Civilinė byla Nr. 2A-305-640/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-10879-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 93.2.21; 63.1; 121.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos R. V.-Jankūnienės,

kolegijos teisėjų Tatjanos Žukauskienės ir Algirdo Auruškevičiaus,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovui S. K. dėl 27 700 Lt skolos ir metinių palūkanų priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo S. K. 27 700,00 Lt skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, remdamasis 2003 m. gegužės 23 d. atsakovo išduotais ir pasirašytais vekseliais. Nurodė, kad 2003-05-23 skolininkas S. K. išrašė ieškovui V. A. paprastuosius neprotestuotinus vekselius 27 700 Lt sumai, pagal kuriuos įsipareigojo sumokėti vekseliuose nurodytas sumas, nurodytomis datomis vekselio turėtojui pareikalavus. 2010-09-30 ieškovas pateikė pareiškimą Vilniaus 1-ajam notarų biurui su prašymu persiųsti pranešimą dėl skolų sumokėjimo. Šiai dienai skola nėra gražinta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-07-28 sprendimu ieškovo ieškinį patenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo S. K. ieškovui V. A. skolą 27 700 Lt, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 27 700 Lt sumą, skaičiuojamas nuo 2010 m. spalio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 207,75 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nurodė, kad nepagrįsti atsakovo S. K. prieštaravimai, kadangi juos paneigia pateikti į bylą rašytiniai parodymai, šalių paaiškinimai teisme. Taip pat liudytojų parodymus teismas vertino visumoje su abiejų šalių paaiškinimais, byloje nustatytomis aplinkybėmis ir pateiktais rašytiniais įrodymais, tačiau konstatavo, kad paskolos grąžinimo (visiško vekselių apmokėjimo) faktas nepagrįstas įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog vekselis būtų išduotas, pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Atsakovas S. K. neįrodė, jog vekseliai, kurių bendra suma 27 700 Lt būtų apmokėti ir ieškovas būtų gavęs nurodytą sumą. Ieškovas V. A. neigia vekselio apmokėjimo faktą ir atsakovo nurodytas atsiskaitymo aplinkybes (b. l. 89-90).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas S. K. apeliaciniu skundu (b.l. 94-96) prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad paskolinių dokumentų nėra, todėl šioje byloje svarbu buvo nustatyti, kokio teisinio santykio pagrindu vekseliai buvo išrašyti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino būtent kokio teisinio santykio pagrindu buvo išrašyti vekseliai. Tą reikėjo atlikti, kadangi vekseliai buvo išrašyti 2003-05-23, tačiau ieškovas į notarą dėl vykdomųjų įrašų pagal minėtus vekselius išdavimo kreipėsi tik 2010-10-30, t.y. praleidęs terminą. Nurodo, kad tuomet, kai vekselio turėtojas praleidžia vekselio pateikimo apmokėti terminą, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, ir tuomet būtina nustatyti tarp šalių esantį teisinį santykį, kurio pagrindu atsirado skolininko įsipareigojimas pagal dokumentą. Nurodo, kad tarp šalių buvo ne paskoliniai santykiai, nes ieškovas atsakovui pinigus ne skolino, o investavo į atsakovo verslą ir tuo pagrindu buvo išrašyti vekseliai. Nurodo, kad teismas ignoravo liudytojų A. Z. ir A. K. parodymus, nepateikdamas argumentų, kodėl jais nesivadovauja ar kodėl juos laiko nepatikimais ar nepakankamais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 105-109) ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą. Nurodo, kad atsakovas nepateikia savo nesutikimo su ginčijamu sprendimu teisiškai reikšmingų argumentų, pagrįstų prieštaravimų bei neįrodo tų aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu. Nurodo, kad paskolos gražinimo faktas nepagrįstas įrodymais. Nurodo, kad apelianto argumentas dėl teisinio santykio nustatymo būtinybės neturi teisinio pagrindo. Taip pat nurodo, kad vekselis nebuvo išduotas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, apeliantas neįrodė, kad vekseliai būtų apmokėti ir ieškovas būtų gavės 27 700 Lt sumą. Nurodo, kad neigia vekselio apmokėjimo faktą ir apelianto nurodytas aplinkybes.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2003 m. gegužės 23 d. pasirašė ir išdavė ieškovui du neprotestuotinus paprastuosius vekselius 27 700,00 Lt sumai. Atsakovas S. K. įsipareigojo sumokėti vekseliuose nurodytas sumas V. A.. Ieškovas V. A. 2010 m. rugsėjo 30 d. pateikė pareiškimą ir per notarų biurą pareikalavo sumokėti nedelsiant vekseliuose nurodytas sumas. Tačiau iki šiol įsipareigojimai neįvykdyti.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo tarp ieškovo ir atsakovo atsiradusius teisinius santykius. Nurodo, kad vekselio turėtojui praleidus vekselio pateikimo apmokėti terminą, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu ir tada būtina nustatyti tarp šalių esantį teisinį santykį, kurio pagrindu atsirado skolininko įsipareigojimas pagal skolinį dokumentą. Vekselio apmokėjimas yra terminuota prievolė (LR Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau-ĮPVĮ) 3, 77 straipsniai). Apmokėjimo terminas vekselyje nurodomas dėl būtinybės apibrėžti reikalavimo pagal vekselį teisės egzistavimo laiką, taip pat siekiant sudaryti sąlygas įsipareigojimui pagal vekselį įvykdyti bei vekselio turėtojui tinkamai įgyvendinti protesto teisę, vekselio neapmokėjus. Vekselio patikimumui civilinėje apyvartoje užtikrinti, mokėtojo ir vekselio turėtojo teisėtiems interesams apsaugoti ĮPVĮ yra pateiktas išsamus vekselio apmokėjimo terminų nurodymo būdų sąrašas. Pagal ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalį vekselis gali būti išrašytas apmokėti: 1) jį pateikus; 2) per tam tikrą laiką nuo pateikimo; 3) per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos; 4) nustatytą dieną. Pažymėtina, kad pagal ĮPVĮ nustatytą reglamentavimą nurodyti vekselyje mokėjimo terminą vis tik nėra būtina, nes įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, jog vekselis, kuriame terminas nenurodytas, laikomas mokėtinu jį pateikus. Vekselis, mokėtinas jį pateikus, turi būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos, tačiau vekselio davėjas gali šį laiką sutrumpinti arba pratęsti (ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalis). Apžvelgus nurodytas ĮPVĮ normas dėl vekselio mokėjimo terminų, matyti, kad jose nustatytu reglamentavimu siekiama mokėjimo terminų aiškumo ir apibrėžtumo. ĮPVĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vekseliai, kuriuose nurodyti kitokie, negu išvardyti šio straipsnio 1 dalyje, mokėjimo terminai arba vienas po kito einantys terminai, negalioja. ĮPVĮ 72 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad visi reikalavimai pagal vekselį akceptantui gali būti pareikšti per trejus metus nuo mokėjimo termino dienos. Teismas pripažįsta, kad ieškovas į notarą kreipėsi praleidęs įstatyme numatytą maksimalų 3 metų terminą reikalavimams akceptantui pareikšti, todėl vekselis šioje stadijoje yra laikytinas paprastu skolos rašteliu.

Apeliantas teigia, kad tarp šalių nebuvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, kadangi gauti pinigai buvo investuoti į verslą, tačiau nenurodo, kokie teisiniai santykiai tuo metu susiklostė tarp šalių. LR CK 6.870 str. 1 d. reglamentuoja paskolos sutarties sampratą, kur nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis perduoda kitos šalies nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Pagal susiformavusią teismų praktiką paskolos sutartis gali būti įforminama paskolos rašteliu, svarbiausia, kad paskolos raštelio turinys atspindėtų, kokia pinigų suma skolinama ir kokiam asmeniui konkrečiai skolinama. Įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių ir pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (LR CK 6.870 str. 2 d.). Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka LR CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus. Taigi, nustačius esmines paskolos sutarties sąlygas, konstatuotina, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, kadangi ieškovas pinigus perdavė atsakovui, o pastarasis įsipareigojo juos grąžinti ieškovui. Apeliantas neginčija aplinkybės, kad ginčo sumą yra gavęs iš ieškovo, tačiau nei pirmosios instancijos teisme, nei pateikdamas apeliacinį skundą, nepateikia jokių įrodymų, kad yra grąžinęs ginčo sumą ieškovui.

Atmestinas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo liudytojų parodymus, ir dėl to nepateikė argumentų. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.).Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr.3K-3-99/2009). Pirmosios instancijos teismas, 2011-07-28 sprendimo motyvuojančioje dalyje nurodė, kad liudytojų parodymus vertino visumoje su kitomis bylai reikšmingomis aplinkybėmis ir konstatavo, kad liudytojai nepagrindė paskolos grąžinimo fakto, t.y. atmetė liudytojų parodymus, vadovaudamasis byloje esančia medžiaga. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sutinka, kadangi nei vienas iš liudytojų nepatvirtino paskolintų pinigų grąžinimo ieškovui fakto. Liudytojo A. Z. parodymai, kad ieškovui buvo grąžinta 30 000- 33 000 Lt su kaupu (b.l. 85), nėra paremiama jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis, vien tik šio liudytojo parodymais. Tačiau tokie liudytojo A. Z. parodymai, negali patvirtinti aplinkybės, kad atsakovas grąžino ieškovui 27 700 Lt skolą, pagal pasirašytus vekselius, todėl apelianto argumentai, jog teismas ignoravo liudytojų parodymus, nepateikdamas argumentų, kodėl jais nesivadovauja yra atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaujantis CPK 96 str. teismo turėtos pašto išlaidos nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Palikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimą nepakeistą. 

Teisėjai                 Rūta Veniulytė-Jankūnienė

              Tatjana Žukauskienė

              Algirdas Auruškevičius