iki 2007 m. spalio 1 d.

5. Teismas neargumentavo, kodėl pareiškėja, siekdama tęsti antstolio veiklą, privalo atlikti akademinį užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą, tarsi siektų toliau studijuoti Lietuvoje, ir nemotyvuotai atmetė pareiškėjos argumentą, kad profesinis pripažinimas buvo atliktas anksčiau.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 95 – 97) prašo apeliacinį skundą     atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato, kad dėl teismo nutarties netenkinti prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą gali būti paduodamas atskirasis skundas, be to, tokio pobūdžio nutartis neužkerta galimybių tolimesnei bylos eigai. Pareiškėjai nėra užkertamas kelias skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. nėra apribota galimybė kreiptis į teismą ir naudotis teismine gynyba.

2. Teismo sprendimas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra sudedamoji baigiamojo teismo akto dalis, jame išdėstyta teismo nuomonė dėl pareiškėjos prašymo ir teismas neprivalo nurodyti, kodėl nesutinka su visais pareiškėjos prašyme nurodytais argumentais.

3. Nagrinėdamas skundą iš esmės teismas pasisakė dėl pareiškėjos prašyme dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išdėstytų visų esminių argumentų, kadangi pagal ginčo pobūdį ir skundo turinį abiejuose dokumentuose argumentai iš esmės sutampa.

4. Esant nustatytai pareigai teisingumo ministrui atleisti antstolį, 2007 m. spalio 1 d. neatitinkantį Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo, negalėjo atsirasti teisėti ir pagrįsti pareiškėjos lūkesčiai, kad ji nebus atleista, jeigu ši sąlyga nebus tinkamai įgyvendinta. Pasirenkant aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėja privalėjo pasidomėti ne tik dėl galimybės įgyti reikalaujamą išsilavinimą, bet ir dėl diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir galimybės įgyti reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančius dokumentus įstatymo nustatytu terminu. 

5. Nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad vykdant teismo antstolių kontorų reformą antstoliams turėjo būti nustatomos tokios pat garantijos kaip ir valstybės tarnautojams, kadangi valstybės tarnautojų ir antstolių paskirtis, funkcijos, statusas, kiekis ir veiklos pagrindai iš esmės skiriasi. Todėl objektyviai pateisinama situacija, kai skirtingų kategorijų asmenims nustatomas nevienodas pereinamasis periodas išsilavinimui įgyti bei apie tai antstoliai informuojami prieš pradėdami vykdyti valstybės įgalioto asmens funkcijas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-85, kuriuo pareiškėja, remiantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleista iš antstolių ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.

Pareiškėja teigia, kad teismo antstolio (vėliau – antstolio) pareigas eina nuo 1985 m, o nuo 2003 m. sausio 3 d. pareiškėja buvo įrašyta į Lietuvos antstolių sąrašą. Byloje nustatyta, kad 2006 m. gegužės 25 d. pareiškėja buvo atestuota su sąlyga, kad iki 2006 m. gruodžio 31 d. ji pateiks informaciją apie teisės studijų eigą, įrodančią, kad antstoliui nustatytas išsilavinimas pagrįstai gali būti įgytas iki 2007 m. spalio 1 d. (b. l. 42 – 43).

Teismo antstolių įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 7 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais, turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, o to paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008 konstatavo, jog, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau – antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1994 2 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada yra aktuali ir nagrinėjamoje byloje.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2002 m. įstojo į Maskvos valstybinį industrinį universitetą (b. l. 9, 50), 2006 m. gruodžio 20 d. ji informavo Teisingumo ministeriją, jog ji studijuoja Maskvos valstybiniame industriniame universitete (b. l. 46 – 48). Šio universiteto baigimo diplomas pareiškėjai buvo išduotas 2007 kovo 6 d. (b. l. 13 – 16), jos kvalifikacija 2007 m. balandžio 18 d. įvertinta Studijų kokybės vertinimo centre kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtoja išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą Studijų kokybės vertinimo centre (b. l. 10 – 11). Pareiškėja kreipėsi į Studijų kokybės vertinimo centrą su prašymu laikyti teisės kvalifikacinį egzaminą 2007 m. birželio 5 d., tačiau pareiškėja 2007 m. rugsėjo 26 d. kvalifikacinio egzamino neišlaikė. Pažymėtina, kad į bylą pateikti dokumentai patvirtina, jog 2008 m. gegužės 30 d. ji kvalifikacinį egzaminą perlaikė (b. l. 101 – 102), o 2008 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras įsakymu Nr. ISAK-1919 pripažino pareiškėjos Maskvos valstybiniame industriniame universitete 2007 metais įgytą teisės bakalauro laipsnį atitinkanti kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas (b. l. 100).

Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja per numatytą terminą, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d., baigė studijas, pateikė studijų baigimo dokumentus Lietuvos Respublikoje įgaliotai institucijai, įgalintai vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją, šioje institucijoje buvo atitinkamai įvertinta. Pareiškėja nustatytu terminu neišlaikė kvalifikacinio egzamino, tačiau Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus 2005 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1-55 (Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus 2007 m. rugsėjo 18 d. įsakymo Nr. 1-132 redakcija) patvirtinto Kvalifikacinių egzaminų asmenims, siekiantiems užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, ar aukštojo mokslo kvalifikacijų akademinio pripažinimo Lietuvoje, organizavimo tvarkos aprašo 62 punkte nustatyta, kad pareiškėjas, neišlaikęs kvalifikacinio egzamino, turi teisę vieną kartą kvalifikacinį egzaminą laikyti pakartotinai ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo kvalifikacinio egzamino ankstesniojo laikymo Centre dienos. Atsižvelgus į šį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėja iki nustatyto termino pabaigos, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d. atliko visus nuo jos valios priklausančius veiksmus, siekiant gauti atitinkamą išsilavinimą patvirtinančius dokumentus, o aplinkybė, kad pareiškėja tik 2008 m. gegužės 30 d. išlaikė kvalifikacinį egzaminą ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras 2008 m. birželio 28 d. priėmė įsakymą „Dėl aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo“, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais nevertintina kaip pagrindas pripažinti, jog pareiškėja iki įstatymo nustatyto termino neįgijo reikiamo išsilavinimo bei nepateikė jo išsilavinimą patvirtinančių dokumentų.

Atsakovo argumentai dėl pareiškėjos galimybės anksčiau išlaikyti kvalifikacinį egzaminą, dėl pareiškėjos kaltės ir nepakankamo apdairumo praleidžiant išsilavinimo įgijimą patvirtinančių dokumentų terminą, atmetami kaip nepagrįsti. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja nuo savo valios priklausančius veiksmus atliko nustatytu terminu, nors kvalifikacinio egzamino 2007 m. rugsėjo 26 d. neišlaikė, jį perlaikė 2008 m. gegužės 30 d. ir 2008 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras įsakymu Nr. ISAK‑1919 pripažino pareiškėjos Maskvos valstybiniame industriniame universitete 2007 metais įgytą teisės bakalauro laipsnį atitinkanti kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas.

Atsižvelgusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d. neįvykdė Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro) ir teisingumo ministras įsakymu nuo 2007 m. spalio 1 d. pagrįstai atleido pareiškėją iš antstolių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinimas ir priimamas naujas sprendimas.

Pažymėtina, kad pareiškėja teigė, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą skundžiamame sprendime, pažeidė pareiškėjos procesinę teisę paduoti atskirąjį skundą bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnį.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnis numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato galimybės paduoti atskirąjį skundą, jeigu yra atmetamas proceso šalies prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Tokio prašymo atmetimas taip pat neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog buvo pažeista jos procesinė teisė nagrinėjamu klausimu paduoti atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas dėl jos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą privalėjo priimti nutartį, juo labiau – kad dėl to buvo pažeistos jos procesinės teisės. Kaip jau buvo konstatuota, dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties ji nebūtų galėjusi paduoti atskirojo skundo. Tuo tarpu apeliacinio skundo pagalba pareiškėja galėjo apskųsti ir tą dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje buvo pasisakyta dėl jos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Pareiškėja prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Teismo antstolių įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių normų konstitucingumo iš esmės grindžia tuo, jog jose nebuvo numatytos išimtys, suteikiančios teisę atitinkamai valdymo institucijai dėl objektyviai pateisinamų priežasčių (nėštumo, vaiko priežiūros, sunkios ligos ir pan.) pratęsti nustatytą 7 metų pereinamojo laikotarpio terminą, pereinamasis laikotarpis turėjo baigtis 2007 m. lapkričio 1 d., o jis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme buvo vienu mėnesiu sutrumpintas, pareinamasis laikotarpis buvo nepakankamas, kad asmenys, tuo pačiu metu dirbantys specifinį darbą, galėtų įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, be to, reikalavimas dėl tokio išsilavinimo buvo įtvirtintas tik 2000 m.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi iš principo antstolis vykdo valstybės jam deleguotas funkcijas. Dėl šios priežasties valstybė, atstovaujama įstatymų leidėjo, nustatydama antstolio statusą bei tam tikrus reikalavimus tokiam statusui įgyti, turi diskrecijos teisę.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti ir atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-85 panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                             Roma Sabina Alimienė

 

                                                                                                          Anatolijus Baranovas

 

                                                                                                          Stasys Gagys