Civilinė byla Nr. 3K-3-249-915/2015

                                                                     Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03647-2013-5

                              Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.1.; 73.2.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. S. ir A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. S. ir A. S. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „SEB gyvybės draudimas“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovai L. S. ir A. S. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui UAB „SEB gyvybės draudimas“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, kuriuo prašė iš atsakovo priteisti 80 000 Lt (23 169,60 Eur) draudimo išmoką ir 7300 Lt (2114,27 Eur) delspinigius, t. y. A. S. naudai 32 737,50 Lt (9481,43 Eur), L. S. – 54 562,50 Lt (15 802,39 Eur), taip pat 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

Ieškinyje nurodė, kad 2009 m. liepos 15 d. A. S. su atsakovu sudarė investicinio gyvybės draudimo sutartį, kurios sudėtinės dalys yra A. S. prašymas sudaryti draudimo sutartį, draudimo liudijimas DD Nr. 019115 ir investicinio gyvybės draudimo taisyklės Nr. 012. A. S. apsidraudė taisyklių 201 ir 301 punktų pagrindu, kaupiamojo gyvybės draudimo suma buvo sutarta 80 000 Lt (23 169,60 Eur) ir draudimo nuo kritinių ligų suma – 80 000 Lt (23 169,60 Eur). 2011 m. vasario 17 d. apdraustasis pasijuto prastai, jam buvo atliktas aortos lanko ir kylančios aortos dalies protezavimas, tačiau 2011 m. vasario 21 d. A. S. mirė. Taigi įvyko du draudžiamieji įvykiai, tačiau atsakovas išmokėjo tik vieną 80 000 Lt (23 169,60 Eur) draudimo išmoką. Atsakovas atsisako mokėti taisyklių 301.16 punkto pagrindu, nes nuo draudimo išmokos nuo kritinių ligų išmokėjimo nepraėjo šeši mėnesiai ir išmokamas turi būti tik gyvybės draudimo išmokos ir draudimo nuo kritinių ligų skirtumas. Tačiau taisyklių 301.16 punktas negali būti taikomas, nes šiam punktui taikyti reikalingos dvi sąlygos, kurių nebuvo: draudžiamasis įvykis (mirtis) turėjo įvykti jau išmokėjus draudimo išmoką dėl kito įvykio – kritinės ligos; draudžiamasis įvykis (mirtis) turėjo atsitikti po kreipimosi į draudiką dienos dėl pirmojo draudžiamojo įvykio (kritinės ligos). Ieškovų teigimu, draudimo išmoka dėl kritinės ligos nebuvo išmokėta iki kito draudžiamojo įvykio – mirties, todėl taisyklių 301.16 punkto neaiškumai turi būti aiškintini vartotojo naudai ir ją pasiūliusios šalies nenaudai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo (nutarties) esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, kad ieškovų pateiktas taisyklių 301.16 punkto aiškinimas neatitinka sutarties esmės, tikslų ir yra formalus, pažodinis sutarties aiškinimas. Sutarties sąlygų aiškinimas neturi vesti ir prie neįmanomų tikslų siekimo. Pagal taisyklių 301.19 punktą apie susirgimą kritine liga reikia raštu pranešti draudikui ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo kritinės ligos diagnozavimo. Draudimo išmoka išmokama ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo visos reikalingos informacijos gavimo (taisyklių 301.14 p.). Sutartį aiškinant taip, kaip aiškina ieškovai, taisyklių 301.16 punktas neapimtų draudžiamųjų įvykių, įvykusių apie trisdešimt dienų po pirmojo draudžiamojo įvykio atsitikimo ir dar apie trisdešimt dienų iki išmokos išmokėjimo, o apimtų tik likusį terminą iš šešių mėnesių nuo pranešimo apie kritinę ligą. Ieškovų teigimu, antrasis draudžiamasis įvykis turėjo atsitikti jau išmokėjus draudimo išmoką dėl kito draudžiamojo įvykio (kritinės ligos). Akivaizdu, kad draudėjui mirus iki draudimo išmokos gavimo, draudikui renkant duomenis dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir mirties atveju, iki atsiras paveldėtojai, gali būti pasibaigęs šešių mėnesių terminas nuo pranešimo apie draudžiamąjį įvykį, t. y. pirmoji sąlyga atsirastų vėliau, nei antroji, ir ši sutarties nuostata niekada negalėtų būti taikoma, nors pagal savo esmę ir tikslą turėtų būti taikoma. Teismas sprendė, kad su tokiu aiškinimu negalima sutikti. Taisyklių 301.16 punktas pagal savo esmę ir tikslą nustato atvejus, kai draudikas turi teisę išmokėti draudimo išmokų skirtumą – jei nuo asmens mirties, kaip kritinės ligos pasekmės, ir pranešimo apie kritinę ligą nepraėjo šeši mėnesiai, t. y. kai mirtis yra kritinės ligos tiesioginė pasekmė, nenutolusi nuo kritinės ligos atsiradimo daugiau kaip septynis mėnesius (trisdešimt dienų pranešimui nuo kritinės ligos atsiradimo ir šeši mėnesiai nuo pranešimo apie kritinę ligą). Leidimas draudikui mokėti draudimo išmokų skirtumą tarp kelių draudžiamųjų įvykių labiausiai siejamas su pranešimo apie draudžiamąjį įvykį terminu. Šiuo atveju taikytinas teisės principas – jei leidžiama daugiau, tai leidžiama ir mažiau, t. y. jei šalių susitarimu leidžiama draudikui mokėti draudimo išmokų skirtumą, kol nepraėjo šeši mėnesiai nuo kreipimosi į draudiką atsiradus kritinei ligai, tai leidžiama draudikui mokėti draudimo išmokų skirtumą, kol praėjo bet koks trumpesnis terminas nei šeši mėnesiai nuo kreipimosi į draudiką atsiradus kritinei ligai, įskaitant, bet neapsiribojant, nuo kritinės ligos atsiradimo momento. Priešingai aiškinant šią sutarties sąlygą susidarytų situacija, kai draudikas privalėtų mokėti dvi išmokas, o ne jų skirtumą, kai tarp įvykių nors ir yra tiesioginė sąsaja, bet yra bet koks terminas, trumpesnis nei pranešimas ir išmokos išmokėjimas. Todėl taisyklių 301.16 punktas aiškintinas kaip leidžiantis draudikui mokėti gyvybės draudimo išmokos ir draudimo nuo kritinių ligų išmokų skirtumą, jei nuo pranešimo apie kritinę ligą nėra praėję šeši mėnesiai. Teismas sprendė, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai taisyklių 301.16 punkto pagrindu, įvykus gyvybės draudimo ir kritinių ligų draudimo draudžiamiesiems įvykiams, išmokėjo išmokų skirtumą, kuris, esant vienodoms draudimo sumoms, sutapo ir skirtumas nebuvo išmokėtas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo siųstas atsisakymas mokėti draudimo išmoką ieškovams buvo įteiktas 2012 m. sausio 27 d., taigi ieškinio senaties terminas baigėsi 2013 m. sausio 27 d. (sekmadienį) – ieškovai pareiškimą dėl skolos priteisimo teismui išsiuntė 2013 m. sausio 28 d., todėl ieškinio senaties termino nepraleido.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovų L. S. ir A. S. apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad A. S. apsidraudė 80 000 Lt (23 169,60 Eur) kaupiamojo gyvybės draudimo suma bei pasirinko papildomas draudimo sąlygas – 80 000 Lt (23 169,60 Eur) sumą kritinių ligų atveju, 100 000 Lt (28 962 Eur) sumą mirties dėl nelaimingo atsitikimo atveju, 80 000 Lt (23 169,60 Eur) sumą nelaimingų atsitikimų atveju ir 80 000 Lt (23 169,60 Eur) sumą traumų atveju. Sutartyje pasirašė, kad su draudimo taisyklėmis yra susipažinęs, jam duota taisyklių kopija. Papildomų draudimo sąlygų 301.16 punktu sutarties šalys susitarė, kad tuo atveju, jei jau išmokėta draudimo nuo kritinių ligų suma ar jos dalis ir nuo kreipimosi į draudiką, atsiradus kritinei ligai, dienos nepraėjo šeši mėnesiai, tai įvykus draudžiamajam įvykiui, apibūdintam Gyvybės draudimo sąlygų apraše, išmokamas gyvybės draudimo išmokos ir draudimo nuo kritinių ligų išmokos skirtumas. Taigi jei apdraustasis būtų spėjęs gauti išmoką dėl kritinės ligos ir būtų miręs per šešis mėnesius nuo išmokos išmokėjimo, išmoka jo turto paveldėtojams dėl sumų sutapimo nebūtų mokama. Teisėjų kolegija sprendė, kad ši sutarties sąlyga negali būti aiškinama taip, kad jei apdraustasis nespėjo pasinaudoti savo teise gauti išmoką dėl kritinės ligos, jo turto paveldėtojams draudikas yra įsipareigojęs mokėti dvigubą sumą. Apdraustojo mirtis buvo tiesiogiai susijusi su liga, nuo kritinės ligos atsiradimo fakto iki mirties praėjo ne šeši mėnesiai, o tik keturios dienos, todėl šiuo atveju išmokėtina už kritinę ligą draudimo suma pagrįstai įskaityta į kaupiamojo gyvybės draudimo sumą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino draudimo sutarties sąlygų 301.16 punkto prasmę.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovai L. S. ir A. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl netinkamo CK 6.59 straipsnio, 6.185 straipsnio 2 dalies, 6.193 straipsnio 1 ir 4 dalių aiškinimo ir taikymo. Teismai nesivadovavo CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, neatsižvelgė į draudimo sutarties šalių nelygybę (vartotojas prieš profesionalų verslininką), todėl nepagrįstai pritardami draudiko pozicijai priėmė silpnesniosios sutarties šalies teisėtus interesus pažeidžiantį sprendimą. Kasatorių teigimu, teismai visiškai nevertino atsakovo nenuoseklaus ir nesąžiningo elgesio: draudimo taisyklių sąlygose draudikas nurodė, kad išmoka už antrąjį draudžiamąjį įvykį gali būti mažinama, jeigu pagal pirmąjį įvykį išmoka jau yra išmokėta; teismui pateiktame procesiniame dokumente ketinimas mažinti antrąją draudimo išmoką jau yra išplečiamas ir taikomas ne tik išmokėtoms, bet ir mokėtinoms draudimo išmokoms; atsiliepime į ieškinį taisyklių 301.16 punkto taikymą siejo su kritine liga, lemiančia apdraustojo mirtį; teismo posėdžio metu atsakovas sąlygos aiškinimą išplėtė ir pritaikė visoms kitoms ligoms, lemiančioms apdraustojo mirtį. Kasatorių įsitikinimu, toks atsakovo elgesys teismų turėjo būti vertinamas itin kritiškai, taigi teismai tikrųjų sutarties šalių ketinimų nenustatė – tuo pažeidė CK 6.193 straipsnio 1 dalį. Teismai neatsižvelgė į Europos Sąjungos (toliau – ES) teisėje ir teisės doktrinoje vyraujančią poziciją, kad aiškumas ir suprantamumas turi būti pačiose sutarties sąlygose (išplaukti iš pačių sąlygų), bet neturi būti išvedamas iš papildomo žodinio paaiškinimo, nes tada vartotojas, sudarydamas sutartį, privalėtų aiškintis sutarties sąlygų turinį. Akivaizdu, kad formuluotę „jei jau išmokėta draudimo nuo kritinių ligų suma“ draudėjas suvokė tiesiogiai, t. y. kaip išmokėjimo faktą, kuris lemia tam tikras pasekmes, o ne kaip nors kitaip. Atsakovas neįrodė, kad išaiškino A. S. taisyklių 301.16 punkte nustatytą sąlygą kitaip, nei ji parašyta, – dėl šios priežasties taisyklių 301.16 punkte nustatyta sąlyga ginčo teisiniam santykiui apskritai neturėtų būti taikytina kaip privaloma draudėjui (CK 6.185 straipsnis 2 dalis). Kasatorių teigimu, Vilniaus apygardos teismo nutartyje neskaidrios (neaiškios ir nesuprantamos) draudimo sutarties sąlygos interpretavimas atliktas ne pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalies ir 1993 m. balandžio 5 d. Europos Tarybos direktyvos 1993/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – ir Direktyva) 5 straipsnio reikalavimus, bet atvirkščiai – taikant vartotojui nepalankiausią aiškinimo taisyklę.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei ES Teisingumo Teismo suformuotų precedentų. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos ginčo klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. UAB DK  „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-229/2014; 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013; 2012 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. ir kt. v. UAB „Pušų alėja“, bylos Nr. 3K-3-630/2005; 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-1150/2003), taip pat nuo ES Teisingumo Teismo suformuotų precedentų (1984 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Nr. 14/83 V. K. ir K.; 2001 m. sprendimas byloje C-144/99 Comission v. Netherlands). Vilniaus apygardos teismo nutartyje suformuotas precedentas, kuriuo nepagrįstai ir nesąžiningai legitimuojamas išimtinai tik draudimo paslaugas teikiančiam subjektui (verslininkui) palankus draudimo sutarties aiškinimas, nepaisant to, kad būtent pastarojo asmens suformuluotos draudimo sutarties standartinės sąlygos yra neaiškios ir dviprasmiškos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „SEB gyvybės draudimas“ prašo palikti skundą nenagrinėtą; atmetus atsakovo prašymą palikti kasacinį skundą nenagrinėtą, skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl kasacinio skundo palikimo nenagrinėto. Atsakovo nuomone, A. S. neturėjo teisės pareikšti kasacinio skundo L. S. vardu, nes kartu su kasaciniu skundu pateiktas 2014 m. rugpjūčio 25 d. L. S. išduotas įgaliojimas, kurio pagrindu A. S. buvo suteikti įgaliojimai jos vardu pasirašyti ir pateikti kasacinį skundą, nėra patvirtintas notarine forma. Be to, kartu su kasaciniu skundu nėra pateikta įrodymų, kad L. S. turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą – tai reiškia, kad kasacinis skundas L. S. vardu buvo pareikštas neįgalioto asmens. Be to, A. S. kartu su kasaciniu skundu pateiktas teisės magistro diplomo nuorašas nėra patvirtintas CPK 114 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, taigi laikytina, kad kasatorius nepateikė savo kvalifikaciją patvirtinančių įrodymų. Šie motyvai pagrindžia, kad kasacinis skundas paliktinas nenagrinėtas.

Dėl netinkamo CK 6.59 straipsnio, 6.185 straipsnio 2 dalies, 6.193 straipsnio 1 ir 4 dalių  aiškinimo ir taikymo. Kasatorių argumentai, kad, taisyklių 301.16 punkto nuostatai esant neaiškiai, teismai turėjo vadovautis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi ir minėtą nuostatą aiškinti tokiu būdu, kuris būtų išimtinai palankus kasatoriams, yra teisiškai ydingi, nes taip yra suabsoliutinama CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sutarčių aiškinimo taisyklė, jai suteikiama pirmenybė, kartu ignoruojant kitose CK 6.193 straipsnio dalyse įtvirtintas bei teismų  praktikoje nusistovėjusias sutarčių aiškinimo taisykles. Teismai byloje minėtą taisyklių nuostatą įvertino atsižvelgdami į tai, kokią prasmę šiai nuostatai tokioje pačioje situacijoje būtų suteikęs protingas asmuo, vertino visą sutarties esmę bei šalių tikslus, todėl nepadarė CK 6.193 straipsnio taikymo pažeidimo bei nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos sutarčių aiškinimo praktikos. Nagrinėjamu atveju atsakovas visiškai išmokėjo draudimo išmoką už draudžiamąjį įvykį – kritinę ligą, t. y. 80 000 Lt (23 169,60 Eur), ir ta pačia išmokėta suma sumažino už apdraustojo mirtį mokėtiną draudimo išmoką. Tokiu būdu sąžiningai ir teisingai buvo įgyvendintas šalių susitarimas, kuriuo šalys numatė galimą išmokos mažinimą, kai mirtis ir kritinė liga yra neatskiriamai susijusios – visi medicininiai dokumentai ir kiti įrodymai patvirtina, kad mirtį lėmė būtent kritinė liga; kritinė liga ir mirtis įvyko netrukus viena po kitos (jas skiria tik 4 dienos). Taigi atsakovo elgesys yra visapusiškai dėsningas ir atitinka ginčo draudimo sutarties nuostatas. Atsakovo teigimu, taisyklių 301.16 punktą aiškinant tokiu būdu, kurį nurodo kasatoriais, t. y. būtinąja draudimo išmokos mažinimo sąlyga nustatant faktinį ir realų draudimo išmokos už kritinę ligą išmokėjimą, yra paneigiama šalių įtvirtintos elgesio taisyklės esmė ir jos nustatymo priežastis, t. y. šalių siekis susitarti, kad kai kritinė liga ir mirtis yra vienas kitą nulėmę įvykiai, bus mokama draudimo išmoka, kuri atitinka sumą, mokėtiną tik už vieną įvykį.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei ES Teisingumo Teismo suformuotų precedentų. Taisyklių 301.16 punkto nuostata yra aiški, jos prasmę patvirtina taisyklių visuma – teismai, ją aiškindami, įvertino jos tikrąją prasmę bei šalių tikslus, todėl nenukrypo nei nuo nusistovėjusios kasacinio teismo sutarčių aiškinimo praktikos, nei nuo ES teisėje įtvirtintų vartotojų apsaugos principų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudimo sutarties sąlygų aiškinimo

Įstatyminę galią turinčios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse. Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Snoras“ v. UAB „AS Development“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2014; 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IĮ „Tinkreta“ v. UAB „Vikva“, bylos Nr. 3K-3-46/2012; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; ir kt.).

Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų) teismas gali spręsti, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas, jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja pačios šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys.

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje neskaidrios (neaiškios ir nesuprantamos) draudimo sutarties sąlygos (taisyklių 301.16 punkto) interpretavimas atliktas ne pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalies ir 1993 m. balandžio 5 d. Europos Tarybos direktyvos 1993/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 5 straipsnio reikalavimus, bet atvirkščiai – taikant vartotojui nepalankiausią aiškinimo taisyklę. Kasatoriai remiasi Direktyvos 5 straipsniu ir nurodo, kad kai vartotojui siūlomos sutarties sąlygos išdėstomos raštu, jos visada turi būti išdėstytos aiškia, suprantama kalba – atsiradus abejonių dėl sąlygos reikšmės ji interpretuojama vartotojo naudai.

Ar sutarties sąlygos turinys ir formuluotė išdėstyti aiškiai, gali būti sprendžiama pagal tai, ar esminės nuostatos yra išdėstytos suprantamai normalių gebėjimų asmeniui, ar daug nuostatų apima sąlyga, ar kiekviena iš jų detaliai aptarta. Gali turėti reikšmės tai, kiek situacijų yra aptariama konkrečioje sąlygoje, kuo viena aptariama situacija skiriasi nuo kitos, ar nurodomos kiekvienos situacijos pasekmės ir kt. Taip pat gali turėti reikšmės tai, ar sąlygos nuostata tiesiogiai suformuluota ir išreikšta taisyklėse, ar ne (pavyzdžiui, ji spėjama ar išvestinė iš kitų sąlygų arba išvada dėl jos turinio gali būti daroma tik po kelių sąlygų analizės), ar reikšmingos nuostatos pateikiamos nuosekliai vienoje taisyklių dalyje, ar keliose vietose ir dėl to pasunkina susipažinimą ir tinkamą turinio suvokimą, ar nuostata išreikšta valstybine kalba, ar tokiu pat šriftu kaip ir kitos taisyklių sąlygos ir kt.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. liepos 15 d. A. S. ir UAB „SEB gyvybės draudimas“ investicinio gyvybės draudimo taisyklių Nr. 12 pagrindu sudarė investicinio gyvybės draudimo sutartį. Draudėjas apdraustas 80 000 Lt (23 169,60 Eur) kaupiamojo gyvybės draudimo suma (taisyklių 201 punktas) bei papildomai 80 000 Lt (23 169,60 Eur) draudimo nuo kritinių ligų suma (taisyklių 301 punktas), 100 000 Lt (28 962 Eur) draudimo nuo mirties dėl nelaimingo atsitikimo suma (taisyklių 302 punktas), 80 000 Lt (23 169,60 Eur) draudimo nuo nelaimingų atsitikimų suma, 80 000 Lt (23 169,60 Eur) draudimo nuo traumų suma (taisyklių 304 punktas); draudimo laikotarpis – 18 metų (nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2027 m. liepos 14 d.). Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad taisyklių 201.16 punktu sutarta, jog jei Draudimo sutartyje yra nustatytos papildomos draudimo sąlygos, draudimo išmoka, mokama apdraustojo mirties atveju, mažinama Gyvybės draudimo ir papildomo draudimo sąlygų apraše nustatytais atvejais. Kasatorių ginčijama draudimo taisyklių nuostata (301.16 punktas) suformuluota taip: „Tuo atveju, jei jau išmokėta draudimo nuo kritinių ligų suma, ar jos dalis ir nuo kreipimosi į draudiką, atsiradus kritinei ligai, dienos nepraėjo 6 mėnesiai, tai, įvykus draudiminiam įvykiui, apibūdintam Gyvybės draudimo sąlygų apraše, išmokamas gyvybės draudimo išmokos ir draudimo nuo kritinių ligų išmokos skirtumas.“

Teisėjų kolegijos nuomone, kasatoriai šią nuostatą siekia aiškinti atskirai nuo kitų investicinio gyvybės draudimo sutarties nuostatų ir tokiu būdu, kad galimybę mažinti už draudėjo mirtį išmokamą išmoką draudikas įgyja tik tada, kai de facto jau būna išmokėjęs išmoką už pirmąjį draudžiamąjį įvykį (kritinę ligą). Kasatorių manymu, draudėjas, sudarydamas sutartį, negalėjo šios nuostatos suprasti niekaip kitaip, kaip tik pažodžiui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant sutarties nuostatų aiškumą tiek Direktyvos prasme, tiek ir įstatymo galią turinčių sutarčių aiškinimo taisyklių, įtvirtintų CK 6.193–6.195 straipsniuose, prasme, turėtų būti atsižvelgta į sutartimi įsigyjamo produkto pobūdį ir visas kitas tos sutarties sąlygas, vertinamas tikrasis sutarties nuostatų tikslas ir šalių valia sudarant sutartį. Nagrinėjamoje byloje draudėjas buvo pasirinkęs pagrindinį – kaupiamąjį – gyvybės draudimą ir papildomas paslaugas, viena kurių – draudimas nuo kritinių ligų. Tiek pagrindinio draudimo suma, tiek draudimo nuo kritinių ligų suma nagrinėjamoje byloje buvo vienoda – 80 000 Lt (23 169,60 Eur) (duomenys draudimo liudijime). Ginčijamos nuostatos tikslas – suteikti galimybę draudikui sumažinti draudimo išmokos mokėjimą už antrąjį draudžiamąjį įvykį tais atvejais, kai abu draudžiamieji įvykiai įvyksta 6 mėnesių laikotarpiu. Kaip atsiliepime į kasacinį skundą nurodo atsakovas, galimybė mažinti gyvybės draudimo išmoką nustatyta ir Gyvybės draudimo sąlygų aprašo 201.16 punkte. Taigi sutartyje yra net keletas nuostatų, ribojančių draudiko atsakomybę tuo atveju, kai įvyksta du draudžiamieji įvykiai. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2011 m. vasario 17 d. A. S. buvo hospitalizuotas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, tą pačią dieną buvo skirtas chirurginis gydymas, tačiau ligonio būklė prastėjo, 2011 m. vasario 21 d. buvo konstatuota jo mirtis. Pranešimą apie apdraustojo susirgimą kritine liga ir mirtį atsakovas gavo 2011 m. kovo 10 d. (po apdraustojo mirties); pranešimas buvo gautas vienu metu apie (a) ligos diagnozavimą ir (b) mirtį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamos sąlygos turinys ir formuluotė atitinka aiškumo ir suprantamumo reikalavimus, t. y. atsižvelgiant į draudimo sutarties dalyką, kitas tos pačios sutarties sąlygas ir 301.16 punkto formuluotę, sutarties sąlyga negali būti aiškinama taip, kad jei apdraustasis nespėjo pasinaudoti savo teise gauti išmoką dėl kritinės ligos, tai jo turto paveldėtojams draudikas yra įsipareigojęs mokėti dvigubą sumą. Byloje nustatyta, kad apdraustojo mirtis buvo tiesiogiai susijusi su liga, dėl kurios jis buvo hospitalizuotas ir jam buvo skirtas chirurginis gydymas; nuo kritinės ligos atsiradimo fakto (2011 m. vasario 17 d.) iki mirties (2011 m. vasario 21 d.) praėjo ne 6 mėnesiai, o tik 4 dienos. Taigi, atsižvelgdama į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad draudikas, pagrįstai remdamasis taisyklių 301.16 punktu, už kritinę ligą išmokėjo 80 000 Lt (23 169,60 Eur)  draudimo išmoką, todėl kasatorių kasacinio skundo argumentas, kad teismai tikrųjų sutarties šalių ketinimų nenustatė, atmestinas.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei ES Teisingumo Teismo suformuotų precedentų

Kasaciniame skunde kasatoriai pateikė papildomus argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos bei ES Teisingumo Teismo suformuotų precedentų ginčo klausimu. Ieškovai nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Š. v. UAB DK  „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-229/2014; 2013 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013; 2012 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. ir kt. v. UAB „Pušų alėja“, bylos Nr. 3K-3-630/2005; 2003 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. D. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-1150/2003, taip pat ir ES Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Nr. 14/83 V. K. ir K.; 2001 m. sprendimą byloje C-144/99 Comission v. Netherlands.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kasatorių nurodytų nutarčių turinius ir šios nagrinėjamos bylos aplinkybes bei keliamus teisės klausimus, konstatuoja, kad nagrinėjama ir kasaciniuose skunduose nurodytos bylos skiriasi tiek savo faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės taikymo klausimais. Kasaciniame skunde minimi du ES Teisingumo Teismo sprendimai, bet nė vienas iš jų nėra tiesiogiai susijęs su ginčo dalyku šioje byloje, jie aktualūs tik tuo aspektu, kad, aiškinant nacionalines nuostatas įgyvendinančias ES direktyvas, reikia atsižvelgti į direktyvų nuostatas (V. C. (C-14/83) – sprendimo dalykas susijęs su direktyvos dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo darbo srityje; Commission v. Netherlands (C-144/99) – byla dėl pažeidimo Olandijai tinkamai laiku neįgyvendinus Direktyvos 93/13). Kasaciniame skunde nurodytose civilinėse bylose buvo sprendžiami klausimai dėl materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, reglamentuojančių: nekilnojamojo turto draudimą (2014 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. UAB DK  „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-229/2014); transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą (2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013); garbę ir orumą bei gerą reputaciją pažeidžiančios informacijos platinimo teisėtumą (2012 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012); byloje Nr. 3K-3-155/2011 kilo teisės klausimas dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. gruodžio 11 d. direktyvos 2007/66/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo, kuri ginčijamų santykių metu jau buvo įsigaliojusi, bet dar neįgyvendinta nacionalinėje teisėje ir nesuėjus įgyvendinimo terminui, tiesioginio ir netiesioginio veikimo, sprendžiant viešojo pirkimo sandorio, sudaryto pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas ir viešųjų pirkimų principus, galiojimo (negaliojimo) ir teisinių padarinių; byloje Nr. 3K-3-630/2005 ieškinys buvo grindžiamas CK 1.138 straipsnio 6 punktu, 6.204, 6.216 straipsniais, 6.398 straipsnio 2 dalimi ir 6.242 straipsnio 1 dalimi ir sprendžiamas klausimas dėl gyvenamojo namo statybos; byloje Nr. 3K-3-1150/2003 buvo kilęs ginčas dėl nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo) draudimo išmokos dydžio nustatymo įvykus draudžiamajam įvykiui bei skirtumo tarp ieškovei išmokėtos draudimo sumos ir ieškovės prašomos išmokėti sumos priteisimo.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Galima remtis tik tokiomis teismo pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios išdėstytos ankstesniuose teismų sprendimuose, priimtuose analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-399/2012; kt.). Kadangi kasatorių nurodytose bylose faktinės ir teisinės aplinkybės iš esmės skyrėsi, argumentas dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos yra nepagrįstas.

Dėl teisės į kasaciją įgyvendinimo

Atsakovo nuomone, kasacinis skundas paliktinas nenagrinėtas, nes A. S. neturėjo teisės pareikšti kasacinio skundo L. S. vardu, be to, ieškovo kartu su kasaciniu skundu pateiktas teisės magistro diplomo nuorašas nėra patvirtintas, todėl laikytina, kad jis nepateikė savo kvalifikaciją patvirtinančių įrodymų.

CPK 350 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad klausimą dėl kasacinio skundo priėmimo sprendžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija. Įstatymas nustato atvejus, kada kasacinis skundas nepriimamas (CPK 350 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 347 straipsnio 3 dalį, jei kasatorius yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti kasacinį skundą turi teisę jis pats. CPK 56 straipsnis nustato baigtinį ratą asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą. Pagal šią proceso normą fiziniam asmeniui pagal pavedimą teisme gali atstovauti tik su juo susiję artima giminyste, bendra veikla, CPK 56 straipsnio 1 dalies 3–5 punktuose nurodyti asmenys. Nagrinėjamu atveju kasacinį skundą pasirašė abu ieškovai – L. S. ir jos sūnus A. S. , taigi motinai atstovaujantis sūnus atitiko vieną CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą reikalavimą – yra atstovaujamosios artimasis giminaitis. Ieškovas A. S. pateikė teismui savo turimo aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo įrodymus, patvirtintą dokumentą gavusio asmens (CPK 114 straipsnio 1 dalis) ir kasatorės L. S. pasirašytą įgaliojimą. Kadangi L. S. , be to, ir pati pasirašė kasacinį skundą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl jos valios pateikti kasacinį skundą išraiškos. Atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas dėl ieškovų netinkamos teisės į kasaciją įgyvendinimo atmestinas.

Nagrinėjamu atveju nenustatyta CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau neprideda jas patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 6,02 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės L. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,01 Eur (tris Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas  – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš ieškovo A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,01 Eur (tris Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas  – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                    Sigitas Gurevičius

                       Rimvydas Norkus

                       Vincas Verseckas