Baudžiamoji byla Nr. 1A-424-354/2012

                                                                                  Proceso Nr. 1-47-3-00016-2011-6

                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                                                  1.2.8.1.1.,1.2.8.2.1., 2.1.14., 2.4.6.4.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 31 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos  pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Virginijos Žindulienės,                                           

sekretoriaujant  Sonatai Paplauskienei,

dalyvaujant nuteistųjų gynėjams advokatams Viktorui Gecui ir Kristinai Pugačienei,

nuteistiesiems A. N. ir D. J. (buvusi N.),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N., jo gynėjo advokato V. Geco, nuteistosios D. J. (buvusi N.), jos gynėjos advokatės K. Pugačienės apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo

A. N. pripažintas kaltu:

• pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d. ir nuteistas 6 MGL (780 Lt) bauda;
• pagal BK 155 str. 1 d. ir nuteistas 7 MGL (910 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d., 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. N. paskirta 7 MGL (910 Lt) bauda.

D. N. (J.) pripažinta kalta:

• pagal BK 154 str. 1 d. ir nuteista 6 MGL (780 Lt) bauda;
• pagal BK 155 str. 1 d. ir nuteista 7 MGL (910 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d., 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. N. (J.) paskirta 7 MGL (910 Lt) bauda.

Iš A. N. ir D. N. (J.) R. Š. naudai solidariai priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kolegija

n u s t a t ė:

A. N. nuteistas už tai, kad, siekdamas apšmeižti ir įžeisti R. Š., 2011-02-24 pareiškimu kreipėsi į Telšių rajono apylinkės prokuratūrą, teikdamas, kad R. Š. yra jo nepilnametės dukters tvirkintojas, kad nepilnametei jo dukrai padarė vaiką, dukrą vertė būti namų verge (daryti valgyti, ravėti daržus ir kt.), neleido jo dukrai mokytis ir visaip siekė pakenkti.

D. N. (J.) nuteista už tai, kad siekdama apšmeižti ir įžeisti R. Š., 2011-03-08 kreipėsi į Telšių rajono apylinkės prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl R. Š. jos atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo – nepilnametės vertimo lytiškai santykiauti, panaudojant psichologinę prievartą bei pasinaudojant jos, kaip nepilnametės, naivumu prieš jos valią santykiavo apie 10 kartų. Vertė ją būti namų verge ir tyčiojosi iš jos ir jos tėvų, vadindamas juos pavardėmis.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo jį bei jo dukrą D. J. išteisinti ir priteisti proceso išlaidas, nes teisėja, būdama šališka, neteisingai išnagrinėjo bylą.

Skunde teigiama, kad teisėjo šališkumą įrodo tai, jog teisėja pati buvo nusišalinusi, tačiau teismo pirmininkė privertė teisėją nagrinėti šią bylą ir daugiau teisėja jau nenusišalino.

Apeliantas pažymi, kad jis pareiškimu į prokuratūrą kreipėsi tam, kad būtų ištirtos ir įvertintos aplinkybės, nes mano, kad kol vaikas mokosi vidurinėje mokykloje, jis yra nepilnametis ir mokytojas neturi teisės siekti lytinių santykių, ir laiko, kad R. Š. tvirkino nepilnametę dukterį ir padarė vaiką. Teigia, kad R. Š. jo dukrą D. N.J. laikė namų verge, nes jai buvo trukdoma mokytis – reikėjo darbus dirbti, maistą gaminti. Mano, kad prokuroras turėjo pradėti ikiteisminį tyrimą ir viską išsiaiškinti.

Nuteistojo teigimu, jis savo pareiškimu prokuratūrai atkreipė dėmesį, kad vaikų teisių tarnyba nesidomėjo mokytojo ir mokinės santykiais, kad vaikas gimė dar būnant mokinei, kad prokuratūra ištirtų ir įvertintų mokinės tvirkinimo aplinkybes. Teigia, kad jis ir jo dukra prokuratūrai pasakė tiesą. Pažymi, kad prokuroras L. sakė, jog R. Š., keliomis dienomis anksčiau, negu jis, padavė pareiškimą prieš jo šeimą, tačiau jam su šiuo pareiškimu susipažinti neleido, nors galimai R. Š. juo buvo apšmeižęs jo šeimą.

Apeliantas teigia, kad nei jis, nei jo dukra niekur niekam nieko neskelbė, o visur skelbėsi R. Š. – tvirkintojas, išprievartavo, tai yra R. Š. žodžiai. Be to, teigia, kad prokuroras L. duodamas medžiagą išplatino informaciją ir R. Š. pats paskleidė, kad atrodytų nukentėjęs.

Apeliantas reiškia manymą, kad teismas turėtų priimti atskirą nutartį dėl seniūnijos darbuotojų išduotų charakteristikų, poliklinikos išduotos pažymos R. Š., nes R. Š. gali įtakoti seniūniją, bendruomenę. Be to, mano, kad reikia priimti atskirą nutartį, dėl sukarintos Šaulių sąjungos, kuriai jo dukra, būdama moksleive, priklausė ir kuri neužtikrino, kad mokytojas ir būrelio vadovas R. Š. lytiškai nesantykiautų su šaule ir moksleive.

Nuteistojo A. N. gynėjas advokatas V. Gecas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. apkaltinamąjį nuosprendį A. N. atžvilgiu ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. N. pagal BK 154 str. 1 d. ir BK 155 str. l d. išteisinti, nes jis nepadarė jokios veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliantas teigia, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nuosprendį priėmė šališkas teismas, kuris netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino faktines bylos aplinkybes, priimdamas nuosprendį išėjo už pareiškėjo skundo ribų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi nenustatė nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. l d. ir 155 str. l d., sudėties. 

Skunde teigiama, kad A. N. nuteisė šališkas teismas, kuris pats pripažino, kad yra šališkas – teisėja nutartimi nusišalino nuo bylos nagrinėjimo, tačiau kita teismo pirmininkės nutartimi nepatvirtinus teisėjos nusišalinimo nutarties, ta pati teisėja vis tiek nagrinėjo bylą toliau. Be to, teigiama, kad teisėja baudė pinigine bauda A. N. už nepagrįstus nušalinimo pareiškimus, kurią vėliau naikino, o tai reiškia, kad teismas grubiai varžė A. N. teises baudžiamajame procese.

Apeliantas skunde pažymi, kad teismas 2012 m. kovo 9 d. nuosprendyje A. N. veiksmus vertino plačiau nei to prašė pats nukentėjusysis R. Š., nes teismas nuosprendyje konstatavo, kad ir teismo posėdžio metu buvo tęsiami nusikalstami veiksmai, t. y. buvo duodami parodymai, kurių metu buvo šmeižiamas nukentėjusysis, tačiau nukentėjusiojo pareiškime teismui tokių kaltinimų A. N. atžvilgiu nebuvo. Dėl to pažymi, kad A. N. išvis teisme atsisakė duoti parodymus.

Skunde nurodoma, kad A. N. niekam viešai niekada nepaskleidė jokios informacijos apie nukentėjusįjį R. Š., nes jis (A. N.) kreipėsi į prokurorą su prašymu ištirti jo skunde nurodytas aplinkybes. Pažymi, kad kreiptis į prokurorą yra kiekvieno asmens konstitucinė teisė, o teismo išvados, kad skunde prokurorui buvo paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios apie nukentėjusįjį R. Š., yra niekuo nepagrįstos, kadangi skunde nurodytų faktų tikroviškumo niekas net ir nenustatė. Apeliantas teigia, kad prokuroras neatliko jokio tyrimo, o nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą negalėjo teismo būti įvertintas kaip tikrovę atitinkančių žinių nustatymo šaltinis, nes toks prokuroro nutarimas nėra teismo patvirtintas ir negali būti prilyginamas teismo sprendimui, kuris turėtų įstatymo galią. Pažymi, kad A. N. savo skundu prokurorui nekritikavo R. Š., o nurodė tam tikras faktines aplinkybes apie savo nepilnametę dukrą ir gindamas jos interesus prašė prokuroro atlikti tyrimą, niekur viešai neatskleidė skundo prokurorui turinio, todėl negalima teigti, kad A. N. apkalbėjo R. Š.. Dėl to apeliantas teigia, kad A. N. nepadarė jokios nusikalstamos veikos, minimos nukentėjusiojo R. Š. pareiškime teismui.

Apeliantas mano, kad teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo R. Š. parodymus teisme, kuomet jis nurodė, kad dėl pastovių A. N. skundų iš jo juokiasi ir kolegos, ir V. sen. darbuotojai bei gyventojai, kadangi A. N. niekam viešai nepaskleidė savo skundų turinio, galbūt tai padarė prokuroras, kiti asmenys arba pats nukentėjusysis R. Š., tačiau tokios aplinkybės teismo nebuvo nustatytos, todėl A. N. dėl tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimo buvo apkaltintas be jokio pagrindo, nes tretieji asmenys, nežinodami A. N. skundų turinio, neturėjo pagrindo juoktis iš R. Š..

Apeliantas teigia, kad žinių viešo paskleidimo aplinkybės teismo išvis nenustatytos, o skundas prokurorui nėra ir negali būti tikrovės neatitinkančių žinių apie kitą asmenį viešo paskleidimo (šmeižimo) objektu jeigu tokios žinios nebuvo tyčia paskleistos viešai. Dėl to tvirtina, kad A. N. niekaip neturėjo net teorinės galimybės įžeisti R. Š., ir teismas asmens įžeidimo fakto nenustatė jokiomis leistinomis priemonėmis.

Apeliaciniu skundu nuteistoji D. J. (buv. N.) prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį, kuriuo ji pripažinta kalta, padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., ir iš jos solidariai su nuteistuoju A. N. priteista R. Š. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, ir priimti naują nuosprendį, kuriuo ją dėl kaltinimų pagal BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių, o R. Š. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Apeliantė tvirtina, kad R. Š., jai būnant 17 metų, vasario 28 d. pirmą kartą panaudojo psichologinę prievartą ir mano, kad jos bei tėvo veiksmai buvo teisingi. Pažymi, kad su R. Š. gyveno jo tėvų name, remontavo namą, būdama nėščia mokinė, šveitė sienas, grindis, dirbo ūkyje, rinko baldus, gamino maistą ir dėl to labai išgyveno, nes buvo sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. Teigia, kad R. Š. ir jo šeimyna trukdė jai mokytis, laikytis teises vairuoti automobilį, o gimus vaikui, nebuvo sudarytos sąlygos gydytis, ji buvo verčiama dirbti, buvo ignoruojami jos gimtadieniai ir visa tai apeliantė traktuoja, kaip buvimą namų verge.

Nuteistoji skunde teigia, kad nuo pirmojo sutaikomo teismo posėdžio jautė teismo šališkumą – teisėja J. S. ant jos šaukė, vyresniam vaikui gulint ligoninėje, skyrė priverstinį atvesdinimą, dėl ko ji ir jos šeima patyrė didelius išgyvenimus.

Apeliantė mano, kad teismo nuosprendžiu siekiama ją sužlugdyti kaip žmogų, nes ji studentė, niekur nedirba, augina 4 mėnesių kūdikį, dukrą, sergančią kraujo vėžiu, su vyru gyvena iš Sodros mokamų pašalpų, taigi, nėra atsižvelgta į jos galimybes atlyginti žalą. Be to, pažymi, kad ji yra 4 kurso matematikos ir informatikos studentė, jau turi įgijusi visuomenės sveikatos specialistės kvalifikaciją, o pagal šių metų nuostatus, pedagogas negali būti teistas, dėl to  ateityje negalėtų gauti darbo.

Nuteistosios D. J. gynėja advokatė K. Pugačienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį, kuriuo D. J. (buv. N.) pripažinta kalta, padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., ir iš jos solidariai su nuteistuoju A. N. priteista R. Š. 2000 Lt neturtinė žala, ir priimti naują nuosprendį, kuriuo D. J. (buv. N.) dėl kaltinimų pagal BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių, o R. Š. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Apeliantė mano, kad nuteistosios D. J. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. ir 155 str., požymių, o pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose.

Gynėja pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad nuteistieji apie nukentėjusįjį paskleidė tikrovės neatitinkančias, melagingas žinias, nors jokių įrodymų, kad nurodyti faktai yra prasimanyti ar klaidingi, teismui nėra pateikta, o būtent, nepaneigti D. J. pareiškime Telšių rajono apylinkės prokuratūrai nurodyti faktai. Taip pat nurodo, kad privataus kaltintojo skundas šioje byloje grindžiamas Telšių rajono apylinkės prokuratūros 2011-03-30 nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame prokuroras nurodė, kad „savo amžiumi nors ir buvo nepilnametė (past. D. N.), bet jau galėjo ir turėjo teisingai numatyti pasekmes bei įvertinti aplinkybes". Bylos nagrinėjimo metu liudytoju apklaustas prokuroras A. L. parodė, kad vertinant situaciją buvo labiau tikėtina, jog lytiniai privataus kaltintojo ir D. N., pastarajai būnant nepilnamete, santykiai buvo, o pirmosios instancijos teismas netikrino, ar nuteistųjų pareiškimuose Telšių rajono apylinkės prokuratūrai išdėstyti faktai yra grįsti tiesa. Dėl to teigia, kad byloje neegzistuoja jokie objektyvūs duomenys ar patikimi įrodymai nustatyti, ar privatus kaltintojas santykiavo lytiškai su D. J. jai būnant nepilnamete, ar siekdamas lytinių santykių su D. J. privatus kaltintojas naudojo psichologinę prievartą, ar ją su vaiku išvarė iš namų.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistosios D. J. pareiškime nurodyta psichologinė prievarta galimai yra jos subjektyvus situacijos vertinimas, jos nuomonė, nes ji primygtinius įkalbinėjimus lytiniams santykiams laiko psichologine prievarta, tačiau psichologinės prievartos nebuvimo privatus kaltintojas, vėlgi, neįrodinėjo. Kartu teigiama, kad nuomone yra laikytina ir pareiškime nurodyta aplinkybė, kad privatus kaltintojas tyčiojosi iš jos tėvų, nes nuteistosios D. J. ir privataus kaltintojo skirtingi požiūriai į tarpusavio santykius šeimoje, pagarbą bei bendravimą su tėvais, kas ir buvo jų santuokos iširimo priežastimi.

Skunde teigiama, kad privatus kaltintojas nurodė, jog nuteistoji D. J. jį įžeidė raštu Telšių rajono apylinkės prokuratūrai pateiktame pareiškime nurodydama, kad „R. Š. tyčiojasi iš manęs ir mano tėvų", „su mažu vaiku naktį išvarė iš namų", tačiau šios pareiškime prokuratūrai nurodytos frazės nėra užgaulios, visuomenėje nepriimtinos, akivaizdžiai nepadorios formuluotės. Kartu pažymima, kad iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog tarp privataus kaltintojo ir nuteistųjų yra asmeniniai nesutarimai ir kitos emocijos, kurios vertintinos kaip doroviniai ir moraliniai dalykai, kuriems nepakanka požymių baudžiamajai atsakomybei kilti.

Nuteistosios gynėja skunde teigia, kad teismas buvo šališkas šioje byloje, nes  nuteistajam A. N. pareiškus nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui, teisėja priėmė nutartį nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, tačiau teismo pirmininkas teisėjo nusišalinimo nepatvirtino, o vėliau pakartotinai pareiškus nušalinimą tam pačiam teisėjui, jis nušalinimo pareiškimo nebetenkino.

Nukentėjusysis ir privatus kaltintojas R. Š. atsiliepimais į apeliacinius skundus prašo nuteistųjų D. J. (N.) ir A. N., jų gynėjų advokatų apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti apkaltinamąjį Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nuosprendį. 

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji A. N. ir D. J. bei jų gynėjai prašė tenkinti jų apeliacinius skundus.

Apeliaciniai skundai tenkinami.

Nuteistoji D. J. (N.) ir jos gynėja apeliaciniais skundais prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011-03-09 nuosprendį, tačiau iš bylos medžiagos bei minėtų apeliacinių skundų turinio yra akivaizdu, kad skundžiamas ne 2011-03-09, o 2012-03-09 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendis, todėl kolegija minėtą netikslumą vertina kaip rašymo apsirikimą ir laiko, kad nuteistosios D. J. (N.) ir jos gynėjos apeliaciniai skundai paduoti dėl 2012-03-09 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžio.

Pagal BK 154 str. 1 d. atsako tas asmuo, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo. Įžeidimas, numatytas BK 155 str. 1 d., yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė minėtų Šmeižimo ir Įžeidimo nusikalstamų veikų esmę, tačiau nepagrįstai konstatavo A. N. ir D. N. (J.) kaltę dėl minėtų nusikalstamų veikų padarymo. 

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. Š. pateikė skundą privataus kaltinimo tvarka apylinkės teismui (2–3 b. l.), kaltindamas A. N. ir D. N. padarius nusikaltimus, numatytus BK 154 str. 1 d. ir BK 155 str.. 1 d. R. Š. minėtame skunde nurodė, kad A. N. 2011 m. vasario 24 d., 2011 m. kovo 2 d. Telšių rajono apylinkės prokuratūrai (toliau – Prokuratūrai) pateikdamas pareiškimus ir nurodydamas, kad jo nepilnametei dukrai jis (R. Š.) padarė vaiką, vertė būti namų verge (daryti valgyti, ravėti daržus ir kt.), neleido mokytis ir visaip siekė pakenkti, apibūdindamas jį nepilnametės tvirkintoju, kaip ir D. N., 2011 m. kovo  8 d. su pareiškimu kreipdamasi į Prokuratūrą, duodama paaiškinimus prokurorui (7–10  b. l.) ir nurodydama, kad ją, nepilnametę, jis vertė lytiškai santykiauti, panaudodamas psichologinę prievartą bei pasinaudodamas jos, kaip nepilnametės, naivumu, prieš jos valią santykiavo apie 10 kartų, vertė ją būti namų verge ir tyčiojosi iš jos, jos tėvų, vadindamas juos pavardėmis. Privatus kaltintojas minėtus A. N. ir D. N. rašytinius jo asmens apibūdinimus ir pasisakymus apie tam tikras aplinkybes siūlė laikyti tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu apie jį, šmeižimu nebūtų nusikaltimų padarymu ir žeminančiu jo asmens apibūdinimu.  

Iš tikrųjų, bylos medžiaga patvirtina, kad įsigaliojusiu Prokuratūros 2011 m. kovo 30 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal A. N. ir D. N. pareiškimus, nenustačius, kad R. Š. būtų padaręs veikas, turinčias nusikaltimų, numatytų BK 149 str. 151 str. 151¹ str., 153 str., požymių, tačiau vien tai nesuponuoja išvados apie Šmeižimo ir Įžeidimo nusikaltimų sudėties požymius A. N. ir D. N. veikoje.

              Jau minėta, kad R. Š. kaltino A. N. ir D. N. paskleidus tikrovės neatitinkančias žinias apie jį ir kartu įžeidus oficialiuose procesiniuose dokumentuose – Prokuratūrai pateiktuose pareiškimuose ir liudytojo apklausos protokole. Pats privatus kaltintojas, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad minėtų skundų turinys jam tapo žinomas tuomet, kai prokuroras A. L. iškvietė jį apklausai (139–140 b. l.). Tą patį nurodė ir liudytoju apklaustas prokuroras A. L. (140–141 b. l.), paaiškindamas, kad nagrinėjo A. N. ir D. N. skundus, pastaroji buvo apklausta liudytoja, tikslino skunduose nurodytas aplinkybes, tačiau nusikaltimų požymių neįžvelgė – nenustatė, kad R. Š. santykiavo su nepilnamete D. N.. Pasak liudytojo A. L., apklausinėjamas R. Š. iškart suprato, kad tai A. N. rašo skundus, paprašė duoti surinktą medžiagą ir jis R. Š. davė tą medžiagą. Akivaizdu, kad R. Š. apie A. N. ir D. N. skunduose nurodytas aplinkybes ir jo asmens apibūdinimus sužinojo išskirtinai iš prokuroro, atliekančio savo pareigas, o ne iš kitų asmenų. Be to, R. Š., apklausiamas teisiamajame posėdyje, neįvardijo kitų asmenų, kuriems kaip nors būtų buvę paskleistas A. N. ir D. N. skundų turinys, ir pripažino, kad apie tai jo kolegos sužinojo iš jo – ,,...policija sužinojo per mane...“. Privatus kaltintojas dėl A. N. ir D. N. parašytų skundų Prokuratūrai teigė esąs labai įžeistas ir pažemintas kaip policijos pareigūnas ir nurodė: ,,Jei paprastas žmogus, tai mane ne taip žeistų.“

              Teisiamajame posėdyje A. N. duoti parodymus atsisakė. Teisiamajame posėdyje  apklausiama D. N. patvirtino, kad jai žinoma, jog R. Š. yra pareigūnas (132; 134 b. l.), tačiau iš jos parodymų turinio yra aišku, kad jos kreipimasis į Prokuratūrą visiškai nesusijęs su privataus kaltintojo užimamomis pareigomis – tai daugiau asmeninio pobūdžio nuoskaudos. D. N. nurodė, kad kai tapo pilnamete, pastojo nuo R. Š., ir pastarasis labai tuo džiaugėsi, rūpinosi ja. Tačiau, pasak D. N., po vestuvių viskas pasikeitė – R. Š. nenorėjo, kad ji stotų mokytis, neleido laikyti teisių. Vėliau su R. Š. išsiskyrė, nes jis ją mušė, vertė dirbti kaip vergę – turėjo skalbti, virti valgyti, tyčiojosi iš jos tėvų, vadindamas juos pavardėmis, negerbė. Pažymėjo, kad į prokuratūrą buvo iškviesta kaip liudytoja, prokuroras ją apklausė ir pasiūlė rašyti pareiškimą, todėl ji pareiškimą ir parašė. 

Taigi apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, trečiaisiais asmenimis, kuriems apie R. Š. buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, išsakyti užgaulūs įžeidimai, laikė Prokuratūrą, teismą, kuris nagrinėjo privataus kaltinimo bylą, teismo posėdžių sekretorę ir net kaltinamųjų A. N. ir D. N. gynėjus, dalyvavusius bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Akivaizdu, kad apylinkės teismas, taip formuluodamas savo išvadas, pažeidė bylos nagrinėjimo privataus kaltinimo tvarka ribas, nes R. Š. A. N. ir D. N. kaltino tikrovės neatitinkančios ir kartu įžeidžiančios jo asmenį informacijos paskleidimu tik Prokuratūrai. Į tai pagrįstai buvo atkreiptas dėmesys ir apeliaciniais skundais. Nepaisant to, bet kokios informacijos pateikimas prokurorui, teisėjui, advokatui, kitiems pareigūnams ryšium su jų pareigų vykdymu nelaikytinas šmeižiančios informacijos paskleidimu.

Kolegija pažymi, kad paskleidimu pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu, viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar pan. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju aplinkybes ir apibūdinimus, kuriuos privatus kaltintojas savo skunde įvardijo kaip šmeižiančius jo asmenį, įžeidžiančius jo garbę ir orumą, A. N. ir D. N. kaip asmenys, manantys, kad yra pažeidžiamos jų teisės ir teisėti interesai, išdėstė Prokuratūrai skirtuose dokumentuose, naudodamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų Įstatymų garantuojamomis teisėmis, siekdami ne apšmeižti ar viešai įžeisti R. Š., o pradėti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu. Tokius ketinimus patvirtina ir apelianto A. N. teikti skundai Telšių rajono apylinkės teismui, Šiaulių apygardos teismui, kuriais buvo prašoma panaikinti 2011 m. kovo 30 d. Prokuratūros nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą R. Š. atžvilgiu.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. teisėjams, posėdžių sekretorei, advokatams ir kt. asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004). Šiuo atveju byloje nėra duomenų, jų nenurodė nei privatus kaltintojas savo skunde bei apklausiamas pirmosios instancijos teisme, kad A. N. ir D. N. pareiškimų, parodymų turinys byloje Nr. PP1-4, kurioje atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, būtų paskleistas tretiesiems asmenims, nesusijusiems su minėtų klausimų nagrinėjimu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad A. N. ir D. N. 2011 m. vasario 2 d., 2011 m. kovo 2 d., 2011 m. kovo 8 d. pareiškimų, apklausos protokolo turinys tapo žinomas tretiesiems asmenims.

Kolegija pažymi, kad A. N. ir D. N. 2011 m. vasario 2 d., 2011 m. kovo 2 d., 2011 m. kovo 8 d. pareiškimuose, apklausos protokole pateikti duomenys Prokuratūrai nelaikytini tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu pagal BK 154 str. Privataus kaltintojo skunde nurodyti A. N. ir D. N. veiksmai, pranešant Prokuratūrai apie R. Š. neva įvykdytą nusikalstamą veiką, gali būti vertinami tik pagal BK 236 str. prasmę (Melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą), tačiau jie nėra kaltinami pagal BK 236 str., todėl A. N. ir D. N. veiksmų teisėtumas šiuo požiūriu nevertinamas. 

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad A. N. ir D. N. neatliko jiems inkriminuojamų veiksmų, sudarančių BK 154 str. 1 d. sudėtį, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis A. N. ir D. N. atžvilgiu (BPK 329 str. 1 p.), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Jau minėta, kad pagal BK 155 str. 1 d. baudžiamas tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, o pagal BK 155 str. 2 d. – tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra  viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje ar per visuomenės informavimo priemones, ir neviešas – padarytas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.

Teisėjų kolegijos nuomone, privataus kaltintojo pareiškime nurodyti, R. Š. vertinimu, A. N. ir D. N. pareiškimuose Prokuratūrai, apklausos protokole išdėstyti teiginiai – ,,...nepilnametės tvirkintojas.“, ,...būti namų verge...“, ,,...R. Š. tyčiojasi iš manęs ir mano tėvų...“, ,,...su mažu vaiku naktį išvarė iš namų...“ – negali būti vertinami kaip nepadorūs, užgaulūs ir pačiam R. Š. netikėti atsiliepimai apie jį. Pats R. Š. teisiamajame posėdyje minėjo (139–140 b. l.), kad su buvusia žmona (D. N.) ir jos šeima jau kuris laikas nesutaria, jam buvo trukdoma matytis su vaiku, dėl ko jis su prašymu kreipėsi į Vaikų teisių apsaugos skyrių. R. Š. pripažino, kad būdamas mokytoju (22 metų amžiaus), pradėjo draugauti su tuomet 16 metų sulaukusia mokine – D. N.. Neneigė, kad lytiškai santykiavo su D. N., kai jai buvo 18 metų, kad kartu susilaukė vaiko, susituokė, kad D. N., kaip sutuoktinė, atlikinėjo namų ruošos darbus ir pan. Jau minėta, kad A. N. ir D. N. pareiškimus Prokuratūrai pateikė siekdami pradėti baudžiamąjį persekiojimą R. Š. atžvilgiu. Prokuratūrai pateiktų A. N. ir D. N. duomenų turinys byloja apie pastarųjų subjektyvią nuomonę, apie nepasitenkinimą R. Š. elgesiu santykiuose su D. N.. Minimuose pareiškimuose ir D. N. apklausos protokole iš esmės buvo reiškiamas nepasitenkinimas buvusiu D. N. ir R. Š. bendravimu, jų bendro gyvenimo santykiais ir pateikiamas subjektyvus viso to įvertinimas, pvz. manant, kad R. Š. nusikalstamai elgėsi pradėdamas artimesnius santykius su nepilnamete mokine, o D. N. vergavimu įvardijant jos atliekamus namų ruošos darbus, bendrai gyvenant su sutuoktiniu ir pan.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ,,Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, tai yra neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų. Teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003). 

Dėl to, kas aptarta, A. N. ir D. N. pareiškimuose, apklausos protokole išdėstytų hiperbolizuotų teiginių, deklaruojant savo neigiamą nuomonę apie R. Š. asmenį ir santykius su juo, nėra pagrindo laikyti savo teisių ir laisvių įgyvendinimo ribų peržengimu ir R. Š. teisių bei laisvių pažeidimu. Byloje nėra duomenų, kad A. N. ir D. N. būtų turėję tikslą Prokuratūrai pateiktuose pareiškimuose, pasisakydami dėl kai kurių aplinkybių, tyčia R. Š. užgauliai pažeminti, nes aišku, jog siekiama buvo pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltintojo atžvilgiu. Kartu kolegija pažymi, kad A. N. ir D. N. pareiškimuose ir apklausos protokole nurodyti R. Š. asmens apibūdinimai, posakiai apie R. Š. ir D. N. santykių turinį prieš vedybas ir po jų, kuriuos privatus kaltintojas laiko įžeidžiančiais, atitiko tuo metu įprastą R. Š., A. N. ir D. N. bendravimo pobūdį esant įtemtai konfliktinei situacijai tarpusavio santykiuose, todėl nėra pagrindo jų laikyti užgauliais pagal BK 155 str. prasmę.

Dėl to, kas paminėta, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir šioje dalyje ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis A. N. ir D. N. atžvilgiu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 2 p., BPK 329 str. 1 p.).

Panaikinus skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmus naują – išteisinamąjį nuosprendį, privataus kaltintojo pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo (42 b. l.) paliekamas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p.). Toks sprendimas neužkerta kelio R. Š. pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Be to, kas aptarta, apeliaciniu skundu A. N. prašė priteisti proceso išlaidas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 str. 6 d. numato, kad teismas, išteisindamas kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą  buvo pradėtas procesas. Iš bylos medžiagos matyti, kad procesas A. N. ir D. N. atžvilgiu privataus kaltinimo byloje buvo pradėtas išskirtinai pagal R. Š. pareiškimą, todėl atitinkamai kaltinamieji turėjo gintis nuo jiems pareikštų kaltinimų pagal du Baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnius ir dėl to patyrė išlaidų, mokėdami už gynėjų advokatų paslaugas. Šiuo nuosprendžiu konstatuota, kad R. Š. kaltinimai pareikšti A. N. ir D. N. nepasitvirtino visa apimtimi, tačiau kolegija nemano, kad iš R. Š. turi būti išieškotos visos A. N. ir D. N. patirtos išlaidos.

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį, kad R. Š. procesą privataus kaltinimo tvarka pradėjo išskirtinai dėl tam tikrų konkrečių A. N. ir D. N. veiksmų, kuomet jie, kreipdamiesi į Prokuratūrą, siekė pradėti baudžiamąjį persekiojimą R. Š. atžvilgiu, ir jis buvo kviečiamas į Prokuratūrą, apklausiamas liudytoju (14–16 b. l.). Tačiau jau minėta, kad pagal A. N. ir D. N. pareiškimus Prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, vadinasi, ir pastarųjų privačiam kaltintojui mesti kaltinimai nepasitvirtino. Esant tokioms aplinkybėms, sprendžiama, kad iš R. Š. išieškotinos A. N. ir D. N. turėtos proceso išlaidos turi būti proporcingai mažinamos, nes, iš esmės, dėl pradėto proceso privataus kaltinimo byloje taip pat atsakingi ir A. N., ir D. N.. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į neproporcingai didelius A. N. sumokėtus honorarus advokatui V. Gecui – bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 4840 Lt (126 b. l.) ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme – 2420 Lt (Kvitas LAT Nr. 046377), kai D. N., gindamasi nuo analogiškų kaltinimų, bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose, iš viso advokatei sumokėjo 2000 Lt honorarą (136; 137 b. l.; Sąskaita Nr. /No 2012/555).

Kolegija, įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad A. N. ir D. N. naudai iš privataus kaltintojo R. Š. išieškotinos proceso išlaidos turi būti mažinamos proporcija 1/3, imant domėn D. N. sumokėtus honorarus advokatei, nes pastarieji, o ne A. N. sumokėti honorarai, kolegijos nuomone, yra proporcingi pareikštų kaltinimų sunkumui ir apimčiai (buvo kaltinama dviejų nesunkių nusikaltimų padarymu), bylos sudėtingumui ir proceso trukmei. Taip pat iš R. Š. A. N. naudai išieškotina suma – 6 Lt (27 b. l.), kurią A. N. sumokėjo už baudžiamosios bylos dokumentų kopijas. 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 str. 1 p., 326 str. 4 d.,

n u s p r e n d ž i a:

panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

A. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. N. (J.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. Š. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Iš R. Š. A. N. naudai išieškoti 1306 Lt proceso išlaidų.

Iš R. Š. D. J. (buvusi N.) naudai išieškoti 1300 Lt proceso išlaidų.

Nuosprendis neskundžiamas.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                               Nijolė Matuzevičienė

Teisėjos                                                                                                                              Irena Ivanovienė

                                                                                                                                            Virginija Žindulienė