Administracinė byla Nr.1-337-422/2017
Proceso Nr. 3-62-3-01776-2016-4
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.,37.6.;55.1.1.;55.1.3.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. sausio 11 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,
sekretoriaujant Deivydui Aidukui,
nedalyvaujant pareiškėjui I. G. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovui,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas I. G. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 15000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b.l. 18-22) nurodė, kad 2012 m. birželio 18 d. iki 2013 m. gegužės 17 d. buvo konvojuojamas iš/į Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo nežmoniškomis sąlygomis. Teigė, kad konvojuojamuose automobiliuose buvo mažai vietos, nebuvo kur atsisėsti, todėl dažnai važiuodavo stovėdamas, dalį ploto užėmė konvojuojamų asmenų asmeniniai daiktai. Konvojavimo automobiliuose sveiki asmenys buvo vežami su sergančiais, kuo šie asmenys sirgo nežinojo, todėl jausdavo baimę nuo jų užsikrėsti. Tvirtino, kad konvojavimo metu jis nebuvo išleidžiamas į tualetą. Konvojavimo automobiliai buvo seni, smirdėjo degalais, juose neveikė ventiliacija, todėl žiemą buvo šalta, o vasarą juose tvyrodavo blogas kvapas, dėl to pareiškėją pykindavo. Vaistų su savimi turėti buvo neleidžiama, o gydytojas kartu nevažiuodavo. Dėl tokių konvojavimo sąlygų pareiškėjas visą laiką jautė nervinę įtampą, nepatogumus, dvasinį ir moralinį kankinimą, nesaugumo jausmą, po tokių sukrėtimų jo organizmas sunkiai adaptavosi, jautė galvos skausmus, padidėjusį nervingumą, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 15000 Eur, prašydamas priteisti iš atsakovo.
Atsakovo atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba) su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 38-42) nurodė, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Viešojo saugumo tarnyba konvojuoja asmenis transporto priemonėmis – specialiais automobiliais, kuriose įrengtos kameros laikantis nustatytų higienos ir saugumo reikalavimų. Visuose automobiliuose yra vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Visam Viešojo saugumo tarnybos specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveiktos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksmų tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, kurių metu nenustatyta, kad šių automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojavimui. Konvojavimo automobilių tinkamą techninę būklę patvirtina šių automobilių registracijos liudijimai ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitos. Nurodė, jog Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, pareiškėjo konvojavimo metu maksimalus leidžiamas konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo viršytas. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų asmeninių daiktų pervežimo, nenustato konkretaus patalpos ploto ir tūrio, skirtino susidėti konvojuojamųjų daiktams. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose tiktai patiems prašant, apie tai įrašoma konvojaus kelionės žiniaraštyje. Konvojuojant pareiškėją šio reikalavimo buvo laikomasi. Nurodė, kad konvojavimo pagrindas yra konvojuojamojo asmens byla užantspauduotame pakete su užklijuota asmens bylos pažyma, kurioje yra gydytojo (bendruomenės slaugytojo) išvada apie konvojuojamojo asmens sveikatos būklę, nurodant, ar konvojuojamasis gali vykti planiniu konvojumi, jo konvojavimo pobūdis ir režimas. Sergantys pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiama liga asmenys konvojuojami atskirai nuo kitų konvojuojamųjų. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo psichinei ir fizinei sveikatai, konvojaus metu ar iš karto po konvojavimo galėjo pateikti skundus žodžiu ir raštu konvojaus viršininkui ar Viešojo saugumo tarnybai, tačiau to nepadarė. Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai pareiškėjo konvojavimą vykdė tinkamai pagal Konvojavimo taisyklių nuostatas, todėl nėra būtinų sąlygų atsirasti valstybės deliktinei atsakomybei, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų sutrumpintos ieškinio senaties institutą.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas I. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atstovas, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Skundas netenkinamas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų veiksmų, jį konvojuojant laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2013 m. gegužės 17 d., atlyginimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų buvo konvojuotas 19 kartų (b.l. 9-10, 30-35)
Atsakovo atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties institutą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Skunde pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamo konvojavimo jautė nervinę įtampą, nepatogumus, dvasinį ir moralinį kankinimą, nesaugumo jausmą, skaudėdavo galvą, jį pykindavo. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį, jų sukeltas neigiamas pasekmes pareiškėjui, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę suvokti, sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų jau pirmojo jo konvojavimo 2012 metų birželio 18 d. metu. Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų į Viešojo saugumo tarnybos pareigūnus, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su konvojavimą reglamentuojančiais teisės aktais, gauti iš Viešojo saugumo tarnybos ar kitų institucijų reikiamą informaciją.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2013 m. gegužės 17 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 30 d. (b.l. 11), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį pareikšti.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį), neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas ir reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo I. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Janina Vitunskienė