(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 25 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Stonų granitas“ apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-91-237/2016 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo inspekcija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Stonų granitas“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Skolų valdymo inspekcija“ (toliau – UAB „Skolų valdymo inspekcija“) ieškiniu dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Stonų granitas“ (toliau – UAB „Stonų granitas“) priteisti 1708,18 Eur skolą, 67,28 Eur palūkanas, 145 Eur administracines išlaidas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už pradelstą atsiskaityti laiką iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 58 Eur žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas (1–5 b. l.).

2. Ieškovas nurodė, kad pradinis kreditorius UAB „Skansen“ su atsakovu 2012-08-30 pasirašė konsignacijos sutartį, pagal kurią pradinis kreditorius su atsakovu 2013-05-23 pasirašė priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo pradinis kreditorius atsakovui perdavė prekes konsignacijai. Atsakovui nesisekė prekiauti pradinio kreditoriaus perleistomis prekėmis, todėl pradinis kreditorius nusprendė atsiimti savo prekes, buvo išrašytas 2014-07-02 priėmimo - perdavimo aktas, pagal kurį pradiniam kreditoriui buvo grąžintos beveik visos prekės, negrąžinta tik krosnelė Morso S10-70, kurios vertė 1708,18 Eur (5898 Lt). Atsakovas negrąžino nei pinigų už krosnelę, nei pačios krosnelės. Pradinis kreditorius bandė geranoriškai išspręsti susidariusią situaciją, tačiau atsakovas piktybiškai vengė atsiskaityti. Todėl pradinis kreditorius su ieškovu UAB „Skolų valdymo inspekcija“ 2015-05-26 pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu pradinis kreditorius perleido naujajam kreditoriui reikalavimo teisę į atsakovo skolą.

3. Raseinių rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino,

priteisė iš atsakovo UAB „Stonų granitas“ ieškovo UAB „Skolų valdymo inspekcija“ naudai 1708,18 Eur skolą, 67,28 Eur palūkanų, 145,00 Eur administracinių išlaidų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2015-09-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 29,00 Eur žyminio mokesčio (23–24 b. l.).

4. Atsakovas UAB „Stonų granitas“ pateikė prieštaravimus, prašydamas panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (26–28 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Raseinių rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 3 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-09-15 preliminarų sprendimą, iš atsakovo UAB „Stonų granitas“ priteisė ieškovo UAB „Skolų valdymo inspekcija“ naudai 1 708,18 Eur skolą, 67,28 Eur palūkanas, 145,00 Eur administravimo išlaidas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2015-09-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 29,00 Eur žyminį mokestį ir 250,00 Eur teisinių išlaidų (101– 106 b. l.).

6. Teismas nurodė, kad pradinis kreditorius su atsakovu 2013 m. gegužės 23 d. pasirašė priėmimo-perdavimo aktą Nr. 2013.05.23/1, kurio pagrindu UAB „Skansen“ į atsakovo patalpas pristatė krosneles, priėmimo – perdavimo aktą pasirašė (duomenys neskelbtini) S. Ž.. Pradinis kreditorius UAB „Skansen“ nežinojo ir neturėjo žinoti apie tai, kad (duomenys neskelbtini) S. Ž. neturi įgaliojimų, nes turėjo rimtą pagrindą manyti ir sąžiningai tikėti, kad atsakovas UAB „Stonų granitas“ paskyrė savo atstovu (duomenys neskelbtini) S. Ž., tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam, t. y. sukuria šiam civilinių teisių ir pareigų. Atsakovas pradiniam kreditoriui grąžino ne visas prekes, liko negrąžinta krosnelė Morso S10-70, kurios vertė 1 708,18 Eur. Atsakovas krosnelės neturi, jis nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad ginčo krosnelė jam liko teisėtai. Įrodymų, sąlygojančių galimą išvadą dėl nuomos santykių tarp šalių buvimą ar padarytą žalą ir tuo pagrindu krosnelės perdavimą, byloje taip pat nėra, atsakovas neteikė ir priešieškinio dėl žalos atlyginimo.

7. Teismas padarė išvadą, kad tarp ginčo šalių nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. 30 d. buvo susiklostę prekių pardavimo konsignacijos pagrindais teisiniai santykiai, todėl atsakovui kyla pareiga atsiskaityti už pradiniam kreditoriui UAB „Skansen“ negrąžintą Morso S10-70 krosnelę 1708,18 Eur sumai. 2015 m. gegužės 26 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovo UAB „Skolų valdymo inspekcija“ buvo pasirašyta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. SVI/150-15-05, kurios pagrindu pradinis kreditorius perleido ieškovui reikalavimo teisę į atsakovo skolą, atsakovas prašė šią sutartį teismo iniciatyva pripažinti niekine ir ją panaikinti.

8. Teismas konstatavo, kad reikalavimo perleidimo sutartis yra galiojanti, teismas atsakovui buvo suteikęs galimybę šią sutartį nuginčyti. Atsakovas priešieškinio nepateikė ir reikalavimo perleidimo sutarties neginčijo, sutartis yra galiojanti, apie jos sudarymą atsakovas buvo informuotas tinkamai, teismas neturėjo pagrindo 2015 m. gegužės 26 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. SVI/150-15-05 savo iniciatyva pripažinti niekine bei ją panaikinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

9. Atsakovas UAB „Stonų granitas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Raseinių apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo 243,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

     9.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į reikšmingą faktinę aplinkybę, kad ieškovas nėra pradinis kreditorius ir reikalavimo teisę jis įgijo iš pradinio kreditoriaus UAB „Skansen“, todėl turi teisę reikšti ieškinį tik dėl tų reikalavimų, kuriuos perėmė iš pradinio kreditoriaus.

     9.2. Konsignacijos sutartis nėra pasirašyta UAB „Stonų granitas“ atstovo, tai reiškia, kad sutartis negalioja ir yra niekinė, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Konsignacijos sutartis prieštarauja imperatyviai CK 1.76 str. 1 d. nuostatai, kuri numato, kad rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Taigi, ieškovas iš pradinio kreditoriaus perėmė reikalavimą pagal niekinę ir negaliojančią konsignacijos sutartį ir priėmimo-perdavimo aktus, todėl neturi teisės reikšti ieškinį ir reikalauti iš atsakovo priteisti skolą pagal šiuos dokumentus, taip pat neturi teisės reikalauti priteisti skolą pagal kitokius sandorius, sudarytus žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais, nes tokių reikalavimų iš pradinio kreditoriaus neperėmė.

    9.3. Teismas, pažeisdamas CK 1.78 str. 1 d. nuostatas, nepagrįstai sprendė, kad sutarties galiojimą atsakovas UAB „Stonų granitas“ patvirtino tolesniais savo veiksmais. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad buvo perleistas niekinis reikalavimas, todėl turėjo savo iniciatyva konstatuoti faktą, kad reikalavimo perleidimo sutarties dalis dėl perleidimo dalyko yra niekinė ir negalioja.

     9.4. Teismas ieškovui suteikė pranašumą, pateiktus ieškovo paaiškinimus vertino ieškovo naudai, o atsakovo paaiškinimus atmetė, neatsižvelgė į protingumo kriterijų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai ištiriant įrodymus.

9.5. Teismas nepagrįstai atmetė UAB „Stonų granitas” paaiškinimus, kad atsiskaitymai su pirminiu kreditoriumi buvo vykdomi pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, o ne konsignacijos pagrindais.

    9.6. Ieškovo paaiškinimams ir teikiamiems įrodymams teismas skyrė pranašumą ir tiriant kitą bylos aplinkybę, t. y. kokiu pagrindu UAB „Stonų granitas“ negrąžino UAB „Skansen“ ginčo krosnelės MORSO S10-70. Faktinė aplinkybė, kad atsakovas niekada nereiškė pretenzijų, tik patvirtina faktą, kad atsakovas neturėjo pretenzijų, nes žala šalių sutarimu buvo atlyginta atsakovui paliekant daiktą, t. y. ginčo krosnelę MORSO S10-70.

    9.7. Skundžiamas sprendimas prieštaringas ir nemotyvuotas dalyje dėl ginčo krosnelės MORSO S10-70 vertės. Sprendime teismas nurodo, kad ginčo krosnelės vertė yra 1708,18 Eur. 2014-06-11 išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AA0155, kurioje suma yra ne 1708,18 Eur sumai, kaip nurodyta sprendime, o 1202,68 Eur (4152,60 Lt).

     9.8. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 67,28 Eur palūkanų, nes rašytinė sutartis tarp šalių nesudaryta, nėra nustatyta, ar sutartis nutraukta, jei nutraukta, tai koks terminas nustatytas skolai grąžinti, kas nustatė terminą ir pan., nes esminė sąlyga reikalauti palūkanų yra termino praleidimas.

                  9.9. Sprendimu nepagrįstai priteista ieškovo naudai iš atsakovo 145,00 Eur dydžio skolos administravimo išlaidos, nes tokios reikalavimo teisės iš pradinio kreditoriaus ieškovas neperėmė. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Teismas, patenkinęs ieškovo ieškinį visa apimtimi, neteisėtai priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 250,00 EUR bylinėjimosi išlaidų už advokatės pagalbą atstovaujant ieškovo interesus pirmosios instancijos teisme, maksimalus priteistinas dydis už advokatės paslaugas yra 69,67 Eur.

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Skolų valdymo inspekcija“ prašo palikti galioti nepakeistą Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą.

11. Atsiliepime nurodė, kad konsignacijos sutarties pripažinimas niekine prieštarautų teisės normoms ir susiformavusiai teismų praktikai, kadangi sandorio negaliojimo pagrindas šiuo atveju negali būti laikomas akivaizdžiu. Faktas, kad pradinė konsignacijos sutartis nebuvo pasirašyta, negali lemti sandorio pripažinimo niekiniu, priešingai, vėlesni veiksmai liudija šalių valią vykdyti sutarties sąlygas. Teismas neturi pagrindo pripažinti konsignacijos sutartį niekine ex officio (pagal pareigas). Teismas buvo suteikęs galimybę atsakovui nuginčyti reikalavimo perleidimo sutartį, pareiškiant priešieškinį, tačiau atsakovas šia teise nepasinaudojo. Pradinis kreditorius nežinojo ir neturėjo žinoti, kad S. Ž. neturi įgaliojimų, nes turėjo rimtą pagrindą tikėti, kad jo sudaromi sandoriai sukuria teises ir pareigas atsakovui. Konsignacijos sutartis laikoma pakankamu pagrindu, pagrindžiančiu palūkanų priteisimą. Ieškovo patirtos administravimo išlaidos patenka į atlygintinas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, todėl teismas pagrįstai šias išlaidas priteisė iš atsakovo. Atsižvelgiant į teisinių paslaugų turinį, pasiruošimas teismo posėdžiui vertintinas kaip atstovavimo teisme teisinės paslaugos dalis. Teismo priteistos išlaidos už teisines paslaugas yra pagrįstos, proporcingos ir neviršija maksimalaus dydžio.

Teismas

k o n s t a  t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

12. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir sutikimo motyvų nebekartoja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija, spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Todėl teisėjų kolegija atsako tik į  pagrindinius apeliacinio skundo motyvus.

13 . Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovui priteista skola pagal konsignacijos sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl konsignacijos sutarties sudarymo

  14. Apeliantų teigimu, konsignacijos sutartis nėra pasirašyta UAB „Stonų granitas“ atstovo, kas reiškia, kad sutartis negalioja ir yra niekinė. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

15. Teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) konsignacijos sutarties sąvoka neapibrėžta, tačiau teisės doktrinoje ir verslo praktikoje pripažįstama, kad konsignacijos sutartimi pardavėjas (konsignantas) tiekia prekes tarpininkui (konsignatoriui), kuris jas parduoda savo vardu konsignanto sąskaita. Prekių, patiektų konsignatoriui, nuosavybės teisė išlieka konsignantui iki jų pardavimo pirkėjui momento. Tokių sutarčių būdingas bruožas yra tai, kad jos paprastai sudaromos plataus vartojimo prekėms realizuoti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių bylų skyriaus  2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008). Konsignacijos sutarčiai įstatymas nenustato konkrečios formos, o sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.71 str. 2 d.).

16. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovo pateikta 2012 m. rugpjūčio mėn. 30 d. konsignacijos sutartis yra pasirašyta tik UAB „Skansen“ atstovo R. Š.. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad konsignacijos sutartis nebuvo pasirašyta atsakovo, nepaneigia sutarties sudarymo fakto, kadangi vėlesni atsakovo veiksmai parodo, jog atsakovas priėmė sutarties sąlygas ir realiai jas vykdė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 2012 metų rugsėjo mėnesio susirašinėjimas elektroniniais laiškais tarp UAB „Skansen“ (duomenys neskelbtini) R. Š. ir UAB „Stonų granitas“ (duomenys neskelbtini) E. K., kuriuose aptariama apie krosnelių reklamavimą bei krosnelės Morso 7642 pakeitimą į krosnelę Morso 7644, patvirtina, kad UAB „Stonų granitas“ vadovas savo veiksmais patvirtino 2012 m. rugpjūčio mėn. 30 d. konsignacijos sutartį. Pradinis kreditorius su atsakovu 2013 m. gegužės 23 d. pasirašė priėmimo-perdavimo aktą Nr. 2013.05.23/1, kurio pagrindu UAB „Skansen“ į atsakovo patalpas pristatė krosneles, priėmimo – perdavimo aktą pasirašė (duomenys neskelbtini) S. Ž.. Pažymėtina, kad pagal minėtą sutartį pradinis kreditorius 2013-08-30 išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą Nr. AA0108 1695,00 Lt sumai, 2013-09-13 išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AA0109 211,75 Lt sumai, 2014-02-21 išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AA0144 4473,97 Lt, kurios atsakovo buvo apmokėtos. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas daugiau nei metus prekiavo UAB „Skansen“ krosnelėmis, prekių perdavimą atsakovui pradinis kreditorius patvirtindavo išrašomu priėmimo-perdavimo aktu, o atsakovas atlikdavo mokėjimo pavedimus pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, kas parodo, kad šalys prisiėmė sutarties sąlygas ir laisva valia jas vykdė. Dėl paminėtų aplinkybių, negalima sutikti su apelianto argumentais, kad konsignacijos sutartis negalioja ir yra niekinė.

17. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas konsignacijos sutarties pripažinti niekine ex officio (savo iniciatyva) neturėjo pagrindo. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva ex officio (savo iniciatyva). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio (savo iniciatyva) pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (pvz.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; k.t.). Teismas ex officio (savo iniciatyva) konstatuoja sandorį niekiniu tik tada, kai niekinis sandoris yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus (pvz.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2011, ir kt.). Aplinkybė, kad konsignacijos sutartis nebuvo pasirašyta atsakovo per se (savaime), negali lemti sandorio pripažinimo niekiniu, juolab, kad anksčiau paminėtos aplinkybės patvirtina faktą, kad atsakovas savo veiksmais priėmė sutarties sąlygas ir realiai jas vykdė.

Dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine

18. Apelianto teigimu, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad buvo perleistas niekinis reikalavimas, todėl turėjo savo iniciatyva konstatuoti faktą, kad reikalavimo perleidimo sutarties dalis dėl perleidimo dalyko yra niekinė ir negalioja. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2012-08-30 konsignacijos sutartis yra sudaryta ir savo iniciatyva nekonstatavo niekinio sandorio fakto. Akivaizdaus pagrindo pripažinti sandorį niekiniu nėra, o tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių jo negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus tik tada, kai yra šalies reikalavimas pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštas ieškinio ar priešieškinio forma (pvz.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004, ir kt.). Atsakovas priešieškinio nepateikė ir 2015 m. gegužės 26 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. SVI/150-15-05 neginčijo, sutartis yra galiojanti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad teismas neturi pagrindo 2015 m. gegužės 26 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. SVI/150-15-05 savo iniciatyva pripažinti niekine bei ją panaikinti. Taigi, minėta reikalavimo perleidimo sutartis nėra teisminiu būdu nuginčyta, yra galiojanti, todėl iš jos kylantys reikalavimai yra pagrįsti ir teisėti.

Dėl įrodymų vertinimo

19. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, suteikdamas pranašumą ieškovui. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti kaip nepagrįsti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes ar teikė prioritetą ieškovo įrodymams.

20. Nepagrįstais vertinti apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino liudytojo S. Ž. parodymus. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojo S. Ž. parodymai buvo nuoseklūs. Liudytojas dirbo atsakovo įmonėje (duomenys neskelbtini), pasirašė 2013 m. gegužės 23 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr.2013.05.23/1, krosneles pardavinėjo ir jas pardavęs išrašydavo PVM sąskaitas-faktūras, kurias pats ir pasirašydavo, pasirašė 2014 m. liepos 2 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. 2014/1, kuriuo dalis prekių buvo grąžintos pradiniam kreditoriui UAB „Skansen“, dėl to galėjo aiškiai nurodyti ginčo aplinkybes. Pažymėtina, kad S. Ž. parodymai buvo įvertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad tarp atsakovo ir liudytojo S. Ž. prieš darbo sutarties nutraukimą įvyko konfliktas, nėra reikšminga nagrinėjamai bylai. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju liudytojo parodymai buvo vertinti kartu su byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp ginčo šalių nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. 30 d. buvo susiklostę prekių pardavimo konsignacijos pagrindais teisiniai santykiai, todėl atsakovui kyla pareiga atsiskaityti už pradiniam kreditoriui UAB „Skansen“ negrąžintą Morso S10-70 krosnelę, nurodytą 2013-05-23 priėmimo-perdavimo akte.

21. Nepagrįstais vertinti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė UAB „Stonų granitas” paaiškinimus, kad atsiskaitymai su pirminiu kreditoriumi buvo vykdomi pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, o ne konsignacijos pagrindais. Kaip jau minėta, dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Atsakovas į bylą nepateikė pirkimo-pardavimo sutarties ar kitokių rašytinių įrodymų, liudijančių apie esamą pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovui neįrodžius savo argumentų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo paaiškinimus, kad atsiskaitymai su pirminiu kreditoriumi buvo vykdomi pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu.

22. Nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad ginčo krosnelė liko atsakovui kaip žalos atlyginimas už sienų sugadinimą. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Skansen“ atsakovui 2014-06-11 išrašė PVM sąskaitą-faktūrą už krosnelę Morso S10-70. Atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog esant šalių susitarimui, kad krosnelė paliekama už nuomą ar kaip žalos atlyginimas, UAB „Skansen“ nebūtų atsakovui pateikusi PVM sąskaitos-faktūros už tą pačią krosnelę. Pažymėtina ir tai, jog atsakovė dėl pateiktos PVM sąskaitos-faktūros prieštaravimų nereiškė.

23. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė ginčo krosnelės vertę ir nepateikė motyvų, kodėl krosnelės kaina buvo nustatyta priėmimo-perdavimo aktu, o ne išrašyta sąskaita. Iš 2013-05-23 priėmimo-perdavimo akto matyti, kad pradinis kreditorius atsakovui perdavė krosnelę Morso S10-70, kurios vertė 1 708,18 Eur (5898 Lt). Iš 2014-07-02 priėmimo - perdavimo akto matyti, kad atsakovas pradiniam kreditoriui grąžino ne visas prekes, liko negrąžinta krosnelė Morso S10-70. Sutiktina su apeliantu, kad ginčo krosnelės Morso S10-70 kaina pateiktoje 2014-06-11 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. AA0155 ir 2013-05-23 priėmimo – perdavimo akte skiriasi, 2014-06-11 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. AA0155 yra pritaikyta nuolaida. Tačiau pažymėtina, jog atsakovas šios PVM sąskaitos-faktūros, kurioje buvo taikyta nuolaida, neapmokėjo, ir pradinis kreditorius 2015-05-26 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. SVI/150-15-05 perleido reikalavimą į atsakovo skolą pagal negrąžintą Morso S10-70 krosnelę 1708,18 Eur sumai, nurodytai 2013-05-23 priėmimo-perdavimo akte. Atsižvelgiant į tai vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui kyla pareiga atsiskaityti už pradiniam kreditoriui UAB „Skansen“ negrąžintą Morso S10-70 krosnelę 1708,18 Eur suma, nurodyta 2013-05-23 priėmimo-perdavimo akte.

Dėl palūkanų priteisimo

24. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 67,28 Eur palūkanas. CK 6.38 str. numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261, 6.210 str.). Byloje nustatyta, kad tarp šalių konkliudentiniais veiksmais sudaryta konsignacijos sutartis, minėta sutartis laikoma pakankamu pagrindu, pagrindžiančiu reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Ieškovas 6 procentų palūkanas, t. y. 67,28 Eur sumą, skaičiuoja už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas nuo 2014-07-03 iki ieškinio pateikimo dienos, t. y. iki 2015-08-17. Iš 2014-07-02 priėmimo-perdavimo akto matyti, kad ginčo krosnelė negrąžinta, todėl atsakovas nuo 2014-07-03 už krosnelę Morso S10-701 pirminiam kreditoriui liko skolingas 1708,18 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai vertintina, kad pagristai pirmosios instancijos teismas iš atsakovo priteisė 67,28 Eur palūkanas už prievolių nevykdymą.

Dėl administracinių išlaidų priteisimo

25. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 145,00 Eur dydžio skolos administravimo išlaidas, nes tokios reikalavimo teisės iš pradinio kreditoriaus neperėmė. Pagal 2015-05-26 reikalavimo perleidimo sutarties 1.1. punktą, pradinis kreditorius perleido naujajam kreditoriui - ieškovui - visas priėmimo-perdavimo aktuose prie reikalavimo perleidimo sutarties išvardintų dokumentų pagrindu kylančias pradinio kreditoriaus teises bei su jomis susijusias papildomas teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.). Pradinis kreditorius naujajam kreditoriui taip perleido visus kitus reikalavimus, jeigu tokie pagal priėmimo-perdavimo aktuose prie reikalavimo perleidimo sutarties išvardintus dokumentus, atsirastų ateityje (2015-05-26 reikalavimo perleidimo sutarties 1.4. punktas). Taigi, 2015-05-26 reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovas iš pradinio kreditoriaus įgijo ne tik skolą, bet ir su ja susijusias papildomas teises. Atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas, laiku neatsiskaitė su ieškovu, dėl to ieškovas patyrė kitų būtinųjų išlaidų – administravimo išlaidas, kurios byloje pagrįstos rašytiniu įrodymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias išlaidas pripažino būtinomis išlaidomis ir jas priteisė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje

26. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo ieškovo naudai iš atsakovo priteista 250,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatės pagalbą atstovaujant ieškovo interesus pirmosios instancijos teisme, suma. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovo atstovė pateikė teismui 2016-01-21 sąskaitą-faktūrą Nr. 9, kurioje nurodyta 250,00 Eur suma už advokatės suteiktas teisines paslaugas ieškovui – susipažinimas su byla ir atstovavimas 2016-01-22 teismo posėdyje. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.19 punktas nustato, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą priteistinas maksimalus dydis yra koeficientas 0,1, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Užpraėjusio ketvirčio Statistikos departamento paskelbtas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 696,70 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo atstovė turėjo susipažinti su byla, kiek laiko tiksliai truko susipažinimas su byla, nėra žinoma, bet preliminariai vertinant jis galėjo trukti apie 2 valandas, bei dalyvavo 2016-01-22 teismo posėdyje, kuris vyko apie vieną valandą, advokatė turėjo išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokatės darbo vieta, teisėjų kolegija vertina, kad 250,00 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokatės pagalbą yra pagrįstos.

27. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, o Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

28. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškovas priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                          Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

                                                Irena Stasiūnienė

              Vilija Valantienė