Civilinė byla Nr. e2A-1036-587/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13280-2020-8

Procesinio dokumento kategorijos:1.3.5.5; 1.3.5.8; 1.3.5.10; 3.3.1.14; 3.3.1.18.3

(S)

Kauno apygardos teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                       2021 m. spalio 18 d. 

                                                                   Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-150-1126/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ patikslintą ieškinį atsakovui V. P. dėl darbo ginčų komisijai pareikšto reikalavimo dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“) ieškiniu prašo: 1) Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos  Panevėžio darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK) 2020 m. liepos 21 d. sprendimą dalyje, kuria V. P. naudai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 1 700,42 Eur darbo užmokesčio, 854,91 Eur dienpinigių, ir 145,28 Eur netesybų, panaikinti; 2) likusią Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2020 m. liepos 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; 3) priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad:  

1.1.       ieškovė su atsakovu 2019 m. birželio 18 d. sudarė darbo sutartį. Atsakovas pateikė prašymą atleisti jį iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. 2019 m. liepos 15 d. darbo sutartis su atsakovu nutraukta.

1.2.       Atsakovo sutikimu buvo daromos išskaitos iš atsakovui priskaičiuotų dienpinigių. Atsakovas yra išreiškęs valią, jog sutinka, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėtų jam asmeniškai skirtas kelių eismo taisyklių pažeidimo baudas bei išskaičiuotų iš jam priklausančių su darbu susijusių išmokų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankiniais pavedimais pervedė atsakovui 8 777,09 Eur dienpinigių už visą dirbtą laikotarpį ir grynais pinigais išmokėjo 100,00 Eur dienpinigių sumą. DGK nepagrįstai pripažino, kad išskaitos iš atsakovo išskaitytos neteisėtai, DGK sprendimas dalyje, kurioje iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 979,87 Eur suma neišmokėtų dienpinigių, panaikintina.

1.3.       DGK skaičiuodama visą mėnesio išdirbtą laiką, prie jo pridėdavo naktinį ir šventinius laikotarpius, kurie turėjo įsiskaičiuoti į pateiktą bendrą laiką. Ieškovė tinkamai pagal teisės aktus išmokėjo V. P. darbo užmokestį. DGK netinkamai ir neobjektyviai vertino nemokamo laisvo laiko suteikimo institutą.

1.4.       Netesybos priteistos nepagrįstai, kadangi ieškovė pilnai atsiskaitė su atsakovu.

2.       Atsakovas V. P. su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2020 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad:

2.1.       ieškovė pateikė atsakovo prašymus leisti jam neatvykti į darbą 2019 m. rugsėjo 10 – spalio 24 d., gruodžio 27 – 31 d., 2020 m. sausio 2 – vasario 6 d., tuo pačiu sutinkant, kad už nurodytus laikotarpius nebūtų mokamas darbo užmokestis. Prašymas leisti neatvykti į darbą 2020 m. balandžio 11 d. nepateiktas. Nemokamos atostogos nėra kasmetinių atostogų alternatyva, nes šis laikotarpis nelaikomas draudiminiu, o socialinio draudimo praradimas gali turėti įvairių pasekmių. Suteikdama ilgesnes nei 1 mėnesio nemokamas atostogas, ieškovė pažeidė atsakovo teisę į socialines garantijas. Už nurodytus laikotarpius DGK priskaičiavo viso 1 376,10 Eur atsakovui išmokėtino darbo užmokesčio. Bendra ieškovės skolos atsakovui yra 1 700,42 Eur (324,32 + 1376,10), todėl šioje dalyje DGK sprendimas turėtų būti paliktas nepakeistas.

2.2.       Dėl 854,91 Eur dienpinigių. DGK pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 739 straipsniu, kuris draudžia išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę. DK 150 straipsnis numato galimybę daryti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio, bet ne iš dienpinigių, todėl išskaitos iš dienpinigių vertintinos kaip neteisėtos.

2.3.       Dėl 145,28 Eur netesybų. Nenustačiusi, jog tarp ieškovės ir atsakovo būtų susitarimas dėl kitokios, nei numato DK 146 straipsnio 2 dalies, atsiskaitymo tvarkos, t. y. vėlesnio atsiskaitymo, bei įvertinusi atsakovo vidutinį dienos darbo užmokestį, DGK pagrįstai įpareigojo ieškovę išmokėti atsakovui 145,28 Eur netesybų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apylinkės teismas 2021 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino draudiminiu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai UAB „(duomenys neskelbtini)“ deklaruotą V. P. nedraudiminį laikotarpį – 2020 m. balandžio 11 d. Priteisė iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui V. P. 44,73 Eur darbo užmokesčio už 2020 m. balandžio 11 d., likusia apimtimi pripažino, kad ieškovė išmokėjo atsakovui visą jam priklausantį darbo užmokestį už jo dirbtą laikotarpį. Priteisė iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui V. P. 100,17 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 874,91 Eur dienpinigių, 6 118,86 Eur (6 mėnesių darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio) netesybas ir 180 Eur atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. 2021 m. kovo 10 d. nutartimi ištaisius aritmetinio skaičiavimo klaidą, skundžiamu teismo sprendimu priteisė iš atsakovo V. P. ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 486,09 Eur ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje atsakovo V. P. reikalavimus, inicijuojant ginčą darbo ginčų komisijoje, atmetė. Teismas konstatavo, kad:

Dėl darbo užmokesčio darbuotojui išmokėjimo

3.1.       Atlikęs darbo laiko apskaitos žiniaraščių bei atlyginimo lapeliuose nurodomo darbo laiko palyginimą, teismas nustatė, kad darbdavys netinkamai apskaičiavo darbo užmokestį už dirbtą laiką. Darbdavys per darbo laikotarpį nuo 2019 m. birželio mėn. iki gruodžio mėn. bei nuo 2020 m. sausio mėn. iki birželio mėn. darbuotojui privalėjo paskaičiuoti 7790,04 Eur, tuo tarpu paskaičiavo 7952,10 Eur. Teismas konstatavo, kad darbdavys darbuotojui išmokėjo visą jam priklausantį darbo užmokestį per jo dirbtą laikotarpį.

Dėl nedraudiminių laikotarpių ir darbo užmokesčio už priverstinės prastovos laiką.

3.2.       Darbovietėje faktiškai buvo susiklosčiusi tvarka, jog kai darbuotojas teikdavo prašymus leisti nedirbti tam tikrą laikotarpį, nemokant jam darbo užmokesčio, buvo laikomasi nemokamų atostogų suteikimo tvarkos (DK 137 straipsnis). Nesant prašymo leisti neatvykti administracijos leidimu (ar suteikti nemokamų atostogų), toks žymėjimas yra nepagrįstas, todėl neteisėtas. Darbovietėje buvo susiklosčiusi darbdavio informavimo apie neatvykimą tvarka. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nesant darbuotojo prašymo bei darbuotojui neatvykus į darbą nuo 2020 m. birželio 2 d. iki 2020 m. birželio 30 d. bei nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 15 d., darbdavys pagrįstai fiksavo darbuotojui pravaikštas.

3.3.       Nustatęs, kad egzistavo darbuotojo prašymai leisti neatvykti administracijos leidimu, nemokant darbo užmokesčio, teismas darė išvadą, kad laikotarpiais nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2019 m. spalio 17 d., nuo 2019 m. spalio 18 d. iki 2019 m. spalio 24 d., nuo 2019 m. gruodžio 27 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., nuo 2020 m. sausio 2 d. iki 2020 m. sausio 31 d., nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. vasario 6 d., darbdavys pagrįstai teikė pranešimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie darbuotojo nedraudiminius laikotarpius.

3.4.       Darbdaviui pažeidus DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punktu nustatytą pareigą, 2020 m. balandžio 11 d. laikotarpį, kuris nepagrįstas darbuotojo prašymu, teismas pripažino prastovomis ne dėl darbuotojo kaltės. Pripažino, kad šį laikotarpį darbdavys nepagrįstai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje deklaravo kaip nedraudiminį, šį laikotarpį pripažino draudiminiu. Vadovaujantis DK 47 straipsnio 2 dalimi, nusprendė darbuotojui priteisti neišmokėtą darbo užmokestį. Teismas sprendė, kad vidutinis darbuotojo dienos darbo užmokestis sudarė 44,73 Eur, todėl šią sumą priteisė kaip darbo užmokestį už 2020 m. balandžio 11 d.

Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžio

3.5.       Darbuotojui buvo nustatytos 6 darbo dienų savaitės režimas bei dirbama pagal suminę darbo laiko apskaitą; per metus turėjo būti skaičiuojama ne mažiau kaip dvidešimt keturių darbo dienų atostogos. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į suteiktų nemokamų atostogų dienų skaičių bei pagrįstai fiksuotas pravaikštas, darbuotojas nutraukdamas darbo sutartį buvo sukaupęs viso 20,76 darbo dienų kasmetinių atostogų, nutraukdamas darbo sutartį, darbdavys privalėjo paskaičiuoti 928,57 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Darbuotojui neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydį sudaro 100,17 Eur (bruto).

Dėl išskaitų iš dienpinigių teisėtumo 

3.6.       Byloje nėra ginčo dėl darbuotojui priskaičiuotų dienpinigių dydžio, tačiau darbdavys teigia, kad atlikdamas išskaitas jis tai darė su aiškiai išreikšta atsakovo valia, todėl CPK 739 straipsnio 2 dalis netaikoma. Už dirbtą laikotarpį darbuotojui buvo paskaičiuota 9652 Eur dienpinigiai, tačiau jam buvo išmokėta tik 8777,09 Eur, neišmokėta 100 Eur suma ir atlikta 774,91 Eur išskaita. Darbdavys pateikė 2019 m. birželio 21 d. darbuotojo pasirašytą sutikimą. Išskaitos buvo vykdomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ personalo vadovės 2020 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. BAUD20 001239, 2019 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 101993, 2019 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 88494 pagrindu, apie išskaitas informuoti darbuotoją.

3.7.       Šalys darbo sutartimi sutarė dėl tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbo funkcijų atlikimo. Darbuotojas savo darbo funkcijas atlikdavo komandiruotėje. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad darbdavio mokami dienpinigiai atlikdavo apmokėjimo už atliktą darbą funkciją, o ne buvo skirti padengti padidėjusias asmenines darbuotojo komandiruotės išlaidas. Kelionės metu darbdavys nepasirūpino maitinimu, apgyvendinimu. 2019 m. birželio 18 d. darbo sutarties 7.3 punktas nustatė, kad už tarnybines komandiruotes darbuotojui mokama 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ nuostatas, suteikiant teisę atskiru darbdavio įsakymu mokėti didesnę dienpinigių sumą. Teismas sprendė, kad darbuotojui mokėti dienpinigiai atliko dienpinigių (kompensavimo), o ne apmokėjimo darbuotojui už jo atliktą darbą funkciją, todėl jie patenka į CPK 739 straipsnio 2 punkte nurodyto draudimo išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves, taikymo sritį. Teismas sprendė, kad išskaitos iš atsakovui priskaičiuotų dienpinigių atliktos neteisėtai. Ieškovo reikalavimą šioje dalyje atmetė, atsakovui priteisė 874,91 Eur neišmokėtų dienpinigių sumą.

3.8.       Teismas pažymėjo, kad iš darbuotojo neteisėtai buvo išskaityta 99,70 Eur įdarbinimo išlaidų kompensacija. 2019 m. birželio 18 d. susitarimu Nr. 2768 darbdavys ir darbuotojas sutarė, kad darbuotojas kompensuos darbdavio turėtas išlaidas dokumentų sutvarkymui. Sutarties 1 punktas patvirtina, kad darbdavio išlaidomis šalys laiko darbdavio pasitelktus žmogiškuosius ir finansinius išteklius atlikti visus reikalingus veiksmus dėl būsimo darbuotojo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir teisės dirbti pas būsimą darbdavį tolimųjų reisų vairuotojo pareigose, sutvarkymo. Įstatyme nenumatyta darbuotojo pareiga kompensuoti darbdavio turėtas išlaidas, kurias jis turėjo darbuotojo įdarbinimui, nenumatyta teisė susitarti dėl tokių išlaidų atlyginimo. Teismas sprendė, kad darbuotojo ir darbdavio pasirašytas susitarimas neatitinka ir Europos socialinės chartijos 20 straipsnio a), b), c) punktų reikalavimų, kadangi numato kompensaciją darbdaviui už laikino leidimo Lietuvos Respublikoje sutvarkymą.

Dėl netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką

3.9.       Vadovaujantis DK 146 straipsnio 2 dalimi, darbdavys turi pareigą mokėti darbuotojui netesybas. Darbuotojo vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudarė 1103,25 Eur, byloje nustatyta, kad darbuotojui neišmokėta suma, susijusi su darbo teisiniais santykiais, yra mažesnė nei darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį ir sudaro 1019,81 Eur. Teismas konstatavo, kad darbuotojui priteistina netesybų suma sudaro 6118,86 Eur (1019,81 X 6 = 6118,86 Eur). 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai 

4.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-150-1126/2021, toje dalyje, kuria teismas priteisė iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsakovui V. P. 100,17 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 874,91 Eur dienpinigius, 6118,86 Eur (6 mėnesių darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio) netesybas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies, pripažinti, kad ieškovė tinkamai sumokėjo atsakovui kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir dienpinigius; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Prašo prijungti prie bylos su apeliaciniu skundu teikiamus rašytinius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus apeliacinio skundo, ieškovė prašo sumažinti priteistų netesybų sumą iki pusės vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumos, t. y. 509,90 Eur (1019,81:2=509,90). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:  

Dėl netikėto „siurprizinio“ sprendimo priėmimo skundžiamoje dalyje

4.1.       pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai priteisė atsakovui 100,17 Eur (bruto) nepriemoką konstatavęs, kad darbuotojas, nutraukdamas darbo sutartį, buvo sukaupęs 20,76 darbo dienų kasmetines atostogas, o darbdavys privalėjo paskaičiuoti 928,57 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Teismas šioje dalyje priėmė netikėtą „siurprizinį“ sprendimą bei pažeidė apeliantės teisę įrodinėti ir būti išklausytai (CPK 12, 13, 178 straipsniai), teismo sprendimo dalis šioje dalyje yra visiškai nemotyvuota, todėl iš esmės apribojama apeliantės teisė suprasti, kaip buvo apskaičiuota kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemoka.

4.2.       DGK 2020 m. liepos 21 d. sprendimu pripažino, jog darbdavys tinkamai apskaičiavo ir sumokėjo kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nebuvo ginčo dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas apskaičiavimo ir apmokėjimo, šalys nekėlė šio reikalavimo. Pirmos instancijos teismas ex officio, nesant ginčo, konstatavo, kad kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma turėtų būti ne 828,40 Eur, o 928,57 Eur. Klausimas, ar apeliantė tinkamai apskaičiavo ir sumokėjo kompensaciją už nepanaudotas atostogas yra fakto klausimas, dėl kurio apeliantei turėjo būti suteikta teisė pasisakyti, pateikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus. Teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo ir rungimosi principus priimdamas apeliantei netikėtą („siurprizinį“) sprendimą. Teismo sprendimo dalyje dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo nedetalizuota, kaip teismas apskaičiavo atsakovo sukauptas nepanaudotas kasmetines atostogas. Manytina, teismas į darbo dienų skaičių, už kurias suteikiamos kasmetinės atostogos, visiškai nepagrįstai įtraukė ir dienas, už kurias atsakovui buvo fiksuojamos pravaikštos, kurios neturi būti įskaičiuojamos (DK 127 straipsnio 4 dalis).

4.3.       Apeliantė pateikia su apeliaciniu skundu buhalterijos 2021 m. kovo 25 d. detalizuotą pažymą, kurioje išsamiai paaiškinama, kaip apeliantė apskaičiavo 18,52 nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų skaičių, už kurias priskaičiavo 828,40 Eur kompensaciją. Apeliantė prašo prijungti šį rašytinį įrodymą, kadangi šio įrodymo pateikimo būtinybė atsirado tik po pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo (CPK 314 straipsnis), šie įrodymai paneigia skundžiamos pirmos instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl išskaitų iš dienpinigių teisėtumo

4.4.       Teismas vertino, kad apeliantė neteisėtai atliko išskaitas iš atsakovo dienpinigių ir neteisėtai iš atsakovo išskaitė 99,70 Eur įdarbinimo išlaidų kompensaciją. Teismas, konstatuodamas, kad dienpinigiai atlieka ne mokėjimo, o darbuotojo padidėjusių išlaidų kompensavimo funkciją, neįvertino ginčo šalių darbo santykių specifikos, visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių. Šioje dalyje yra pagrindas konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl yra pagrindas bylą grąžinti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Visapusiškam ir išsamiam visų su darbo santykiais susijusių aplinkybių ištyrimui būtina vertinti papildomai į bylą teikiamus rašytinius įrodymus.

4.5.       Atsakovui buvo priskaičiuota 9652 Eur dienpinigių, teismas nustatė, kad atsakovui buvo išmokėta 8777,09 Eur dienpinigių, o 774,91 Eur sumai buvo padarytos išskaitos. Teismas neįvertino į bylą pateikto 2019 m. birželio 21 d. grynųjų pinigų mokėjimo žiniaraščio, kuris patvirtina, kad atsakovui 100 Eur dienpinigių suma buvo išmokėta grynais pinigais. Ši įrodymų vertinimo klaida turėtų būti ištaisyta apeliacinės instancijos teisme.

4.6.       Atsakovas neginčijo, kad komandiruočių metu padarė administracinius nusižengimus, už kuriuos buvo skirtos baudos bendrai 774,91 Eur sumai, apeliantė, kaip darbdavys, šias baudas apmokėjo; kad 2019 m. birželio 21 d. pasirašė sutikimą, jog sumokėtos baudos suma bus išskaičiuota iš darbuotojo darbo užmokesčio, dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. 

4.7.       Pirmos instancijos teismo formaliai konstatuota išvada, kad atsakovui mokėti dienpinigiai atliko tik išlaidų kompensavimo, o ne mokėjimo už darbą funkciją, nėra pagrįsta visų byloje esančių aplinkybių bei įrodymų ištyrimu ir įvertinimu. Pirmos instancijos teismas šioje ginčo apimtyje neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nepagrįstai nesivadovavo horizontaliu precedentu – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2YT-20055-727/2020 pateiktais išaiškinimais. Šių bylų faktinės ir teisinės aplinkybės (ratio decidendi) yra labai panašios. Apeliacinės instancijos teismas turėtų naujais aspektais įvertinti bylos aplinkybes, kurių visiškai nevertino pirmos instancijos teismas.

4.8.       Atsakovas buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Darbo sutartyje nėra nurodyta konkreti atsakovo darbo funkcijų atlikimo vieta. Mokėjimo pavedimai patvirtina, kad tam tikrais atvejais buvo mokama ir didesnė, nei darbo sutartimi nustatyta, dienpinigių norma. Papildomai su apeliaciniu skundu pateikiami įrodymai paneigia pirmos instancijos teismo motyvus, kad apeliantės atsakovui mokamais dienpinigiais yra tik kompensuojamos atsakovo komandiruotės metu patirtos išlaidos. Atsakovui buvo mokamas darbo užmokestis, dienpinigiai ir dar papildomai kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Apeliantės sumokėti dienpinigiai atlieka ne išlaidų kompensavimo, o mokėjimo funkciją, todėl laikytini atsakovo darbo užmokesčio dalimi.

4.9.       Apeliantė teikia naujus rašytinius įrodymus – įsakymus dėl komandiruočių ir įrodymus apie kompensuotas atsakovo nakvynės išlaidas, prašo teismo juos bei įvertinti apeliaciniame procese. Šių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik po pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nei atsakovo atstovė, nei teismas iš esmės nekėlė klausimų, ar apeliantė kompensuoja atsakovo komandiruotės metu patirtas išlaidas. Nesant ginčo dėl šių aplinkybių, apeliantė negalėjo numanyti, kad pirmos instancijos teismas formaliai vertins, jog ji nekompensuoja atsakovo komandiruotės metu turėtų išlaidų. Pateikiami rašytiniai įrodymai turi esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmos instancijos teismas konstatavo neteisingas faktines aplinkybes, kurios paneigiamos teikiamais rašytiniais įrodymais.

Dėl 99,70 Eur išskaitos teisinio vertinimo

4.10.       Pirmos instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo šalių 2019 m. birželio 18 d. Susitarimą pagal DK 31 straipsnio 1 dalį, 32 straipsnio 3 dalį, o 99,70 Eur sumą nepagrįstai vertino kaip išlaidas, kurias apeliantė turi patirti įdarbindama atsakovą kaip darbuotoją. Ginčo šalių 2019 m. birželio 18 d. susitarimas sudarytas iki darbo sutarties sudarymo. Apeliantė aptariamu susitarimu suteikia atsakovui dokumentų sutvarkymo paslaugą, kuri sietina su atsakovo galimybe gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, o ne įdarbinimu būtent apeliantės, kaip darbdavio, įmonėje. Teismas iš esmės nesigilino į ginčo šalių pasirašyto susitarimo turinį,  nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193–6.195 straipsniuose suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. DK 31 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos, kadangi reglamentuoja darbdavio prievolę sudaryti darbuotojui sąlygas atlikti darbo funkcijas bei suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ir turtą, nustato darbdavio atsakomybės ribas darbuotojui vykdant darbo funkcijas. Abi šios teisės normos taikomos tarp darbuotojo ir darbdavio susiklosčius darbo teisiniams santykiams, o šalys susitarimą pasirašė iki darbo sutarties sudarymo. Susitarimo 5 punktu šalys susitarė, kad apeliantė suteiks darbuotojui dokumentų tvarkymo paslaugas. Pagal susitarimo 7 punktą, jeigu būsimas darbuotojas nesudaro su būsimu darbdaviu darbo sutarties, už dokumentų sutvarkymo paslaugą turi būti atsiskaitoma per vieną dieną nuo tokios aplinkybės paaiškėjimo. Atsakovas 2019 m. birželio 18 d. susitarimą su apeliante pasirašė su tikslu, kad apeliantė sutvarkytų atsakovui dokumentus / leidimą gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Pagal susitarimo sąlygas atsakovas (kaip būsimas darbuotojas) neturi prievolės sudaryti darbo sutartį su apeliante (kaip būsimu darbdaviu). Ši aplinkybė yra esminė, leidžianti susitarimą kvalifikuoti ne kaip kylantį iš darbo teisinių santykių, o civilinių teisinių santykių.

4.11.       Susitarimo 6 punktas leidžia šalių pasirašytą susitarimą kvalifikuoti kaip mišrų susitarimą, kadangi ši susitarimo nuostata suteikia darbdaviui teisę (po darbo sutarties sudarymo) iš darbuotojo darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išskaičiuoti 99,70 Eur už dokumentų sutvarkymo paslaugą. DK nuostatos nedraudžia susitarti dėl tokio darbdavio išlaidų kompensavimo mechanizmo. Teismo išvada, kad susitarimas neatitinka Europos socialinės chartijos 20 straipsnio a) b) c) reikalavimų, yra visiškai nemotyvuota, grindžiama netinkamu susitarimo kvalifikavimu.

Dėl netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką vertinimo

4.12.       Teismas visiškai formaliai taikydamas DK 147 straipsnio 2 dalį, priteisė atsakovui 6118,86 Eur netesybų. Priteista suma yra neprotinga ir neadekvati. Teismas net nevertino galimybės mažinti netesybų sumą. Byloje nebuvo nustatyti jokie piktybiški apeliantės, kaip darbdavio, veiksmai dėl neatsiskaitymo su atsakovu. Absoliučiai didžiąją dalį pirmos instancijos teismo atsakovui priteistos sumos sudaro apeliantės atliktos išskaitos iš atsakovo dienpinigių dėl atsakovui skirtų baudų už padarytus administracinius nusižengimus, kurias apmokėjo apeliantė. Byloje yra kilęs teisės taikymo klausimas dėl išskaitų iš dienpinigių galimumo ir teisinio vertinimo. Atsakovas galėjo ginti savo tariamai pažeistas teises dėl išskaitų iš dienpinigių teisėtumo darbo santykių metu, paaiškėjus išskaitos faktui, tačiau neginčijo išskaitos teisėtumo. Jeigu atsakovas būtų ginčijęs išskaitos iš dienpinigių teisėtumą nepasibaigus darbo santykiams, atsakovui daugiausiai būtų priteisti delspinigiai dėl pavėluoto atsiskaitymo pagal DK 147 straipsnio 1 dalį. Pirmos instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti tokią ženklią 6118,86 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus apeliacinio skundo, apeliantė prašo sumažinti netesybų sumą ir priteisti atsakovui pusės vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybų sumą, t. y. 509,90 Eur (1019,81:2=509,90).

5.       Atsakovas V. P. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apeliantės atsakovui apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

5.1.       teismas sprendimą priteisti iš atsakovui 100,17 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas grindė pačios apeliantės pateiktais rašytiniais įrodymais, kurių visiškai pakako tiek kasmetinių atostogų dienų skaičiui, tiek kompensacijos dydžiui tinkamai apskaičiuoti. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja iš esmės. Nėra saistomas DGK sprendimo, nagrinėja ginčą iš naujo nustatinėdamas reikšmingas aplinkybes, jei tai laiko tikslinga, nagrinėjant darbo ginčą gali remtis darbo ginčų komisijos surinktais ar jai pateiktais įrodymais.

5.2.       Dienpinigiai nėra lėšos, skirtos darbdavio išlaidoms kompensuoti. DK 150 straipsnis numato galimybę daryti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio, bet ne iš dienpinigių, išskaitos iš dienpinigių vertintinos kaip neteisėtos. Teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovui mokėti dienpinigiai atliko dienpinigių (kompensavimo), o ne apmokėjimo darbuotojui už jo atliktą darbą funkciją, todėl jie patenka į CPK 739 straipsnio 2 punkte nurodyto draudimo išieškoti iš sumų taikymo sritį.

5.3.       Įstatymuose nenumatyta darbuotojo pareiga kompensuoti darbdavio turėtas išlaidas, kurias jis turėjo jo įdarbinimui, nenumatyta teisė sutarti dėl tokių išlaidų atlyginimo. Vadovaujantis DK 151 straipsniu kitai darbo sutarties šaliai atlyginama tik darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės padaryta žala.

5.4.       2019 m. birželio 18 d. susitarimu Nr. 2768, kuriuo darbdavys ir darbuotojas sutarė, kad darbuotojas kompensuos darbdavio turėtas išlaidas dokumentų sutvarkymui ir tam skirtam laikui (C) punktas, šalys sutarė, kad minimalios būsimo darbdavio išlaidos tvarkant dokumentaciją dėl būsimo darbuotojo įdarbinimo bei laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje sutvarkymo yra 99,70 Eur. Teismas, vertindamas šį susitarimą, pagrįstai konstatavo, jog jis neatitinka ne tik nacionalinės teisės normų, bet ir Europos socialinės chartijos 20 straipsnio a)b)c) punktų reikalavimų.

5.5.       Byloje nenustatyta, jog tarp apeliantės ir atsakovo būtų buvęs susitarimas dėl kitokios, nei numato DK 146 straipsnio 2 dalis, atsiskaitymo tvarkos, t. y. dėl vėlesnio atsiskaitymo, todėl teismas pagrįstai priteisė iš apeliantės atsakovui netesybas. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais dėl neva neteisingo, neprotingo ir neadekvataus netesybų dydžio. Darbo teisiniai santykiai tarp šalių truko virš metų laiko. Atsakovo naudai priteistina suma sudaro 1019,81 Eur, t. y. kiek mažesnė nei vidutinis atsakovo darbo užmokestis. Apeliantė iki šiol su atsakovu net iš dalies neatsiskaitė, nors nuo darbo santykių nutraukimo praėjo daugiau nei pusė metų. Atsakovui priteistina suma yra ženkli, apeliantei, atsižvelgiant į jos finansinę padėtį, ši suma yra mažareikšmė ir jos išmokėjimas niekaip neatsilieps jos kitų darbuotojų ir kreditorių interesams. Priteistų netesybų dydis neprieštarauja teisingumo, proporcingumo, sąžiningumo principams.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

7.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

8.       Apeliantė prašo prijungti prie bylos su apeliaciniu skundu teikiamus rašytinius įrodymus – duomenis apie tai, kad ieškovė Prancūzijoje nuomoja nakvynės namus, pažymą, kurioje paskaičiuotos priklausančios atostogų dienos, įsakymai dėl komandiruočių į užsienį. Kadangi byla yra susijusi su darbo teisiniais santykiais, kolegijos įsitikinimu, turi būti nustatyta objektyvi tiesa, todėl pateikti rašytiniai įrodymai priimtini.

9.       Byloje kilo ginčas dėl sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, išmokėjimo. 

10.       Atsakovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją prašydamas priteisti neišmokėtus dienpinigius, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, darbo užmokestį, nurodo, kad buhalterijoje pinigų negavo. Šie jo reikalavimai buvo tenkinti dalinai. Ieškovė teismui pateikė reikalavimą pripažinti, jog ieškovė yra tinkamai atsiskaičiusi su atsakovu. Ieškovė nurodo, kad išmokėjo darbo užmokestį, dienpinigius bei kitas sumas, susijusias su darbo teisiniais santykiais. Darbo kodekso 231 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog pareiškus ieškinį teisme teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, o 4 dalis nurodo, kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, todėl pirmos instancijos teismas turėjo ginčą spręsti iš esmės.

Dėl darbo užmokesčio darbuotojui išmokėjimo

11.       Iš byloje pateiktų įrodymų (Darbo bylos Nr. APS-131-14458/2020 (toliau tekste – darbo byla) 5-6 l.) matyti, kad 2019 m. birželio 18 d. ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovas V. P. sudarė darbo sutartį, kuria atsakovas buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakovas atleistas iš darbo 2020 m. liepos 15 d. Darbo sutarties 3 punkte susitarta, jog darbdavys turi mokėti darbuotojui minimalų valandinį tarifą (MVA) patvirtintą LR Vyriausybės, padaugintą iš koeficiento 1,3 ir pridedant 0,01 Eur dydžio mėnesinį darbo užmokestį du kartus per mėnesį – ne vėliau, kaip iki 20 mėnesio dienos ir ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo kalendorinio mėnesio pabaigos, išskyrus atvejį, kai darbuotojas prašo mokėti darbo užmokestį vieną kartą per mėnesį, tuomet ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo kalendorinio mėnesio pabaigos. Šalys sutarė, kad priedai, priemokos ir kitos išmokos gali būti mokami darbdavio sprendimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2018 m. spalio 16 d. Nr. 1025, minimalus valandinis atlygis laikotarpyje nuo 2019 m. sausio 1 d. sudarė 3,39 Eur.

12.       Taigi, pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad sutartas valandinis atlygis už dirbtą laiką šalių susitarimu laikotarpyje nuo 2019 m. birželio iki 2020 m. sausio 1 d. sudarė 4.417 Eur (3.39 X 1.3+0,01 = 4.417 Eur). Apmokėjimas už dirbtą laiką švenčių dieną už darbo valandą (dvigubas darbuotojo darbo užmokestis), vadovaujantis DK 144 straipsnio 2 dalimi, sudarė 8,834 Eur, (4,417 X 2 = 8,834 Eur), apmokėjimas už vieną viršvalandinio darbo valandą bei darbą naktį, vadovaujantis DK 144 straipsnio 3 ir 4 dalimi (mokamas 1,5 karto didesnis darbo užmokestis), sudarė 6,625 Eur (4,417 X 1,5 = 6,625 Eur).

13.       Priedas prie 2019 m. birželio 18 d. darbo sutarties (darbo bylos 127 l.) patvirtina, kad šalys sutarė, kad darbdavys nuo 2020 m. sausio 1 d. įsipareigojo darbuotojui mokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimalų valandinį tarifą (MVA), padaugintą iš koeficiento 1,65 dydžio. Iš to spręstina, kad pirmos instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 669, teisingai nustatė, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. minimalusis valandinis atlygis (MVA) sudarė 3,72 Eur, taigi darbuotojo tarifinį darbo užmokestį sudarė 6,138 Eur (3,72 X 1,65 = 6,138).

14.       Pirmos instancijos teismas, atlikęs darbo laiko apskaitos žiniaraščių bei atlyginimo lapeliuose nurodomo darbo laiko palyginimą, nustatė, kad darbdavys netinkamai atliko darbo užmokesčio skaičiavimus už dirbtą laiką ir padarė išvadą, kad per darbo laikotarpį darbuotojui privalėjo paskaičiuoti 7790,04 Eur, tuo tarpu paskaičiavo 7952,10 Eur.

15.       Apeliacinės instancijos teismui patikrinus pirmos instancijos teismo skaičiavimus bei civilinėje byloje ir Darbo ginčų byloje pateiktus rašytinius įrodymus – darbo laiko apskaitos žiniaraščius, atlyginimo lapelius, šią aplinkybę nustatė teisingai, todėl šioje dalyje teisingai konstatavo, kad darbdavys darbuotojui išmokėjo visą jam priklausantį darbo užmokestį per jo dirbtą laikotarpį (išskyrus 44,73 Eur už 2020 m. birželio 11 d.), kuris ieškovės buvo deklaruotas kaip nedraudiminis laikotarpis), šioje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas. 

Dėl nedraudiminių laikotarpių ir darbo užmokesčio už priverstinės prastovos laiką

16.       Iš 2020 m. gruodžio 23 d. darbdavio pateiktos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas 2020 m. gruodžio 18 d., darbo laiko apskaitos žiniaraščių pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad darbuotojui 2019 m. rugsėjo mėnesį buvo fiksuojama 18 darbo dienų nemokamos atostogos, 2019 m. spalio mėnesį – 21 diena nemokamų atostogų, 2019 m. gruodžio mėnesį – 4 dienos, 2020 m. sausio mėnesį – 26 d., 2020 m. vasario mėnesį 5 dienos, 2020 m. balandžio mėnesį – 1 diena nemokamų atostogų. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktos pažymos apie darbuotojo draudiminius laikotarpius nustatyta, kad darbuotojo nedraudiminiai laikotarpiai, kai darbdavys nurodė „neatvykimas administracijos leidimu“ buvo šie: 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2019 m. spalio 17 d., nuo 2019 m. spalio 18 d. iki 2019 m. spalio 24 d., nuo 2019 m. gruodžio 27 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., nuo 2020 m. sausio 2 d. iki 2020 m. sausio 31 d., nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. vasario 6 d., nuo 2020 m. balandžio 11 d. iki 2020 m. balandžio 11 d., nuo 2020 m. birželio 2 d. iki 2020 m. birželio 30 d. darbdavys fiksavo darbuotojui pravaikštas, nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 15 d. darbdavys fiksavo darbuotojui pravaikštas. Taip pat ieškovė pateikė darbuotojo prašymus, kuriais atsakovas prašo leisti neatvykti į darbą šiais laikotarpiais: nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2019 m. spalio 17 d.; nuo 2019 m. spalio 10 d. iki 2019 m. spalio 17 d.; nuo 2019 m. spalio 18 d. iki 2019 m. lapkričio 7 d.; sutikimą, kad nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2019 m. lapkričio 7 d. būtų atšauktas administracijos leidimas neatvykti į darbą; prašymą leisti neatvykti į darbą nuo 2019 m. gruodžio 27 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.; nuo 2020 m. sausio 2 d. iki 2020 m. sausio 31 d.; nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. vasario 6 d. Taip pat pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nepateikta įrodymų, jog darbuotojas pateikė prašymą leisti jam neatvykti į darbą administracijos leidimu ir tuo metu fiksavo nedraudiminį laikotarpį 2020 m. balandžio 11 d. Įvertinęs visus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad darbdavys pagrįstai teikė pranešimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie darbuotojo nedraudiminius laikotarpius.

17.       Atsižvelgiant į tai, kad visi kiti atsakovo nedarbo laikotarpiai, išskyrus 2020 m. balandžio 11 d., yra pateisinti, pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino šį laikotarpį prastova ne dėl darbuotojo kaltės ir priteisė iš ieškovės atsakovui 44,73 Eur darbo užmokesčio (DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punktas, DK 47 straipsnio 2 dalis, vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo pažyma (darbo bylos 129 l.). Šioje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas. 

Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas

18.       Pirmos instancijos teismas sprendė dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad,  teismo skaičiavimu, atsižvelgiant į suteiktų nemokamų atostogų dienų skaičių bei pagrįstai fiksuotas pravaikštas, darbuotojas, nutraukdamas darbo sutartį, turėjo sukaupęs iš viso 20,76 darbo dienų kasmetinių atostogų. Todėl darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį, privalėjo paskaičiuoti 928,57 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Apeliantės argumentai, kad ši teismo sprendimo dalis yra „siurprizinė“, yra iš dalies nepagrįsti, nes teismas, spręsdamas tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju klausimą, privalo patikrinti, ar visos priklausančios išmokos yra paskaičiuotos ir išmokėtos teisingai.  Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs kasmetinių atostogų trukmės paskaičiavimą, sutinka su apeliantės prie apeliacinio skundo papildomai pateikta pažyma, kurioje yra skaičiavimas dėl atostogų. Pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas kasmetinių atostogų trukmę, neminusavo visų laikotarpių, kuriuos savo sprendime kvalifikavo kaip nemokamas atostogas (teismo sprendime nurodyta kaip laikotarpiai, už kuriuos darbdavys pagrįstai teikė pranešimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie darbuotojo nedraudiminius laikotarpius), todėl padarė skaičiavimo klaidą. Bendras darbo dienų skaičius, už kurį darbuotojui turėjo būti skaičiuojamos kasmetinės atostogos sudarė iš viso 216 darbo dienų, pridedama dar 10 dienų nemokamų atostogų, iš viso 226 darbo dienos kai vieneri darbo metai, suteikiantys teisę į 24 dienas atostogų, sudaro 301 darbo dieną, atitinkamai priklausančios atostogų dienos sudaro 226x24/301, t. y. 18,02.  Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į minėtą pažymą, vidutinį dienos darbo užmokestį (darbo bylos 129 lapas) apeliantė teisingai apskaičiavo ir išmokėjo kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl šioje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 177, 178 straipsniai).

Dėl išskaitų iš dienpinigių teisėtumo

19.       Byloje kilo ginčas dėl išskaitų iš dienpinigių teisėtumo. Byloje nėra ginčo dėl darbuotojui priskaičiuotų dienpinigių dydžio, tačiau darbdavys teigia, kad atlikdamas išskaitas jis tai darė su aiškiai išreikšta atsakovo valia, todėl šiuo atveju CPK 739 straipsnio 2 dalis netaikoma, nes ši teisės akto nuostata taikoma tik kai daromos vienašališkos išskaitos be asmens sutikimo atlikti tokias išskaitas.

20.       Iš darbdavio pateiktos pažymos apie V. P. su komandiruotėmis susijusius priskaitymus matyti, kad už dirbtą laikotarpį darbuotojui buvo paskaičiuota 9652,00 Eur dienpinigių, tačiau vadovaujantis darbdavio pateiktu AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas išrašu, jam buvo išmokėta tik 8777,09 Eur. Iš darbdavio pateiktos pažymos apie V. P. komandiruočių  priskaitymus matyti, kad  darbdavys atliko 774,91 Eur išskaitymus. Be to, pirmos instancijos teismas (neįvertinęs 2019 m. birželio 21 d. grynųjų pinigų mokėjimo žiniaraščio dėl 100 Eur sumokėjimo atsakovui, kolegija dėl to pasisakys toliau) nustatė, kad net ir įskaitant šią sumą, darbuotojui liko neišmokėta 100 Eur (9652-8777,09 - 774,91 = 100). 

21.       Ieškovė išskaitymų teisėtumą grindžia 2019 m. birželio 21 d. darbuotojo pasirašytu sutikimu, kuriuo darbuotojas sutinka, kad jei jo darbo ar komandiruotės metu įvykdžius administracinį nusižengimą arba kriminalinį nusikaltimą, asmeniui darbuotojui ir/arba darbdaviui dėl darbuotojo veiksmų bus skirta bauda, darbdaviui sumokėjus šią baudą, jos suma bus išskaičiuota iš darbuotojo darbo užmokesčio, dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Nurodo, kad išskaitos buvo vykdomos vadovaujantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ personalo vadovės 2020 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. BAUD20 001239, 2019 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 101993, 2019 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 88494, kuriuose nurodoma atlikti išskaitas iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio, dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų.

22.       Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad sprendžiant dėl to, ar iš esmės yra galimos išskaitos iš darbuotojui mokėtų dienpinigių nagrinėjamos bylos atveju, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalys darbo sutartimi susitarė darbo funkcijų atlikimo. Šiuose, t. y. darbo santykiuose darbuotojas laikomas silpnesniąja šalimi. Darbuotojas savo darbo funkcijas atlikdavo komandiruotėje. CPK 739 straipsnis nustato pinigų sumų, iš kurių išieškoti negalima baigtinį sąrašą. Teismų praktikoje pažymėta, kad CPK 739 straipsnio 2 punktu, įstatymų leidėjo valios dėl išieškojimo iš šios pajamų rūšies negalimumo įgyvendinimą užtikrintų tokie darbdavio mokami dienpinigiai, kurie atlieka komandiruotės metu darbuotojo turėtų padidėjusių išlaidų kompensavimo funkciją. Byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų teigti, kad darbdavio mokami dienpinigiai atlikdavo apmokėjimo už atliktą darbą funkciją, o ne buvo skirti padengti padidėjusias asmenines darbuotojo komandiruotės išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad kelionės metu darbdavys nepasirūpino maitinimu, apgyvendinimu. 2019 m. birželio 18 d. sudarytos darbo sutarties 7.3 punktas nustatė, kad už tarnybines komandiruotes darbuotojui mokama 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ nuostatas, suteikiant teisę atskiru darbdavio įsakymu mokėti didesnę dienpinigių sumą. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad darbuotojui mokėti dienpinigiai atliko dienpinigių (kompensavimo), o ne apmokėjimo darbuotojui už jo atliktą darbą funkciją (tai patvirtina ir neiškaitomi mokesčiai), todėl jie patenka į CPK 739 straipsnio 2 punkte nurodyto draudimo išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves, taikymo sritį. Tai yra imperatyvi teisės norma, todėl, kolegijos įsitikinimu, jos keisti darbdavio ir darbuotojo susitarimu negalima. Nors apeliantė teigia, ir teikia įrodymus apie nakvynės namų nuomą Prancūzijoje ir sąskaitą už atsakovo apgyvendinimą vienai dienai už 129 Eur, tačiau šios sumos ji pati neišskaitė, o dėl kitų vairuotojo nakvynių (kur ir kada nakvojo, įvertinant, kad keliavo ne tik Prancūzijoje) įrodymų byloje nepateikta).

23.       Kolegija sprendžia, jog pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad išskaitos iš atsakovui priskaičiuotų dienpinigių buvo atliekamos neteisėtai. Apelianto pateikti įrodymai, kad jis nuomojo nakvynės namus Prancūzijoje ir už vieną dieną (2019 m. liepos 12 d.) sąskaita niekaip neįrodo, kad atsakovas visada nakvodavo juose, nėra įrodymų, kur jis apsistodavo, be to, atsakovas vyko į visą eilę kitų šalių, ne tik į Prancūziją. Be to, pati ieškovė prieštarauja sau nurodydama, kad dienpinigiai atliko darbo užmokesčio funkciją (kai kalbama apie išskaitų teisėtumą), tačiau įrodymus dėl apmokėjimo už 1 dieną Prancūzijoje teikia nurodydama, kad darbdavys kompensavo nakvynę (kompensacinė funkcija). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kadangi dienpinigiai nebuvo mokami 100 procentų nustatytų dydžių, todėl tikėtina, kad dėl to dalį apgyvendinimo išlaidų ieškovė kompensavo atsakovui. Be to, ieškovė neteikė šios sumos išskaitymui iš atsakovo dienpinigių, taigi, darytina išvada, kad dėl dienpinigių buvo susitarta neatsižvelgiant į darbdavio nuomojamus nakvynės namus ir mokamas sumas už juos. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad darbo sutartyje ar kitame susitarime tarp šalių, už darbuotojo apgyvendinimą darbdavio lėšomis nėra numatyta išlaidų iš dienpinigių išskaitymas, ko pasėkoje nesant susitarimo išskaitos negali būti daromos.

24.       Taip pat kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad neteisėtas buvo išskaitymo pagrindas – už dokumentų sutvarkymą įdarbinimo išlaidų kompensacija 99,70 Eur (PVM sąskaita – faktūra) serija HAA19 Nr. 000349). Nors šalys ir susitarė dėl šių išlaidų kompensavimo, tačiau Darbo kodeksas tokių iškaitų nenumato, priešingai, DK 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo sudaryti darbuotojui sąlygas darbo funkcijai atlikti ir suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ar turtą, vadovaujantis DK 32 straipsnio 3 dalimi atliekant darbo funkciją, kylanti komercinė, finansinė ar gamybinė grėsmė tenka darbdaviui.

25.       Tačiau įvertinant pirmos instancijos teismo priteistą nepagrįstai ieškovės išskaitytą iš dienpinigių sumą, kolegija sutinka su apeliantės teigimu, kad pirmos instancijos teismas neįvertino 2019 m. birželio 21 d. grynųjų pinigų mokėjimo žiniaraščio, kuris patvirtina, kad atsakovui 100,00 Eur dienpinigių suma buvo išmokėta grynais pinigais, jis nėra nuginčytas, todėl jį įvertinant sprendimas šioje dalyje keistinas iš priteistų 874,91 Eur dienpinigių minusuojant 100,00 Eur išmokėtų grynais,  ir atsakovui iš ieškovės priteistina 774,91 Eur dienpinigių (CPK 177, 178 straipsniai).

Dėl netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką

26.       DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Darbuotojo vidutinį mėnesio darbo užmokestis buvo 1103,25 Eur, byloje nustatyta, kad neišmokėta darbuotojui suma, susijusi su darbo teisiniais santykiais, yra mažesnė nei darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį (774,91+44,73=819,64) ir sudaro 819,64 Eur, todėl darbuotojui priteistina 4917,84 Eur netesybų (819,64 X 6 = 4917,84). Apeliantė prašo pirmos instancijos teismo sprendimu priteistą netesybų sumą mažinti, tačiau apeliacinės instancijos teismui peržiūrėjus pirmos instancijos teismo sprendimą, ši suma priteistina mažesnė, be to, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad priteisus netesybas gali nukentėti kiti darbuotojai ar iš esmės pablogėti jos finansinė padėtis, todėl šis prašymas netenkintinas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad darydamas neteisėtas išskaitas iš dienpinigių, pats darbdavys sudarė sąlygas netesyboms, kurias numato Darbo kodeksas, atsirasti.

27.       Taigi, esant nustatytoms šioms aplinkybėms bei surinktiems byloje įrodymams, įvertinus apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus,  į tai, kad teismas nevertina Darbo ginčų komisijos sprendimo, kolegija, iš dalies tenkindama apeliacinį skundą sprendimą tikslina bei pakeičia (CPK  326 straipsnio 1 dalies 3 punktu). Kadangi pirmos instancijos teisme buvo neįvertintas grynųjų pinigų išmokėjimas (CPK 185 straipsnis), todėl mažintina priteistina dienpinigių suma iki 774,91 Eur, įvertinus naujus įrodymus ir nustačius, kad darbuotojui buvo pilnai išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, šioje dalyje sprendimas naikintinas, atitinkamai įvertinus priteistiną neišmokėtą sumą, mažintinos priteistinos netesybos iki 4917,84 Eur (Darbo kodekso146 straipsnio 2 dalis, CPK 177, 178, 185 straipsniai). Kitoje dalyje pirmos instancijos teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei nepažeidė materialinės teisės normų,  reglamentuojančių atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką,  bei įrodymų vertinimo taisyklių, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 739 straipsnio 2 punktas, DK 146 straipsnio 2 dalis, CPK 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28.       Byla buvo nagrinėjama: 1) dėl neišmokėto darbo užmokesčio; 3) dėl dienpinigių priteisimo; 4) dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, 4) dėl netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

29.       Apeliacinės instancijos teismui iš dalies panaikinant ir pakeičiant pirmos instancijos teismo sprendimą, priteisiant darbo užmokestį už vieną dieną 44,73 Eur, priteisiant 774,91 Eur dienpinigių, panaikinant sprendimą dalyje dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, priteisiant netesybas 4917,84 Eur, teismas tenkina 19,38 proc. darbdavio pareikštų reikalavimų ir  atmeta 80,38 proc. reikalavimų. Bylinėjimosi išlaidos priteistinos proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93, 98 straipsniai).

30.       Ieškovė pateikė įrodymus, kad pirmos instancijos teisme patyrė 883,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovas pateikė įrodymus apie 400 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 1160,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovas – 200,00 Eur. Susumavus šias sumas ieškovė viso patyrė 2043,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovas – 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi pirmos instancijos teisme paskirstant bylinėjimosi išlaidas buvo priimta nutartis dėl rašymo apsirikimo, todėl apeliacinės instancijos teismui perskirstant visas bylinėjimosi išlaidas panaikintina ir pirmos instancijos 2021 m. kovo 10 d. nutartis dėl rašymo apsirikimo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

31.        Ieškinį tenkinant 19,38 proc. reikalavimų ir atmetant 80,38 proc. reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteistina 396,09 Eur, atsakovui iš ieškovės – 482,28 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atliekant vienarūšių prievolių įskaitymą atsakovui iš ieškovės priteistina 86,19 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).

32.       Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355, nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

  Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį.

Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti  taip:

Pripažinti V. P., gim. (duomenys neskelbtini), draudiminiu laikotarpiu 2020 m. balandžio 11 d., kurią AB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), deklaravo kaip nedraudiminį. 

   Priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui V. P., gim. (duomenys neskelbtini), 44,73 Eur (keturiasdešimt keturis eurus, 73 ct) darbo užmokesčio už 2020 m. balandžio 11 d., 774,91 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt keturis eurus, 91 ct) dienpinigių, 4917,84 Eur (keturis tūkstančius devynis šimtus septyniolika eurų, 84 ct) netesybų, 86,19 Eur (aštuoniasdešimt šešis eurus, 19 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

      Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Evaldas Burzdikas

                Diana Labokaitė

                                                                          Lina Žemaitienė