Civilinė byla Nr. 2-1160-302/2015
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00210-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugpjūčio 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarties, kuria patenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-1719-173/2015 pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės „Aušra“ ieškinį atsakovams V. D., G. V., A. Č., G. L. dėl žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
Ieškovas BAB „Aušra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. D., G. V., A. Č., G. L., kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų 221 869,95 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neviršijant ieškinio sumos areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose ar pas kitus asmenis. Nurodė, kad teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos, nes didelė ieškinio suma savaime didina būsimo tesimo sprendimo neįvykdymo riziką. Teigė, kad atsakovai, siekdami išvengti teismo sprendimo vykdymo, gali imtis priemonių perleisti turtą tretiesiems asmenims, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra būtina.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2015-03-18 nutartimi patenkino ieškovo BAB „Aušra“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jo reikalavimo užtikrinimui areštavo atsakovų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bendrai 221 869,95 Eur sumai, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Turto nesant ar esant nepakankamai, teismas nurodė trūkstamai sumai areštuoti atsakovų pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie atsakovų turimą turtą, todėl sprendė, jog prašoma priteisti pinigų suma jiems yra didelė ir objektyviai padidinanti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas konstatavo, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė G. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015-03-18 nutartį kaip nepagrįstą. Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ieškovas savo reikalavimą grindžia tuo, kad 2014-01-12 pirmasis BAB „Aušra“ kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą bei įpareigojo administratorių atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), pateikiant pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, siekiant žalos atlyginimo iš buvusių bendrovės valdymo organų. Tačiau ji (atsakovė), kaip bendrovės kreditorė, nėra nei apie tokius sprendimus girdėjusi, nei dalyvavusi juos priimant, todėl, anot apeliantės, akivaizdu, kad bankroto administratorius piktnaudžiauja savo teisėmis, nes nepridėjo minėto kreditorių susirinkimo protokolo bei nepateikė jokios informacijos apie susirinkimą, kad galėtų pradėti nepagrįstus bylinėjimusis.
2. Ieškovas teigia, kad atsakovai neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nes, anot jo, bendrovė buvo nemoki ir jie turėjo inicijuoti bankroto bylą, tačiau šis administratoriaus teiginys prieštarauja elementariai logikai, Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatoms bei teismų praktikai, kurioje pasisakoma, jog sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla turi būti keliam tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo. Anot apeliantės, kreipimasis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, siekiant išgelbėti verslo subjektą nuo bankroto, negali būti traktuojamas tyčinio bankroto požymiu ar žalos bendrovei padarymu.
3. Ieškovas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu remiasi vien bendrovės pastatų pardavimu 2009 m. UAB koncernui „Achemos grupė“ už mažesnę nei nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė kainą, tačiau UAB koncernas „Achemos grupė“ teikė dideles paskolas bendrovei iki 2009 m., o krizės laikotarpiu įsigijo pastatus iš AB „Aušra“. Nėra suprantama, kodėl ieškovas neteikia įrodymų dėl nekilnojamojo turto bei neprašo į bylą įtraukti suinteresuotų asmenų – UAB koncerno „Achemos grupė“ bei tuo metu valdybos nariais buvusių asmenų.
4. Ieškovas pateikia nelogišką prašomos priteisti žalos apskaičiavimą – iš patvirtintų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų atima 2012 m. buvusius kreditorinius įsipareigojimus. Jei ieškovas naudojasi tokia skaičiavimo metodika, kyla klausimas, kodėl jis nesiremia gero mokumo balansų duomenimis, kuomet įsipareigojimų bendrovė neturėjo. Ieškovas taip pat neįvertina turto pardavimo kainos ir debitorinių įsiskolinimų atgavimo galimybių, kai tuo tarpu pardavus turtą bei atlikus debitorinių skolų išieškojimą būtų galima padengti visų bendrovės kreditorių reikalavimus.
Atsakovas BAB „Aušra“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2015-03-18 nutartį. Nurodo šiuos atsiliepimo skundui argumentus:
1. Apeliantės argumentai dėl bankroto administratoriaus neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų pradėjus teisminį ginčą prieš ją ir kitus atsakovus yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Teisę kreiptis į teismą garantuoja CPK 5 straipsnio 1 dalis, taip pat ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalies 8 punktas, 5 dalies 20 punktas.
2. Skundo argumentai, susiję su ĮBĮ 8 straipsnyje nustatytos pareigos nevykdymu bei restruktūrizavimo proceso tikslais ir ypatumais, bendrovės sandoriais, sudarytais su UAB koncernu „Achemos grupė“, neturi sąsajos su skundžiamos teismo nutarties teisėtumu bei pagrįstumu.
3. Skunde apeliantė įrodinėja ieškinio nepagrįstumą, t. y. tas aplinkybes, kurios nėra atskirojo skundo faktinis pagrindas ir dalykas, todėl skundo argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo neįrodo būtinumo naikinti skundžiamą teismo nutartį.
Atsakovė G. L. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo klausimą dėl skundo tenkinimo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Apeliantės teigimu, ieškinys jos ir kitų atsakovų atžvilgiu akivaizdžiai nepagrįstas. Tokią poziciją apeliantė grindžia argumentais dėl bankroto administratoriaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pareiškiant ginčo reikalavimą, dėl atsakovų veiksmų siekiant išsaugoti AB „Aušra“ mokumą, dėl administratoriaus pareiškimo pripažinti AB „Aušra“ bankrotą tyčiniu nepagrįstumo, taip pat dėl nepagrįsto prašomos priteisti žalos apskaičiavimo būdo.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti skundo argumentai, susiję pareikšto reikalavimo pagrįstumu, paprastai priskiriami argumentams dėl bylos esmės ir sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nėra aktualūs. Dėl šių argumentų iš esmės pasisakys teismas, išnagrinėjęs bylą ir priimdamas joje sprendimą. Šioje civilinio proceso stadijoje, kai sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinant, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-05-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015). Spręsdamas dėl poreikio atsakovui taikyti atitinkamus laikinus apribojimus ir draudimus, iki ginčas bus išnagrinėtas iš esmės, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ar juos patvirtinančių įrodymų. Pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-31 nutartis c. b. Nr. 2-2476/2013).
Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius ieškiniu pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo buvusiems bankrutavusios bendrovės valdymo organo – valdybos nariams tuo pagrindu, kad pastarieji, bendrovei esant nemokiai, savalaikiai nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos AB „Aušra“ iškėlimo. Ieškovo BAB „Aušra“ ieškininiame pareiškime išdėstyti teisiniai bei faktiniai argumentai juos vertinant preliminariai (lot. „prima facie“) nesuteikia pagrindo išvadai, jog pareikštas reikalavimas, grindžiamas ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies, CK 2.87 straipsnio 7 dalies, 6.245-249 bei 6. 279 straipsnių nuostatomis, aktualioje teisminėje praktikoje suformuluotais išaiškinimais bei nurodymais, yra akivaizdžiai nepagrįsti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Tuo tarpu nurodyti apelianto skundo argumentai, susiję su tuo, kad ieškinys pagal bylos faktines aplinkybes atsakovų atžvilgiu nepagrįstas, nesuponuoja kitokio laikinųjų apsaugos priemonių klausimo išnagrinėjimo, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nėra pateikusi įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovo reikalaujama iš jos solidariai su kitais atsakovais priteisti 221 869,95 Eur suma pati savaime nėra didelė ir negali sukelti grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti, nors šių faktų įrodinėjimo našta tenka būtent atsakovams (CPK 178 str.; Lietuvos apeliacinio teismo 2014-05-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-879/2014). Taigi nagrinėjamu atveju nepaneigta ir kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga (CPK 144 str. 1 d.).
Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos, panaikinamos (CPK 148 str.). Proceso šalis, pasikeitus aplinkybėms, bet kada gali kreiptis į teismą su prašymu pakeisti ar panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, o taip pat prašyti taikyti nuostolių užtikrinimą (CPK 146 str.).
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra nei faktinių, nei teisinių prielaidų, todėl atskirasis skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Romualda Janovičienė