Administracinė byla Nr. eA-1621-602/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02998-2021-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. F. F. F., N. A. Y. A., M. A. A. A., M. A. A. A. ir M. A. A. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. F. F. F., N. A. Y. A., M. A. A. A., M. A. A. A. ir M. A. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai A. F. F. F. (toliau – ir pareiškėjas vyras), Nawal A. Y. A. (toliau – ir pareiškėja moteris), M. A. A. A., M. A. A. A. ir M. A. A. A. (toliau visu kartu – ir pareiškėjai, prieglobsčio prašytojai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21M36588 (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Departamento skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1607 (toliau – ir Komisijos sprendimas); įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad turėjo žemės plotą, kuriame buvo rasta nafta. Valdžia (mafija) norėjo žemę iš jų atimti – pas juos atėjo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) regiono prezidento patarėjas ir reikalavo parduoti žemę, jiems nesutikus, prasidėjo grasinimai.
3. Pareiškėjų teigimu, Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti jiems prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjai, nesutikdami su atsakovo sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjų skundą Komisijos sprendimu atmetė, laikydama, kad Sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, o Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.
4. Pareiškėjai nurodė, kad jų skundą nagrinėjant Komisijai, jie prašė užtikrinti tiesioginį ir betarpišką jų išklausymą, pažymėdami, jog asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Prieglobsčio prašytojai taip pat pažymėjo, kad atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.
5. Pareiškėjai teigė nurodę konkrečias individualias aplinkybes bei priežastį – politinį persekiojimą su grasinimais ir dėl to galimą pavojų gyvybei. Pareiškėjų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę nužudymai dėl politinių motyvų, vykstančių kovų ir kyla reali grėsmė pareiškėjų sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, todėl jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.
6. Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad Komisija nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, nes asmenys neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjų veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
7. Departamentas atsiliepimu į pareiškėjų skundą su juo nesutiko, prašė atmesti.
8. Departamentas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informavo, kad neturi duomenų, kad pareiškėjų buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
9. Departamentas nurodė, jog, vadovaujantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktu, skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjų skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir patys pareiškėjai.
10. Departamento teigimu, pareiškėjai savo prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad valdžia (mafija) norėjo atimti iš pareiškėjo vyro žemę bei priversti pasirašyti žemės pardavimo dokumentus ir parduoti jiems žemę už 10000 Jungtinių Valstijų dolerių (toliau – ir doleriai), tuo tarpu, kai kitiems žmonėms jis būtų pardavęs už 200000 dolerių. Pasakojo, kad ta žemė taip pat priklausė vieno iš pareiškėjų tėvui ir tėvo pusbroliui. Jis viską paliko ir pabėgo. (duomenys neskelbtini) demokratinė partija (toliau – ir PDK), valdanti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) regioną, nužudė vieno iš pareiškėjų tėvo pusbrolį, jo tėvas labai pergyveno, susirgo ir mirė. Minėtas pareiškėjas teigė, kad kartą pas jį atėjo (duomenys neskelbtini) regiono prezidento patarėjas K. ir reikalavo parduoti žemę, jam nesutikus, prasidėjo grasinimai. Jam skambino telefonu iš specialaus numerio ir vertė persigalvoti ir pasirašyti dokumentus, vėliau ryšys nutrūko. Minėtas pareiškėjas taip pat teigia, kad dėl to, kad nepardavė žemės, jį persekioja (duomenys neskelbtini) šeima.
11. Departamentas vertino, kad pareiškėjų pasakojimas nebuvo detalus, smulkmeniškas, istorija papasakota nenuosekliai. Pasakojimo pradžioje pareiškėjas sakė, kad tai jo žemė, vėliau nurodė, kad ji buvo jo tėvo (kuris miręs) ir tėvo pusbrolio, kurį nužudė PDK nariai. Pareiškėjo paprašius patikslinti dėdės mirties aplinkybes, jo pasakojimas buvo nerišlus, neaiškus ir nelogiškas, nes pasakojimo metu nurodė, kad jis buvo Pešmerga grupės kareivis, jis išėjo medienos ugniai kurti, tada jį kažkas apsimetę užpuolė, vėliau apsimetę išvežė gydyti ir tokiu būdu jis 2015 m. mirė, tačiau, anot pareiškėjo, jį nužudė PDK. Pareiškėjų pasakojimas dėl sklypo nuosavybės taip pat skyrėsi, nes pareiškėjas teigė, kad valdžios atstovai siekė, kad jis šią žemę jiems parduotų jam nepalankia kaina ir pasirašytų pardavimo dokumentus, tačiau pareiškėja nurodė, kad visgi šis žemės sklypas net nebuvo įregistruotas. Pažymėtina, kad abu pareiškėjai taip pat skirtingai apibūdina tariamas grėsmes, nes pareiškėjas nurodė, kad jį parduoti žemę pradėjo reikalauti kol dar gyvas buvo jo tėvas, vėliau reikalavo ją parduoti ir po tėvo mirties, nurodė, kad pas juos į namus buvo atėjęs grasinti (duomenys neskelbtini) regiono prezidento patarėjas K., visa tai vyko, kai dabartinis (duomenys neskelbtini) regiono prezidentas dar buvo vyriausybės vadovas (pažymėtina, kad prezidentas N. B. postą užima nuo 2019 m.), pareiškėja teigė, kad ji apie grasinimus sužinojo tik likus 5 dienoms iki išvykimo į (duomenys neskelbtini), ji nežino kas jos vyrui grasino, ar valdžios atstovai ar kokie kiti žmonės, vėliau sakė, kad daug kartų grasino, bet konkrečiai apie grasinimus, kada tai buvo ir dėl ko grasino, ji pasakyti negalėjo, tačiau paminėjo atvejus, kai grįžusi namo rado išmėtytus daiktus, kai vakare buvo atėjęs kažkoks vyras su barzda ir sakė, kad jie neva nesumokėję už vandenį, o jai kaimynai sakė, kad kažkokie vyrai su ginklais vaikščiojo apie jų namą. Pareiškėja teigė, kad apie tai, kad vyras jautė spaudimą parduoti turimą žemę, ji nieko nežinojusi. Pareiškėjas taip pat negalėjo nuosekliai ir logiškai paaiškinti kokia grėsmė jam kyla.
12. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjų atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas, siekiant nustatyti, ar jiems kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Jų pasakojimas, kuriuo jie grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, yra abstraktus ir nedetalus, teiginiai tarpusavyje prieštaraujantys, į patikslinančius klausimus pareiškėjai pateikdavo minimalias, nespecifines detales, atsakymai į klausimus buvo lakoniški arba į klausimus buvo neatsakoma, klausimus teko kartoti kelis kartus. Pareiškėjų istorija nėra nei pagrįsta kitais (be pasakojimų) įrodymais, nei savaime sklandi, dėl to nėra tikėtina. Departamentas pagrįstai netaikė jiems abejonės privilegijos principo ir nelaikė jų pasakojimo pagrįstu įrodymu. Pareiškėjų pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą.
13. Departamentas nurodė, kad pareiškėjams tenka pareiga įrodyti jiems kylančias grėsmes ir jų realumą. Šiuo atveju pareiškėjų pasakojimas savaime turi vidinių trūkumų (o įrodymų pareiškėjai nepateikė), keliančių abejonių dėl jo tikrumo, todėl jų istorija negali būti pripažinti patikima ir jai netaikomas abejonės privilegijos principas. Pažymėtina, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (kad pareiškėjai ateityje nesusidurs su grėsmėmis, grasinimais), nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Vien tai, jog pareiškėjų kilmės valstybėje vyksta ginkluoti konfliktai, savaime nereiškia, jog pareiškėjams turėjo būti suteikta papildoma apsauga.
14. Departamento vertinimu, Sprendime, vadovaujantis aktualiu bei patikimu šaltiniu – Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. duomenimis, pagrįstai konstatuota, jog beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) (taip pat ir pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini) provincijoje) nėra toks aukštas, kad galėtų sąlygoti realios rimtos žalos pareiškėjams atsiradimą. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie leistų vertinti, kad saugumo situacija jų kilmės valstybėje yra pasikeitusi (pablogėjusi) ir kad EPPB gairėse pateikiami duomenys nebeatitinka tikrovės. Taip pat pareiškėjai nepateikė tokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad jiems yra kilusi padidinta grėsmė susidurti su beatodairiško smurto veiksmais kilmės valstybėje. Taikant visapusiško, išsamaus ir objektyvaus surinktų ir ištirtų aplinkybių viseto vertinimą nustatančias taisykles prieiti prie išvados, kad pareiškėjai atitinka Įstatyme įtvirtintas sąlygas suteikti jiems pabėgėlio statusą ar taikyti papildomą apsaugą, teisinių pagrindų nėra.
15. Departamentas pabrėžė, kad Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyti pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjų veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjų atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta pačių pareiškėjų faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjai su vaikais vengdami grąžinimo gali pasislėpti.
16. Departamento teigimu, draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Be to, tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi1. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėjai iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą.
II.
17. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjų A. F. F. F., N. A. Y. A., M. A. A. A., M. A. A. A., M. A. A. A. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti A. F. F. F., N. A. Y. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo A. F. F. F., N. A. Y. A. atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą; kitus reikalavimus atmetė.
18. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:
18.1. Valstybės apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės Puškų pasienio užkardos pareigūnai 2021 m. birželio 8 d. sulaikė 8 asmenis, neteisėtai kirtusius Lietuvos Respublikos sieną ir prisistačiusius (duomenys neskelbtini) piliečiais. Sulaikytųjų asmenų grupėje buvo ir penkių asmenų šeima, t. y. pareiškėjai. Minėti asmenys su savimi turėjo pilietybę ir tapatybę patvirtinančius dokumentus. 2021 m. birželio 23 d. pareiškėjai pateikė bendrą rašytinį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame pareiškėjas vyras nurodė, jog (duomenys neskelbtini) jo gyvybei gresia pavojus.
18.2. 2021 m. birželio 23 d. ir 2021 m. spalio 26 d. apklausų metu pareiškėjas vyras nurodė, kad yra kurdas, gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste. Iki išvykimo iš savo kilmės valstybės, su šeima prieglobsčio prašytojas gyveno (duomenys neskelbtini) gubernijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) mikrorajone. Dėl tautybės jis persekiojimo nepatyrė, greičiau tai buvo nepagarba, negerbimas, kai viešėdavo arabiškuose miestuose. Pareiškėjas vyras turėjo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vizas. Pareiškėjas vyras turėjo nuosavą parduotuvę, teigė, kad (duomenys neskelbtini) kaime jis taip pat turėjo 5 akrų žemės plotą, kuriame buvo rasta nafta. Valdžia (mafija) norėjo žemę iš jo atimti, priversti pasirašyti žemės pardavimo dokumentus, priverčiant parduoti jiems žemę už 10000 dolerių, tuo tarpu, kai kitiems žmonėms jis būtų pardavęs už 200000 dolerių. Pareiškėjas vyras pasakojo, kad ta žemė taip pat priklausė jo tėvui ir tėvo pusbroliui. Jis viską paliko ir pabėgo. PDK nužudė tėvo pusbrolį, jo tėvas labai pergyveno, susirgo ir mirė. Prieglobsčio prašytojas teigė, kad kartą pas jį atėjo (duomenys neskelbtini) regiono prezidento patarėjas K. ir reikalavo parduoti žemę, jam nesutikus, prasidėjo grasinimai. Jam skambino telefonu iš specialaus numerio ir vertė persigalvoti ir pasirašyti dokumentus, vėliau ryšys nutrūko. Prieglobsčio prašytojas teigė, kad dėl to, kad nepardavė žemės, jį persekioja (duomenys neskelbtini) šeima. Iš savo kilmės šalies kartu su savo žmona ir trimis nepilnamečiais vaikais išvyko išsinuomavęs automobilį į (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Jo šeima – likę pareiškėjai – šiuo metu yra su juo čia, stovykloje. (duomenys neskelbtini) liko mama, brolis ir seserys. Iš (duomenys neskelbtini) išvyko todėl, kad bijo būti nužudytas.
18.3. 2021 m. spalio 26 d. pareiškėja moteris vykusios apklausos metu pasakojo, kad gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, turėjo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vizas. Iki išvykimo iš savo kilmės valstybės kartu su šeima ji gyveno (duomenys neskelbtini) gubernijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) mikrorajone. 1997–1998 m. (duomenys neskelbtini) minėta prieglobsčio prašytoja mokėsi ir įgijo anglų kalbos mokytojo kvalifikaciją. Minėta pareiškėja viešojoje mokykloje dirbo mokytoja dvejus metus. Pareiškėjos moters tautybė – kurdė, dėl tautybės ji persekiojimo nepatyrė, jos tėvai yra patyrę persekiojimą. Minėta prieglobsčio prašytoja pasakojo, kad dėl to, kad dirbo mokytoja, ji turėjo įstoti į KDP, tačiau, pasak jos, tai tik formalumas, nes taip reikėjo, norint dirbti. Politiškai aktyvi ji nebuvo, teigė, kad yra paprasta civilė moteris. Čia ji atvyko kartu su savo vyru ir trimis vaikais. Prieglobsčio prašytoja pasakojo, kad (duomenys neskelbtini) liko jos mama, trys seserys ir brolis. Ryšį prieglobsčio prašytoja su jais palaiko. Iš savo kilmės šalies ji išvyko todėl, kad jos vyro gyvenimas buvo pavojuje.
18.4. Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams vyrui ir moteriai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams vyrui ir moteriai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, neuždrausti M. A. A. A., M. A. A. A., M. A. A. A. (jų nepilnamečiams vaikams) atvykti į Lietuvos Respubliką.
18.5. Pareiškėjai su Sprendimu nesutiko, skundė jį tuomet galiojusia privaloma ikiteismine tvarka. Komisija, nagrinėjusi pareiškėjų skundą, Komisijos sprendimu jį atmetė.
19. Teismas vertino, kad Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi nurodyti argumentai, Departamentas atsižvelgė į pareiškėjų asmenybes bei į pareiškėjų kilmės valstybę. Atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojų pateikto prašymo suteikti prieglobstį. Remiantis EPPB pateikiama informacija (2021 m. parengtomis gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.
20. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų baimė grindžiama išimtinai jų pačių subjektyviu situacijos suvokimu. Jų baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo vyro prašymo suteikti prieglobstį motyvas – grėsmė būti nužudytam (duomenys neskelbtini) regiono vyriausybės, nes jis atsisakė jiems parduoti žemę. Pareiškėjas vyras nepateikė savo pasakojimą pagrindžiančių dokumentų, žemės nuosavybės dokumentų ir pan. Pasakojime jaučiamas pagrindinis motyvas, kodėl paliko savo kilmės valstybę - nenoras parduoti žemę. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad pareiškėjas savo istoriją pasakojo nepagrįstai, nenuosekliai. Pasakojimo pradžioje sakė, kad tai jo žemė, vėliau, kad tėvo ir tėvo pusbrolio, kurį nužudė (duomenys neskelbtini) demokratinės partijos nariai. Kaip matyti iš pareiškėjo pasakojimo, dėl žemės jam buvo grasinama 2019 m., jo tėvo pusbrolis mirė (buvo nužudytas) 2015 m., apie grasinimus po 2019 m. pareiškėjas aiškiai nebenurodo, jo žmona teigė, jog apie tai, kad buvo grasinta jos vyrui, ji sužinojo tik likus 5 dienoms iki išvykimo į (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš pareiškėjos pasakojimo apklausos metu, išvykimui iš (duomenys neskelbtini) jos vyras ruošėsi iš anksto, suruošė šeimos narių dokumentus, išnuomojo automobilį. Taip pat pareiškėja nurodė, kad ji pati yra (duomenys neskelbtini) demokratinės partijos narė, įstojo į šią partiją, nes tik tokiu būdu galėjo dirbti anglų kalbos mokytoja. Iš šalies pabėgo dėl savo vaikų saugumo, dėl to, kad jos vyras pasakė, kad jam buvo grasinama.
21. Teismas vertino, kad pareiškėjai nepateikė informacijos apie individualius persekiojimo veiksmus, nukreiptus prieš juos, taip pat negalėjo tiksliai įvardinti, ar po 2019 m. jiems buvo grasinama dėl žemės nepardavimo. Teismas sutiko, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į Irako Respubliką atveju pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismo vertinimu, Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjų paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjų subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjų atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų, o jų baimė dėl gyvybės yra sąlygota tik jų subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis.
22. Teismas taip pat sutiko su Departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Pareiškėjai nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jų kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.
23. Teismas pažymėjo, kad negali sutikti su atsakovo išvada, jog pareiškėjų vyro ir moters atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjai būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios darytų įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Be to, teismas pažymi, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjų asmens tapatybės nustatytos pagal jų pateiktus asmens dokumentus, pasų kopijos pateiktos prieglobsčio prašytojų bylose. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jiems taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu, todėl yra keistinas, nustatant pareiškėjams vyrui ir moteriai trejų metų terminą. Atitinkamai teismas pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.
24. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki trejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
25. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkinti pareiškėjų skundą ir panaikinti Spendimą, Komisijos sprendimą bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų Prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
26. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pabrėždami, kad jų gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Dėl karo veiksmų pareiškėjų saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjai išvyko iš šalies, nespėję patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų. Konstatuotina, kad pareiškėjams prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką. Be to, pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovas neatsižvelgė, jog šeima priskirtina padidintos rizikos grupei pagal du kriterijus, nes pareiškėja N. A. Y. A. yra moteris, o pareiškėjų trys vaikai yra nepilnamečiai.
27. Departamentas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo atmesti.
28. Departamentas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui, konstatuodamas, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjams nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjai skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
30. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausyti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
31. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, ar nurodyti pasakojimo neatitikimus. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.
32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjams atvykti, todėl teismas minėtą terminą sutrumpino iki 3 metų bei taip pat pakeitė ir perspėjimo dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi terminą, nustatant jį 2 metams.
33. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo, rėmėsi selektyvia informacija.
34. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
35. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija). Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.
36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 86 straipsnyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.
37. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822 334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
38. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).
39. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis; prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais.
40. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas šio aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.
V.
41. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad pareiškėją vyrą persekioja (duomenys neskelbtini) regiono vyriausybė dėl to, kad jis nesutiko parduoti jam priklausantį sklypą, kuriame rasta naftos už pasiūlytą kainą.
42. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamais pagrįstumą bei nurodė, kad pareiškėjų pasakojimas nepasižymi nuoseklumu, informatyvumu, nebuvo paremtas objektyviais įrodymais, pasakojimui trūko konkrečių detalių, tikslumo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, sutiko su atsakovu bei nurodė, jog pareiškėjas vyras apklausos Departamente metu savo istoriją pasakojo nenuosekliai, nepagrįstai, pasakojimo metu keitėsi nurodomos detalės. Pareiškėja moteris nurodė apie grasinimus vyrui sužinojusi likus 5 dienoms iki numatytos kelionės į (duomenys neskelbtini), painiojosi savo atsakymuose. Departamentas padarė išvadą, kad nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl pareiškėjai neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
43. Įvertinusi Departamento Sprendimo turinį, byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje ir individualios aplinkybės, nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį iš esmės siejo su tariamu persekiojimu dėl pareiškėjo vyro turimo žemės sklypo, kuriame rasta naftos, su bendra padėtimi pareiškėjų kilmės valstybėje, o ne su tuo, kad jiems gresia individualaus pobūdžio persekiojimai dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, minėto pobūdžio galimos persekiojimo grėsmės nenurodė ir pareiškėjai, teikdami paaiškinimus Departamentui ir pirmosios instancijos teismui.
44. Kaip matyti iš pareiškėjų atliktų apklausų, jų pasakojimai dėl grėsmės yra abstraktūs, nepasižymi išsamumu ir detalumu – pareiškėjai nurodė skirtingas tų pačių įvykių versijas. Pareiškėja moteris negalėjo nurodyti asmenų, kurie grasino, nors teigė, kad kartą grįžusi namo rado išmėtytus daiktus, kartą buvo atėjęs kažkoks vyras, taip pat kaimynai jai pasakoję, jog ginkluoti vyrai vaikščiojo apie jų namą. Pareiškėjas vyras pasakojimo metu kartojosi, painiojosi, jo pasakojimas nedetalus, stokoja nuoseklumo. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie žemės sklypą, kuriame rasta naftos, pareiškėjas vyras nurodė kelis galimus minėto sklypo savininkus – save, nužudytą tėvo pusbrolį ir tėvą, kuris taip pat yra miręs. Pareiškėjos moters teigimu, sklypas neįregistruotas, jos vyrui priklauso pagal paveldėjimą, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl tokios nuosavybės likvidumo. Vertintina, kad pareiškėjų pasakojimai dėl akivaizdžių trūkumų negali būti laikomi patikimais įrodymais, o kitų objektyvių duomenų byloje nepateikta. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
VI.
45. Užsieniečiai apeliaciniame skunde pagrindiniu ginčytinu klausimu nurodo tai, kad jiems būtina suteikti papildomą apsaugą dėl to, kad kilmės valstybės vietovėje, kurioje jie gyveno, vyksta karinis konfliktas.
46. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje nustatyta: „Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“
47. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (pasirašytos 1984 m. gruodžio 10 d. Niujorke) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jokia valstybė, šios Konvencijos Šalis, neišsiunčia, negrąžina (refouler) ir neišduoda asmens kitai valstybei tais atvejais, kai yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jam iškiltų pavojus būti kankinamam. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad siekdamos nustatyti, ar yra tokių priežasčių, kompetentingos valdžios institucijos atsižvelgia į visus susijusius motyvus, įskaitant, jei tikslinga, toje valstybėje esamų didelių, akivaizdžių ar masinių žmogaus teisių pažeidimų nuolatinį pobūdį.
48. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
49. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnyje yra pateiktos šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys: a) tarptautinė apsauga – pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas, kaip apibrėžta e ir g punktuose; <...> d) pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis; e) pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis; f) papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga; g) papildomos apsaugos statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra papildomą apsaugą galintis gauti asmuo <...>.
50. Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje nustatyta, kad didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija; b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje; c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
51. Dėl papildomos apsaugos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (sprendimų Elgafaji, C-465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas ir Diakité, C-285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas).
52. Vidaus ginkluoto konflikto buvimas galės lemti sprendimą suteikti papildomą apsaugą, tik jeigu tam tikros valstybės reguliariųjų pajėgų ir vienos ar kelių ginkluotų grupių arba dviejų ar daugiau ginkluotų grupių susidūrimai būtų išimtinai laikomi keliančiais rimtą ir asmeninę grėsmę papildomos apsaugos prašytojo gyvybei arba fiziniam neliečiamumui, kaip nurodyta direktyvos 15 straipsnio c punkte, nes jiems būdingas nesirenkamojo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba tam tikrais atvejais į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo toje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti minėtą grėsmę (sprendimų Elgafaji, C-465/07, 43 punktas ir Diakité, C-285/12, 30 punktas).
53. Ginkluoto konflikto buvimo konstatavimas negali priklausyti nuo tam tikro konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygio arba konkrečios konflikto trukmės, nes tam pakanka, kad šių ginkluotų pajėgų susidūrimai sukeltų šio sprendimo 30 punkte nurodytą smurto laipsnį, dėl kurio prašytojui, kuriam kyla realus pavojus patirti rimtą ir asmeninę grėsmę savo gyvybei ir fiziniam neliečiamumui, tikrai būtina tarptautinė apsauga (sprendimo Diakité, C-285/12, 34 p.).
54. Direktyvos 15 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant taikyti šią nuostatą, ginkluoto konflikto buvimas turi būti pripažintas, kai tam tikros valstybės reguliariosios pajėgos susiremia su viena ar keliomis ginkluotomis grupėmis arba kai susiremia dvi ar daugiau ginkluotų grupių, nereikalaujant, kad šis konfliktas galėtų būti kvalifikuotas kaip netarptautinio pobūdžio ginkluotas konfliktas, kaip tai suprantama pagal tarptautinę humanitarinę teisę, o ginkluotų susidūrimų intensyvumas, konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygis arba konflikto trukmė būtų vertinami atskirai nuo tam tikroje teritorijoje vyraujančio smurto laipsnio (sprendimo Diakité, C-285/12, 35 p.).
55. Įstatymo, kuriame, be kita ko, yra įgyvendinta Direktyva 2011/95/ES, 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
56. Įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
57. Dėl papildomos apsaugos suteikimo Departamentas sprendė, kad Irako Respublikoje bei pareiškėjų gyvenamajame regione beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Taip pat nustatė, kad prieglobsčio prašytojai yra darbingo amžiaus, visą gyvenimą praleido kilmės šalyje, yra pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra. Be kita ko, nenustatė ir priežasčių, dėl kurių pareiškėjai negalėtų persikelti į kitą Irako Respublikos regioną, siekiant išvengti Kurdistano regiono vyriausybės atstovų grasinimų. Todėl konstatuota, jog pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
58. Departamentas išvadą dėl užsieniečių neatitikimo papildomos apsaugos suteikimo kriterijams padarė atsižvelgdamas į informaciją dėl kilmės valstybės ir atskirose jos teritorijose vyraujančio smurto laipsnio. Minėta, kad, remiantis ESTT praktika, Direktyvos 15 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant taikyti šią nuostatą, ginkluoto konflikto buvimas turi būti pripažintas, kai tam tikros valstybės reguliariosios pajėgos susiremia su viena ar keliomis ginkluotomis grupėmis arba kai susiremia dvi ar daugiau ginkluotų grupių, nereikalaujant, kad ginkluotų susidūrimų intensyvumas, konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygis arba konflikto trukmė būtų vertinami atskirai nuo tam tikroje teritorijoje vyraujančio smurto laipsnio (sprendimo Diakité, C-285/12, 35 p.).
59. Šiame kontekste akcentuotina, kad Departamentas, pasisakydamas dėl kilmės šalies informacijos, rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro 2021 m. paskelbtomis gairėmis, kuriose nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) provincijoje (išskyrus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonus) beatodariškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Kita vertus, nors beatodariško smurto lygis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonuose yra aukštesnis, tačiau „vien buvimo“ šioje teritorijoje nebepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei.
60. Pareiškėjai paaiškino, kad iki išvykimo iš kilmės šalies jie gyveno (duomenys neskelbtini) gubernijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, taigi toje vietovėje, kur smurto lygis yra aukštesnis. Departamentas, nepasisakė dėl šių aplinkybių savo sprendime, kaip ir nevertino, ar konkrečiu atveju nėra realaus pavojaus patirti Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą dėl pareiškėjų nurodytos sąlygos (rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu) pareiškėjų nepilnamečiams vaikams (14, 13 ir 7 metų). Taigi, Departamentas neišnagrinėjo tinkamai klausimo, ar pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų aplinkybių.
VII.
61. Skundžiamu Sprendimu nuspręsta išsiųsti užsieniečius iš Lietuvos Respublikos į Irako Respubliką.
62. Ši skundžiamo Sprendimo dalis priimta remiantis Įstatymo 126 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 straipsnio redakcija) 1 dalies 1 punktu (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 punkto redakcija), kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.
63. Minėtame ir kitose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“
64. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.“
65. Reikia priminti, kad, remiantis Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąja dalimi, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (Teisingumo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.).
66. Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.).
67. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, į Direktyvos 2008/115 aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje.
68. Skundžiamos Sprendimo, kiek jis susijęs su pareiškėjų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, turinys nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į užsieniečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą ir, ar buvo paisoma šiuo požiūriu negrąžinimo principo. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta vien į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.
69. Dėl nurodytų motyvų, Departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjų A. F. F. F., N. A. Y. A., M. A. A. A., M. A. A. A. ir M. A. A. A. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjų A. F. F. F., N. A. Y. A., M. A. A. A., M. A. A. A. ir M. A. A. A. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21M36588, Departamento skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1607 bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius