Civilinė byla Nr. e2S-1105-779/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00122-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.3; 3.3.2.5; 3.4.5.11
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2021 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Inga Staknienė, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo J.K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo J.K. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys: antstolis D.B>, išieškotojas Redcast Holdings Limited, ir
n u s t at ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas (skolininkas) J.K. 2020 m. gruodžio 23 d. skundu dėl antstolio veiksmų prašė panaikinti antstolio 2020 m. gruodžio 3 d. patvarkymą dėl turto pardavimo iš pirmųjų varžytinių Nr. S-20-35-36009 vykdomojoje byloje Nr. 0035/18/07858. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 29 d. tarp jo ir suinteresuoto asmens (išieškotojo) Redcast Holdings Limited buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu suinteresuotas asmuo pareiškėjui paskolino 463 000,00 Eur sumą, nurodytos sutarties įvykdymas buvo užtikrintas pareiškėjui priklausančio turto įkeitimu ir pareiškėjo išduotu paprastuoju vekseliu 463 000,00 Eur sumai. Pareiškėjas paaiškino, kad paskolos nustatytu terminu negrąžinus, suinteresuotas asmuo kreipėsi į notarą, kuris išdavė du atskirus vykdomuosius įrašus ir suinteresuotam asmeniui nurodytus įrašus pateikus antstoliui vykdyti buvo užvestos dvi atskiros vykdomosios bylos Nr. 0035/18/08253 ir Nr. 0035/18/07858. Pareiškėjas nurodė, kad vykdomosiose bylose buvo pritaikytas pareiškėjo turto areštas, tokiu būdu areštuojant pareiškėjui priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir ant jo esantį pastatą/gyvenamąjį namą su kavine (duomenys neskelbtini), taip pat butą, esantį (duomenys neskelbtini).
2. Antstolis, vykdydamas išieškojimą, 2020 m. spalio 28 d. priėmė patvarkymą, kuriuo įpareigojo pareiškėją VĮ Registrų centre įregistruoti pastatą (statinį), esantį pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Dėl 2020 m. spalio 29 d. jam atliktos operacijos pareiškėjas negalėjo atlikti antstolio patvarkyme nurodyto įpareigojimo ir apie tai 2020 m. lapkričio 10 d. el. paštu informavo antstolį, tačiau antstolis 2020 m. lapkričio 10 d. priėmė patvarkymą, kuriuo pasiūlė suinteresuotam asmeniui (išieškotojui) per 30 dienų kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti pareiškėją atlikti turto įregistravimo veiksmus, o jam to nepadarius, pripažinti teisę suinteresuotam asmeniui atlikti nurodytus veiksmus už pareiškėją. 2020 m. gruodžio 3 d. antstolis priėmė skundžiamą patvarkymą, kuriuo buvo paskelbtos pareiškėjui priklausančio turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirmosios varžytinės, kurių pabaiga numatyta 2021 m. sausio 4 d. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas antstolio patvarkymas priimtas nesuteikus pareiškėjui galimybės įvykdyti 2020 m. spalio 28 d. patvarkyme nustatyto įpareigojimo, tokiu būdu užkertant pareiškėjui kelią teisės aktų nustatyta tvarka įregistruoti žemės sklype esantį statinį bei padidinant iš varžytinių parduodamo turto vertę ir kainą.
3. Pareiškėjo manymu, byloje taip pat reikalinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones (išieškojimo sustabdymą), kadangi jų netaikius pareiškėjui byloje priimto procesinio sprendimo vykdymas iš esmės pasunkės.
4. Antstolis D.B. 2021 m. sausio 5 d. patvarkymu pareiškėjo skundo netenkino. Antstolis nurodė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog žemės sklypo pardavimas su dar vienu papildomu ir teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotu statiniu padidintų bendrą parduodamo turto vertę ir kainą, nepaminėjo, kad analogiškas pareiškėjo skundas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. civilinėje byloje Nr. 2YT-23982-820/2017 jau buvo nagrinėjamas ir nurodytoje byloje pareiškėjas buvo nurodęs, jog siekia atlikti kadastrinius matavimus ir įteisinti ant žemės sklypo esantį statinį, tačiau, kaip nurodo antstolis, tokių veiksmų skolininkas iki šiol neatliko, nors privalėjo atlikti nuo 2007 metų. Antstolis pažymėjo, kad 2020 m. lapkričio 30 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento rašte Nr. 2D-1742 buvo konstatuota, kad statant pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) buvo pažeisti esminiai projekto sprendiniai, kas iš esmės pripažintina savavališka statyba.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 19 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų bei prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė.
6. Teismas vertino, kad antstolis, priimdamas skundžiamą patvarkymą, įstatymo reikalavimų vykdymo procese nepažeidė. Pažymėjo, kad antstolis turi įstatyminę pareigą imtis visų teisinių priemonių, kad jo vykdomas sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, todėl nagrinėjamu atveju antstolio procesiniai veiksmai, priimant skundžiamą 2020 m. gruodžio 3 d. patvarkymą dėl tolimesnio skolos išieškojimo veiksmų, įstatymo reikalavimų nepažeidė.
7. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė įvykdyti 2020 m. spalio 28 d. antstolio patvarkymo dėl neįregistruoto statinio įteisinimo, vertino kaip gynybinę poziciją, kadangi pareiga įregistruoti statinį, esantį pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjui kilo nuo 2007 metų. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2YT-23982-820/2017 pagal pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, kuris 2017 m. gegužės 30 d. nutartimi buvo atmestas, pareiškėjas buvo išreiškęs prašymą leisti atlikti kadastrinius matavimus, reikalingus statinio įteisinimui, tačiau nurodyti veiksmai atlikti nebuvo ir statinys iki šiol nėra įteisintas.
8. Teismas sprendė, kad pareiškėjas elgėsi neapdariai ir neįteisindamas jam priklausančiame žemės sklype esančio statinio, tai atliko savo rizika, todėl pareiškėjo argumentus, kad jam nesudaromos galimybės įregistruoti žemės sklype esančio statinio, atmetė kaip nepagrįstus.
9. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, t. y. nepagrindė, kodėl šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, palankaus pareiškėjui teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasunkėtų. Pareiškėjo teiginius, kad egzistuoja reali grėsmė pareiškėjui palankiam teismo sprendimo įvykdymui, vertino kaip nepagrįstus. Teismo manymu, pareiškėjo nurodyti teiginiai yra grindžiami prielaidomis bei spėjimais, tačiau teismui nėra pateikta konkrečių įrodymų, kad pareiškėjo nurodoma grėsmė iš tiesų egzistuoja.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Pareiškėjas J.K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. tenkinti jo skundą dėl antstolio veiksmų ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra grėsmės, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir vėliau priėmus pareiškėjui galimai palankų teismo sprendimą, jo įvykdymas iš esmės pasunkės. Bet kokiam trečiajam asmeniui iš varžytynių įsigijus turtą, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo priėmimas apskritai netenka prasmės, kas savaime įrodo pareiškėjui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Šiuo atveju turtas iš antrųjų varžytynių liko neparduotas (neatsiradus pirkėjui), tačiau tokia grėsmė dėl šios priežasties neišnyko, kadangi po antrųjų varžytynių pabaigos išieškotojas civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 722 str. 2 d. nustatyta tvarka įgijo teisę perimti šį turtą už pradinę jo kainą, nustatytą antrosioms varžytynėms ir sudarančią 60 proc. turto vertintojo nustatytos jo rinkos vertės, dėl ko ir šių veiksmų pasėkoje kiltų analogiškos teisinės pasekmės, t. y. net ir priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jis po turto perdavimo išieškotojui jau realiai nebesukeltų pareiškėjo pageidaujamų teisinių pasekmių.
10.2. Pirmosios instancijos teismas nutartyje nepateikė jokios savo pozicijos dėl pareiškėjo argumento, jog jam dėl objektyvių priežasčių (patirtos kelio sąnario traumos, chirurginės operacijos bei nedarbingumo) nebuvo suteikta reali galimybė atlikti veiksmus, kurie gerokai padidintų iš varžytynių parduodamo turto vertę, kainą bei jo patrauklumą, t. y. įregistruoti papildomą statinį, esantį parduodamame žemės sklype.
10.3. Pirmosios instancijos teismas savo išvados atmesti pareiškėjo skundą plačiau nemotyvavo bei dėl pareiškėjo pateiktame skunde išdėstytų motyvų ir argumentų nepasisakė. Tai leidžia daryti išvadą, kad nutartis buvo priimta formaliai išnagrinėjus pareiškėjo pateiktą skundą, neįsigilinus į faktines bylos aplinkybes.
11. Antstolis D.B. pateikė atsiliepimą į antstolio atskirąjį skundą, kuriuo su atskiruoju skundu nesutiko. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Skolininkas nepaminėjo, kad skolininko panašų skundą Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 30 d. civilinėje byloje Nr. 2YT-23982-820/2017 jau nagrinėjo. Minėtoje byloje skolininkas buvo nurodęs, kad sudarė sutartį su MB “Kadastriniai.lt” ir prašė leisti atlikti kadastrinius matavimus. Tačiau iki šios dienos skolininkas kadastrinių matavimų neatliko ir neįregistravo statinio. Skolininkas net nepateikė duomenų apie bandymą įregistruoti statinį, nors tokius veiksmus galėjo (privalėjo) atlikti nuo 2007 metų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartyje Nr. 2YT-23982-820/2017 ir
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2322-803/2018 kurioje buvo nagrinėjamas skolininko skundas dėl antstolio V.Č. veiksmų, buvo konstatuota, kad skolininko J.K. veiksmai pripažinti piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (nutarties 30 punktas).
11.2. Skolininko skunde nurodytas argumentas, jog jam nebuvo suteikta galimybė įvykdyti 2020 m. spalio 28 d. antstolio patvarkymo dėl neįregistruoto statinio įteisinimo, yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pareiga įregistruoti statinį, esantį pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pareiškėjui kilo nuo 2007 metų.
11.3. J. K. nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų manyti, kad neregistruoto pastato įregistravimas ir pardavimas kartu su varžytynėse pardavinėjamu registruotu turtu padidintų parduodamo turto vertę ar kitaip užtikrintų vykdymo proceso tikslus, tuo tarpu vykdymo veiksmų sustabdymas dėl priskaičiuojamų palūkanų tik didina ir taip didelę skolininko skolą. Be to, skolininkas nepagrindė, kad pastatas apskritai galės būti įregistruotas, nes vien statybos leidimo išdavimas neįrodo statybų teisėtumo, o iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos rašto galima spęsti, kad mintas statinys neatitinka projekto, kuriame buvo išduotas statybų leidimas.
11.4. J. K. prievolė įregistruoti neregistruotą statinį jam priklausančiame žemės sklype
atsirado ne priėmus 2020 m. spalio 28 d. patvarkymą, o pastačius statinį, t. y., nuo 2007 metų, ko skolininkas iki šiol nepadarė.
11.5. J. K. nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, t. y. kodėl šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių palankaus pareiškėjui teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasunkėtų, nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-02-19 nutartimi Nr. e2YT-4662-465/2021, pagrįstai tokio skolininko prašymo netenkino.
12. Suinteresuotas asmuo Redcast Holding Limited pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo su atskiruoju skundu nesutiko. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismas tinkamai ir išsamiai įvertino pareiškėjo prašyme laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo išdėstytas aplinkybes, todėl pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė būtinybės taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0035/18/07858.
12.2. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, neva teismas tik formaliai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą skundą. Šiuo atveju teismas nutartyje įvertino skundžiamo antstolio 2020 m. gruodžio 3 d. patvarkymo turinį bei pareiškėjo motyvus, kuriais grindžiamas šio patvarkymo neteisėtumas, jo santykį su antstolio patvarkymais bei konstatavo, kad antstolio procesiniai veiksmai priimant skundžiamą patvarkymą dėl tolimesnio skolos išieškojimo veiksmų įstatymo reikalavimų nepažeidė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir motyvai
Atskirasis skundas atmestinas
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
14. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų bei prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolis D.B. vykdo vykdomąją bylą Nr. 0035/18/07858 dėl skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto: žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir ant jo stovinio pastato/gyvenamojo namo su kavine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie nuosavybės teise priklauso pareiškėjui J.K
16. Antstolis 2020 m. gruodžio 3 d. priėmė patvarkymą dėl turto pardavimo iš pirmųjų varžytinių Nr. S-20-35-36009, kuriuo nutarė paskelbti aukščiau nurodyto pareiškėjo turto pirmąsias varžytynes.
17. Paskelbtoms varžytinėms pasibaigus 2021 m. sausio 4 d. 13.38 val. ir varžytinių dalyviams nepateikus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir ant jo stovinčio pastato/gyvenamojo namo su kavine, kainos, nurodytos varžytinės paskelbtos neįvykusiomis.
Dėl nutarties dalies, susijusios su skundu dėl antstolio veiksmų
18. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodydamas, kad teismas nepateikė pozicijos dėl pareiškėjo argumento, jog jam dėl objektyvių priežasčių (patirtos kelio sąnario traumos, chirurginės operacijos bei nedarbingumo) nebuvo suteikta reali galimybė atlikti veiksmus, kurie gerokai padidintų iš varžytynių parduodamo turto vertę, kainą bei jo patrauklumą, t. y. įregistruoti papildomą statinį, esantį parduodamame žemės sklype.
19. Apeliacinės teismas pažymi, kad pats pareiškėjas skunde dėl antstolio veiksmų nurodė, kad statinį, kurio teisinę registraciją nurodė siekiantis atlikti, yra pastatęs 2007 m. vasario 15 d. statybos leidimo pagrindu. Iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus 2007 m. vasario 15 d. pareiškėjui išduoto Statybos leidimo Nr. AS1-37 matyti, kad leidimas išduotas neypatingam statiniui - apžvalgos aikštelei - statyti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini); jis galioja iki 2017 m. vasario 15 d. Duomenų, kad nurodyto statybos leidimo galiojimo terminas buvo pratęstas ar pareiškėjui buvo išduotas kitas statybos leidimas tiems patiems statybos darbams atlikti, byloje nėra (CPK 178 str.). Kadangi pareiškėjas nurodė, kad statinys, kurio statybai 2007 m. vasario 15 d. buvo išduotas statybos leidimas, yra pastatytas, darytina išvada, kad šio statinio statyba pasibaigė vėliausiai 2017 m. vasario 15 d. (t. y. paskutinę statybos leidimo galiojimo dieną).
20. Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nuo aptarto statinio statybos pabaigos iki skundžiamo antstolio patvarkymo yra praėję mažiausiai 33 mėnesiai (t. y. beveik 3 metai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytas laikotarpis nuo statinio statybos pabaigos iki skundžiamo antstolio patvarkymo, nesant byloje duomenų apie tai, kad nurodyto statinio teisinės registracijos pareiškėjui nepavyko atlikti dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, buvo pakankamas statiniui įregistruoti viešame registre. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas iki pat skundo pateikimo dienos statinio teisinės registracijos nėra atlikęs. Toks pareiškėjo neveikimas statinio registracijos procese negali sudaryti prielaidų vykdymo proceso vilkinimui, atšaukiant pareiškėjo turto varžytynes, būti kliūtimi vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo turto, kadangi tokiu būdu būtų iš esmės pažeisti išieškotojo interesai vykdymo procese.
21. Pareiškėjo pateikti duomenys apie 2020 m. spalio 29 d. jam atliktą kelio sąnario operaciją ir pareiškėjo veiklos apribojimus pooperaciniu laikotarpiu nesudaro pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo elgesio, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas minėto statinio registracijos neatliko per 33 mėnesių laikotarpį. Sąlyginai trumpas laiko tarpas, kuriuo pareiškėjas dėl jam atliktos operacijos negalėjo pilnavertiškai atlikti tam tikrų veiksmų, nedarė reikšmingos įtakos pareiškėjo galimybėms užregistruoti statinį viešame registre per laikotarpį nuo statinio statybos pabaigos iki skundžiamo antstolio patvarkymo.
22. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptartos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nevertino kaip tokios, kuri užkirto galimybę pareiškėjui atlikti minėto statinio teisinę registraciją ir sudarė pagrindą antstoliui atidėti išieškojimą iš aukščiau nurodyto pareiškėjo turto. Pareiškėjui nenurodžius kitų esminių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą apie antstolio veiksmų neteisėtumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino antstolį nepažeidus teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių ir/ar teisėtų interesų.
23. Paminėtina ir tai, kad pareiškėjas vien deklaratyviai nurodė, tačiau civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonės neįrodė savo teiginio, jog statinio įregistravimas būtų ženkliai padidinęs iš varžytynių parduodamo turto vertę, kainą bei jo patrauklumą (CPK 178 str.).
24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta pareiškėjo argumentus, jog skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nepagrįstai nėra atsakyta į visus pareiškėjo argumentus.
25. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atsakė į pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus. Kiekvieno pareiškėjo argumento, nedarančio įtakos skundžiamos nutarties išvadoms, (t. y. neesminio argumento) neaptarimas nelaikytinas skundžiamos nutarties trūkumu, juo labiau tokiu, kuris darytų nutartį neteisėta. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).
27. Apibendrinant išdėstytą, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, pagrįstai rėmėsi byloje esančiais įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą, jog antstolis, priimdamas skundžiamą patvarkymą, neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Nustačius, kad antstolis neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, skundžiama nutartimi pareiškėjo skundas pagrįstai atmestas.
Dėl teismo nutarties dalies, susijusios su laikinosiomis apsaugos priemonėmis
28. Pareiškėjas taip pat skundžia nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones (išieškojimo sustabdymą) iki kol bus išnagrinėtas pareiškėjo skundas. Pasak pareiškėjo, nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra nepagrįsta, kadangi teismas nepagrįstai vertino, kad nėra grėsmės, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimas gali pasunkėti.
29. CPK 144 straipsnyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktą, kaip laikinoji apsaugos priemonė gali būti pritaikytas išieškojimo vykdymo procese sustabdymas.
30. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 str. 1 d.), t. y. kartu jis turi nepažeisti ir skolininko bei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Antstoliui suteikti įgaliojimai veikti vykdymo procese reiškia ir tai, kad jis privalo užtikrinti atskirų procesinių veiksmų ir visos vykdymo procedūros teisėtumą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones (išieškojimo vykdymo procese sustabdymą pagal CPK 145 str. 1 d. 10 p.) ir nukeliant neapibrėžtam laikui vykdomojo dokumento įvykdymą – ypač svarbu suderinti abiejų suinteresuotų vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą bei nepažeisti pagrindinių civilinio proceso tikslų bei principų (CPK 2 str.) (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-105-340/2011).
31. Teismų praktikoje išaiškinta, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui (pareiškėjui) palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, taip pat tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2).
32. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinta, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Dėl vykdymo veiksmų sustabdymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, teismų praktikoje pasisakyta, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu, nes priešingu atveju būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1043-178/2016).
33. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui (pareiškėjui) palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, taip pat tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas.
34. Remiantis išdėstytu, tiek įstatyme, tiek teismų praktikoje įtvirtinta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tokiu atveju, kai teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio (skundo) argumentus, padaro išvadą, kad ieškinys (skundas) yra preliminariai pagrįstas ir byloje galėtų būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas, taigi, teismas turi teisę ir pareigą preliminariai įvertinti ieškinio (skundo) pagrįstumą.
35. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos, be kita ko, tada, kai dėl ginčo esmės jau yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-489-943/2019). Be to, šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016, 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017, 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1062-178/2018, 2019 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-515-302/2019).
36. Taip pat išaiškinta, kad skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo procese, kuriame prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nors pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas, kuriuo skundas atmestas, nėra įsiteisėjęs, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, skundo dėl antstolio veiksmų atmetimas sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjo skundas yra prima facie nepagrįstas (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1639-619/2020).
37. Nagrinėjamu atveju, skundžiama nutartimi pareiškėjo skundas (kurio reikalavimų įvykdymui užtikrinti pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones) buvo išnagrinėtas. Nutartimi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad antstolis, priimdamas skundžiamą patvarkymą, nepažeidė CPK nuostatų; sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl antstolio patvarkymo neteisėtumo yra atmestini. Nurodyta nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė pareiškėjo skundą atmesti. Be to, skundo nepagrįstumas taip pat konstatuotas ir šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kurioje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.
38. Remiantis aptarta teismų praktika, nurodytos faktinės aplinkybės apie pareiškėjo skundo atmetimą skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi bei šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjo skundas yra prima facie nepagrįstas.
39. Nustačius, kad skundas yra prima facie nepagrįstas, nėra pagrindo spręsti dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nurodytų motyvų pagrindu pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė pareiškėjo prašytų laikinųjų apsaugos priemonių.
40. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).
41. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė procesines ir materialiąsias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti, todėl atskirasis skundas atmestinas, skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėja Inga Staknienė