Civilinė byla Nr. e2A-659-852/2021
Teisminio proceso Nr. Nr. 2-68-3-09811-2020-2
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.27
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 9 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Multitransportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Multitransportas“ ieškinį atsakovei UAB „Hellmann Worldwide Logistics“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo UAB „Krausas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Multitransportas“ ieškiniu ir dubliku prašė priteisti iš atsakovės UAB „Hellmann Worldwide Logistics“ 14 246,99 Eur nuostolius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ir N. B. įmonė 2017 m. kovo 21 d. sudarė krovinio pervežimo sutartį Nr. 1703-0093, kurios pagrindu ieškovė už atlygį įsipareigojo organizuoti N. B. įmonei nuosavybės teise priklausančių prekių – ąžuolinių baldų (toliau – ir krovinys)(prekių vertė – 12 178,50 Eur) pervežimą iš siuntėjo nurodytos vietos – (duomenys neskelbtini), gavėjui (duomenys neskelbtini). Krovinio paėmimas 2017 m. kovo 23 d. – 2017 m. kovo 24 d., o pristatymas gavėjui – 2017 m. kovo 27 d. Krovinio pervežimui išrašytas tarptautinio krovinių transportavimo (CMR) važtaraštis 6LA Nr. 0056877. Ieškovė 2017 m. kovo 21 d. krovinio pervežimui pasitelkė atsakovę ir sudarė krovinio pervežimo sutartį-užsakymą Nr. 1703U0098. Pagal sutartį atsakovė įsipareigojo siuntėjo krovinį 2017 m. kovo 23 d. – 2017 m. kovo 24 d. pasikrauti ir gavėjui pristatyti 2017 m. kovo 27 d. Atsakovė vežimą vykdė pasitelkusi trečiuosius asmenis. Atsakovė vėlavo pristatyti krovinį, ir jį pristatė tik 2017 m. kovo 28 d. Gavėjas atsisakė išsikrauti krovinį, nes šis buvo užkrautas kitų asmenų kroviniais. Siuntėjas, vežėjas ir gavėjas sutarė, kad vežėjas išvažiuos, iškraus kitų asmenų krovinius ir grįš atgal tam, kad gavėjas išsikrautų ginčo krovinį. Vežėjas išvažiavo ir kitame sandėlyje iškrovė ne tik kitų asmenų, bet tai pat ir ieškovės siųstą krovinį. Apie tai krovinio gavėjas 2017 m. kovo 28 d. pranešė elektroniniu paštu. Vežėjas 2017 m. balandžio 18 d. pristatė krovinį gavėjui, bet pastarasis atsisakė priimti krovinį, nes dauguma dėžių pažeistos. Pažeistos ne tik pakuotės, bet ir krovinys. Ieškovė su gavėju tarėsi, kad atsakovė perpakuotų krovinį, tačiau atsakovė nesiėmė jokių veiksmų ir nepristatė krovinio. 2017 m. balandžio 21 d. elektroniniu laišku atsakovei buvo pranešta, kad ieškovė ketina krovinį pasiimti bei gabenti su kitu vežėju. Apie tai tą pačią dieną buvo pranešta ir N. B. įmonei. Tą pačią dieną gautas atsakovės skyriaus vadovo D. M. atsakymas, kuriuo informuojama, jog krovinys bus atiduotas tik po 2017 m. balandžio 7 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriai apmokėjimo terminas baigėsi tik 2017 m. gegužės 5 d. apmokėjimo. 2017 m. balandžio 21 d. išsiųstu laišku ieškovė pranešė atsakovei, kad susitarė su kitu vežėju, galinčiu krovinį paimti. 2017 m. balandžio 21 d. gautas atsakovės vadovo T. Z. atsakymas, kuriuo dar kartą patvirtinama, kad krovinys be apmokėjimo nebus atiduotas. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė turėjo pareigą žinoti, jog gavėjas krovinius išsikrauna tik per puspriekabės galą. Taip pat nurodė, kad atsakovė, priimdama toje pačioje transporto priemonėje vežti ir kitų klientų krovinius, nesuderinusi tokių veiksmų su ieškove ir nepranešusi apie galimas krovinio iškrovimo kliūtis, (nurodytomis aplinkybėmis) iš anksto nesuderinusi būsimo galimo krovinio iškrovimo būdo, pažeidė krovinio pervežimo sutarties 16 punkto, 22 punkto sąlygas ir prisiėmė visą atsakomybę dėl šių pažeidimų kilusių ieškovės nuostolių atlyginimo. Pažymėjo, kad atsakovė veikė išimtinai savo nuožiūra, nebendradarbiavo ir iškilus krovinio iškrovimo sunkumams, su ieškove nesikooperavo, nevykdė pagrįstų ieškovės nurodymų, o taip pat, neturėdama teisės disponuoti kroviniu ir nesilaikydama jai duotų instrukcijų, savarankiškai priėmė sprendimą iškrauti krovinį partnerių sandėlyje. Atsakovė krovinio neatidavė nei ieškovei, nei tiesiogiai siuntėjui, nei pristatė gavėjui. N. B. įmonė 2017 m. gegužės 10 d. pateikė ieškovei pretenziją apmokėti prarasto krovinio vertę – 12 178,50 Eur. Ieškovė nurodo, kad kadangi krovinys nebuvo pristatytas gavėjui, nei grąžintas siuntėjui, todėl ieškovė su analogišku reikalavimu prašo priteisti nurodytas sumas iš atsakovės. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1556- 912/2018 N. B. įmonės reikalavimą priteisti iš ieškovės 12 178,50 Eur žalos atlyginimo bei procesines palūkanas atmetė, konstatavęs, kad Krovinys nėra prarastas. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 21 d. nutartimi apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. N. B. įmonei pateikus kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.e3K-3-226-701/2019 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį ir perdavė bylą Vilniaus apygardos teismu nagrinėti iš naujo. Iš naujo išnagrinėjęs bylą, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2A-505-565/2018 N. B. įmonės ieškinį patenkino: priteisė N. B. įmonei iš ieškovės 12 178,50 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr.2A-505-565/2018 taip pat 2019 m. lapkričio 7 d. priėmė nutartį, kuria iš ieškovės papildomai priteisė N. B. įmonei bylinėjimosi išlaidų. Iš viso iš ieškovės priteista 1 024 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendime, vadovaujantis Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR) konvencijos 20 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies normomis, konstatuota, kad Krovinys laikomas prarastu, todėl N. B. dėl krovinio praradimo pareikšta pretenzija yra pagrįsta, už Krovinio praradimą mokėtina kompensacija, apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Ieškovė paaiškina, kad 2020 m. kovo 4 d. išsiuntė atsakovei raštišką pranešimą, kuriuo pareiškė reikalavimą dėl nuostolių, patirtų atlyginus N. B. įmonei teismo priteistą žalą atlyginimo. Dalinai įskaitė pareikštą nuostolių reikalavimą su atsakovei teismo priteistų išlaidų dar nesumokėtu likučiu, tokiu būdu apibrėždama galutinę atsakovės atlygintiną nuostolių sumą – 14 246,99 Eur. Atsakovės vadovas 2020 m. kovo 6 d. elektroniniu raštu pateikė atsakymą, kad ieškovė galėtų atsiimti krovinį. Atsižvelgiant į šį atsakovės atsakymą ieškovė pranešė, kad sutiktų atsiimti krovinį, jei atsakovė savo sąskaita ir pajėgumais pristatys krovinį iki 2020 m. balandžio 1 d. Tokiu atveju ieškovė sutiktų sumažini reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo sumą gauta krovinio verte, bet atsakovė 2020 m. kovo 27 d. raštu nurodė, jog krovinį grąžintų tik atlyginus jo saugojimo ir pervežimo išlaidas. Su tuo ieškovė nesutiko.
2. Atsakovė pateiktame atsiliepime į ieškinį bei tripliku prašė ieškinio netenkinti, o ieškovės 2020 m. kovo 4 d. atliktą įskaitymą 1 479,28 Eur sumai ex officio (pagal pareigas) pripažinti negaliojančiu. Nurodė, kad 2017 m. kovo 21 d. ieškovė ir atsakovė sudarė krovinio pervežimo sutartį-užsakymą, kurio pagrindu atsakovė įsipareigojo pervežti ieškovės nurodytą bei trečiajam asmeniui (N. B. įmonei) priklausantį krovinį iš pakrovimo vietos, esančios (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad sutarties 8 punkte numatyta, jog atsakingas atsakovės kontaktinis asmuo – E. S., su kuria turėtų būti derinami krovinio pervežimo klausimai atsiradus iš anksto nenumatytoms aplinkybėms. Atsakovė krovinio pakrovimo detales suderino su ieškovės nurodytu kontaktiniu asmeniu, kuris, naudodamasis programa „Skype“ nurodė, kad pervežamas krovinys turi būti į vilkiko priekabą pakrautas per šoną, o ne per priekabos galą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nenurodė jokių kitų reikalavimų pervežamam kroviniui, išskyrus tai, kad krovinys turi būti į vilkiko priekabą pakrautas per šoną, likusi laisva vilkiko priekabos ertmė buvo užpildyta kitais kroviniais. Pažymėjo, kad sutartyje nėra numatyta, jog atsakovė negali vežti kitų krovinių, o ieškovė ar siuntėjas tokio reikalavimo taip pat nepateikė. Kroviniui vežti atsakovė pasamdė faktinį vežėją UAB „Krausas“. Atsakovė paaiškino, kad 2018 m. kovo 28 d. vilkikas atvyko į prekės iškrovimo vietą Vokietijoje, tačiau asmuo, kuris turėjo priimti prekę, atsisakė ją priimti motyvuodamas tuo, kad prekė vilkiko priekaboje yra užstatyta kitais kroviniais, o galimybės krovinį iškrauti per vilkiko priekabos šoną – nėra. Vilkiko vairuotojas, savo ruožtu, atsisakė iškrauti priekaboje esančias kitas prekes, motyvuodamas tuo, kad neturi reikiamos įrangos – autokrautuvo, kuris yra naudojamas išimtinai sunkių krovinių kilnojimui. Ieškovei davus absoliučiai nepagrįstas instrukcijas užtikrinti, kad krovinys būtų iškrautas krovinio iškrovimo vietoje nepaisant to, kad gavėjas savo jėgomis tai atsisako padaryti, atsakovė, turėdama įsipareigojimus kitiems klientams prekes, gabenamas ta pačia puspriekabe, pristatyti laiku, priėmė sprendimą ieškovės krovinį iškrauti partnerių sandėlyje. Atsakovei krovinį pristačius pakartotinai, gavėjas dar kartą jį atsisakė priimti motyvuodamas tuo, kad krovinio pakuotė (ne krovinys) yra pažeisti. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad 2017 m. balandžio 19 d. krovinys pristatytas gavėjui pažeistose pakuotėse ir apgadintas, nes apgadinimo faktas nustatytas tik 2017 m. rugsėjo 26 d. Lars Krogius Baltic išvadoje. Minėtas faktines aplinkybes yra konstatavęs Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 24 d. sprendime, civilinė byla Nr. e2A-2192-661/2019. Pažymėjo, kad minėtame teismo sprendime yra nurodyta, jog praėjus mėnesiui po krovinio iškrovimo, atsakovės partnerių sandėliuose ieškovė atsakovei davė nepagrįstą instrukciją – nemokamai grąžinti krovinį į Lietuvą perpakavimui ir vėl grąžinti gavėjui, tuo tarpu kitų instrukcijų ieškovė atsakovei nedavė, dėl ko atsakovė ir priėmė sprendimą krovinį iškrauti partnerių sandėlyje. Atsakovė 2017 m. kovo 19 d. elektroniniu laišku kreipėsi į ieškovę ir pasiūlė nemokamai perpakuoti krovinį ir už papildomą mokestį jį dar kartą pristatyti gavėjui. Tačiau ieškovė 2017 m. kovo 19 d. atsakovę informavo, kad duoda instrukciją krovinį grąžinti siuntėjui perpakuoti ir vėl pristatyti gavėjui, o visas su tuo susijusias išlaidas apmokėti iš savo lėšų, nebent atsakovė savo lėšomis prekes perpakuotų ir sutiktų su kitomis ieškovės iškeltomis sąlygomis. Ieškovei nurodžius, kad krovinį atvyks pasiimti kitas vežėjas, atsakovė vertino, kad krovinio atidavimas ne krovinio siuntėjui ar gavėjui būtų krovinio praradimas, todėl ieškovės nurodymų nevykdė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės UAB „Multitransportas“ atsakovei UAB „Hellmann Worldwide Logistics“, 2 399,83 Eur bylinėjimosi išlaidas ir ex officio (pagal pareigas) pripažinti ieškovės UAB „Multitransportas“ 2020 m. kovo 4 d. atliktą įskaitymą 1 479,28 Eur sumai negaliojančiu.
4. Teismas nustatė, kad 2017 m. kovo 21 d. ieškovė ir N. B. įmonė sudarė krovinio pervežimo sutartį Nr.1703-0093, kurios pagrindu ieškovė už atlygį įsipareigojo organizuoti N. B. įmonei nuosavybės teise priklausančių prekių – ąžuolinių baldų (prekių vertė – 2 178,50 Eur) pervežimą iš siuntėjo nurodytos vietos – (duomenys neskelbtini), gavėjui (duomenys neskelbtini). Krovinio paėmimas 2017 m. kovo 23 d. – 2017 m. kovo 24 d., o pristatymas gavėjui – 2017 m. kovo 27 d. Krovinio pervežimui išrašytas tarptautinio krovinių transportavimo (CMR) važtaraštis 6LA Nr. 0056877. Ieškovė 2017 m. kovo 21 d. krovinio pervežimui pasitelkė atsakovę ir sudarė krovinio pervežimo sutartį-užsakymą Nr. 1703U0098. Pagal sutartį atsakovė įsipareigojo siuntėjo krovinį 2017 m. kovo 23 d. – 2017 m. kovo 24 d. pasikrauti ir gavėjui pristatyti 2017 m. kovo 27 d. Atsakovė pavedė krovinį pervežti trečiajam asmeniui UAB „Krausas“. Vežėja nuvežė krovinį į paskirties vietą Vokietijoje gavėjai 2017 m. kovo 28 d., tačiau gavėja atsisakė priimti ir išsikrauti krovinį, nes krovinys buvo užkrautas kitų asmenų kroviniais, gavėja nurodė kraunanti krovinius tik per vilkiko puspriekabės galą. Atsakovė krovinį nuvežė į atsakovės partnerių sandėlį. Ten krovinys perkrautas į kitą vilkiką ir 2017 m. balandžio 18 d. pristatytas gavėjai. Gavėja atsisakė priimti krovinį, nes buvo pažeistos pakuotės. Ieškovė 2017 m. balandžio 21 d. elektroniniu laišku paprašė, kad atsakovė savo sąskaita grąžintų krovinį siuntėjai, tačiau atsakovė atsakė, kad krovinį atiduos, jeigu atsakovė apmokės sąskaitą už transportavimą. Tą pačią dieną ieškovė informavo atsakovę, kad kitas vežėjas atvyks paimti krovinio, tačiau atsakovė nesutiko krovinio perduoti. Ieškovė teigia, kad atsakovė yra atsakinga už ieškovės patirtus nuostolius ir privalo juos kompensuoti, tuo tarpu atsakovė vertina, kad krovinys nebuvo pristatytas dėl ieškovės kaltės, todėl atsakovė neturi pareigos atlyginti ieškovei jos reikalaujamos sumos.
5. Teismas pažymėjo, kad atsakovė teigia, jog ieškovė nurodydama, kad pakrovimas vyks per šoną, nurodė, kad ir įkrovimas, ir iškrovimas vyks per šoną. Pasisakydamas dėl šios aplinkybės teismas konstatavo, kad Sutarties 8 punkte numatyta, jog atsakingas atsakovės kontaktinis asmuo yra E. S., su kuria turėtų būti derinami krovinio pervežimo klausimai atsiradus iš anksto nenumatytoms aplinkybėms. Byloje pateiktas ieškovės vadybininkės E. S. ir atsakovės vadybininko P. G. „Skype“ susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad šalys derino krovinio pakrovimo detales. Atsakovės vadybininkas P. G. paklausė vadybininkės E. S. ar į kietašonę (mašiną) įkrautų krovinį, taip pat domėjosi, ar kraunama per galą. Vadybininkė E. S. atsakė, jog krovinys kraunamas per šoną. Atsakovės atstovui paklausus, o per galą nekraunamas, vadybininkė atsakė, jog nežino, ar nėra įmanoma, bet siuntėjas nurodė, kad bus kraunama per šoną. Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad siuntėjas ne pirmą kartą siuntė krovinį gavėjui, žinojo, kad iškrovimas galimas tik per galą. Teismo posėdžio metu vadybininkė E. S. nurodė, kad ji nepasakė, jog krovinys turės būti iškraunamas per galą, tačiau jeigu atsakovei buvo neaišku, ji turėjo pati domėtis. Pažymėjo, kad buvo užsakyta transporto priemonė, kuri turi galimybę iškrauti krovinį ne tik per galą, bet ir per šoną, todėl atsakovė turėjo suprasti, kad iškrovimas vyks nebūtinai per šoną. Atsakovė vertina, kad ieškovė turėjo pareigą informuoti atsakovę, jog iškrovimas gavėjui bus galimas tik per vilkiko galą. Į bylą pateikta Lars Krogius Baltic išvada, kurioje nurodoma, jog krovinio pervežimo užsakyme nurodoma, kad krovinys turi būti kraunamas per puspriekabės šoną, todėl atitinkamai krovinys turi būti ir iškraunamas per šoną. Ieškovė, pateikusi užsakymą pervežti krovinį, nurodė, kad vilkiko priekaba turi būti dengta tentu tam, kad ieškovė galėtų pakrauti krovinį per priekabos šoną. Ieškovė nenurodė atsakovei, kad gavėjas krovinį iškraus tik per vilkiko galą. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendime pripažinta, kad pirmą kartą (2017 m. kovo 28 d.) Krovinys buvo gavėjui pristatytas pavėluotai. Krovinį pristačius į paskirties vietą 2017 m. kovo 28 d. gavėjas atsisakė jį priimti, nurodęs, kad krovinys užkrautas kitiems asmenims priklausančiomis prekėmis ir nėra galimybės išsikrauti krovinio. Nustatyta, kad kroviniui atvykus į paskirties vietą atsakovei paaiškėjo, jog krovinius gavėjas iškrauna per sandėlio rampą, t. y. tik per puspriekabės galą. Atsakovė pažymėjo, kad krovinį į puspriekabę įkrovė siuntėjas ir jį pastatė konkrečioje puspriekabės vietoje, todėl turėjo ir galėjo krovinį pastatyti tokiu būdu, kad jis galėtų būti iškrautas per puspriekabės galą, pavyzdžiui jį pakrauti puspriekabės gale (jį įkraunant per šoną), tačiau to nepadarė. Teismas vertino, kad priežastis, dėl kurios krovinys neperduotas gavėjui, nepriklausė nuo vežėjo valios ir veiksmų. Ieškovė neinformavo atsakovės apie tai, kad gavėjas krovinį išsikraus kitu būdu negu siuntėja buvo jį pakrovusi. Teismo vertinimu, šiuo aspektu ieškovė, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai.
6. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovė, priimdama toje pačioje transporto priemonėje vežti ir kitų klientų krovinius, nesuderinusi tokių veiksmų su ieškove, pažeidė krovinio pervežimo sutarties 16 punkto, 22 punkto sąlygas ir prisiėmė visą atsakomybę dėl šių pažeidimų kilusių ieškovės nuostolių atlyginimo. Teismas vertino, kad sutartyje nėra numatyta, jog atsakovė gali vežti tik ieškovės krovinį, ir negali ta pačia transporto priemone vežti kitų krovinių, taip pat nenustatyta, kad siuntėjas ar ieškovė būtų davę instrukcijas atsakovei, jog puspriekabė turi vykti tik su siuntėjo kroviniu ir joje negali būti jokių kitų krovinių.
7. Teismas pažymėjo, kad ieškovė teigė, jog ji vertino, kad atsakovė yra atsakinga už tai, kad gavėja krovinio negali išsikrauti, todėl ieškovė ir nurodė atsakovei, jog ji privalo spręsti problemą ir iškrauti krovinį pati. Ieškovė teigia, kad davė instrukcijas iškrauti trukdantį krovinį sandėliuose ir pristatyti gavėjai iš naujo krovinį. Teismas tokias duotas instrukcijas vertino kaip mažai tikėtinas įgyvendinimo prasme dėl to, jog iškrauti krovinį vietoje vairuotojui, neturinčiam patirties, kaip reikia dirbti su keltuvu, yra neįgyvendinama, o nurodymas iškrauti sandėliuose krovinį, kuris trukdo iškrauti ginčo krovinį, taip pat laikytinas nepagrįstu, nes atsakovė nurodė, jog negali vėluoti pristatyti kitiems užsakovams krovinių. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad krovinio pristatymo dieną davė atsakovei instrukcijas krovinį iškrauti iškrovimo vietoje, nurodant, kad gavėjas suteiktų vežėjui reikiamą įrangą kitiems kroviniams iškrauti, arba, kad atsakovė iškrautų kito užsakovo krovinį ir pristatytų gavėjui ieškovės krovinį. Atsakovė vertino, kad tokia instrukcija buvo nepagrįsta. Tai konstatuota ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendime. Teismas vertino, kad atsakovė, negavusi iš ieškovės pagrįstų instrukcijų, vadovaudamasi CMR 15 straipsnio nuostatomis, pagrįstai kroviniu disponavo ir jį iškrovė trečiųjų asmenų sandėlyje. Tokiu būdu buvo užtikrintas krovinio saugumas. Gavėjui atsisakius krovinį priimti, atsakovė įgijo teisę kroviniu disponuoti.
8. Teismas nustatė, kad gavėjui atsisakius priimti krovinį, atsakovė perkrovė ieškovės krovinį į kitą vilkiką taip, kad gavėjas galėtų jį išsikrauti per puspriekabės galą, tačiau pakartotinai pristačius kovinė, gavėjas 2017 m. balandžio 18 d. taip pat atsisakė priimti krovinį, nes krovinys buvo pažeistas. Krovinio pakuotės ir krovinio apgadinimo apimtys buvo nustatytos Lars Krogius Baltic ekspertizės išvadoje 2017 m. rugsėjo 26 d., kurioje nurodyta, kad krovinys pristatytas gavėjui pažeistose pakuotėse ir apgadintas: iš viso buvo 72 pakuotės; 57 pakuotės sugadintos, prekes reikia perpakuoti; 8 baldų detalės pažeistos, jas reikia suremontuoti arba pakeisti. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad gavėja krovinio neišpakavo, todėl tik nurodžius, jog krovinio pakuotės yra pažeistos, negalėjo atsisakyti priimti krovinio. Atsakovė pažymėjo, kad neneigia, jog krovinys sugadintas, o jeigu būtų nustatyta, kad atsakovė yra kalta dėl krovinio pakuotės ir krovinio sugadinimo, tokiu atveju, ji būtų atsakinga už pakuotės pakeitimo ir krovinio sugadinimo nuostolių atlyginimą. Teismas nurodė, jog sutinka su atsakovės argumentais ir vertino, kad priežastys, kodėl krovinio gavėjas nepriėmė antrą kartą pristatyto pažeisto krovinio, nepriklausė nuo atsakovės veiksmų.
9. Teismas taip pat konstatavo, jog pagal CMR 15 straipsnio 1 punktą, susidarius aplinkybėms, kurios apsunkina krovinio perdavimą, jį atvežęs į paskirties vietą, vežėjas turi prašyti siuntėjo tolesnių instrukcijų. Atsakovė nurodo, kad negavusi iš ieškovės jokių instrukcijų, vadovaudamasis CMR 15 straipsnio nuostatomis kroviniu disponavo ir jį iškrovė trečiųjų asmenų sandėlyje. Tokiu būdu buvo užtikrintas krovinio saugumas. Kai gavėjas atsisako priimti krovinį, siuntėjas gali juo disponuoti be pirmojo važtaraščio egzemplioriaus pateikimo. Gavėjui atsisakius krovinį priimti, jis atsakovės iniciatyva nugabentas ir vėl iškrautas Hellmann East Europe GmbH & Co. KG sandėliuose, adresu (duomenys neskelbtini). Tai ieškovei pranešė atsakovės skyriaus vadovas D. M. 2017 m. balandžio 20 d. elektroniniu laišku. Atsakovė išvežė krovinį iš paskirties vietos, gavo ieškovės nurodymą grąžinti (perduoti) krovinį siuntėjui, kad šis galėtų nustatyti krovinio apgadinimus, juos pašalinti ir perpakuoti krovinį. Teismas pažymėjo, kad atsakovė sutiko tai padaryti, bet pareikalavo, kad jai būtų sumokėta už krovinio pervežimą iš Lietuvos į Vokietiją, taip pat iš paskirties (gavėjo) vietos į saugojimo sandėlį ir atgal. Į bylą pateiktas tai patvirtinantis 2017 m. balandžio 21 d. susirašinėjimas elektroniniais laiškais. Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad ji nesutiko savo sąskaita grąžinti krovinio siuntėjui į Lietuvą. Teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodytos išlaidos, kurias ji pašė kompensuoti, atitinka CMR konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje ir 16 straipsnio 1 dalyje nustatytas išlaidas, kurių vežėjas gali pareikalauti iš jam instrukcijas davusių asmenų ir šios išlaidos atsirado ne dėl vežėjo kaltės. Teismas vertino, kad atsakovė pagrįstai nevykdė ieškovės duotų instrukcijų. Tai konstatuota ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendime.
10. Teismas nustatė, kad 2017 m. balandžio 21 d. ieškovė atsakovei nurodė, jog organizuos krovinio paėmimą iš atsakovės ir kad toliau krovinį perveš su kitu krovinio vežėju, o atsakovės sąskaita bus apmokėta sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad ieškovė nedavė jai pagrįstos instrukcijos, kurios pagrindu atsakovė turėjo teisę krovinį perduoti ieškovei. Atsakovei buvo nurodyta, kad ieškovė turi kitą vežėją, kuris atvyks pasiimti krovinį, tačiau ieškovė nenurodė, kas yra sekantis krovinio gavėjas. Tai patvirtina ieškovės 2017 m. balandžio 21 d. siųstas elektroninis laiškas atsakovei. Ieškovei nurodžius tik transporto priemonės numerius, kuriai atsakovė turi atiduoti krovinį, atsakovė vertino, kad krovinio atiduoti kitam vežėjui neturi teisės. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad ieškovė kitokių instrukcijų nedavė, nepaaiškino kaip ir kodėl ieškovė siekia paimti krovinį iš atsakovės, todėl faktiškai atsakovė, būdama krovinio vežėju, krovinio ieškovei neatidavė, o 2017 m. balandžio 21 d. ieškovei nurodė, kad krovinys ieškovei nebus perduotas kol ieškovė neįvykdys vieno iš reikalaujamų punktų, t. y. apmokės pateiktą sąskaitą, tuo patvirtindama, kad krovinio vežėjas paslaugą atliko tinkamai arba pateiks savo įmonės raštą patvirtinantį, kad atsakovės bendrovė paslaugą atliko ir ieškovė neginčys sąskaitos faktūros apmokėjimo. Teismas vertino, kad 2017 m. balandžio 21 d. atsakovė negalėjo reikalauti apmokėjimo už vežimą, nes nebuvo suėjęs krovinio pervežimo sutartyje numatytas mokėjimo terminas. Krovinio pervežimo sutarties 9 punkte buvo numatyta, kad už pervežimą atsakovei turi būti sumokėta per 45 dienas nuo PVM sąskaitos faktūros, CMR važtaraščio bei kitų pervežimo dokumentų originalų gavimo dienos. Atsakovės PVM sąskaita faktūra HWL Nr.1631859 buvo pateikta 2017 m. balandžio 7 d. (45 dienos nuo šios datos būtų 2017 m. gegužės 22 d.). Taip pat teismas pažymėjo, kad CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu – pareikalauti iš vežėjo nutraukti jo vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. CMR konvencijos 12 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kroviniu disponuoti gali siuntėjas arba šio straipsnio 3 punkte nurodytu atveju gavėjas, norintis pasinaudoti šia teise, privalo pateikti vežėjui pirmą važtaraščio egzempliorių, kuriame turi būti įrašytos naujos instrukcijos, taip pat kompensuoti vežėjui išlaidas ir nuostolius, susijusius su šių instrukcijų vykdymu. Nagrinėjamu atveju 2017 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė reikalavo, kad atsakovė krovinį tiesiog atiduotų kitam vežėjui nenurodydama, kad yra keičiamas krovinio gavėjas, o vežimas yra laikomas baigtu. Ieškovė teigė, kad tokį nurodymą davė, nes atsakovė savo neteisėtais veiksmai sukėlė krovinio pervežimo sutarties pažeidimus ir krovinio apgadinimą bei siekė išvengti dėl to kilusių pasekmių, neprisiėmė jokių su krovinio perdavimu gavėjui, ar grąžinimu siuntėjui ar ieškovei susijusių išlaidų, taip pat siekė atlyginimo už krovinio saugojimą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju 2017 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė reikalavo, kad atsakovė krovinį tiesiog atiduotų kitam vežėjui nenurodydama, kad yra keičiamas krovinio gavėjas, o vežimas yra laikomas baigtu. Ieškovė neprašė krovinio atiduoti kitam gavėjui, o pareikalavo, kad krovinys būtų perduotas kitam vežėjui, kurį identifikavo nurodydama puspriekabės ir vilkiko numerius. Ieškovė teigia, kad nagrinėjamu atveju negalima remtis CMR konvencijos 12 straipsnio 5 dalimi, jeigu krovinio perdavimas yra apsunkintas, tačiau tokių savo teiginių nepagrindžia. Ieškovė nurodo, kad važtaraščio neužpildė kaip įvykdyto, nes važtaraštyje negalėjo sutapti krovinio siuntėjas ir gavėjas, tačiau teismo vertinimu, ieškovė nepagrindė ir šių teiginių. Atsakovė sutinka, kad ji privalėjo vadovautis siuntėjo instrukcijomis, tačiau instrukcijos, vadovaujantis CMR 12 straipsnio 5 dalies a punktu, turi būti duotos tinkamai įforminus vežimo dokumentą, t. y. siuntėjas – arba šio straipsnio 3 punkte nurodytu atveju – gavėjas, norintis pasinaudoti šia teise, privalo pateikti vežėjui pirmą važtaraščio egzempliorių, kuriame turi būti įrašytos naujos instrukcijos, taip pat kompensuoti vežėjui išlaidas ir nuostolius, susijusius su šių instrukcijų vykdymu. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad važtaraščiai buvo pas atsakovę, todėl ieškovė negalėjo įgyvendinti CMR 12 straipsnio 5 dalyje numatytų sąlygų. Teismas sprendė, kad pagal atartas aplinkybes, kad ieškovė, siekdama perimti krovinį, turėjo pateikti tinkamai užpildytą važtaraštį, o to nepadariusi ji tinkamai neįvykdė CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų ir todėl, teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai atsisakė perduoti krovinį. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad ieškovės nepagrįstai teigia, jog atsakovė veikė išimtinai savo nuožiūra, nebendradarbiavo ir nesikooperavo su ieškove iškilus krovinio iškrovimo sunkumams. Teismas konstatavo, kad ieškovė turėjo informuoti atsakovę, jog krovinys turės būti iškraunamas per puspriekabės galą, bet to nepadarė, todėl krovinys buvo neiškrautas dėl ieškovės neteisėto neveikimo. Atsižvelgiant į tai teismas vertino, kad neteisėti veiksmai atsirado ne krovinio vežimo metu, o tuo metu, kai nebuvo duoti nurodymai, kaip reikės iškrauti krovinį, todėl teismas nurodė, kad ieškinį atmeta.
11. Teismas pažymėjo, jog ieškovės argumentai, susiję su per didelėmis krovinio saugojimo išlaidomis, šiai bylai nėra reikšmingi. Atsakovė 2017 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1641093 buvo pateikusi ir kitoje civilinėje byloje, kurioje Vilniaus apygardos teismas sprendimu 2019 m. spalio 24 d. pagal šią PVM sąskaitą faktūrą už faktinį krovinio saugojimą trečiųjų asmenų sandėliuose iš ieškovės atsakovei priteisė 726 Eur.
12. Teismas taip pat pažymėjo, kad šioje byloje nustačius, jog atsakovė nėra atsakinga dėl ieškovės patirtų nuostolių, yra pagrindas teismui ex officio (pagal pareigas) panaikinti ieškovo 2020 m. kovo 4 d. raštu atliktą įskaitymą, sudengiant ieškovo 1 479,28 Eur dydžio prievolę, kilusią iš bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, su atsakovo prievole atlyginti žalą pagal šioje byloje pareikštą 14 246,99 Eur reikalavimą. Teismas pažymėjo, kad tik nagrinėjamoje byloje, įsiteisėjus sprendimui, bus nustatyta, ar atsakovė yra atsakinga dėl ieškovės patirtų nuostolių, todėl ieškovė, įskaitymą atliko nepagrįstai, neturėdama galiojančio priešpriešinio reikalavimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Ieškovė UAB „Multitransportas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
13.1. Apeliantės nuomone, teismas neteisingai vertino, kad atsakovė negavo iš ieškovės reikiamų instrukcijų ir, kad todėl turėjo teisę iškrauti krovinį trečiųjų asmenų sandėlyje. Teismas nesivadovavo šalių sudaryta 2017 m. kovo 21 d. krovinio pervežimo sutartimi-užsakymu Nr. 1703U0098, kuria vežėjas įsipareigojo pateikti krovinio pervežimui tinkamą transporto priemonę (sutarties 16 p.); vežėjas įsipareigojo nedelsiant informuoti apie aplinkybes, trukdančias, ar galinčias trukdyti pristatyti krovinį laiku ir nesugadintą, imtis priemonių kliūtims pašalinti (sutarties 22 p.). Apelianto nuomone, atsakovė užkraudama krovinį kitais kroviniais ir to nesuderinusi su ieškove, pažeidė paminėtas sutarties nuostatas. Be to, paaiškėjus, kad krovinio gavėjas negali iškrauti krovinio dėl to, kad jis užkrautas kitais kroviniais, krovinio gavėjas pasiūlė ieškovei: 1) arba vežėjui pačiam išsikrauti kitiems asmenims skirtą kitą krovinį (suteikiant vežėjui krovimo techniką); 2) arba vilkikui nuvykti iki kliento, kuris išsikraus produkciją, ir grįžti atgal, kur krovinio gavėjas iškraus jam skirtą krovinį jau po planuotos pristatymo datos (2017 m. kovo 28 d. 17.36 val. elektroninis laiškas, siuntėjas (duomenys neskelbtini) gavėjas (duomenys neskelbtini)). Tačiau ieškovė tokio nurodymo nevykdė ir pati nusprendė ieškovo krovinį iškrauti trečiųjų asmenų sandėlyje.
13.2. Apeliantė taip pat nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog būtent ieškovė yra atsakinga už tai, kad atsakovė negalėjo iškrauti pristatyto krovinio, nes ieškovė neinformavo atsakovės apie tai, kad krovinys galės būti iškrautas tik per galą. Paaiškina, kad tiek ieškovės vadovas, tiek liudytoja apklausta E. S. nurodė įprastą tarptautinių pervežimų keliais praktiką: būtent vežėjas privalo domėtis krovinio iškrovimo būdu, jei numato, kad tam tikru būdu jo iškrauti nebus galimybių; ir kad šiuo atveju vežimas buvo vykdomas į Vokietiją, o Vakarų Europoje yra įprasta krovinius iškrauti būtent per puspriekabės galą, privažiavus prie rampos. Atsakovė turėjo įvertinti ir tas aplinkybes, jog buvo užsakoma transporto priemonė, kuri turi galimybę iškrauti krovinį ne tik per šoną, tačiau ir per puspriekabės galą. Apeliantė pažymi, kad krovinio pervežimo sutartis konkrečiai nenumatė, kas (vežėjas, ar gavėjas) turi vykdyti krovinio iškrovimą, tačiau šiuo atveju atsakovė savo nesuderintais veiksmais apsunkino krovinio iškrovimą, todėl būtent ji vėliau privalėjo imtis visų tinkamų priemonių šiai situacijai išspręsti, paminėtiems krovinio pervežimo sutarties pažeidimams ištaisyti ir pasirūpinti, kad krovinys būtų iškrautas paskirties vietoje. Atsakovė veikė išimtinai savo nuožiūra, nebendradarbiavo ir nesikooperavo su ieškove iškilus krovinio iškrovimo sunkumams, nevykdė pagrįstų ieškovės nurodymų, o taip pat, neturėdama teisės disponuoti kroviniu ir nesilaikydama jai duotų instrukcijų (CMR konvencijos 12 str., 14 str., 15 str.) savarankiškai priėmė sprendimą iškrauti krovinį „partnerių sandėlyje“, kas sąlygojo vėlesnį krovinio apgadinimą ir nepristatymą. Tokiais savo veiksmais atsakovė pažeidė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 str., 6.200 str., 6.718 str., CMR konvencijos 12 str., 14 str., 15 str. normas.
13.3. Apeliantės nuomone, teismas taip pat netinkamai vertino krovinio, buvusio atsakovės UAB „Hellmann Worldwide Logistics“ žinioje, apgadinimo aplinkybes. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė nėra atsakinga už tai, kad krovinio gavėjas atsisakė priimti antrą kartą jam pristatytą apgadintą krovinį. Apeliantė pažymi, kad atsakovė neneigė, jog krovinys buvo apgadintas perkrovimo metu, o perkrovimą, kaip minėta, atsakovė vykdė savavališkai, nepaisydama duotų instrukcijų. Apeliantės įsitikinimu, krovinio gavėjas Walsrode Warehouse Home24, AG turėjo teisę atsisakyti priimti krovinį – kadangi jis neatitiko kokybės reikalavimų.
13.4. Apeliantės vertinimu, paaiškėjus, jog krovinys apgadintas, UAB „Multitransportas“ atsakovei pateikė logišką ir pagrįstą nurodymą grąžinti krovinį siuntėjui N. B. įmonei. Pažymi, kad toks nurodymas buvo duotas naudojantis turima CMR konvencijos 15 straipsnio 1 dalyje numatyta disponavimo kroviniu teise (kaip konstatuota ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2A-505-565/2018). Tačiau atsakovė vėl veikė išimtinai savo nuožiūra, nebendradarbiavo ir nesikooperavo su ieškove, ir atsisakiusi vykdyti šią pagrįstą ieškovės instrukciją, neturėdama teisės disponuoti kroviniu (CMR 12 str., 14 str., 15 str.) vėl savarankiškai nusprendė iškrauti krovinį „partnerių sandėlyje“. UAB „Multitranspotas“ šiuo nurodymu siekė išspręsti susidariusią situaciją ir net sutiko su kai kuriais atsakovės nepagrįstais reikalavimais, t.y.: sutiko, kad pati atsakovė perpakuotų krovinį (pakeičiantį atsakovo pažeistas pakuotes); vėliau sutiko pati pasiimti krovinį iš atsakovės ir apmokėti atsakovės sąskaitą už neįvykdytą (neužbaigtą) vežimą pagal sutarties sąlygas. Paaiškina, kad atsakovė atsisakė vykdyti šiuos nurodymus nepagrįstais pagrindais, t.y. reikalaudama sumokėti pervežimo kainą dar nesuėjus mokėjimo terminui, reikalaudama sumokėti už visus papildomus pervežimus, ignoruojant atsakovei tenkančią atsakomybę už pavėluotą krovinio pristatymą, negalimumą iškrauti ir vėlesnį krovinio apgadinimą, reikalaudama atlyginimo už krovinio saugojimą – tiek Vokietijoje, tiek (sprendžiant iš paaiškinimų) – ir pas pačią atsakovę Lietuvoje. Apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės reikalautos „išlaidos atitinka CMR konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje ir 16 straipsnio 1 dalyje nustatytas išlaidas, kurių vežėjas gali pareikalauti iš jam instrukcijas davusių asmenų ir šių išlaidų atsirado ne dėl vežėjo kaltės.“ Teismas, pripažindamas paminėtus atsakovo reikalavimus pagrįstais, neištyrė ir neįvertino atsakovės deklaruotų išlaidų dydžio, nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą išreikalauti šių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų.
13.5. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo vertinimu, jog „nagrinėjamu atveju 2017 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė reikalavo, kad atsakovė krovinį tiesiog atiduotų kitam vežėjui nenurodydama, kad yra keičiamas krovinio gavėjas, o vežimas yra laikomas baigtu“. Teismas neištyrė ir neįvertino visų aplinkybių, o vadovavosi išimtinai atsakovo procesiniuose dokumentuose, jau prasidėjus šiai bylai, suformuluota formalia pozicija, jog ieškovė (neva) turėjo pateikti pirmąjį CMR važtaraščio egzempliorių, kuris buvo pas pačią atsakovę. Iš šalių paaiškinimų ir susirašinėjimo seka, kad UAB „Multitransportas“ reikalavimas perduoti krovinį kitam vežėjui reiškė ir atsakovės atliekamo pervežimo pabaigą, juo labiau, kad atsakovė pati teigė, kad pervežimas įvyko ir reikalavo sumokėti visą pervežimo kainą. Esamomis aplinkybėmis ieškovės nurodymas buvo aiškus ir suprantamas. Atsakovė nenurodė, jog nesuprato šio nurodymo, o tiesiog atsisakė jį vykdyti. Todėl atsakovei supratus pateikto nurodymo esmę ir pačiai disponuojant pirmuoju CMR važtaraščio egzemplioriumi, reikalavimas iš ieškovės pateikti šį egzempliorių reiškia visiškai formalų teisės taikymą, atsietą nuo faktinių aplinkybių.
13.6. Apeliantės įsitikinimu, teismas neatskleidė šios bylos esmės, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 327 str. 1 d. 2 p.).
14. Atsakovė UAB „Hellmann Worldwide Logistics” atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
14.1. Atsakovė nurodo, jog nesutinka su apeliantės teiginiais, kad būtent atsakovė turėjo domėtis tuo, kaip krovinys turės būti iškraunamas. Atsakovė paaiškina, kad krovinio pakrovimo detales suderino su ieškovės nurodytu kontaktiniu asmeniu, kuris, naudodamasis programa Skype nurodė, kad pervežamas krovinys į vilkiko priekabą turi būti pakrautas per šoną, o ne per priekabos galą. Atsakovė pažymi, kad į bylą pateiktoje Lars Krogius Baltic išvadoje nurodoma, kad: „Kadangi krovinio pervežimo užsakyme nurodoma, kad krovinys turi būti kraunamas per puspriekabės šoną <...>, tai atitinkamai krovinys turi būti ir iškraunamas (per šoną)“. Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiais, kad Vakarų Europoje egzistuoja tokia iškrovimo praktika, kai kroviniai iškraunami tik per galą, teigia, kad jeigu kroviniai iškraunami per galą, tai paprastai būna galimybė iškrauti krovinį ir per šoną. Pažymi, kad teismo posėdžio metu liudijusi ieškovės darbuotoja E. S. patvirtino, kad atsakovė negalėjo žinoti, kad krovinio iškrovimas bus vykdomas per puspriekabės galą, tačiau galėjo to pasiteirauti (2 val. 5 min. 18 sek.).
14.2. Atsakovė taip pat nesutinka su apeliantės teiginiais, kad norėdama vežti kitus krovinius ta pačia transporto priemone, atsakovė privalėjo gauti ieškovės leidimą ar sutikimą. Paaiškina, kad sudarytoje krovinio vežimo sutartyje nebuvo numatytas draudimas atsakovei ta pačia transporto priemone vežti ir kitų klientų krovinius. Be to, ieškovė yra profesionalus ekspeditorius, daugelį metų organizuojantis krovinių vežimą, todėl ieškovė niekaip negalėjo tikėtis, kad 3 palečių 2500 kg (Sutarties 1 dalis) krovinys puspriekabe, kurios keliamoji galia yra bent 24 tonos bus vežamas vienintelis krovinys iš Lietuvos Respublikos į Vokietiją už 280 Eur + PVM kainą. Taip pat iš Skype susirašinėjimo matyti, kad ieškovės ir atsakovės atstovai susirašinėja kaip bus paimtas krovinys ir iš to matyti, kad atsakovė nurodo, jog transporto priemonė „krausis“ Kėdainiuose, po to Kaune ir po to vyks pas ieškovę. Tai reiškia, kad ieškovė puikiai suprato, kad atvyks kitų klientų kroviniais pakrauta transporto priemonė ir į ją bus įkrautas ieškovės nurodytų metmenų krovinys per puspriekabės šoną. Be to, teismo posėdžio metu ieškovės direktorius patvirtino, kad tai buvo dalinis krovinys. Dalinis krovinys reiškia, tai, kad perduodamas krovinys visos transporto priemonės puspriekabės neužpildo.
14.3. Atsakovė nesutinka su apelianto argumentais, kad ji nebendradarbiavo ir nevykdė ieškovės duotų instrukcijų. Atsakovės įsitikinimu teismas šioje byloje teisingai rėmėsi prejudiciniais faktais, nustatytais Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-39686-862/2017, kurioje buvo sprendžiamas krovinio siuntėjo ieškinys dėl žalos už prarastą krovinį atlyginimo ir atsakovės ieškinys ieškovei dėl atlyginimo už pervežimą ir sandėliavimą priteisimo. Ši byla buvo baigta apeliacinės instancijos teismo, t.y. Vilniaus apygardos teismo 2019 m spalio 24 d. sprendimu, apeliacinės instancijos teismo bylos Nr. e2A-2192-661/2019. Minėtoje byloje, Vilniaus apygardos teismas 2019 m spalio 24 d. sprendime be kitų aplinkybių konstatavo, kad praėjus mėnesiui po krovinio iškrovimo atsakovės partnerių sandėliuose ieškovė atsakovei davė nepagrįstą instrukciją – nemokamai grąžinti krovinį į Lietuvą perpakavimui ir vėl grąžinti gavėjui, tuo tarpu kitų instrukcijų ieškovė atsakovui nedavė, dėl ko atsakovė ir priėmė sprendimą krovinį iškrauti partnerių sandėlyje (sprendimo 61 punktas). Atsakovė teigia, jog minėtu teismo sprendimu yra nustatytos faktinės aplinkybės, kad būtent ieškovė nedavė absoliučiai jokių instrukcijų atsakovei, ką daryti tokioje situacijoje, kai gavėjas nepriima krovinio. Ieškovės duotos instrukcijos atsakovei buvo nepagrįstos (pavyzdžiui instrukcija nemokamai krovinį grąžinti į Lietuvos Respubliką, perpakuoti ir nuvežti atgal į paskirties vietą).
14.4. Atsakovė mano, jog ji nėra atsakinga už tai, kad krovinio gavėjas atsisakė priimti pakartotinai pristatytą krovinį. Paaiškina, kad krovinio pakuotės ir krovinio apgadinimo apimtys buvo nustatytos atsakovo iniciatyva užsakius ekspertizę, kurią atliko Lars Krogius 2017 metų rugsėjo 26 d., t.y. daug vėliau nei krovinys buvo pristatytas gavėjui. Todėl darytina išvada, kad krovinį pristatant nei siuntėjas, nei gavėjas, nei ieškovė ar atsakovė nežinojo ir negalėjo žinoti, ar pats krovinys yra apgadintas, ar tik pažeista krovinio pakuotė, kuri nėra laikytina kroviniu ir kuri skirta krovinį apsaugoti nuo apgadinimų. Todėl atsakovo nuomone, teismas teisingai konstatavo, kad krovinio gavėjas šioje situacijoje neturėjo teisės nepriimti krovinio. Atsakovas pažymi, kad ieškovė ieškiniu nereikalauja atlyginti jos patirtą žalą argumentuodama tuo, kad krovinys yra sugadintas paleidus jo pakuotę ir patį krovinį, - ieškovės ieškinys yra grindžiamas tuo, jog krovinys yra prarastas ir prašoma atlyginti krovinio vertę, nurodytą krovinio važtaraštyje. Todėl krovinio apgadinimo aplinkybės šiai bylai nėra reikšmingos, juo labiau, kad dėl krovinio apgadinimo pasekmių yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas 2019 m spalio 24 d. sprendime (sprendimo 63 punktas).
14.5. Atsakovė nesutinka ir su apeliantės argumentais, kad ji 2017 m. balandžio 21 d. davė teisėtą ir pagrįstą nurodymą perduoti tolimesnį krovinio gabenimo organizavimą ieškovei, pažymint, kad atsakovo sąskaita bus apmokėta sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovė teigia, kad ieškovė nepaaiškino, kaip ir kodėl ji siekia paimti krovinį iš atsakovės, todėl atsakovė, būdama krovinio vežėju, krovinio neatidavė. Paaiškina, kad pagal CMR konvencijos 34 str., jeigu vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai, tai kiekvienas iš jų atsako už visą vežimą, o antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje. Šiuo atveju buvo vykdomas būtent toks vežimas, t.y. vežimas pagal vienintelę sutartį. CMR konvencijoje įtvirtinta vežimo sutarties apibrėžtis leidžia daryti išvadą, kad vežėjas, priėmęs pervežti siuntėjo krovinį, įsipareigoja jį pristatyti į paskirties vietą ir perduoti krovinio valdymą siuntėjo nurodytam gavėjui (CMR konvencijos 6, 12, 13 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2002; 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2009). Atsakovas pažymi, kad tiek CMR važtaraštyje, tiek ieškovės ir atsakovės sudarytoje krovinio pervežimo sutartyje yra nurodyta, kad krovinio gavėjas yra (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovė būdama krovinio vežėju negalėjo atiduoti krovinio ieškovei, nes tai būtų prilyginama krovinio praradimui. CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu – pareikalauti iš vežėjo nutraukti jo vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. Siuntėjas praranda šią teisę nuo to momento, kai antrasis važtaraščio egzempliorius perduodamas gavėjui arba kai gavėjas veikia pagal teises, nustatytas 13 straipsnio 1 punkte. Nuo šio momento vežėjas privalo vadovautis krovinio gavėjo instrukcijomis (CMR konvencijos 12 straipsnio 2 dalis). Šioje nuostatoje įtvirtina siuntėjo teisė disponuoti kroviniu suponuoja galimybę pareikalauti iš vežėjo nutraukti vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, nei nurodyta važtaraštyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2006). Atsakovės įsitikinimu ji pasielgė teisingai, ir tokį jos sprendimą pagrindžia kasacinio teismo praktika dėl krovinio disponavimo teisės. Atsakovė negalėjo atiduoti krovinio ieškovei, nes siuntėją, ieškovę, atsakovę ir trečiąjį asmenį sieja vienintelė sutartis, CMR važtaraštyje nurodytas gavėjas yra HOME24, o ne ieškovė, kroviniu disponavo siuntėjas N. B. individuali įmonė (siuntėjas ir vienintelis kroviniu disponuojantis asmuo, nes gavėjas krovinio nepriėmė), o ne ieškovė, ir krovinio siuntėjas važtaraštyje nurodyto gavėjo nepakeitė, o ieškovas to padaryti negalėj, nes nėra siuntėjas.
14.6. Atsakovės nuomone, ieškovė teikia nepagrįstą skundą, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Teigia, kad jai yra nepagrįstai atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinį skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
15. Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
16. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, iš esmės sutinka su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes ir padarė klaidų kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius santykius.
17. Kreipdamasi į teismą ieškovė UAB „Multitransportas“ ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. e2A-2192-661/2019 (Vilniaus apygardos teismas šioje byloje priėmė sprendimą kaip apeliacinės instancijos teismas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1556-912/2018, toliau ši byla taip pat vadinama – „Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2A-2192-661/2019“ arba „prejudicinė byla“) N. B. įmonei iš ieškovės priteisė 12 178,50 Eur žalą už prarastą krovinį. Ieškovė paaiškino, kad toje byloje teismas atsakomybę taikė būtent ieškovei, kaip N. B. įmonės samdytam vežėjui. Tačiau ieškovė pažymėjo, kad ji krovinio realiai nevežė, o tam nusamdė atsakovę UAB „Hellmann Worldwide Logistics“. Ieškovės įsitikinimu, toliau pagal tokių pačių sutartinių santykių „grandinę“ santykiuose tarp UAB „Multitransportas“ ir UAB „Hellmann Worldwide Logistics“ teismo konstatuota atsakomybė už krovinio praradimą tenka atsakovei UAB „Hellmann Worldwide Logistics“ (e. bylos t. 4, b.l. 80).
18. Paminėtos aplinkybės, sudarančios ieškinio pagrindą, reiškia, kad ieškovė šioje byloje yra pareiškusi regresinį ieškinį atsakovei, kaip tolimesniam (antram) vežėjui pagal „vieningą pervežimo sutartį“ (CMR konvencijos 34 str.), kurio veiksmai, ieškovės įsitikinimu, buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios teismas konstatavo krovinio praradimą ir tuo pagrindu priteisė nuostolius krovinio siuntėjui.
19. Regreso teisę, kai pervežimo sutartyje dalyvauja keli vežėjai, reglamentuoja CMR konvencijos 37 straipsnis, kuris nustato, jog vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal šios konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu, laikantis šių nuostatų: a) vežėjas, dėl kurio kaltės buvo padaryta žala, yra asmeniškai atsakingas dėl nuostolių atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar kompensaciją sumokėjo jis pats, ar kitas vežėjas; b) jeigu žala atsirado dėl dviejų ar daugiau vežėjų kaltės, kiekvienas jų turi sumokėti jo atsakomybės dalį atitinkančią sumą; c) jeigu atsakomybės dalies nustatyti neįmanoma, kiekvienas vežėjas atsako proporcingai nuo jam priklausančio atlygio už vežimą; vežėjas, atlyginęs nuostolius, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos bei kitų išlaidų (CMR konvencijos 36, 37 straipsniai). Be to, CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas, kuriam pagal 37 ir 38 straipsnius pateikiamas regresinis ieškinys, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, jei žalos atlyginimo dydis nustatytas teismo ir jei vežėjas, kuriam pateiktas regresinis ieškinys, buvo reikiamai informuotas apie procesą ir galėjo jame dalyvauti.
20. Taigi, šiai bylai, kurioje yra pareikštas regresinis krovinio vežėjo ieškinys tolimesniam vežėjui pagal vieningo pervežimo sutartį, yra reikšmingos tokios aplinkybės, dėl kurių teismas jau išnagrinėtoje byloje priteisė žalą krovinio siuntėjui. Kitaip tariant, teismas turėjo įvertinti, ar antrasis vežėjas (atsakovė) šioje byloje yra atsakingas už aplinkybes, dėl kurių teismas prejudicinėje byloje priteisė nuostolius krovinio siuntėjui iš pirmojo vežėjo (ieškovės). Paminėtina, kad tokių aplinkybių pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalies nuostatas atsakovė negali ginčyti, nes minėtoje byloje ji dalyvavo trečiuoju asmeniu ir galėjo reikšti visus atsikirtimus.
21. Iš pirmosios instancijos teismo motyvų matyti, kad teismas šioje byloje vertino, jog atsakomybė už krovinio gavėjui teismo prejudicinėje byloje priteistus nuostolius tenka ieškovei, kaip pirmajam krovinio vežėjui, nes ji netinkamai informavo paskesnį vežėją (atsakovę) apie tai, kad krovinys galės būti iškrautas tik per vilkiko priekabos galą, ir taip pat, teismo vertinimu, už krovinio gavėjui teismo priteistus nuostolius yra atsakingas krovinio gavėjas, nes jis nepagrįstai atsisakė priimti antrą kartą pristatytą krovinį su aiškiais pakuotės apgadinimais. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.
22. Paminėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-2192-661/2019 iš viso nepasisakė ir nevertino krovinio gavėjo veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo. Jurisprudencijoje bei Lietuvos teismų praktikoje laikoma, kad krovinio gavėjas nėra pervežimo sutarties šalimi, nes pervežimo sutartį sudaro tik siuntėjas ir vežėjas, o krovinio gavėjas laikomas trečiuoju asmeniu, kuriuo naudai sudaroma sutartis (pavyzdžiui, E.Sinkevičius, Disponavimo gabenamu kroviniu mechanizmas ir disponavimo kroviniu teisės perėjimo probleminiai aspektai, Socialinių mokslų studijos. 2009, 2(2): 263–282.). Krovinio gavėjas nėra vežimo sutarties šalimi kol nepriėmė krovinio (ir taip pat nėra asmeniu, disponuojančiu kroviniu, jei važtaraštyje nenurodyta kitaip). Jei krovinio gavėjas nepriėmė krovinio, jo veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas galėtų būti vertinamas tik santykyje su krovinio siuntėju, bet ne su vežėju. Ieškovas ir atsakovas šioje byloje abejoja, ar krovinio gavėjas elgėsi teisėtai neiškraudamas krovinio per vilkiko priekabos šoną, ir vėliau, t.y. krovinį pristačius antrą kartą, - atsisakydamas priimti krovinį dėl jo apgadinimo bei pažeistos pakuotės. Tačiau kaip minėta, CMR konvencija aiškiai apibrėžia tokias situacijas, kai kyla sunkumų perduodant krovinį, ir aiškiai paskirsto atsakomybes bei pareigas tarp pervežimo sutarties šalių, t.y. krovinio siuntėjo ir vežėjo. Kilus ginčui dėl to, krovinio gavėjas jame nedalyvauja, nes nėra pervežimo sutarties šalimi. Paminėtina ir tai, kad krovinio gavėjas Walsrode Warehouse Home24, AG apskritai nebuvo įtrauktas šalimi į Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtą bylą Nr. e2A-2192-661/2019 ir toje byloje teismas nepasisakė dėl jo teisių ar pareigų. Lygiai taip pat ir šioje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl krovinio gavėjo teisių ir pareigų.
23. Be to, Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje byloje Nr. e2A-2192-661/2019 krovinio siuntėjui iš ieškovo, kaip vežėjo, nebuvo priteisti nuostoliai dėl to, jog krovinys buvo pristatytas praleidus pristatymo terminą ar dėl to, kad buvo pristatytas apgadintas krovinys. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 24 d. sprendime konstatavo, kad krovinys nėra nei pristatytas gavėjui, nei grąžintas siuntėjui; kad vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo pagal CMR konvenciją yra preziumuojama; ir kad pagal CMR konvencijos 20 str. krovinio nepristatymas per 30 dienų nuo termino pasibaigimo ar per 60 dienų nuo krovinio priėmimo laikomas krovinio praradimu (teismo sprendimo 58 pastraipa). Teismas taip pat konstatavo, kad krovinys nebuvo pristatytas gavėjui ir nebuvo grąžintas siuntėjui ne dėl krovinio siuntėjo kaltės, o dėl ginčo, kilusio tarp vežėjų, t.y. UAB „Multitransportas“ ir UAB „Hellmann Worldwide Logistics“, kurio sprendimas neapėmė tos bylos dalyko (teismo sprendimo 55 pastraipa).
24. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šiam regresiniam ieškiniui esminės reikšmės neturi atsakovės nurodytos aplinkybės, jog ieškovė ją blogai informavo apie krovinio iškrovimo galimybes, t.y. nenurodė, kad krovinys bus iškraunamas tik per vilkiko galą. Taip pat atsakovė, o ir pirmosios instancijos teismas, netinkamai apibrėžė priežastinį ryšį, t.y. be pagrindo laikė, kad visi krovinio siuntėjo nuostoliai atsirado dėl blogų instrukcijų, dėl kurių faktinis vežėjas negalėjo krovinio iškrauti jį pristatęs krovinio gavėjui pirmą kartą. Nors byloje yra duomenų, kad ieškovės instrukcijos buvo nepakankamos, ir taip pat yra duomenų, kad toks nepakankamas informavimas tikėtinai yra susijęs su byloje nustatytu krovinio apgadinimu (nes dėl to faktinis vežėjas krovinį turėjo perkrauti), tačiau apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, atsakovės neinformavimas apie krovinio iškrovimo būdą, tiesiogiai nenulėmė aplinkybių, dėl kurių prejudicinėje byloje teismas konstatavo krovinio praradimą ir dėl to priteisė nuostolius krovinio siuntėjui.
25. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-2192-661/2019 konstatavo, kad vežimas buvo komplikuotas, kad krovinio gavėjas du kartus nepriėmė krovinio ir, kad vežimas, kurį organizavo atsakovė, kaip antrasis vežėjas, buvo baigtas pagal CMR konvencijos 16 straipsnio 2 dalies nuostatas, t.y. krovinio faktiškai nepristačius gavėjui, bet jį iškrovus sandėlyje (teismo sprendimo 54 pastraipa). CMR konvencijos 16 str. 2 dalis nustato, jog atvejais, nurodytais 14 straipsnio 1 punkte ir 15 straipsnyje (iš esmės susidarius aplinkybėms, kurios apsunkina krovinio perdavimą), vežėjas gali nieko nelaukdamas iškrauti krovinį disponuojančio kroviniu asmens sąskaita; po tokio iškrovimo vežimas laikomas užbaigtu. Šiuo atveju vežėjas prisiima prievolę saugoti krovinį. Tačiau krovinio apsaugą jis gali patikėti ir trečiajam asmeniui; tokiu atveju jis atsako tik už tinkamą trečiojo asmens pasirinkimą. Šiuo atveju išlieka visi važtaraštyje numatyti mokėjimų įsiskolinimai ir kitos atsiradusios išlaidos.
26. Taigi, prejudicinėje byloje teismo nustatytas krovinio praradimas yra susijęs ne su termino praleidimu ir ne su krovinio apgadinimu, o su ieškovės ir atsakovės priimtais sprendimais po to, kai krovinys buvo iškrautas antrą kartą atsakovės pasirinktame trečiųjų asmenų sandėlyje.
27. Byloje nustatyta, kad atsakovo UAB „Hellmann Worldwide Logistics“ atstovas D. M. 2017 m. balandžio 21 d. elektroniniame laiške ieškovei nurodė, kad „kadangi Jūs priešiškai nusiteikę draugiškai išspręsti šią situaciją (reikalaujate mūsų nemokamai grąžinti krovinį į Lietuvą ir vežti pakartotinai), o transportavimo paslaugą mes įvykdėme. Prieš atiduodant krovinį, reikalaujame apmokėti sąskaitą už transportavimą“ (e. bylos t. 1, b.l. 98). Nors šalys toliau tęsė susirašinėjimą, teismas vertina, kad iš tikrųjų krovinys nebuvo grąžintas, ir šiuo metu vis dar nėra grąžintas, būtent dėl šios priežasties.
28. Pirmosios instancijos teismas vertindamas šiuos atsakovės veiksmus pripažino kaip teisėtus ir pagrįstus, o tokias išvadas pagrindė tuo, kad pervežimo sutartis nebuvo pasibaigusi ir todėl atsakovė neturėjo teisės išduoti krovinį ieškovei, kol ji nepateikė pirmojo važtaraščio egzemplioriaus. Be to, teismas vertino, kad atsakovė turėjo teisę sulaikyti krovinį iki kol bus su ja atsiskaityta už pervežimą bei bus padengtos kitos su pervežimu susijusios papildomos išlaidos (už papildomą transportavimą, krovinio iškrovimą sandėlyje ir jo saugojimą). Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis taip pat nesutinka.
29. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-2192-661/2019, spręsdamas dėl atsakovės teisės į atlyginimą už pervežimą ir dėl jos patirtų papildomų išlaidų kompensavimo, konstatavo, kad atsakovė pervežimą įvykdė pristačiusi krovinį į trečiųjų asmenų sandėlį, t.y. Hellmann East Europe GmbH & Co. KG sandėlį, adresu (duomenys neskelbtini), kaip tai nustato CMR konvencijos 16 straipsnio 2 dalies nuostatos. Todėl teismas priteisė atsakovei tiek atlyginimą už baigtą pervežimą, tiek ir papildomas atsakovės išlaidas, susijusias su krovinio saugojimu. Tačiau prejudicinėje byloje teismas nepasisakė ir nevertino tolimesnių atsakovės veiksmų ir sprendimų, ir nekonstatavo, kad atsakovė teisėtai ir pagrįstai neatidavė krovinio ieškovei ar kitam kroviniu disponuojančiam asmeniui.
30. Teisėjų kolegija vertina, kad pervežimas buvo baigtas nuo 2017 m. balandžio 20 d., kai atsakovė informavo ieškovę apie tai, jog krovinys yra pristatytas į atsakovės nuožiūra pasirinktą sandėlį. Atsakovė pagrįstai teigia, kad baigus pervežimą, ji nebeprivalėjo vykdyti ieškovės ar krovinio siuntėjo nurodymų dėl krovinio vežimo. Šiuo atveju ieškovės reikalavimas (nurodymas) grąžinti krovinį į Lietuvą iš esmės reiškė reikalavimą vykdyti naują pervežimą, kuris galėjo būti vykdomas tik pagal atskirą susitarimą (pervežimo sutartį). Teismo įsitikinimu, pateiktas šalių susirašinėjimas patvirtina, kad tiek atsakovė, tiek ir ieškovė, kaip profesionalūs vežėjai, suprato, jog pagal CMR konvencijos nuostatas, pervežimas yra baigtas būtent tokiomis paminėtoms aplinkybėmis, t.y. kai krovinio gavėjas atsisakė priimti krovinį, o faktinis vežėjas jį iškrovė pasirinktame sandėlyje. Byloje nustatyta, kad atsakovė apie įvykdytą pervežimą ieškovę informavo 2017 m. balandžio 20 d. elektroniniu laišku, kuriuo prašė krovinį atsiimti iš sandėlio Vokietijoje, arba duoti naują užsakymą dėl krovinio pervežimo (e. bylos t. 1, b.l. 96).
31. Tolimesnis šalių bendravimas rodo, kad šalys tęsė susirašinėjimą jau ne dėl šio įvykusio pervežimo, o todėl, jog ieškovės vertinimu, atsakovė geranoriškai grąžindama krovinį siuntėjui į Lietuvą galėtų sumažinti savo atsakomybę už kilusius nuostolius, o atsakovės vertinimu, nuostoliai susidarė dėl ieškovės kaltės, t.y. šalys toliau tęsė ginčą dėl pasekmių, kylančių iš įvykdyto pervežimo, o ne dėl pervežimo sutarties vykdymo (e. bylos t. 1, b.l. 100, 103-107).
32. Byloje nustatyta, kad ieškovė vėliau, t.y. 2017 m. balandžio 21 d., 2017 m. birželio 27 d. ir vėlesniais elektroniniais laiškais nebereikalavo, kad atsakovė pristatytų krovinį siuntėjui, bet tarėsi dėl krovinio pristatymo siuntėjui pasitelkiant kitą vežėją (elektroniniai laiškai, e. bylos t. 1, b.l. 99, 107). Nepaisant to, atsakovė krovinio neatidavė, kaip minėta, reikalaudama padengti atlygį už krovinio pervežimą ir kompensuoti turėtas išlaidas už krovinio saugojimą.
33. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ji turėjo teisę neatiduoti krovinio dėl to, kad ieškovė nepateikė pirmojo važtaraščio egzemplioriaus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju krovinio gavėjui atsisakius priimti krovinį, buvo susiklosčiusi CMR konvencijos 15 straipsnio 1 dalyje numatyta situacija, kai krovinio siuntėjas galėjo disponuoti kroviniu nepateikęs pirmojo važtaraščio egzemplioriaus (kuris be to buvo pas atsakovę). Be to, pati atsakovė vertino, kad vėliau vežimo sutartis buvo įvykdyta, t.y. kai krovinys buvo pristatytas į atsakovės pasirinktą sandėlį (CMR konvencijos 16 str. 2 d.), o tokiu atveju ji turėjo tik pareigą saugoti krovinį arba perduoti jį saugoti trečiajam asmeniui. Tačiau atsakovė pati neturėjo teisės toliau disponuoti kroviniu ir privalėjo pasirūpinti, kad krovinys būtų atiduotas kroviniu disponuojančiam asmeniui, kuriuo šiuo atveju buvo krovinio siuntėjas ir jo vardu veikianti ieškovė, kaip ekspeditorė.
34. Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, vertina, kad atsakovės nurodoma teisė neatiduoti krovinio (sulaikymo teisė), kol ieškovė neapmokės už įvykdytą pervežimą, nėra pagrįsta įstatymu. Atsakovė sulaikydama svetimas prekes, tokios teisės nepagrindė konkretaus įstatymo ar sutarties nuostata. Be to, atsakovė tokio pagrindo nenurodė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina, kad teismų praktikoje vertinama, jog vežėjo sulaikymo teisė gali būti realizuojama CK 4.229 straipsnio arba CK 6.813 straipsnio 4 dalies pagrindu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2006). CK 4.229 straipsnis numato, jog kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas jo reikalavimas. Tačiau šiuo atveju atsakovė sulaikė krovinio siuntėjui priklausantį daiktą dėl, atsakovės vertinimu, ieškovės neįvykdytos prievolės. Paminėtina, jog ginčas dėl atsakovės reikalavimo priteisti jai iš ieškovės atlyginimą bei kompensuoti papildomas išlaidas, buvo sprendžiamas teisme (prejudicinėje byloje), kurioje aplinkybės dėl krovinio sulaikymo nebuvo vertinamos, o pati atsakovė neprašė patenkinti jos reikalavimo sulaikyto daikto sąskaita. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šiuo atveju atsakovė taip pat neturėjo teisės sulaikyti krovinio ir pagal CK 6.813 straipsnio 4 dalies nuostatas, numatančias, jog vežėjas turi teisę sulaikyti jam perduotus krovinius ir bagažą, kol nebus sumokėtas jam priklausantis vežimo užmokestis ir kitos sumos, jeigu įstatymas ar vežimo sutartis nenustato ko kita. Šiuo atveju byloje buvo nustatyta, kad pagal 2017 m. kovo 21 d. krovinio pervežimo sutarties 9 punktą (e. bylos t. 4, b.l. 82, ieškinio priedas Nr. 3 .zip formatu) šalys buvo susitarusios, jog už pervežimą atsakovei bus sumokėta per 45 (keturiasdešimt penkias) dienas nuo PVM sąskaitos faktūros, CMR važtaraščio bei kitų pervežimo dokumentų originalų gavimo dienos. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, PVM sąskaitą - faktūrą HWL Nr.1631859 atsakovė pateikė apmokėti tik 2017 m. balandžio 7 d. (45 dienos nuo šios datos būtų 2017-05-22), o pervežimo važtaraščio ir kitų dokumentų apskritai nepateikė. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad atsakovė šioje situacijoje neturėjo teisės remtis sulaikymo teise ir sulaikyti krovinį iki kol jai bus sumokėtas atlyginimas už vežimą.
35. Byloje nustatyta, kad atsakovė krovinio neatidavė daugiau kaip 60 dienų, ir kad būtent ši aplinkybė teismui prejudicinėje byloje sudarė pagrindą konstatuoti, jog krovinys yra prarastas bei priteisti krovinio siuntėjui nuostolius iš ieškovės už krovinio praradimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-2192-661/2019 krovinio siuntėjui priteisti nuostoliai yra tiesiogiai susiję su atsakovės veiksmais ir, kad tai sudaro pagrindą tenkinti ieškovės regresinį ieškinį pagal CMR konvencijos 37 straipsnio a papunktį.
36. Atsakovės teiginiai, kad šiuo metu ieškovė neatsiima krovinio, neturi reikšmės šiam ieškiniui. Po to, kai teismas iš ieškovės priteisė nuostolius už krovinio praradimą, ieškovė remiantis paminėtu CMR konvencijos 37 straipsniu turi teisę reikšti regresinį ieškinį dėl nuostolių priteisimo, o ne reikalauti grąžinti atsakovės neteisėtai užvaldytą krovinį.
37. Dėl šių priežasčių teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkina visiškai.
38. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovė turėjo galiojančią priešpriešinę prievolę kilusią iš regresinio reikalavimo ir galėjo 2020 m. kovo 4 d. atlikti iš ieškovės atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą į šį reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo ex officio (pagal pareigas) panaikino šį įskaitymą. Todėl iš atsakovės priteisiami nuostoliai, kuriuos sudaro ieškovės pagal teismo sprendimą krovinio siuntėjui sumokėti nuostoliai, įkaitant atsakovei iš ieškovės priteistas bylinėjimosi išlaidas, kurias ieškovė 2020 m. kovo 4 d. įskaitė, iš viso 14 246,99 Eur.
39. Be nurodytų nuostolių už krovinio praradimą iš atsakovės priteisiamos ir 6 proc. dydžio procesinės palūkanos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., CK 6.210 str. 2 d.).
40. Apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą taip pat perskirsto šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
41. Byloje yra priimtas ieškovei palankus sprendimas, todėl atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 str.).
42. Ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 321 Eur žyminis už ieškinį ir 2 964,50 Eur išlaidų už advokato pagalbą vedant bylą pirmosios instancijos teisme. Ieškovės patirtas išlaidas patvirtina pateikti įrodymai (išlaidos už advokato pagalbą, e bylos t. 4, b.l. 139-140, 151-152, žyminis mokestis, - e. bylos t. 4, b.l. 82 .zip formate ieškinio priedas Nr. 14), ieškovės išlaidos už advokato pagalbą neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) numatytų dydžių. Todėl ieškovės prašymas tenkinamas, ir iš atsakovės priteisiama 3 285,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
43. Ieškovė nepateikė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
44. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas 321 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas, atidėtas žyminis mokestis priteisiamas iš atsakovės į Lietuvos valstybės biudžetą.
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovei UAB „Multitransportas“, juridinio asmens kodas 302646962, iš atsakovės UAB „Hellmann Worldwide Logistics“, juridinio asmens kodas 300656908, 14 246,99 Eur (keturiolika tūkstančių du šimtus keturiasdešimt šešis eurus, 99 ct) nuostolių regreso tvarka, 6 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t.y. nuo 2020 m. balandžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 3 285,50 Eur (tris tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus, 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovės UAB „Hellmann Worldwide Logistics“, juridinio asmens kodas 300656908, 321 Eur (tris šimtus dvidešimt vieną eurą) žyminio mokesčio.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjai Giedrė Čėsnienė
Andrius Verikas
Renata Volodko