Civilinė byla Nr. 2A-189/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-55-01402-2010-5
Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.9.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gretsch – Unitas Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gretsch – Unitas Baltic“ieškinį atsakovui EulerHermesKreditversicherungs – Aktiensgesellschaft, veikiančio per EulerHermesKreditversicherungs – Aktiensgesellschaft Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokų priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Ranlangai“, uždaroji akcinė bendrovė „Altavis“, uždaroji akcinė bendrovė „Gama“, uždaroji akcinė bendrovė „Lanlita“.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Gretsch – Unitas Baltic“ pareikštu atsakovui EulerHermesKreditversicherungs – Aktiengesellschaft ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 199 830,40 Lt draudimo išmokų, 7 480,48 Lt palūkanų, 4 921,20 Lt teisinių išlaidų, iš viso 212 232,08 Lt, 6 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2005 m. gegužės 2 d. sudarė Prekinių kreditų draudimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo kompensuoti ieškovo nuostolius, atsiradusius dėl skolų, kurių nebeįmanoma susigrąžinti dėl Draudimo sutarties galiojimo metu atsitikusio draudimo įvykio, pirkėjams neatsiskaičius už šios sutarties galiojimo metu jiems pateiktas prekes ar suteiktas paslaugas (draudimo taisyklių 2 paragrafas). Draudimo sutartis kasmet buvo pratęsiama (draudimo taisyklių 18 p.), paskutinį kartą – 2008 m. gegužės 2 d. Apdraustomis buvo laikomos tik tų pirkėjų skolos, kuriems atsakovas buvo nustatęs kredito limitą prieš prekių pristatymą ar paslaugų suteikimą (draudimo taisyklių 3.2 p.). Ieškovas privaloma tvarka įsipareigojo už papildomą atlyginimą pavesti dukterinei atsakovo bendrovei UAB „EulerHermesServices Lietuva“ atlikti ieškovo pirkėjų rizikos įvertinimą ir monitoringą (draudimo taisyklių Privalomos nuostatos), taip pat įsipareigojo per 75 dienas nuo pirkėjo uždelsto mokėjimo atsiradimo pavesti skolos išieškojimą minėtai bendrovei. Įvykus draudiminiams įvykiams ieškovas Draudimo sutartyje bei Taisyklėse nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokų išmokėjimo. Atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė išmokėti ieškovui priklausančias draudimo išmokas.
Atsakovas 2008 m. balandžio 17 d. nustatė pirkėjui UAB „Ranlangai“ draudimo apsaugą ir 5 000 Lt kredito limitą. Atsakovo 2008 m. spalio 31 d. sprendimu atšaukta draudimo apsauga. Per draudimo galiojimo laiką ieškovas pardavė UAB „Ranlangai“ prekių, už kurias pirkėjas pilnai neatsiskaitė. Pirkėjo skola, kuriai taikytina draudimo apsauga, yra 2 104,29 Lt. Ieškovas nutraukė prekių tiekimą pirkėjui ir 2008 m. rugsėjo 16 d. informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstą atsiskaitymą. Ieškovas dėjo pastangas sumažinti nuostolius: 2008 m. rugsėjo 23 d. pavedė skolos išieškojimą UAB „EulerHermesServices Lietuva“; minėtos bendrovės nurodymu kreipėsi į teismą dėl skolos iš pirkėjo priteisimo ir Vilniaus miesto 3-as apylinkės teismas 2009 m. vasario 20 d. taikė laikinąsias apsaugos priemones skolininkui bei išdavė teismo įsakymą dėl skolos išieškojimo. Ieškovas 2009 m. sausio 21 d. kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 10 punktu, 2009 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu draudimo išmoką išmokėti atsisakė, nurodant, kad ieškovas pažeidė draudimo liudijimo 9 ir 10 punktuose nustatytus terminus, o dėl šio pažeidimo nedrausta pirkėjo suma sudaro 4 274,34 Lt.
Atsakovas 2008 m. balandžio 10 d. nustatė pirkėjui UAB „Altavis“ draudimo apsaugą ir 400 000 Lt kredito limitą. Atsakovo 2009 m. vasario 2 d. sprendimu atšaukta draudimo apsauga. Per draudimo galiojimo laiką ieškovas pardavė UAB „Altavis“ prekių už 436 033,49 Lt sumą. Ieškovas 2009 m. sausio 9 d., 2009 m. sausio 28 d. ir 2009 m. birželio 9 d. pranešimais informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstus atsiskaitymus bei pavedė išieškoti skolą UAB „EulerHermesServices Lietuva“. Ieškovas 2009 m. birželio 15 d. paprašė atsakovo išmokėti draudimo išmoką. Viso neapmokėtos pirkėjo sąskaitos sudaro 162 401,26 Lt. Atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 12.2 punktu, 2009 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu atsisakė išmokėti dalį draudimo išmokos, draudimo išmoką sumažinant 52 471,89 Lt, motyvuojant ieškovo terminų pažeidimais, o dėl šių pažeidimų nedrausta pirkėjo suma yra 154 375,99 Lt.
Atsakovas 2006 m. vasario 20 d. nustatė pirkėjui UAB „Lanlita“ draudimo apsaugą ir 8 000 Lt kredito limitą, 2007 m. rugsėjo 18 d. kredito limitas padidintas iki 40 000 Lt. Atsakovo 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimu atšaukta draudimo apsauga. Per draudimo galiojimo laiką ieškovas pardavė UAB „Lanlita“ prekių už 9 301,38 Lt sumą. Ieškovas 2008 birželio 26 d. bei 2008 m. rugsėjo 8 d. pranešimais informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstą atsiskaitymą, 2008 m. rugsėjo 8 d. pavedė skolos išieškojimą UAB „EulerHermesServices Lietuva“. Vykdydamas nurodymus ieškovas 2009 m. vasario 18 d. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš UAB „Lanlita“, Vilniaus miesto 3-ias apylinkės teismas 2009 m. gegužės 4 d. sprendimu priteista skola iš pirkėjo. Kauno apygardos teismas 2009 m. liepos 2 d. iškėlė pirkėjui bankroto bylą, o 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi patvirtino ieškovo kreditorinį reikalavimą. Ieškovas 2009 m. balandžio 23 d. paprašė atsakovo išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 10 punktu, 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu draudimo išmoką išmokėti atsisakė, nurodant, kad ieškovas pažeidė draudimo liudijimo 9 ir 10 punktuose nustatytus terminus.
Atsakovas 2007 m. lapkričio 12 d. nustatė pirkėjui UAB „Gama“ draudimo apsaugą ir 50 000 Lt kredito limitą. Atsakovo 2009 m. sausio 27 d. sprendimu atšaukta draudimo apsauga. Per draudimo galiojimo laiką ieškovas pardavė UAB „Gama“ prekių už 70 610,71 Lt sumą. Ieškovas 2009 m. vasario 12 d., 2009 m. vasario 19 d. bei 2009 m. balandžio 8 d. pranešimais informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstus atsiskaitymus ir pavedė išieškoti skolą UAB „EulerHermesServices Lietuva“. Vykdydamas minėtos bendrovės nurodymus ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš UAB „Gama“, 2009 m. balandžio 21 d. priimtas teismo įsakymas dėl skolos išdėkojimo iš pirkėjo. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 20 d. iškėlė pirkėjui bankroto bylą, o 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi patvirtino ieškovo kreditorinį reikalavimą. Ieškovas 2009 m. balandžio 8 d. paprašė atsakovo išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu draudimo išmoką išmokėti atsisakė, nurodant, kad ieškovas pažeidė draudimo liudijimo 9 ir 10 punktuose nustatytus terminus, o dėl šio pažeidimo nedrausta pirkėjo suma yra 50 000 Lt.
Atsakovo sprendimai nemokėti draudimo išmokų, ieškovo manymu, priimti pažeidžiant Draudimo įstatymo imperatyvias normas, CK įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles bei šalių prisiimtus sutartinius įsipareigojimus.
Atsakovo sprendimai dėl pirkėjų UAB „Ranlangai“ ir UAB „Altavis“ yra priimti pažeidžiant Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 ir 8 dalių nuostatas bei Nuostolių atsiradimo priežasties modulio 6 dalį. Visuose savo sprendimuose atsakovas nenustatė ar konstatuotas Draudimo sutarties pažeidimo faktas turėjo įtakos žalos atsiradimui ar padidėjimui, nenustatė priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir padaryto pažeidimo, taip jis pažeidė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatas. Draudimo įstatymo 82 straipsnyje įtvirtintos imperatyvios normos ir šalys negali susitarti dėl jų netaikymo ar taikymo su išlygomis. Atsakovas neįrodė, jog Draudimo sutarties pažeidimai yra esminiai ir suteikia jam teisę nemokėti draudimo išmokos ar ją sumažinti, t. y. taikyti griežčiausią įmanomą sankciją ieškovo atžvilgiu. Atsakovas, priimdamas sprendimus, neįvertino aplinkybės, kad kai kurių pirkėjų sąskaitų atžvilgiu ieškovas nepavėlavo pranešti apie pirkėjų vėlavimą atsiskaityti, arba vėlavimas buvo labai nežymus (1 diena), be to, pranešimai atsakovui buvo siunčiami keltą kartų. Taigi atsakovas galėjo imtis priemonių nuostoliams išvengti ar jiems sumažinti jau nuo pirmų pranešimų apie uždelstas skolas gavimo dienos, o vėlesnis pranešimas apie kitas uždelstas apmokėti sąskaitas negalėjo turėti ir neturėjo įtakos skolos išieškojimui laiku ar laiku imtis priemonių nuostoliams sumažinti. Kadangi atsakovas nepagrįstai atsisakė sumokėti draudimo išmoką dėl pirkėjo UAB „Altavis“ skolos, nepagrįstas ir draudimo išmokos sumažinimas pagal apdraustų ir neapdraustų Prekinių kreditų proporciją. Taisyklių 12.2 punktas numato, kad jeigu kredito limito atšaukimo, Draudimo sutarties pasibaigimo draudiminio įvykio atsiradimo dieną kokia nors dalis nuostolių yra neapdrausta, tai visos atgautos, sumos ir priešpriešiniai reikalavimai, kurie mažina pirkėjo skolą, įskaitomi pagal apdrausti neapdraustų prekinių kreditų proporciją. Atsakovas neteisingai aiškina sąvoką „neapdrausti prekiniai kreditai“, jais laikydamas ir tas sumas, kuriomis draudimo išmoka mažinama dėl pažeidimų. Ieškovas pažymėjo, kad išmokos sumažinimas dėl pažeidimų nereiškia, jog tie prekiniai kreditai buvo nepadrausti. Taisyklėse vartojamų sąvokų 18 punkte numatyta, kad apdraustas nuostolis – tai skolos suma, kuri negali viršyti nustatyto kredito limito ir yra neapmokėta įvykus draudiminiam įvykiui.
Atsakovas EulerHermesKreditversicherungs – Aktiengesellschaft atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas savo reikalavimus iš esmės grindžia argumentu, jog atsakovas, priimdamas sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmokas, privalėjo pagrįsti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje numatytų aplinkybių egzistavimą bei, vadovaujantis to paties straipsnio 6 dalimi, šias aplinkybes įrodyti. Tokie ieškovo aiškinimai yra nepagrįsti. Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalies nuostatos leidžia kredito draudimo sutarties šalims susitarti dėl kitokio, nei Draudimo įstatymo 82 straipsnyje numatyto tarpusavio santykių reglamentavimo, todėl Draudimo įstatymo 82 straipsnio normos kredito draudimo teisiniuose santykiuose negali būti laikomos imperatyviomis. Sudarytame Draudimo liudijime šalys susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių nuostatų, todėl atsakovo teisei atsisakyti išmokėti draudimo išmoką Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 ir 7 dalių normos ir jose nustatytos sąlygos nėra taikomos. Nagrinėjamu atveju atsakovui pakanka įrodyti, kad egzistuoja Draudimo sutartyje šalių susitartos sąlygos ir pagrindai, suteikiantys atsakovui teisę atsisakyti išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Remiantis Taisyklių 11.1 bei 13.2 punktais ir Draudimo liudijimo 10 punktu, atsakovas turėjo teisę nemokėti ieškovui draudimo išmokos, jeigu ieškovas per 75 dienas po pirminės kredito termino pasibaigimo datos nepateikė atsakovui pavedimo išieškoti skolą, išskyrus atvejus, numatytus Taisyklių 11.2-11.6 punktuose. Atsakovo prievolė pagal Draudimo sutartį mokėti ieškovui draudimo išmoką laikytina sąlygine prievole (CK 6.30 str. 1 d.). Ieškovas apie pirkėjų vėlavimą apmokėti sąskaitas informavo atsakovą praleidęs Draudimo sutartyje nustatytus terminus, taip pat ieškovas pavėlavo pateikti pavedimus dėl nurodomų skolų išieškojimo. Tokiu būdu ieškovas pažeidė sutartį, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmokas bei pagrįstai sumažino mokėtiną draudimo išmoką pirkėjo UAB „Altavis“ atžvilgiu. Be to, minėto pirkėjo atžvilgiu atsakovas dėl suklydimo išmokėjo ieškovui 273 647,23 Lt draudiminės išmokos, nors ji turėjo sudaryti 152 640,63 Lt (Taisyklių 12.2 p.), todėl atsakovas ne tik neturi pareigos mokėti ieškovui jo reikalaujamą draudiminę išmoką, bet netgi yra permokėjęs 121 006,60 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 7 d. sprendimu ieškovo UAB „Gretsch – Unitas Baltic“ ieškinį atmetė.
Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad ieškovas pavėlavo informuoti atsakovą apie UAB „Ranlangai“ vėlavimą atsiskaityti 19 dienų, o pateikti pavedimą dėl skolos išieškojimo – 11 dienų, apie UAB „Altavis“ vėlavimą atsiskaityti 69 dienomis, o pateikti pavedimą dėl skolos išieškojimo – 54 dienomis, apie UAB „Gama“ vėlavimą atsiskaityti 25 dienomis, o pateikti pavedimą dėl skolos išieškojimo – 10 dienų, apie UAB „Lanlita“ vėlavimą atsiskaityti 2 dienomis, o pateikti pavedimą dėl skolos išieškojimo – 60 dienų, taip pat 50 dienų pavėlavo vykdyti atsakovo nurodymą pradėti teisminį skolos išieškojimą. Tokiu būdu ieškovas pažeidė šalių sudarytą Draudimo sutartį. Ieškovas neginčijo draudimo polisuose nustatyto termino pranešimui apie uždelstas skolas pateikti termino praleidimo.
Teismas nurodė, kad šalių sudaryta sutartis yra didelės draudimo rizikos draudimo sutartis, kurioje sutarties šalių abipusis pasitikėjimas yra ypatingai svarbus, o preciziškas sutarties vykdymas turi esminę reikšmę sutarties šalims siekiant abipusės naudos, derinant sutarties šalių teisies ir pareigas, siekiant teisingo teisių ir pareigų balanso. Todėl šios rūšies sutarčių sąlygų pažeidimas turi būti vertinamas griežtai, o įstatyme numatyta, kad draudimo sutarties sąlygos turi pirmumą prieš Draudimo įstatymo (toliau – DĮ) V skyriaus 1-3 skirsnio normas (DĮ 75 str. 4 d.). Draudimo polisuose nurodyta, kad šalys pasinaudojo DĮ 75 straipsnio 4 dalyje numatyta teise ir susitarė, kad nebus taikomos DĮ 75-97 straipsnių nuostatos. Šalys didelės rizikos draudimo sutartimi gali susitarti, kad draudimo sutartyje nustatytų terminų (tame tarpe – ir termino pranešti apie uždelstas skolas) praleidimas gali būti savaime pakankama sąlyga draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką, neįrodinėjant patirtų nuostolių ir draudimo sutarties pažeidimo įtakos draudiko pareigai, taip netaikant DĮ 82 straipsnio 6 ir 7 dalių bei CK 6.1012 straipsnio 2 dalies, 6.1013 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Teismas, įvertinęs Draudimo sutarties sąlygas, Taisyklių 10.1, 13.2, 13.3 punktų bei CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad šalys susitarė tik dėl sąlyginio DĮ 75-97 straipsnių netaikymo, kai netaikymas konkrečiai turi būti aptartas kiekvieno pažeidimo atveju, o atsakovas, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, turi pareigą įrodyti nurodomo ieškovo įvykdyto sutarties pažeidimo ryšį su draudiminio įvykio atsiradimu ir draudimo išmokos dydžiu. Nevykdydamas savo pareigos įrodyti draudėjo sutartinio įsipareigojimo pažeidimo ir sutartyje nurodomų pasekmių ryšio, draudikas nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką tuo pagrindu, kad draudėjas praleido terminą pranešti apie uždelstas pirkėjų skolas.
Ieškovas neneigė sutartimi nustatyto termino pavesti skolos išieškojimą praleidimo pirkėjų atveju, ginčydamas tik atsakovo nurodomą praleidimo trukmę, todėl teismas šio termino praleidimo faktus laikė nustatytais be papildomo įrodymų aptarimo ir vertinimo (CPK 182 str. 5 p., 187str.).
Pareigos pavesti išieškoti skolą nevykdymo pasekmės draudimo sutartyje, teismo vertinimu, aptartos aiškiai. Pagal Draudimo poliso 10 punktą pavedimą išieškoti skolą draudėjas privalo pateikti per 75 dienas po pirminės kredito termino pasibaigimo dienos. Pagal Taisyklių 9.2 punktą draudikas pavedimo nepateikimo atveju pagal Taisyklių 13 punktą atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką. Todėl, esant aiškioms Taisyklių 9.2 punkto pasekmėms konkretaus sutarties pažeidimo atveju, neturi būti taikomos vien bendro pobūdžio Taisyklių 13 punkto sąlygos. Taisyklių 13.3 punktas, teismo vertinimu, taikomas tik tuomet, kai sutartyje nėra aiškiai aptartos konkretaus pažeidimo kitos pasekmės draudiko pareigai mokėti draudimo išmoką. Išlygos draudimo išmokos nemokėjimui praleidus pavedimo išieškoti terminą numatytos tik Taisyklių 11 punkte. Nustatęs, kad draudimo sutarties aiškios sąlygos turi būti taikomos griežtai ir nustatęs, kad ieškovas praleido Draudimo sutartyje nustatytus terminus pavesti išieškojimą draudiko nurodytam asmeniui, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, Draudimo sutartyje numatytais pagrindais atsisakė mokėti draudimo išmoką, o termino praleidimo trukmė ir sutarties pažeidimo sąryšis su pasekmėmis neturi teisinės reikšmės vertinant atsakovo veiksmų teisėtumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Gretsch – Unitas Baltic“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais esminiais argumentais:
1. DĮ 82 straipsnyje įtvirtintos normos yra imperatyvios, todėl dėl jų netaikymo šalys negalėjo susitarti. Įvertinus Taisyklių 9 ir 13 punktų nuostatas, darytina išvada, kad į savo parengtas Taisykles atsakovas perkėlė nuostatas, kurios yra įtvirtintos DĮ 75 straipsnio 6 ir 7 dalyse.Todėl net ir teismui pripažinus, jog DĮ 82 straipsnio 6, 7 dalių normos nėra imperatyvios, sutartinės atsakomybės taikymo sąlygos (pažeidimas, kaltė, priežastinis ryšys ir nuostoliai) turėjo būti nustatinėjamos vadovaujantis Taisyklių 9 ir 13 punktais. Byloje kilo ginčas dėl to, ar taikant Taisyklių 11.1 punkte įtvirtintą sąlygą neturi būti taikomos ir 9.2, 13.3 punktų nuostatos. Kilus ginčui dėl DĮ 75-97 straipsnių taikymo, taip pat Taisyklių 9.2, 11.1 bei 13 punktų aiškinimo, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi – sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies, t. y. ieškovo, naudai. Ieškovo įsitikinimu, prekinio kredito draudimo priskyrimas didelės rizikos draudimo grupei taip pat nereiškia, jog turi būti suabsoliutinama draudiko teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką, esant bet kokiam draudimo sutarties pažeidimui. Susiklosčiusi teismų praktika vienareikšmiškai akcentuoja, jog DĮ 82 straipsnio 6, 7 dalyse yra įtvirtinta apsauga nuo draudiko piktnaudžiavimo teise visiškai ar iš dalies atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas Taisyklėse įtvirtino, jog be šioje sutartyje nurodytų taisyklių, ji yra aiškinama ir taikoma pagal Lietuvos Respublikos teisę (Taisyklių 18.4 p.). DĮ 75 straipsnio 1 dalis nustato, jog draudimo sutarties šalių ikisutartiniams santykiams, draudimo sutarties sąlygoms, santykiams, atsirandantiems iš draudimo sutarties ir su ja susijusiems, taikomos CK normos. Todėl net sutinkant, jog teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai netaikė DĮ 82 straipsnio 6, 7 dalių, teismas privalėjo vadovautis CK 6.246 – 6.249 straipsniais, kurie įpareigoja sprendžiant ginčą įvertinti sutartį pažeidusios šalies kaltę, priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių pasekmių.
2. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog atsakovas pagrįstai dėl ieškovo pavėluoto pavedimo mokėtiną draudimo išmoką ne sumažino, o atsisakė ją mokėti, šį pažeidimą laikė esminiu. Vadinasi, teismo nuomone, ieškovui nepažeidus šio įsipareigojimo, nuostoliai nebūtų atsiradę. Tačiau teismas netyrė, ar šis pažeidimas turėjo įtakos draudiminiam įvykiui ir atsiradusių nuostolių dydžiui, tai yra netaikė CK 6.246 – 6.249 straipsnių, nenustatė priežastinio ryšio tarp pirkėjų nesumokėtos skolos ir ieškovo pavėluoto pavedimo išieškoti skolą. Aplinkybę, jog atsakovas priimdamas sprendimą dėl draudimo išmokos privalo nustatyti priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir žalos, patvirtina paties atsakovo sprendimai dėl draudimo išmokos, kuriuose jis konstatavo, jog dėl tos priežasties jis neturėjo galimybės imtis veiksmų siekiant sumažinti galimus nuostolius ar jų išvengti, bei negalėjo operatyviai rekomenduoti ieškovui imtis atitinkamų veiksmų. Atsakovas sprendimuose tik formaliai konstatavo, jog dėl padarytų pažeidimų kilo žala, tačiau nei sprendimuose dėl draudimo išmokos, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog jei ieškovas būtų pavedęs išieškoti skolą nepraleidęs Draudimo sutartyje nustatytų terminų, nuostolių nebūtų atsiradę apskritai. Priešingai, ieškovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, jog pavėluotas pavedimas išieškoti skolą neturėjo jokios įtakos draudiminiam įvykiui ir nuostolių dydžiui. Be to, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pavėluotas pavedimas išieškoti skolą neturėjo įtakos nuostolių dydžiui, kadangi dar prieš ieškovui pranešant apie pradelstą skolą bei pavedant išieškoti skolą atsakovas ėmėsi kraštutinių nuostolių mažinimo priemonių – atšaukė draudimo apsaugą. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad termino praleidimo trukmė ir sutarties pažeidimo sąryšis su pasekmėmis neturi teisinės reikšmės, atmesdamas paties atsakovo parengtų Taisyklių 13.2, 13.3, 13.4 punktuose įtvirtintas sąlygas. Minėtos Taisyklių sąlygos nustato, jog priimdamas sprendimą dėl draudimo išmokos, atsakovas privalo įvertinti, ar draudimo sutarties pažeidimas turėjo įtakos draudiminio įvykio atsiradimui ir mokamos išmokos dydžiui. Pažymėtina, jog pats atsakovas savo sprendimuose vadovavosi Taisyklių 13.2 punktu, t. y. patvirtino, jog net ir esant 9.2 punkto pasekmėms konkretaus pažeidimo atveju, turi būti taikomos Taisyklių 13 punkto sąlygos.
3. Teismo išvada, kad Taisyklių 11.3 punkte įtvirtina sąlyga suteikia teisę draudikui nemokėti išmokos tik konstatavus pavėluotą pavedimą išieškoti skolą ir nevertinant šio pažeidimo įtakos draudiminiam įvykiui bei mokėtinos draudimo išmokos dydžiui, reiškia, jog teismas laiko tai esmine draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios netinkamo įvykdymo atsakovas turi teisę nemokėti draudimo išmokos. Nei CK, nei DĮ, nei tarp šalių sudarytoje sutartyje nėra įtvirtintos nuostatos, jog pavedimo išieškoti skolą nesavalaikis įvykdymas yra esminė draudimo sutarties pažeidimo sąlyga, suteikianti teisę atsakovui atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Taisyklių 11.1 punktas aiškiai įtvirtina, jog pavėlavus pavesti skolos išieškojimą draudikui, draudėjas turi teisę į draudimo išmoką pagal Draudimo sutartį tik jei įvyko vienas iš Taisyklių 11.2-11.6 punktuose išvardintų draudiminių įvykių. Vadinasi, teismas suklydo pavėlavimą pavesti draudikui ar jo nurodytai trečiajai šaliai išieškoti skolą (Taisyklių 9.2 p.) traktuodamas kaip esminį draudimo sutarties pažeidimą, kadangi esant esminiam draudimo sutarties sąlygos pažeidimui draudimo išmoka negalėtų būti mokama. Tuo tarpu atsakovas įtvirtino, jog esant šiam pažeidimui vis tiek draudimo išmoka gali būti mokama esant Taisyklių 11.2.-11.6 punktuose įtvirtintoms sąlygoms. Šis pažeidimas nėra esminis, o draudimo išmoka turėtų būti mokama įvertinus pažeidimo įtaką draudiminiam įvykiui ir mokamos draudimo išmokos dydžiui.
4. Teismo išvada, kad jog pagal Taisyklių 9.2 punktą, 13 punktu draudikas pavedimo nepateikimo atveju atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, o išlygos numatytos tik 11 punkte, kurių šiuo konkrečiu atveju nebuvo, yra nepagrista ir priimta netinkamai pritaikius DĮ 2, 3 ir 27 straipsnius. Sprendimus dėl draudimo išmokos priteisimo gali priimti ir draudimo išmoką mokėti tik draudimo įmonė (DĮ 2 str. 26 d., 3 str. 1 d., 27 str. 1 d.). Byloje esantys rašytiniai įrodymai – sprendimai dėl draudimo išmokų, buvo priimti ne atsakovo, o UAB „EulerHermesServices Lietuva“, kuri nėra draudimo įmonė ir neturėjo teisės priimti tokio pobūdžio sprendimų. Vadinasi, net ir bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas nebuvo priėmęs sprendimo dėl draudimo išmokos. Ieškovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, jog pirkėjams UAB „Lanlita“, UAB „Gama“ ir UAB „Altavis“ yra iškeltos bankroto bylos, todėl teismas, vadovaudamasis Taisyklių 11.2 punktu, privalėjo ieškinį tenkinti.
5. Skundžiamas sprendimas yra priimtas pirmosios instancijos teismui pažeidus CPK 185 straipsnio, 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies nuostatas. Ieškovas vieną iš nesutikimo su atsakovo sprendimais motyvų nurodė ir nepagrįstą apdraustų ir neapdraustų prekinių kreditų proporcijų skaičiavimą (Taisyklių 12.2 p.), tačiau teismas dėl šių atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindų sprendime nepasisakė. Ieškovas pateikė rašytinį įrodymą – Draudimo priežiūros komisijos paskelbtą Imperatyvių teisės normų, ginančių viešąją tvarką, kurios privalomos kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių filialams, įsisteigusiems Lietuvos Respublikoje ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonėms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašą, tačiau teismas šį rašytinį įrodymą atmetė nenurodant atmetimo motyvų. Teismas taip pat nemotyvuotais atmetė kitus ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog pavėluotas pavedimas išieškoti skolą neturėjo įtakos draudiminiam įvykiui ir nuostolių. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog šiam ginčui netaikytinos DĮ 82 straipsnio 6 ir 7 dalys, CK 6.1012 straipsnio 2 dalis, CK 6.1013 straipsnio 3 dalis, tačiau nepažymėjo, kokiu įstatymu ar teisės norma vadovaujantis yra priimtas sprendimas.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas EulerHermesKreditversicherungs – Aktiengesellschaft, veikiantis per EulerHermesKreditversicherungs – Aktiengesellschaft Lietuvos filialą, prašo ieškovo skundą atmesti. Atsiliepimą atsakovas grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tarp šalių susiklosčiusius draudimo teisinius santykius. DĮ 75-97 straipsnių normos negali būti laikomos imperatyviosiomis teisės normomis, nes, priešingu atveju, DĮ nebūtų numatęs galimybės sandorio šalims tarpusavio susitarimu šių teisės normų netaikyti. DĮ 75 straipsnio 4 dalis reiškia, kad kredito draudimo sutarties sąlygos turi pirmumą prieš DĮ V skyriaus 1-3 skirsnio normas, įskaitant ir DĮ 82 straipsnį. Ieškovas DĮ 82 straipsnio imperatyvumo pobūdį grindžia Draudimo priežiūros komisijos paskelbtu Imperatyvių teisės normų, ginančių viešąją tvarką, kurios yra privalomos kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo Įmonių filialams, įsisteigusiems Lietuvos Respublikoje ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonėms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje sąrašu, tačiau šis dokumentas yra tik rekomendacinio ir bendro pobūdžio išaiškinimas, taikomas įprastiniuose draudimo teisiniuose santykiuose. Šiame dokumente nekalbama apie specialias draudimo sutarties rūšis, kurioms yra nustatytas specifinis teisinis reguliavimas ir normų taikymo išimtys, todėl jis negali būti taikomas didelės draudimo rizikos draudimo sutarčių atveju. Skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatyta, kad Draudimo liudijimas neginčijamai patvirtina, kad šalys susitarė netaikyti DĮ 75-97 straipsnių nuostatų. Ieškovo pritarimą reglamentuoti kitokius, nei DĮ numatyta su draudimo išmokos mokėjimu susijusius draudimo teisinius santykius patvirtina jo parašas Draudimo liudijime, todėl ieškovas nepagrįstai remiasi DĮ 82 straipsniu (CK 6.189 str. 1 d.). Be to, esant tokiam didelės rizikos draudimo sutarčių teisiniam reglamentavimui, kredito draudimo sutarties šalys turėjo teisę susitarti dėl konkrečių atvejų, kuomet atsakovas turi teisę nemokėti draudimo išmokos, neįrodinėdamas DĮ 82 straipsnio aplinkybių. Šalys Taisyklių 11.1 punkte specifiškai susitarė, kad tokią teisę atsakovas turi ieškovui pažeidus pareigą pavesti skolos išieškojimą atsakovui ar su juo susijusiai įmonei. Šią pareigą atsakovas laikė ypač svarbia Draudimo sutarties kontekste, todėl jos pažeidimo atveju yra įtvirtinta absoliuti atsakovo teisė nemokėti draudimo išmokos. Su tokia Draudimo sutarties sąlyga ieškovas sutiko pasirašydamas sutartį ir atsisakydamas DĮ 75-97 straipsnių taikymo. Dėl šios priežasties kaip teisiškai nereikšmingi atmestini ieškovo argumentai, kad pareigos pavesti skolos išieškojimą pažeidimas yra neesminis bei kad jis nesudaro pagrindo nemokėti draudimo išmokos.
2. Teismas pagrįstai netaikė Taisyklių 13.3 punktą bei pagrįstai įvertino 11.1 punktą, kuris specifiškai reglamentuoja pareigos pavesti išieškoti skolą pažeidimo pasekmes ir draudiko teises, konstatavus minėtą pažeidimą. Pagal Taisyklių 11.1 punktą pareigos pavesti skolos išieškojimą pažeidimo atveju, teisę į draudimo išmoką draudėjas turi tik tuo atveju, jei įvyko vienas iš Taisyklių 11.2 – 11.6 punktuose išvardintų draudiminių įvykių. Taisyklių 11.1 punktas laikytinas specialiąja nuostata (lexspecialis), turinčia taikymo viršenybę Taisyklių 13.3 punkto atžvilgiu. Ieškovui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neginčijant pareigos pavesti skolos išieškojimą atsakovui (ar susijusiai įmonei) pažeidimo, teismas pagrįstai taikė Taisyklių 11.1 punktą, o ne 13.3 punktą.Esant draudimo sutartyje nustatyto termino pavesti išieškojimą draudiko nurodytam asmeniui pažeidimui, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo vertinti pažeidimo ryšio su pasekmėmis ir teisinga taikė Taisyklių 9.2 ir 11 punktus. Taisyklių 13.3 punktas gali būti taikomas tik įsipareigojimų rizikai sumažinti ar išvengti nevykdymo atveju.Ieškovo įsipareigojimas informuoti apie vėluojančius pirkėjų mokėjimus ir, ypač, įsipareigojimas pavesti skolos išieškojimą atsakovui, negali būti laikomos draudėjo įsipareigojimais rizikai sumažinti ar išvengti, todėl Taisyklių 13.3 punkto nuostatos šiuo atveju netaikytinos.
3.Ieškovas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad pirkėjams UAB „Lanlita“, UAB „Gama“ ir UAB „Altavis“ yra iškeltos bankroto bylos, turėjo taikyti taisyklių 11.2 punktą. Teismas, vadovaujantis Taisyklių 11.1 punktu, ieškovo reikalavimus būtų galėjęs tenkinti tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad draudimo išmoka turėjo būti mokama Taisyklių 11.2 – 11.6 punktuose išvardintų draudiminių įvykių pagrindu, kurių nagrinėjamu atveju nustatyta nebuvo. Draudiminis įvykis, kurio pagrindu visų pirkėjų atveju ieškovas prašė išmokėti draudimo išmoką, buvo ne pirkėjų bankrotas (Taisyklių 11.2 p.), bet pirkėjų tariamas nemokumas (Taisyklių 11.1 p.). Bankroto bylos pirkėjams buvo iškeltos jau po draudiminio įvykio, t. y. tariamo nemokumo, atsiradimo, todėl vėlesnis bankroto bylų iškėlimas, t .y. jau po tariamo nemokumo atsiradimo, nelaikytinas draudiminiu įvykiu Taisyklių 11.2 punkto prasme. Tuo tarpu tariamo nemokumo, kaip draudiminio įvykio, atsiradimas nėra numatytas Taisyklių 11.2 - 11.6 punktuose, todėl šio draudiminio įvykio atsiradimas, ieškovui pažeidus pareigą pavesti skolos išieškojimą atsakovui, nesudaro pagrindo išmokėti draudimo išmoką.
4.Ieškovas teigia, kad sprendimus dėl draudimo išmokos mokėjimo priėmė ne atsakovas, bet UAB „EulerHermesServices Lietuva“. Skundžiamame sprendime teismas nekonstatavo jokių aplinkybių, susijusių su sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo priėmimu. Šiuo atveju, sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti Taisyklių 11.3 punkte numatytą išimtį, esminę reikšmę turi ne sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo priėmimo ar nepriėmimo faktas, bet aukščiau nurodytos aplinkybės. Tuo tarpu, ieškovo nurodyta aplinkybė, kad sprendimą dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką priėmė ne atsakovas, bet UAB „EulerHermesServices Lietuva“, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl Taisyklių 11.3 punkto taikymo.
5.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės pasisakė dėl visų esminių bylos argumentų bei išsamiai, faktiniu bei teisės požiūriu, įvertino šalių pozicijas, todėl sprendimas yra iš esmės pagrįstas ir argumentuotas. Ieškovo nurodomi tariami CPK normų pažeidimai, net jei jie būtų patvirtinti, nėra esminiai ir neturi įtakos galutiniam teismo sprendimui.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Pagal LR Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp atsakovo EulerHermesKreditversicherungs-AG Lietuvos filialo ir ieškovo UAB „Gretsch-UnitasBlatic“ pagal prekinių kreditų draudimo taisykles Nr. 002 (t. 1, b.l.18-39), 2005 m. gegužės 2 d. buvo sudaryta prekinių kreditų draudimo sutartis Nr. 330.961(draudimo liudijimas (polisas)) Serija EH Nr. 00316, taikytinas laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 2 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. (t. 1, b.l. 22 – 24); draudimo liudijimas (polisas) Serija EH Nr.: 00533, taikytinas laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 2 d. iki 2009 m. gegužės 1 d. (t.1, b.l. 18 – 20).
2008 m. balandžio 17 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą pirkėjui UAB „Ranlangai“, draudimo apsauga įsigaliojo nuo 2008 m. balandžio 17 d., kredito limitas – 5.000 Lt, apdraustoji procentinė dalis – 90 % (t. 1, b.l. 40). 2008 m. spalio 31 d. sprendimu atsakovas atšaukė kredito limitą aukščiau nurodytam pirkėjui (t. 1, b.l. 41). Ieškovas UAB „Gretsch-UnitasBaltic“ 2009 m. sausio 21 d. pateikė atsakovui prašymą išmokėti draudimo išmoką 8.496,26 Lt sumai (t. 1, b.l. 49 – 50). Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką dėl pirkėjo UAB „Ranlangai“. Šis atsisakymas buvo įformintas 2009 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu (t. 1, b.l. 52 – 53). Sprendimas motyvuotas tuo vadovaujantis Taisyklių 10 p. draudėjas privalėjo informuoti draudiką apie pirkėjo nemokumą 2008 m. rugpjūčio 29. Taip pat pagal Liudijimo 10 p., draudėjas privalėjo pavesti skolos išieškojimą 2009 m. rugsėjo 13 d. Draudėjas informavo apie pirkėjo nemokumą 2008 m. rugsėjo 16 d., t.y. 19 dienų vėliau nei privaloma pagal sutartį.
2008 m. balandžio 10 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą pirkėjui UAB „Altavis“ (t. 1, b.l. 72). Draudimo apsaugos pradžia – 2008 m. balandžio 10 d., kredito limitas – 400.000 Lt, apdraustoji dalis – 90 %. 2009 m. vasario 2 d. sprendimu atsakovas atšaukė kredito limitą nurodytam pirkėjui. Draudėjaskreipėsi į atsakovą prašydamas išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas atsisakė išmokėti dalį draudimo išmokos draudėjui dėl pirkėjo UAB „Altavis“ (t. 1, b.l. 88 – 89). Atsisakymą išmokėti draudimo išmoką atsakovas argumentavo tuo, kad pranešimas apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimas išieškoti skolą dėl sąskaitų, išrašytų nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. sausio 5 d. buvo pateikti pavėlavus iki 69 dienų. Pagal prekinių kreditų draudimo taisyklių Nr. 002 ir draudimo liudijimo 9.3 p. pranešimas apie mokėjimo uždelsimą skolą turi būti pateiktas per 60 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos, pavedimas dėl skolos išieškojimo – per 75 dienas.
2006 m. vasario 20 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą pirkėjui UAB „Lanlita“ (t. 1, b. l. 41). Draudimo apsaugos galiojimo pradžia – nuo 2006 m. vasario 15 d., kredito limitas – 8.000 Lt, apdraustoji procentinė dalis – 85 %. 2007 m. rugsėjo 18 d. atsakovas padidino kredito limitą (t. 1, b. l. 42). Draudimo apsaugos pradžia – 2007 m. rugsėjo 11 d, apdraustoji procentinė dalis – 90 %. 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimu atsakovas atšaukė kredito limitą nurodytam pirkėjui. Draudėjas 2009 m. balandžio 23 d. kreipėsi į atsakovą prašydamas išmokėti draudimo išmoką (t. 1, b.l. 61 – 62). 2009 m. gegužės 18 d. atsakovas sprendimu Nr. DC-3443 atsisakė išmokėti draudimo išmoką (t. 1, b. l. 63 – 64). Sprendimą atsakovas argumentavo tuo, kad pranešimas apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimas išieškoti skolą dėl vėliausios sąskaitos 2008 m. kovo 27 d. buvo pateikti pavėlavus iki 60 dienų. Pagal prekinių kreditų draudimo taisyklių Nr. 002 ir draudimo liudijimo 9.3 p. pranešimas apie mokėjimo uždelsimą turi būti pateiktas per 60 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos. Pavedimas dėl skolos išieškojimo – per 75 dienas. Taigi draudėjas laiku neinformavo draudimo kompanijos apie pirkėjo mokėjimo uždelsimą ir apie pavėluotai apmokėtą skolą. Pagal draudimo liudijimo Nr. 330.961, prekinių kreditų draudimo taisyklių Nr. 002 9 punkto sąlygas, draudėjas privalėjo laiku informuoti draudiką apie mokėjimo uždelsimą ir pavesti išieškoti skolą, tačiau to nepadarė.
2007 m. lapkričio 12 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą pirkėjui UAB „Gama“ (t. 1, b.l. 94). Draudimo apsaugos galiojimo pradžia – 2007 m. lapkričio 12 d. Kredito limitas – 50.000 Lt. 2008 m. rugpjūčio 18 d. atsakovas ta patį kredito limitą – 50.000 Lt, draudimo apsauga įsigaliojo nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d., apdraustoji procentinė dalis – 90 % (t. 1, b. l. 95). 2008 m. lapkričio 24 d. atsakovas patvirtino draudiminę apsaugą tai pačiai draudimo sumai – 50.000 Lt (t. 1, b. l. 96). 2009 m. sausio 27 d. sprendimu atsakovas atšaukė draudimo apsaugą nurodytam pirkėjui (t. 1, b. l. 97). 2009 m. balandžio 8 d. draudėjas kreipėsi į atsakovą prašydamas išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad pirkėjo skola sudaro 70.610,71 Lt. sumą (t. 1, b. l. 219 – 220). Atsakovas 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. DC-7060 atsisakė išmokėti draudimo išmoką (t. 1, b. l. 221 – 222). Atsisakymą motyvavo tuo, kad vadovaujantis Draudimo taisyklių 10 p. draudėjas privalėjo informuoti draudiką apie pirkėjo nemokumą iki 2009 m. sausio 25 d. (seniausios sąskaitos apmokėjimo termino pabaiga – 2008 m. lapkričio 26 d. + 60 dienų pranešimo terminas). Vadovaujantis Draudimo liudijimo 10 p., draudėjas privalėjo pavesti skolos išieškojimą iki 2009 m. vasario 9 d. (seniausios sąskaitos apmokėjimo termino pabaiga – 2008 m. lapkričio 26 d. + 75 d. pavedimo išieškoti skolą terminas). Draudikas paaiškino, kad draudėjas informavo draudiką apie pirkėjo nemokumą 2009 m. vasario 19 d., t.y. 24 dienomis vėliau nei privaloma pagal draudimo sutartį. Draudėjas pavedė draudikui išieškoti skolą 2009 m. vasario 19 d., t.y. 10 dienų vėliau nei buvo privaloma pagal draudimo sutartį.
Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad teismo išvada dėl sąlyginio susitarimo netaikyti LR Draudimo įstatymo 75 – 97 straipsnių, nėra pagrįsta ir tai prieštarauja draudimo sutartyje įtvirtintoms sutarties sąlygoms. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytu teiginiu. Iš bylos duomenų matyti, kad šalys, sudarydamos draudimo sutartį, susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75 – 97 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių draudimo sutartinius santykiu ir šį susitarimą įformino draudimo polise (t. 1, b. l. 21). Kaip teisingai patvirtino pirmosios instancijos teismas, draudimo polisuose nurodyta, kad šalys pasinaudojo Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalyje numatyta teise ir susitarė, kad nebus taikomos Draudimo įstatymo 75 – 97 straipsnių nuostatos. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių pasirašytuose draudimo liudijimuose yra aiškiai nurodyta ir draudėjas parašu patvirtino, kad jis gavo bei perskaitė taisykles ir sutinka su jose nustatytomis sąlygomis. Taigi taisyklės, jose nustatytos sąlygos, ieškovui buvo tinkamai atskleistos, su jose nustatytomis sąlygomis ieškovas sutiko ir tai raštu aiškiai išreiškė. Paminėtina ir tai, kad ieškovui, kaip juridiniam asmeniui, užsiimančiam verslu, taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl ieškovas turėjo žinoti bei suprasti visas sudaromos draudimo sutarties sąlygas. Draudimo liudijime, kuriame šalys aptarė individualias draudimo sutarties sąlygas, įtvirtinta nuostata netaikyti Draudimo įstatymo 75 – 97 straipsnių nuostatų. Taigi ieškovas, pasirašydamas draudimo liudijimą, tuo pačiu pritarė ir šiai išlygai. Tuo tarpu Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma, kuria numatyta, kad Draudimo įstatymo 75 – 97 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios draudimo sutartinius santykius, didelių draudimo rizikų draudimo sutartims taikomos tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip, leido šalims individualiai susitarti netaikyti Draudimo įstatymo 75 – 97 straipsnių. Todėl apelianto argumentai, susiję su LR Draudimo įstatymo 75 – 97 straipsnių taikymo, atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6, 7 dalimis, privalėjo nustatyti priežastinį ryšį tarp ieškovo pareigos pavesti skolos išieškojimą pažeidimo ir draudimo išmokos dydžio. Be to, apelianto teigimu, minėtas priežastinis ryšys bet kuriuo atveju privalo būti įrodinėjamas 13.2, 13.3, 13.4 punktų pagrindu. Su nurodytų apelianto teiginiu taip pat nėra teisinio pagrindo sutikti, kadangi pareigos pavesti išieškoti skolą nevykdymo ar netinkamo vykdymo pasekmės išsamiai aptartos Taisyklių 11.1 punkte.
Taisyklių 11 p. yra detalizuojamos pasekmės, kai netinkamai vykdoma pareiga pavesti išieškoti skolą. Šiame punkte numatyta, kad kai draudėjas nepateikia pavedimo išieškoti skolą arba tai padaro vėliau nei nurodytą dieną, jis turi teisę į draudimo išmoką pagal sutartį, tik jei įvyko vienas iš taisyklių 11.2 – 11.6 išvardintų draudiminių įvykių, apie kurį draudėjas nedelsiant informavo draudiką (t. 1, b. l. 37). Taigi nurodytų šalių sulygtų sąlygų analizė sudaro pagrindą išvadai, kad šalys aiškiai susitarė, kad praleidus terminą pavesti išieškoti skolą, draudėjas gali įgyti teisę į draudimo išmoką tik išimtiniais atvejais, o nesant taisyklių 11.2 – 11.6 p. išvardintų sąlygų, draudimo išmoka nemokama. Taisyklių 13.3 punktas iš esmės nėra taikomas, todėl vertinant draudiko veiksmų teisėtumą, termino praleidimo trukmė ir sutarties pažeidimo ryšys su pasekmėmis teisinės reikšmės neturi. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su priežastiniu ryšiu ir žalos nustatymo.
Byloje taip pat kilo ginčas dėl Taisyklių 11.1, 11.2 – 11.6 punktų taikymo. Nesutiktina su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į faktinę aplinkybę, kad pirkėjams yra UAB „Lanlita“, UAB „Gama“ ir UAB „Altavis“ yra iškeltos bankroto bylos, privalėjo taikyti taisyklių 11.2 punktą, kuris numato, kad pirkėjų bankroto bylos iškėlimo atveju draudimo išmoka privalo būti išmokama net ir esant pareigos pavesti skolos išieškojimą pažeidimui. Iš bylos medžiagos matyti, kad paties ieškovo pateiktuose prašymuose dėl draudimo išmokų mokėjimo draudiminis įvykis, kurio pagrindu visų skolininkų atžvilgiu ieškovas prašė išmokėti draudimo išmoką, buvo ne pirkėjo (skolininko) bankrotas (Taisyklių 11.2 punktas), bet pirkėjo tariamas nemokumas, kuris yra numatytas 11.1 punkte. Iš Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad bankroto bylos pirkėjams buvo iškeltos jau po draudiminio įvykio, t.y. tariamo nemokumo, atsiradimo. Pirkėjo UAB „Gama“ atveju prašymas dėl draudimo išmokos išmokėjimo atsakovui buvo pateiktas 2009 m. balandžio 8 d. (t. 1, b.l. 220). Šiam pirkėjui iškelta bankroto byla 2009 m. gegužės 20 d. Pirkėjo UAB „Lanlita“ atveju prašymas dėl draudimo išmokos išmokėjimo atsakovui buvo pateiktas 2002 m. balandžio 23 d. (t. 1, b.l. 62). Bankroto byla šiam pirkėjui iškelta 2009 m. liepos 2 d. Pirkėjo UAB „Altavis‘ atveju prašymas išmokėti draudimo išmoką pateiktas atsakovui 2009 m. birželio 15 d. (t. 1, b. l. 86). Bankroto byla šiam pirkėjui iškelta 2010 m. kovo 8 d. Taigi pagrindo, numatyto Taisyklių 11.2 – 11.6 punktuose, nenustatyta. Teisėjų kolegija vertina, kad vėlesnis Taisyklių 11.2 ir 11.3 punktuose numatytų įvykių atsiradimas neturėjo įtakos sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos ieškovui išmokėjimo.
Nesutiktina su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LR Civilinio proceso kodekso 185, 265 straipsnių ir 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) numatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jei sprendimo (nutarties) motyvuojamoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3-K-3-603/2008; 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013). Nors pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Draudimo priežiūros komisijos paskelbtų Imperatyvių teisės normų, ginančių viešąją tvarką, kurios privalomos kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių filialams, įsisteigusiems Lietuvos Respublikoje, ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonėms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašo. įrodomosios reikšmės, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą apie priimto teismo sprendimo neteisėtumą. Be to, iš šio sąrašo preambulės matyti, kad šis sąrašas yra informacinio pobūdžio. Todėl aiškinant draudimo teisinius santykius svarbu vadovautis konkrečių teisės aktų reglamentavimu.
Apeliacinio skundo ribose teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius, bei konkrečias draudimo sutarties sąlygas, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti ne tik civilinio proceso teisės normų, bet ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius, pažeidimo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atsakovui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (CPK 93 str., 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Marytė Mitkuvienė
Dalia Vasarienė
Vigintas Višinskis