Civilinė byla Nr.2SA-154-392/2013

                             (Teisminio proceso Nr. 2-03-3-05780-2012-3)

              Procesinio sprendimo kategorija: 122.2.;110.5; 128.11; 129.18

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje pareiškėjos Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos 2012 m. lapkričio 13 d. skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys: antstolis R. V., išieškotojas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegija skundu prašė panaikinti antstolio R. V. 2012 m. spalio 19 d. patvarkymą dėl turto saugotojo pakeitimo vykdomojoje byloje Nr. 0128/11/09202. Skunde nurodoma, kad skundžiamu patvarkymu antstolis pakeitė, taikant laikinąsias apsaugos priemones, areštuoto nekilnojamojo turto saugotoją – pareiškėją – ir vietoj jos paskyrė naują turto saugotoją – išieškotoją. Pareiškėja mano, kad toks naujo turto saugotojo paskyrimas reiškia turto administratoriaus paskyrimą, todėl antstolis peržengė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartimi nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą. Pabrėžė, kad antstoliui nebuvo kliūčių vykdyti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes jis 2012 m. spalio 14 d. turto aprašu areštavo 23 nekilnojamojo turto objektus, priklausančius nuosavybės teise pareiškėjai. Be to, antstolis, pakeisdamas areštuoto turto administratorių, rėmėsi išieškotojo 2012 m. spalio 19 d. prašyme nurodytomis aplinkybėmis, dėl kurių pasisakė ir kurias nepagrįstomis pripažino Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 14 d. nutartimi pritaikydamas pareiškėjos turto areštą, bet atsisakydamas taikyti visišką pareiškėjos turto administravimą.

             Antstolis R. V. 2012 m. lapkričio 20 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir naikinti 2012 m. spalio 19 d. patvarkymą dėl turto saugotojo pakeitimo, atsisakymą grindė tokiais argumentais:

1. Antstolio teigimu, atsakovo turto administravimo paskyrimas, kaip laikinoji apsaugos priemonė (CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ir areštuoto turto saugotojo paskyrimas (CPK 638 straipsnis) yra skirtingi civilinio proceso teisės institutai.

2. Antstolis neperžengė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto, nes 2011 m. spalio 14 d. surašė areštuoto turto aprašą, jame nurodė, kad aprašytas turtas perduodamas saugoti skolininkei.

3. Areštuoto turto saugotojo pakeitimas galimas tik vykdymo procese ir tai yra išimtinė antstolio kompetencija (CPK 683 straipsnis).

4. 2012 m. spalio 19 d. patvarkymą dėl areštuoto turto saugotojo pakeitimo priėmė esant būtinumui, nes skolininkė (pareiškėja) padarė daug pažeidimų, kurių nepašalino iki dabar. Pareiškėja nėra įvykdžiusi antstolio R. V. 2011 m. spalio 18 d. patvarkymo, kuriuo pareiškėja įpareigota pateikti informaciją apie turimą turtą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 30 d. ir 2012 m. spalio 30 d. nutartimis skyrė pareiškėjos vardu veikiančiai D. L. atitinkamai 500 Lt ir 2000 Lt baudas už įpareigojimo pateikti antstoliui informaciją apie turimą turtą. Vilniaus apygardos prokuratūra 2012 m. liepos 13 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl D. L. dėl trukdymo antstoliui vykdyti teismo sprendimą ir dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo (BK 231, 245 straipsniai).

5. Kitas pareiškėjos vardu veikiantis asmuo A. K. netinkamai vykdo antstolio 2012 m. spalio 3 d. pakartotinį patvarkymą dėl informacijos apie skolininkės (pareiškėjos) turtą pateikimo, nes nenurodo konkrečių duomenų apie pareiškėjos kilnojamąjį turtą, nepateikia informacijos apie pareiškėjos lėšas banke ir kasoje, turtines teises bei vertybinius popierius.

6. Pareiškėja netinkamai vykdo įpareigojimą pateikti antstoliui informaciją apie turimą turtą, nes pareiškėjos atstovas A. K. nurodė antstoliui, jog pareiškėjai priklauso 12 nekilnojamojo turto objektų, nors antstolis aprašė 23 objektus.

7. Pakeisdamas areštuoto pareiškėjos turto saugotoją, antstolis rėmėsi išieškotojo 2012 m. spalio 19 d. rašte išdėstytomis aplinkybėmis, kurios, antstolio teigimu, patvirtina, jog pareiškėja vilkina vykdymo veiksmus, piktnaudžiauja pasitikėjimu, klaidina antstolį, neteikia informacijos apie pareiškėjos turtą, todėl turtas gali būti pasisavintas, iššvaistytas ar sugadintas.

8. Išieškotojas jam pateikė duomenų, patvirtinančių tai, jog pareiškėja nuo 2011 m. vasario 18 d. iki 2011 m. rugsėjo 15 d. perleido 15 nekilnojamojo turto objektų ir įgijo 2 846 082 Lt bei vertybinių popierių, bet nepateikia antstoliui informacijos apie nurodytų lėšų ir vertybinių popierių buvimo vietą.

9. Ieškotojas faktiškai naudojasi didžiąja areštuoto turto dalimi ir ją saugo.

10. Skundžiamu patvarkymu dėl areštuoto skolininko turto saugotojo pakeitimo taip pat užtikrinti ir pareiškėjos interesai, nes naujasis turto saugotojas (išieškotojas) įpareigotas sudaryti pareiškėjai sąlygas naudotis areštuotu turtu ir jį valdyti, užtikrinti areštuotame turte esančių vertybių apsaugą ir sudaryti galimybes antstoliui jas aprašyti.

11. Antstolis informavo pareiškėją, jog 2012 m. spalio 23, 24 dienomis atliks areštuoto nekilnojamojo turto apžiūrą, aprašys jame esantį kilnojamąjį turtą ir perduos visą turtą saugoti išieškotojui. Atliekant nurodytus veiksmus, pareiškėja nedalyvavo, o areštuotas turtas jau perduotas saugoti išieškotojui.

               Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas  2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi pareiškėjos skundą dėl antstolio R. V. 2012 m. spalio 19 d. patvarkymo tenkino. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės pakeisti areštuoto turto saugotoją. Antstolis vykdo ne galutinio teismo sprendimo priverstinį vykdymą, bet teismo nutartį, kuria pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovės kilnojamojo, nekilnojamojo turto, lėšų ir vertybinių popierių areštas, todėl poreikis, kaip sąlyga pakeisti areštuoto turto saugotoją, turi būti vertinamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamo tikslo ir pagrindo joms taikyti aspektu. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie pareikšti konkrečioje byloje, įvykdymą, todėl neturėtų būti taikomos tos laikinosios apsaugos priemonės, kurios apsaugotų galimus reikalavimus, nepareikštus toje byloje taip pat turi būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios būtinos ir iš tikrųjų gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Nagrinėjamu atveju taikoma laikinoji apsaugos priemonė – nekilnojamojo turto areštas užtikrina ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės nepagrįstai įgytą nekilnojamąjį turtą, jeigu jį teismas patenkins išnagrinėjęs bylą, įvykdymą. Pirmos instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 14 d. nutartyje, taikydamas pareiškėjos turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę, pasisakė, jog kitos laikinosios priemonės – pareiškėjos visiško turto administravimo – taikymas nagrinėjamu atveju būtų perteklinis. Teismo vertinimu, vykdomosios bylos Nr. 0128/11/09202 duomenys ir antstolio argumentai CPK 683 str. 1 d.  prasme nepagrindžia būtinybės nagrinėjamos bylos atveju nušalinti pareiškėjos nuo areštuoto jos nekilnojamojo turto saugotojos pareigų ir perduoti turtą saugoti ieškovui (išieškotojui). Antstolio nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nagrinėjamu atveju pakeitė areštuoto turto saugotoją, t. y. jog pareiškėjos atstovai vengia bendradarbiauti su antstoliu, netinkamai vykdo jo įpareigojimų pateikti informaciją apie kilnojamąjį turtą ir lėšas, jų buvimo vietą, susijusios būtent su nurodytos rūšies turtu, bet nesusijusios su nekilnojamuoju turtu, kuris aprašytas ir areštuotas antstolio R. V. 2011 m. spalio 14 d. turto apraše. Taip pat antstolio nurodomos aplinkybės apie tai, kad pareiškėja 2011 m. vasario 18 d. - 2011 m. rugsėjo 15 d. perleido 15 nekilnojamojo turto objektų ir nepateikia antstoliui duomenų apie už juos gautų lėšų buvimo vietą, nepatvirtina to, jog nuo 2011 m. spalio 14 d. aprašytas ir areštuotas pareiškėjos nekilnojamasis turtas yra netinkamai saugomas ir taip pažeidžiamos laikinosios apsaugos priemonės. Pažymėtina, kad laikinoji apsaugos priemonė – pareiškėjos kilnojamojo, nekilnojamojo turto ir lėšų areštas – taikoma Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutarties pagrindu. Taigi antstolio nurodomas pareiškėjos nekilnojamojo turto perleidimo faktas įvyko iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl to teismas atmetė kaip nepagrįstus antstolio 2012 m. lapkričio 20 d. patvarkyme išdėstytus 4–8 argumentus. Taip pat pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad iš vykdomosios bylos Nr. 0128/11/09202 duomenų nenustatyta aplinkybių, pagrindžiančių tai, kad pareiškėja, būdama areštuoto nekilnojamojo turto saugotoja, blogina šio turto būklę ar kitaip netinkamai vykdo turto saugotojo pareigas ir pažeidžia Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartyje nustatytus apribojimus (CPK 145 str. 7 d.).

             Apeliantas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos skundą. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas visiškai nepagrįstai koncentruojasi tik į skolininko nekilnojamąjį turtą, neatsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2011-10-14 nutarties rezoliucinėje dalyje nustatytą turto arešto mąstą, ir tendencingai išskiria tik vieną ieškovo ieškinio reikalavimą kartu ignoruodamas kitus ieškinyje išdėstytus reikalavimus. Be to, Vilniaus apygardos teismas nutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad ieškovo (išieškotojo) pasirinktam antstoliui yra pavestina atlikti ne tik atsakovo (skolininko) nekilnojamojo turto, bet ir kilnojamojo turto, piniginių lėšų suradimą bei areštą. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, akivaizdu, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas siaurai aiškindamas Vilniaus apygardos teismo 2011-10-14 nutartį, bei nevertindamas esminio ieškinio reikalavimo, padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą ir atitinkamai priėmė visiškai nepagrįstą bei neteisėtą 2012-12-20 nutartį. Pirmos instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės apie antstolio R. V. vykdomojoje byloje Nr. 0128/11/09202 areštuotą kilnojamąjį skolininko turtą, kuris buvo identifikuotas tik po turto saugotojo pakeitimo, juo paskyrus išieškotoją Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - sinodą, ir tik naujajam turto saugotojui, vykdant 2012-10-19 patvarkyme nustatytus įpareigojimus, antstoliui buvo sudarytos galimybes aprašyti skolininko kilnojamąjį turtą. Apeliantas pažymi, jog antstoliui R. V. nebuvo įmanoma identifikuoti ar aprašyti skolininkui priklausančio kilnojamojo turto būtent dėl paties skolininko Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos atliktų neteisėtų veiksmų. Tuo tarpu vien jau tas faktas, kad pakeitus turto saugotoją, antstolio buvo nustatytos tikrosios aplinkybės apie turimą itin didelį kiekį kilnojamojo turto, kurio egzistavimo fakto neatskleidė skolininkas, ir kuris atitinkamai antstolio yra aprašytas turto aprašuose bei areštuotas, pagrindžia antstolio atliktų vykdomųjų veiksmų būtinumą, pateisina šių veiksmų proporcingumą ir turto saugotojo pakeitimo būtinybę. Be kita ko, pasak apelianto, vertintina ir tai, kad į vykdomąją bylą yra pateikta eilė svarių įrodymų apie skolininko gautas pinigines lėšas, jų dydį ir įgytus vertybinius popierius, apie atliktus neteisėtus veiksmus, apie skolininko vardu veikiančių asmenų galimai įvykdytas nusikalstamas veikas, kurios sietinos su Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios turto pasisavinimu ir išvaistymu. Taip pat šioje vykdomojoje byloje nustatyta, kad dėl teisėtų antstolio reikalavimų ir teismo nutarties nevykdymo skolininko vardu veikiantiems asmenims buvo skirtos baudos ir pradėti kiti teisiniai procesai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto nuomone, pagristai teigtina, jog antstolis R. V. 2012-10-17 patvarkymu dėl turto saugotojo pakeitimo priėmė būtiną sprendimą siekdamas apsaugoti bent dalį itin didelės religinės, istorinės ir materialinės vertės Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinio turto nuo galimo jo pasisavinimo, iššvaistymo, paslėpimo ar net sunaikinimo. Apeliantas nesutinka ir su skundžiamoje nutartyje išskirtų antstolio 2012-11-20 patvarkymo 4-8 argumentų vertinimu. Neigiamai vertina pirmosios instancijos teismo argumentą, kad tai, jog pareiškėja nuo 2011 m. vasario 18 d. iki 2011 m. rugsėjo 15 d. perleido 15 nekilnojamojo turto objektų ir nepateikia antstoliui duomenų apie už juos gautų lėšų buvimo vietą, nepatvirtina to, jog nuo 2011 m. spalio 14 d. aprašytas ir areštuotas pareiškėjos nekilnojamasis turtas yra netinkamai saugomas ir taip pažeidžiamos laikinosios apsaugos priemonės. Apelianto įsitikinimu, tokios aplinkybės nevertinti negalima, kadangi pagal šiuos sandorius skolininkas išpardavė iš esmės visą valdytą bažnytinį nekilnojamąjį turtą ir įgijo 2 846 082 Lt dydžio pinigines lėšas, o apie turimas pinigines lėšas piktybiškai neteikia informacijos. Be to, šių sandorių pagrindu buvo įgyti ir vertybiniai popieriai, apie kuriuos skolininkas taip pat neteikia jokių duomenų, o į vykdomąją bylą pateiktų sutarčių nurodytas galutinis atsiskaitymo terminas už įsigytą nekilnojamąjį turtą nesutapo su pačių pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo data, todėl tikėtina, kad galutinis atsiskaitymas galėjo būti atliktas ir po 2011-10-14 nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2011-10-14 nutartį, motyvuojamojoje nutarties dalyje rėmėsi būtent šių sandorių sudarymo faktu, kaip vienu iš esminių pagrindų, pagrindžiančių būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, pirmos instancijos teismas nepateikė jokių motyvų dėl savo paties išskirtų antstolio 2012 m. lapkričio 20 d. patvarkyme išdėstytų 4, 5, 6 ir 7 argumentų nepagrįstumo ir neteisėtumo, todėl tokia 2012- 12-20 nutartis negali būti laikoma tinkamai pagrįsta ir motyvuota. Per laikotarpį nuo 2011-10-14 turto aprašo sudarymo ir aprašyto turto saugotojo paskyrimo iki turto saugotojo pakeitimo dienos paaiškėjo daug naujų aplinkybių, dėl kurių tolimesnis skolininko turto palikimas saugoti pačiam skolininkui neabejotinai galėjo sąlygoti areštuoto turto ir jame esančių materialinių vertybių pasisavinimą, iššvaistymą ar net paties turto sunaikinimą. Akivaizdu, jog tokias aplinkybes galėjo įvertinti tik 2011-10-14 nutartį vykdantis antstolis ir šių visų aplinkybių visetas buvo pakankamas ir kartu proporcingas pagrindas pakeisti turto saugotoją juo paskiriant Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - sinodą. Naujasis turo saugotojas sudarė visas sąlygas skolininkui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijai valdyti ir naudotis areštuotu turtu, tačiau skolininkas ar jo atstovai nei raštu, nei žodžiu nepateikė jokių prašymų, pageidavimų ar kokių kitų pastabų dėl naudojimosi areštuotu turtu. Skolininko turto saugotoju paskyrus išieškotoją Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - sinodą buvo užtikrintas skolininko turto išsaugojimas, jo vertės išlaikymas, turtinės padėties stabilumas, veiklos, susijusios su turto valdymu, tvarkymu bei disponavimu tinkamumas. Atitinkamai buvo užtikrinta Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendruomenės interesų apsauga ir pašalinta žalos Lietuvos evangelikų reformatų religinei bendruomenei didėjimo galimybė, taip pat pašalinta grėsmė dėl areštuoto didelės religinės, istorinės ir materialinės vertės Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pasisavinimo, iššvaistymo ar net sunaikinimo bei buvo proporcingai užtikrinta abiejų šalių interesų apsauga.

            Antstolis R. V. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį. Atkreipė dėmesį į tai, kad skolininkas savo skunde prašė panaikinti tik antstolio R. V. 2012-10-19 d. priimtą patvarkymą dėl turto saugotojo pakeitimo, tačiau neskundė nei vieno iš 2012-10-19 d., 2012-10-23 d. ar 2012-10-26 d. sudarytų Turto aprašų, kurių pagrindu areštuoto skolininko Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos nekilnojamojo ir kilnojamojo turto saugotoju būtent ir buvo paskirtas išieškotojas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae – sinodas. Surašyti Turto aprašai atitiko visus CPK 678 str. keliamus reikalavimus, tačiau skolininkas jų neskundė, o vietoje to apskundė 2012-10-19 d. Patvarkymą dėl turto saugotojo pakeitimo. Atitinkamai ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-12-20 d. priėmė nutartį panaikinti būtent antstolio R. V. 2012 m. spalio 19 d. patvarkymą dėl turto saugotojo pakeitimo bei 2012 m. lapkričio 20 d. patvarkymą dėl pareiškėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos 2012 m. lapkričio 13 d. skundo netenkinimo, priimtus vykdomojoje byloje Nr. 0128/11/09202, tačiau dėl 2012-10-19 d., 2012-10-23 d. ar 2012-10-26 d. sudarytų Turto aprašų, kurių pagrindu areštuoto skolininko Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos nekilnojamojo ir kilnojamojo turto saugotoju būtent ir buvo paskirtas išieškotojas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - sinodas, visiškai nieko nepasisakė. Taigi, pasak antstolio, dabar susidarė tokia situacija, kad išieškotojas buvo nepagrįstai paskirtas būtent nekilnojamojo turto saugotoju, tačiau, kaip minėta, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas nutartimi nenaikino antstolio sudarytų Turto aprašų, kurių pagrindu, vadovaujantis CPK 678 str. tik ir buvo galima paskirti konkretaus turto saugotoją. Tuo tarpu šiai dienai nei vienas iš Turto aprašų nėra apskųstas, jie yra įsiteisėję, todėl visi jie yra galiojantys bei vykdytini. Taigi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, pasak antstolio, sukūrė visišką teisinį neapibrėžtumą bei nestabilumą ir kartu užkirto kelią antstoliui įgyvendinti vykdymui gautą Vilniaus apygardos teismo 2011-10-14 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Susidaro tokia situacija, kad esant priimtai Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-12-20  nutarčiai, kurioje pasisakyta, jog išieškotojas negalėjo būti paskirtas areštuoto nekilnojamojo turto saugotoju, nėra aišku kaip tas pats išieškotojas turės atlikti pastarajam nustatytą pareigą saugoti šiame nekilnojamame turte esantį kilnojamąjį turtą kurio saugotoju jis yra paskirtas galiojančiais ir vykdytinais Turto aprašais. Įvertinant tai, kad skolininkas vykdymo procese nebuvo aktyvus ir nesirūpino tinkamu savo teisių įgyvendinimu bei pareigų vykdymu, nesidomėjo ir nesidomi vykdymo eiga, antstolis siekdamas vykdomojo dokumento įvykdymo bei tinkamo išieškotojo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - sinodo interesų užtikrinimo, privalėjo patikslinti turto aprašą, bei pakeisti areštuoto turto saugotoją.

Skolininkas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-12-20 nutartį nepakeistą. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2011-10-14 nutartimi atmetė ieškovo prašymą paskirti visišką turto administravimą, o Lietuvos apeliacinis teismas 2012-09-03 nutartimi Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Pabrėžė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011-10-14 nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas išspręstas proporcingai, kadangi būtent tokios laikinosios priemonės yra pakankamos, kad būtų įvykdytas ateityje galimai palankus ieškovui teismo sprendimas. Skolininko vertinimu, antstolis, priėmęs Patvarkymą dėl turto saugotojo pakeitimo, priėmė perteklinį patvarkymą, nes tokiu būdu buvo suteiktas akivaizdus pranašumas ieškovui, kuriam buvo suteikta teisė visiškai administruoti turtą.

Atskirasis skundas netenkintinas

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Ieškovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas 2011 m. rugsėjo 23 d. pareiškė ieškinį Vilniaus apygardos teisme, kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad atsakovė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija nuo 1997 metų neteisėtai veikia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vardu; 2) priteisti iš atsakovės nepagrįstai įgytą nekilnojamąjį turtą. Nurodytoje byloje ieškovas taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) apriboti atsakovės vardu veikiančių D. L. ir A. K. įgaliojimus veikti atsakovės vardu; 2) areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą; 3) paskirti visišką atsakovės turto administravimą, administratoriumi paskiriant UAB „Projektų vertinimo biurą“; 4) pavesti paskirto turto administratoriaus įgaliotam asmeniui vykdyti visas atsakovės valdymo organų funkcijas.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 14 d. nutartimi areštavo visą atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę; 2) turto neužtenkant ir (ar) nepakankant, nutarė areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas, uždraudžiant jomis disponuoti; 3) pavedė ieškovo pasirinktam antstoliui surasti ir areštuoti atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą; 4) atmetė kitą prašymo dalį ir atsisakė apriboti atsakovės vardu veikiančių D. L. ir A. K. įgaliojimus veikti atsakovės vardu, taip pat atsisakė paskirti visišką atsakovės turto administravimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi atmetė ieškovo atskirąjį skundą ir paliko Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 14 d. nutartį nepakeistą.

Antstolio R. V. kontoroje yra užvesta vykdomoji byla Nr. 128/11/09202 pagal Vilniaus apygardos teismo 2011-10-14 nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 2-7196-345/2011 (dabartinis civilinės bylos Nr. 2-2248-345/13) dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos turtui išieškotojo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - sinodas  naudai. Antstolis 2011 m. spalio 14 d. surašė turto aprašą, kuriuo aprašė areštuojamą atsakovės nekilnojamąjį turtą ir jos saugotoja paskyrė atsakovę (vykd. b., b. l. 42–45). Ieškovas 2012 m. spalio 19 d. pateikė antstoliui prašymą perduoti areštuotą atsakovės turtą saugoti išieškotojui (ieškovui) (vykd. b., b. l. 305–310). Antstolis 2012 m. spalio 19 d. patvarkymu: 1) pakeitė 2012 m. spalio 14 d. turto aprašą Nr. 0128/10/00470, kuriuo areštuoto nekilnojamojo turto saugotoju paskyrė išieškotoją Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lituaniae – sinodą (vykd. b., b. l. 311–313). Pareiškėjas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija skundu prašo panaikinti antstolio R. V. 2012 m. spalio 19 d. patvarkymą dėl turto saugotojo pakeitimo vykdomojoje byloje Nr. 0128/11/09202. Pirmos instancijos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi pareiškėjos skundą dėl antstolio 2012 m. spalio 19 d. patvarkymo tenkino.  Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos skundą.

Nagrinėjamu atveju Antstolis R. V. 2012-10-19 patvarkymu pakeitė turto saugotoją, t.y., paskyrė juo išieškotoją Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae – sinodą. Taigi ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai antstolis priėmė tokio pobūdžio patvarkymą, vykdydamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vykdant teismo sprendimus, privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 str. 1 d.), t. y. kartu jis turi nepažeisti ir skolininko bei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Antstoliui suteikti įgaliojimai veikti vykdymo procese reiškia ir tai, kad jis privalo užtikrinti atskirų procesinių veiksmų ir visos vykdymo procedūros teisėtumą. Taigi antstolis vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus, bet koks veikimas viršijant kompetenciją (ultra vires) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdomasis dokumentas (CPK 587 str. 1 p.). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl antstolio veiksmų, turi patikrinti teismo antstolio veiksmų teisėtumą ir įvertinti kiekvieno iš jo padarytų vykdymo proceso normų pažeidimų įtaką vykdymo proceso dalyvių teisėms ir teisėtiems interesams. Antstolio veiksmai vertinami atsižvelgiant į tai, ar antstolio padaryti pažeidimai sudaro pagrindą juos pripažinti neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2007).

Kaip ir buvo minėta, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar antstolis pagrįstai pakeitė turto saugotoją vykdydamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. CPK 683 str. reglamentuojančio areštuoto turto saugojimą ir administravimą, 1 dalyje numatyta, jog įprastai areštuotą turtą antstolis palieka valdyti asmeniui, pas kurį jis tą turtą areštavo, tačiau prireikus bet kurioje proceso stadijoje gali areštuotą turtą perduoti saugoti kitam asmeniui, taip pat ir išieškotojui. Antstoliui yra suteikta teisė perduoti areštuotą turtą saugoti kitam asmeniui tik esant akivaizdžiai būtinybei, pavyzdžiui, kai antstolis turi nenuginčijamų įrodymų, jog ginčo turtas nėra saugomas apskritai ar jis saugomas akivaizdžiai netinkamai. CPK 683 str. 1 d. nuostatos nėra detalizuotos, todėl kiekvienu atveju teismas turi diskrecijos teisę vertinti konkretaus vykdymo proceso ypatumus.

Šio ginčo atveju areštuoto turto saugotojo pakeitimas įvykdytas taikant laikinąsias apsaugos priemones, kol dar nėra aiškus pareikštų reikalavimų pagrįstumas, todėl poreikį pakeisti areštuoto daikto saugotoją būtina vertinti atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamus tikslus. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas – yra prevencinio pobūdžio. Teismas, taikydamas atsakovo turto areštą uždraudė atsakovui turtą perleisti, įkeisti, suvaržyti bei mažinti jo vertę. Apeliacinio teismo vertinimu, tokios apimties laikinųjų apsaugos priemonių pakanka, kad būtų užtikrintas ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Galutinai ginčas, kilęs tarp šalių, bus išspręstas tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymu yra siekiama tik užtikrinti tų reikalavimų, kurie pareikšti konkrečioje byloje įvykdymą ieškovui palankaus sprendimo atveju. Šioje byloje ypatingas dėmesys atkreiptinas į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 14 d. nutartimi taikydamas pareiškėjos turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę, pasisakė, jog kitos laikinosios priemonės – pareiškėjos visiško turto administravimo – taikymas būtų perteklinis. Nors turto administravimo paskyrimas ir turto saugotojo pakeitimas pagal savo turinį nėra tapatūs institutai, tačiau iš esmės jais yra pasiekiamas itin artimas rezultatas, todėl keičiant turto saugotoją buvo būtina atsižvelgti į teismo nutarčių, arešto taikymo apimties klausimais, nuostatas. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-851/2012 Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį paliko nepakeistą, tuo patvirtindamas, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 14 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra visiškai pakankamos tam, kad būtų įvykdytas ateityje galimai palankus ieškovui teismo sprendimas. Tai, kad atsakovo turto administravimas nėra reikalingas yra konstatuota ir ieškovo (apelianto) nurodomoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartyje byloje Nr. 2-485/2013. Aplinkybė, kad minimoje nutartyje yra paminėtas ir ginčijamas antstolio patvarkymas dėl turto saugotojo pakeitimo nėra prejudiciškai reikšminga.

Nagrinėjamu atveju poreikis pakeisti areštuoto turto saugotoją turėtų būti sietinas tik su iš esmės pasikeitusiomis aplinkybėmis, su objektyviais įrodymais, patvirtinančiais esamo turto saugotojo siekį bloginti areštuoto turto būklę bei netinkamą turto priežiūrą, kuri gali turėti tiesioginės įtakos tam, jog areštuoto turto gali nelikti arba jo vertė gali sumažėti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių aplinkybių nagrinėjamo ginčo atveju antstolis nenustatė, todėl neturėjo pagrindo nukrypti nuo bendros taisyklės, kad areštuotą turtą antstolis palieka valdyti asmeniui, pas kurį jis tą turtą areštavo (CPK 683 straipsnio 1 dalis). Kritiškai vertintina antstolio pozicija, jog tai, kad pareiškėjos atstovai vengia bendradarbiauti su antstoliu, netinkamai vykdo jo įpareigojimus pateikti informaciją apie kilnojamąjį turtą ir lėšas, jų buvimo vietą, suteikia objektyvų pagrindą remiantis CPK 683 str. 1 d. perduoti areštuotą nekilnojamąjį turtą saugoti išieškotojui. Sutiktina su pirmos instancijos teismo nuomone, kad nurodytos aplinkybės yra susijusios būtent su kilnojamuoju turtu, bet nesusijusios su nekilnojamuoju turtu, kuris aprašytas ir areštuotas antstolio 2011 m. spalio 14 d. turto aprašu.

Byloje nurodoma aplinkybė, kad pareiškėja nuo 2011 m. vasario 18 d. iki 2011 m. rugsėjo 15 d. perleido 15 nekilnojamojo turto objektų ir nepateikė antstoliui duomenų apie už juos gautų lėšų buvimo vietą, nepatvirtina to, jog nuo 2011 m. spalio 14 d. aprašytas ir areštuotas pareiškėjos nekilnojamasis turtas yra netinkamai saugomas ir taip pažeidžiamos laikinosios apsaugos priemonės, nes laikinoji apsaugos priemonė – pareiškėjos kilnojamojo, nekilnojamojo turto ir lėšų areštas – taikoma Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutarties pagrindu, o antstolio nurodomas pareiškėjos nekilnojamojo turto perleidimo faktas įvyko iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Galimas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos įgaliotų asmenų veiksmų nesąžiningumas galėjo būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o ne antstoliui nustatyti, kad areštuoto turto saugotoju yra ne jo savininkas (skolininkas), o išieškotojas.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, antstolis, 2012-10-19 priėmęs Patvarkymą dėl turto saugotojo pakeitimo, peržengė jam pavesta vykdyti nutartimi taikytų prievartos priemonių ribas, priėmė nepagrįstą patvarkymą ir taip suteikė akivaizdų pranašumą ieškovui, kuriam de facto buvo suteikta teisė administruoti turtą, nors ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartimi, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi buvo konstatuota, jog pirmos instancijos teismo taikytas turto areštas, yra pakankamas ieškovo interesų užtikrinimui, o papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitiktų ekonomiškumo principo ir būtų neproporcingas siekiamiems tikslams.

Šioje byloje sutiktina su antstolio pastebėjimu, kad priėmus Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, susidarė teisiškai neapibrėžta situacija, nes remiantis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi išieškotojas negalėjo būti paskirtas nekilnojamojo turto saugotoju, tačiau 2012-10-19 d., 2012-10-23 d. ar 2012-10-26 d. sudarytais Turto aprašais išieškotojas turės pareigą saugoti nekilnojamajame turte esantį kilnojamąjį turtą. Vertinant šią situaciją pabrėžtina, kad ją sukūrė ne teismas, o antstolis, peržengdamas vykdomos nutarties nurodymų ribas, todėl jis savarankiškai, savo priimamais patvarkymais, gali ją išspręsti.

Kiti šalių dėstomi argumentai ginčo išsprendimui nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Nagrinėjamu atveju, atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmos instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė areštuoto turto saugojimą vykdymo procese reglamentuojančias procesines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.  teismas 

n u t a r i a:

          Atskirąjį skundą atmesti.

          Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

                Teisėjas                                                                              Virginijus Kairevičius