Administracinė byla Nr. A-1435-858/2017
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00850-2016-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas S. Š. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–7) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d. perpildytose kamerose, kuriose buvo laikoma nuo 6 iki 10 asmenų. Kamerose, kurių plotas apie 18 kv. m, šalta, drėgna, tamsu, jose yra stalas, tualetas, sanitarinis mazgas, 10 gultų ir kiti baldai. Tokiose patalpose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, tai yra nepakeliama. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, tai labai kenkia regėjimui, o tyčiniais pareigūnų veiksmais sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų, taip pat pareigūnai piktnaudžiauja savo pareigomis. Jei patalpa yra 18 kv. m, tai turėtų būti 4 miegamieji gultai ir ne daugiau. Pareiškėjas nurodė, kad, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, o kalinamieji, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti iki apatinio trikotažo. Visą laiką jam kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje būdavo suteikiama galimybė tik vieną valandą per parą pasivaikščioti lauke. Tokia praktika prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, pažeminimą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą (b. l. 73–80) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d. kamerose: Nr. 64 su 6–9 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 3,72 iki 2,48 kv. m, Nr. 92 su 1–10 asmenų ir vienam iš jų teko nuo 19 iki 1,9 kv. m, Nr. 16 su 1–9 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 19,1 iki 2,12 kv. m, Nr. 54 su 2–7 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 8,99 iki 2,57 kv. m, Nr. 104 su 1–6 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 18,9 iki 3,14 kv. m, Nr. 82 su 2–6 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 11,4 iki 3,81 kv. m. Pažymėjo, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Ji negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 16 tikrino 2013 m. liepos 10 d. (2013 m. liepos 19 d. patikrinimo aktas Nr. EP-249). Nustatyta, kad oro temperatūra 21,1 °C, atliktas remontas. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Atsakovas nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pareiškėjo pretenzijos dėl vienos valandos pasivaikščiojimo yra nepagrįstos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, jo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu (b. l. 88–101) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui S. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 575 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius paminėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už visą kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį. Neturtinę žalą grindė tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų, kameros buvo pilnos, todėl pažeistas minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu.
Teismas, remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. balandžio 12 d. pažyma Nr. 60/09-13619 „Dėl S. Š.“, nustatė, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d. (325 dienas). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 57 dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, 248 dienas buvo laikomas, kai jam galbūt teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, ir 20 dienų kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta norma, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, jog, vertindamas pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, teismas atsižvelgia į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams. Kai kamerų plotai yra užstatyti suimtųjų lovomis, jose įrengti tualetai, kriauklės, pastatytas stalas, spintelė daiktams susidėti, tai suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, suimtieji beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje jie galėtų judėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbtas teisės aktas ir būtent jis konkrečiai reglamentuoja aktualų teisinį reguliavimą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog kamerose šalta, drėgna, tamsu, nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-249 (patikrinimas atliktas 2013 m. liepos 10 d.) nurodyta, kad buvo patikrinta kamera Nr. 16, kurioje pareiškėjas periodiškai buvo nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2013 m. spalio 31 d. Nustatyta, kad apgyvendinimo kameroje Nr. 16 Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X skyriaus 56, 62 punktų pažeidimai pašalinti – kameroje atliktas remontas. Teismas įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-224 (patikrinimas atliktas 2013 m. birželio 26 d.), 2014 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo aktą Nr. EP-330 (patikrinimas atliktas 2014 m. liepos 23 d.), 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktą Nr. EP-406 (patikrinimas atliktas 2014 m. rugsėjo 25 d.). Teismas taip pat įvertino Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktą sąrašą, iš kurio matyti, kokie baldai ir inventorius yra kiekvienoje apgyvendinimo kameroje, Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016 m. balandžio 14 d. pažymą Nr. 62/08-263 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuoto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 39, 40 punktais. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Taigi, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atsakovas šiuo atveju nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, tamsos, šalčio, drėgmės, natūralaus apšvietimo užtikrinimo. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, nusprendė, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016).
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog patikrinimų metu, atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, liepiama nusirengti esant žemai temperatūrai, dėti daiktus į nešvarias dėžes. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144, 145 punktais, įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-224 (patikrinimas atliktas 2013 m. birželio 26 d.). Teismo vertinimu, iš turimų rašytinių įrodymų galima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius laikosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų dėl apžiūros (patikros) patalpų. Pareiškėjo teiginiai dėl žemos oro temperatūros yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog visą laiką jam kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje tebūdavo suteikiama galimybė tik 1 valandą per parą pasivaikščioti lauke. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-224, 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktą Nr. EP-406, atsižvelgė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ ir IV-ojo aukšto pasivaikščiojimo kiemelių schemą. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pažymėjo, kad, pagal Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punktą, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodė pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Įvertinęs teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo trukmės atmestini.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, tai labai kenkia regėjimui. Susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašo įrašais, teismas padarė išvadą, kad asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl regėjimo sutrikimų, akių ligų.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, pažeminimą. Remdamasis asmens sveikatos istorijos nuorašu, teismas nustatė, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2014 m. gegužės 23 d. pareiškėjas jokių nusiskundimų sveikata neišsakė, nurodė žalingus įpročius: alkoholį. Asmens sveikatos istorijoje jokių įrašų dėl dvasinių skausmų, depresijos, kaip akcentavo pareiškėjas skunde, nėra užfiksuota. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, teismas negalėjo konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus. Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.
Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginys, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus tyčiniais pareigūnų veiksmais sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų, taip pat pareigūnai piktnaudžiauja savo pareigomis, yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir subjektyvus. Remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2016 m. balandžio 11 d. pažyma Nr. 61/04-936, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d. su skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Pažymėjo, jog neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, į kitus paminėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos. Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, įrodymų visetą, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į tai, kad į teismą jis kreipėsi praėjus daugiau kaip pusantrų metų po išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 575 Eur. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudarė faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė 100 000 Eur neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 2 575 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
Pareiškėjas S. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 103–106) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kuomet buvo pažeista vienam asmeniui tenkanti kameros ploto norma. Taikytinas 4 kv. m, atskaičiavus baldus, standartas. Jis neprašė remtis Lietuvos teise, kuri prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Paminėta ploto norma buvo pažeista 325 dienas. Teismas nepaaiškino, kodėl nesirėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Jo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala, kuri vertintina 100 000 Eur. Teismo priteista žala neatitinka patirtų išgyvenimų, nepatogumų ir dvasinių kančių lygio. Iki šiol turi bendravimo sutrikimų, yra pašlijusi psichika.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 110–112) prašo atmesti apeliacinį skundą.
Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teisės aktai nenumato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Pažymi, jog Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Pareiškėjo pretenzijos, jog jis neprašė taikyti Lietuvos Respublikos teisės, nevertintinos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui S. Š. už kalinimą nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą, atsakovo atsikirtimus ir pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas 57 dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, 248 dienas buvo kalinamas, kai jam teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, ir 20 dienų kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir mažesnio nei numato teisės aktai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, kitas nustatytas aplinkybes, patirtą žalą, priteisė pareiškėjui 2 575 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, pažymėdamas, kad teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma nėra adekvati jo patirtiems išgyvenimams. Pareiškėjo teigimu, jam turi būti priteistas 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas (b. l. 103-106).
Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į nurodytą reguliavimą spręstina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatorius nesudarė jam tinkamų kalinimo sąlygų, jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, tamsu, kamerose buvo baldų, sanitarinis mazgas ir tai apsunkino jo judėjimą kamerose, todėl jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Pareiškėjas nurodė, kad, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: kamerose buvo šalta, purvina, daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes, o kalinamieji, esant žemai oro temperatūrai, buvo verčiami nusirengti iki apatinio trikotažo. Be to, kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjui buvo suteikiama galimybė tik vieną valandą per parą pasivaikščioti lauke (b. l. 2-7).
Teisėjų kolegija, vertindama nurodytus teiginius, pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Iš esmės analogišką reguliavimą numato Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m., erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Akcentuotina, kad pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), Šiaulių tardymo izoliatoriuje kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, tačiau, kaip jau buvo minėta, Įsakyme nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai taikė būtent šį standartą, įtvirtintą Įsakyme. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo pateikti duomenys apie asmenų, laikytų kartu su pareiškėju kamerose, skaičių yra pakankami nustatyti, ar ir kada pareiškėjo teisė į minimalias tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2016 m. balandžio 12 d. pažymos Nr. 60/09-13619 matyti, kad teismui buvo pateikti duomenys, apie asmenų skaičių kamerose Nr. 64, 92, 16, 54, 104, 82 du kartus per parą – 7.30 val. bei 19.30 val. (b. l. 25-32). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šių duomenų pakanka spręsti apie pareiškėjo laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamo teisės pažeidimo aspektu ir įvertinti, ar pareiškėjas pagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad jis 325 dienas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis (b. l. 103-106).
Teisėjų kolegija, ištyrusi pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių, pažymi, kad pareiškėjui turintis tekti Įsakyme numatymas plotas nebuvo pažeistas 2013 m. balandžio 12 d. pusę dienos, 2013 m. birželio 18 d. pusę dienos, 2013 m. birželio 19 d. pusę dienos, 2013 m. birželio 27 d. pusę dienos, 2013 m. rugsėjo 5 d. pusę dienos, 2013 m. rugsėjo 6 –10 d., 2013 m. rugsėjo 11 d. pusę dienos, 2013 m. rugsėjo 25 d., 2013 m. rugsėjo 26 d. pusę dienos, 2013 m. rugsėjo 27 d. – rugsėjo 30 d., spalio 1 d. – spalio 8 d., spalio 9 d. pusę dienos, spalio 10 d. pusę dienos, spalio 11 d. pusę dienos, 2014 m. gegužės 22 d. – gegužės 25 d., gegužės 26 d. pusę dienos, 2014 m. birželio 6 d. pusę dienos, birželio 7 – 8 d., birželio 9 d. pusę dienos, birželio 30 d. pusę dienos, liepos 1 – 2 d., liepos 3 d. pusę dieną, liepos 4 – 7 d., liepos 8 d. pusę dienos, rugpjūčio 14 d. pusę dienos, rugpjūčio 28 – 31 d., rugsėjo 1 d. – 24 d. Tuo tarpu kitais nurodytais laikotarpiais pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko Įsakyme numatytų reikalavimų. Be to, atsižvelgus į pirmiau nurodytus išaiškinimus vertinant Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, kameros plotą be sanitarinio mazgo užimamo ploto, pažymėtina, kad pareiškėjui kalint 2013 m. balandžio 13 – 18 d., balandžio 25 – 30 d., gegužės 1 d. – birželio 17 d., birželio 20 d. – birželio 26 d., birželio 28 d. – rugsėjo 4 d., rugsėjo 12 d. – rugsėjo 24 d., spalio 12 d. – spalio 31 d., 2014 m. gegužės 29 d., birželio 12 – 13 d., birželio 16 d. – birželio 27 d., liepos 17 d. – liepos 30 d., rugpjūčio 8 d. – rugpjūčio 13 d., rugpjūčio 15 d. – rugpjūčio 22 d. laikotarpiais jam teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo kameros ploto. Taigi nurodyti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas buvo kalinamas 251 dieną pažeidžiant Įsakyme numatytą plotą, bei 18 dienų toks plotas svyravo tarp leistino ir mažesnio nei numato Įsakymas, 225 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, kai jam visą dieną teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto. Nors pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kai pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, tačiau nėra duomenų, kad šis laikotarpis būtų toks, kokį nurodo pareiškėjas, t. y. 325 dienos (b. l. 25-32). Tokių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė ir pateiktame apeliaciniame skunde (b. l. 103-106).
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjas skunde bei apeliaciniame skunde tvirtino, jog kamerose yra per daug baldų (lovų), ir tai dar labiau sumažino judėjimo kamerose galimybes (b. l. 103-106). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kartu su pareiškėju kalėjusių asmenų skaičių, kamerose buvusių baldų užimamą plotą (kameros Nr. 64 plotas be sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto – 14,26 kv. m., kameros Nr. 92 plotas be sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto – 8,95 kv. m., kameros Nr. 16 plotas be sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto – 9,13 kv. m., kameros Nr. 54 plotas be sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto – 7,950 kv. m., kameros Nr. 104 plotas be sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto – 10,71 kv. m., kameros Nr. 82 plotas be sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto – 13,63 kv. m.) sprendžia, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjo galimybė normaliai judėti kameroje buvo apsunkinta (žr. EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją).
Pareiškėjas pateiktame skunde taip pat teigė, kad jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, tamsu (b. l. 2-7). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad kameroje Nr. 16, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas 2013 m. birželio 27 d. – spalio 31 d. laikotarpiu, buvo atliktas remontas, patikrinimo metu nebuvo nustatyta oro temperatūros, drėgmės reikalavimų neatitikties teisės aktų numatytiems reikalavimams (b. l. 17). Kameroje Nr. 54, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas 2014 m. gegužės 22 d. – rugpjūčio 14 d. laikotarpiu, apšvietimas neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų (b. l. 19). Tačiau atsakovas kitų duomenų, leidžiančių paneigti pareiškėjo teiginius dėl to, kad kamerose buvo drėgna, šalta, apšvietimas buvo netinkamas, nepateikė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, tačiau 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte nurodyta, kad priėmimo paskirstymo patalpą valo ūkio būrio tvarkinys, kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė, valymo inventorius laikomas atskiroje patalpoje. Šiame skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra trys persirengimo kabinos, kurios yra tvarkingos, išvalytos (b. l. 23). Taigi iš dalies byloje pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos medžiagą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų vertinimo ir papildomai jų nekartoja (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją). Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas neginčija kitų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų, nepateikia argumentų, leidžiančių kitaip vertinti pareiškėjo skunde įvardintus galimai neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus (b. l. 103-106).
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pabrėžia, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis jo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti, nes ši teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota (b. l. 103-106). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau plėtodamas doktriną vėliau nagrinėtose bylose, papildomai nurodė, kad šis straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. EŽTT pažymėjo, kad teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti, be kita ko, į pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į susitariančiose šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisine doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant bylos aplinkybes (žr. EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, 2003 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Suominen prieš Suomiją ir kt.). Šiuo atveju iš priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su pareiškėjo nurodytais neteisėtais Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmais, tokį nesutikimą detaliai pagrindė ir, kaip jau buvo minėta, šio pagrindimo pareiškėjas atskirai neginčija, neteikia argumentų, leidžiančių atlikti byloje kitokį vertinimą. Šioje dalyje pareiškėjas iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokie aspektai, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nemotyvuotomis (b. l. 103-106). Atitinkamai, pirmiau minėti pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.
Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad byloje nustatytos pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio sąlygojamais įpareigojimais. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi ir tai, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atitinkamai, neturtinės žalos atlyginimo bylose negalima reikalauti iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje jokių įrašų dėl dvasinių skausmų, depresijos nėra užfiksuota, todėl negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde (b. l. 88-101). Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmiau minėti įrodymai, be kita ko, gali būti reikšmingi sprendžiant dėl patirtų išgyvenimo masto, pobūdžio, intensyvumo, bet ne dėl jų pasireiškimo.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teikia argumentus dėl jam priteisto nepagrįsto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teigdamas, kad priteista dydžio suma neatlygina jo patirtos žalos. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio (b. l. 103-106).
Nurodytu aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Taigi pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia, be kita ko, nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.
EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, EŽTT akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).
Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, šioje teismo nutartyje įvardintą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą.
Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv. m., kartais – 1,16 kv. m. arba 1,3 kv. m., 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m., pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m. kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo. EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. sprendime priimtinumo byloje Bilinskas prieš Lietuvą, vertindamas tai, kad pareiškėjui buvo priteistas 1 448 Eur dydžio atlyginimas dėl 142 dienas trukusio kalinimo netinkamomis sąlygomis, t. y. apie 10 Eur per dieną, sprendė, jog pareiškėjui suteikta kompensacija buvo pakankama.
Nurodyti išaiškinimai, be kita ko, lemia, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo 289,62 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), 2014 m. spalio 1 d. buvo 300 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjui padarytos žalos dydį ir mastą. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą), taip pat su tuo susijusios kalinimo sąlygos.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą. Be to, iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimą Kostadinov prieš Bulgariją, 2008 m. gegužės 7 d. sprendimą S. D. prieš Bulgariją, EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą priimtinumo byloje Bilinskas prieš Lietuvą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015).
Nurodyta neturtinė žala priteisiama atsižvelgus į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT sprendimą Price prieš Jungtinę Karalystę, sprendimą Ilhan prieš Turkiją, Naumenko prieš Ukrainą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji, o jo kančia, skausmas ir baimė galėjo būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr. EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Slawomir Musial prieš Lenkiją). Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau jis nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Priteisiant žalą atsižvelgtina į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu ir tai, kad nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Šiuo atveju nors pareiškėjas ir nurodo, kad dėl neteisėtų veiksmų jam sutriko regėjimas, tačiau jo sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad jis būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus dėl regėjimo sutrikimų, akių ligų (b. l. 15-22). Pirminės gydytojų apžiūros metu 2014 m. gegužės 23 d. pareiškėjas taip pat nusiskundimų sveikatos būkle neišsakė, tik nurodė savo žalingus įpročius – alkoholio vartojimą. Be to, asmens sveikatos istorijoje jokių įrašų dėl dvasinių skausmų, depresijos, ką akcentavo pareiškėjas savo skunde, nėra užfiksuota (b. l. 15-22). Nors šiuo atveju negalima teigti, kad pareiškėjas nepatyrė negatyvių išgyvenimų, tačiau nėra įrodymų, leidžiančių teigti, kad dėl jų intensyvumo pareiškėjas kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus ar dėl savo psichinės būklės jautriau išgyveno konstatuotus neteisėtus veiksmus. Atsižvelgus į pirmiau nurodytus argumentus darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui adekvačią ir tinkamą kompensaciją už įvykdytą jo teisių pažeidimą.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pareiškėjo nurodytus atsakovo neteisėtus veiksmus ir esant, nustatytoms visoms deliktinės atsakomybės sąlygoms, priteisė pareiškėjui pagrįstą žalos atlyginimo sumą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Irmantas Jarukaitis
Skirgailė Žalimienė