Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-278-544/2022
teisėja Rūta Kazlauskienė Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17246-2020-3
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.8.1.1.; 2.8.1.3.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 3 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Jūsų buhalterė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1122-1014/2021 pagal ieškovės UAB „Buhalterės.lt“ ieškinį atsakovei UAB „Jūsų buhalterė“, išvadą teikiančiai institucijai Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, dėl baudos pagal sutartį už nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimą priteisimo ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Buhalterės.lt“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Jūsų buhalterė“ 2 186,31 Eur baudą už nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad tarp šalių 2015 m. sausio 13 d. buvo sudaryta Bendradarbiavimo sutartis (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu atsakovė teikė ieškovės klientams buhalterinės apskaitos paslaugas, o ieškovė už suteiktas paslaugas atsakovei sumokėdavo sutartyje nustatyta tvarka atsakovės pateiktas sąskaitas. Sutartį pasirašė ir ją vykdė atsakovės atstovė Ž. P.. Šalių bendradarbiavimas pagal Sutartį tęsėsi beveik penkerius metus.
3. Nurodė, kad Sutarties 4.1 punkte buvo numatytas nekonkuravimo įsipareigojimas atsakovei, su kuriuo ji sutiko, ir kurio pagrindu atsakovė ar bet kuris kitas su juo susijęs asmuo, įskaitant bet neapsiribojant jos darbuotojus, įsipareigojo Sutarties galiojimo laikotarpiu ir dvejus metus po Sutarties pasibaigimo (ar bet kokio kito jos nutraukimo dėl bet kokių priežasčių): neteikti ar jokiais būdais nemėginti teikti bet kokia forma buhalterinės apskaitos, darbo užmokesčio skaičiavimo ar kitų susijusių paslaugų klientams ar su jais susijusiems asmenims; nebendradarbiauti su klientais ar su jais susijusiais asmenimis dėl buhalterinės apskaitos, darbo užmokesčio skaičiavimo ar kitų susijusių paslaugų teikimo ir kt. Ieškovės klientai, be kitų įmonių, buvo VšĮ „Versli mama“ ir UAB „Decem“, o tvarkyti jų buhalterinę apskaitą ir teikti buhalterinės apskaitos paslaugas buvo pavesta atsakovei. 2019 m. vasarą atsakovė pareiškė pageidavimą nutraukti bendradarbiavimą (paslaugų teikimą) ieškovei ir jo klientams.
4. Ieškovės tvirtina, kad prisijungusi prie Valstybinės mokesčių inspekcijos (www.vmi.lt), Socialinio draudimo fondo valdybos internetinio puslapio (www.sodra.lt), Juridinių asmenų registro sužinojo, jog atsakovė, atstovaujama Ž. P., teikia buhalterines ir su ja susijusias paslaugas ieškovės klientams VšĮ „Versli mama“, nes šios įstaigos vardu sudarė ir pateikė registrui finansinės atskaitomybės dokumentus už 2018 metus, o UAB „Decem“ registrui pateiktus finansinius dokumentus pasirašė L. V., kuri teigia buvusi atsakovės darbuotoja. Iš bankroto administratoriaus sužinojo, kad BUAB „Decem“ buhalterines paslaugas teikė atsakovė (Ž. P.). Todėl mano, kad šie klientai iš ieškovės aktyviais veiksmais buvo pervilioti atsakovės, atstovaujamos Ž. P.. Kadangi atsakovė atliko du minėtus nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimus, prašo pagal Sutartį priteisti 2 186,31 Eur baudą (364,38 Eur x 3 mėn. = 1 093,15 Eur x 2 pažeidimai = 2 186,31 Eur). Sutartyje numatytas baudų dydis yra laikomas minimalia neginčijama nukentėjusios šalies patirtų nuostolių suma, kurią kita šalis turi kompensuoti nukentėjusiajai šaliai dėl sutarties pažeidimo (nesilaikymo), nereikalaujant nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų (sutarties 6.4 punktas).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2015 m. sausio 13 d. sudarė Bendradarbiavimo sutartį, kuria susitarė, kad Sutarties galiojimo metu atsakovė Sutartyje nurodytomis sąlygomis bei tvarka teiks ieškovės klientams paslaugas, o ieškovė UAB „Bonus socius“ (šiuo metu pavadinimas pakeistas į UAB ,,Buhalterės.lt) įsipareigojo už suteiktas paslaugas atsakovei apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka. Už suteiktas paslaugas atsakovė teikė sąskaitas, kurias ieškovė apmokėjo. Sutartis šalių buvo nutraukta 2019 m. rugpjūčio 28 d.
7. Aptaręs Sutarties 4.1, 6.4, 6.5 punktų turinį ir sąlygas, teismas nustatė, kad ieškovės klientais buvo VšĮ „Versli mama“, UAB „Decem“ (2016 m. sausio 13 d., 2015 m. gruodžio 22 d. Buhalterinių paslaugų teikimo sutartys), o tvarkyti jų buhalterinę apskaitą ir teikti su jomis susijusias paslaugas ieškovė perdavė atsakovei. 2018 m. kovo 14 d. UAB ,,Decem“ pranešė, kad nuo balandžio 16 d. nutraukia sutartį su ieškove. Ieškovė ir VšĮ „Versli mama“ bendru 2017 m. kovo 15 d. sutarimu patvirtino, kad Sutartis laikoma nutraukta nuo 2016 m. gegužės 31 d. Ieškovė iš anoniminio asmens atsiųstų elektroninių laiškų sužinojo, kad atsakovė pažeidė šalių sudarytą Sutartį. Iš ieškovės paaiškinimų ir rašytinių įrodymų teismas sprendė, kad ieškovė nustatė, jog atsakovė (jos vadovė Ž. P.) teikia buhalterines ir su ja susijusias paslaugas VšĮ „Versli mama“, kadangi šios įmonės vardu sudarė finansinės atskaitomybės dokumentus už 2017-2019 metus ir pateikė Juridinių asmenų registrui. Iš UAB „Decem“ nemokumo administratoriaus 2020 m. rugsėjo 8 d. rašto matyti, kad UAB „Decem“ buhalterines paslaugas atsakovė teikė nuo 2018 m. balandžio 12 d. (2020 m. sausio 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi šiai įmonei iškelta bankroto byla).
8. Teismas, kaip neatitinkančius juridiniam asmeniui, profesionaliam paslaugų teikėjui, keliamų atidumo bei rūpestingumo reikalavimų, atmetė atsakovės argumentus, jog ji, teikdama savo paslaugas VšĮ ,,Versli mama“ ir UAB ,,Decem“, manė, kad jie jau nebėra ieškovės klientai, nes patys nutraukė savo bendradarbiavimo santykius su ieškove. Toks atsakovės Sutarties nuostatų, kiek tai susiję su kliento sąvoka, aiškinimas, teismo vertinimu, yra akivaizdžiai ydingas, nes neatitinka Sutarties šalių susitarimo dėl nekonkuravimo esmės. Pažymėjo, kad atsakovė, būdama atidi ir rūpestinga, žinodama, jog Sutartyje buvo numatyta sąlyga dėl nekonkuravimo (Sutarties 4.1 punktas), gavusi bendradarbiavimo pasiūlymą iš VšĮ ,,Versli mama“ ir UAB ,,Decem“, turėjo pareigą pasidomėti, ar toks bendradarbiavimas neprieštaraus minėtai Sutarties sąlygai.
9. Teismas konstatavo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia daryti tikėtiną išvadą buvus esamų ieškovės klientų perviliojimo, kai, pasinaudojus turinčia komercinę vertę informacija apie paslaugų teikimo sąlygas, klientams VšĮ ,,Versli mama“ ir UAB ,,Decem“ pasiūlytos palankesnės sąlygos. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju Sutarties šalys buvo sudarę sutartį dėl nekonkuravimo, įstatymas leidžia šalims dėl to susitarti, todėl konkrečiu atveju atliktas klientų perviliojimas vertintinas kaip neteisėtas veiksmas, šalių Sutarties pažeidimas, ieškovė atsakovės atsakomybę kildina būtent iš sutartinių nekonkuravimo įsipareigojimų pažeidimų.
10. Teismo vertinimu, atsakovei abejojant dėl Sutarties sąlygos, nustatančios tam tikrus atsakovės veiklos apribojimus, atlygio už nekonkuravimą, atsakovė galėjo kreiptis į ieškovę, prašydama išaiškinti nekonkuravimo sąlygos turinį arba inicijuoti sutarties pakeitimą, tačiau tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų nepateikė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Sprendė, kad aplinkybė, jog Sutartyje nebuvo detaliai aptarta, kokio dydžio kompensacija už konkuravimo draudimą įskaičiuota į atsakovei mokėtas sumas pagal Sutartį, savaime neatleidžia atsakovės nuo pareigos vykdyti sutartinius įsipareigojimus.
11. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė byloje neteikė priešieškinio, kuriuo Sutartyje įtvirtintą nekonkuravimo sąlygą prašytų pripažinti negaliojančia, o teismas savo iniciatyva pripažinti negaliojančiu nuginčijamą sandorį neturi pagrindo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78 straipsnio 4 ir 5 dalis). Įstatyme nėra nustatytas draudimas kompensaciją už konkuravimo draudimą įskaičiuoti į atsakovei mokamą atlyginimą (mokestį), todėl teismas nagrinėjamoje byloje negali konstatuoti akivaizdaus sandorio negaliojimo fakto ir taikyti niekinio sandorio teisinius padarinius.
12. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė, ginčydama šalių Sutartyje laisva valia įtvirtinta netesybų dydį, iš esmės remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikdama jokių esminę šalių nelygybę ar baudos dydžio neprotingumą patvirtinančių konkrečių duomenų (CPK 178 straipsnis). Nurodė, jog duomenys, kokias pajamas atsakovė faktiškai gavo iš klientų VšĮ ,,Versli mama“ ir UAB ,,Decem“, juos perėmusi iš ieškovės, yra išimtinai atsakovės dispozicijoje, tačiau į bylą jie nepateikti. Įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį ir Sutarties tikslus, aplinkybę, jog netesybų dydis buvo aiškus, taip pat tai, kad atsakovė yra aktyviai ūkinę-komercinę veiklą vykdęs ir patyręs subjektas ir turi prisiimti protingą verslo riziką, pažeidimo pobūdį, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų kvalifikuoti sutartines netesybas kaip aiškiai neprotingas, pernelyg dideles.
13. Teismas laikė, jog byloje pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu patvirtina, kad apie savo teisės pažeidimą ieškovė sužinojo gavusi 2020 m. balandžio 15 d. pranešimą, operatyviai ėmėsi veiksmų įsitikinti šiame pranešime išdėstytų teiginių atitikimu tikrovei, ieškinys teismui pateiktas 2020 m. birželio 8 d., todėl ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Jūsų buhalterė“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
15. Nurodo, kad teismas neteisingai pritaikė teisės normas dėl civilinės atsakomybės taikymo, neteisingai nustatė įrodinėjimo naštą ir dėl to laikė įrodytomis aplinkybėmis tas, kurių įrodymais nepaneigė atsakovė, nors tokios pareigos ji neturėjo, be to, padarė ir procesinės teisės pažeidimą, nes išėjo iš ieškinio ribų, kas pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį draudžiama.
16. Teigia, jog teismas, nurodydamas, kad buvo pažeistas sutartinis nekonkuravimo įsipareigojimas, turėjo pareigą išsiaiškinti ir nustatyti, ar pagal Sutarties sąlygas dėl nekonkuravimo ir įstatymų reikalavimus tokioms sąlygoms taikyti, buvo pagrindas konstatuoti, jog atsakovė turėjo elgtis atitinkamu būdu – susilaikyti nuo paslaugų teikimo buvusiems ieškovės klientams (VšĮ „Versli mama“, UAB „Decem“), o ne vertinti apskritai, kiek atsakovė buvo sąžininga dėl konkurencijos su ieškove, nes tai ne sutartinio įsipareigojimo dėl nekonkuravimo, o įstatymo draudžiamos nesąžiningos konkurencijos dalykas. Jeigu nustatoma, kad turi būti taikoma deliktinė ar sutartinė atsakomybė, tai jos visos taikymo sąlygos turi būti nustatomos pagal to instituto taikymo sąlygas. Jeigu ir būtų teismas teisingai nustatęs nesąžiningos konkurencijos faktą, jis negalėjo už tokius veiksmus taikyti sutartinės atsakomybės. Byloje ieškovė reiškė reikalavimus dėl sutartinės atsakomybės už sutartinio nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimą, dėl to ieškinio reikalavimams pagrįsti neturi jokios teisinės reikšmės, ar atsakovė padarė deliktą dėl nesąžiningos konkurencijos, nes tai nėra sutartinės atsakomybės dalykas ar sąlyga. Taigi, teismas išėjo už ieškinio ribų, nurodydamas, kad civilinė atsakomybė taikoma dėl neva atlikto klientų perviliojimo, kas vertintina kaip neteisėtas veiksmas, ir dėl konstatuoto delikto priteisė sutartines netesybas, numatytas Sutartyje už nekonkuravimą. Teismas neteisėtai sutapatino sutartinius įsipareigojimus dėl nekonkuravimo su įstatymine pareiga dėl nesąžiningos konkurencijos draudimo. Vien šis procesinės teisės normos pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti sprendimą, nes teismas tenkino ieškinį tuo pagrindu, pagal kurį jis nebuvo pareikštas (buvo pareikštas reikalavimas priteisti sutartines netesybas).
17. Tvirtina, jog teismas savo išvadą dėl Sutartyje numatytos nekonkuravimo sąlygos pažeidimo padarė vadovaudamasis vien formaliomis jos sąlygomis, kas neatitinka Sutarties sąlygų ir teisinio reglamentavimo dėl nekonkuravimo sąlygų taikymo, teismų praktikos, įskaitant ir suformuotos paties teismo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-115-403/2021. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje nurodė, jog nekonkuravimo įsipareigojimas gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad kita sutarties šalis yra įsipareigojusi mokėti teisingą kompensaciją už nekonkuravimą ir jį moka. Tik tokiu atveju šie suvaržymai nevertintini kaip neproporcingi ir pažeidžiantys prekybos agento (kitos sutarties šalies) teises. Nors CK 2.164 straipsnis neriboja šalių teisės nustatyti, kad kompensacija už nekonkuravimą būtų mokama kartu su atlyginimu už komercinį atstovavimą, tačiau tokiais atvejais būtent atstovaujamajam (sutarties šaliai, kurios naudai nustatytas nekonkuravimo įsipareigojimas) tenka pareiga įrodyti tokios kompensacijos dydį, jo proporcingumą nustatytiems veiklos suvaržymams ir kompensacijos mokėjimo faktą.
18. Pažymi, jog asmuo, kurio naudai nustatyta tam tikra teisė, jos gali atsisakyti ar netekti konkliudentiniais veiksmais, kuriais jis nevykdo priešpriešinių įsipareigojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013), kas nekonkuravimo įsipareigojimo atveju reiškia, kad, jeigu asmuo nemoka kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimą, asmuo, įsipareigojęs nekonkuruoti, gali nesaistyti savęs tokiu įsipareigojimu, tokiu atveju nekonkuravimo įsipareigojimas negalioja net jeigu ir sutarties sąlygos dėl nekonkuravimo formaliai nėra pripažįstamos negaliojančiomis. Nors Sutartis buvo nutraukta 2019 m. rugpjūčio 28 d., tačiau VšĮ „Versli mama“, UAB „Decem“ ieškovės klientų statuso neteko anksčiau ir tuo pačiu atsakovės įsipareigojimas nekonkuruoti jų atžvilgiu pasibaigė nuo ieškovės kliento statuso pasibaigimo.
19. Apeliantės teigimu, ji paslaugas VšĮ „Versli mama“ ir UAB „Decem“ pradėjo teikti tuo metu, kai jos nebuvo ieškovės klientai ir atsakovė negavo iš ieškovės jokių kompensacijų (net ir netiesiogiai įskaičiuotų į kokius nors įkainius), nes pagal Sutarties sąlygas ieškovė mokėjo atsakovei ne už konkretų atliktą darbą, o procentą nuo klientams išrašytų ir jų pripažintų/apmokėtų sąskaitų. Nesant sąskaitų klientams, ieškovė nemokėjo jokių mokėjimų atsakovei, todėl nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad kažkokios sumos buvo įskaičiuotos už nekonkuravimo įsipareigojimą. Ši aplinkybė kartu su aplinkybe, kad Sutarties 5.2 punkte nebuvo įrašytas konkretus procento dydis ir jį ieškovė nustatė vienašališkai sutarties vykdymo metu, rodo, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl kompensacijos mokėjimo už nekonkuravimą, ieškovė jo ir nemokėjo atsakovei. Kadangi Sutarties įsipareigojimas nekonkuruoti faktiškai buvo neatlygintinis, taigi, prieštaravo imperatyvioms teisės normoms, teismas turėjo tokios atsakovės pareigos nepripažinti arba sąlygą pripažinti negaliojančia.
20. Nesutinka su teismo išvada, kad Sutartyje įtvirtintą nekonkuravimo sąlygą teismas neturėjo pagrindo pripažinti negaliojančia, nesant atsakovės priešieškinio, nes neva tas negaliojimas (prieštaravimas) nėra akivaizdus. Jeigu konstatuojama, kad kompensacija už konkurencijos draudimą nenumatyta, pagal sutarties sąlygas ji neprotingai maža arba pagal nekonkuravimo susitarimo sąlygas negalima nustatyti jos dydžio, nekonkuravimo susitarimas negalioja ab initio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 2.164 straipsnio 8 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-403/2021). Taigi, nekonkuravimo susitarimų atveju įstatymas nustato individualų akivaizdaus sandorio negaliojimo fakto kriterijų ir tuo pačiu sąlygas taikyti niekinio sandorio teisinius padarinius.
21. Nurodo, kad Sutarties sąlygas parengė ieškovė, įskaitant ir sąlygą dėl nekonkuravimo, todėl visi neaiškumai turi būti vertinami atsakovės naudai. Atsakovė yra savarankiškas ūkio subjektas ir teismo nuorodos, jog ji prieš kokį nors veiksmą rinkoje turi pareigą atskleisti konkurentui savo ketinimus ir dar pasidomėti, ar tie veiksmai, konkurento nuomone, leistini, ar tas konkurentas jiems neprieštarauja, neatitinka konkurencijos sąvokos. Teismo nurodytos aplinkybės, kad atsakovė nemėgino gauti informacijos apie ieškovės nuomonę dėl nekonkuravimo sąlygos taikymo, kad turėjo prašyti ieškovės išaiškinti nekonkuravimo sąlygos turinį arba inicijuoti sutarties pakeitimą ir pan., nereiškia Sutarties pažeidimo. Teismo nurodyti nesąžiningos konkurencijos veiksmai nėra įrodyti, ką pripažįsta ir pats teismas, tokias išvadas grįsdamas ne įrodymais, bet prielaidomis ir aplinkybe, jog atsakovė nepateikė įrodymų šioms prielaidoms paneigti.
22. Mano, jog teismas be pagrindo atmetė atsakovės argumentus, kad netesybos netaikytinos, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė patyrė nuostolių. Netesybos yra skirtos įrodyti nuostolių dydį kaip vieną iš sąlygų civilinei atsakomybei taikyti. Jeigu nustatoma, kad nėra kurios nors iš civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė (netesybos) negali būti taikomos. Vien formalus, kad ir esminių sutarties sąlygų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, jog civilinė atsakomybė netaikytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-823/2020). Todėl skirtingai, nei nurodo teismas, aplinkybė, kad ieškovė nepatyrė nuostolių, yra svarbi konstatuoti, jog atsakovei civilinė atsakomybė netesybų forma negali būti taikoma.
23. Tvirtina, kad teismas be pagrindo laikė, jog ieškovė nepraleido įstatyme numatyto 6 mėnesių ieškinio senaties termino reikalauti netesybų, nes jo pradžią siejo ne su ieškinyje nurodytais atsakovės veiksmais ir jos įrodinėjamos civilinės atsakomybės sąlygų atsiradimo momentu, o su elektroninio laiško parašymo data. Nepasitvirtino ieškovės teiginiai, kad minėtą elektroninio pašto laišką parašė kažkas iš atsakovės darbuotojų. Tai rodo, jog ieškovė pati sukūrė anonimę elektroninio pašto dėžutę ir pati sau išsiuntė elektroninio pašto laišką, tokiu būdu dirbtinai sukurdama faktinį pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apeliantės pastebėjimu, pati ieškovė turėjo pagrindą pasidomėti, kas teikia buhalterines paslaugas jos buvusiems klientams, ypač, jeigu ieškovei buvo įtarimų, kad VšĮ „Versli mama“ ir UAB „Decem“ buvo pervilioti.
24. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė UAB „Buhalterės.lt“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
25. Nurodo, kad atsakovė savo apeliaciniame skunde iškraipo teismo pagrįstai ir tinkamai nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, atitinkamai bandydama motyvuoti kai kurias savo išvadas, tiesiogiai nesiremia Sutarties nuostatomis, kurios aiškiai įtvirtina nekonkuravimo (klientų neviliojimo ir paslaugų jiems neteikimo) įsipareigojimą atsakovei. Ieškovė pateiktais įrodymais įrodė atsakovės padarytą Sutarties pažeidimą, o atsakovė neturėjo ir neturi konkrečių atsikirtimų dėl ieškovės pateiktų įrodymų, patvirtinančių Sutartinį sąžiningos konkurencijos reikalavimų pažeidimą.
26. Pažymi, jog atsakovė pati tiesiogiai teikė paslaugas minėtiems ieškovės klientams iki jiems pareiškiant pageidavimą nutraukti sutartis su ieškove. Klientų paslaugų nutraukimas su ieškove neturėjo svarbių priežasčių. Visos ginčo aplinkybės rodo, kad ieškovės klientai buvo tiesiog atsakovės pervilioti, ji iškart tiesiogiai pradėjo jiems teikti paslaugas apeidama ieškovę, kartu tai reiškia šiurkštų atsakovės nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimą pagal Sutartį ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) reikalavimus.
27. Tvirtina, jog atsakovė apeliaciniame skunde tik deklaratyviai teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė jos netesėtus veiksmus, kad ieškovė neįrodė nei Sutarties pažeidimo, nei sąžiningos konkurencijos reikalavimų pažeidimo, kad ji negavo kompensacijos už nekonkuravimą, kad ieškovės klientai VšĮ „Versli mama“ ir UAB „Decem“ nebebuvo jos klientais ir pan. Visi šie ir panašūs teiginiai yra nepagrįsti, atsakovės niekaip neįrodyti ir tinkamai teisiškai motyvuoti. Atsakovė byloje laikėsi pozicijos ne atsikirtinėti į konkrečius ieškovės pateiktus įrodymus, o teismą klaidinti prielaidomis apie nesąžiningą konkurenciją, netesybų ir nuostolių santykį, tinkamos kompensacijos nemokėjimą, savo įsivaizduojamą suvokimą apie ieškovės klientų statusą ir pan. Teismas visiškai motyvuotai ir pagrįstai pateikė savo išvadas, pagrįstas konkrečių duomenų analize ir jų teisiniu vertinimu dėl atsakovės atsikirtimų visapusiško nepagrįstumo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Apeliacinis skundas atmetamas.
29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
30. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės UAB ,,Buhalterės.lt“ ieškinys atsakovei UAB ,,Jūsų buhalterė“ dėl baudos už nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimą pagal šalių 2015 m. sausio 13 d. sudarytą Bendradarbiavimo sutartį priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
31. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Kita vertus, teismų praktikoje rašytinių paaiškinimų, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, pateikimas apeliaciniame procese yra ribojamas, kadangi CPK normos, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, nenumato apsikeitimo jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022).
32. Nagrinėjamu atveju apeliantė Panevėžio apygardos teismui 2022 m. balandžio 27 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kurį teismas 2022 m. balandžio 28 d. rezoliucija priėmė. Kaip matyti, be prašymo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, atsakovė dėsto rašytinius paaiškinimus atsikirsdama į ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą poziciją. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, atsižvelgusi į apeliacinio proceso paskirtį, nutarties 31 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, sprendžia, jog dėl šiuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų byloje nėra pagrindo detaliau pasisakyti. Rašytiniuose paaiškinimuose teikiama pozicija vertintina kaip apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą jau išdėstytos šalių pozicijos papildymas, kuris, pasibaigus apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį padavimo terminui, nėra leidžiamas.
33. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad Sutartis ginčo metu buvo pasibaigusi, jos vykdymas į ateitį neaktualus, tuo labiau, jog ieškovė nemokėjo kompensacijos už nekonkuravimo pareigą, todėl ginčo atveju pakanka konstatuoti, kad atsakovės pareiga nekonkuruoti negalioja ir ieškinį atmesti, taikant tų suvaržymų nepripažinimo praktiką. Apeliantės manymu, nekonkuravimo pareiga dėl neadekvačios kompensacijos yra nesąžininga, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl, teismui nenustačius (ieškovei neįrodžius) net deklaruojamos kompensacijos dydžio, nebuvo pagrindo pripažinti, jog Sutarties sąlyga dėl nekonkuravimo atitiko įstatymų reikalavimus ir turėjo būti atsakovės privalomai vykdoma. Nurodo, kad šalių sudaryta Sutartis pasibaigė nuo 2019 m. rugpjūčio 28 d., ieškovės sutartis su UAB „Decem“ – 2018 m. kovo 14 d., o VšĮ „Versli mama“ – 2016 m. gegužės 31 d. Ieškinys dėl netesybų pareikštas 2020 m. birželio 8 d. praleidus įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą reikalauti netesybų. Ieškovė piktnaudžiavo savo teise ir tik dėl jai žinomų priežasčių nusprendė inicijuoti civilinę bylą nurodytu laiku, aiškiai pavėluotai, nors turėjo galimybę ir pareigą domėtis nekonkuravimo įsipareigojimo vykdymu, kai tik įvyko klientų netekimas ar pasibaigė Sutartis.
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atsakovei tenkintas visiškai, yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, tinkamai nustatė faktinį ginčo pagrindą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis. Pirmosios instancijos teismas, priešingai apeliantės argumentams, tinkamai motyvavo ir pagrindė savo išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka, todėl jų visų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų (pagal apeliacinio skundo ribas). Vien tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad aktualios materialinės teisės normos aiškintos ir pritaikytos netinkamai ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas.
35. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
36. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovės įsipareigojimas dėl nekonkuravimo prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, kadangi mokėjimas už nekonkuravimą nebuvo numatytas Sutartyje, negalima nustatyti jo dydžio, todėl toks susitarimas negalioja ab initio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 2.164 straipsnio 8 dalis). Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog teisėtai sudarytas ir galiojantis nekonkuravimo susitarimas jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti pripažintas negaliojančiu teismine tvarka, CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka pareiškus ieškinį (priešieškinį). Kadangi nekonkuravimo susitarimas savaime neprieštarauja įstatymams, tai jis, kaip sandoris, priskirtinas nuginčijamiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595-219/2015 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai nurodė, kad dėl atsakovės argumentų, susijusių su susitarimo negaliojimu dėl atlyginimo už nekonkuravimą nemokėjimo kaip esminės šalių nelygybę įtvirtinančios sąlygos, atsakovė byloje turėjo pateikit priešieškinį, kuriuo Sutartyje įtvirtintą nekonkuravimo sąlygą prašytų pripažinti negaliojančia, o teismas savo iniciatyva pripažinti negaliojančiu nuginčijamą sandorį neturėjo pagrindo nesant niekinio sandorio akivaizdžių požymių (CK 1.78 straipsnio 4 ir 5 dalis).
37. Duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pavyzdžiui, kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016). Šiuo atveju Sutarties esmė buvo ta, kad ją sudarė du verslo subjektai – įmonės, kurių pagrindinė veikla buhalterinių paslaugų teikimas, t. y. vienas subjektas suteikė kitam klientus, kad pastarasis galėtų veikti, uždirbti pajamų, tačiau įsipareigojo veikti taip, kad nebūtų pažeidžiami ieškovės interesai dėl tokio pasitikėjimo atsakovei suteikimo, siekiant išsaugoti ieškovės klientus, jų duomenis, komercinę paslaptį ir pajamas iš jų. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutartyje pagrįstai ir sąžiningai įtvirtintos sąlygos dėl nekonkuravimo, konfidencialios informacijos apsaugos ir pan., kas teisine prasme laikoma komercine paslaptimi, konfidencialia informacija, t. y. ieškovės nuosavybe, saugoma įstatymo.
38. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei teigia apeliantė, verslo subjektų susitarimas dėl nekonkuravimo yra teisėtas ir galimas veiksmas, jo savaiminio prieštaravimo imperatyvioms normoms nėra. Ieškovė byloje pagrindė jo atitikimą tiek sąžiningos konkurencijos reikalavimams, tiek teismų ir verslo praktikai. Šalys Sutartį sudarė siekdamos nustatyti ir vykdyti jų tarpusavio įsipareigojimus, susijusius su atsakovės teikiamomis buhalterinės apskaitos paslaugomis ieškovės esamiems ar būsimiems klientams (Sutarties 1.1. punktas). Sutarties turinys atskleidžia, jog atsakovė įsipareigojo teikti ieškovės suteikiamas paslaugas laikydamasi lojalumo, ieškovės komercinės paslapties reikalavimų, nesisavinant klientų, nesinaudojant savo padėtimi ir tuo, kas atsakovei nepriklauso. Akivaizdu, kad tokie nekonkuravimo susitarimai dėl sąžiningos konkurencijos reikalavimų įgyvendinimo tarp verslo subjektų nėra draudžiami. Pagal KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui.
39. Apeliantės manymu, ieškovė turėjo įrodyti, kad atsakovės atlikti ieškinyje nurodyti veiksmai (paslaugų teikimas VšĮ „Versli mama“ ir UAB „Decem“) lėmė ieškovės pajamų sumažėjimą; būtent ne atsakovės santykiai su šiomis įmonėmis lėmė jų santykių pabaigą su ieškove, o ieškovės santykiams nutrūkus su šiomis įmonėmis, joms praradus ieškovės klientų statusą, jų iniciatyva atsirado santykiai su atsakove; tokių santykių atsiradimas nėra nei nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimas, nei nesąžininga konkurencija, nei aplinkybės, kurios sąlygojo ieškovės nuostolius. Tačiau tokią apeliantės poziciją paneigia byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo įvertinti rašytiniai įrodymai (pranešimai apie sutarties nutraukimus, susirašinėjimas, atsakovės vadovės paaiškinimai). Iš UAB „Decem“ nemokumo administratoriaus 2020 m. rugsėjo 8 d. rašto matyti, kad UAB „Decem“ buhalterines paslaugas atsakovė teikė nuo 2018 m. balandžio 12 d., kai UAB „Decem“ pranešė nutraukianti sutartį su ieškove tik 2018 m. balandžio 16 d. Akivaizdu, kad atsakovė prasirašė Sutartį su UAB „Decem“ ir pradėjo tiesiogiai teikti paslaugas šiam klientui, kai paslaugų nutraukimo santykiai su ieškove dar nebuvo pasibaigę. UAB „Decem“ prašyme dėl paslaugų teikimo nutraukimo svarbių priežasčių nenurodė, paslaugas toliau teikė tas pats fizinis asmuo Ž. P. (atsakovės vadovė). VšĮ „Versli mama“ pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo pateiktas ieškovei 2017 m. kovo 15 d. dėl sutarties nutraukimo įforminimo atgaline data, t. y. 2016 m. gegužės 31 d. Atsakovės vadovė teismo posėdyje paaiškino, kad VšĮ „Versli mama“ steigėjai pačiai nepavyko tinkamai tvarkyti įstaigos buhalterijos, jos deklaracijos, pranešimai Sodroje buvo atmetami, o byloje esantys duomenys rodo, kad deklaracijas Sodra priėmė jau nuo 2017 m. vasario 23 d., t.y. dar neįforminus santykių su ieškove nutraukimo. Pateikti Sodros informacinės sistemos duomenys rodo, kad nuo 2017 m. balandžio 13 d. deklaracijos buvo teikiamos ir atsakovės vardu, atstovaujant VšĮ „Versli mama“. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su ieškove, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovė jokios įtakos buhalterinių paslaugų teikimo santykių nutraukimui su ieškove neturėjo. Atsakovė nepateikė įrodymų, nuo kada ir kokias paslaugas ji teikė ir kokį atlygį gavo (negavo) iš VšĮ „Versli mama“ ir UAB „Decem“.
40. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai, jų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar precedentas tinkamas, taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tarp jų – precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016).
41. Apeliantė skunde nurodo, kad teismo išvados neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-115-403 pateiktų išaiškinimų, kadangi kompensacija už nekonkuravimą nebuvo mokėta, teismas nenustatė jos dydžio, todėl nekonkuravimo susitarimas negalioja savaime. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės nuomone nesutinka, kadangi, kaip pagrįstai nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime ir kaip paaiškinimo ieškovė, atsakovei Sutarties galiojimo laikotarpiu buvo mokama kompensacija už įsipareigojimą nekonkuruoti su ieškove (nevilioti ir neteikti paslaugų ieškovės klientams tiesiogiai, Sutarties 4.1. punktas). Jos dydis pagal Sutarties 4.1. punkto ir 5.2. punkto nuostatas buvo įskaičiuotas į gaunamą 50 procentų (paskutiniais metais ir keletą procentų daugiau) nuo ieškovės sąskaitos sumos konkrečiam klientui, kuriam paslaugas teikė atsakovė. Toks susitarimas yra galimas, jis neprieštarauja įstatymams. Pagal bylos duomenis, atsakovė iš ieškovės Sutartimi sulygtą atlygį gaudavo laiku ir niekada jokių pretenzijų dėl gautų mokėjimų dydžio ieškovei neturėjo.
42. Apeliantės nurodomoje minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nekonkuravimo susitarimus komercinio atstovavimo teisiniuose santykiuose, aiškinimo ir taikymo, ginčas, skirtingai nei šiuo atveju (iš atsakovės prisiimto sutartinio įsipareigojimo nekonkuruoti, o ne iš komercinio atstovavimo), buvo kilęs iš darbo teisinių santykių, o vėliau juos nutraukus buvo pasirašyta komercinio atstovavimo sutartis. Atsakovė taip pat nepagrįstai remiasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-687/2016 suformuota praktika, teigdama, kad nekonkuravimo sąlygos turi būti atlygintinės, atlygis mokamas atskirai išskirtas ir pan. Mintoje byloje šalių sudarytas nekonkuravimo susitarimas nustatė darbuotojui pareigą dirbant pas darbdavį gauti išankstinį darbdavio leidimą dirbti, dalyvauti ar veikti kitoje įmonėje ar versle už darbdavio įmonės ribų. Taigi aplinkybės, subjektai ir juos siejantys santykiai nėra panašūs į šio ginčo, nes šioje byloje nagrinėjamu atveju Sutartis sudaryta tarp įmonių (verslo subjektų), kurių tarpusavio santykių darbo teisės normos nereguliuoja, įskaitant ir darbuotojo, kaip silpnosios darbo sutarties šalies, apsaugos instituto taikymą. Todėl apeliantės nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys nelaikytinos tinkamu precedentu nagrinėjamoje byloje, nes jų ir šios bylos faktinės aplinkybės ir teisinės situacijos yra skirtingos.
43. Nors apeliantė teigia, jog Sutarties vykdymas į ateitį neaktualus, tačiau, kaip minėta, atsakovė Sutarties pažeidimus yra padariusi dar nenutraukusi Sutarties su ieškove, skirtingai nei minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje, kurioje nagrinėtos CK 2.164 straipsnio nuostatos reglamentuoja prekybos agento ir atstovaujamojo santykius dėl galimo konkurencijos ribojimo jau pasibaigus jų santykiams (bendradarbiavimui). Šiuo atveju būtent šalių sudarytos Sutarties 4.1 punktu šalys susitarė, kad atsakovė ar bet kuris kitas su ja susijęs asmuo, įskaitant, bet neapsiribojant jos darbuotojais, įsipareigojo Sutarties galiojimo laikotarpiu ir 2 (dvejus) metus po Sutarties pasibaigimo (ar bet kokio kito jos nutraukimo dėl bet kokių priežasčių) neteikti ar jokiais būdais nemėginti teikti bet kokia forma buhalterinės apskaitos, darbo užmokesčio skaičiavimo ar kitų susijusių paslaugų klientams ar su jais susijusiems asmenims; taip pat nebendradarbiauti su klientais ar su jais susijusiais asmenimis dėl buhalterinės apskaitos, darbo užmokesčio skaičiavimo ar kitų susijusių paslaugų teikimo ir kt. Tokia sutarties nuostata niekaip neriboja atsakovės veiklos laisvės buhalterinių paslaugų srityje, tačiau įpareigoja ieškovės atžvilgiu veikti laikantis KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 15 straipsnio 4 dalies reikalavimų, komercinės paslapties neliečiamumo reikalavimų.
44. Sutarties 6.5 punktu šalys susitarė, kad jeigu atsakovė ar jos darbuotojas ar kitas su atsakove susijęs asmuo nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus, numatytus Sutarties 4 ir 10 skyriuose dėl nekonkuravimo, atsakovė įsipareigoja visais atvejais nedelsiant, bet ne vėliau kaip per protingą terminą, sumokėti atsakovei už kiekvieną tokį pažeidimą 3 (trijų) mėnesinių vidutinių gautų pajamų iš ieškovės dydžio baudą, kuri šalių susitarimu yra laikoma minimaliais ieškovės nuostoliais. Sutarties 6.4 punktu šalys nustatė, kad minėtų baudų dydis yra laikomas minimalia neginčijama nukentėjusios šalies patirtų nuostolių suma, kurią kita šalis turi kompensuoti nukentėjusiajai šaliai dėl sutarties pažeidimo (nesilaikymo), nereikalaujant nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų. Vadovaudamasis minėtomis Sutarties sąlygomis ir įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad atsakovės kaltės prezumpcija nėra paneigta, kad pačios šalys susitarė, jog nagrinėjamu atveju nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų nereikalaus, todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 2 186,31 Eur netesybas (baudą) patenkino. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė aplinkybių, kurios leistų konkrečiu atveju dviejų verslo subjektų sudaryta Sutartimi nustatytą netesybų dydį kvalifikuoti kaip aiškiai neprotingą, pernelyg didelį, neatitinkantį teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktas, kad ieškovė prarado klientus atsakovei juos perviliojant, neabejotinai preziumuoja ieškovės nuostolius, kaip negautą naudą, todėl apeliantės nuomonė, jog ieškovė nepatyrė jokių nuostolių praradusi klientus VšĮ „Versli mama“ ir UAB „Decem“ laikytina nepagrįsta. Ginčo atveju šalys, būdamos verslo subjektais, kaip tik ir susitarė, kad dėl įsipareigojimo nekonkuruoti (atskiro pažeidimo kiekvieno kliento atveju) pažeidimo numato Sutartyje numatyto dydžio baudą, susietą su trijų mėnesinių vidutinių gautų pajamų iš ieškovės suma, o ne su realiai ieškovės patirtų nuostolių dydžiu.
46. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1dalis). Šalių Sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2013 ir kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2011 ir kt.).
47. Nors apeliaciniame skunde apeliantė ginčija šalių Sutartyje laisva valia nustatytą netesybų dydį, tačiau remiasi bendro pobūdžio teoriniais teiginiais ir nepateikia esminę šalių nelygybę ar baudos dydžio neprotingumą patvirtinančių konkrečių įrodymų, įskaitant ir duomenis apie tai, kokias pajamas atsakovė faktiškai gavo iš klientų VšĮ ,,Versli mama“ ir UAB ,,Decem“, kurias būtų galima lyginti ir vertinti su sutartiniu netesybų dydžiu (CPK 178 straipsnis). Įvertinus šalių sutartinių santykių ir pažeidimo pobūdį, Sutarties tikslus, aplinkybę, jog netesybų dydis Sutarties šalims, kurios yra verslininkės ir turi sutarčių sudarymo patirties, buvo aiškus, sutarties galiojimo laikotarpiu neginčijamas, nėra pagrindo vertinimui, kad Sutarties 6.5 punkte nustatytos netesybos (atsakovės trijų mėnesių vidutinių pajamų, gautų iš ieškovės per visą bendradarbiavimo laiką, dydžio suma už paslaugų ieškovės klientams teikimą Sutarties galiojimo laikotarpiu ir dvejus metus po Sutarties pasibaigimo) yra aiškiai neprotingai didelio dydžio ar įtvirtina esminę šalių nelygybę.
48. Apeliantė nurodo, kad netesyboms taikomas sutrumpintas CK 1.125 straipsnio 5 dalyje numatytas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas. Ji prašė jį taikyti, tačiau teismas be pagrindo laikė šį terminą nepraleistu, kadangi jo pradžią siejo ne su ieškinyje nurodytais atsakovės veiksmais ir jos įrodinėjamos civilinės atsakomybės sąlygų atsiradimo momentu, o su iš elektroninio pašto gauto laiško parašymo data. Teisėjų kolegija tokį apeliantės teiginį pripažįsta teisiškai nepagrįstu.
49. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Nurodyta taisyklė taikoma tada, kai kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, bet iki teisės pažeidimo, tai yra iki objektyviojo momento, ieškinio senaties termino eiga negali prasidėti.
50. Byloje pateiktas ieškovės vadovo susirašinėjimas elektroniniu paštu patvirtina, kad ieškovė apie tai, jog atsakovė galimai pažeidžia sutartinį nekonkuravimo įsipareigojimą, sužinojo gavusi 2020 m. balandžio 15 d. el. pranešimą iš el. pašto (duomenys neskelbtini), kuriame, be kita ko, konkrečiai buvo įvardintos įmonės – ieškovės klientai VšĮ „Versli mama“ ir UAB „Decem“. Ieškovei tikrinant informaciją dėl VšĮ „Versli mama“ – jungiantis prie Valstybinės mokesčių inspekcijos bei Socialinio draudimo fondo valdybos internetinio puslapio, o dėl UAB „Decem“ – gavus informaciją iš bankroto administratoriaus ir Juridinių asmenų registro, tapo aišku, jog buvo pažeistos jos teisės, t. y. ieškovė įsitikino savo teisių pažeidimu, todėl jau 2020 m. birželio 13 d. pateikė teismui ieškinį, nepraleisdama įstatyme numatyto sutrumpinto ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 5 dalis).
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje liudytojomis apklaustos L. V. ir S. C. buvo asmenys, susiję su atsakove ir jos vadove Ž. P., todėl vien apeliantės tvirtinimas, kad šios liudytojos nepripažino, jog minėtą elektroninio pašto laišką parašė kažkuri iš jų, dar neįrodo priešingų aplinkybių. Tik subjektyvia apeliantės nuomone, o ne patikimais įrodymais grindžiamas skundo argumentas, jog pati ieškovė, siekdama pateisinti senaties termino praleidimą, galimai sukūrė anoniminę el. pašto dėžutę ir pati sau išsiuntė elektroninio pašto laišką. Sutiktina su ieškove, kad ji pati, neturėdama informacijos apie atsakovės veiksmus ar priežasčių įtarti buvus atsakovės veiksmus, pažeidžiančius Sutarties sąlygas, pagal Sutarties sąlygas neturėjo pareigos periodiškai tikrinti visos įmanomos informacijos apie tai, ar atsakovė neteikia kokių nors paslaugų jos klientams pažeisdama Sutarties 4.1 punktą. Ieškovė tą visiškai pagrįstai padarė iš karto, kai tik gavo informaciją apie galimus pažeidimus, t. y. konkrečius ieškovės klientus, kuriems atsakovė galėjo teikti paslaugas pažeisdama Sutarties įsipareigojimus, numatytus Sutarties 4 ir 10 skyriuose dėl nekonkuravimo.
52. Apeliantė skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, nes patenkino ieškinį deliktinės atsakomybės pagrindu pripažinęs, kad atsakovė pažeidė įstatymines pareigas dėl nesąžiningos konkurencijos, nors ieškinio faktinį pagrindą sudarė ir ieškovė įrodinėjo sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, nurodydama, kad atsakovė, teikdama paslaugas VšĮ „Versli mama“, UAB „Decem“, pažeidė Sutarties 4.1 punkto sąlygą dėl nekonkuravimo.
53. CPK 265 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Tiek deliktinės, tiek sutartinės civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), kaltę (CK 6.248 straipsnis), žalą (CK 6.249 straipsnis) ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis), tačiau deliktinės civilinės atsakomybės taikymo atveju neteisėti veiksmai kildinami iš delikto, o sutartinės civilinės atsakomybės taikymo atveju – iš sutarties pažeidimo. Nustatant civilinės atsakomybės sąlygas taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinės atsakomybės bylose taisyklė: ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir pareiga paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, tenka atsakovui (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis).
54. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinio faktiniu pagrindu nurodė ir įrodinėjo, kad atsakovė pažeidė įsipareigojimus, numatytus Sutarties 4 ir 10 skyriuose dėl nekonkuravimo, kurie yra priežastiniame ryšyje su ieškovės patirta žala (negauta nauda netekus pajamų dėl perviliotų klientų). Savo argumentams pagrįsti ieškovė kartu rėmėsi ir KĮ nuostatomis dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimo, kurie laikomi nesąžiningais, nes atsakovė, nors ir nereikšdama priešieškinio, ginčijo nekonkuravimo susitarimo galiojimą, todėl KĮ ir CK normos turėjo teisinės reikšmės vertinant ir aiškinant šalių sudarytą susitarimą. Tokie ieškovės argumentai, išdėstyti atsikertant į atsakovės argumentus, nereiškia ieškinio faktinio pagrindo keitimo. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ieškinį patenkino pripažinęs esant nustatytas sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, o KĮ numatytu reglamentavimu rėmėsi tiek, kiek reikėjo pasisakyti dėl atsakovės argumentų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl byloje pareikštų reikalavimų ribų neperžengė (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Byloje pateikta Konkurencijos tarybos 2020 m. lapkričio 4 d. išvada yra grindžiama aktualaus bylai teisinio reguliavimo išdėstymu, tačiau konkrečios išvados dėl šioje byloje iškelto ginčo esmės tarnyba nepateikė, nes nebuvo atlikusi reikiamo situacijos tyrimo, todėl minėta išvada neturi esminės reikšmės šios bylos išsprendimui.
55. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
56. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias sprendžiant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl tenkindamas ieškinį priėmė teisėtą ir byloje surinktais bei įvertintais įrodymais pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 185, 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
578. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą ieškovė UAB „Buhalterės.lt“ turėjo 1 350 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos ieškovei UAB „Buhalterės.lt“ priteistinos iš atsakovės UAB „Jūsų buhalterė“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Jūsų buhalterė“ (įmonės kodas 303237541) 1 350,00 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt eurų) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Buhalterės.lt“ (įmonės kodas 302546905) naudai išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija: Ramunė Čeknienė
Laimantas Misiūnas
Laimutė Sankauskaitė