Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-81/2013

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00059-2008-8

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:                                                                                                                      2.1.1.3;

                                                                                                       2.1.2.11;

                                                                                                       2.1.3.2;

                                                                                                       2.1.7.4;

                                                                                                       2.6.4.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,

gynėjams advokatams Snieguolei Uždanavičienei, Arūnui Bertuliui,

asmenims, kuriems baudžiamoji byla nutraukta D. S., I. K.,

nukentėjusiojo V. P. atstovui advokatui Andriui Chudenkovui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – D. S., asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – I. K. – ir jos gynėjo advokato Arūno Bertulio kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria panaikinus Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. išteisinamąjį nuosprendį, D. S. bei I. K. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

              Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu D. S. ir I. K. dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintos kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

              Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį taip pat buvo išteisintas ir D. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, D. S. ir jos gynėjo, prašiusių jos kasacinį skundą tenkinti, I. K. ir jos gynėjo, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. S. buvo kaltinama tuo, kad ji, būdama sklypo, esančio Vilniuje, Lvovo g. 21A, detaliojo plano viena iš rengėjų, žinodama, jog 1) derinant šio detaliojo plano projektą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinės statybos komisijoje (toliau – ir Nuolatinės statybos komisija) 2006 m. liepos 26–27 d. protokolu Nr. 54 buvo pritarta detaliajam planui ir pagrindiniam brėžiniui („Teritorijos naudojimo būdai, sklypų ribos, statybos ir tvarkymo reglamentai“) su 12 aukštų 52 metrų aukščio statiniu; 2) atliekant viešo svarstymo procedūras ant to paties brėžinio pasirašė E. G. M. bei L. G. M., tas pats brėžinys buvo tikrinamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente (toliau – ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas), kuris dėl šio brėžinio ir detaliojo plano 2006 m. rugsėjo 1 d. pateikė teigiamą išvadą Nr. (100)-11.81-311; 2006 m. rugsėjo 1–18 d. UAB „Senojo miesto architektai“ buveinėje Vilniuje, Šv. Ignoto g. 5, D. B. nurodė paruošti šio sklypo detaliojo plano Pagrindinį brėžinį („Teritorijos naudojimo būdai, sklypų ribos, statybos ir tvarkymo reglamentai“) su 15 aukštų 54 metrų aukščio statiniu bei nuskenuotomis nuo kitų dokumentų suderinimo su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritoriniu padalinio vedėju R. B. 2006 m. birželio 20 d., Lietuvos teismo ekspertizės centro direktore G. J.–G. 2006 m. liepos 28 d., UAB „Ibrahim“ direktoriumi V. B. 2006 m. liepos 28 d., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Miestovaizdžio skyriaus vedėja G. Č. 2006 m. rugpjūčio 8 d., Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus Eismo organizavimo poskyrio vedėju V. C. 2006 m. liepos 31 d., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus Sąlygų ir projektų derinimo poskyrio vyr. specialiste A. G. 2006 m. liepos 31 d. žymomis bei skaitmenizavimo savivaldybės įmonėje „Vilniaus planas“ 2006 m. birželio 12 d. žyma su L. Š. parašu. D. S. D. B. taip pat nurodė kompiuteriu sumaketuoti tekstą apie tokio brėžinio suderinimą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente ir išvados „Teigiama“ Nr. (100)-11.81-311 gavimą 2006 m. rugsėjo 1 d., nors žinojo, kad padaryti pakeitimai bei pagamintas naujas brėžinys su išvardintais asmenimis nebuvo derinami ir neatitinka tikrovės. D. S. tokį brėžinį UAB „Senojo miesto architektai“ buveinėje 2006 m. rugsėjo 1–18 d. patvirtino savo parašu sklypo reglamentų lentelėje ir, šį brėžinį patvirtinus I. K. bei D. B. savo parašais, taip pat UAB „Senojo miesto architektai“ antspaudu, 2006 m. rugsėjo 1–18 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentui (toliau – ir Miesto plėtros departamentas) tam, kad būtų parengtas sprendimas dėl detaliojo plano su pakeistais ir tikrovės neatitinkančiais sprendiniais tvirtinimo.

I. K. buvo kaltinama tuo, kad ji, būdama sklypo, esančio Vilniuje, Lvovo g. 21A, detaliojo plano rengimo projekto vadovė, žinodama, visą anksčiau nurodytą informaciją, taigi, žinodama, kad padaryti detaliojo plano brėžinio projekto pakeitimai bei pagamintas naujas brėžinys su išvardintais asmenimis derinami nebuvo ir neatitinka tikrovės ir kad jis bus pateiktas Miesto plėtros departamentui sprendimui dėl detaliojo plano projekto su pakeistais ir tikrovės neatitinkančiais sprendiniais tvirtinimo, tokį žinomai netikrą dokumentą UAB „Senojo miesto architektai“ buveinėje 2006 m. rugsėjo 1–18 d. patvirtino savo parašu sklypo reglamentų lentelėje. D. S. bei D. B. šį brėžinį patvirtinus savo parašais, taip pat I. K. ar D. S. uždėjus UAB „Senojo miesto architektai“ antspaudą, D. S. 2006 m. rugsėjo 1–18 d. pateikė jį Miesto plėtros departamentui tam, kad būtų parengtas sprendimas dėl detaliojo plano su pakeistais ir tikrovės neatitinkančiais sprendiniais tvirtinimo.

Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne prielaidomis dėl galimos techninės klaidos atsiradimo, o byloje esančiais ištirtais įrodymais ir įvertinti jų visetą, 2011 m. lapkričio 10 d. nutartyje padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino D. S. bei I. K. dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nesant jų veiksmuose šio nusikaltimo sudėties – tiesioginės tyčios, savanaudiškų ar kitokių asmeninių paskatų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad D. S. bei I. K. 2006 m. rugsėjo 1–18 d. padarytos veikos atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius, tačiau dėl jų 2011 m. rugsėjo 18 d. suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismo 2011 m. liepos 7 d. išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas, jį panaikino, o baudžiamąją bylą D. S. ir I. K. nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Kasaciniu skundu D. S., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į tai, kad jai inkriminuojamas Vilniuje, Lvovo g. 21A esančio sklypo detaliojo plano pagrindinio brėžinio – projekto, t. y. pasiūlymo (o ne Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimu jau patvirtinto pagrindinio brėžinio – dokumento), suklastojimas. Kasatorės tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismo  teisėjų kolegija savaip interpretuoja bei aiškina teritorijų planavimo procesą ir jame naudojamų dokumentų sąvoką. Pasak kasatorės, pagal jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu galiojusių Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių nuostatose išvardytą detaliojo plano sudėtį bei turinį akivaizdu, kad vieno pagrindinio brėžinio negalima laikyti detaliuoju planu, kad derinant, tikrinant bei tvirtinant detalųjį planą pateikiama pilnos sudėties detaliojo plano byla, kurios dalys ir brėžiniai yra tarpusavyje susieti. Iki detaliojo plano patvirtinimo šis planas bei jo sudėtinės dalys yra tik dokumento projektas (priedas prie savivaldybės tarybos sprendimo), t. y. ruošinys, kuris pats savaime nesukelia, nepakeičia ar nepabaigia jokio teisinio santykio ir juo labiau nesukelia teisiškai reikšmingų pasekmių. Detalųjį planą laikyti oficialiu dokumentu galima tuomet, kai jis įregistruotas detaliųjų planų registre. Nagrinėjamoje byloje detalusis planas buvo tvirtinamas Vilniaus savivaldybės taryboje (toliau – ir Taryboje). Vadinasi, kasatorės nuomone, Taryba patvirtino detalųjį planą, įtraukė jį į detaliųjų planų registrą ir nuo tada jis pradėjo galioti.

Kartu kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas neįpareigoja padarius pakeitimus kartoti procedūras nuo pat pradžių. Sprendiniams, kurie jau buvo apsvarstyti, suderinti, patikrinti ir patvirtinti į didėjančią pusę, kasatorės nuomone, tos procedūros neturėtų būti iš naujo atliekamos, nes tai paneigtų savivaldybės tarybos narių teisę ir kompetenciją tvirtinti detaliuosius planus. Kasatorės teigimu, tokias aplinkybes teisme patvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas M. P., kuris parodė, kad detalusis planas, kol jis nėra patvirtintas, tėra plano projektas ir juo niekas nesivadovauja, jis teisinių pasekmių nesukelia – teisiniu dokumentu jis tampa tik tuomet, kai yra patvirtinamas savivaldybės taryboje ir įregistruojamas registre. Aukščio pakeitimas tvirtinimo stadijoje nebuvo detaliojo plano keitimas – tai buvo raidos programos, galiojusios tai teritorijai, keitimas; absoliuti altitudė yra objektyvesnis rodiklis nei aukštų skaičius, nes „poveikis miestui priklauso ne nuo aukštų skaičiaus“.

Kasatorė skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio nuostatas nutartyje nevertino liudytojų M. P., J. E., A. S., E. D., S. P., M. B. parodymų, taip pat įrodymus vertino atsietai – nevertino jų viseto. Kasatorė, išdėsčiusi R. B., G. J.–G., V. B., G. Č., V. C., A. G. parodymus, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog tikras dokumentas buvo suklastotas nuo suderinto brėžinio neteisėtai perkeliant reikiamų asmenų, t. y. R. B., G. J.–G., V. B., G. Č., V. C., A. G., parašus bei išvadas be šių asmenų žinios ir sutikimo, neanalizavo ir nepasisakė apie tai, kad pastato aukščio parametrų peržiūra nebuvo šių asmenų kompetencija – į jų kompetenciją įėję derinimo parametrai brėžinyje nebuvo pakeisti, išsamiai neįvertino viso šių asmenų parodymų turinio, taip iškreipdamas jų prasmę. Kartu kasatorė pabrėžia, kad su R. B., G. J.–G., V. B., G. Č., V. C., A. G. buvo derinami parametrai, kurie liko nepakitę, o detaliojo plano pagrindinis brėžinys išliko iš esmės toks pat, nes nepakito privalomieji teritorijos tvarkymo bei naudojimo režimai. Tai, kad Kultūros paveldo departamento atstovo R. B. originali viza yra ant brėžinio su 14–15 aukštų ir 54 m statiniu, patvirtina, jog būtent toks brėžinys su Kultūros paveldo departamentu ir buvo derinamas. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir neįvertino taip pat to, kad kone visi minėti asmenys, duodami parodymus, nurodė, kad brėžinyje nurodyto pastato aukštis bei aukštingumas jų nedomino, šie parametrai su jais nebuvo derinami, nes tai neįeina į jų kompetenciją. Kasatorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytoja G. Č. patvirtino, jog tuo metu suderinimo vizos ant eilinių detaliojo plano brėžinių buvo skenuojamos. Be to, kasatorė pažymi, kad derinimo žymos jau buvo sukeltos į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui pateikto detaliojo plano projekto brėžinį. Tame pačiame brėžinyje buvo uždėta ir Nuolatinės statybos komisijos žyma, nurodanti, kad posėdis vyko 2006 m. liepos 26–27 d. Vadinasi, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei detaliojo plano projektą tikrinusiosios Vilniaus apskrities viršininko administracijos darbuotojai matė, kad žymos yra nuskenuotos.

Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas jos argumentus dėl pagrindiniame brėžinyje nurodant pastato aukštį 54 m, o ne 52 m, galbūt padarytos techninės klaidos atmetė kaip nepagrįstus remdamasis tik liudytojos D. S. parodymais. Pasak kasatorės, tai, kad pastato aukščio padidėjimas nuo 52 m iki 54 m yra tik techninė klaida, patvirtina liudytojų A. S., E. D., A. P. (turėtų būti – M. P.), S. P., M. B. parodymai ir paties pastato techninis brėžinys, kuriame pastato aukštis yra 51,84 m. Kasatorės tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo dėl teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programos patikslinimo ir sklypo Lvovo g. 21A Vilniuje detaliojo plano tvirtinimo projekto parengimo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl minėto Tarybos sprendimo projekto parengimo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kolegijos protokolinio nutarimo dėl šio projekto parengimo data yra 2006 m. rugsėjo 1 d., o aiškinamojo rašto – 2006 m. rugsėjo 8 d. Kasatorės nuomone, neaišku, kuo remdamasis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojos D. S. parodymų, nes šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo balsu perskaityti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje. Kartu kasatorė, išdėsčiusi liudytojos D. S. parodymus, atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino to, kad šios liudytojos parodymai yra prieštaringi, neatitinka kitų byloje esančių įrodymų. Kasatorė taip pat pabrėžia, kad liudytojos D. S. užimamos pareigos ir patirtis leidžia neabejotinai teigti, „kad ji gali suprasti, kad ne jos kompetencijai priskirtų dokumentų ji neprivalo pasirašyti. Tai, kad derinant projektą D. S. neprivalėjo ir jai nereikėjo pasirašyti ant vieno iš keturių Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimų projektų, įrodo ir tai, kad šie dokumentai su uždėtomis įvairių savivaldybės administracijos tarnautojų suderinamumo vizomis ir nesant liudytojos D. S. parašo buvo pateikti svarstyti Tarybai bei patvirtini. Kasatorė pažymi, kad liudytojos D. S. parodymus dėl jos parašo būtinumo ant keturių Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimų projektų, kuriuos turėjo pasirašyti meras, paneigia ir tuo metu galiojusios Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19 patvirtintos Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklės, kuriose nebuvo numatyta, jog rengėjas turi pasirašyti savo paruoštą dokumentą (9.20, 33 punktai). Be to, kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teisme kaip liudytojai apklausti savivaldybės ir savivaldybės įmonių atstovai J. E., L. N., M. P., planavimo organizatoriaus atstovas R. B., pastato techninio projekto autorius architektas S. P., dalyvavę Vilniaus miesto savivaldybės mero 2006 m. rugsėjo 12 d. (2006 m. rugsėjo 15 d. protokolas) pasitarime miesto plėtros departamento klausimais, parodė, jog sprendimas keisti minėtą raidos programą, jos parametrus ir pagrindinio brėžinio neprivalomus režimus buvo priimtas šio pasitarimo metu. Būtent šio pasitarimo metu buvo nuspręsta vienu Tarybos sprendimu patikslinti raidos programą ir patvirtinti sklypo Lvovo g. 21A detaliojo plano projektą.

Kasatorė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ 2008 m. gruodžio 18 d. rašte Nr. 435 Lietuvos architektų rūmams nurodyta, jog Tarybos 2004 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 1-224 operatyviojo planavimo būdu buvo patvirtinta Vilniaus miesto centrinės dalies papildomų apribojimų aukštuminiams pastatams statyti schema, papildanti Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius. Joje minima teritorija yra „B zonoje – teritorijos, kurioje galima statyti aukštuminius (didesnius nei 12 aukštų ir 35 m) pastatus“. Tie patys reglamentai buvo nustatyti ir Aukštybinių pastatų išdėstymo Vilniaus mieste specialiojo plano koncepcijoje, patvirtintoje Tarybos 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1–1231. Sprendiniai, pasak kasatorės, numatė aukštybinių pastatų statybos galimybę minėtoje teritorijoje. Planuojamoje teritorijoje taip pat galiojo Tarybos 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1–661 aprobuota Teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programa, kurioje šiam sklypui buvo nustatytas aukštingumo apribojimas iki 12 aukštų. Taryba, tvirtindama, žemės sklypo, esančio Lvovo g. 21A, detalųjį planą, patvirtino ir šios raidos pakeitimą nustatydama aukštingumo apribojimą iki 15 aukštų. Vadinasi, kasatorės nuomone, detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja Teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programos sprendiniams. Įvertinant ypatingą sklypo vietą miesto urbanistinėje struktūroje, jo užstatymo parametrai ir planuojamo pastato įvaizdis buvo ne kartą nagrinėti Vilniaus miesto Urbanistikos ir architektūros ekspertų taryboje, kuri pritarė patvirtintuose detaliojo plano sprendiniuose numatytam užstatymo aukštingumui iki 15 aukštų bei sklypo užstatymo parametrams, tačiau apeliacinės instancijos teismas, kasatorės teigimu, į tai neatsižvelgė.

Be to, kasatorės nuomone, nesuvokiama, kaip galima suklastoti ir panaudoti tikrą suklastotą dokumentą nepateikiant jame melagingos informacijos. Pasak kasatorės, byloje yra prokuroro 2010 m. vasario 5 d. nutarimas nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį nenustačius, kad kažkas siekdamas gauti dokumentą ar suklastoto dokumento patvirtinimą, pateikė įstaigai ar tarnautojui melagingą informaciją.

Kasatorė nurodo taip pat tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 255 straipsnio nuostatas, jai inkriminavo ir antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės įrašymą detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje, nors kaltinamajame akte toks kaltinimas nebuvo suformuluotas.

Kasatorė skunde teigia, kad nuo pat teismo proceso pradžios buvo teikiami prašymai į teismo posėdį kviesti teritorijų planavimo srities ekspertą, tačiau tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis bei jo atstovas priešinosi eksperto dalyvavimui teisme ir jis teisme nebuvo apklaustas. Kartu kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį, vadovavosi tik Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2009 m. vasario 25 d. išvada     Nr. 4D-52, pažodžiui perrašydamas šias išvadas iš kaltinamojo akto. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkės L. N. pasirašytame 2008 m. liepos 8 d. rašte Nr. 6.2-1804 išdėstytos išvados kartu su nukentėjusiojo skundu jau buvo nagrinėjamos Architektų profesinės atestavimo komisijos 2008 m. lapkričio 22 d. posėdyje ir, įvertinus rašte nurodytus pažeidimus, buvo konstatuota, kad detalusis planas buvo patvirtintas be pažeidimų.

Kasatorės tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas nevertino šių išvadų prieštaravimų viena kitai, taip pat nepasisakė dėl eksperto G. Tiškaus byloje pateiktos konsultacinės išvados bei atsikirtime pareikšto prašymo paskirti teismo ekspertizę. Kartu kasatorė, remdamasi teismų praktika, atkreipia dėmesį į tai, kad jei proceso dalyvių teismui pateikta konsultacinė išvada prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės akto išvadoms, teismai turi imtis priemonių prieštaravimų tarp konsultacinės išvados ir specialisto išvados ar ekspertizės akto priežastims išsiaiškinti ir šiems prieštaravimams pašalinti. Pasak kasatorės, specialistų ir ekspertų išvados šioje byloje turėjo itin svarbią reikšmę grindžiant tiek išteisinamąjį nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartį. Gynybos iniciatyva pirmosios instancijos teismui buvo pateikta teismo eksperto G. Tiškaus konsultacinė išvada, Architektų profesinės atestavimo komisijos 2008 m. lapkričio 22 d. posėdžio išvados, kurių atsakymai į kai kuriuos bylai svarbius klausimus buvo kitokie nei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialisto 2009 m. vasario 25 d. išvadoje Nr. 4D-52 bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkės L. N. pasirašytame rašte Nr. 6.2-1804. Kasatorės nuomone, gynybos argumentai dėl specialių žinių reikšmės nustatant tiesą byloje negalėjo būti tinkamai įvertinti neatlikus naujos ekspertizės. Be to, kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas atlikdamas įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) turėjo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą proceso pažeidimą ir į teismo posėdį iškviesti ekspertą, tačiau taip nepadarė. Kartu kasatorė pabrėžia, kad pagal susiformavusią teismų praktiką esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu pripažįstami atvejai, kai teismas, pripažinęs, jog ekspertą, specialistą ar kitą proceso dalyvį būtina apklausti teisme, šiam neatvykus į posėdį, neatsižvelgia į prokuroro, gynėjo bei teisiamojo prašymus kviesti jį į teisiamąjį posėdį ir taip nepadaro.

Kasaciniu skundu I. K., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorė nurodo, kad savivaldybės tarybos arba savivaldybės administracijos direktoriaus nepatvirtintas detaliojo plano pagrindinis brėžinys, t. y. detaliojo plano pagrindinio brėžinio projektas, nėra BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo dalykas. Pasak kasatorės, tiek viešo svarstymo, tiek derinimo su institucijomis ir tikrinimo valstybinėje teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje metu detaliojo plano projektui gali būti pateikiamos pastabos, dėl kurių plano projektą reikia tikslinti, keisti, taisyti ar koreguoti. Visus tikslinimo, keitimo, taisymo ar koregavimo veiksmus pagal atitinkamų subjektų pateiktas pastabas organizuoja detaliojo planavimo organizatorius arba jo įgaliotas asmuo, o atlieka detaliojo plano projektą rengiantys asmenys. Parengus galutinį detaliojo plano projekto variantą jis yra perduodamas Miesto plėtros departamentui, kuris sprendžia, ar teikti šį projektą tvirtinti. Kasatorės teigimu, dokumentu BK 300 straipsnio prasme detaliojo planavimo srityje turi būti laikomas patvirtintas ir įsigaliojęs detalusis planas, nes būtent toks detalusis planas sukelia teisines pasekmes – nustato ar keičia teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą. Detaliojo plano projektas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nenustato ir nekeičia – tik išreiškia planavimo organizatoriaus ketinimą teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą keisti ateityje, kai bus atliktos teisės aktuose numatytos viešo svarstymo, derinimo, ginčų nagrinėjimo, tikrinimo, tvirtinimo ir paskelbimo procedūros. Šių procedūrų metu įforminami dokumentai gali būti laikomi dokumentais BK 300 straipsnio prasme tik tuomet, jei jais oficialiai patvirtinamas tam tikros administracinės procedūros atlikimas ir jų pagrindu atsiranda iš teisės aktų kildinama galimybė vykdyti tolesnius teritorijų planavimo veiksmus ar procedūras. Kasatorės nuomone, jos su D. S. bei D. B. parengta detaliojo plano projekto pagrindinio brėžinio nauja versija nebuvo vieno iš dokumentų, galinčių būti dokumentu BK 300 straipsnio prasme, priedas, todėl negali būti ir dokumentas BK 300 straipsnio prasme. Kasatorė pabrėžia, kad šis pagrindinis brėžinys buvo pridėtas prie 2006 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 1-1366 dėl teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programos patikslinimo ir sklypo Lvovo g. 21A detaliojo plano tvirtinimo ne jos bei D. S. su D. B. sprendimu ir ne jų veiksmais. Sprendimą, kokį brėžinį naudoti kaip rengiamo ir siūlomo tvirtinti Tarybos sprendimo priedą, pagal teisės aktus yra kompetentinga priimti Vilniaus miesto savivaldybės administracija (jos Miesto plėtros departamentas), o ne detaliojo plano rengėjai. Kartu kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad BK 300 straipsnyje nurodyto nusikaltimo dalyku gali būti tik tokie dokumentai, kurie yra tiesioginis tam tikro teisinio santykio ar juridinio fakto įrodymas, o dokumentai negalintys būti tokiu tiesioginiu įrodymu, nėra šios nusikalstamos veikos dalykas. Pasak kasatorės, kaltinamajame akte nurodomas detaliojo plano pagrindinio brėžinio projektas su perkeltomis skenuotomis derinimo žymomis ir parašais, kurį rengė ir (ar) savo parašais bei įmonės antspaudu tvirtino ji su D. S. bei D. B., negali būti laikomas tiesioginiu įrodymu, kad būtent šis projektas buvo apsvarstytas su suinteresuota visuomene, suderintas su savivaldybės Nuolatinės statybos komisija bei patikrintas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente, nes šiems juridiniams faktams patvirtinti teisės aktai numato specialią formą.

Dėl to, kasatorės nuomone, darytina išvada, kad visi brėžiniai ir tekstinė informacija, rengiami detaliojo teritorijų planavimo procese (įskaitant pagrindinį brėžinį) patys savaime jokių teisinių pasekmių nesukuria ir negali būti laikomi dokumentu BK 300 straipsnio prasme. Pasak kasatorės, teisės aktuose nėra įtvirtinto draudimo tikslinti, keisti, taisyti ar koreguoti detaliojo plano projektinę dokumentaciją ir rengti pakoreguotas jos versijas bet kuriame teritorijų planavimo dokumento rengimo etape, taip pat nėra įtvirtintos imperatyvios planavimo organizatoriaus ar plano rengėjo pareigos kartoti planavimo procedūras atlikus šiuos tikslinimo, keitimo ar koregavimo veiksmus. Tai, ar privaloma kartoti ankstesnes administracines procedūras, sprendžia kitą administracinę procedūrą turintis atlikti viešojo administravimo subjektas, taikydamas viešojo administravimo principus ir atsižvelgdamas į pakeitimų pobūdį. Šiuo atveju Miesto plėtros departamento atstovai, žinodami arba turėdami žinoti, kad yra teikiama tvirtinti pakoreguota detaliojo plano projekto pagrindinio brėžinio versija, kuri nebuvo iš naujo derinama Nuolatinėje statybų komisijoje bei tikrinama Teritorijų planavimo ir statybos departamente, nusprendė, kad dėl pateikto projekto derinimo ir tikrinimo procedūros neturi būti kartojamos. Vadinasi, kasatorės tvirtinimu, būtent Miesto plėtros departamento atstovai pridėjo parengtą brėžinio projektą prie Tarybos sprendimo projekto, kurį rengti yra jų teisinė pareiga.

Kasatorės teigimu, naujos (pakoreguotos) brėžinio versijos parengimas ir (ar) nuskenuotų spaudų bei įrašų perkėlimas ant tokio projekto brėžinio nėra klastojimas BK 300 straipsnio prasme, nes nagrinėjamu atveju nebuvo pakeistas dokumento tikrumas bei jo turinys. Pasak kasatorės, ji su D. S. bei D. B. parengė, užantspaudavo ir pateikė ne, kaip nurodoma kaltinamajame akte, detalųjį planą su pakeistais ir tikrovės neatitinkančiais sprendiniais, o naują, atsižvelgus į detaliojo planavimo procedūrų metu pasikeitusias aplinkybes pakoreguotą detaliojo plano projekto pagrindinio brėžinio versiją. Minėtu aplinkybių pasikeitimu buvo savivaldybės politinis sprendimas pakeisti savivaldybės lygmens teisės aktą – Teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programą, kuriam vieninteliam būtų prieštaravęs planuojamas aukštesnis nei 12 aukštų užstatymas. Kasatorės tvirtinimu, pats detaliojo plano projekto brėžinių bei kitos projektinės dokumentacijos koregavimas, tikslinimas, naujų versijų rengimas nėra uždraustas jokiu teisės aktu – tai yra įprastinė detaliojo planavimo praktika.

Kasatorės nuomone, skenuotų ar perrašytų derinimo bei tikrinimo žymų įkėlimas į naują brėžinio versiją, neslepiant ir nemaskuojant, kad tai nėra originalios žymos, taip pat negali būti laikomas klastojimu. Kasatorė, pagrįsdama šį teiginį, tvirtina, kad: šios žymos yra tik papildoma, neprivaloma ir nereglamentuojama informacija, kuri brėžinyje gali būti arba ne ir kuria tretieji asmenys neturi nei teisės, nei pareigos vadovautis kaip pirminiu, reglamentuotu informacijos apie projekto derinimą ir tikrinimą šaltiniu; su derinimo ir tikrinimo žymų buvimu ar nebuvimu ant detaliojo plano ar jo projekto pagrindinio brėžinio teisės aktai nesieja jokių teisinių pasekmių; iš detaliojo  plano projekto pagrindinio brėžinio (paskutinės jo versijos) pateikimo aplinkybių Miesto plėtros departamento atstovams, t. y. asmenims, kurie turėjo vykdyti tolesnes administracines procedūras su juo, buvo arba turėjo būti akivaizdu, kad ši, paskutinioji pagrindinio brėžinio projekto versija iš naujo nebuvo derinama ir tikrinimo procedūros po statinio aukštingumo sprendinių pakeitimų nebuvo atliekamos, nes aukštingumo sprendinių pakeitimas buvo prieš tai su savivaldybės atstovais vykusios diskusijos dėl raidos programos keitimo pasekmė. Kartu kasatorė nurodo, kad leidžiamų statyti aukštų skaičiaus didinimo klausimas buvo svarstomas pasitarimuose pas merą ir tik po to, kai juose buvo nutarta „siūlyti Miesto plėtros departamento direktoriui L. N. teikti svarstyti sprendinius dėl detaliojo plano parengimo ir tvirtinimo“, 2006 m. rugsėjo 18 d. atsakingi savivaldybės administracijos tarnautojai vizavo tarybos sprendimo projektą, kolegijos nutarimo projektą, administracijos direktoriaus įsakymo dėl sprendimo projekto įrašymo į Tarybos posėdžio darbotvarkę projektą. Be to, kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad dalis savivaldybės administracijos tarnautojų (būtent E. D., A. G.) projektų vizavimu pritarusių sprendimo projekto teikimui Tarybai tvirtinti, buvo ir savivaldybės sudarytos Nuolatinės statybos komisijos nariai, todėl jiems turėjo būti ir buvo puikiai žinoma, kad sklypo Lvovo g. 21A detaliojo plano projektas su Nuolatinės statybos komisija po korekcijų iš naujo nebuvo derinamas. Kasatorės teigimu, žymų perkėlimas turėjo būti suprantamas kaip plano rengėjų nuomonė, kad derinti bei tikrinti iš naujo nėra privalu, kad tinka ir anksčiau gauti suderinimai ir patikrinimo išvados, nes projektas pakeistas teisės aktams ir aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentams neprieštaraujančiu būdu.

Kasatorė pabrėžia, kad gretimų sklypų savininkai ir valdytojai nei Teritorijų planavimo įstatyme, nei poįstatyminiuose aktuose nėra įvardyti kaip teritorijų planavimo dokumentus derinantys, tvirtinantys ar rašytinį pritarimą jiems turintys išreikšti subjektai. Tai, kad rengiamas detaliojo plano projektas neturėjo būti suderintas ir patvirtintas kaimyninių sklypų savininkų parašais, įrodo ir ta aplinkybė, kad į pagrindinį brėžinį buvo nuskenuoti bei perkelti ne visų kaimyninių sklypų naudotojų parašai neva patvirtinantys tokio projekto suderinimą, ir tai nebuvo kliūtis tvirtinti detaliojo plano projektą. Be to, kasatorė nurodo, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 39 dalį, 27 straipsnio 4 dalį, Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų II skyriaus 5, 13 dalis, III skyriaus I skirsnio 17 dalį, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 1-999 dėl Nuolatinės statybos komisijos sudarymo ir jos nuostatų tvirtinimo 1 dalį, suderinus (ar prieš derinant) detaliuosius planus Nuolatinės statybos komisijoje nėra būtina teritorijų planavimo dokumentus atskirai derinti kiekvienoje derinimo procedūroje dalyvaujančioje institucijoje, todėl nėra jokio poreikio perkėlinėti, skenuoti ar kitaip perrašinėti gautų derinimų ant detaliojo plano pagrindinio brėžinio. Nuolatinės statybos komisija 2006 m. liepos 26–27 d. protokolu Nr. 54 pritarė rengiamo detaliojo plano projektui ir būtent šis derinimo metu išduotas dokumentas, kasatorės teigimu, įrodo, kad detaliojo plano projektas yra suderintas ir sukuria teisines pasekmes – galimybę teikti detaliojo plano projektą tikrinti Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente, o gavus teigiamą patikrinimo išvadą – teikti tvirtinti. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas tokią teigiamą išvadą Lvovo g. 21A esančio sklypo detaliojo plano projektui išdavė 2006 m. rugsėjo 1 d.

Kasatorė nurodo, kad savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ detaliojo planavimo procese atlieka tik technines funkcijas – skaitmenizuoja detaliojo plano projektą. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teisės aktuose nenustatytas privalomas detaliojo plano projekto skaitmenizavimas (dalis savivaldybių tokios procedūros išvis nevykdo), o savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ nėra detaliojo plano projektą derinanti ar tvirtinanti institucija. Kasatorės teigimu, detaliojo plano projektas savivaldybės įmonei „Vilniaus planas“ buvo pateiktas skaitmenizuoti dėl Vilniaus miesto savivaldybėje nusistovėjusios praktikos. Galimybė savivaldybės darbuotojams naudotis detaliojo plano projekto duomenimis elektronine forma nelaikytina teisinėmis pasekmėmis, kurias sukuria plano skaitmenizavimas, nes tai yra organizacinės, ūkinės pasekmės, palengvinančios savivaldybės specialistų darbą, o jas sukelia detaliojo plano projekto duomenų suvedimas į informacinę sistemą, o ne ant detaliojo plano projekto uždėta skaitmenizavimo žyma.

Kasatorė skunde pabrėžia, kad tai, jog ji su D. S. bei D. B. neklaidino savivaldybės administracijos darbuotojų ir nepateikė melagingos informacijos patvirtina ir byloje esantis Vilniaus apygardos prokuratūros 2010 m. vasario 5 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl BK 304 straipsnio, kuriame konstatuota, kad „nebuvo nustatyta, jog kažkas, siekdamas gauti dokumentą ar suklastoto dokumento patvirtinimą, pateikė įstaigai ar tarnautojui melagingą informaciją“.

Taigi, kasatorės nuomone, pagrindiniame brėžinyje su 15 aukštų 54 m aukščio statiniu nuo kitų dokumentų suderinimų nuskenuotos žymos/vizos bei teksto sumaketavimas apie brėžinio suderinimą Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente neturėjo jokios teisinės galios ir negalėjo sukelti teisinių pasekmių, nes teisės aktuose yra imperatyviai nustatyta tokių suderinimų fiksavimo forma. Paskutinė parengta pagrindinė detaliojo plano brėžinio redakcija buvo pateikta Miesto plėtros departamentui kartu su visa dokumentacija, kurioje buvo nurodyti visi reikalingi detaliojo plano projekto suderinimai bei patvirtinimai. Būtent šie dokumentai, pasak kasatorės, o ne žymos/vizos ant vieno iš detaliojo projekto brėžinių buvo oficialus teisinis pagrindas teikti Tarybai tvirtinti detaliojo plano projektą.

Kasatorės teigimu, byloje nebuvo vertinami dokumentai, liudijantys, jog parašai buvo nuskenuoti ir perkelti nuo brėžinių su tais pačiais projektiniais sprendimais, dėl kurių galimo klastojimo buvo nagrinėti kaltinimai. Kartu kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismo nutartyje buvo nurodyta, jog Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo R. B. 2006 m. birželio 20 d. parašas buvo perkeltas neteisėtai, tačiau iš byloje esančio pagrindinio brėžinio plano matyti, kad R. B. pasirašė ant brėžinio su 15 aukštų pastato projektiniu sprendiniu. Vadinasi, R. B. parašo perkėlimas tiesos neiškreipė. Dėl to, kasatorės nuomone, toks parašo perkėlimas nėra ir negali būti laikomas neteisėtu.

Kasatorė skunde pabrėžia, kad tai, jog kaltinimas ir skundžiama teismo nutartis dėl parašų perkėlimo buvo grindžiami nesant įrodymų, nuo kokių dokumentų tie parašai buvo perkelti, pvz., V. C., A. G., G. Č., V. B., G. J.–G. parašų ant pagrindinio brėžinio su 12 aukštų statinio projektiniu sprendiniu nėra. Dėl to, nenustačius, kokius sprendinius šie asmenys patvirtino, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, kad šių asmenų parašai buvo neteisėtai perkelti.

Kasatorė, nesutikdama su tiesioginės tyčios buvimu jos veiksmuose, teigia, kad nei ji, nei D. S. su D. B. ikiteisminio tyrimo  ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu neneigė to, jog Miesto plėtros departamento atstovams pateikti detaliojo plano projekto sprendiniai buvo koreguoti ir į pagrindinį brėžinį buvo nuskenuotos bei perkeltos derinimo ir tikrinimo žymos ar įrašai, taip pat nesiekė nuslėpti ir neslėpė akivaizdžios aplinkybės, kad derinimo ir tikrinimo procedūros po statinio sprendinių pakeitimų iš naujo nebuvo atliekamos. Pasak kasatorės, nei ji, nei D. S. su D. B. nesiekė teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulės ir nesuprato, kad atliekami veiksmai gali būti laikomi dokumentų klastojimu.

Kasaciniu skundu I. K., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, gynėjas advokatas Arūnas Bertulis prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartimi pažeidė I. K. teisę į gynybą (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis), o, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatas.

Pasak kasatoriaus, nors I. K. veika buvo kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tačiau iš kaltinamajame akte nurodytų pavojingų veikų ir jas kvalifikuojančio minėto BK straipsnio 1 dalies palyginimo matyti, kad ši teisės norma nenumato baudžiamosios atsakomybės už netikro dokumento panaudojimo organizavimą ir žinomai netikro dokumento patvirtinimą savo parašu. Dėl to, kasatoriaus nuomone, yra pagrindas teigti, kad dvi iš jo ginamajai inkriminuojamų veikų nei kaltinamajame akte, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo kvalifikuotos, t. y. teisiškai įvertintos, taip pažeidžiant I. K. teisę žinoti, kuo ji yra kaltinama (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis). Kasatoriaus teigimu, jo ginamoji buvo kaltinama netikro dokumento panaudojimo organizavimu, tačiau per visą bylos procesą nebuvo pateikta įrodymų ar padaryta išvada, kokiais veiksmais pasireiškė panaudojimo organizavimas, nors kaltinamajame akte tai nurodyta. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios inkriminuotos galbūt padarytos veikos nepasisakė. Kasatoriaus tvirtinimu, jo ginamosios baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatos, o apeliacinės instancijos teismo nutartis iš esmės neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes nei kaltinamajame akte, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo nurodyti pavojingą veiką – panaudojimo organizavimą – apibūdinantys požymiai ir pavojingos veikos teisinis įvertinimas. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog byloje yra Vilniaus apygardos prokuratūros 2010 m. vasario 5 d. nutarimas nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį, kuriame konstatuota, kad nenustatyta, kad kažkas siekdamas gauti dokumentą ar suklastoto dokumento patvirtinimą pateikė įstaigai ar tarnautojui melagingą informaciją. Tai leidžia daryti išvadą, kad I. K. inkriminuota pavojinga veika – netikro dokumento panaudojimo organizavimas – negalėjo būti baigta. Vadinasi, už šią veiką negalėjo būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nutartį grindė teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje jo ginamosios kaltę grindė liudytojos D. S. parodymais, kurie BPK 276 straipsnyje nurodyta tvarka nebuvo išnagrinėti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Dėl to apeliacinės instancijos teismas negalėjo nutarties grįsti šios liudytojos parodymais.

Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas jo ginamajai inkriminavo nusikalstamas veikas, kurios savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skyrėsi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, t. y. pasisakė dėl veikų, dėl kurių nebuvo pareikšti kaltinimai. Kasatorius, išdėstęs liudytojos I. S. parodymų esmę, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nutartyje grįsdamas jo ginamosios kaltę šios liudytojos parodymais, jai inkriminavo kaltinamajame akte neinkriminuotas bei teismui nagrinėti neperduotas nusikalstamas veikas, susijusias su Tarybos sprendimo projekto dėl teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programos patikslinimo ir sklypo Lvovo g. 21A Vilniuje detaliojo plano tvirtinimo, aiškinamojo rašto dėl šio projekto, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kolegijos protokolinio nutarimo dėl šio projekto suklastojimu, ir taip pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai įvertino įrodymus ir savo sprendimą grindė prielaidomis. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų ir nepagrįstai vadovavosi liudytojos D. S. parodymais, nes jie yra prieštaringi, neatitinka kitiems byloje esantiems įrodymams. Kasatoriaus teigimu, byloje esančiais įrodymais paneigtas liudytojos D. S. ir jo ginamosios bendravimo dėl sklypo Lvovo g. 21A detaliojo plano pagrindinio brėžinio bei savivaldybės sprendimų projektų faktas. Byloje neginčytinai nustatyta, kad detaliojo plano reikalais Vilniaus miesto savivaldybėje rūpinosi tik D. S. ir būtent ji bendravo su atsakingomis savivaldybės tarnybomis. Tuo tarpu I. K. ginčijamo detaliojo plano savivaldybėje nederino ir reikalų, susijusių su juo, netvarkė. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada apie I. K. ir D. S. susitikimą kelia apgrįstų abejonių, nes akivaizdu, kad tarp I. K. ir liudytojos D. S. susitikimo dėl sklypo Lvovo g. 21 detaliojo plano pagrindinio brėžinio bei savivaldybės dokumentų projektų ne tik kad nebuvo, bet jo ir negalėjo būti. Kartu kasatorius pabrėžia, kad be liudytojos D. S. parodymų byloje nebuvo surinkta kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo bei jo atstovo tik apeliaciniame skunde iškeltą versiją, jog I. K. galėjo parengti keturis Vilniaus miesto savivaldybės dokumentų projektus.

Kasatorius skunde nurodo, kad nei liudytoja D. S. nepasakė, nei baudžiamojoje byloje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo pagrįstas detaliojo planavimo specialistės parašo būtinumas ant savivaldybės merui pasirašyti skirtų dokumentų. Šios liudytojos užimamos pareigos bei patirtis neabejotinai leidžia teigti, kad ji galėjo suprasti, jog ji neprivalo pasirašyti ne jos kompetencijai priskirtų dokumentų. Pasak kasatoriaus, tai, kad liudytoja D. S. derinant neprivalėjo pasirašyti nors ant vieno iš keturių Vilniaus miesto savivaldybės dokumentų projektų, neginčijamai įrodo tai, kad šie dokumentai su uždėtomis įvairių savivaldybės administracijos tarnautojų suderinimo vizomis ir nesant D. S. parašo, buvo pateikti svarstyti Tarybai ir po to patvirtinti. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad tuo metu galioję teisės aktai – Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19 patvirtintų Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių 9.20, 33 punktai – patvirtina liudytojos D. S. parodymų neteisingumą ir apeliacinės nutarties nepagrįstumą, nes šiose taisyklėse nebuvo numatyta, jog rengėjas turi pasirašyti parengtą dokumentą.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, esančių pačios liudytojos D. S. parodymuose. Pasak kasatoriaus, D. S. parodė, kad ji paprašė I. K. palikti jai dokumentus peržiūrėti, t. y. susipažinti su jais. Taigi D. S. dokumentų įdėmiai neskaitė ir negalėjo tiksliai žinoti, dėl kokių detaliojo plano sprendinių tie dokumentų projektai buvo parengti – 15 ar 12 aukštų pastato. Kasatoriaus tvirtinimu, o svarbiausia yra tai, kad liudytoja D. S. teigė įsiminusi A. S. pasakymą, jog „viešo svarstymo metu visuomenei buvo pateiktas vienas brėžinys su vienokiu aukštų skaičiumi, o norima pasitvirtinti kitokį“. Tuo tarpu byloje neginčytinai nustatyta, kad visuomenei svarstyti buvo pateikti detalaus plano sprendiniai 15 aukštų pastatui. Vadinasi, jei tikėti liudytojos D. S. parodymais, kad buvo norima patvirtinti kitokį brėžinį nei buvo pateiktas visuomenei viešam svarstymui, ji galėjo matyti tik brėžinį su 12 aukštų statinio sprendiniais.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė fakto, jog šių dokumentų projektų parengimas ir vizų rinkimas buvo D. S. tiesioginė pareiga. Pasak kasatoriaus, byloje nebuvo nustatyta, kad savivaldybės administracijos tarnautojų vizas ant šių dokumentų projektų surinko ne savivaldybės tarnautojas, todėl liko nepaneigta abejonė, jog, kaip ir numato teisės aktai bei pareigybės nuostatai, minėtų keturių dokumentų projektus parengė ir vizas ant jų galėjo surinkti būtent D. S., o savo parodymais ji tik siekė išvengti asmeninės atsakomybės. Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog šių dokumentų parengimo data ir liudytojos D. S. parodymai paneigia išteisintųjų ir pirmosios instancijos teismo argumentus, kad pagrindinis brėžinys buvo pakeistas pasitarimo pas Vilniaus miesto savivaldybės merą protokoline nutartimi, prieštarauja pats sau, nes tuos pačius įrodymus vertina skirtingai.

Kasatoriaus nuomone, jo ginamosios baudžiamojoje byloje buvo pažeistos ir BPK 20 straipsnio 4 dalies, 193 straipsnio nuostatos. Pasak kasatoriaus, iš liudytojos D. S. apklausos protokolo matyti, kad liudytojai buvo pateikti ne keturių dokumentų projektai be parašų, t. y. ne tokie, kokius ji galėjo matyti, bet jau patvirtinti vizomis bei parašais. Akivaizdu, kad taip liudytojai buvo padarytas spaudimas atpažinti „kaip jos matytus dokumentus“ būtent prokuroro pateiktus ir tyrimo versiją patvirtinančius, bet ne jos galbūt tikrai matytus dokumentus. Kasatoriaus tvirtinimu, pagal savo esmę tai buvo ne paprasta liudytojo apklausa, bet ir daiktų parodymo atpažinimas, todėl atpažinti turėjo būti pateiktas antrasis atpažinimo objektas ir būtinai be parašų bei vizų (BPK 193 straipsnis).

Kasatorius skunde ginčija ir tiesioginės tyčios buvimą jo ginamosios veiksmuose. Pasak jo, detaliojo plano rengėjai viso bylos proceso metu neneigė to, kad Miesto plėtros departamento atstovams pateikti detaliojo plano projekto sprendiniai buvo koreguoti ir ant pagrindinio brėžinio buvo nuskenuotos bei perkeltos derinimo ir tikrinimo žymos ar įrašai, taip pat nesiekė nuslėpti ir neslėpė akivaizdaus fakto, kad po statinio aukštingumo sprendinių pakeitimų iš naujo nebuvo atliekamos derinimo bei tikrinimo procedūros. Kasatoriaus tvirtinimu, žymų perkėlimas nekeičiant derinimo bei tikrinimo įrašų datų, neslepiant šių žymų neautentiškumo, turėjo būti suprastas kaip plano rengėjų nuomonė, kad naujas derinimas bei tikrinimas neprivalomas , nes projektas pakeistas teisės aktams ir aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentams neprieštaraujančiu būdu. I. K. nesiekė teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulės ir nesuprato, kad jos atliekami veiksmai gali būti dokumentų klastojimas. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinimas dokumentų suklastojimu buvo pareikštas tik detaliojo plano rengėjams, į kurių kompetenciją neįėjo teisė patiems priimti sprendimus dėl detaliojo planavimo etapų kartojimo, dokumentų rengimo derinimo, vizavimo ir tvirtinimo tvarkos bei eigos planavimo procese. Iš byloje esančios medžiagos negalima daryti išvados, kad atsakingi savivaldybės tarnautojai, tiesiogiai priėmę atitinkamus sprendimus, surašę ir pasirašę galbūt melagingus detaliojo planavimo dokumentus, buvo suklaidinti I. K.. Priešingai, kasatoriaus teigimu, byloje neginčijamai buvo nustatyta, kad jo ginamosios veiksmuose nebuvo būtino BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios, nes pakeitimus bei galimus procedūrų pažeidimus galėjo inicijuoti ir organizuoti kiti asmenys – savivaldybės administracijos ir tarybos tarnautojai, detaliojo plano užsakovo atstovai (galbūt net ir 2006 m. rugsėjo 12 d. pas merą įvykusio pasitarimo metu).

Kasatorius teigia, kad jo ginamosios veiksmuose nebuvo ir kito būtino BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymio – nusikalstamos veikos objekto. Pirmiausia kasatorius pabrėžia, jog jau minėtame prokuroro 2010 m. vasario 5 d. nutarime nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį buvo konstatuota, kad nebuvo nustatyta, jog kažkas, siekdamas gauti dokumentą ar suklastoto dokumento patvirtinimą, įstaigai ar tarnautojui pateikė melagingą informaciją, t. y. Vilniaus miesto savivaldybei nebuvo pateikta neteisinga ir suklastota informacija. Byloje taip pat nenustatyta, kad savivaldybei būtų buvę pateikti kokie nors kiti I. K. pasirašyti dokumentai. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, byloje buvo nustatytas faktas, kad tvirtinimui Taryboje nebuvo pateiktas detaliojo plano pagrindinis brėžinys su melagingais duomenimis. Akivaizdu ir tai, kad I. K. netikro dokumento nepagamino ir tokio dokumento nepasirašė. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad I. K. veiksmais buvo sutrikdyta valstybės ir savivaldybės institucijų veikla. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancija to nustatyti ir negalėjo, nes savivaldos institucijai buvo žinomos visos detaliojo plano sprendinių pakeitimo aplinkybės.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Giedrius Tarasevičius atsiliepimu į kasacinius skundus prašo D. S., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, I. K., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, ir jos gynėjo advokato A. Bertulio kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog sklypo Lvovo g. 21A detalųjį planą derinant Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente buvo pateiktas pagrindinis detaliojo plano brėžinys su planuojamu statyti 12 aukštų 52 m aukščio statiniu ir būtent tokiems parametrams buvo pritarta bei duota teigiama išvada. Pasak prokuroro, ir D. S., ir I. K. žinojo tai, tačiau, D. S. nurodžius D. B. ir šiam gautą nurodymą įvykdžius, buvo nubraižytas naujas brėžinys su planuojamu statyti 15 aukštų 54 m aukščio statiniu, ant kurio kompiuteriu buvo sumaketuotas tekstas apie šio brėžinio suderinimą Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente ir išvados „Teigiama“ Nr. (100)-11.81-311 gavimą 2006 m. rugsėjo 1 d., nors brėžinys su 15 aukštų 54 m aukščio statiniu sklype Lvovo g. 21A šiai institucijai nebuvo pateiktas derinti ir teigiama išvada nebuvo gauta.

Prokuroro tvirtinimu, D. S. ir I. K. veiksmuose yra tiesioginė tyčia. Šį savo teiginį prokuroras grindžia tuo, kad: D. S. ir I. K. žinojo, jog naujai nubraižytas brėžinys su numatomu statyti 15 aukštų 54 m aukščio statiniu nebuvo derinamas bei tikrinamas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente – D. S. nurodžius D. B. sumaketuoti tokią žymą ir šiam vykdant tokį nurodymą bei matant, kad tikrinimo žyma iš tikrųjų yra ant brėžinio su 12 aukštų 52 m aukščio statiniu, akivaizdu, kad jie visi suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir norėjo taip veikti, nes brėžinį patvirtino savo parašais; D. S. su I. K. suvokė ir pavojingą savo veikos pobūdį, nes suprato, jog tokia žyma melagingai pagrindžiama dalis privalomųjų procedūrų, numatytų Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje bei Detaliųjų planų rengimo taisyklių 27.4 punkte, ir kad detaliojo plano pagrindinis brėžinys su melagingais duomenimis bus pateiktas tvirtinti Tarybai. Prokuroro teigimu, jau vien Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento žymos su teigiama išvada perkėlimas ant brėžinio, kuris nebuvo tikrinamas, yra neteisėtas ir atitinkantis BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad neteisėtai nuo kitų brėžinių su kitokiais parametrais buvo nuskenuotos bei perkeltos ant to paties brėžinio su sumaketuota Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento žyma bei teigiama išvada ir Kultūros paveldo departamento R. B. 2006 m. birželio 20 d., Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorės G. J.–G. 2006 m. liepos 28 d., UAB „Ibrahim“ direktoriaus V. B. 2006 m. liepos 28 d., Miesto plėtros departamento Miestovaizdžio skyriaus vedėjos G. Č. 2006 m. rugpjūčio 8 d., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus Eismo organizavimo poskyrio vedėjo V. C. 2006 m. liepos 31 d., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus Sąlygų ir projektų derinimo poskyrio vyriausiosios specialistės A. G. 2006 m. liepos 31 d. žymos bei skaitmenizavimo savivaldybės įmonėje „Vilniaus planas“ 2006 m. birželio 12 d. žyma su L. Š. parašu. Pasak prokuroro, tokie veiksmai taip pat atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį.

Nukentėjusysis V. P. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo D. S. bei I. K., kurioms baudžiamoji byla nutraukta, ir I. K. gynėjo advokato A. Bertulio kasacinius skundus atmesti.

Nukentėjusysis atsiliepime nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog kaltinimas visiems kaltinamiesiems, padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, buvo grindžiamas Vilniuje, Lvovo g. 21A esančio žemės sklypo detaliojo plano neteisėto pakeitimo ir panaudojimo aplinkybėmis. Nukentėjusiojo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo, tyrė, vertino ir tai, ar byloje esantys įrodymai patvirtina šias aplinkybes. Šiuo atveju byloje esantys tiek kaltinamąsias teisinantys, tiek jas kaltinantys įrodymai buvo vertinami sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje. Pasak nukentėjusiojo, apeliacinės instancijos teismas išanalizavo liudytojų parodymus, eksperto konsultacinį paaiškinimą, juos gretino tarpusavyje, lygino su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, taip pat motyvuotai pasisakė dėl neįvertintų liudytojų G. Č., D. S. parodymų. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai, vadovaudamasis ir rašytine bylos medžiaga, pasisakė ir dėl kaltinamųjų padarytų įstatymų pažeidimų rengiant detalųjį planą. Dėl to, nukentėjusiojo tvirtinimu, nėra teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog kaltinamieji atliko veikas, įprastai kvalifikuotinas kaip tikro dokumento suklastojimas, šią savo išvadą grindė neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir neobjektyviu įrodymų tyrimu bei vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs bylos aplinkybių analizę ir įrodymų tyrimą, padarė teisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes analizavo neišsamiai, įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, ir pagrįstai konstatavo, kad neteisingą pirmojoje instancijoje išnagrinėtų įrodymų vertinimą nulėmė tai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vadovavosi arba prielaidomis, arba tik dalimi įrodymų, visiškai paneigdamas pareigą vertinti įrodymų visetą.

              Nukentėjusiojo teigimu, tai, kad kaltinamųjų padaryti detaliojo plano parengimo pažeidimai buvo esminiai, iš esmės paneigę viešojo administravimo proceso (detaliojo plano tvirtinimo procedūros) teisėtumą, patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. nutartyje Nr. A-602-2137/2012. Pasak nukentėjusiojo, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje, tiek nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma, taip pat teisės aktų nuostatos patvirtina, kad kaltinamieji neprivalėjo rengti bei tvirtinti pagrindinio detaliojo plano brėžinio kopijos po detaliojo plano patikrinimo procedūros užbaigimo, nes po patikrinimo iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos su atitinkamomis patikrinimo žymomis (taip pat ir su ankstesnėmis žymomis – suderinimo Nuolatinėje statybų komisijoje, visuomenės atstovų parašais) gautas detalusis planas lygiai toks, koks ir buvo gautas, turėjo būti nugabentas iš vienos įstaigos į kitą – iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos į Vilniaus miesto savivaldybę. Vien pats asmenų, kuriems byla nutraukta, sumanymas tvirtinti pagrindinio brėžinio kopiją, kai to daryti visiškai nereikėjo, nukentėjusiojo nuomone, leidžia konstatuoti, kad asmenys, kuriems byla nutraukta, negalėjo neįvertinti, kodėl jie nusprendė daryti konkretaus dokumento kopiją. Nukentėjusysis kartu atkreipia dėmesį į tai, kad gynybos pateikta ir išteisinamajame nuosprendyje priimta versija apie techninės klaidos įsivėlimą darant pagrindinio brėžinio kopiją yra akivaizdžiai nepagrįsta, nenuosekli, nes ja, vertinant visų įrodymų visumą, nė nesistengiama paaiškinti, kodėl apskritai buvo priimtas valinis sprendimas daryti pagrindinio brėžinio kopiją, kai teisės aktai, priešingai, numato originalaus dokumento perdavimą savivaldybei tvirtinti.

Kita gynybos teikiama versija, pasak nukentėjusiojo, yra ta, kad kaltinamuosius daryti pagrindinio brėžinio pakeitimus privertė Vilniaus miesto savivaldybės atstovai, t. y. šie priėmė sprendimą padaryti pakeitimus pagrindiniame brėžinyje, o kaltinamieji buvo „priversti“ šį sprendimą realizuoti pakeisdami pagrindinio brėžinio sprendinius ir perkeldami ant savo parengtos modifikuotos kopijos visas derinimo, tikrinimo žymas, nepaisant to, kad tokios žymos buvo skirtos kitokiems sprendiniams aprobuoti. Nukentėjusiojo tvirtinimu, ši versija pirmiausia yra palanki valstybiniam kaltinimui, nes ja kaltinamieji patys paneigia techninės klaidos versiją bei pripažįsta, kad pagrindinio brėžinio pakeitimai nebuvo netyčiniai. Antra, kartu ši versija patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo nutarties pagrįstumą. Trečia, ši versija laikytina nepagrįsta, nes, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, „[...] byloje nėra jokių duomenų, kad 2006 m. rugsėjo 15 d. pas Vilniaus merą vykusio pasitarimo metu buvo priimtas sprendimas – leisti tvirtinti suklastotą pagrindinį brėžinį“.

              Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomosios dalies skiltyse „Įrodymų įvertinimo motyvai“ ir „Teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo“ dar kartą pakartojęs kai kurias baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, neanalizuodamas jų teisinės reikšmės, nuosekliai neapibūdindamas, kokias veikas jis tiria teisėtumo aspektu, daro išvadą dėl kaltinamųjų tiesioginės tyčios nebuvimo, t. y. teismas išteisinamajame nuosprendyje net neįvardija, su kokiomis veikomis susijusį kaltinamųjų psichinį ryšį jis tyrė, konstatuodamas tiesioginės tyčios nebuvimą. Dėl to, nukentėjusiojo nuomone, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl kaltinamųjų tiesioginės tyčios nebuvimo nepagrįsta nuosekliu nusikalstamos veikos kvalifikavimo procesu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neidentifikavo atskirų BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytų ir kaltinamajame akte aprašytų nusikalstamų veikų, apribojo teismo galimybes tinkamai iširti baudžiamosios bylos aplinkybes, susijusias su šiomis atskiromis veikomis, tinkamai identifikuoti šiose atskirose veikose nusikaltimo sudėčių požymių (įskaitant kaltinamųjų kaltę) buvimą.

              Nukentėjusysis teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika leidžia pripažinti nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties nebuvimo kaltinamųjų veiksmuose, nes neįrodytas tiesioginės tyčios buvimas jų veiksmuose, nenustatyta savanaudiškų ar kitokių asmeninių paskatų. Pasak nukentėjusiojo, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neturėjo vadovautis vien kaltinamųjų parodymais apie jų kaltę, nes šiems parodymams prieštarauja daug kitų byloje esančių įrodymų. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad kaltinamieji itin gerai suvokė savo neteisėto veikimo teisinę reikšmę, dėjo pastangas, kad jų nusikalstamas sumanymas būtų sėkmingai įgyvendintas ir elgėsi pagal pačioje architektų profesinėje korporacijoje suvoktą kaip nusistovėjusį neteisėtos veiklos modelį, kurį viešuosiuose šaltiniuose yra aprašęs Lietuvos architektų rūmų tarybos narys V. D. Faktinės byloje nustatytos aplinkybės, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kaip tik ir parodo, jog kaltinamieji elgėsi taip, kad visais įmanomais būdais „pramuštų“ užsakovo pageidautą projektą.“

              Nukentėjusiojo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje išsamiai pasisako dėl kaltinamųjų suklastoto pagrindinio brėžinio atitikties įvairiems aukštesnę teisinę galią turintiems aktams, tačiau, nukentėjusiojo nuomone, kaltinamųjų kaltės klausimui šie aiškinimai neturi reikšmės, nes pagrindinio brėžinio atitikties šiems dokumentams analizė yra teisiškai reikšminga tik tuomet, jeigu pagrindinis brėžinys parengiamas teisės aktų nustatyta tvarka, laikantis detaliojo plano etapų ir stadijų eiliškumo tvarkos: rengimas, derinimas, svarstymas, patikrinimas. Kaltinamiesiems žinant, kad pagrindinis brėžinys nebuvo rengiamas teisės aktų nustatyta tvarka, esminę reikšmę turi ne suklastoto pagrindinio brėžinio atitikties kitiems aktams tyrimas, o pačios klastojimo veikos tyrimas, nes suklastotas dokumentas negali įgyti teisėto dokumento požymių vien dėl to, kad jo turinys neprieštarauja kitiems teisės aktams – jo parengimo (pagaminimo) tvarka bei santykis su šia veika yra baudžiamajai bylai reikšmę turinčios aplinkybės. Kaltinamųjų tyčia šioje byloje turėjo būti nustatoma atsižvelgiant ne tik į kaltinamųjų parodymus, tačiau taip pat į „1) duomenis, kad kaltininkas suvokė nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės išorinį pavidalą, 2) duomenis apie tai, kad kaltininkui buvo suteikta reikiama žodinė ar rašytinė informacija (kaltininką informavo kiti asmenys, jis informaciją perskaitė ir pan.), 3) duomenis apie kaltininko socialinę patirtį, 4) kaltininko elgesį nusikalstamos veikos metu, iki ir po jos padarymo, 5) kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes, leidžiančias įvertinti faktinės aplinkybės suvokimo galimybę kaip įtikinamą“. Sprendžiant kaltinamųjų psichinio santykio su nusikalstamomis veikomis klausimą, vertintina ir tai, kad kaltinamiesiems buvo žinoma, kokią reikšmę Lietuvos Respublikos teisės aktai teikia teritorijų planavimo procesui, kokio rūpestingumo lygmens reikalauja iš teritorijų planavimo dalyvių. Kartu nukentėjusysis pabrėžia, kad net specialių žinių neturintis žmogus suvokia, jog spaudą „Nuorašas tikras“ galima dėti ir savo parašu galima tvirtinti tik tokį dokumentą, kurio kopija buvo padaryta nuo originalaus dokumento. Priešingos veikos pavojingumas ir priešingumas teisei suvokiamas net neturinčiam aukštojo išsilavinimo asmeniui, nekalbant apie asmenis, kurie vykdo juridinio asmens (UAB „Senojo miesto architektai“) administravimo darbą, yra įgiję teritorijų planavimo ir statybos atskirų sričių eksperto atestacines kategorijas. Dėl to, įvertinus visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nukentėjusiojo teigimu, konstatuotina, kad kaltinamieji suvokė aplinkybę, kad jie žymą „Nuorašas tikras“ ir šią žymą patvirtinančius savo parašus deda ant netikro dokumento nuorašo, be to, norėjo šį veiksmą įvykdyti. Tai patvirtina ir vėlesni kaltinamųjų veiksmai: kaip matyti iš liudytojos D. S. parodymų, I. K. ėjo į Vilniaus miesto savivaldybės tarnybines patalpas, prašė vizuoti suklastoto pagrindinio brėžinio pagrindu parengtus Vilniaus miesto savivaldybės įvairių aktų projektus, stengėsi paveikti tarnautojus, kad šie priimtų kaltinamųjų siekiamą sprendimą jų suklastoto pagrindinio brėžinio pagrindu.

              Šių aplinkybių kontekste, pasak nukentėjusiojo, verti kritikos ir kaltinamųjų teiginiai, kad neva juos kažkas vertė atlikti nusikalstamą veiką, liepė, leido, neprieštaravo ir pan. Visų pirma, kaltinamieji neįvardijo nė vieno asmens, kuris tokius „leidimus“ išdavė, t. y. neįrodė savo teiginių pagrįstumo. Antra, jeigu kažkas leidžia daryti nusikalstamą veiką, nes apie tai sąmoningai klausiama, tai negali būti aplinkybė, atleidžianti nuo atsakomybės – priešingai, tokia aplinkybė tik patvirtina, kad klausiusiam asmeniui buvo suprantama savo ketinamos atlikti veikos esmė.

              Nukentėjusysis, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad išteisinamajame nuosprendyje teigiama, jog kaltinamųjų veikos „pakeitus detaliojo plano brėžinio sprendinius iš 12 aukštų į 15 aukštų bei vėlesnis šių sprendinių nepateikimas tvirtinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente teismo vertinami kaip sąžiningas kaltinamųjų suklydimas taikant įstatymo normas“, tačiau nenurodoma, dėl kokio įstatymo, kokių normų taikymo kaltinamieji klydo, kas lėmė tokį suklydimą. Išteisinamajame nuosprendyje taip pat nurodoma, „ kad originali paminėta išvada, esanti detaliojo plano brėžinyje su 12 aukštų aukštingumu, yra atlikta panaudojant Vilniaus apskrities Viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyriausiosios specialistės A. S.–T. spaudu (T. 3, b. l. 65, 87), ši originali viza nepasirašyta. A. S.–T. tuo momentu atostogavo, kas realiai uždėjo šią vizą – nenustatyta“, tačiau teismas ir vėl nepateikia argumentų, ką išteisinimo atveju reiškia toks jo teiginys. Kartu nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad iš kaltinamųjų ir jų gynėjų liudytojams užduotų klausimų, pačių kaltinamųjų parodymų matyti, kad kaltinamieji nevengia savo atliktas suklastojimo veikas apibūdinti kaip „klaidą“, t. y. kaip neatsargią veiką. Akivaizdu, kad tokie jų teiginiai yra visiškai nesuderinami ne tik su baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, tačiau ir su pačių kaltinamųjų parodymais. Nukentėjusiojo nuomone, kaltinamieji, puikiai išmanydami teritorijų planavimo procedūras ir joms keliamus reikalavimus, aiškiai suvokė savo atliekamų veikų turinį, siekė savo nusikalstamų veiksmų padarinių.

              Nukentėjusiojo teigimu, tai, kad kaltinamieji sąmoningai pakeitė aukštį iš 52 m į 54 m, patvirtina ir byloje esantis viešųjų administravimo įgalinimų neturinčios (veikiančios visuomeniniais pagrindais, galbūt tuo tikslu, kad būtų galima pateisinti „leistiną“ nukrypimą nuo teisės normų) Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus Urbanistikos–architektūros ekspertų tarybos 2006 m. birželio 15 d. protokolas Nr. 06-06. Iš šio protokolo matyti, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu klaidingus parodymus davęs architektas S. P. dar 2006 m. birželio 15 d. pristatė tokį pastato projektą, kuriame pastato aukštis buvo būtent apie 54 m. Dėl to, nukentėjusiojo nuomone, konstatuotina, kad kaltinamieji, klastodami pagrindinį brėžinį, stengėsi „pramušti“ tokį pastato aukštį, kuris jų užsakovo buvo planuojamas dar 2006 m. birželio 15 d.

              Pasak nukentėjusiojo, iš baudžiamosios bylos aplinkybių matyti, kad kaltinamieji, priešingai nei nurodo savo parodymuose, pagrindinio brėžinio klastotę parengė dar iki 2009 m. rugsėjo 15 d. Jie aiškiai suvokė tyčia atliekantys nusikalstamą veiką, kuri yra uždrausta teisės aktų, tarp jų ir kaltinamiesiems neabejotinai žinomo Teritorijų planavimo įstatymo, kurio 27 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta visų teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir teikimo tvirtinti bendroji tvarka. Pagal šią tvarką tvirtinti gali būti pateikti tik tokie detaliojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai, kurie buvo: 1) nustatyta tvarka apsvarstyti; 2) suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre, ir per šio įstatymo nustatytus terminus gauti planavimo sąlygas išdavusių institucijų motyvuotas išvadas dėl parengtų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių derinimo; 3) patikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje. Nukentėjusiojo tvirtinimu, kaltinamiesiems veikos atlikimo metu buvo žinoma, kad nėra jokio teisinio pagrindo neperduoti (turėtų būti – perduoti) Vilniaus miesto savivaldybei ne patikrinto dokumento originalą, o kopiją su suklastotais derinimo, svarstymo ir patikrinimo duomenimis. Suvokdami šią aplinkybę, jie galėjo paviešinti savo valią, ketinimą keisti pagrindinio brėžinio sprendinius, kreipdamiesi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu išaiškinti, ar reikia kaltinamųjų ketintos atlikti veikos atveju pakartotinio pagrindinio brėžinio svarstymo, derinimo ir tikrinimo, tačiau šių, jų sąžiningumą galėjusių patvirtinti veiksmų, kaltinamieji neatliko.

              Nukentėjusysis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamojo nuosprendžio argumentuojamąją dalį pradėjo nuo kaltinamuosius neva teisinusių faktinių aplinkybių, tačiau iš esmės vien tik citavo kaltinamųjų tezes, nepasisakydamas dėl prokuroro ir jo pateiktų argumentų, taip pat dėl tų tezių teisinio pagrįstumo. Teismas ignoravo ir neanalizavo dviejų nepriklausomų specialistų išvadų, esančių byloje, nepaisant to, kad šiose išvadose išsamiai argumentuota, kodėl kaltinamųjų atliktos veikos vertintinos kaip neteisėtos bei pavojingos visuomenei. Pasak nukentėjusiojo, pirmosios instancijos teismas  neanalizavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. liepos 8 d. pranešimo Nr.6.2-1804 dėl išvados pateikimo bei atsakymo su priedais (specialisto 2009 m. vasario 25 d. išvada dėl žemės sklypo Lvovo g. 21A, Vilniuje, detaliojo plano). Nukentėjusiojo nuomone, vertinant kaltinamųjų santykį su atliktų teritorijų planavimo pažeidimų mastu, šių specialistų išvadų turinys leidžia konstatuoti, kad kaltinamieji negalėjo nesuvokti savo atliekamų pažeidimų neteisėtumo ir baudžiamumo.

              Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, kaip ir kaltinamosios, vadovavosi kaltinamųjų byloje pateiktomis architektų profesinės korporacijos atstovų išvadomis – Architektų atestavimo komisijos posėdžio 2008 m. lapkričio 24 d. protokolu Nr. 42. Nukentėjusiojo tvirtinimu, architektai, pateikdami šias išvadas, nesiaiškino, kokiais atvejais teritorijų planavimo procesuose yra vartojama sąvoka „Užstatymo aukštis“. „Užstatymo aukščio“ sąvoka įstatymų leidėjas siekia apibrėžti žymiai didesnės teritorijos negu vienas žemės sklypas ar kiek didesnė miesto, miestelio teritorijos dalis (Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje būtent taip apibrėžtas detaliojo planavimo objektas) urbanistinius užstatymo aukštingumo reglamentus. Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrojo planavimo minimalus objektas yra viso atskiro miesto ar miestelio teritorija, maksimalus objektas – valstybės teritorija. Taigi būtent tokio masto teritorijos sprendinius ir siekiama apibūdinti „Užstatymo aukščio“ sąvoka. Anot nukentėjusiojo, yra lengvai paaiškinamas ir šios sąvokos reliatyvumas, kuris negali būti taikomas atskiro žemės sklypo planavimo atveju dėl savo nekonkretumo – numatomos tokios reikšmės kaip „vyraujantis“, „kurio negalima viršyti“, kai tuo tarpu detaliojo planavimo sprendiniai negali būti tokie neapibrėžti. Dėl to atmestini kaltinamųjų pateikiami arba pasitelkti argumentai, susiję su „Užstatymo aukščio“ sąvoka, nes šie argumentai yra pagrįsti klaidinga logine prielaida, kad „Užstatymo aukščio“ sąvoka yra susijusi su detaliojo planavimo procesu, kurį tik ir vykdė kaltinamieji.

              Nukentėjusysis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi nepagrįstais I. K. ir D. S. teiginiais, kad aukštų skaičius yra neprivalomasis teritorijų planavimo reglamentas, dėl to neva jų atliktų veikų pavojingumas turėtų būti vertinamas liberaliau. Pasak nukentėjusiojo, šiuo konkrečiu atveju aukštų skaičius yra privalomasis reglamentas. Nukentėjusiojo nuomone, „reglamento kvalifikavimas kaltinimo prasme jokios esminės reikšmės neturi“, nes klastojimo atveju nesvarbu, koks reglamentas buvo suklastotas – privalomasis ar neprivalomasis, todėl neprivalomojo reglamento suklastojimas yra tokio paties pavojingumo veika kaip ir privalomojo reglamento suklastojimas. Taip yra dėl to, kad įstatymų nustatyta tvarka apsvarsčius, suderinus ir patikrinus teritorijų planavimo dokumentą, jokie jo sprendiniai nebegali būti keičiami, jeigu neketinama pakartoti teritorijų planavimo dokumento svarstymo, derinimo ir patikrinimo stadijų. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju neprivalomieji sprendiniai gali būti keičiami specialiųjų žinių prasme sudėtingos procedūros – statinio techninio projekto rengimo – metu, kaltinamiesiems net neprivalomiesiems sprendiniams nesuteiktos teisės juos pakeisti savavališkai „įpusėjus“ detaliojo planavimo procedūrai, nes vykstant detaliojo planavimo procedūrai neprivalomųjų sprendinių keitimas sukelia tas pačias pasekmes kaip ir privalomųjų sprendinių keitimas – prieš teikiant tvirtinti pakeistus sprendinius reikia iš naujo apsvarstyti, suderinti, patikrinti. Savavališkai pakeisdami neprivalomuosius sprendinius „įpusėjus“ detaliojo planavimo procedūrai, architektai išvengtų šių sprendinių įgyvendinimą kontroliuojančių institucijų kontrolės, išvengdami prievolės pagrįsti tokių sprendinių keitimo būtinybę techninio projekto rengimo procedūrų metu. Kartu nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad neprivalomieji žemės sklypo reglamentai, statinio projektavimo techniniai reglamentai techninio projekto parengimo metu gali būti tikslinami, jeigu jie nenustatyti ar nepakankamai išsamiai nurodyti teritorijų planavimo dokumentuose (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 32 dalis). Tuo tarpu visi kaltinamųjų suklastoti reglamentai yra aiškiai nustatyti suklastotame detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje, dėl to jiems netaikytinos sąvokos „nenustatyti ar nepakankamai išsamiai nurodyti“ ir techninio projekto rengimo metu jie negali ir neturi būti tikslinami, t. y. keičiami. Nukentėjusiojo nuomone, kaltinamieji vadovaujasi klaidinga nuomone, kad aukštų skaičius yra neprivalomasis reglamentas.

              Nukentėjusysis atsiliepime taip pat analizuoja eksperto G. Tiškaus išvadas ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi šiomis išvadomis, tačiau nepasisakė, kodėl jas priima ar atmeta. Kartu nukentėjusysis atkreipia dėmesį ir į tai, kad ši išvada tėra konsultacinė, nes yra pateikta privataus eksperto.

              Pasak nukentėjusiojo, vien tai, jog „paauginti“ sprendiniai buvo patvirtinti negavus jiems rašytinio gretimo žemės sklypo savininkų (nukentėjusiojo, kitų bendraturčių) sutikimo, kuris buvo privalomas norint patvirtinti būtent tokius sprendinius, verčia konstatuoti, kad tokių sprendinių patvirtinimu buvo šiurkščiai pažeistos šių asmenų nuosavybės teisės“.

              Nukentėjusiojo nuomone, šioje byloje nagrinėtinų klausimų analizė su teritorijų planavimą reglamentuojančių aktų teisės normų tyrimu susijusi iš esmės vienu svarbiausiu aspektu – ar teritorijų planavimą reglamentuojantys teisės aktai leidžia detaliojo planavimo rengėjui savo nuožiūra pakeisti tokį detalųjį planą, kuris įstatymo nustatyta tvarka buvo parengtas, suderintas, apsvarstytas ir patikrintas. Atsakymas į šį klausimą gali būti pateikiamas, nukentėjusiojo teigimu, „ne vadovaujantis specialiosiomis žiniomis, kurių galėtų neturėti gerb. Teismas ir proceso dalyviai, o analizuojant teisės aktus“, nes tai yra išimtinai teisinis (teisės) klausimas. Tokią išvadą vienareikšmiškai leidžia padaryti tai, kad visi šiai bylai galintys būti aktualūs detaliojo plano parengimo, derinimo, svarstymo, patikrinimo kompetentingose teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiose institucijose, tvirtinimo vietos savivaldos institucijose aspektai yra išsamiai reglamentuoti teritorijų planavimo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

              Pasak nukentėjusiojo, Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka reiškia imperatyvą, pagal kurį teikiami tvirtinti gali būti tik tokie teritorijų planavimo dokumentai (šiuo atveju – detalieji planai), kurie teisės aktų nustatyta tvarka buvo ir apsvarstyti, ir suderinti, ir patikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje – Vilniaus apskrities viršininko administracijoje. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nukentėjusiojo nuomone, šis imperatyvas buvo šiurkščiai pažeistas, nes kaltinamieji 2006 m. rugsėjo 1 d. iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsiėmė patikrintą dokumentą, kurį buvo pateikę tikrinti. Be bazinių nuostatų, reglamentuojančių detaliųjų planų tikrinimą, įtvirtintų Teritorijų planavimo įstatyme, išsamiai detaliųjų planų tikrinimo procedūrą reglamentuoja Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200 dėl teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo, kurio redakcija nesikeitė iki pat 2007 m. gruodžio 23 d., t. y. galiojo visu šiai bylai aktualiu laikotarpiu. Nukentėjusiojo tvirtinimu, teisės aktų nustatyta tvarka apsvarstyti, suderinti ir patikrinti sprendiniai (šis eiliškumas atitinka detaliojo planavimo proceso skirstymą į vieną paskui kitą einančius etapus) jau nebegali būti pakeisti iki jų patvirtinimo, nes, jeigu po patikrinimo procedūros jie būtų pakeisti, pakeistieji, t. y. nauji, sprendiniai bet kuriuo atveju negalėtų būti laikomi apsvarstytais, suderintais ir patikrintais iki tada, kada jie de facto nebūtų iš naujo apsvarstyti, suderinti ir patikrinti, t. y. iki detaliojo planavimo procedūros pakartojimo iš naujo. Nepaisant to, kaltinamieji dokumentų suklastojimo keliu sudarydami regimybę, kad jų teikiami Vilniaus miesto savivaldybei tvirtinti detaliojo plano sprendiniai jau yra apsvarstyti, suderinti ir patikrinti, siekė patvirtinti tokį detalųjį planą, kurio sprendiniai neatitiko Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. nebuvo įstatymo nustatyta tvarka apsvarstyti, suderinti ir patikrinti. Kaltinamųjų savavališkai ir neteisėtai buvo pakeisti konkrečiai šie teritorijų planavimo sprendiniai: leistinas pastatų aukštis metrais, statinių aukštų skaičius, statinių statybos vieta.

              Nukentėjusysis atsiliepime taip pat pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, jog suklastotame pagrindiniame brėžinyje altitudė, net ir absoliuti, neišliko tokia pati kokią patikrinęs, leido Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas.

              Nukentėjusysis, nesutikdamas su D. S. kasacinio skundo argumentais apie tai, kad byla buvo išnagrinėta iš esmės pažeidžiant kaltinamųjų teises į gynybą dėl to, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepaskyrė ekspertizės, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad D. S. apeliacinės instancijos teismui nepateikė prašymo skirti ekspertizę, o jos teiginys, kad teismas neskyrė ekspertizės pagal I. K. prašymą, pateiktą šios atsiliepime į apeliacinius skundus, yra nepagrįstas. Pasak nukentėjusiojo, D. S. nenurodė, kokiu pagrindu atstovauja I. K., už ją teikdama argumentus dėl ekspertizės skyrimo. Kita vertus, nukentėjusiojo teigimu, D. S. nepateikė įrodymų, kad I. K., apeliacinėje instancijoje prašiusi skirti ekspertizę, kokiu nors pagrindu atstovavo ir D. S. ir dėl to tai buvęs jų abiejų bendras prašymas. Kartu nukentėjusysis nurodo, kad kaltinamieji viso proceso metu akivaizdžiai piktnaudžiavo ekspertizės skyrimo institutu, nes proceso pradžioje nė nenurodė klausimų, kuriais pageidavo kviesti ekspertą, prašė kviesti šališką ekspertą, kurio kvalifikacija identiška kaltinamųjų kvalifikacijai. Vėliau teismas priėmė nutartį dėl eksperto kvietimo, kuri procedūriškai buvo neįgyvendinama, nes jos vykdymas teismo buvo pavestas Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Nukentėjusiojo tvirtinimu, norėdamas užkardyti ketinimus vilkinti bylos nagrinėjimą ekspertizės skyrimo pretekstu, jis pateikė prašymą neskirti ekspertizės, nes byloje nagrinėti detaliojo planavimo klausimai buvo visi teisės klausimai, o kaltinamieji nenurodė tokių ekspertui pateiktinų klausimų, kurie būtų buvę specialiųjų žinių sričių klausimai. Vėliau vėl pakartotinai kaltinamosios prašė skirti ekspertizę, tačiau jų prašoma skirti ekspertizė iš tiesų buvo ekspertizė teisės, o ne specialiųjų žinių klausimais. Vilkinę bylos nagrinėjimą beveik devynis mėnesius, galų gale kaltinamieji teisinius klausimus 2011 m. kovo 24 d. savarankiškai pateikė teismo eksperto kvalifikaciją turinčiam G. Tiškui, kuris atsakė į šiuos klausimus. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamieji gavo atsakymus į savo pateiktus klausimus (nors jie ir buvo teisiniai klausimai), jie yra pridėti prie bylos medžiagos, nukentėjusiojo teigimu, galima konstatuoti, kad šiuo aspektu kaltinamųjų teisės į gynybą buvo užtikrintos.

              Nukentėjusysis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų (kasacinė byla Nr. 2K-P-9/2012), nutartyje nesiekė ir negalėjo siekti apkaltinti kaltinamuosius nusikaltimų padarymais – joje tik buvo sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nuosprendis gali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu.

              Nukentėjusysis, nesutikdamas su kasatorių pateiktu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro sprendimo vertinimu, pabrėžia, jog šis dokumentas viso ikiteisminio tyrimo kontekste laikytinas tik tvarkomojo pobūdžio dokumentu, kuriuo prokuroras konstatavo, kad nutraukia ikiteisminį tyrimą pagal BK 304 straipsnio 1 dalį (perrašydamas BK įtvirtintą šio nusikaltimo sudėtį), taip kartu patvirtindamas, jog visos ikiteisminio tyrimo metu nustatytos kasatorių veikos (įskaitant ir dokumento panaudojimą) bus kvalifikuojamos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

              Pasak nukentėjusiojo, kasatoriai teigia, kad D. S., duodama parodymus, melavo apie tai, jog dokumentus parengė ne ji ir pan. tam, kad išvengtų savo asmeninės atsakomybės. Nukentėjusiojo tvirtinimu, kasatoriai šiomis savo prielaidomis tik dar kartą patvirtina, kad pagrindinio brėžinio pakeitimus jie suvokia kaip pavojingą veiką, tad pavojinga veika savivaldybės pareigūnai turėtų laikyti ir pagal šį suklastotą dokumentą parengtų teisės aktų projektų parengimą, ir parodo, kad jie vertina atskirus faktus, atskirai nuo visų įrodymų visumos. Siekdami įtraukti į faktinių aplinkybių, nurodytų D. S. parodymuose, interpretavimą, kasatoriai neįvertina, kad šių faktinių aplinkybių visumoje yra svarbu ne tiek tai, kas rengė teisės aktų projektus, bet tai, pagal kokio pagrindinio brėžinio sprendinius šie teisės aktai buvo rengiami. Taigi, nukentėjusiojo nuomone, neginčydami rengiamų teisės aktų turinio (o ginčydamiesi dėl šių dokumentų rengėjo), jie kartu patvirtina, kad tokie teisės aktų projektai buvo rengiami pagal jau suklastoto pagrindinio brėžinio sprendinius, t. y. iki teisės aktų rengimo pradžios Vilniaus miesto savivaldybei jau buvo pateiktas suklastotas pagrindinis brėžinys ir BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika jau buvo užbaigta. Nukentėjusiojo teigimu, byloje esantys įrodymai nepaneigia to, kad pagrindinio brėžinio pakeitimus atliko būtent kaltinamieji (tą patvirtino ir jie patys).

              Nukentėjusysis taip pat atsiliepime nesutinka ir su I. K. gynėjo kasacinio skundo argumentais apie tai, kad kaltinamiesiems ikiteisminio tyrimo metu inkriminuota veika neturi objekto – neva nebuvo sutrikdyta jokios įstaigos veikla. Nukentėjusiojo nuomone, šis I. K. gynėjo argumentas nepagrįstas ne tik dėl to, kad, anot gynėjo, neva nebuvo sutrikdyta Vilniaus miesto savivaldybės veikla (nes ji pati inicijavusi pagrindinio brėžinio pakeitimus, nepagrįsdama, kodėl būtent jai to kažkodėl galėjo prireikti), tą aiškiausiai paneigia pačių kasatorių gynėjų pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis Nr. A-602-2137/2012 (kurioje galutine ir neskundžiama nutartimi konstatuota netinkama Vilniaus miesto savivaldybės veikla tvirtinant detalųjį planą), bet ir dėl to, kad buvo sutrikdyta ne vieno kito visuomenės instituto veikla: Vilniaus apskrities viršininko administracijos (iš šios prieš jos valią buvo atimta galimybė įvykdyti teisės aktų nustatytą pareigą – įvykdyti pateikiamų tvirtinti teritorijų planavimo dokumentų patikrinimo procedūrą), visuomenės, kaimyninių sklypų savininkų (dalis šių pasirašydami sutiko tik su vieno detaliojo plano sprendiniais, jų nebuvo nė atsiklausta dėl kitų detaliojo plano sprendinių).

              Nukentėjusiojo tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Priimant apeliacinę nutartį, buvo laikomasi ir BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatų. Dėl to, nukentėjusiojo teigimu, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos pagrįstai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes dėl kaltinamųjų atliktų pagrindinio brėžinio pakeitimo veikų.

D. S., I. K., kurioms baudžiamoji byla nutraukta, ir I. K. gynėjo advokato A. Bertulio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl teismų įgaliojimų taikant baudžiamosios atsakomybės senaties institutą

Baudžiamosios atsakomybės senaties institutas įtvirtintas baudžiamajame (BK 95 straipsnis) ir baudžiamojo proceso (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas) įstatymuose. Nurodytos šių įstatymų normos inter alia suponuoja imperatyvus, kad BK įtvirtinti senaties terminai siejami ne su baudžiamosios bylos proceso pradžia, bet su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu: suėjus senaties terminui asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, kaltumo klausimas nesprendžiamas ir apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas. Jei pažeidžiant senaties terminą apkaltinamasis nuosprendis priimamas, aukštesnės instancijos teismas privalo panaikinti tokį nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti (BPK 327 straipsnio 1 punktas). Kartu šios įstatymų nuostatos nereiškia, kad turi būti paliekami galioti neteisėti ir nepagrįsti pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų išteisinamieji nuosprendžiai (kasacinės bylos Nr. 2K-7-114/2011, 2K-P-9/2012). Taigi nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimas po išteisinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinti tokį nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą priėmimas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui nėra aplinkybė (teisinė situacija), trukdanti kasacine tvarka tikrinti tokių teismo baigiamųjų aktų teisėtumą bei pagrįstumą.

Pažymėtina ir tai, kad baudžiamosios atsakomybės senaties institutas siejasi su nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 6 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje.

              Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo nuostatas, yra konstatavęs, kad nekaltumo prezumpcija pažeidžiama, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu. Turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, tuo tarpu antruosius EŽTT daug kartų pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (Minelli; Englert; Nölkenbockhoff; Capeau v. Belgium, no. 42914/98, § 25, ECHR 2005-I, Vulakh and others v. Russia, no. 33468/03, judgment of 10 January 2012 ir kt.).

Taigi, nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, joks asmuo negali būti laikomas kaltu, todėl visa informacija apie teisminį nagrinėjimą, teismo baigiamųjų aktų turinys (formuluotės, išvados) bylose, baigiamose suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, neturi sudaryti įspūdžio, kad abejojama asmens, kurio byla nutraukta remiantis minėtu pagrindu, nekaltumu, negali būti ribojamos jo teisės ir laisvės, menkinamas orumas, garbė. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, kartu tiesiogiai ar netiesiogiai pripažintų asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje pažeidimą. Tai nepaneigia galimybės apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuoti faktinių veikos aplinkybių, tačiau toks konstatavimas negali peržengti asmens „įtarimo būklės“ aprašymo ir tapti asmens kaltumo pripažinimu (kasacinė byla Nr. 2K-P-9/2012).

Pagal BK 95 straipsnio nuostatas asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo penkeri metai. Šioje byloje tirta veika padaryta laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 18 d. Taigi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas šioje baudžiamojoje byloje suėjo 2011 m. rugsėjo 18 d.

Dėl teismų baigiamųjų aktų ir kasacinių skundų

I. K. kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, jos nuomone, netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 300 straipsnio 1 dalies – pritaikymo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių buvimą I. K. bei D. S. veiksmuose – pritaikymą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atitinkamai savo skunduose ginčija ir kiti kasatoriai – I. K. gynėjas bei D. S.

Iš šioje nutartyje nurodytų kasacinių skundų teiginių dėl baudžiamojo įstatymo (BK 300 straipsnio 1 dalies) netinkamo pritaikymo turinio matyti, kad tokių argumentų tikrinimas iš esmės reikštų ir baudžiamojo proceso tęsimą aiškinantis D. S. ir I. K. kaltumo klausimą. Tai pažeistų BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Dėl to minėti kasatorių argumentai nenagrinėtini.

Kasatoriai taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje esančius bei teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 ir kitų straipsnių reikalavimus ir todėl nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

              Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį kaip neteisėtą ir nepagrįstą, tokį savo sprendimą grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo reikšmingas bylai aplinkybes, kai kurių byloje surinktų įrodymų netyrė arba ištyrė, bet aptarė atskirai vienus nuo kitų. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nors tiesiogiai ir nenurodė, iš esmės konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų.

              Iš bylos medžiagos matyti, kad pagrįsta apeliacinės instancijos teismo pozicija, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, iš esmės rėmėsi „pateikta gynybos versija – prielaida dėl nepatyrusio specialisto galbūt techninės klaidos padarymo“. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiai pozicijai nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismas, visą dėmesį sutelkdamas ne į išteisintųjų padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties analizę, bet „bandydamas įrodyti, kad suklastotas pagrindinis brėžinys atitiko Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1366 pakeistos Vilniaus miesto savivaldybes tarybos 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1-661 aprobuotos Teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programos sprendinius. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad būtent šio suklastoto dokumento pagrindu buvo pakeista visos teritorijos raidos programa, tai tik patvirtina, kad išteisintieji neteisėtais veiksmais sąmoningai siekė įgyvendinti užsakovo pageidavimus“. Pagrįsti ir apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad nepateisinama ir tai, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino teismo posėdyje duotų liudytojos Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Miestovaizdžio skyriaus Želdinių poskyrio vedėjos G. Č. paaiškinimų ir teismo posėdyje perskaitytų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Detaliojo planavimo skyriaus miesto centrinės teritorijos poskyrio vyriausiosios specialistės D. S. parodymų. Šių liudytojų parodymai, kaip matyti iš bylos medžiagos visumos, susiję su esminėmis bylos aplinkybėmis, klausimais, į kuriuos neatsakius negalimas pagrįstas teismo sprendimas šioje byloje.

Sprendžiant pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumo klausimus ne mažiau svarbi ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad teismas taip pat neatkreipė dėmesio į tai, jog „Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programos patikslinimo ir sklypo Lvovo g. 21A Vilniuje detaliojo plano tvirtinimo projekto (T. 1, b. l. 147) parengimo data –                 2006m. rugsėjo 1 d., aiškinamojo rašto dėl šio projekto (T. 1, b. l. 148) parengimo data – 2006 m. rugsėjo 8 d., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl minėto Tarybos sprendimo projekto (T. 1, b. l. 150) parengimo data – 2006 m. birželio 1 d., Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos kolegijos protokolinio nutarimo dėl šio įsakymo projekto (T. 1, b. l. 149) parengimo data – 2006 m. rugsėjo 1 d. Šių dokumentų parengimo datos kartu su D. S. parodymais paneigia išteisintųjų ir apylinkės teismo argumentus, kad pagrindinis brėžinys buvo pakeistas Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu, nes pasitarimas pas Vilniaus miesto merą vyko 2006 m. rugsėjo 5 d., o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-1366, kuriuo buvo pakeisti Vilniaus miesto savivaldybes tarybos 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1-661 aprobuotos Teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programos sprendiniai, buvo priimtas 2006 m. spalio 25 d., be to, byloje nėra jokių duomenų, kad 2006 m. rugsėjo 15 d. pas Vilniaus merą vykusio pasitarimo metu buvo priimtas sprendimas – leisti tvirtinti suklastotą pagrindinį brėžinį“.

Pagrįsti ir apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nevertino nepriklausomų specialistų išvadų: „Apylinkės teismas byloje esančius įrodymus vertino atskirai nuo pareikšto kaltinimo, o darydamas išvadas dėl suklastoto dokumento sprendinių atitikimo pakeistos teritorijos raidos programos sprendiniams, vadovavosi tik eksperto, konsultanto Gintauto Tiškaus 2011 m. kovo 21 d. konsultaciniu paaiškinimu, nevertindamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2009 m. vasario 25 d. specialisto išvadoje Nr. 4D-52 „Dėl žemės sklypo Lvovo g. 21A, Vilniuje, detaliojo plano“ nurodytų argumentų, kad teisės aktai nenumato galimybės keisti detaliųjų planų dokumentų po to, kai jie nustatyta tvarka patikrinti“. Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2008 m. liepos 8 d. išvados „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1366 patvirtinto žemės sklypo, esančio Lvovo g. 21A, Vilniuje, detaliojo plano teisėtumo“.

Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nuomone, šių argumentų pakanka išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pripažinimo nepagrįstu ir neteisėtu priėmė laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį nereiškia kasatorių I. K., D. S. bei D. B. pripažinimo kaltais padarius nusikalstamą veiką ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje pavartojo ir formuluotes, kuriose kasatorių veiksmai apibūdinami (įvardijami) kaip nusikalstami, atitinkantys BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Antai nutartyje konstatuota, kad „kolegija pirmosios instancijos teismo argumentus, jog neįrodyta, kad D. S., I. K. ir D. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, atmeta kaip nepagrįstus“. Taip pat nutartyje pabrėžiama, jog „pirmosios instancijos teismo argumentai, kad kaltinamųjų veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties, nes neįrodytas tiesioginės tyčios jų veiksmuose buvimas, nenustatyta savanaudiškų ar kitokių asmeninių paskatų, taip pat atmestini kaip niekuo nepagrįsti“. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja ir tai, kad „pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad būtent šio suklastoto dokumento pagrindu buvo pakeista visos teritorijos raidos programa, tai tik patvirtina, kad išteisintieji neteisėtais veiksmais sąmoningai siekė įgyvendinti užsakovo pageidavimus“. Šioje nutartyje taip pat įtvirtintos nuostatos, kad „Teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programos patikslinimas, numatantis galimybę statyti 15 aukštų pastatą, nepaneigia D. S., I. K. ir D. B. pagrindinio brėžinio suklastojimo fakto“, kad „D. S., I. K. ir D. B. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius“, kad šioje byloje nustatyta, „jog D. S., I. K. ir D. B. nusikalstama veika padaryta laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 18 d.“.

Šioje nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje. Tačiau minėtos apeliacinės instancijos teismo formuluotės, kuriomis D. S., I. K. ir D. B. veiksmai iš esmės tiesiogiai įvardijami kaip nusikalstami, yra būdingos apkaltinamajam nuosprendžiui ir nagrinėjamos bylos bei nekaltumo prezumpcijos kontekste yra perteklinės bei neesminės sprendžiant pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nutarties formuluotėmis iš esmės tiesiogiai nurodoma, kad D. S., I. K. ir D. B. yra kalti nusikalstamų veikų padarymu, tačiau jų baudžiamoji byla nutraukiama suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Tai nesuderinama su nekaltumo prezumpcijos nuostatomis ir pažeidžia BPK 44 straipsnio 6 dalį.

              Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir D. S. bei I. K. baudžiamąją bylą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, pavartojo formuluotes, nederančias su iš nekaltumo prezumpcijos kylančiais reikalavimais, ir taip padarė esminį BPK 44 straipsnio 6 dalies pažeidimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis dėl D. S. bei I. K. turi būti panaikinta.

              Dėl BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

              Šioje nutartyje minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, išteisintas ir D. B., kuriam apeliacinės instancijos teismo nutartimi, panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį taip pat nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas. Tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų (BPK 376 straipsnio 1, 2 dalys).

Iš Konstitucijos preambulėje įtvirtintų teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekių, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 1 dalies nuostatų, baudžiamojo proceso paskirties ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis), kasacinės instancijos teismui kyla pareiga BPK 376 straipsnio nuostatas taikyti ir D. B., nors, kaip minėta, šis asmuo kasacinio skundo nėra padavęs. Tuo tarpu iš šioje nutartyje pateiktų apeliacinės instancijos teismo nutarties formuluočių matyti, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija apkaltinamajam nuosprendžiui būdingas formuluotes pavartojo ne tik dėl D. S. bei I. K., bet ir dėl D. B., ir jo veiksmus iš esmės taip pat pripažino nusikalstamais bei atitinkančiais BK 300 straipsnio 1 dalį.

Dėl to, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatomis, naikintina visa apeliacinės instancijos teismo nutartis ir byla nutrauktina suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 376 straipsnio 2 dalimi, 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

              Panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį ir bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Teisėjai                                                                                                                              Albinas Sirvydis

                                                                                                                                                          Armanas Abramavičius

                                                                                                                                                          Viktoras Aidukas

                                                                                                                                                          Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                                                          Gintaras Goda

                                                                                                                                                          Antanas Klimavičius

                                                                                                                                                          Jonas Prapiestis