Civilinė byla Nr. e2A-1048-601/2020

Teisminio proceso Nr. 2-22-3-01722-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.17.2; 2.6.16.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2

(S)

Kauno apygardos teismas

S p r e n d i m a s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 9 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Dianos Labokaitės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ ieškinį atsakovams L. P. ir A. P. dėl skolos priteisimo bei atsakovų L. P. ir A. P. priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Intrum Lietuva“ dėl pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą, tretieji asmenys – Luminor Bank AS ir B2Kapital SIA.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Intrum Lietuva” kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. P. ir L. P. neįvykdytus įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį Nr. 1900-2009-56456: 1 907,02 Eur pradelstą negrąžintą vartojimo kreditą, 171,63 Eur delspinigius, lygiomis dalimis iš abiejų atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 47 Eur sumokėtą žyminį mokestį, ir solidariai iš A. P. ir L. P. 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojant už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2009 m. kovo 26 d. solidarūs atsakovai A. P. ir L. P. su pradiniu kreditoriumi Luminor Bank AB (ankstesnis pavadinimas – AB DNB bankas) sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią pradinis kreditorius suteikė atsakovams 4 344,30 Eur dydžio vartojimo kreditą, skirtą vartojimo reikmėms (Sutarties specialiosios dalies 7 ir 13 punktai), už kurį atsakovai įsipareigojo mokėti 7,65 procentų dydžio metines palūkanas (Sutarties specialiosios dalies 5 punktas bei bendrosios dalies 6 punktas). Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vartojimo kredito gavėjai nesilaikė, vartojimo kredito ir palūkanų už naudojimąsi vartojimo kreditu laiku nemokėjo, todėl liko skolingi pradiniam kreditoriui Luminor Bank AB 1 907,02 Eur negrąžinto vartojimo kredito. 2017 m. birželio 15 d. pradinis kreditorius Luminor Bank AB Reikalavimo teisių į skolų portfelį atlygintino perleidimo sutartimi Lindorff Oy, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą (toliau – Lindorff Oy), perleido reikalavimo teisę į atsakovų vardu susidariusį įsiskolinimą. Apie reikalavimo perleidimą atsakovai buvo informuoti rašytiniu pranešimu, siųstu paprastu laišku. Nuo 2017 m. spalio 1 d. UAB „Intrum Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Lindorff Lietuva“) perėmė visą Lindorff Oy vykdytą lietuvišką veiklą, įskaitant vykdytą per Lindorff Oy filialą. Perdavus veiklą, buvo perduodamas visas turtas, teisės ir įsipareigojimai.

3.       Atsakovai A. P. ir L. P. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog pripažįsta, kad 2009 m. kovo 26 d. su AB DNB buvo sudaryta kredito sutartis Nr.1900-2009-56456, tačiau ieškinyje nurodytos skolos suma yra nepagrįsta, nes skola grąžinta. AB DNB bankas 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutraukė kredito sutartį, nurodydamas, kad „bus pradėtas priverstinis išieškojimas iš bankui įkeisto ir/ar kito priklausančio turto ir lėšų“. Atsakovai nuolat mokėjo bankui, tačiau skolos sumos nemažėjo. Iš viso pagal vartojimo kredito sutartį sumokėjo 8 629,30 Eur.

4.       Atsakovai pareiškė priešieškinį, kuriame nurodė, jog pagal vartojimo kredito sutartį iš viso sumokėjo 18 276,05 Lt, kas sudaro 5 293,10 Eur, o nuo 2015 metų dar 3 336,20 Eur (iš viso 8 629,30 Eur). Atskaičius nuskaitymus sąskaitoje, viso sumokėta 7 438,36 Eur. Minusavus bendrą paskolos sumą – 5 274,09 Eur, atsakovai ieškovei yra permokėję 2 164,27 Eur. Kreditą suteikęs bankas galimai nuslėpė finansines operacijas, nes banko pateiktame išraše nėra nurodytos 13 000 Lt ir 5 000 Lt sumos. Bankas įgaliojo skolos išieškojimą vykdyti per Lindorff Oy filialą, kuris nurodydavo, į kokias sąskaitas mokėti pinigus. Nors pinigai buvo mokami, skolos nemažėjo. Jiems buvo aiškinama, kad skaičiuojamos palūkanos, delspinigiai, bet jų paskaičiavimo lentelių atsakovai negaudavo. Atsakovai minimą sumą – 2 164,27 Eur, kaip neteisėtą praturtėjimą, ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo prašo priteisti iš ieškovės UAB „Intrum Lietuva“.

5.       Ieškovė UAB „Intrum Lietuva“ atsiliepime į priešieškinį prašė atmesti priešieškinį. Paaiškino, kad ne visos priešieškinyje nurodytos įmokos buvo skirtos įsiskolinimui pagal vartojimo kredito sutartį dengti. Kadangi atsakovai su pradiniu kreditoriumi buvo sudarę dvi kreditavimo sutartis, t. y. būsto kreditavimo sutartį Nr. 1900-2009-57123 ir vartojimo kreditavimo sutartį Nr. 1900-2009-56456, atsakovų atliekamos įmokos pagal pradinio kreditoriaus Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus nuožiūrą buvo skirstomos dviem sandoriams dengti. Visos priešieškinyje nurodytos atsakovų atliktos įmokos buvo gautos ir užskaitytos, todėl nepagrįsti atsakovų argumentai apie bankinėse operacijose dingusias sumas. Kadangi didelė atliktų įmokų dalis buvo priskirta kitam sandoriui (būsto kredito sutarčiai), įsiskolinimas kilęs iš vartojimo kredito sutarties, kuria yra grindžiamas ieškovės reikalavimas, liko nepadengtas.

6.       Trečiasis asmuo Luminor Bank AS nurodė, jog su atsakovais A. P. ir L. P. sudarė dvi sutartis: vartojimo kredito sutartį ir būsto kreditavimo sutartį. Vėliau reikalavimo teises bankas perleido naujiems kreditoriams: pagal vartojimo kredito sutartį – UAB „Intrum Lietuva”, pagal būsto kreditavimo sutartį – bendrovei B2Kapital SIA, kurią Lietuvoje atstovauja UAB „Skolų rizikos sprendimai“. Būsto kreditavimo sutartis nutraukta 2011 m. sausio 24 d., o vartojimo kredito sutartis nutraukta 2011 m. rugpjūčio 4 d. Atsakovai 2012 m. spalio 1 d. pateikė prašymą, nurodydami, kad atstatė savo mokumą ir galės tinkamai vykdyti finansinius įsipareigojimus. 2012 m. spalio 16 d. bankas nurodė, jog sutinka nepradėti išieškojimo proceso ir realizuoti bankui įkeisto turto, jei atsakovai atliks periodinius mokėjimus pagal būsto kreditavimo sutartį ir vartojimo kredito sutartį į banko nurodytą, vadinamą tranzitine, sąskaitą, kuri banko klientams nėra matoma šių klientų asmeninėse banko sąskaitose, tačiau paskolos dengimo atveju klientams aiškiai matomas bendras paskolos sumažėjimas. L. P. pervedami mokėjimai buvo nukreipti skolos pagal būsto kreditavimo sutartį dengimui. Apie tai L. P. informuota 2012 m. liepos 2 d. raštu Nr. 30.58-17/3269. Visos iš atsakovų gautos lėšos įskaitytos kreditų dengimui. Ieškovės UAB „Intrum Lietuva“ reikalaujama priteisti skolos suma yra susidariusi pagal vartojimo kredito sutartį ir yra pagrįsta bei teisėta.

7.       Trečiasis asmuo B2Kapital SIA atsiliepimo teismui nepateikė, o įpareigotas pateikti informaciją, nurodė, kad SIA B2Kapital buvo perleistas reikalavimas tik pagal būsto kredito sutartį, o ne vartojimo kredito sutartį. Perleidus reikalavimą trečiajam asmeniui, išieškojimą toliau vykdo antstolis A. Š.. Visos išieškotos lėšos buvo skirstomos tik reikalavimams, kylantiems iš būsto kredito sutarties, vykdyti. SIA B2Kapital neturi duomenų, ar paskirstant mokėjimus pagal būsto kredito sutartį buvo atsižvelgiama į tai, kad yra vykdomas priverstinis išieškojimas, kadangi pirminis kreditorius (Luminor Bank AS) tokios informacijos nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Kauno apylinkės teismas skundžiamu 2020 m. kovo 16 d. sprendimu atmetė ir ieškovės ieškinį, ir atsakovų priešieškinį. Teismas taip pat priteisė iš ieškovės UAB „Intrum Lietuva“ valstybei 12,81 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. 

9.       Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad atsakovai mokėjo įmokas į pradinio kreditoriaus nurodytą sąskaitą, tačiau dėl Luminor bank AS veiksmų, paskirstant atsakovų mokamas įmokas ir pranešant išieškojimą vykdančiam antstoliui apie įmokų įskaitymą, pagal vartojimo kredito sutartį susidarė nepriemoka, o pagal būsto kredito sutartį susidarė permoka. Teismas, nenustatęs, kad atsakovai netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, kadangi iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo mokėjo įmokas nedetalizuodami, pagal kurį sandorį, atsižvelgęs į ieškiniu prašomą priteisti sumos dydį bei antstolio 2020 m. vasario 4 d. pažymoje nurodytą permoką, ieškinį atmetė.

10.       Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą ir proceso dalyvių rašytinius bei žodinius paaiškinimus, taip pat padarė išvadą, kad UAB „Intrum Lietuva“ nėra nepagrįstai praturtėjusi, perimdama reikalavimo teises pagal vartojimo kredito sutartį, nes permoka yra susidariusi pagal kitą, t. y. būsto kredito sutartį, kurios reikalavimo teises perėmė B2Kapital SIA. Šių aplinkybių pagrindu teismas atmetė ir atsakovų priešieškinį kaip nepagrįstą.

11.       Teismas, atmetęs ieškinį ir priešieškinį, bylinėjimosi išlaidų šalims nepriteisė. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, kurias sudaro 12,81 Eur, teismas valstybei priteisė iš ieškovės, motyvuodamas tuo, kad priešieškinyje nurodytų aplinkybių pagrindu buvo atmesti ieškinio reikalavimai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Intrum Lietuva“, atstovaujama teisininkės – grupės vadovės M. K., apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1516-1116/2020, ir apeliantės UAB „Intrum Lietuva“ ieškinį patenkinti visiškai: priteisti iš atsakovų A. P. ir L. P. 1 907,02 Eur negrąžinto kredito, 171,63 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio procesinių palūkanų, visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 47,00 Eur žyminį mokestį, 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat prašo atmesti L. P. ir A. P. priešieškinį dėl 2 164,27 Eur nepagrįstai įgytų lėšų, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš UAB „Intrum Lietuva“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas, sprendime pripažinęs, jog pagal vartojimo kredito sutartį, kurios pagrindu susiformavo ieškovės reikalavimas civilinėje byloje Nr. e2-1516-1116/2020, yra susidariusi nepriemoka, tokiu būdu konstatuodamas skolos faktą bei jos pagrįstumą, ieškovės ieškinį vis dėlto atmetė, todėl toks sprendimas prieštarauja įrodymų vertinimo principams;

12.2.                      Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pradinis kreditorius Luminor Bank AS netinkamai skirstė atsakovų atliekamas įmokas prisiimtiems įsipareigojimams dengti, nepagrįstas, nes toks banko įmokų paskirstymas abiejų sandorių apimtyse buvo teisėtas ir pagrįstas, kadangi šią teisę bankui numatė sutartis;

12.3.                      Permoka vykdomojoje byloje Nr. 0110/12/12367/1 pradėjo formuotis nuo 2019 m. liepos 15 d. atsakovams atlikus 400,00 Eur įmoką, t. y. praėjus daugiau negu devyniems mėnesiams po to, kai buvo pateiktas apeliantės ieškinys civilinėje byloje Nr. e2-2480-347/2019 bei praėjus daugiau negu dvejiems metams nuo tada, kai Luminor Bank AS reikalavimo teisę į šį atsakovų įsipareigojimą perleido naujajam kreditoriui SIA B2Kapital;

12.4.                      Permoka pagal būsto kreditavimo sutartį susiformavo ne dėl netinkamo pradinio kreditoriaus atliktų įmokų skirstymo, o dėl to, jog antstolis buvo informuotas ne apie visas įmokas, užskaitytas būsto paskolos sandoriui dengti;

12.5.                      Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pagal vieną sutartį yra susidariusi nepriemoka, o pagal kitą – permoka, visiškai neatsižvelgė į tai, kad šiuo metu reikalavimo teisės pagal vartojimo kredito ir būsto kredito sutartis priklauso skirtingiems ir tarpusavyje nesusijusiems juridiniams asmenims. Todėl teismo sprendimas atmesti apeliantės ieškinį nepaisant nustatytos nepriemokos pažeidžia apeliantės kaip kreditorės teises ir užkerta kelią jų įgyvendinimui;

12.6.                      Pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą apeliantės ieškinį pagal vartojimo kredito sutartį atmesti ir konstatavus, kad yra susidariusi permoka pagal būsto kreditavimo sutartį, susiklosto nelogiška situacija: atsakovai turi teisę kreiptis į kreditorių SIA B2Kapital su prašymu dėl permokos pagal būsto kredito sutartį grąžinimo, tačiau apeliantė teisės nukreipti į atsakovus reikalavimo dėl skolos pagal vartojimo kredito sutartį netenka. Dėl tokių pasekmių, kurias sukelia pirmosios instancijos teismo sprendimas, apeliantės reikalavimas turėjo būti vertinamas atskirai nuo SIA B2Kapital reikalavimo.

13.       Atsiliepime atsakovė L. P. apeliacinės instancijos teismo prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą nepakeistą, o UAB „Intrum Lietuva“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

13.1.                      Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai nurodė, kad šioje byloje atsakovams pateikus mokėjimo dokumentus, ieškovė turi įrodyti ieškinio teiginius, kad visi atsakovų mokėjimai pagal jų pateiktus mokėjimų dokumentus buvo įskaityti tinkamai ir atsakovai ieškovei liko skolingi pagal vartojimo kredito sutartį;

13.2.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pradinis kreditorius Luminor Bank AS netinkamai skirstė atsakovų atliekamas įmokas prisiimtiems įsipareigojimams dengti. Atsakovai laikė, kad įnešus didesnes pinigų sumas į sąskaitą, suėjus paskolų mokėjimo terminui pagal grafiką, iš jų bus nuskaitomi mokėjimai abiejų paskolų dengimui. Tuo tarpu 2011 m. balandžio 1 d. nusprendus priverstinai išieškoti skolą būsto sutarties pagrindu, atsakovai visus vėlesnius atliktus mokėjimus įskaitant ir 2011 m. balandžio 6 d. atliktą 13 000 Lt bei 2011 m. gegužės 2 d. atliktą 5 000 Lt mokėjimus laikė ir laiko, kad dengiami išskirtinai jau tik vartojimo kredito skolai dengti ir šiai dienai vartojimo kreditas turėjo būti padengtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Apeliacinis skundas tenkintinas.

15.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

16.       Nustatyta, kad 2009 m. kovo 26 d. atsakovai A. P. ir L. P. su Luminor Bank AB (ankstesnis pavadinimas AB DNB bankas) sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 1900-2009-56456 (toliau – vartojimo kredito sutartis), pagal kurią pradinis kreditorius suteikė atsakovams 4 344,30 Eur dydžio vartojimo kreditą, skirtą vartojimo reikmėms. Ši sutartis buvo nutraukta 2011 m. rugpjūčio 4 d. atsakovams nevykdant įsipareigojimų. 2017 m. birželio 15 d. pradinis kreditorius Luminor Bank AB perleido reikalavimo teisę į esantį pagal vartojimo kredito sutartį įsiskolinimą Lindorff Oy (šiuo metu ieškovė UAB „Intrum Lietuva“). Taip pat atsakovai A. P. ir L. P. su trečiuoju asmeniu Luminor Bank AS (ankstesnis pavadinimas AB DnB NORD bankas) 2009 m. gegužės 18 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. 1900-2009-57123 (toliau – būsto kredito sutartis). Prievolės pagal šią sutartį buvo užtikrintos Sutartinės hipotekos lakštu Nr. 02/1/2009/0005242. Būsto kredito sutartis buvo nutraukta 2011 m. sausio 24 d. atsakovams nevykdant savo įsipareigojimų, o Kauno apylinkės teismas 2011 m. balandžio 1 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. 2-8221-285/2011) nutarė priverstinai išieškoti iš skolininkų 35 562,95 Eur skolą, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo negrąžintos skolos sumos, skaičiuojant nuo 2011-03-24 iki hipotekos teisėjo nutarties išieškoti skolą iš įkeisto turto įvykdymo ir 133 Eur žyminio mokesčio. Pradinis kreditorius AB DnB NORD bankas 2016 m. gruodžio 22 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido naujajam kreditoriui SIA B2Kapital turėtas reikalavimo teises į atsakovus pagal Kauno apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-8221-285/2011.

17.       Taigi, atsakovai pradiniam kreditoriui trečiajam asmeniui Luminor Bank AB turėjo įsipareigojimų pagal dvi sutartis: vartojimo kredito sutartį ir būsto kredito sutartį, kurios abi buvo nutrauktos atsakovams laiku nemokant įmokų. Pagal būsto kredito sutartį buvo vykdomas priverstinis skolos išieškojimas. Pagal vartojimo kredito sutartį skola nebuvo teismine tvarka priteista, todėl nevyko jos priverstinis išieškojimas. Apeliantei įgijus reikalavimo teisę į atsakovų 1 907,02 Eur skolą iš pradinio kreditoriaus ir atsakovams nemokant šios skolos, apeliantė 2018 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į teismą dėl šios skolos išieškojimo (pateikė pareiškimą teismui).

18.       Atsakovai, nesutikdami su ieškiniu nurodo, kad jie yra atsiskaitę su apeliante pagal vartojimo kredito sutartį, netgi yra permokėję. Jų manymu, tą pagrindžia su atsiliepimu pateikti mokėjimo nurodymai, kasos pajamų orderiai, banko išrašai nuo 2009 m. kovo 31 d. iki 2017 m. sausio 8 d.

19.       Bylos nagrinėjimo metu antstolis A. Š. 2020 m. vasario 4 d. parengė pažymą Nr. S-20-110-4566, kurioje nurodė, kad Luminor bank AS 2020 m. sausio 28 d. raštu pateikus patikslintą informaciją apie tiesiogiai skolininkų mokėtas įmokas, iš viso 6 868,42 Eur, nustatyta, kad vykdomojoje byloje Nr. 0110/12/12367/1 (pagal būsto kredito sutartį) yra susidariusi 2476,35 Eur permoka.

20.       Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad dėl trečiojo asmens Luminor bank AS veiksmų paskirstant atsakovų mokamas įmokas ir pranešant išieškojimą vykdančiam antstoliui apie įmokų įskaitymą pagal Vartojimo kredito sutartį susidarė nepriemoka, o pagal Būsto kredito sutartį susidarė permoka. Atsakovai mokėjo įmokas į vieną sąskaitą, kaip buvo susitarę su pradiniu kreditoriumi Luminor bank AS, ir įmokų paskirstymui negalėjo daryti jokios įtakos. Byloje nenustatyta, kad atsakovai būtų netinkamai vykdę įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį, kadangi jie mokėjo įmokas, kurios buvo neteisingai paskirstytos ir užskaitytos.

21.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pateikta motyvacija dėl esančios nepriemokos (skolos) apeliantei pagal vartojimo kredito sutartį. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo atsakovų nuo 2009 m. kovo 31 d. iki 2017 m. sausio 8 d. pateiktus mokėjimo nurodymus, kasos pajamų orderius, banko išrašus ir pagrįstai nustatė, jog visi atsakovų nurodomi atlikti mokėjimai buvo įskaityti arba dengiant pagal vartojimo kredito sutartį esančius įsiskolinimus, arba pagal būsto kredito sutartį esančius įsiskolinimus. Taigi, apeliantės kreipimosi į teismą dėl atsakovų skolos (1 907,02 Eur) priteisimo momentu (2018 m. rugpjūčio 29 d.), atsakovų skola apeliantei nebuvo apmokėta. Skolos buvimą apeliantei patvirtina trečiojo asmens Luminor bank AS sudarytos ir į bylą pateiktos detalizacijos tiek dėl vartojimo kredito sutarties, tiek dėl būsto kredito sutarties. Jose aiškiai ir detaliai nurodyta, kada ir kuriam kreditui padengti buvo priskirti atsakovų sumokėti pinigai. Reikalavimo perleidimo sutartimi (2017 m. birželio 15 d.) apeliantė įgijo reikalavimo teisę į atsakovų skolą, kuri nuo 2017 m. sausio 9 d. (paskutinės atsakovų įmokos) nesikeitė (1 907,02 Eur), t. y. nuo to laiko atsakovai neatliko apeliantei jokių mokėjimų, nors jiems buvo žinoma apie pasikeitusį kreditorių ir turimą įsiskolinimą.

22.       Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad dėl trečiojo asmens Luminor bank AS veiksmų paskirstant atsakovų mokamas įmokas susidarė nepriemoka pagal Vartojimo kredito sutartį, bei kad nenustatyta, jog atsakovai būtų netinkamai vykdę įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovų skola (1 907,02 Eur) pagal vartojimo kredito sutartį yra fiksuota 2017 m. sausio 9 d. ir nuo to laiko atsakovai jokių įmokų šios skolos dengimui nemokėjo, iš jų nebuvo vykdomas priverstinis išieškojimas. Pagal būsto kredito sutartį atsakovų skola 2017 m. sausio mėnesiui buvo apie 17 000 Eur (pagal antstolio pažymą), atsakovų savarankiški mokėjimai nebuvo daromi, buvo vykdomas priverstinis išieškojimas. Kaip jau minėta, visi atsakovų nurodyti savarankiškai atlikti mokėjimai (nuo 2009 m. kovo 31 d. iki 2017 m. sausio 8 d.) buvo užskaityti atsakovų kreditų (vartojimo arba būsto) dengimui. Jokių permokų pagal kredito sutartis nebuvo. Taigi, atsakovai nuo 2017 m. sausio mėnesio visiškai nevykdė savarankiškų mokėjimų pagal vartojimo kredito sutartį, pagal kurią nebuvo vykdomas priverstinis išieškojimas, kas, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog atsakovai netinkamai vykdė savo įsipareigojimus (nedengė įsiskolinimo). Pažymėtina, kad apie atsakovų permoką pagal būsto kredito sutartį buvo sužinota tik 2020 m. vasario 4 d., kuomet antstolis pateikė teismui pažymą apie vykdomą išieškojimą pagal būsto kredito sutartį. Iš pažymos matyti, kad ši permoka (2476,35 Eur) atsirado tik nuo 2019 m. liepos mėnesio, todėl trečiojo asmens Luminor bank AS suteikta netiksli informacija antstoliui apie atsakovų įmokas pagal būsto kredito sutartį, neturi ir negali turėti įtakos atsakovų įsiskolinimui pagal vartojimo kredito sutartį (įsiskolinimą apeliantei), pagal kurią nėra vykdomas išieškojimas. Antstolio išieškotomis sumomis negali būti dengiamas įsiskolinimas pagal vartojimo kredito sutartį.

23.       Negalima sutikti su tuo, kad trečiasis asmuo Luminor bank AS netinkamai skirstė atsakovų mokamas įmokas. Pirmiausia pažymėtina, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovai aiškiai nenurodė, kuo pasireiškė netinkamas įmokų paskirstymas (kokie teisės aktai, sutartys buvo pažeisti). Galima suprasti, jog tokia išvada padaryta todėl, kad pagal vartojimo kredito sutartį yra įsiskolinimas, o pagal būsto kredito sutartį yra permoka, tačiau tai nepatvirtina, kad atsakovų įmokos buvo netinkamai paskirstytos. Kaip matyti iš antstolio pažymos, permoka atsirado patikslinus informaciją apie tiesiogiai skolininkų mokėtas įmokas bankui, t. y. permoka atsirado ne dėl netinkamo įmokų paskirstymo, o dėl informacijos nebuvimo pas antstolį apie tiesiogiai skolininkų sumokėtas įmokas bankui, dėl ko antstolis įvykdė išieškojimą didesne apimtimi, negu reikalinga padengti įsiskolinimą pagal būsto kredito sutartį. Antra, vartojimo kredito sutarties Bendrosios dalies 15 punkte nurodyta, jog Bankas turi teisę panaudoti iš Kredito gavėjo gautas pinigų sumas sutartyje nustatytiems mokėjimams padengti, laikantis sutartyje nustatytų mokėjimo terminų, o jei yra nepadengtų kitų mokėjimų, kurių terminas yra suėjęs arba kurie yra pradelsti, - tokias sumas pirmiausia nukreipia šiems įsipareigojimams dengti, nežiūrint jokių kitų nurodymų. Kaip matyti iš pateiktų mokėjimų detalizacijų pagal abi kredito sutartis, atsakovai laiku ir tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų (nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. atsakovai pastoviai turėjo tiek kredito skolą, tiek palūkanų skolą). Taigi, kreditorius (tuo metu Luminor bank AS) turėjo teisę atsakovų mokėjimus užskaityti bet kurios kredito sutarties pradelstiems mokėjimams dengti.

24.       Apibendrinant aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, dėl ko ieškinio dalyje priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl šioje dalyje teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį patenkinti.

25.       Prašomi priteisti delspinigiai paskaičiuoti tinkamai (negrąžinta kredito dalis – 1 907,02 Eur, taikomi delspinigiai – 0,05 procentai, pradelstas laikotarpis – 180 dienų, todėl delspinigiai sudaro 171,63 Eur), todėl priteistini.

       Dėl bylinėjimosi išlaidų

26.       Patenkinus apeliantės ieškinį, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovų (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantės išlaidas sudaro žyminio mokesčio sumokėjimas už ieškinį ir už apeliacinį skundą, t. y. viso 94 Eur.

27.       Pirmosios instancijos teismo sprendimu iš apeliantės yra priteista valstybei 12,81Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pripažinus, jog ieškinys pagrįstas ši teismo sprendimo dalis naikintina, o šios išlaidos priteistinos iš atsakovų.

          Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

          Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

          Priteisti UAB “Intrum Lietuva”, juridinio asmens kodas 304615887, naudai solidariai iš A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 907,02 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus septynis eurus 2 ct) negrąžintos skolos ir 171,63 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt vieną eurą 63 ct) delspinigių bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 078,65 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. rugpjūčio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

          Priteisti UAB “Intrum Lietuva”, juridinio asmens kodas 304615887, naudai iš A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 47 Eur (keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

          Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės UAB “Intrum Lietuva”, juridinio asmens kodas 304615887, priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti.

          Priteisti valstybei iš A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 6,41 Eur (šešis eurus 41 ct) bylinėjimosi išlaidų (sumokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

          Kitą Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

          Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.