Civilinė byla Nr. e2A-1202-1092/2021

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-00762-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.5.8; 3.2.4.11

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

       N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

       2021 m. gruodžio 16 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mariaus Dobrovolskio ir Mildos Skersienės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gineda ES“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gineda ES“ ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Gineda ES“ (toliau – ir ieškovė, darbdavys) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. K. (toliau – ir atsakovas, darbuotojas) 2 146,50 Eur turtinės žalos atlyginimo, 5 procentus metinių procesinių palūkanų ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji yra transporto ir logistikos paslaugų įmonė, kuri užsiima lengvųjų automobilių pervežimu tarptautiniais maršrutais. Atsakovas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. dirbo ieškovės įmonėje automobilvežio vairuotoju-ekspeditoriumi. Ieškovė 2018 m. kovo 2 d. įsakymu pavedė atsakovui įmonės autovežiu „Volvo FM“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pervežti krovinius (automobilius) maršrutu Belgija–Prancūzija–Belgija. Atsakovas prieš pradėdamas vykdyti darbines funkcijas buvo pasirašytinai supažindintas su vairuotojo-ekspeditoriaus pareigine instrukcija (toliau – Instrukcija), kurios 20 punkte įtvirtinta atsakovo atsakomybė už savalaikį pavestų užduočių vykdymą, 20.5 punkte – vairuotojo pareiga saugiai tvirtinti krovinius ir užtikrinti saugų krovinio vežimą visą kelionės laiką, o 23 punkte – kad vairuotojo padaryta žala išieškoma įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas turėjo paimti keletą automobilių iš Antverpeno uosto ir pristatyti gavėjams. Automobilių pasikrovimo metu jokie pažeidimai nebuvo užfiksuoti, tačiau jau pristačius gavėjams, 2018 m. kovo 21 d. Tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje (CMR) 0001691 užfiksuoti krovinio pažeidimai, t. y. į išsikrovimo vietą krovinys pristatytas su apgadinimais – transporto priemonei 019683 subraižytas priekinis buferis. Šią faktinę aplinkybę atsakovas pripažino ir CMR važtaraštyje patvirtino savo parašu. Dėl šios žalos atlyginimo ieškovė 2018 m. gegužės 11 d. gavo žalos dokumentą Nr. PZ834, kuriuo buvo reikalaujama atlyginti 262,50 Eur žalą. Ją ieškovė sumokėjo. Tos pačios komandiruotės metu 2018 m. balandžio 10 d. žalos aktu fiksuotas kito gabento krovinio apgadinimas – automobilio „Fiat 500X“ ratlankio subraižymas ir oksidacija. Šį pažeidimą atsakovas taip pat pripažinęs ir parašu patvirtinęs važtaraštyje. Dėl šios žalos ieškovė 2018 m. balandžio 16 d. gavo 946,30 Eur pretenziją, kurią ieškovė atlygino. Tos pačios komandiruotės metu atsakovas apgadino ieškovei priklausančią transporto priemonę „Volvo FM“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) t. y. sulaužė galinį automobilvežio žibintą. Pagal                             2018 m. balandžio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą DTSB1804086 už galinio žibinto keitimą ir remonto darbus ieškovė sumokėjo 171,90 Eur. Be to, buvo gautas 2018 m. balandžio 9 d. žalos dokumentas Nr. PZ925 dėl 765,80 Eur. Gavėjas „Marci Group“ pretenzijoje nurodė, kad žala padaryta už 765,80 Eur – taip pat ratlankio oksidacija su įbrėžimu. Atsakovas, sugrįžęs iš reiso, darbe nepasirodė, todėl atsakovui buvo fiksuojamos pravaikštos, o direktoriaus                              2018 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 20180522-1 už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą atsakovas atleistas. Iš viso ieškovei atsakovas padarė 2 146,50 Eur žalą. Dėl žalos padarymo atsakingas atsakovas, nes jis įsipareigojo vykdyti darbinius įsipareigojimus pagal ieškovės nustatytą tvarką, Instrukciją, darbo tvarkos taisykles ir kita. Atsakovas elgėsi neapdairiai, neatsakingai ir aplaidžiai, tai prilygsta tyčiniams veiksmams. Vežėjo civilinė atsakomybė buvo apdrausta ADB „Gjensidige“, tačiau draudimo kompanija žalos neatlygino, kadangi sutartyje numatyta draudimo išskaita (1 500 Eur frančizė) buvo didesnė už kiekvieno įvykio žalos dydį. Ieškovės automobilvežis kasko draudimu draustas nebuvo, tai žala už žibinto apgadinimą netgi negalėjo būti atlyginama.

3.       Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su ieškovės ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jau nagrinėta civilinė byla tuo pačiu pagrindu, dėl to paties dalyko Marijampolės apylinkės teisme (civilinėje bylos Nr. 2-161-374/2019). Ieškinys teisme ir ieškinys Darbo ginčų komisijoje (toliau – ir DGK) pateiktas kaip kerštas už tai, kad DGK priteisė atsakovui pinigines išmokas. 2018 m. nagrinėjant darbo ginčus DGK tarp jo ir ieškovės ginčo dėl nuostolių darbdavys nekėlė, o tai reiškia, kad nuostolių nebuvo ir nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Marijampolės apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškovės UAB „Gineda ES“ ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui A. K. iš ieškovės 150 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:

4.1.                      Teismas nustatė, kad Instrukcijos 20.5 ir 20.6 punktuose įtvirtinta, kad vairuotojas- ekspeditorius atsako už saugų krovinių tvirtinimą ir saugų krovinio vežimą visą kelionės laiką, savalaikį ir kokybišką krovinio pristatymą adresatui. 

4.2.                      A. K. nuosekliai aiškino, jog tris lengvuosius automobilius į automobilvežį pasikrovė Antverpeno jūrų uoste. Automobiliai buvo atplukdyti jūra, stipriai apdulkėję. Jis neturėjo specialių priemonių ir jokių galimybių įbrėžimams ar nežymiam  buferio įbrėžimui bei ratlankių oksidacijai (rūdims) pastebėti. Pasikrovimo metu automobilių valyti skuduru ar kitaip juos liesti negalima. Automobilius apėjo, apžiūrėjo vizualiai, pašvietė prožektoriumi po apačia, tačiau šių defektų nepastebėjo. Darbdavys jo nebuvo aprūpinęs jokiomis specialiomis priemonėmis, išskyrus prožektorių. Oksidacija yra ratlankių rūdijimas, tai ilgalaikis procesas, sąlygotas drėgmės, todėl vairuotojas per keletą dienų perveždamas automobilius iš pasikrovimo vietos į pristatymo vietą tokių pažeidimų padaryti negalėjo. Jis galėjo tik pasikrovimo metu jų nepastebėti.

4.3.                      Teismas konstatavo, jog pagal Instrukciją vairuotojas neturėjo pareigos atlikti klientų pasikraunamų automobilių defektų diagnostikos, jis nebuvo aprūpintas tam tinkama įranga, nebuvo nurodyta, kaip darbuotojui elgtis pasikraunant automobilį, kaip nustatinėti krovinio defektus ar trūkumus, ką daryti tokiu atveju, jei juos pastebėjo ar jam nebuvo leidžiama juos tinkamai apžiūrėti, kur kreiptis ir pan. Tarp Instrukcijoje darbuotojui keliamų reikalavimų taip pat nėra kvalifikacinių reikalavimų vairuotojui sugebėti atlikti krovinio (ne transporto priemonės, kurią valdo) gedimų ar defektų diagnostiką ir pan. Todėl darbdaviui neparengus ir nesupažindinus darbuotojo su pareigybės aprašymu žalos atsiradimo atveju, neįtraukus instrukcijų, kaip patikrinti krovinį ir diagnozuoti jo defektus, kaip elgtis pastebėjus defektus ir pan., neaprūpinus darbuotojo tam reikiamomis priemonėmis, jis neturi teisės reikalauti atlyginti žalą remiantis minėtais lokaliniais teisės aktais.

4.4.                      Teismo vertinimu, vairuotojas nepažeidė Instrukcijos 20.5 punkto, jis saugiai pervežė krovinius, tačiau nepastebėjo ar negalėjo pastebėti jų defektų pasikrovimo metu (oksidacijos ir įbrėžimų), kurie, tikėtina, jau egzistavo jų saugojimo aikštelėje ir atsirado ilgą laiką transportuojant jūra.

4.5.                      Teismas pažymėjo, jog žala automobilvežiui „Volvo FM“ užfiksuota iš nenustatyto asmens –  M. – vairuotojo  telefonu atsiųstos fotonuotraukos. Todėl neaišku, ar, užfiksavus žalą, automobilvežį jau vairavo kitas vairuotojas, nežinoma nei nuotraukos padarymo vieta, nei laikas, užfiksuojant žalos padarymo atvejį nebuvo pakviestas dalyvauti pats atsakovas, žala tinkamai neįforminta, į bylą pateiktos nuotraukos yra neinformatyvios, neaišku, kokio automobilio žibintai buvo fotografuojami.

4.6.                      Visais žalos padarymo atvejais ieškovė neatliko jokių tyrimų dėl minėtų automobilių apgadinimo aplinkybių, tiesiog preziumavo vairuotojo kaltę dėl žalos, kurios nepadengė draudimo bendrovė.

4.7.                      Kadangi ieškovė užsiima padidintos rizikos verslu, kurio metu naudojami padidinto pavojaus šaltiniai, todėl žalos atsiradimas yra neatsiejamas nuo vykdomos veiklos, dėl to ieškovė turėjo imtis visų būtinų priemonių, kuriomis užtikrintų transportuojamo turto apsaugą. Kad kiltų kuo mažiau rizikos ieškovė, būdama atsakovo darbdaviu, galėjo apdrausti atsakovo kaip vairuotojo civilinę atsakomybę tiek prieš darbdavį, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu, tokia galimybė numatyta ir Darbo kodekse. Be to, darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti (atlyginti) tretiesiems asmenims darbuotojo veiksmais padarytos žalos dalį be regreso teisės į darbuotoją.

4.8.                      Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, šiuo atveju darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti savo darbuotojo veiksmais padarytos žalos dalį be regreso teisės į darbuotoją. Todėl ieškovei neapdraudus vairuotojo civilinės atsakomybės su mažesne išskaita (frančize), nuostolių atlyginimas tenka pačiam darbdaviui. Tokį procesinį sprendimą padiktuoja teisingumo, proporcingumo principai ir realus, bet ne formalus požiūris į faktines žalos atsiradimo aplinkybes.

4.9.                      Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, taip pat konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad dėl jai padarytos turtinės žalos yra kaltas atsakovas, kad žalą padarė atsakovas tyčia ar dėl didelio neatsargumo. Todėl teismas ieškovės ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo atmetė kaip neįrodytą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

5.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gineda ES“ prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

5.1.                      Teismas klaidingai taikė kasacinio teismo praktiką, nuspręsdamas dėl darbdavio pareigos prisiimti savo darbuotojų veiksmais padarytą žalą. Teismo nurodytoje kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad darbdavys turi prisiimti tik tam tikrą rizikos ir darbuotojų padarytos žalos dalį. Kokia tos rizikos ir žalos apimtis, konkrečiu atveju turi būti nustatoma teismo, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdi, pavojingumą ir atitinkamai potencialios žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos laipsnį, darbuotojui pavestų vykdyti darbo funkcijų pobūdį, darbuotojo veiksmų, kuriais tretiesiems asmenims padaryta žala, atitiktį pavestoms vykdyti darbo funkcijoms ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Teismas, išvis nevertindamas, kokia dalis rizikos ir žalos teko darbdaviui, nusprendė, jog visa rizika ir žala dėl darbuotojo veiksmų tenka išskirtinai darbdaviui. Kitaip tariant, teismas nustatė, kad darbuotojas išvis neturi jokių pareigų darbo santykiuose ir nėra atsakingas už savo tinkamą pareigų vykdymą.

5.2.                      Ieškovės pareiginės Instrukcijos 15.16 punkte nustatyta, kad vykdydamas savo funkcijas vairuotojas-ekspeditorius registruoja, priima, laiko ir išduoda materialines vertybes: tikrina, ar pristatomos materialinės vertybės atitinka kokybės reikalavimus, ar sukomplektuotos. Instrukcijos 14 punkte yra nustatytos vairuotojo-ekspeditoriaus pareigos, tarp kurių – organizuoti ir kontroliuoti prekių priėmimą ir išdavimą (14.4 punktas) ir vykdyti materialinių vertybių priėmimo–išdavimo apskaitą (14.7 punktas). Taigi darbuotojui tenka nemažai pareigų, susijusių su jo tinkamu darbo santykių vykdymu.

5.3.                      Teismo išvados dėl išskirtinai darbdavio prisiimamos rizikos dėl darbuotojų veiksmais padarytos žalos atsiradimo yra nesuderinamos ir su Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) X skyriaus nuostatomis. Ieškovės reikalaujamai atlyginti žalai neviršijant atsakovo 3 vidutinių darbo užmokesčių, atsakovui tenka pareiga atlyginti visą padarytą turtinę žalą.

5.4.                      Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė dėjo visas įmanomas pastangas apsidrausti savo veiklą nuo galimų rizikų. Vien tai, kad darbuotojo padaryta žala yra mažesnė nei savarankiško draudimo išskaita, tai nereiškia, kad tokią žalą visa apimtimi turi prisiimti darbdavys be jokios regreso teisės į darbuotoją.

5.5.                      2018 m. kovo 21 d. Tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje (CMR) 0001691 užfiksuotas krovinio – transporto priemonės Nr. 019683 apgadinimas – subraižytas priekinis buferis. Atsakovas pats pasirašė šį CMR, taigi apgadinimo faktą pripažindamas. Tokią žalą pripažino ir teismas, tačiau abstrakčiai nurodė, jog defektai yra mažareikšmiai ir šio epizodo žalos suma nėra didelė. Tačiau įstatymuose nenustatyta, iki kokios sumos dydžio darbdavys neturi teisės reikšti reikalavimo darbuotojui dėl žalos atlyginimo. Teismas nevertino, kad būtent atsakovas vieno reiso metu apgadino net 3 krovinius, dėl to ieškovė klientams turėjo atlyginti 1 974,64 Eur žalą.

5.6.                      Atsakovas priimdamas krovinį nepažymėjo jokių transporto priemonės Nr. 019683 apgadinimų, nors pats apgadinimo pobūdis yra mechaninis, gerai matomoje vietoje. Tai neabejotinai patvirtina, jog apgadinimas buvo padarytas jau paties atsakovo veiksmais.

5.7.                      Atsakovui transportuojant krovinį, buvo apgadintas transporto priemonės Nr. JT164231 ratlankis, dėl to atsirado oksidacija. Šiuo atveju teismas savarankiškai padarė ekspertinio tyrimo reikalaujančias išvadas, kad oksidacija ant automobilio ratlankio negalėjo atsirasti per laikotarpį nuo atsakovo prekių pasikrovimo iki transportavimo į pristatymo vietą. Tokios teismo išvados yra visiškai nepagrįstos ir neteisėtos. Atsakovas priimdamas krovinį nepažymėjo jokių jo apgadinimų, o tuo labiau oksidacijos. Tokie automobilio trūkumai buvo nustatyti tik krovinio pristatymo momentu. Šios aplinkybės patvirtino, jog apgadinimas (trūkumai) atsirado jau po to, kai atsakovas perėmė krovinį.

5.8.                      Atsakovui transportuojant krovinį, buvo subraižytas transporto priemonės Nr. JT163873 dešinysis ratlankis bei atsidaro oksidacija. Teismas ir šiuo atveju nustatė, kad oksidacija nėra atsakovo veiksmų pasekmė, nes, teismo ekspertiniu vertinimu, oksidacija ant ratlankio negali atsirasti per kelias dienas. Vis dėlto teismas nepaaiškino, kodėl mano, kad oksidacija turėjo įvykti iki atsakovui perimant krovinį, jeigu jis pats priėmimo momentu tokių trūkumų nefiksavo.

5.9.                      Tos pačios komandiruotės metu atsakovas apgadino jam patikėtą transporto priemonę „Volvo FM“. Teismas atmetė ir šį ieškovės reikalavimą atlyginti žalą, nurodydamas, kad žala užfiksuota nenustatyto asmens telefonu atsiųstomis fotonuotraukomis, nežinoma nuotraukų padarymo vieta ir laikas, nuotraukos neinformatyvios, o darbdavys neatliko tyrimo dėl automobilio apgadinimo aplinkybių. Tačiau teismas išvis nevertino atsakovo elgesio visų žalos epizodų kontekste. Nėra aišku, kaip ieškovė turėjo atlikti žalos tyrimą, kai atsakovas piktybiškai nuo pat grįžimo iš komandiruotės darbe nepasirodė. Ieškovės darbuotojams užfiksavus atsakovo paliktai transporto priemonei padarytą žalą, ji buvo sutaisyta ir vėl eksploatuojama. Nei ieškovė, nei jos darbuotojai nesitikėjo, kad ginčas su atsakovu gali tęstis teisme, todėl žalos fiksavimui nebuvo iškviestas specialistas. Vis dėlto padarytos nuotraukos patvirtina transporto priemonės apgadinimą.

5.10.                      Priešingai nei nustatė teismas, atsakovo pareiginėje Instrukcijoje yra nustatyti visi su pareigomis tiesiogiai susiję kvalifikaciniai reikalavimai. Instrukcijos 10 punkte yra nustatyti žinių reikalavimai, kurie apima: krovinių ekspedijavimo pagrindus, krovos organizavimo reikalavimus, dokumentų pildymo tvarką ir reikalavimus, su savo tiesioginiu darbu susijusius darbo kokybės reikalavimus, bendrovės darbo specifiką, darbo metu naudojamas priemones, darbo tvarkos reikalavimus. Taigi darbuotojo pareiginėje Instrukcijoje aiškiai numatyti specifiniai krovinių ekspedijavimo žinių reikalavimai. Instrukcijos 14 punkte yra nustatytos vairuotojo-ekspeditoriaus pareigos, tarp kurių yra nustatytos pareigos organizuoti ir kontroliuoti prekių priėmimą ir išdavimą ir vykdyti materialinių vertybių priėmimo–išdavimo apskaitą. Instrukcijos 15.16 punkte nustatyta, kad vykdydamas savo funkcijas vairuotojas-ekspeditorius registruoja, priima, laiko ir išduoda materialines vertybes: tikrina, ar pristatomos materialinės vertybės atitinka kokybės reikalavimus, ar sukomplektuotos. Tuo tarpu Instrukcijos 20 punkte nurodyta, jog vairuotojas ekspeditorius atsako už saugų tvirtinimą krovinių ir užtikrinimą saugų krovinio vežimą visą kelionės laiką, savalaikį ir kokybišką krovinio pristatymą adresatui, darbo drausmės pažeidimus, darbo pareigų pažeidimus. Priešingai nei nustatė teismas, atsakovui teko pareigos žinoti krovinių ekspedijavimo pagrindus, apžiūrėti, ar pristatomos bei jam perduodamos materialinės vertybės atitinka kokybės reikalavimus, mokėti tinkamai pildyti ekspedijavimo veiklai privalomus dokumentus, kaip CMR. Teismo išvados, jog darbuotojui nebuvo numatyta ir aišku, kaip elgtis pastebėjus krovinio defektus, yra visiškai nelogiškos ir nesuderinamos su ekspedijavimo veikla bei vairuotojo-ekspeditoriaus pareigomis.

5.11.                      Atsakovui neteko pareiga atlikti krovinio diagnostiką, o tik išorinę apžiūrą, tam jam buvo reikalingos minimalios priemonės ir įgūdžiai. Visi krovinio trūkumai yra išoriniai, vizualiniai. Teismas nenurodė, kuriam iš šių mechaninių trūkumų, jo nuomone, reikėjo diagnostikos ar specialiosios įrangos. Taip pat nėra aišku, kokios specialiosios įrangos reikia, siekiant pamatyti apibraižymus, oksidaciją ar sulaužymus.

5.12.                      Nei teismas, nei atsakovas byloje nepaaiškino, kodėl tokius trūkumus vizualiai apžiūrėjęs krovinį atsakovas negalėjo užfiksuoti krovinio priėmimo metu (jei tokie trūkumai egzistavo), tačiau jau krovinio pristatymo momentu pats atsakovas CMR pripažino krovinio trūkumus ir juos galėjo vizualiai pamatyti be jokios specialios įrangos.

5.13.                      Nagrinėju atveju susiklostė išskirtinė situacija, kai ginčas dėl tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas du kartus. Vis dėlto tik dėl formalių priežasčių išnagrinėjus ginčą antrą kartą, teismas priėmė visiškai kitą sprendimą, nei buvo priimtas ginčą išsprendus pirmąjį kartą.

5.14.                      Marijampolės apylinkės teismas 2019 m. kovo 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir priteisė žalos atlyginimą iš atsakovo. Teismas nustatė, kad atsakovas elgėsi aplaidžiai, neapdairiai, apgadino vežamą krovinį ir automobilvežį, o ieškovė dėl atsakovo elgesio patyrė nuostolius, todėl įgijo teisę reikalauti atlyginimo iš asmens, dėl kurio veiksmų buvo padaryta žala. Atsakovui pareiškus apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismas        2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas konstatavo, kad ieškovė iki kreipimosi į teismą su ieškiniu nebuvo išnaudojusi privalomosios ikiteisminės darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos. Taigi apeliacinės instancijos teismas ginčo iš esmės nenagrinėjo, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino tik dėl procedūrinio klausimo. Vis dėlto išnagrinėjęs tuos pačius ieškovės reikalavimus Marijampolės apylinkės teismo teismas priėmė visiškai priešingą sprendimą nei Marijampolės apylinkės teismas 2019 m. kovo 19 d. sprendimu. Ieškovė nesupranta, kaip teismai, nagrinėdami tą patį ieškinio pagrindą ir dalyką, gali priimti visiškai skirtingą sprendimą, nors jokių su tokiu sprendimu susijusių naujų aplinkybių ar teisės taikymo klaidų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Kitaip tariant, nėra aišku, kaip teismas vykdo teisingumą, jei tais pačiais klausimais priima visiškai skirtingus sprendimus. Skundžiamu sprendimu teismas pažeidė ieškovės teisėtus lūkesčius, jog teismas yra saistomas bendrų teisės aiškinimo taisyklių, o ypač suformuluotų dėl tų pačių fakto klausimų.

6.       Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas A. K. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, palikti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą nepakeistą, taip pat priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

6.1.                      Teismas visiškai teisingai ir pagrįstai aiškino, kad darbo santykiuose įtvirtintas ribotos darbuotojo materialinės atsakomybės principas, kuriuo remiantis visiškos materialinės atsakomybės principas turi būti aiškus, tikslus ir negali būti aiškinamas per plačiai. Kitaip tariant, teismas visiškai pagrįstai argumentavo, kad materialinės atsakomybės ribos darbuotojui turi būti aiškios ir darbuotojo pareiginėje instrukcijoje ar kitame akte turėjo būti konkrečiai išvardyta, už ką ir kokia apimtimi jis atsako materialiai.

6.2.                      Teismas teisingai nurodė, kad darbdavys darbuotojo nebuvo aprūpinęs jokiomis specialiomis priemonėmis, o pagal Instrukciją darbuotojas neturėjo pareigos atlikti klientų pasikraunamų automobilių defektų diagnostikos, neturėjo tam net priemonių (išskyrus prožektorių) pažeidimams nusistatinėti.

6.3.                      Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė naudoja padidinto pavojaus šaltinius ir žalos atlyginimas yra neatsiejamas nuo jos vykdomos komercinės veiklos. Teismas teisingai vadovavosi suformuota  bendra teismų praktika, kurioje nurodoma, kad darbdavys vykdantis didesnio pavojaus veiklą turi prisiimti atsakomybę už žalą be regreso į darbuotoją. 

6.4.                      Teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kad žalą jo ar kitų asmenų turtui padarė atsakovas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

8.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). 

9.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovės ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ieškinio pagrindo

10.       Ieškovė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde grindžia, be kita ko, argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo, kaip ieškovės darbuotojo, Instrukcijoje nustatytus kvalifikacinius reikalavimus ir jo pareigas priimant krovinį gabenimui, įskaitant ir pareigą pažymėti krovinio trūkumus jo priėmimo metu.

11.       Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, teismui pareiškiamame ieškinyje turi būti nurodyta, be kita ko, aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas).

12.       Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra nurodęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

13.       Tinkamas ieškinio pagrindo suformulavimas pirmosios instancijos teisme turi reikšmės ir procesui apeliacinės instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme keisti ieškinio pagrindą negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2011), nes apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne pakartotinai nagrinėja bylą.

14.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė buvo suformavusi tokį ieškinio pagrindą – atsakovui tvirtinant ir (arba) vežant krovinį, krovinys buvo apgadintas, dėl to ieškovei buvo padaryta žala. Ieškovė pareikštą ieškinį iš esmės grindė atsakovo Instrukcijos 20.5 punkto (vairuotojo pareiga saugiai tvirtinti krovinius ir užtikrinti saugų krovinio vežimą visą kelionės laiką) pažeidimu. Vadinasi, ieškovė byloje turėjo įrodinėti ir įrodinėjo, kad atsakovas tvirtindamas ir (arba) veždamas transporto priemones jas apgadino.

15.       Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo ir naują ieškinio pagrindą – atsakovo pareigos priimant krovinį tinkamai užfiksuoti krovinio trūkumus, jei tokie buvo, nesilaikymą. Ieškovė apeliaciniame skunde atitinkamai nurodo kitus atsakovo pareigybių pažeidimus pagal Instrukciją – Instrukcijos 15.6, 14, 14.4 ir 14.7 punktų pažeidimus, kuriais nesirėmė pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje. Kadangi apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija nenagrinėja ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių (naujo ieškinio pagrindo), susijusių su atsakovo pareigomis priimant krovinį ir galima atsakovo atsakomybe už jų netinkamą vykdymą.

Dėl krovinio tvirtinimo ir (arba) vežimo metu padarytos žalos

16.       Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog oksidacija ant transporto priemonių Nr. JT164231 ir Nr. JT163873 ratlankių negalėjo atsirasti per laikotarpį nuo atsakovo krovinio pasikrovimo iki jo transportavimo į pristatymo vietą. Ieškovės įsitikinimu, teismas padarė ekspertizės reikalaujančias išvadas, kurios yra nepagrįstos. Tokie transporto priemonių trūkumai buvo nustatyti tik jų pristatymo metu, tai, ieškovės teigimu, patvirtina aplinkybę, kad oksidacija ant transporto priemonių Nr. JT164231 ir Nr. JT163873 ratlankių atsirado jau po to, kai atsakovas perėmė krovinį transportavimui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovės argumentais.

17.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015;                       2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).

18.       Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 29 punktas). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo              2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 30 punktas).

19.       Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškė reikalavimą dėl atsakovo krovinio tvirtinimo ir (arba) vežimo metu padarytos žalos atlyginimo priteisimo. Vadinasi, būtent ieškovė šioje byloje turėjo įrodyti, jog būtent dėl atsakovo tvirtinimo ir (arba) vežimo metu padarytų transporto priemonių apgadinimo atsirado minėta ratlankių oksidacija.

20.       Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė ekspertizės reikalaujančias išvadas, jog oksidacija ant transporto priemonių Nr. JT164231 ir Nr. JT163873 ratlankių negalėjo atsirasti per laikotarpį nuo atsakovo krovinio pasikrovimo iki jo transportavimo į pristatymo vietą. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, minėtiems pirmosios instancijos teismo teiginiams nebuvo specialių žinių ar ekspertizės byloje skyrimo poreikio, nes bendrai žinoma, kad oksidacija per vieną ar kelias dienas neturėtų atsirasti. Priešingas aplinkybes, t. y. kad šiuo konkrečiu atveju per laikotarpį nuo atsakovo krovinio tvirtinimo iki jo transportavimo į pristatymo vietą dėl atsakovo padarytų transporto priemonių apgadinimo oksidacija galėjo atsirasti, turėjo įrodyti būtent ieškovė. Tačiau ieškovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių tokias aplinkybes galinčių patvirtinti įrodymų.

21.       Ieškovė atsakovo krovinio tvirtinimo ir (arba) gabenimo metu transporto priemonėms padarytą žalą (transporto priemonių ratlankių oksidacija, transporto priemonių buferių įbrėžimai) įrodinėjo samprotavimu, kad jeigu atsakovas tokių transporto priemonių defektų nepažymėjo krovinio priėmimo metu, tai reiškia, kad transporto priemonių įbrėžimai, ratlankių apgadinimai ir dėl jų atsiradusi oksidacija įvyko vėliau, atsakovui tvirtinant krovinį ir (arba) jį gabenant. Tačiau teisėjų kolegija iš apeliaciniame skunde ieškovės aptartų įrodymų ir jos paaiškinimų negali daryti pakankamai tikėtinos išvados, jog transporto priemonių defektai atsirado būtent atsakovo krovinio tvirtinimo ir (arba) jo gabenimo metu. Vien tai, kad atsakovas, priimdamas krovinį, defektų nepažymėjo dokumentuose, nereiškia, kad jis apgadino transporto priemones jų tvirtinimo ir (arba) vežimo metu. Nustatyti transporto priemonių trūkumai galėjo egzistuoti ir iki krovinio priėmimo bei likti atsakovo nepastebėti ir (arba) nepažymėti dokumentuose. Juo labiau, kad, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, pats atsakovas kitoje Marijampolės apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-161-374/2019 (CPK 179 straipsnio 3 dalis) buvo nurodęs, jog automobilis „Dacia“ (transporto priemonė Nr. 019683) jau jos priėmimo transportavimui metu buvo subraižytu priekiniu buferiu, dėl to jau transporto priemonės priėmimo metu buvo surašytas defektinis aktas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į ieškovės pateiktus transporto priemonių Nr. JT163873, JT164231 defektinius aktus, kuriuose prie žalos dydžio (SD) pažymėta reikšmė „1“, kuri pagal pateiktų reikšmių lentelę reiškia, kad transporto priemonės pažeidimai yra mažesni nei 1 cm. Iš pateiktų transporto priemonių nuotraukų taip pat yra pagrindas manyti, kad automobiliai buvo iš tikrųjų purvini. Byloje nepaneigti atsakovo teiginiai, kad apžiūrint automobilius nebuvo galima prie jų visiškai arti prieiti ar valyti.

22.       Dėl visumos anksčiau minėtų aplinkybių ir argumentų teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai pagrindinei išvadai (sprendimo 25 punktas), jog vairuotojas (atsakovas) nepažeidė Instrukcijos 20.5 punkto, jis saugiai pervežė krovinius, o aptarti defektai, labiau tikėtina, atsirado dar iki atsakovui juos tvirtinant į automobilvežį.

23.       Kaip jau minėta šios nutarties 14–15 punktuose, kadangi ieškovės ieškinio pagrindas buvo atsakovo transporto priemonių tvirtinimo ir (arba) vežimo metu padaryti apgadinimai, dėl to ieškovei buvo padaryta žala, teisėjų kolegija šioje byloje iš esmės nevertina, ar atsakovui kyla atsakomybė dėl jo veiksmų ar neveikimo priimant krovinį vežti.

Dėl „Volvo FM“ apgadinimo

24.       Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat padarė klaidingą išvadą dėl jai priklausančios ir atsakovui patikėtos transporto priemonės „Volvo FM“ apgadinimo. Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išvis nevertino atsakovo elgesio visų žalos epizodų kontekste. Nėra aišku, kaip ieškovė turėjo atlikti žalos tyrimą, kai atsakovas piktybiškai nuo pat grįžimo iš komandiruotės darbe nepasirodė. Ieškovės darbuotojams užfiksavus atsakovo paliktai transporto priemonei padarytą žalą, ji buvo sutaisyta ir vėl eksploatuojama. Nei ieškovė, nei jos darbuotojai nesitikėjo, kad ginčas su atsakovu gali tęstis teisme, todėl žalos fiksavimui nebuvo iškviestas specialistas. Vis dėlto padarytos nuotraukos patvirtina transporto priemonės apgadinimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems ieškovės argumentams.

25.       Minėta, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Vadinasi, būtent ieškovei, siekiančiai įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus (transporto priemonės „Volvo FM“ apgadinimą), teko pareiga tokius jo veiksmus įrodyti ir pagrįsti, t. y. pateikti įrodymus, kad būtent atsakovas apgadino minėtą transporto priemonę. Tik tokiu atveju būtų galima spręsti dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Tačiau nagrinėjamu atveju transporto priemonės „Volvo FM“ priėmimo–perdavimo akto į bylą nepateikta, duomenų, kad ieškovė dėl padarytos žalos būtų kreipusis į policijos pareigūnus, taip pat nėra. O iš ieškovės pateiktos nuotraukos nėra aišku, nei kada, nei kur ši nuotrauka daryta, ar tai tikrai ta pati transporto priemonė. Be to, teisėjų kolegijai kelia abejonių ir ta aplinkybė, kad atsakovas civ. byloje Nr. 2-161-374/2019 nurodė, jog paskutinį kartą automobilvežį vairavo 2018 m. balandžio 11 d., įrodymų paneigiančių šį teiginį nėra, o nuotrauka ieškovei buvo atsiųsta tik 2018 m. balandžio 13 d. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovė neįrodė, jog būtent atsakovo veiksmais buvo apgadinta ieškovei priklausanti transporto priemonė.

Dėl vairuotojo civilinės atsakomybės įtakos jo atsakomybei

26.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė buvo sudariusi vairuotojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, tačiau esant 1 500 Eur išskaitai kiekvienam atvejui atskirai (kiekvienam automobiliui) ir nė vienam žalos atvejui nesiekiant 1 500 Eur, draudimo kompanija ieškovei žalos neatlygino. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti savo darbuotojo veiksmais padarytos žalos dalį be regreso teisės į darbuotoją. Todėl ieškovei neapdraudus vairuotojo civilinės atsakomybės su mažesne išskaita (frančize), nuostolių atlyginimas tenka pačiam darbdaviui.

27.       Ieškovės vertinimu, ji dėjo visas įmanomas pastangas apdrausti savo veiklą nuo galimų rizikų. Vien tai, kad darbuotojo padaryta žala yra mažesnė nei savarankiško draudimo išskaita, tai nereiškia, kad tokią žalą visa apimtimi turi prisiimti darbdavys be jokios regreso teisės į darbuotoją. Teisėjų kolegija pritaria tokiam ieškovės argumentui.

28.       Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, vien ta aplinkybė, kad ieškovas nėra apsidraudęs arba yra apsidraudęs su didesne draudimo išskaita nei buvo padaryta žala, nėra pakankamas pagrindas visiškai atmesti ieškinį. Tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-690/2018), kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Juolab kad nagrinėjamu atveju ieškovė ėmėsi konkrečių priemonių apdrausti kylančią žalos riziką, todėl jai negali būti perkelta visa atsakomybės našta. Vis dėlto ši apeliacinės instancijos teismo išvada nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes ieškovė nagrinėjamu atveju neįrodė savo ieškinio pagrindo.

Dėl ieškovės teisėtų lūkesčių

29.       Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai, nes ginčas dėl tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas du kartus. Vis dėlto tik dėl formalių priežasčių išnagrinėjus ginčą antrą kartą, teismas priėmė visiškai kitą sprendimą, nei buvo priimtas ginčą išsprendus pirmąjį kartą. Ieškovė nesupranta, kaip teismai, nagrinėdami tą patį ieškinio pagrindą ir dalyką, gali priimti visiškai skirtingą sprendimą, nors jokių su tokiu sprendimu susijusių naujų aplinkybių ar teisės taikymo klaidų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Skundžiamu sprendimu teismas pažeidė ieškovės teisėtus lūkesčius, jog teismas yra saistomas  bendrų teisės aiškinimo taisyklių, o ypač suformuluotų tų pačių fakto klausimų atžvilgiu. Teisėjų kolegija atmeta tokius ieškovės argumentus kaip nepagrįstus

30.       Teisėjų kolegijos vertinimu, panaikintas ankstesnis Marijampolės apylinkės teismo                     2019 m. kovo 19 d. sprendimas negali sukelti ieškovei teisėtų lūkesčių, nesvarbu, kokiu pagrindu jis buvo panaikintas. Sutiktina, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi panaikindamas minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą jokių su tokiu sprendimu susijusių naujų aplinkybių ar teisės taikymo klaidų nenustatė, bet apeliacinės instancijos teismas ir nesprendė bylos iš esmės. Todėl negalima teigti, kad Kauno apygardos teismas, nesant ikiteisminės ginčo tvarkos pažeidimų, būtų palikęs pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Tuo labiau, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto pirmosios instancijos teismo sprendimas ir jis gali pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti priešingą sprendimą.

31.       Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, ieškovės argumentai dėl jos pažeistų teisėtų lūkesčių atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

32.       Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė iš esmės teisingas išvadas dėl neįrodytos atsakovo civilinės atsakomybės tvirtinant ir (arba) pervežant krovinį. Tenkinti ieškovės apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33.       Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija dėl šių argumentų išsamiau nepasisako. Šiame kontekste teisėjų kolegija tik priduria, kad aplinkybė, jog Darbo ginčų komisija dėl praleisto termino kreiptis į ją atsisakė nagrinėti ieškovės reikalavimus, neatėmė iš ieškovės teisės per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme (Darbo kodekso 220 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

34.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

35.       Atsakovas A. K. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 300 Eur advokato pagalbos išlaidų. Atsakovas pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus                (2021 m. spalio 12 d. pinigų priėmimo kvitą). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo patirtos 300 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gineda ES“ 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui A. K..