Administracinė byla N-261-5/2011
Procesinio sprendimo
kategorija 45.4.4
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos
pirmininkas), Artūro Drigoto ir Stasio Gagio (pranešėjas), rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal K.
P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio
22 d. nutarimo L. B. administracinio teisės pažeidimo
byloje.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
I.
Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato
Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės patrulis 2009 m. kovo 9 d. surašė
L. B. administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl to,
kad jis, 2009 m. kovo 9 d., 13.10 val., Apkasų – Ulonų g., Vilniuje,
vairuodamas automobilį „Mazda Premacy“, valst. Nr. (duomenys
neskelbtini), važiuodamas šalutiniu keliu, nedavė kelio automobiliui,
važiuojančiam pagrindiniu keliu, su juo susidūrė ir apgadino abu automobilius.
Tokiais veiksmais L. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių
(toliau – ir KET) 158 punkto reikalavimus. L. B. veika
kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų
kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį.
Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato
Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau – ir Institucija)
2009 m. kovo 16 d. nutarimu L. B. pagal ATPK 127 straipsnio
2 dalį paskirta 125 Lt bauda.
L. B. kreipėsi
į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas Institucijos nutarimą
panaikinti.
L. B. paaiškino,
kad jis važiavo pagrindiniu keliu. Jis buvo nuvažiavęs apie 2-3 metrus nuo
sankryžos su šalutiniu keliu, iš kurio buvo įvažiavęs į pagrindinį kelią ir
apie 5-6 metrus nuo tos vietos, kurioje įvažiavo į pagrindinį kelią. Tuomet į
jo vairuojamo automobilio galinę dalį atsitrenkė automobilis „Volvo“.
Administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo
surašytas ir skundžiamas nutarimas priimtas remiantis aplinkybėmis, kurias
nurodė automobilio „Volvo“ vairuotojas ir analogiškai liudijęs asmuo.
Net ir tuo atveju, jeigu L. B. vairuojamas
automobilis įvažiavo į pagrindinį kelią, kaip teigia K. P.,
jam jau pajudėjus nuo pėsčiųjų perėjos ir važiuojant 40-50 km/h greičiu, tai
smūgis į „Mazda“ automobilį galėjo būti tik iš šono, bet ne į galą, nes atstumas
nuo pėsčiųjų perėjos iki tos vietos, kurioje automobilis „Mazda“ įvažiavo į
pagrindinį kelią, yra apie 15 metrų. Tokiu atveju automobilis „Volvo“,
nuvažiuodamas apie 15 metrų atstumą turėjo išvystyti 40-50 km/h greitį, o
automobilis „Mazda“ per tą laiką, kol automobilis „Volvo“ važiavo tuos 15 metrų
40-50 km/h greičiu, turėjo suspėti įsukti iš šalutinio kelio į pagrindinį ir
dar pravažiuoti apie 5-6 metrus iki tos vietos, kurioje automobilis „Volvo“
atsitrenkė į automobilio „Mazda“ galinę dalį.
Nurodė, kad atstumas nuo pėsčiųjų perėjos iki vietos,
kurioje automobilis „Mazda“ įvažiavo į pagrindinį kelią yra apie 15 metrų, o
atstumas nuo pėsčiųjų perėjos iki vietos, kurioje automobilis „Volvo“ trenkėsi
į automobilį „Mazda“ yra apie 20-25 metrai, todėl neįtikėtina, kaip automobilis
„Volvo“ nuo sustojimo prie pėsčiųjų perėjos iki tos vietos, kurioje atsitrenkė
į automobilį „Mazda“ galėjo išvystyti 40-50 km/h greitį, ir kaip galėjo
atsitikti, kad automobilis „Mazda“, judėdamas nuo sankryžos apie 10 km/h greičiu
galėjo nuvažiuoti apie 5-6 metrus nuo tos vietos, kurioje jis įvažiavo į
pagrindinį kelią ir neužkirsti kelio automobiliui „Volvo“ arčiau sankryžos, nei
ta vieta, kurioje įvyko įvykis. Tiek jo, tiek ir liudytojo J.
K. paaiškinimai teisingai ir objektyviai apibūdina įvykio aplinkybes, nes
atsižvelgiant į įvykio plane nubraižytą įvykio schemą, automobiliams „Volvo“ ir
„Mazda“ padarytą žalą, šukių ir lūženų vietą ir aukščiau išdėstytas prielaidas,
tikėtina, kad automobilio „Volvo“ vairuotojas į automobilio „Mazda“ galinę dalį
atsitrenkė todėl, kad nepasirinko saugaus greičio, važiavo didesniu nei
leistina, greičiu ir nebuvo sustojęs prie pėsčiųjų perėjos, nepasirinko saugaus
atstumo nuo priekyje važiuojančio automobilio, nesuvaldė automobilio ir
trenkėsi į priekyje važiuojantį L. B. vairuojamą
automobilį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio
22 d. nutarimu Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių
policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2009 m. kovo 16 d. nutarimą
panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą L. B. atžvilgiu
nutraukė.
Teismas padarė išvadą, kad L. B. ir
K. P. paaiškinimai bei teismo posėdyje duoti paaiškinimai,
liudytojų J. K. ir Š. R. rašytiniai
paaiškinimai bei teismo posėdyje duoti parodymai, kiti įrodymai nesudaro
pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad L. B. veika nulėmė
transporto priemonių apgadinimą. Pagal byloje esančią eismo įvykio vietos
schemą, kurioje užfiksuota automobilių susidūrimo vieta bei atstumai, matyti,
kad automobilių susidūrimas įvyko Ulonų g. antrojoje eismo juostoje. Eismo
įvykio vietos schemoje nepažymėtas atstumas nuo pėsčiųjų perėjos, prie kurios,
kaip teigia liudytojas Š. R., buvo sustojęs K.
P. vairuojamas automobilis praleisti pėsčiojo, iki automobilių susidūrimo
vietos, tačiau eismo įvykio dalyvių bei liudytojų teigimu, atstumas nuo
pėsčiųjų perėjos iki automobilių susidūrimo vietos yra apie 20-30 metrų. Teismas
nurodė, kad iš L. B. ir K. P. paaiškinimų
bei liudytojų parodymų šiuo atveju negalima objektyviai nustatyti, kokiu
greičiu važiavo K. P. vairuojamas automobilis, taip pat ar
jis buvo sustojęs prie pėsčiųjų perėjos. Jeigu prie pėsčiųjų perėjos K. P. vairuojamas automobilis buvo sustojęs, laikant,
kad atstumas nuo pėsčiųjų perėjos iki susidūrimo vietos yra apie 20-30 metrų,
teismas padarė išvadą, kad K. P. automobilio greitis prieš
susidūrimą, važiuojant atsargiai, negalėjo būti 40-50 km/h. Jeigu K. P. vairuojamas automobilis buvo tik pristabdęs, nes, kaip
teismo posėdyje teigia K. P., pėstysis jau buvo beveik
perėjęs pėsčiųjų perėją, galimai jis važiavo didesniu nei 40-50 km/h greičiu,
nes nei L. B., nei J. K. teigia jo
nematę iki automobiliui „Mazda“ įvažiuojant į sankryžą. Iš eismo įvykio vietos
schemos teismas nustatė, kad Apkasų g. ir Ulonų g. yra dvi eismo
juostos K. P. vairuojamo automobilio važiavimo kryptimi. K. P. važiavo antra eismo juosta, automobiliai susidūrė taip
pat antroje eismo juostoje. Atstumas nuo kelio krašto iki K.
P. vairuojamo automobilio po susidūrimo yra 4,8 m. Teismas nustatė, kad L. B. automobilio „Mazda Premacy“ apgadinta dešinė užpakalinė
dalis, o K. P. automobilio „Volvo S60“ kairė priekinė
pusė. Jeigu automobilio „Volvo S60“ vairuotojas K. P. būtų
buvęs atsargus, automobilių susidūrimo buvo galima išvengti, kadangi tik K. P. teigia, kad pirma juosta buvo užimta.
Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis KET 4 ir 9 punkto
nuostatomis, teismų praktikoje pripažįstama, kad eismo dalyvis, kuriam tenka
atitinkama pareiga, šią pareigą turi vykdyti ir atsakyti už jos nevykdymą net
ir tuo atveju, kai šio dalyvio manymu kiti eismo dalyviai pažeidžia KET.
Viešosios teisės šakose taikomas principas – visos
abejonės aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Atsižvelgdamas į šią
principinę nuostatą bei surinktą byloje medžiagą, teismas padarė išvadą, kad L. B. veiksmai nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su
kilusiu eismo įvykiu.
III.
Apeliaciniu skundu K. P. prašo panaikinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimą.
Apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai
pritaikė Adminsitracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio ir ATPK 297
straispnio normas. Teismas nenurodė konkrečių įrodymų, patvirtinančių Institucijos
nutarimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, nenustatė ar buvo pažeista
administracinės nuobaudos skyrimo tvarka. Teismas privalėjo įvertinti
susidūrusių transporto priemonių padėtį ir pėdsakus ant transporto priemonių po
įvykio bei autoįvykio mechanizmą, pateiktą foto nuotrauką, kurioje užfiksuota L. B. sugadinta transporto priemonė.
Kadangi automobiliai susidūrė priešingais kampais, tai
reiškia, kad pats automobilių kontaktas įvyko dar sankryžoje, automobiliui
„Mazda“ nebaigus posūkio manevro.
Teismas rėmėsi tik L. B. skunde
nurodytais paaiškinimais ir liudytojų parodymais, tačiau nenurodė argumentų,
kuriais atmetė Institucijos vyresniojo specialisto įrodymus arba juos vertino
kritiškai.
Teismo išvados padarytos nepakankamai argumentuotai
įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.
Byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą,
kad pareiškėjas, išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį, nepraleido
pagrindiniu keliu prie sankryžos artėjančios transporto priemonės „Volvo S 60“.
Ši aplinkybė buvo pagrindine eismo įvykio kilimo priežastimi.
L. B. su
apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad teismas
priėmė motyvuotą ir pagrįstą nutarimą, įvertino visus byloje surinktus
įrodymus. Tai, jog L. B. veiksmai neturėjo tiesioginio
priežastinio ryšio su kilusiu autoįvykiu, yra pakankamas įrodymas,
patvirtinantis Institucijos nutarimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, bei
administracinės nuobaudos paskyrimo tvarkos pažeidimą.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius sutinka su apeliacinio
skundo argumentais ir prašo apeliacinį skundą patenkinti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad Institucijos
nutarimas buvo priimtas išsamiai ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes,
išanalizavus proceso dalyvių parodymus bei įvertinus eismo įvykio vietos
schemoje užfiksuotą informaciją. Pažymėjo, kad būtent automobilio Mazda
Premacy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas L. B. savo veika pažeidė KET 158 punkto reikalavimus.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
L. B. administracinėn
atsakomybėn 2009 m. kovo 16 d. Institucijos nutarimu patrauktas dėl ATPK 127
straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m.
birželio 22 d. nutarimu panaikino Institucijos nutarimą ir administracinio
teisės pažeidimo bylą L. B. atžvilgiu nutraukė.
ATPK 127 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę dėl
Kelių eismo taisyklių pažeidimo, nulėmusio kitiems asmenims priklausančių
transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio
turto sugadinimo (apgadinimo). Šio pažeidimo sudėtis yra materialinė, todėl
atsakomybei dėl šio pažeidimo yra reikšmingas pažeidimo sudėties elementas tai
priežastinio ryšys tarp veikos ir pasekmių. Vertinant Kelių eismo taisyklių
pažeidimą būtina nustatyti, kurio eismo dalyvio veika nulėmė susidūrimą ir
žalos atsiradimą.
Institucija pripažino, kad susidūrimą nulėmė L. B. padarytas KET 158 punkto reikalavimų pažeidimas.
Eismo įvykio vietos schema (b.l. 13), tarnybinis
pranešimas patvirtina, kad L. B., vairuodamas automobilį „Mazda
Premacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nelygiareikšmių
kelių sankryžoje, važiuodamas šalutiniu keliu, nedavė kelio pagrindiniu keliu
važiavusiam nukentėjusiojo K. P. vairuojamam automobiliui „Volvo
S60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)
KET 158 punktas numato, kad nelygiareikšmių kelių
sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią
transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal KET 3
punktą sąvoka „duoti kelią (nekliudyti)“ reiškia, kad eismo dalyvis privalo
sustoti ar nepradėti važiuoti, nedaryti jokio manevro, kuris priverstų kitus
eismo dalyvius keisti judėjimo kryptį arba greitį. Toks vairuotojo elgesys
privalomas ir dėl KET 9 punkto reikalavimo, kuris numato, kad eismo dalyviai
privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo
dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai <...>.
L. B. 2009
m. balandžio 29 d. teismo posėdžio metu (b. l. 29) nurodė, kad jis automobilio „Volvo“
nematė, todėl galima daryti prielaidą, jog automobilis važiavo dideliu greičiu.
Tačiau nukentėjusysis K. P. parodė, kad jis, važiuodamas
Ulonų gatve, priešais sankryžą esančioje pėsčiųjų perėjoje buvo sustojęs
praleisti pėsčiųjų. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas Š. R..
Liudytojas nurodė, kad atstumas nuo perėjos iki automobilių susidūrimo vietos
buvo apie 30 metrų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad
nagrinėjamu atveju eismo įvykio būtų buvę galima išvengti, jei automobilio „Volvo
S60“ vairuotojas būtų laikęsis visų atsargumo priemonių. Tačiau apeliacinės
instancijos teisėjų kolegijai kylą pagrįstų abejonių, ar L. B.,
laikydamasis visų atsargumo priemonių, būdamas atidus, galėjo nematyti
pagrindiniu keliu važiavusio automobilio „Volvo S60“. Todėl būtina paskirti
byloje autotechninę ekspertizę, atkurti eismo įvykio eigos grafinį vaizdą bei
susidūrimo mechanizmą ir nustatyti, koks galimai buvo automobilio „Volvo S60“
greitis prieš susidūrimą.
Vadovaujantis ATPK 248, 257, 284 straipsnių
nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir
pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos
bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1
dalį organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą,
privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinio teisės pažeidimas, ar šis
asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėms atsakomybėn, ar
yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis
nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai
teisingai išspręsti. Administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti
vadovaujantis principu, jog visos abejonės aiškinamos atsakomybėn traukiamo
asmens naudai, galima tik tuomet, kai yra išnaudotos visos įrodinėjimo
galimybės.
Remiantis šiais argumentais, teisėjų kolegija daro
išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų
įrodinėjimo galimybių ir nesurinko pakankamai įrodymų, kurie leistų padaryti
neabejotiną išvadą, kad L. B. veiksmuose nėra
administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, sudėties.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija
daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų aplinkybių,
todėl priimtas nutarimas vertinamas kaip neteisėtas ir tai yra pagrindas jį
panaikinti. Įvertinus, kad byloje būtina rinkti papildomus įrodymus, bylą
grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų
teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu,
n
u t a r i a:
K. P. apeliacinį
skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo
2009 m. birželio 22 d. nutarimą ir perduoti administracinio teisės pažeidimo
bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
|
Teisėjai
|
|
Audrius
Bakaveckas
Artūras
Drigotas
Stasys
Gagys
|