Civilinė byla Nr. e2A-512-936/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33474-2020-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11; 3.2.4.12; 3.3.1.18.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 31 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Eglės Surgailienės ir Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės ,,Handelshus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Handelshus“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Aibės logistika“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – uždaroji akcinė bendrovė ,,Skendija“.
Apeliacinės instancijos teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Handelshus“ kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės UAB ,,Aibės logistika“ 1 700,85 skolą, 10,34 Eur delspinigius, 40,00 Eur skolos išieškojimo išlaidas, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė perdavė atsakovei prekes, kurių laiku negrąžino, dėl to pagal sutartį įgijo teisę reikalauti sumokėti prekių kainą, tačiau atsakovė neatsiskaitė. Ieškinio pareiškimas bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo įteiktas atsakovei tinkamai, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 1751 straipsnį. Atsakovė nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį, o ieškovė ieškinyje prašė priimti sprendimą už akių, atsižvelgiant į tai, 2021 m. sausio 8 d. sprendimu už akių Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškinį tenkino visiškai.
2. 2021 m. sausio 29 d. gautas atsakovės pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Atsakovė nurodė, kad:
2.1. Nuo pat civilinės bylos Nr. eL2-39496-294/2020 iškėlimo iki šiol UAB „Aibės logistika“ direktorė į savo e-pašto dėžutę (duomenys neskelbtini) negaudavo nei vieno informacinio elektroninio laiško, kad įmonės EPP paskyroje yra gauti nauji pranešimai ir (arba) procesiniai dokumentai.
2.2. UAB „Aibės logistika“ termino atsiliepimui pateikti praleidimą sąlygojo objektyvios ir svarbios aplinkybės: 1) atsakovės direktorė pirmą kartą savo praktikoje, neturėdama tam patirties, į EPP sistemą įkėlė procesinį dokumentą (prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo); 2) atsakovės direktorė neturėdama jokios patirties naudojantis EPP sistema, neatliko visų veiksmų patvirtinant elektroninio pašto adreso aktyvavimą bei nesuprato, jog prisijungdama prie EPP sistemos išreiškė sutikimą gauti visus procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis; 3) atsakovė apie gautus teismo procesinius dokumentus EPP sistemos pagalba nebūdavo informuojamas į jo paskyroje nurodytą elektroninio pašto dėžutę, todėl atsakovei nebuvo žinoma apie civilinėje byloje gautus pranešimus į jo EPP paskyrą, įskaitant ir apie gautą teismo nutartį pateikti atsiliepimą į ieškinį, apie priimtą sprendimą už akių, ir dėl šių priežasčių neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo nustatytu terminu; 4) atsakovė dėjo greitas ir visas pastangas išsiaiškinti dėl EPP sistemos veikimo galimų trikdžių išsiaiškinimo, todėl atsakovės elgesys turėtų būti pripažįstamas apdairiu ir rūpestingu.
2.3. Šioje byloje yra susiformavę reikšmingi dvejopi teisiniai santykiai, t. y. vieni sutartiniai teisiniai santykiai susiformavo tarp ieškovės ir atsakovės, o kiti sutartiniai santykiai susiformavo tarp atsakovės ir vežėjo. Tarp ieškovės ir atsakovės sutartiniai santykiai susiformavo pagal 2017 m. rugpjūčio 27 d. ieškovės ir atsakovės sudarytą Tiekimo sutartį Nr. 1.2.-2017-08-27, pagal kurią ieškovė įsipareigojo tiekti prekes, o atsakovė įsipareigojo priimti užsakytas prekes bei sumokėti sutartą kainą. Tarp šalių vykstant ilgalaikiams sutartiniams santykiams, ieškovė parduodavo prekes atsakovei kartu su prekes įpakuojančia tara, o atsakovė nupirkdavo prekes, jas parduodavo mažmeninės prekybos įmonėms, naudojančioms prekės ženklą „Aibė“, bei kitoms parduotuvėms, o užstatinę tarą grąžindavo ieškovei, kurioje būdavo supakuota perkama produkcija.
2.4. Tarp atsakovės ir vežėjo UAB „Skendija“ susiformavo santykiai pagal 2016 m. spalio 3 d. vežimų organizavimo sutartį Nr. 5.3.-2016/10/03-01, pagal kurią vežėjas atsakovės prekes nuveždavo į mažmeninės prekybos įmones, naudojančias prekės ženklą „Aibė“ bei kitoms parduotuvėms. Šis vežėjas taip pat ir grąžindavo atsakovės iš ieškovės gautą tarą (dėžes, paletes) į ieškovės sandėlius. 2020 m. spalio 8 d. pretenzijoje Nr. 05-09-274 ieškovė nurodė, kad jos buhalterinės apskaitos duomenimis nustatytu terminu atsakovė nėra grąžinusi užstatinės taros, t. y. 15 vnt. europadėklų ir 840 vnt. plastikinių dėžių, kurių bendra vertė 4 700,85 Eur su PVM.
2.5. Prie pretenzijos ieškovė pridėjo 2020 m. spalio 8 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. SUA1248091 4 700,85 Eur su PVM sumai, tačiau nei pretenzijoje, nei nurodytoje PVM sąskaitoje-faktūroje ieškovė nenurodė ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė, už kokių metų kokį konkretų laikotarpį atsakovė negrąžino pretenzijoje ir sąskaitoje nurodytos užstatinės taros.
2.6. Ieškovė teigdama, kad remiasi savo buhalterinės apskaitos duomenimis, šios aplinkybės taip pat nepagrindė leistinais įrodymais. Vien pretenzijoje ir sąskaitoje – faktūroje nurodyti (ne)grąžintos taros kiekį nepakanka tinkamai pagrįsti savo reikalavimą dėl skolos buvimo. Pastebėtina ir tai, kad ieškovė pretenziją dėl neva negrąžintos taros pateikė daugiau nei po 15 mėnesių nuo ginčytinos taros (ne)grąžinimo datos (2019 m. liepos 21 d.), kas kelia dar didesnes abejones dėl tinkamo ieškovės taros apskaitos vedimo ir ieškovės keliamo reikalavimo dėl negrąžintos taros pagrįstumo.
2.7. Atkreiptinas dėmesys į svarbią aplinkybę, kad taros grąžinimas į ieškovės sandėlį adresu (duomenys neskelbtini), būdavo atliekamas tik savaitgaliais ir vairuotojai, atvežę užstatinę tarą grąžinimui rasdavo tik apsaugos darbuotoją, kuris atsisakydavo pasirašyti, o šio pasekoje atsakovės buhalterinę apskaitą atliekantys UAB „Aljansas Aibė“ darbuotojai debetines sąskaitas siųsdavo ieškovei pasirašyti.
2.8. Minėtas aplinkybes patvirtina 2019 m. lapkričio 18 d. – 2019 m. gruodžio 4 d. elektroninis susirašinėjimas su ieškovės atstovu P. Č. ir iš ieškovės pusės pasirašyta 2019 m. lapkričio 3 d. debetinė PVM sąskaita- faktūra Nr. TAR0204823; 2020 m. sausio 6 d. – 2020 m. sausio 8 d. elektroninis susirašinėjimas dėl 2019 m. gruodžio 13 d. debetinės PVM sąskaitos-faktūros Nr. TAR0217753 pasirašymo; 2019 m. gruodžio 13 d. debetinė PVM sąskaita - faktūra Nr. TAR0217753. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiformavusi užstatinės taros grąžinimo ieškovei praktika, kai taros grąžinimo ieškovei momentu iš ieškovės pusės debetinėje atsakovės parengtoje PVM sąskaitoje – faktūroje iš ieškovės pusės nebūdavo pasirašoma, ir šias debetines sąskaitas atsakovė siųsdavo ieškovei elektroniniu paštu pasirašyti, o ieškovė pasirašiusi jas atsiųsdavo atgal atsakovei. Taip šalys eliminuodavo susidariusią spragą taros grąžinimo momentu, vėliau padarydamos atžymas sąskaitose-faktūrose.
2.9. Atsakovė pateikė elektroninį išrašą iš užstatinės taros kompiuterinės apskaitos sistemos, kurioje matyti, kad 2019 m. liepos 19 d. apskaitytas 15 vnt. europadėklų ir 840 vnt. plastmasinių dėžių išvežimas iš atsakovės ieškovės naudai. Pridedamas atsakovės taros apyvartinis suvestinis suderinimo aktas už 2019 m. liepos mėnesį, nors ir nepasirašytas iš ieškovės pusės, patvirtina, kad ieškovės reikalaujamo užstatinės taros likučio pas atsakovę nebuvo.
3. Ieškovė UAB ,,Handelshus“ pateikė atsiliepimą į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Nurodė, kad:
3.1. Iš viešai prieinamų ir skelbiamų duomenų matyti, kad iki ginčo bylos atsakovė yra dalyvavusi civilinėse bylose, kurios taip pat buvo elektroninės, todėl labai tikėtina, kad atsakovė, kaip verslo subjektas, kaip proceso šalis, turėjo patirties naudojantis EPP įrankiais.
3.2. Atsakovės atstovė aktyvuodama EPP paskyrą sutiko su Lietuvos Respublikos teismų viešųjų elektroninių paslaugų teikimo taisyklėmis, nusakančiomis, kad asmuo sutinka, jog gaus jam skirtus procesinius dokumentus jo paskyroje, t. y., kad jungsis prie EPP paskyros ir susipažins su joje esančia civilinės bylos informacija ir/ar pateikiamais procesiniais dokumentais.
3.3. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė aktyvuodama EPP paskyrą neatliko veiksmų, leidžiančių gauti pranešimus elektroniniu paštu ir/ar SMS žinute, nepateisina atsakovės pasyvaus procesinio elgesio, kad atsakovė, jau teikusi procesinius dokumentus per EPP, ir turėdama tam patirties, pateikusi prieštaravimus dėl teismo įsakymo išdavimo, nesijungė prie EPP paskyros ir nesidomėjo tolimesne bylos eiga. Šiuo atveju atsakovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, nenurodė, kodėl nebuvo domėtasi bylos eiga, kokios objektyvios priežastys sutrukdė jungtis prie EPP paskyros ir susipažinti su byloje pateiktais procesiniais dokumentais, kokios aplinkybės lėmė tai, kad atsakovui žinant, jog jo atžvilgiu iškelta civilinė byla teisme, net 24 dienas (nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. sausio 8 d.) elgėsi pasyviai, nesidomėjo bylos eiga.
3.4. Elektroninio pašto aktyvacija nėra privaloma. Šis įrankis įgalina EPP vartoją tik gauti pranešimus apie byloje atliktus procesinius veiksmus, tačiau pati sistema jokių dokumentų nesiunčia, o tik pateikia informaciją apie kažkokio procesinio veiksmo atlikimą. Vien ta aplinkybė, kad nebuvo aktyvuotas elektroninis paštas ir informavimo nustatymai, neįrodo buvus objektyvių priežasčių pateisinančių atsakovės pasyvumą šioje civilinėje byloje. Nurodomos priežastys dėl negali būti pripažįstamos svarbiomis CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 punkto kontekste ir sudarančiomis pagrindą panaikinti priimti sprendimą už akių ir atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą.
3.5. Be to, ieškovės įsitikinimu, atsakovės kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti dokumentai niekaip nepaneigia ieškovės reikalavimų ir nesudaro pagrindo konstatuoti esant CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių sudarančių pagrindą panaikinti priimtą sprendimą ir atnaujinti bylos nagrinėjimą.
4. 2021 m. vasario 25 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkino atsakovės prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 8 sprendimą už akių ir atnaujinęs civilinės bylos nagrinėjimą, išnagrinėjo ją iš esmės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Iš ieškovės UAB „Handelshus“ priteisė atsakovei UAB „Aibės logistika“ 2 645,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
5.1. Teismas iš ieškovės atstovo, atsakovės atstovo bei teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų A. P., D. S., V. L. paaiškinimų bei bylos medžiagos nustatė, kad ieškovė su atsakove 2017 m. rugpjūčio 27 d. sudarė Tiekimo sutartį Nr. 1.2.-2017-08-27, pagal kurią ieškovė įsipareigojo tiekti prekes, o atsakovė įsipareigojo priimti užsakytas prekes bei sumokėti sutartą kainą. Abi šalys, sudarydamos sutartį, veikė kaip verslo subjektai, todėl jos laikomos lygiavertėmis šalimis.
5.2. Iš bylos medžiagos ir sutarties turinio analizės teismas padarė išvadą, kad tarp šalių susiklostė situacija, kai atsakovė pirkdavo produkciją su tara, kurią grąžindavo savaitgaliais kas dvi savaites ieškovei kartu su dėžėmis, padėklais. Nagrinėjamu atveju atsakovė aiškino, kad visą tarą ieškovui grąžino laiku. Atkreipė dėmesį į tai, kad pretenzija dėl neva negrąžintos taros atsakovui pateikta tik praėjus daugiau nei 15 mėnesių nuo ginčytinos taros (ne)grąžinimo datos.
5.3. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 79 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta bendrąja taisykle, reglamentuojančia PVM sąskaitos-faktūros išrašymo momentą, PVM sąskaita-faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, išskyrus ilgalaikių paslaugų teikimą, taip pat ilgalaikį elektros energijos, dujų, šilumos ir kitų rūšių energijos tiekimą, kai PVM sąskaita-faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita-faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Taigi PVM sąskaitos-faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 75 punktas). Pažymėtina, kad, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų-faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012 ir kt.).
5.4. Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad visgi ieškovė savo reikalavimams pagrįsti nepateikė kitų įrodymų, be vienašališkai išrašytos PVM sąskaitos-faktūros bei pretenzijos (parengtos praėjus daugiau nei metams). Teismo posėdžio metu buvo apklausti vairuotojai, kurių vienas pakrovė iš atsakovės tarą, o antrasis – kitą dieną vežė ieškovei. Teismo posėdžio metu taip pat apklaustas sandėlininku dirbęs ieškovės darbuotojas.
5.5. Išklausius liudytojų paaiškinimus, teismas nurodė, kad darytina priešinga išvada, nei dėstomos ieškinyje aplinkybės dėl atsakovės taros (ne)pristatymo. Nurodė, kad šiuo atveju tiek teismo posėdžio metu, tiek raštu pateiktais vairuotojų paaiškinimais nėra pagrindo netikėti, kad tara buvo nuvežta ieškovei ir iškrauta. Ta aplinkybė, kad ieškovės darbuotojai jokių dokumentų nepasirašė, neturi reikšmės, kadangi iš pateikto el. susirašinėjimo tarp ieškovės ir atsakovės darbuotojų matyti, kad susiklosčiusi praktika ir buvo, jog tara savaitgalį nuvežama ieškovei, o vėliau ieškovės darbuotojas dokumentus pasirašydavo (ieškovės sandėlio darbuotojas teismo posėdžio metu šią aplinkybę patvirtino). Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad nepateikti jokie įrodymai, kurie paneigtų atsakovės atsikirtimus, įrodytų ieškovės reikalavimų pagrįstumą.
5.6. Aukščiau sprendime minėtas ieškovo elgesys teismui kelė sąžiningumo abejonių. Kadangi prieštaravimai ir patvirtino būtent atsakovės dėstomas aplinkybes, todėl teismas darė išvadą, kad nėra pagrįstų įrodymų, jog atsakovei kiltų prievolė apmokėti skolą. Jokio susirašinėjimo su atsakove, kuriame būtų matyti, jog tara galėjo būti nepristatyta laiku, teismui nepateikta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
6. Ieškovė UAB ,,Handelshus“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimo, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodė, kad:
6.1. Ieškovės vertinimu, pirmos instancijos teismas klaidingai, formaliai ir atsietai nuo ginčo esmės interpretavo bylos dalyvių paaiškinimus bei pateiktus rašytinius dokumentus, nevertino dalies ieškovės atstovo, liudytojų pateiktų paaiškinimų, selektyviai pasirinkdamas paaiškinimus ir juos „išimdamas“ iš bendro konteksto, todėl padarė klaidingą išvadą dėl ginčo taros (ne)pristatymo ir ieškovės reikalavimų pagrįstumo.
6.2. Tarp bylos šalių nėra ginčo dėl bendradarbiavimo pagal šalių 2017 m. rugpjūčio 27 d. pasirašytą tiekimo sutartį. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovė 2019 m liepos 21 d. grąžino ieškovei 840 vnt. plastmasinių dėžių ir 15 vnt. euro padėklų. Ieškovės įsitikinimu ginčo tara nebuvo pristatyta, šis taros kiekis į ieškovės buhalterinę apskaitą nėra įtrauktas ir jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių pristatymo faktą byloje nėra pateikta. Byloje buvo nustatytos teisingos aplinkybės, kad tara atsakovės būdavo pristatoma į ieškovės sandėlius savaitgaliais (paprastai sekmadieniais), dėl to ginčo nėra.
6.3. Pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu cituoja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, nusakančias asmens prievolę įforminti prekių tiekimą nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Su tokiomis PVM įstatymo nuostatomis nėra jokio pagrindo nesutikti, tačiau šio įstatymo nuostatos taikytinos tokiu atveju, jei tarp šalių būtų kilęs ginčas dėl prekių ir/ar paslaugų suteikimo. Šiuo atveju, tarp šalių kilęs ginčas nėra susijęs su prekėmis ar paslaugomis. Šalys bendradarbiauja prekių tiekimo srityje ir tai nėra susiję su ginčo dalyku. Įstatyme nėra imperatyvaus draudimo/nurodymo, kuriuo būtų draudžiama suėjus tam tikram terminui išrašyti mokėjimo dokumentą.
6.4. Pirmos instancijos teismas teigdamas, kad ieškovė savo reikalavimams pagrįsti nepateikė kitų įrodymų, be vienašališkai išrašytos PVM sąskaitos-faktūros ir pretenzijos, dėl ieškovei nesuprantamų priežasčių nepasisako apie kitus byloje pateiktus dokumentus ir įrodymus. Pavyzdžiui, atsakovės pateiktoje susirašinėjimo medžiagoje matyti, kad atsakovės atstovai (apskaitininkė) raštu nurodo esant taros įsiskolinimą ieškovei. Nežiūrint į tai, kad teismo posėdžio metu į tai buvo atkreiptas dėmesys, šios aplinkybės teismo sprendimu nebuvo įvertintos, dėl jų nebuvo pasisakyta.
6.5. Teismo posėdžio metu buvo apklaustas 2019 m. liepos 21 d. dirbęs apelianto darbuotojas – sargas V. L. (ne sandėlio darbuotojas, kaip nurodo pirmos instancijos teismas), kuris 2019 m. liepos 21 d. dirbo sargu ir nurodė atsakovės darbuotojams, atvykusiems paimti pieno krovinio, kurioje vietoje yra sukrautas krovinys ir kuris neva atsisakęs pasirašyti ir patvirtinti, kad tara buvo pristatyta. Jo bylos nagrinėjimo metu duoti paaiškinimai teismo sprendime nėra įvertinami, apie juos nėra net užsiminama, nors tai turi esminės reikšmės.
6.6. Bylos nagrinėjimo metu V. L. nurodė, kad debetinėje sąskaitoje, dėl kurios kilo ginčas nėra jo parašo, nes tara nebuvo pristatyta. Nėra buvę atvejų, kad jis nebūtų patvirtinęs taros ar prekių pristatymo fakto. Šias aplinkybes pavirtina eilė byloje pateiktų debetinių sąskaitų faktūrų, kuriose tiek jis, tiek kitas sargas, savo parašu patvirtina taros pristatymą.
6.7. Pirmos instancijos teismo priimtu sprendimu taip pat neatsižvelgė į liudytojo, vairuotojo D. S. byloje pateikto paaiškinimo bei bylos nagrinėjimo metu pateiktų paaiškinimų prieštaringumą. Byloje pateiktu rašytiniu paaiškinimu liudytojas nurodė, kad „apsauginis jokių dokumentų nepasirašė. Pasikroviau krovinį, t.y. pieną ir pieno produktus taip pat jokių parašų iš apsaugos darbuotojo negavau. Čia nekartą važiavau paimti krovinio ir jokių išleidimo dokumentų iš šio apsaugos darbuotojo nesu gavęs“. Bylos nagrinėjimo metu D. S. atsakydamas į klausimus nurodė, kad pats jokių krovinį lydinčių dokumentų neturėjo, patvirtino, kad kartu su pieno kroviniu jam buvo išduoti ir krovinį lydintys dokumentai, o ir pačio taros pristatymo fakto 2019 m. liepos 21 d. patvirtinti negalėjo.
6.8. Kaip pirmos instancijos teismas nurodo, neva ieškovės sandėlio darbuotojas teismo posėdžio metu patvirtino (tai buvo sargas; sandėlio darbuotoją – sandėlio vadovą, teismas atsisakė protokoline nutartimi iškviesti į bylos nagrinėjimą) tik tokią aplinkybę, kad tuo atveju, kai tiekėjo vairuotojas pristatydavo krovinį, tačiau neturėdavo atitinkamo jį lydinčio dokumento, jis informuodavo ieškovės apskaitos skyrių, kad toks krovinys buvo gautas, ir, reikalui esant, patvirtindavo savo parašu. Šiuo atveju kalba ėjo apie prekių pristatymą į ieškovės sandėlius, kas dažnai vykdavo ir nakties metu, nesant apskaitos skyriaus darbuotojo sandėlyje, tačiau ne apie atsakovės taros pristatymą. Tarpusavio susirašinėjimas ir pasirašytų sąskaitų apsikeitimas elektroninėmis priemonėmis vykdavo tik dėl prekių užsakymo, pristatymo ir pan. Užsakymai teikiami elektroniniu paštu, telefonu, prekių kiekiai, asortimentas, pristatymo, iškrovimo laikas būna suderinti iš anksto, tad šalims iš anksto žinomi, o krovinius lydinčių dokumentų vėlesnis apsikeitimas tarp apskaitos skyrių yra absoliučiai normali praktika verslo srityje.
6.9. Ginčo atveju atsakingo asmens patvirtinimas apie taros grąžinimo faktą yra ypatingai svarbus, nes tik esant darbuotojo parašui/patvirtinimui apie taros pristatymo faktą, galima tiksliai apskaityti taros likučius, todėl negalime sutikti su teismo išvada, kad „ieškovės darbuotojo pasirašymas“ neturi reikšmės.
7. Atsakovė UAB „Aibės logistika“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad:
7.1. Nesutiktina su apeliantės teiginiu, kad ginčo tara nebuvo pristatyta, nes šis taros kiekis į ieškovės buhalterinę apskaitą nėra įtrauktas ir jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių pristatymo faktą byloje nėra pateikta. Ieškovė konkrečiai nenurodė ir kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė, už kokių metų kokį konkretų laikotarpį atsakovė negrąžino pretenzijoje ir PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos užstatinės taros.
7.2. 2021 m. spalio 28 d. teismo posėdyje į atsakovės atstovo užduotus klausimus ieškovės atstovui – už kokių metų kokį konkretų laikotarpį atsakovė negrąžino taros; ar galite byloje identifikuoti dokumentą, kuris atsakytų į klausimą, už kokį laikotarpį kilo taros skola, ieškovės atstovas negalėjo konkrečiai atsakyti ir pagrįsti taros skolos kilimo faktą bylos įrodymais (2021 m. spalio 28 d. posėdžio garso įrašas nuo 24:15 iki 28:47).
7.3. Priešingai nei ieškovė, atsakovė, siekdama visapusiškai įrodyti taros grąžinimą, pateikė į bylą jos bendrovės vidaus buhalterinių skaičiavimų apie taros su atsakove judėjimą ir/ar taros apskaitą už ginčui aktualų laikotarpį – parengtą 2021 m. sausio 11 d. apyvartinį taros suderinimo aktą už 2019 m. liepos mėnesį ir kompiuterinį išrašą iš atsakovės taros suvestinės. Pagal šiuos dokumentus matyti, kad 2019 m. liepos 19 d. 840 vnt. plastmasinių dėžių ir 15 vnt. europadėklų pas atsakovę jau nebebuvo (šie kiekiai išrašo eilutėje „Kiekiai“ pažymėti - 840 ir -15), t. y. tarą išvežimui pasikrovė vežėjo – trečiojo asmens vairuotojas A. P., o tai atitinka kompiuterinio išrašo iš atsakovės taros suvestinės 2019 m. liepos 19 d. išoriniam dokumentui Nr. TAR0172827, kuris ir reiškia atsakovės išrašytą 2019 m. liepos 19 debetinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. TAR 0172827.
7.4. Aplinkybę, kad 2019 m. liepos 19 d. ginčo tarą pasikrovė išvežimui patvirtino ir liudytojas A. P., o aplinkybę, kad tarą nuvežė ieškovei adresu (duomenys neskelbtini), ir ją iškrovė patvirtino liudytojas D. S.. Kartu į bylą buvo pateikta trečiojo asmens UAB „Skendija“, atsakovei išrašyta 2019 m. liepos 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. SKD 1141 už UAB ,,Aibės logistika“ naudai suteiktas transporto paslaugas per 2019 m. liepos mėnesį su ataskaitomis apie krovinių vežimus, įskaitant ir bylai aktualų taros nuvežimą bei 2019 m. rugpjūčio 24 d. UAB ,,Aibės logistika“ atliktas mokėjimo nurodymas pagal aukščiau nurodytą PVM sąskaitą faktūrą. Tai reiškia, kad trečiasis asmuo suteikė tinkamą pervežimo paslaugą atsakovei, tarą iš atsakovės pasikrovė, išvežė ir pristatė į ieškovės sandėlį.
7.5. Ieškovė, kaip transportavimo pakuotės savininkė, žinodama, kad jai galimai trūksta atitinkamo kiekio taros per 2019 m. III ketvirtį, į kurį ir pateko 2019 m. liepos 21 d. ginčo taros grąžinimas ieškovei, neinicijavo procedūros suderinti su atsakove faktinio pirkėjo turimos transportavimo pakuotės kiekio nustatymo, o tik praėjus 15 mėnesių nuo 2019 m. liepos 21 d., kada tara buvo grąžinta, pareiškė pretenziją atsakovei dėl negrąžintos taros, nors vykstant tiekimo sutartiniams santykiams žinojo, kad taros grąžinimas ieškovui turėjo būti vykdomas ne rečiau kaip kas dvi savaitės (sutarties priedas Nr. 2019-1).
7.6. Liudytoju apklausto sargo V. L. paaiškinimų vertinimas tiek, kiek teismui pagal jo vidinį įsitikinimą buvo reikalingas bylos aplinkybių vertinimui, yra nurodytas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, tačiau šio liudytojo paaiškinimams suteikti esminę reikšmę, kaip pageidauja apeliantas, nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi liudytojo V. L. darbo funkcija buvo sargas ir jis nebuvo įgaliotas priimti taros grąžinimus taip, kaip buvo nustatyta taros apskaitos tvarkoje. Be to, iš liudytojo - vairuotojo D. S. paaiškinimų, tarą jis 2019 m. liepos 21 d. dieną į sandėlį atvežė be lydimojo dokumento, todėl sargas objektyviai niekaip negalėjo pasirašyti šioje ginčo debetinėje PVM sąskaitoje faktūroje. Be to, V. L. liudytojo paaiškinimai dėl sąskaitų pasirašymo buvo nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems - vienuose paaiškinimuose teigia, kad visas sąskaitas pasirašydavo, o atsakydamas į teisėjo klausimą kokias sąskaitas turi pasirašyti, o kurių nereikia pasirašyti, atsako, kad kai kurias sąskaitas pasirašydavo (2021 m. spalio 28 d. posėdžio garso įrašas nuo 1:25:58 iki 1:26:33).
7.7. Nesutiktina su apeliantės teiginiu, kad liudytojas D. S. duodamas paaiškinimus negalėjo patvirtinti taros pristatymo fakto 2019 m. liepos 21 d. Šis apelianto teiginys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir tuo apeliantas siekia suklaidinti teismą. Pastarasis liudytojas patvirtino aplinkybes, kad jam atvežus tarą ir paėmus pieno prekes sandėlio sargas nepasirašė jokiame dokumente, kad jis pats pasikrovė pieno prekes ir išvažiavo be sargo parašų. Ši aplinkybė papildomai matoma ir byloje esančioje 2019 m. liepos 21 d. UAB „Pontem“ išrašytoje PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. SUA1096235, kurioje matyti tik vairuotojo D. S. parašas apie krovinio priėmimą.
7.8. Byloje atsakovė yra pateikusi elektroninio susirašinėjimo su ieškovės darbuotojais įrodymus, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiformavusi užstatinės taros grąžinimo ieškovei praktika, kad taros grąžinimo ieškovui momentu iš ieškovės pusės debetinėje atsakovės parengtoje PVM sąskaitoje faktūroje iš ieškovės pusės nebūdavo pasirašoma, ir šias debetines sąskaitas atsakovė siųsdavo ieškovui elektroniniu paštu pasirašyti, o ieškovė pasirašiusi jas atsiųsdavo atgal atsakovei.
7.9. Be to, bylos nagrinėjimo metu liudytoju apklaustas sargu dirbęs V. L. aiškiai patvirtino, kad jo buvo žodžiu paprašyta pasirašyti dokumentuose ir, kad atskiro įgaliojimo, pasirašinėti dokumentuose, jis neturėjo (2021 m. spalio 28 d. posėdžio garso įrašas nuo 1:16:47 iki 1:14:42). Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad būdavo tokių taros grąžinimų, kai tarą atveždavo ir be dokumentų. Taigi, darytina išvada, kad, kai tara atvežama be lydinčio dokumento, kaip ir buvo byloje nustatyta 2019 m. liepos 21 d. taros vežimo dieną, akivaizdu, kad sargas negalėjo niekur ir pasirašyti, bet tai nereiškia, kad įvertinus bylos įrodymus galima daryti kitokią išvadą, nei, kad tara buvo atvežta.
7.10. Minėtus liudytojo paaiškinimus vertinant santykyje su byloje ieškovės pateikta UAB ,,Pontem“ taros apskaitos tvarka, darytina papildoma išvada, kad sargas ir negalėjo turėti tiek teisės, tiek ir pareigos pasirašinėti tiek už išvežamas/atvežamas prekes, tiek ir už atvežamą tarą, nes grąžinama tara į sandėlį turėjo būti grąžinama tik sandėlio grupės vadovui arba kitam jo įgaliotam asmeniui dalyvaujant (žr. Taros apskaitos tvarkos 14.1 punktas).
7.11. Apeliantė apeliaciniame skunde cituoja daugelį kasacinio teismo praktikos dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo nutarčių, tačiau pateiktųjų nutarčių ratio decinendi yra netapačios ir iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos civilinės bylos, todėl nagrinėjant šią civilinę bylą negalima vadovautis apelianto cituojamomis teismo nutartimis.
7.12. Kadangi byloje nėra ieškovės pirminių finansinės apskaitos dokumentų ir informacijos, sudariusių pagrindą išrašyti ginčo PVM sąskaitą – faktūrą, o iš finansinės apskaitos išvestinio dokumento – ginčo PVM sąskaitos – faktūros turinio, kurios atsakovė neakceptavo, negalima nustatyti atsakovę turėjus prievolę atsiskaityti už tarą, vertinant civilinėje byloje esančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovei buvo kilusi pareiga apmokėti tariamą skolą už tarą, nurodytą ginčo PVM sąskaitoje faktūroje, todėl atsakovei negalėjo kilti pareiga šią sąskaitą apmokėti.
Apeliacinės instancijos teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir
išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
10. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl nustatytų faktinių aplinkybių
11. Tarp ieškovės ir atsakovės 2017 m. rugpjūčio 27 d. buvo sudaryta tiekimo sutartis Nr. 1.2.-2017-08-27, kuria remiantis ieškovė įsipareigojo pagal atsakovės užsakymus tiekti prekes, o atsakovė įsipareigojo priimti sutarties reikalavimus atitinkančias prekes ir už jas sumokėti sutartą kainą.
12. Sutarties priedu Nr. 2019-2 šalys susitarė, kad pirkėjas - atsakovė užstatinę tarą grąžina į pardavėjo sandėlius ne rečiau kaip kas dvi savaites (priedo 6 p.). Nepristačius užstatinės taros pagal aukščiau nurodytas sąlygas, pardavėjas turi teisę pateikti sąskaitą dėl užmokesčio už nepristatytą tarą, o pirkėjas turi sąskaitą už tarą apmokėti per 30 dienų (priedo 7 p.).
13. Tarp atsakovės ir trečiojo asmens byloje - vežėjo UAB „Skendija“ susiformavo santykiai pagal 2016 m. spalio 3 d. vežimų organizavimo sutartį Nr. 5.3.-2016/10/03-01, pagal kurią vežėjas atsakovės prekes nuveždavo į mažmeninės prekybos įmones, naudojančias prekės ženklą „Aibė“, bei kitoms parduotuvėms. Šis vežėjas taip pat grąžindavo gautą tarą (dėžes, paletes) į ieškovės sandėlius.
14. 2020 m. spalio 8 d. ieškovė pretenzijoje Nr. 05-09-274 atsakovei nurodė, kad jos buhalterinės apskaitos duomenimis, nustatytu terminu atsakovė nėra grąžinusi užstatinės taros, t. y. 15 vnt. europadėklų ir 840 vnt. plastikinių dėžių, kurių bendra vertė 4 700,85 Eur su PVM, bei pateikė apmokėjimui 2020 m. spalio 8 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SUA1248091.
Dėl įrodinėjimo taisyklių ir įrodymų vertinimo
15. Apeliantė pateikė apeliacinį skundą ir nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, t. y. liudytojų parodymus vertino išskirdamas jų paaiškinimus iš konteksto, neatsižvelgė į kitus byloje esančius įrodymus, kurie pagrindžia, jog atsakovė nėra grąžinusi taros ir todėl yra skolinga ieškovei pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą.
16. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 180 straipsnyje nurodyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 186 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami teismo.
17. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).
18. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010).
19. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Faktinės bylos aplinkybės nustatomos atliekant įrodymų vertinimą. Tam tikras faktas ar aplinkybė vertinamas kaip įrodytas, jeigu jis patvirtinamas pakankamais ir patikimais įrodymais po visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių įvertinimo. Bylos aplinkybių visapusiškumas reiškia, kad pagal konkrečios bylos teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą sprendžiama dėl tam tikro fakto ar aplinkybės egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009).
20. Nagrinėjamu atveju 2017 m. rugpjūčio 27 d. tiekimo sutarties priedu Nr. 2019-2 šalys susitarė, kad pirkėjas - atsakovė užstatinę tarą grąžina į pardavėjo (ieškovės) sandėlius ne rečiau kaip kas dvi savaites (priedo 6 p.). Ieškovė teigia, kad atsakovė negrąžino jai 840 vnt. plastmasinių dėžių ir 15 vnt. euro padėklų pagal tiekimo sutarties sąlygas. Kaip minėta aukščiau, pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju ieškovė atsakovei pretenziją pareiškė po daugiau nei 15 mėnesių, nors sutartyje buvo sulygta, jog tara grąžinama ne rečiau kaip kas dvi savaites. Toks ieškovės elgesys, tarp šalių vykstant ilgalaikiams verslo santykiams, turėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis rūpestingo, atsakingo verslininko standarto, todėl tokio netinkamo veikimo pasekmės, esant apsunkintoms įrodinėjimo galimybėms praėjus ilgam laikotarpiui, šiuo atveju tenka būtent ieškovei.
21. Vykdydama įrodinėjimo pareigą, ieškovė į bylą pateikė tokius įrodymus – tarp šalių sudarytą tiekimo sutartį, debetines sąskaitas faktūras: 2019 m. lapkričio 15 d. Serija TAR Nr. 0209306; 2019 m. lapkričio 29 d. Serija TAR Nr. 0213522; 2019 m. spalio 4 d. Serija TAR Nr. 0196809, 2019 m. birželio 6 d. Serija TAR Nr. 0188202; 2019 m. rugpjūčio 9 d. Serija TAR Nr. 0179446, pasirašytas skirtingų asmenų. Taip pat 2020 m. spalio 8 d. pretenziją Nr. 05-09-274, PVM sąskaitą faktūrą Nr. SUA1248091 bei darbo laiko apskaitos žiniaraštį ir 2018 m. vasario 2 d. direktoriaus įsakymą dėl sandėlio taros apskaitos tvarkos.
22. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, analogiškai pateikė savo poziciją pagrindžiančius įrodymus: apyvartinį taros suderinimo aktą už 2019 metų liepos mėnesį, elektroninius susirašinėjimus, išrašą dėl taros suvestinės, vežimų organizavimo sutartį, vairuotojų paaiškinimus, debetines PVM sąskaitas faktūras: 2019 m. lapkričio 3 d. Serija TAR Nr. 0204823, 2019 m. gruodžio 13 d. Serija TAR Nr. 0217753, 2019 m. liepos 19 d. Serija TAR Nr. 0172827.
23. Susipažinus su byloje esančiu 2021 m. spalio 28 d. teismo posėdžio garso įrašu, iš esmės nustatytos tokios esminės ginčo aplinkybės - ieškovės atstovas teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti tikslios datos, už kurį laikotarpį nebuvo grąžinta tara, nurodė, kad neturi konkretaus dokumento, pagrindžiančio susidariusį taros trūkumą, posėdžio eigoje pripažino, kad yra ne viena tokia nepasirašyta debetinė sąskaita faktūra, tačiau dėl jų ginčo nėra (teismo posėdžio garso įrašas nuo 27:31 iki 28:00 ir nuo 31:27 iki 32:00). Teismo posėdžio metu taip pat buvo apklausti trys liudytojai – D. S., A. P. ir V. L.. Liudytojas D. S. (trečiojo asmens darbuotojas – vairuotojas) nurodė, kad tądien vežė tarą ir ją pristatė ieškovei, tačiau ,,apsauginis“ nurodė, kad ant dokumentų nepasirašys, nes jam nepriklauso pagal pareigas (teismo posėdžio garso įrašas nuo 49:45 iki 50:00). A. P. (trečiojo asmens darbuotojas – vairuotojas) teismo posėdžio metu tiksliai negalėjo pasakyti, bet nurodė, kad vežant krovinį būdavo CMR važtaraštis, kurį pasirašydavo sandėlio vadovas, nors dažniausiai dokumentai iš anksto būdavo sutvarkyti (pasirašyti kitos šalies), nes prekės būdavo vežamos vėlai. Be to, ieškovės sargas teigdavo, kad jam pasirašyti nepriklauso (teismo posėdžio garso įrašas nuo 01:04:00 iki 01:07:50). V. L. (ieškovės buvęs darbuotojas - sargas/sandėlio darbuotojas, dirbęs apsaugoje) teismo posėdžio pradžioje kategoriškai nurodė, kad jeigu ant dokumentų nėra jo parašo, vadinasi, tara nebuvo pristatyta. Vėliau nurodė, kad būdavo ir tokių atvejų, kai dokumentų nebūdavo, tuomet jis susisiekdavo su įmone ir informuodavo apie atvežtą/paimtą tarą ar prekes. Teismo posėdžio metu jis taip pat negalėjo paaiškinti kodėl tądien ant sąskaitos nepasirašė, nežinojo apskaitos tvarkos – vienus dokumentus pasirašydavo, kitų ne, tačiau ant kurių reikėjo pasirašyti, negalėjo paaiškinti (teismo posėdžio garso įrašas nuo 01:17:01 iki 01:31:00). Taip pat iš teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad nei vienas liudytojas nebuvo supažindintas su oficialia įmonių apskaitos tvarka, t. y. nežinojo kokius tiksliai dokumentus turi turėti, kas ant jų turi pasirašyti.
24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o liudytojų parodymus vertino atskirai, išskirdamas juos iš bendro konteksto, priešingai – apeliacinio skundo argumentais stengiamasi suklaidinti teismą. Vertinant šioje byloje esančių įrodymų visumą, atkreiptinas dėmesys į keletą esminių aplinkybių. Pirmiausia, liudytojų parodymai ir šalių paaiškinimai iš esmės neprieštarauja byloje esantiems įrodymams, t. y. tiek iš byloje esančių debetinių PVM sąskaitų faktūrų, (kurios vienais atvejais nepasirašytos, kitais atvejais pasirašytos skirtingų žmonių, pvz:. 2019 m. rugpjūčio 9 d. Serija TAR Nr. 0179446 pasirašyta vairuotojo, sandėlio vadovo ir sargo, 2019 m. spalio 4 d. Serija TAR Nr. 0196809 pasirašyta tik sargo), tiek iš nurodytų liudytojų paaiškinimų nustatyta, kad darbuotojai nebuvo supažindinti su įmonių apskaitos tvarka, o dokumentai iš ieškovės pusės buvo pasirašomi sutariant apie tai su darbuotojais žodžiu, nesant įgaliojimų, o darbuotojams tiksliai nežinant, ką jie turėtų pasirašyti. Kitaip tariant, matyti, jog šalys verslo santykius grindė tarpusavio bendradarbiavimu ir pasitikėjimu – vienais atvejais sąskaitos būdavo pasirašomos iš anksto, kitais – visai nepasirašomos, iki tol, kol atlikus taros apskaitą, ieškovė nustatė taros trūkumą. Tokiu būdu šalys, būdami verslininkais ir veikdami savo rizika, prisiėmė riziką, kad gali atsitikti taip, jog faktas apie taros (ne)grąžinimą nebus įformintas taip, kaip buvo nurodyta kiekvienos iš įmonių apskaitos tvarkoje. Kaip minėta anksčiau, apie tai, kad yra ir daugiau tokių nepasirašytų debetinių sąskaitų dėl taros grąžinimo, pripažino ir ieškovės atstovas, kuris taip pat negalėjo nurodyti, kada tiksliai ginčo tara nebuvo grąžinta.
25. Antra, apeliaciniame skunde teigiama, kad neva atsakovė pateiktuose elektroninių laiškų susirašinėjimuose pripažino esanti skolinga ieškovei – negrąžinusi taros, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, viena vertus, minėti elektroniniai laiškai yra abstraktaus pobūdžio, iš jų tiksliai negalima nustatyti apie kokią tiksliai tarą (jos kiekį, laikotarpį) susirašinėjama, kita vertus, minėti elektroniniai laiškai įrodo apie tarp šalių susiformavusią praktiką, susijusią su dokumentų pasirašymu. Trečia, byloje esantys vienašališkai šalių surašyti įrodymai (tiek ieškovės pateikta pretenzija ir PVM sąskaita faktūra, tiek atsakovės pateiktos suvestinės), savaime nėra laikytini tiesioginiais įrodymais, patvirtinančiais taros (ne)grąžinimo faktą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė pretenziją atsakovei pareiškė tik praėjus daugiau nei 15 mėnesių po, kaip ji teigia, taros negrąžinimo laikotarpio, atlikusi buhalterinę apskaitą. Į bylą tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų taros negrąžinimo faktą, ieškovė nepateikė, nors turėjo tokią įrodinėjimo naštą. Minėto fakto nustatyti iš byloje apklaustų liudytojų parodymų ir kitų netiesioginių įrodymų, taip pat nėra pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog labiau tikėtina, kad ginčo tara buvo grąžinta ieškovei, tačiau tinkamai neapskaityta (CPK 178 straipsnis).
Dėl bylos baigties
26. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, teisingai įvertino į bylą pateiktų įrodymų visumą. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, ieškoės apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
29. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, iš jos priteistinas atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtų 1 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a:
apeliantės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Aibės logistika“, juridinio asmens kodas 126119728, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Handelshus“, juridinio asmens kodas 221412030, 1 600,00 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus eurų 0 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Asta Jakutytė-Sungailienė
Eglė Surgailienė
Urmila Valiukienė