Nr. DOK-4366

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07116-2024-2 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), 

susipažinusi su 2025 m. gruodžio 15 d. paduotu atsakovės UAB „BankingLab“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo

n u s t a t ė :

Atsakovė UAB „BankingLab“ padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. B. ieškinį atsakovei UAB „BankingLab“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „EDS Invest“; ir atsakovės priešieškinį ieškovui N. B. ir UAB „EDS Invest“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 20 d. sprendimu priešieškinį atmetė, o ieškinį tenkino. Teismas priteisė ieškovui N. B. iš atsakovės UAB „BankingLab“ 39 000 Eur nuomos mokestį, 1248 Eur delspinigius, 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (40 248 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023-08-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė ieškovui N. B. iš atsakovės UAB „BankingLab“ 4582,88 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir trečiajam asmeniui UAB „EDS Invest“ iš atsakovės UAB „BankingLab“ 1620 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. gruodžio 2 d. nutartimi paliko iš esmės nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 20 d. sprendimą ir panaikino sprendimo dalį dėl 4582,88 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsakovė UAB „BankingLab“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį ir tenkinti priešieškinį. 

Atsakovės kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. 

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. 

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias apsimestinio sandorio negaliojimą (CK 1.87 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne tik nekvalifikavo sutarties kaip apsimestinio sandorio, bet apskritai nepasisakė šiuo teisės klausimu. 

2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis). Sutarties 4.2 punkte nustatyta, kad nuomos mokestis už kiekvieną naudojimosi automobiliu mėnesį mokamas pasibaigus sutarčiai. Teismai, iš esmės apsiribodami pažodiniu šios sutarties nuostatos aiškinimu, konstatavo, kad ginčo sutarčiai būdingas atlygintinumas. Net ir apsiribojus pažodiniu sutarties 4.2 punkto aiškinimu, yra pagrindas konstatuoti, kad ši sutarties nuostata pati savaime yra prieštaringa ir nelogiška. Ši sutarties nuostata įtvirtina periodinę (kasmėnesinę) piniginę prievolę („už kiekvieną naudojimosi automobiliu mėnesį“), tačiau šios prievolės įvykdymo terminas siejamas ne su atitinkamo laikotarpio pabaiga, o su sutarties pasibaigimu. Kitaip tariant, prievolei lyg ir būdingas tęstinumas bei periodiškumas, tačiau pats periodinio mokėjimo terminas nėra nustatytas. Ši sutarties nuostata kelia abejonių dėl tikrųjų ginčo sutarties šalių ketinimų ir kartu dėl susitarimo dėl nuomos mokesčio mokėjimo realumo. Imperatyviosios įstatymo normos nedraudžia susitarti dėl tokios nuomos mokesčio mokėjimo tvarkos, kokia yra numatyta sutarties 4.2 punkte. Vis dėlto tokia nuomos mokesčio mokėjimo tvarka yra nesuderinama su elementarios ekonominės logikos dėsniais. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog aptariama nuomos mokesčio tvarka prieštarauja įprastai verslo praktikai (nutarties 77 punktas). Vis dėlto teismas netaikė loginio teisės aiškinimo metodo sutarties 4.2 punkte įtvirtintai nuomos mokesčio mokėjimo tvarkai aiškinti. 

3. Dar viena teismų nustatyta aplinkybė, kuri nebuvo įvertinta sprendžiant klausimą dėl sutarties atlygintinumo, yra ta, kad ieškovas 2023 m. liepos 7 d. nutraukė sutartį ir tik 2023 m. lapkričio 20 d., praėjus beveik 5 mėnesiams nuo sutarties pabaigos, pateikė atsakovei sąskaitą dėl nuomos mokesčio. Bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo pernelyg nedelsdamas reikalautų nuomos mokesčio (ypač įvertinus tariamą jo dydį), jeigu jis iš tikrųjų turėtų tokią reikalavimo teisę. Ieškovo elgesys sudaro dar vieną savarankišką pagrindą abejoti ginčo sutarties atlygintinumu (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). 

4. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos konsultacinė išvada patvirtina, kad atsakovės finansiniai įsipareigojimai, susiję su tariamo nuomos mokesčio pagal sutartį mokėjimu, turėjo būti įtraukti į apskaitą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad aptariami įsipareigojimai nebuvo įtraukti į atsakovės apskaitą (nutarties 80 punktas). Todėl, jeigu atsakovės įsipareigojimai mokėti nuomos mokestį pagal sutartį būtų buvę realūs, ieškovas neabejotinai būtų organizavęs atsakovės finansinę apskaitą taip, kad šie įsipareigojimai būtų teisės aktų nustatyta tvarka įtraukti į atsakovės apskaitą. 

5. Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka anksčiau išnagrinėjo iš esmės analogišką ginčą tarp kitos „BankingLab“ įmonių grupės įmonės ir jos buvusio vadovo dėl nuomos mokesčio priteisimo ir 2025 m. lapkričio 11 d. sprendimu visiškai kitaip išsprendė šį ginčą, t. y. konstatavo, kad tarp to ginčo šalių susiformavo automobilio panaudos teisiniai santykiai (išnagrinėtos bylos apeliacine tvarka Nr. e2A-2487-1187/2025). Apeliacinės instancijos teismas, lygindamas šios bylos ir anksčiau išnagrinėtos bylos ginčus, be pagrindo suabsoliutino rašytinės panaudos sutarties egzistavimo faktą, neatsižvelgdamas į kitas esmines aplinkybes, patvirtinančias, jog ir šios bylos šalių ginčo santykiams nebūdingas esminis nuomos santykių požymis, t. y. atlygintinumas. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad abiem ginčams būdingos tapačios arba labai panašios esminės bylos aplinkybės, t. y. analogiško turinio tariamos nuomos sutartys. Aptariami ginčai, priešingai negu sprendė apeliacinės instancijos teismas, yra iš esmės analogiški arba labai panašūs. Apeliacinės instancijos teismas, visiškai kitaip išsprendęs tapatų arba labai panašų į anksčiau išnagrinėtą ginčą, pažeidė teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principus. 

6. Atsakovės apeliacinis skundas buvo grindžiamas ir tuo argumentu, kad, net ir pripažinus, jog šalys sudarė automobilio nuomos sutartį, ieškovas neturi teisės pretenduoti į visą reikalaujamą nuomos mokestį ir kartu delspinigius (apeliacinio skundo 40–42 punktai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė pirmosios instancijos teisme nesirėmė nurodytu argumentu, todėl teismas nepasisakė dėl šio argumento (nutarties 91–92 punktai). Atsakovė, priešingai negu konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teisme rėmėsi nurodytais argumentais (žr. atsakovės 2024 m. vasario 13 d. rašytinių paaiškinimų 21 punktą). Vadinasi, apeliacinio skundo 40–42 punktuose nurodytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai nėra nauji, kaip jie suprantami pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl aptariamų argumentų, be teisinio pagrindo susiaurino bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir kartu pažeidė atsakovės teisę į apeliaciją. 

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas. 

Kadangi kasaciniame skunde nekeliama teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina. Atsisakant priimti kasacinį skundą, prašymas dėl skundžiamos nutarties sustabdymo nenagrinėjamas.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti atsakovei UAB „BankingLab“ (j. a. k. 302776646) 829 (aštuonis šimtus dvidešimt devynis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. gruodžio 15 d. Bankera mokėjimo nurodymu Nr. 02125873, kodas ZP00126. 

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama. 

Teisėjos Goda Ambrasaitė-Balynienė 

                                                                                                   Gražina Davidonienė 

                                                                   Sigita Rudėnaitė